Issuu

Tim Marshall (Timas Maršalas, g. 1959) — britų rašytojas, dirbęs Sky News ir bbc. Kaip Sky News žurnalistas, dirbo daugiau nei 30 šalių, įskaitant karų ir konfliktų zonas — Kroatijoje, Bosnijoje, Kosove, Afganistane, Tunise, Libane, Sirijoje. Savo trečioje knygoje „Geografijos įkaitai“ (2015), New York Times ir Sunday Times paskelbtoje bestseleriu, T. Marshallas primena, koks svarbus svarstymuose apie geopolitiką dėmuo „geo-“, kurį daugelis apžvalgininkų, politikų ir šiaip besidominčių aktualiais pasaulio įvykiais kartais pamiršta. Daugelis pasaulio vadovų sprendimų — Kinijos pilamos salos Pietų Kinijos jūroje, Indijos ir Pakistano susišaudymai Kašmyre, Jugoslavijos byrėjimas — buvo, yra ir bus nulemti ne tik norų, fantazijų ar ideologijų, bet ir gamtos bei Dievo sustumtų kalnų, tekančių upių, šalių teritorijas dalijančių kalnagūbrių. Kitados sienas braižę politikai mažiausiai galvojo apie geografiją, o tai ir yra daugelio šiuolaikinių konfliktų šaknys. Ir dar — nors technologijos ir klimato kaita pamažu keičia žemės kraštovaizdį, vis dėlto dar gana ilgą laiką žmonijos veiksmai priklausys pirmiausia nuo reljefo ir klimato — galbūt tik ateityje atsiras naujų civilizacijos plėtros erdvių — pavyzdžiui, Arktis. Arba kosmosas. Marshallo primygtinis žiūrėjimas į pasaulį pro geografijos didinamąjį stiklą verčia pažvelgti į žemėlapius naujai — tai ne tik meno kūriniai ar priemonė susiorientuoti, bet ir rodyklė susivokti dažnai dygliuotuose tautų santykiuose. New York Times Book Review

ISBN 978-609-466-209-6

galima pirkti tytoalba.lt

geograﬁjos ˛ikaitai

Be abejo, geografija nediktuoja visų įvykių eigos. Didžios idėjos ir didieji lyderiai yra dalis kintančio istorijos proceso. Bet visi jie priversti veikti geografijos rėmuose.

TIM MARSHALL

s o j ﬁ a r g o e g L TIM MARSHAL

Į K A I T A Iviską,

pasakančių Dešimt žemėlapių, politiką kas lemia pasaulio

Iš anglų kalbos vertė Aurelijus Katkevičius

Ti m Mar s ha l l ■ G EO G R A F I J O S Į K A I TA I Tim MARSHALL PRISONERS OF GEOGRAPHY. Ten Maps That Tell You Everything You Need to Know About Global Politics Elliott and Thompson Limited, London, 2015

UDK 911.3:32 Ma494

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © Tim Marshall 2015 Žemėlapiai: JP Map Graphics Ltd © Aurelijus Katkevičius, vertimas į lietuvių kalbą, 2016 © Jokūbas Jacovskis, viršelio dizainas, 2016 © „Tyto alba“, 2016 ISBN 978-609-466-209-6

■

Tur iny s

Lietuviško leidimo pratarmė....................................................................7 Sero Johno Scarletto pratarmė.............................................................. 11 Įžanga......................................................................................................... 13 I. Rusija............................................................................................... 21 II. Kinija............................................................................................. 53 III. JAV................................................................................................ 83 IV. Vakarų Europa..........................................................................109 V. Afrika............................................................................................135 VI. Viduriniai Rytai........................................................................163 VII. Indija ir Pakistanas ................................................................205 VIII. Korėja ir Japonija..................................................................233 IX. Lotynų Amerika......................................................................257 X. Arktis...........................................................................................285 Pabaiga....................................................................................................303 Bibliografija............................................................................................309 Padėkos...................................................................................................315 Rodyklė...................................................................................................317 5

Ti m Mar s ha l l ■ G EO G R A F I J O S Į K A I TA I

■

LIETUVIŠKO LEIDIMO PRATARMĖ

Jūsų rankose – ne geografijos vadovėlis, ne akademinė studija ir ne reportažų rinktinė. Priskirčiau Timo Marshallo „Geografijos įkaitus“, pavyzdžiui, dalykinės eseistikos žanrui. Svarbi ji tuo, kad – ir perkeltine prasme, ir beveik pažodžiui – nuleidžia mus ant žemės. Kiek kartų, svarstydami apie vieną ar kitą pasaulio lyderio žingsnį mes bandome gilintis į jo psichologiją, galbūt netgi pasiieškoti gandų apie vaikystėje patirtas baimes? Viskas gali būti ir dažnai yra gerokai paprasčiau – valstybių vadovų ar bendruomenių vadų sprendimus gali lemti ir lemia erdvė, kurioje gyvena žmonės, – kalnai, upės, salos ir sąsiauriai, džiunglės ir dykumos. Nėra taip, kad didūs vyrai ir uždegančios idėjos autoriai visai nieko nereiškia – ir Timas Marshallas vienoje kitoje vietoje net jiems ir nusilenkia. Bet vis dėlto jis primygtinai kviečia mąstančius apie istoriją ir politiką niekada nepamiršti pačių pamatinių dalykų – pavyzdžiui, geografijos ir klimato. Visi Timo Marshallo knygos apžvalgininkai mėgindami ją kritikuoti dažniausiai užsimena, kad jis vienaip ar kitaip neįvertino kurio nors regiono specifikos. Amerikietis apžvalgininkas gali parašyti, kad Jungtinių Valstijų istorijoje ne viskas yra visai taip, kaip rašo autorius, – ir Apalačai, ir Uoliniai kal7

Ti m Mar s ha l l ■ G EO G R A F I J O S Į K A I TA I

nai buvo visai padorios kliūtys naujakuriams slenkant į vakarus. Turkų recenzentas, be abejo, turės pastabų dėl Vidurinių Rytų geopolitinės padėties vertinimo ir Osmanų imperijos paveldo. Europiečiai prasitaria, kad, kalbėdamas apie žemyną sujungianti prekybinių upių tinklą, autorius vis dėlto neįvertina istorinių aplinkybių, lėmusių tai, kad ilgą laiką teritorija buvo ne vientisa, o susiskaldžiusi į feodalines valstybėles. Kad ir kokios patogios būtų vietovės geografinės sąlygos. Knygoje, žinoma, juntamas britiškas žvilgsnis – kaip valstybės negali pabėgti nuo savo geografijos, taip ir autorius, kad ir kaip norėtų būti objektyvus, negali pabėgti nuo kultūros ir visuomenės, kurioje išaugo. Taigi, nori nenori autorius atidžiau mato tas teritorijas, kur kitados britai žaidė „Didįjį žaidimą“ ar kur iki šiol itin populiarus kriketas. Kelios teritorijos (ir apie tai autorius įžangoje sąžiningai pasisako) yra aplenkiamos, nors regbis bei kriketas ten ir žaidžiamas. Australija ir Naujoji Zelandija bei gretimos Ramiojo vandenyno teritorijos nelabai matomos – ir kai kurie recenzentai pastebėjo, kad Timui Marshallui toks didokas vandens telkinys kaip Ramusis vandenynas yra ne toks įdomus nei Atlanto ar Arkties. Ir tai visai suprantama – Atlantas yra Vakarų civilizacijos bastiono vandenynas, Arktis – galima ateitis. Bet ar galima dėl to, kad į kurį nors regioną atkreipta dėmesio mažiau, piktintis? Pasaulis nėra toks jau mažas, o Timas Marshallas sugeba – ir tai bene gražiausia jo pasakojimo stiliaus savybė – keliais potėpiais apibūdinti kurios nors teritorijos ir istoriją, ir geografiją. Dera turėti mintyse, kad dėl pačių įvairiausių priežasčių įvykiai pasaulyje plėtojasi nepaprastai dinamiškai. Knyga pirmąkart pasirodė 2015 m. vasarą, 2016 m. autorius iš esmės 8

L I ET U V I Š KO L E I D ■ I M O P R ATA R M Ė

pildė ir taisė skyrius, kuriuose kalbama apie karščiausius taškus. Ir vis dėlto – jau po autoriaus pataisų įkaito Kašmyro regionas, dėl kurio ietis surėmę Indija ir Pakistanas. Į vis aršesnį konfliktą su JAV ir kitomis Vakarų valstybėmis įsitraukia Rusija – kaip artimiausioje ar tolesnėje ateityje gali pasielgti jos vadovai, beveik neįmanoma prognozuoti. Žinoma, tai tikrai nekeis fakto, kad Rusija visada baimingai žvelgs į Rytų Europos lygumą ir visada norės neužšąlančių uostų. Ir dėl to mes, gyvenantys Baltijos jūros pakrantėje ir tos lygumos pakraštyje, niekada negalėsime jaustis visiškai saugūs. Nes geografija nesikeičia šimtmečius – tai šia knyga pirmiausia ir nori pasakyti Timas Marshallas. Nors kartais tasai geografinis fatalizmas atrodo ir šiek tiek perdėtas – atseit, kad ir kaip stengtumės, vis tiek mums gamtos nubrėžtų ribų nepramušime. Autorius tai irgi jaučia ir vienur kitur parašo, kad laikai vis dėlto keičiasi, kinta ir pasaulis. Ir greitai. Galų gale akivaizdus pavyzdys – kinai vandenyno rifus verčia salomis, o jose statomi karo lėktuvų kilimo ir tūpimo takai. Dar vienas veiksnys – nors apie jį užsimenama kalbant apie Arkties vandenyną, – ko gero, turėtų ir galėtų susilaukti daugiau dėmesio – klimato kaita. Kintantis klimatas ne tik ilgesniam laikui atveria šiaurinius navigacijos kelius, bet ir didina dykumų zonas Afrikoje, dėl to šiokių tokių nepatogumų patiria ir likęs pasaulis – kad ir susidurdamas su smurtu arabų valstybėse ar nežinodamas, kur apgyvendinti pabėgėlius. Bet čia jau mes žengiame į šiek tiek pavojingą lauką – kai aptariame ne tai, ką autorius parašė, o ką, mūsų nuomone, turėtų parašyti. Nedarysime šitos nuodėmės. Timo Marshallo knyga yra būtina tiems skaitytojams, kurie domisi šiuolaikine ir istorine 9

Ti m Mar s ha l l ■ G EO G R A F I J O S Į K A I TA I

geopolitika, o galbūt kartais draugų būrelyje norės argumentuotai pasiginčyti apie Rusijos, Saudo Arabijos, Izraelio, Kinijos, Indijos ar Jungtinių Valstijų politikų daugiau ar mažiau keistai atrodančius sprendimus. Aurelijus Katkevičius

■

PRATARMĖ

Tapo nuvalkiota tiesa sakyti, kad gyvename itin nestabiliais laikais. Mums sako, kad pasaulis dar niekada nebuvo toks nenuspėjamas. Tokie teiginiai pažadina atsargų, net skeptišką atsaką. Ir būti atsargiems yra gerai. Pasaulis visuomet buvo nestabilus, o ateitis pagal apibrėžimą yra nenuspėjama. Mūsų šiuolaikiniai rūpesčiai, be abejo, gali būti gerokai didesni. Na, bent jau 1914 m. šimtmečio minėjimas turėjo mums tai priminti. Turint visa tai galvoje, be abejonės, susiduriame su esminėmis permainomis, kurios bus iš tikrųjų reikšmingos mūsų ir mūsų vaikų ateičiai, kad ir kur gyventume. Ekonominės, socialinės ir demografinės permainos susijusios su sparčia technologijų kaita, turi globalių padarinių ir atskiria mūsų gyvenamus laikus nuo ankstesnių. Galbūt dėl to tiek daug kalbame apie „išskirtinį neapibrėžtumą“ ir todėl „geopolitiniai“ komentarai tapo vis augančia pramone. Timas Marshallas – kaip asmuo ir kaip profesionalas – yra nepaprastai kvalifikuotas prisijungti prie šios diskusijos. Jis tiesiogiai dalyvavo daugelyje pastarųjų dvidešimt penkerių metų dramatiškiausių įvykių. Kaip mums primena jo įžanga, jis buvo priešakinėje linijoje Balkanuose, Afganistane ir Sirijoje. Jis matė, kaip sprendimai ir įvykiai, tarptautiniai konfliktai ir pilietiniai karai gali būti suprantami tik visiškai įvertinus 11

Ti m Mar s ha l l ■ G EO G R A F I J O S Į K A I TA I

viltis, baimes ir įsitikinimus, kuriuos suformavo istorija, ir kaip jie savo ruožtu nulemiami fizinės aplinkos – geografijos, kurioje individai, visuomenės ir šalys plėtojosi. Dėl to ši knyga kupina pagrįstų įžvalgų, tiesiogiai reikšmingų mūsų saugumui ir gerovei. Kas paveikė Rusijos veiksmus Ukrainoje? Ar mums (Vakarams) nepavyko viso to numatyti? Jei taip – kodėl? Kiek toli Maskva eis dabar? Ar Kinija pagaliau jaučiasi saugi teritorijoje, kurią riboja natūralios sausumos sienos, ir kaip tai paveiks Pekino požiūrį į jūrinę galią ir JAV? Ką tai reiškia kitoms šalims regione, įskaitant Indiją ir Japoniją? Daugiau nei 200 metų Jungtinės Valstijos kūrė gerovę naudodamosi itin patogia geografine padėtimi ir gamtos išteklių dovanomis. Dabar ji turi netradicinių naftos ir dujų išteklių šaltinių. Ar tai paveiks jų pasaulinę politiką? JAV turi išskirtinę galią ir atsparumą, tad kodėl taip daug kalbama apie Jungtinių Valstijų nuosmukį? Kiek giliai įsišakniję skirtumai, kiek neužgesinamos aistros Šiaurės Afrikoje, Viduriniuose Rytuose ir Pietų Azijoje, ar mes galime ateityje atrasti kokią nors viltį? Ir pagaliau – galbūt svarbiausias mūsų šaliai, kuri yra viena iš didžiausių ir globaliausių ekonomikų: kaip reaguoja Europa į artimus ir ne tokius artimus konfliktus ir neapibrėžtumus? Kaip pabrėžia Timas, per pastaruosius septyniasdešimt metų (o ypač nuo 1991 m.) Europa priprato prie taikos ir gerovės. Ar mes dabar rizikuojame, priimdami tai kaip savaime suvokiamą dalyką? Ar vis dar suprantame, kas vyksta aplink mus? Jeigu norite apmąstyti šiuos klausimus, perskaitykite šią knygą. Seras Johnas Scarlettas Slaptosios žvalgybos tarnybos (MI6) vadovas 2004–2009 m. 12

■

ĮŽANGA

ladimiras Putinas sako, kad jis religingas žmogus ir Rusijos stačiatikių bažnyčios rėmėjas. Jeigu taip yra iš tikrųjų, jis galėtų eiti kasnakt lovon melsdamasis ir klausdamas Dievo: „Kodėl Tu nesukūrei Ukrainoje šiek tiek kalnų?“ Jeigu Dievas būtų sukūręs Ukrainoje kalnų, didžiosios Rytų Europos lygumos platybės nebūtų tokia gundanti teritorija, iš kurios vis iš naujo galima pulti Rusiją. O dabar Putinas neturi pasirinkimo: jis turi bent jau stengtis kontroliuoti vakarines lygumas. Ir taip yra su visomis mažomis ir didelėmis valstybėmis. Kraštovaizdis įkalina jų vadovus ir suteikia jiems mažiau pasirinkimų ir mažiau erdvės manevrams, negu būtų galima pagalvoti. Tai galima pasakyti apie Atėnų imperiją, persus, babiloniečius ir anksčiau gyvavusias civilizacijas: tai galioja ir kiekvienam vadovui, kuris ieško aukštesnės vietovės, kad galėtų apginti savo gentį. Žemės, kurioje gyvename, reljefas visuomet mus formavo. Jis formavo karus, galias, politiką ir tautų, kurios dabar gyvena beveik kiekviename Žemės kampelyje, socialinę raidą. Atrodo, jog technologijos galėjo įveikti ir dvasinius, ir fizinius atstumus tarp mūsų, bet lengva pamiršti, kad Žemė, kurioje gyvename, dirbame ir auginame savo vaikus, yra labai svarbi, ir pasirinkimai tų, kurie vadovauja septyniems milijardams planetos gy13

Ti m Mar s ha l l ■ G EO G R A F I J O S Į K A I TA I

ventojų, kažkiek visada bus priklausomi nuo mus varžančių upių, kalnų, dykumų, ežerų ir jūrų – taip buvo visada. Apskritai nėra vieno geografinio veiksnio, kuris būtų svarbesnis už kurį nors kitą. Kalnai nėra svarbesni negu dykumos, upės – negu džiunglės. Skirtingose planetos vietose įvairios geografinės sąlygos yra tarp svarbiausių veiksnių, lemiančių, ką žmonės gali daryti ir ko ne. Kalbant plačiau, geopolitika žvelgia, kaip tarptautiniai santykiai gali būti suprasti pasitelkus geografinius veiksnius: ne tik fizinį kraštovaizdį – pavyzdžiui, natūralius kalnų barjerus ar upių tinklų jungtis, – bet ir klimatą, demografiją, kultūrinius regionus ir prieigą prie gamtos išteklių. Tokie veiksniai gali esmingai paveikti daugelį įvairių mūsų civilizacijos aspektų, pradedant politine ir karine strategija ir baigiat žmonių socialine raida, įskaitant kalbą, prekybą ir religiją. Fizinė realybė, kuri dažnai yra nacionalinės ir tarptautinės politikos pamatai, pernelyg dažnai neįvertinama ir rašant apie istoriją, ir šiuolaikiniuose pasakojimuose apie pasaulio įvykius. Geografija akivaizdžiai yra esminė klausimo „kodėl“, lygiai kaip ir „kas“, dalis. Tai gali būti ne pats svarbiausias lemiamas veiksnys, bet jis tikrai labiausiai neįvertinamas. Pavyzdžiu paimkime Kiniją ir Indiją: dvi didžiulės šalys su daugybe gyventojų, turinčios labai ilgą bendrą sieną, bet politiškai ir kultūriškai labai skirtingos. Nebūtų keista, jei šiodvi milžinės būtų kelis kartus kariavusios viena su kita, bet tikrovėje, išskyrus mėnesio trukmės kovas 1962 m., karų niekada nekilo. Kodėl? Kadangi jas skiria aukščiausių pasaulyje kalnų grandinė, pro Himalajus ar per juos praktiškai neįmanoma perkelti didesnių kariuomenės kolonų. Technologijoms tobulėjant, be abejo, atsiranda būdų įveikti šią kliūtį, bet fizinis 14

Į Ž A N ■G A

barjeras vis tiek atbaido, taigi abi šalys savo užsienio politikoje didžiausią dėmesį skiria kitiems regionams, nors ir įdėmiai stebi viena kitą. Atskiri vadovai, idėjos, technologijos ir kiti veiksniai atlieka savo vaidmenį istorijoje, bet jie visi laikini. Kiekviena nauja karta vis tiek susidurs su fizine kiūtimi, kurią sukuria Hindukušas ar Himalajai, iššūkiais, sukeltais liūčių sezono, nepatogumais dėl ribotos prieigos prie gamtos iškasenų ar maisto išteklių. Pirmąkart šia tema susidomėjau, kai rašiau apie Balkanų karus 1990 m. Iš arti stebėjau, kaip įvairių tautų vadai – tebūnie tai serbai, kroatai ar bosniai – sąmoningai priminė savo „gentims“ apie senas skirtybes ir – taip – senas neapykantas regione, kur pilna įvairovės. Kai jie atskyrė tautas, ilgai netruko, kol šios stojo viena prieš kitą. Ibaro upė Kosove yra puikus pavyzdys. Osmanų valdžia Serbijoje buvo įtvirtinta po mūšio Kosovo lauke 1389 m., vykusio netoli tos vietos, kur Ibaras teka pro Mitrovicos miestą. Per kitus amžius serbų populiacija ėmė trauktis už Ibaro, o musulmonai albanai pamažu nusileido nuo Malesijos kalno į Kosovą ir aštuoniolikto amžiaus viduryje tapo dauguma. Peršokame į dvidešimtą amžių ir vis dar matome aiškų pasidalijimą, paženklintą upės. Tuomet 1990 m. po NATO oro smūgių ir Kosovo išvadavimo armijos puolimo sausumoje Jugoslavijos (Serbijos) kariuomenė pasitraukė už Ibaro, paskui ją ėjo dauguma likusių gyventojų serbų. Ir upė tapo faktine siena to, ką dabar kai kurios šalys pripažįsta kaip nepriklausomą Kosovo valstybę. Mitrovica buvo vieta, kur judančios į priekį NATO sausumos pajėgos sustojo. Per trijų mėnesių karą buvo užmaskuotų 15

Ti m Mar s ha l l ■ G EO G R A F I J O S Į K A I TA I

grasinimų, kad NATO ketina įsiveržti į visą Serbiją. Iš tikrųjų geografiniai ir politiniai ribojimai reiškė, kad NATO lyderiai niekada neturėjo tokios galimybės. Vengrija aiškiai parodė, kad ji neleis veržtis iš savo teritorijos, nes bijojo represijų prieš 350 000 etninių vengrų Šiaurės Serbijoje. Alternatyva buvo įsiveržti iš pietų, taip Ibarą galima būtų pasiekti dvigubai greičiau, bet tuomet NATO būtų susidūrusi su kalnais virš galvų. Aš tuo metu dirbau su serbų komanda Belgrade ir paklausiau jų, kas atsitiks, jei ateis NATO. „Mes padėsime savo kameras, Timai, ir paimsime ginklus“, – buvo atsakyta. Jie buvo serbų liberalai, geri mano draugai, jie nepritarė šalies vyriausybei ir vis dėlto išsitraukė žemėlapius ir parodė man, kur serbai gins savo teritoriją kalnuose ir kur NATO bus sumalta ir sustabdyta. Tai buvo palengvėjimas – gauti geografijos pamoką, kodėl NATO pasirinkimas buvo gerokai labiau ribotas, nei apie tai pasakojo Briuselio ryšių su visuomene mašina. Supratimas, kiek svarbus fizinis kraštovaizdis, padedantis rengti naujienas iš Balkanų, gerokai pagelbėjo ir ateityje. Pavyzdžiui, 2001 m., prabėgus kelioms savaitėms po rugsėjo 11 d., aš mačiau, kaip net ir turint šiuolaikines technologijas klimatas diktuoja karines galimybes ir galingiausioms pasaulio kariuomenėms. Aš buvau Šiaurės Afganistane, kirtęs sieną su Tadžikistanu ženklinančią upę plaustu, kad pasiekčiau Šiaurės Aljanso (ŠA) dalinius, kovojančius su Talibanu. Amerikiečių naikintuvai ir bombonešiai jau skraidė virš galvos, jie daužė Talibano ir „Al-Qaedos“ pozicijas šaltose dulkėtose lygumose ir kalvose į rytus nuo Mazari Šarifo, kad išgrįstų kelią puolimui Kabulo link. Po kelių savaičių atrodė, kad ŠA pasirengęs judėti į pietus. O tada pasaulis pakeitė spalvą. 16

Į Ž A N ■G A

Viską nudažydama garstyčių spalva, kilo didžiausia mano kada nors patirta smėlio audra. Net oras aplink atrodė tokios spalvos, tirštas nuo smėlio dalelių. Trisdešimt šešias valandas nejudėjo niekas, tiktai smėlis. Pačiame audros įkarštyje nebuvo matyti toliau nei keli jardai* priešais ir aišku buvo tik tai, kad puolimas turės palaukti gero oro. Amerikiečių palydovinė technologija, šiuolaikiškiausias mokslas, buvo bejėgis ir aklas šios laukinės žemės klimato akivaizdoje. Visi – nuo prezidento Busho ir generalinio štabo iki ŠA pajėgų sausumoje – tiesiog turėjo laukti. Paskui palijo, ir smėlis, nusėdęs ant visų ir visko, virto purvu. Lijo taip smarkiai, kad atrodė, jog apdžiūvusio molio trobelės, kuriose gyvenome, tirpsta. Ir vėl tapo aišku, kad į pietus judama nebus, kol iki galo nepasisakė geografija ir klimatas. Geografijos taisyklės, kurias žinojo Hanibalas, Sun Tzu ir Aleksandras Didysis, galioja ir šiandienos vadams. Visai neseniai, 2012 m., man davė dar vieną geostrategijos pamoką: kai Sirijoje įsisiautėjo pilietinis karas, stovėjau ant vienos Sirijos kalvos viršūnės, žiūrėjau į slėnį, besidriekiantį į pietus nuo Hamos miesto, ir mačiau tolumoje degantį kaimelį. Sirai draugai parodė daug didesnę gyvenvietę maždaug už mylios**, jie sakė, kad iš tos pusės ir buvo pulta. Paskui paaiškino, kad jeigu viena pusė galėtų išstumti pakankamai savo priešininkų iš slėnio, šis galėtų būti prijungtas prie kitos teritorijos, prieinančios prie vienintelio krašto plento, taigi ji būtų naudinga formuojant vientisą vertingą teritoriją, kuri vieną dieną galėtų būti panaudota kuriant mini valstybę, jei * 1 jardas – 0,9144 m. ** 1 mylia – apie 1,6 km. 17

Ti m Mar s ha l l ■ G EO G R A F I J O S Į K A I TA I

Sirijos vėl į vientisą darinį surinkti nepavyktų. Anksčiau aš ten mačiau tik degantį kaimelį, dabar galėjau įžvelgti jo strateginę svarbą ir suprasti, kaip politinę realybę kuria pamatinės fizinės aplinkybės. Geopolitika veikia kiekvieną šalį, nesvarbu, kariaujančią, kaip pateiktuose pavyzdžiuose, ar gyvenančią taikiai. Kad ir kokį regioną paimtume, visur bus savi atvejai. Šiuose puslapiuose aš negalėjau išaiškinti kiekvieno: Kanada, Australija, Indonezija, be kitų, bus tik trumpai paminėtos, nors visą knygą būtų galima skirti vien Australijai ir būdams, kuriais geografija apibrėžė jos ryšius su kitomis pasaulio dalimis, – ir fiziniu, ir kultūriniu požiūriu. Vietoj to aš susitelkiau į galias ir regionus, kurie geriausiai iliustruoja pagrindinius knygos teiginius, kalbančius apie praeities geopolitikos paveldą (nacionalinių valstybių formavimasis); aštriausias situacijas, su kuriomis susiduriame dabar (rūpesčiai Ukrainoje, besiplečianti Kinijos įtaka); ir pažvelgiau į ateitį (auganti konkurencija Arktyje). Rusijoje mes matome Arkties įtaką ir kaip jos stingdantis klimatas riboja Rusijos galimybes būti tikrai pasauline galia. Kinijoje mes matome galios ribojimus, kai stingama pasaulinio karinio laivyno, o 2016 m. ir greitis, su kuriuo Kinija stengiasi pakeisti esamą padėtį, tampa akivaizdus. Skyrius apie JAV iliustruoja, kaip apgalvoti sprendimai plėsti teritoriją svarbiausiuose regionuose leido joms pasiekti savo šiuolaikinę dviejų vandenynų supergalios padėtį. Europa rodo mums lygumų ir laivybai tinkamų upių vertę ir jungiant regionus tarpusavyje, ir kuriant kultūrą, lėmusią šiuolaikinio pasaulio atsiradimą, o Afrika yra puikus izoliacijos padarinių pavyzdys. 18

Į Ž A N ■G A

Skyrius apie Vidurinius Rytus rodo, kodėl brėžti linijas žemėlapiuose, nekreipiant dėmesio į topografiją ir – tai lygiai svarbu – geografines kultūras, šiame regione yra receptas susidurti su rūpesčiais. Ir mes šį šimtmetį vis dar būsime šių rūpesčių liudininkai. Ta pati tema plėtojama skyriuose apie Afriką ir Indiją bei Pakistaną. Kolonijas valdžiusios galybės braižė dirbtines sienas ant popieriaus, visiškai ignoruodamos fizinę regiono tikrovę. Dabar stengiamasi prievarta jas perbraižyti, tai truks dar keletą metų, o tada nacionalinių valstybių žemėlapis nebeatrodys taip, kaip dabar. Japonija ir Korėja yra labai skirtingi pavyzdžiai, palyginti su Kosovu ar Sirija, nes jos daugiausia etniškai vienalytės. Bet joms kyla kitų problemų: Japonija yra salų valstybė, jai trūksta gamtos išteklių, o Korėjos padalijimas yra vis dar spręstina problema. O Lotynų Amerika yra anomalija. Jos patys pietūs yra tiek atkirsti nuo likusio pasaulio, kad pasaulinė prekyba sudėtinga, o vidinė geografija yra kliūtis sukurti prekybinę sąjungą – tokią pat sėkmingą kaip ES. Pagaliau mes prieiname prie vienos iš mažiausiai apgyvendintų vietų – Arkties. Beveik visą laiką žmonės ją ignoravo, bet dvidešimtame amžiuje ten radome energijos išteklių, o dvidešimt pirmo amžiaus diplomatija nulems, kas šiuos išteklius valdys – ir pardavinės. Geografijos, kaip lemiamo žmonijos istorijos veiksnio, matymas gali būti laikomas niūriu požiūriu į pasaulį, todėl kai kuriuose intelektualų sluoksniuose jis nemėgstamas. Teigiama, kad gamta galingesnė negu žmogus ir kad mes riboti, kai sprendžiame savo likimą. Vis dėlto kiti veiksniai irgi turi įtakos įvykiams. Kiekvienas susivokiantis žmogus gali matyti, kad dabar šiuolaikinės technologijos lenkia geležines geogra19

Ti m Mar s ha l l ■ G EO G R A F I J O S Į K A I TA I

fijos taisykles. Jos randa būdų apeiti, perlipti ar prasiskverbti pro kai kurias kliūtis. Amerikiečiai dabar gali nuskraidinti lėktuvą nuo pat Misūrio iki Mosulo ir ten bombarduoti, ir jam pakeliui nereikės betoninio tako degalams papildyti. Tai kartu su iš dalies savarankiškomis didžiosiomis lėktuvnešių kovinėmis grupėmis reiškia, jog jiems dabar visiškai nereikia sąjungininko ar kolonijos, kad galėtų pasiekti bet kurią vietą visame pasaulyje. Be abejo, jeigu jie turi oro pajėgų bazę Diego Garsijos atole ar nuolatinę prieigą prie uosto Bahreine, galimybių yra daugiau, bet tai ne tiek svarbu. Taigi oro pajėgos pakeitė taisykles, tą patį – tik kitu būdu – padarė internetas. Bet geografija ir istorija, kaip valstybės įsikūrė toje geografijoje, lieka esminiu dalyku, kai norime suprasti pasaulį šiandien ir savo ateitį. Konfliktą Irake ir Sirijoje lėmė tai, kad kolonijas valdančios valstybės ignoravo geografijos taisykles, o štai Tibetą okupavusi Kinija joms pakluso; Amerikos globali užsienio politika taip pat jų nulemta, ir netgi technologinis pranašumas ir paskutinės likusios supergalybės jėga gali tik priblukinti taisykles, kurias nustatė gamta ar Dievas. Kokios tos taisyklės? Vieta pradėti yra žemėse, kur valdžią sunku apginti, todėl šimtmečiais jos vadovai problemas spręsdavo plėsdami valstybę išorėn. Tai šalis, neturinti kalnų vakaruose: Rusija.

Pi r ma s s ky r i us ■ Rusija

PIRMAS SKYRIUS

Rusija Milžiniškas (būdvardis; milžiniškesnis, milžiniškiausias): labai didelio ploto ar dydžio; neaprėpiamas.

Ti m Mar s ha l l ■ G EO G R A F I J O S Į K A I TA I

usija yra milžiniška. Ji neaprėpiama. Didžiulė. Jos plotas siekia šešis milijonus kvadratinių mylių; tai didžiausia šalis pasaulyje. Jos miškai, ežerai, upės, įšalusi tundra, stepės, taiga ir kalnai – visa tai yra milžiniška. Šis dydis ilgai sunkėsi į mūsų bendrą sąmonę. Kad ir kur būtume, šalia yra Rusija, galbūt į rytus nuo mūsų ar į vakarus, į šiaurę ar į pietus – bet čia pat visada yra rusiškas lokys. Ne sutapimas, kad lokys yra šios milžiniškos valstybės simbolis. Štai jis sėdi, kartais snaudžia, kartais riaumoja, didingas, bet žiaurus. Lokys yra Rusijos pasaulis, bet rusai vengia vadinti šio žvėries jo senuoju tradiciniu germanų ir slavų kalboms žinomu vardu – bera, nes bijo pažadinti jo tamsiąją pusę. Jie vadina jį medved – mėgstantis medų. Bent jau 120 000 tų medved gyvena šalyje, kuri apžergia Europą ir Aziją. Į vakarus nuo Uralo kalnų plyti europinė Rusija. Į rytus nuo jų – Sibiras, besidriekiantis iki pat Beringo jūros ir Ramiojo vandenyno. Net ir dvidešimt pirmame amžiuje pervažiuoti ją traukiniu užtrunka šešias dienas. Rusijos vadovai turi matyti šiuos atstumus bei skirtumus ir atitinkamai formuluoti politiką; keletą amžių iki šių laikų jie žvelgė į visas puses, bet daugiausia buvo susitelkę į vakarų pusę. Bandydami prasiskverbti iki lokio širdies, rašytojai dažnai pasitelkia garsią Winstono Churchillio 1939 m. pasakytą pastabą apie Rusiją: „Tai galvosūkis, suvyniotas į paslaptį ir paslėptas mįslėje“, bet retas kuris baigia sakinį, o pabaiga tokia: „...bet galbūt raktas yra. Tas raktas yra Rusijos nacionaliniai interesai.“ Po septynerių metų jis pasinaudojo šiuo raktu, kad atrakintų savo spėjimo variantą. Jis tvirtino: „Aš įsitikinęs, kad nėra nieko, kuo jie nesižavėtų taip, kaip jėga, ir 24

Pi r ma s s ky r i us ■ Rusija

nėra nieko, ką jie gerbtų mažiau nei silpnumas, ypač karinis silpnumas.“ Jis beveik galėjo taip kalbėti apie dabartinę Rusijos vadovybę, kuri, nors dabar suvyniota į demokratijos apsiaustą, lieka savo prigimtimi autoritarinė, o jos šerdyje vis dar gyvi nacionaliniai interesai. Kai Vladimiras Putinas negalvoja apie Dievą ir kalnus, jis galvoja apie picą. O ypač apie picos gabalo formą: pleištą. Šio pleišto plonagalys yra Lenkija. Čia milžiniška Rytų Europos lyguma, besidriekianti nuo Prancūzijos iki Uralo kalnų (kurie tęsiasi 1000 mylių iš šiaurės į pietus ir taip sukuria natūralią sieną tarp Europos ir Azijos), yra tik 300 mylių pločio. Ji plyti nuo Baltijos jūros šiaurėje iki Karpatų kalnų pietuose. Rytų Europos lyguma apima visą Vakarų ir Šiaurės Prancūziją, Belgiją, Nyderlandus, Šiaurės Vokietiją ir beveik visą Lenkiją. Žvelgiant iš Rusijos žiūros taško tai yra dviašmenis kalavijas. Lenkija yra sąlygiškai siauras koridorius, į kurį Rusija, jei prireiktų, gali įvesti savo ginkluotąsias pajėgas ir taip užkardyti kelią bet kokiam priešui priartėti prie Maskvos. Bet nuo šio taško pleištas ima platėti; kol pasiekiame Rusijos sieną, jis praplatėja iki 2000 mylių ir lieka lyguma iki pat Maskvos ir toliau. Net su didele kariuomene prie šios ribos būtų labai sunku rimtai apsiginti. Bet Rusija niekuomet nebuvo nugalėta iš šios pusės iš dalies dėl savo strateginio gylio. Kai prisiartina prie Maskvos, kariuomenė jau turi itin netvarias tiekimo linijas, tai būtent ta klaida, kurią Napoleonas padarė 1812 m., o Hitleris pakartojo 1941 m. Panašiai Tolimuosiuose Rytuose Rusiją gina pati geografija. Labai sunku pastumti kariuomenę iš Azijos aukštyn 25

Ti m Mar s ha l l ■ G EO G R A F I J O S Į K A I TA I

į azijinę Rusiją; nėra ko ten pulti, nebent sniegą, ir nusigauti gali tik iki Uralo. Tuomet galima užimti didžiulius plotus, kur bus sudėtingos sąlygos, ilgos tiekimo linijos ir nuolatinė kontratakos rizika. Galėtumėt pagalvoti, kad niekas pulti Rusijos neketina, bet rusai tai mato ne taip, ir ne be reikalo. Per pastaruosius 500 metų iš vakarų jie buvo užpulti keletą kartų. Lenkai atėjo per Rytų Europos lygumą 1605 m., po jų 1708 m. buvo švedai, valdomi Karolio XII, prancūzai, vedami Napoleono 1812 m., ir dukart vokiečiai – abiejuose pasauliniuose karuose – 1914 m. ir 1941 m. Kitaip tariant, jeigu pradėtume skaičiuoti nuo Napoleono įsiveržimo 1812 m., bet šiuokart įtrauktume Krymo karus 1853–1856 m. ir du pasaulinius karus iki 1945-ųjų, išeitų, kad rusai kariavo Rytų Europos lygumoje ar šalia jos vidutiniškai kas trisdešimt trejus metus. 1945 m. pasibaigus Antrajam pasauliniam karui rusai okupavo teritoriją, atkariautą iš Vokietijos Vidurio ir Rytų Europoje, dalis jos tapo Sovietų Sąjunga, ir visa tai ėmė priminti senąją Rusijos imperiją. 1949 m. buvo sukurta Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO), suvienijusi Europos ir Šiaurės Amerikos valstybes, jos tikslas – apginti Europą ir Šiaurės Atlanto kraštus nuo sovietų agresijos pavojaus. Atsakydamos dauguma Europos komunistinių valstybių, vadovaujamos Rusijos, 1955 m. sudarė Varšuvos sutartį – tarpusavio pagalbos ir karinės gynybos paktą. Manyta, kad sutartis bus geležinė, bet beveik nemačiomis 1980 m. ji jau rūdijo, o 1989 m. griuvus Berlyno sienai subyrėjo į dulkes. Prezidentas Putinas nėra paskutinio sovietų prezidento Michailo Gorbačiovo gerbėjas. Jis kaltina jį dėl Rusijos saugumo griovimo ir apibūdina buvusios Sovietų Sąjungos su26

Pi r ma s s ky r i us ■ Rusija

byrėjimą paskutiniame XX a. dešimtmetyje kaip „didžiausią amžiaus geopolitinę katastrofą“. Nuo to laiko rusai neramiai stebėjo, kaip NATO nuolat šliaužia vis arčiau, apimdama šalis, kurių, Rusijos teigimu, ji žadėjo neprisijungti: Čekiją, Vengriją ir Lenkiją 1999 m.; Bulgariją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Rumuniją ir Slovakiją 2004 m.; Albaniją 2009 m. NATO teigia, kad jokių tokių pažadų nebuvo. Rusija, kaip ir visos didžiosios galybės, mąsto 100 metų į ateitį ir supranta, kad per tiek laiko visko gali atsitikti. Kas prieš šimtmetį galėjo atspėti, kad JAV karinės pajėgos bus per keletą šimtų mylių nuo Maskvos Lenkijoje ir Baltijos šalyse? 2004-aisiais, prabėgus vos penkiolikai metų nuo 1989-ųjų, kiekviena buvusi Varšuvos sutarties šalis priklausė NATO arba Europos Sąjungai. Maskvos valdžios sąmonė visiškai to apimta, na, dar Rusijos istorijos. Rusijos, kaip sąvokos, pradžia yra devintame amžiuje ir laisvoje rytų slavų genčių sąjungoje, žinomoje kaip Kijevo Rusia, įsikūrusioje Kijeve ir kituose miesteliuose prie Dniepro upės krantų, dabartinėje Ukrainoje. Mongolai, plėsdami savo imperiją, nuolat puolė šį regioną iš pietų ir rytų, kol galiausiai tryliktame amžiuje jį nukariavo. Jauna Rusija tuomet persikėlė į šiaurės rytus, į Maskvos apylinkes. Ši ankstyvoji Rusija, žinoma kaip Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, buvo neapginama. Čia nebuvo kalnų, nebuvo dykumų, nedaug upių. Į visas puses plytėjo lygumos, o už stepės į pietus ir rytus buvo įsikūrę mongolai. Įsiveržėliai galėjo prie tos vietos prisiartinti iš kur užsigeidę, nebuvo daug natūralių, gynybai tinkamų pozicijų. 27

ISBN 978-609-466-209-6

galima pirkti tytoalba.lt

geograﬁjos ˛ikaitai

Be abejo, geografija nediktuoja visų įvykių eigos. Didžios idėjos ir didieji lyderiai yra dalis kintančio istorijos proceso. Bet visi jie priversti veikti geografijos rėmuose.

TIM MARSHALL

s o j ﬁ a r g o e g L TIM MARSHAL

Į K A I T A Iviską,

pasakančių Dešimt žemėlapių, politiką kas lemia pasaulio