Ričardas Lapas ramiai, lėtai, nesislapstydamas ėjo per kaimą Katerinos – gėlių mamos – parduotuvės link. Pakeliui nieko nesutikęs nutarė, kad tai tikras likimo ženklas, jog žygis apšvarinti gėlių parduotuvę pavyks. Lengviau atsiduso, nes jam būtinai reikėjo ko nors – tebūnie ir silpnos, lai nelabai aiškios, nors menkiausios likimo užuominos, netvarios paskatos tęsti ką pradėjus, mat jį kaip niekada anksčiau kamavo pasąmoninis nerimas, verčiantis jaudintis dėl vagystės, kuri pagal visus požymius turėjo būti ne tik lengvai įvykdoma, bet ir labai greita. Prisiartinęs prie parduotuvės ant stiklinių durų išvydo kažkada buvusio balto, o dabar jau tik pilkšvo plastiko lentelę su užrašu „CLOSED“. Prie darbo grafiko, pačioje apačioje, juodu nenuplaunamu žymekliu buvo pridėtas užrašas: „Pietūs 12–13 val.“ Žvilgtelėjęs į rankinį laikrodį vagišius išvydo laikrodžio rodyklę ties penkiomis po dvyliktos. Pamanęs, kad Katerina nekantraudama išlėkė pietauti anksčiau, apsidairė ir neišvy3
LAURA BALČAS
dęs aplinkui nė gyvos dvasios plaukų segtuko galiuku pakrapštė spyną. Po penkiolikos sekundžių išgirdo trakštelint užraktą. Švelniai stumtelėjęs duris, Ričardas atsidūrė viduje. Nors lauke skaisčiai švietė saulė, viduje tvyrojo jauki prieblanda, mat iškeroję didžiuliai medžiai ir milžinės gėlės didžiuliuose vazonuose gėrė saulės šviesą į save, aplink palikdamos tik švelnų prietemį, atsiradusį dėl sugertos šviesos. Keletą ilgų akimirkų Ričardas stovėjo prie durų klausydamasis garsų, galinčių reikšti pavojų. Tokiu atveju spruktų iš nusikaltimo vietos kiek galėdamas greičiau. Bet išskyrus lengvą lapų šnarėjimą, kurį kėlė neįkyrus vėjelis, vagišius negirdėjo jokio garso. Jis buvo savo srities asas, tad žinojo, kokiam darbui reikia rimto, kruopštaus pasirengimo, o kuriam galima ruoštis atmestinai arba visai nesiruošti. Ričardas juto širdyje besiskleidžiančią baimę – pirmą kartą gyvenime – kad apsiriko, kad neįvertino reikalo rimtumo. Tai buvo nusikaltimas prieš save patį ir didžiulė grėsmė reputacijai, kurią taip ilgai ir nuosekliai kūrė. Jis nelaukė priedangoje netoliese, kad savo akimis įsitikintų, jog Katerina su Eduardu tikrai išėjo – jam tai atrodė bereikalinga gaišatis. Tačiau dabar bijojo būti praleidęs kokį itin svarbų faktą pro akis ir jau beveik neabejojo, kad šį rei4
G Ė L I Ų PA S A K O S
kalą sugadins arba pats reikalas pradangins jį juodoje nesėkmės duobėje. Apsisuko eiti lauk, bet primityvus laukinis išdidumas stuktelėjo per jo trapią savivertę ir jis vėlei sustojo, jausdamas, kad tiesiog privalo atlikti šį reikalą, antraip niekada gyvenime nebegalės vogti, o to kertinio savo gyvenimo užsiėmimo mesti nenorėjo – bent jau kol kas. Pargrįžęs į parduotuvę ėmė tyliai sėlinti pasieniu, kol užuodė pinigus. Jis juto purvino suglamžyto popieriaus kvapą, kaip ir žmonių, prieš tai turėjusių juos savo rankose, ilgesį išleidžiant, apgailestavimą paleidus tuos iš tiesų visai bereikšmius popierėlius iš rankų. Suprato, kad pinigai visai arti. Atsargiai rankomis perbraukęs gebene aptrauktą sieną, užčiuopė sienos įdubimą ir vien pirštais čiuopdamas surado giliai sienon įleistą seifą. Kelias minutes čiupinėjo mechanizmą, tuomet užsimerkęs ėmė lėtai, bet teisingai sukioti seifo ratuką. Kombinaciją atspėjo lengvai, kadangi tai buvo pats paprasčiausias seifas, galintis apsaugoti tik nuo vaikų ir senų žmonių. Seifas trakštelėjo, ir Ričardas suprato, kad pavyko. Plačiai atvėręs dureles, kad galėtų sukišti abi rankas, jis pasilenkė ir išsitraukęs iš kišenės mažą kišeninį žibintuvėlį pašvietė seifo vidun. Ant dugno gulėjo pluoštas dokumentų, o ant jų – keliolika krūvelių svarų ir eurų, perrištų spalvotomis gumelėmis. 5
LAURA BALČAS
Patenkintas Ričardas nusišypsojo ir ištraukęs pinigų krūveles susikišo į ant krūtinės kabančią juodą kuprinę. Lėtai užvėręs seifą vėl išgirdo seifo užrakto klinktelėjimą ir užleidęs gebenės kasas atgal ant sienos nusėlino durų link. „Trinkt“ – parduotuvėje pasigirdo šiurpus garsas, privertęs Ričardą akmeniu sustingti likus penkiems žingsniams iki durų. Veik nekvėpuodamas, atsisukęs vagišius parduotuvės kampe, didžiuliame pintame krėsle, išvydo miegančią Kateriną, kuri sapno įkarštyje pasivertė ant šono, todėl jai nuo kelių nukritusi žydros, peliuko Mikio atvaizdais margintos plastmasės pietų dėžutė sukėlė kurtinantį garsą, kuris, nors ir greitai ištirpo vėlei stojusioje tyloje, vis dar savo griausmingu aidu grumėjo Ričardo ausyse. Vagišius stovėjo nekvėpuodamas, o ausyse vėl ir vėl skambėjo krintančios pusryčių dėžutės garsas, sumišęs su baimingu jo paties širdies plakimu. Sekundės bėgo, nepastebimai virsdamos minutėmis, ir Ričardas palengva prisivertė nurimti, vėl tyliai ramiai kvėpuoti. Žiūrėdamas į miegančią Kateriną, jis matė ne jauną moterį, patyrusią daug negandų, ne vienišą motiną, auginančią keistą sūnų ryškiai žaliomis nuo gimimo akimis, ar uždarą merginą, nuo pat vaikystės besirūpinančią gėlėmis, o grakščią sireną, gei6
G Ė L I Ų PA S A K O S
dulingą paleistuvę, ne sykį savo kūnu džiuginusią daugelį kaimo vyrų. Ūmai jį pagavo laukinis geismas gauti šią moterį aistrai patenkinti. Nedrąsiai pamindžikavęs vienoje vietoje jis dėl viso pikto užsitraukė ant veido juodą slidininko kaukę ir ėmė atsargiai, tyliai, tarytumei puma ar koks kitas grobuonis, sliūkinti miegančios Katerinos link. Su kiekvienu žingsniu jis vis labiau juto savo kūną, juodu geismu alsuojantį tarpukojyje, karštą aistringą įnirtimą kraujui veržiantis iš širdies žemyn. Jo rankos ėmė virpėti – taip jis norėjo liesti per ploną pilkos suknelės audinį persimatančias pilnas krūtis, lieknas kojas ir tobulai stangrias tvirtas šlaunis, per daug atidengtas netyčia per miegus pasikėlusios suknelės. Kai liko vos keli žingsniai, ūmai sustojo už kažko užkliuvęs. Pažvelgęs apačion nustėro – jo kojas laikė apsivijusios gebenės. Apstulbęs stebėjo, kaip ilgas gėlės ūsas vejasi jo koja aukštyn ir pasiekęs kelią geležiniu lanku surakina koją. Pradinis išgąstis, apėmus skausmui, dingo, supykęs išsitraukė trumpą, bet itin aštrų lenktyninį peilį ir užsimojęs nukirto kerus, tvirtai apveržusius jo kojas. Žengęs dar kelis žingsnius jis ir vėl sustingo, nes dabar jau apie jo kojas vijosi ne tik gebenė, bet ir kitos vijoklinės gėlės – pavadinimų jis nežinojo, nes jo namuose dėl moterų stygiaus nebuvo nė vienos 7
LAURA BALČAS
gėlės. Jis trumpu aštriu peiliu mojuodamas kairėn dešinėn baisiai siuto, nes dabar dar labiau geidė aistringai įsmigti į Katerinos kūną. Kova su gėlėmis ne tik kad nemažino to kvailo geidulio, taip netikėtai jį pagavusio, bet dar labiau kurstė, lyg pamišimas, o gal karštos vasaros dienos kvaitulys. Bet vos nukirtus vieną kerą, susyk iš nukirstojo išaugdavo keli kiti ir lyg laibos gyvatėlės tvirtai vyniojosi aplink kojas. Pūkšdamas ir stenėdamas jis parklupęs ant kelių ėmė šliaužti link Katerinos, bet likus vos pusmetriui iki pinto krėslo, iš abiejų pusių lyg vanduo ėmė tekėti lianų kerai. Jie raitėsi, šurgendami augo, lipo aukštyn vienas kitu, vijosi, kol vos per kelias minutes kambario viduryje atsirado tanki žalia lapijos siena, kurioje nebuvo nė menkiausio plyšelio, kad galėtum įmatyti Kateriną. Ričardas, lyg iš sapno atsibudęs, ėmė atatupstas trauktis durų link, o nuo jo kojų paslaugiai nusiviję vijokliai išdryko ant žemės lyg įprasti augalai, nesugebantys ne tik šliaužti ar ropštis viršun, bet apskritai negebantys judėti. Vagišius slinko prie durų, kol užkliuvęs už storos mėsingos nežinomo medžio šaknies, kuri išvirtusi iš vazono rangėsi ant žemės, pargriuvo. Ričardas susitrenkė galvą ir akimirką tįsojo ant šaltų miško samanomis dvelkiančių grindų, tada pašoko ant kojų ir paknopstomis pasi8
G Ė L I Ų PA S A K O S
leido parduotuvės durų link, kad tik greičiau išsigautų iš parduotuvės lauk – į gryną orą. Vyras geidė ištrūkti iš šio tiršto klampaus drėgno oro, iš paslaptingų augalų nelaisvės, kuo toliau nuo Katerinos ir visko, kas su ja susiję. Jam nebebuvo svarbu, ar jį, tokį išsigandusį išsiverčiant pro pietums uždarytos parduotuvės duris, kas nors pastebės, neberūpėjo elgtis tyliai, kad neprižadintų Katerinos, neberūpėjo nuo grindų pasiimti kuprinę su pavogtais pinigais, kurią pargriuvęs pametė. Kai išpuolė lauk, aplink vis dar buvo tuščia kaip ir prieš dvidešimt minučių jam einant vidun, vis dar skaisčiai švietė saulė, apgaulingai viliodama laukan, nors oras, nepaisant saulės, buvo žvarbokas dėl nežinia ko pakilusio vėjo. Lyg paklaikęs nusimovė juodą slidininko kaukę ir nusviedęs į pievą per laukus pasileido namų link. Ėjo skubėdamas, sunkiai kilnodamas besipinančias kojas, tarsi apgirtęs, tarpais klupinėdamas ant kurmiarausių, nepajėgdamas net mąstyti. Kai po dešimties minučių, jau stovint prie namų ir stebint, kaip lėtai, girgždėdami užsidarinėja automatiniai vartai, suskambo telefonas, jis net nepažvelgęs, kas skambina, atmetė skambutį. Įėjęs į namus užsirakino iš vidaus visas spynas, nuleido visų langų žaliuzes, romanetes, aklinai užtraukė užuolaidas, tuomet užsiplikė 9
LAURA BALČAS
juodos stiprios karčios kavos, įpylė į ją 50 g seno gero brangaus brendžio ir susisukęs į purią vilnonę antklodę ilgai sėdėjo prieš degantį židinį neįstengdamas suprasti, kas šiandien nutiko. Kaip galėjo atsitikti, kad jis, per gyvenimą pirštu musės nesutrėškęs, ketino prievarta paimti Kateriną? Ir buvo taip tikras tuo, ką ketino padaryti, jog net nekilo dvejonių. Ričardas buvo įsitikinęs, kad nori tos gražios, keistos, nekaltai atrodančios paleistuvės, ir gali tai gauti neprašydamas, o tiesiog imdamas – lyg vaikas, užsispyręs suvalgyti saldainį, kurį tėvai jam buvo uždraudę. Ir kas per magija vyksta su gėlėmis? Kodėl jos vyniojosi apie jo kojas, lyg neleisdamos pas šeimininkę, kodėl atitvėrė ją žalia ir tankia lyg gyvatvorė siena? Todėl, kad saugojo savo šeimininkę – atsakė pats sau. Todėl, kad tie prakeikti augalai – tarytum jos vaikai, iškreiptu būdu iš jos gimę. Stop! – vėl sustabdė save vagišius. Tai nesąmonė... Absurdas... To tiesiog negali būti. Bet yra, – vėl atsakė jam vidinis balsas. Iš jo gelmių atsklido nepaaiškinama žinia, kad Katerina ir jos gėlės yra vienis. Jos žinojo, suprato, kad jis ketina nuskriausti tą palaidą mergą, todėl gynė kaip mokėdamos. Klaiki Katerinos ir gėlių simbiozė jį siutino, vertė nepasitikėti savo paties sveiku protu. 10
G Ė L I Ų PA S A K O S
Išgėręs kavą, įsipylė dar brendžio – į tą patį kavos puodelį, ant kavos tirščių. Gerdamas deginantį skystį tuo pat metu kramtė kavos tirščių grūdelius. Tai buvo visiškai kvaila, visiškai nelogiška, bet jam būtinai reikėjo elgtis idiotiškai, nes tik galvodamas apie durną savo poelgį galėjo nustumti mintis apie makabriškąsias gėles. [...] * Kai Katerina pabudo iš kieto priešpiečio miego, jau buvo po pirmos. Jauna moteris iškart pajuto, kad parduotuvėje kažkas pasikeitė. Apsimiegojusi dairėsi, bet nesuprato, kas kitaip. Pakilusi iš krėslo vaikščiojo po parduotuvę ir vos nesuklupo ant megztinio, gulėjusio ant grindų. Iš tiesų,s tai nebuvo nei megztinis, kaip pamanė iš pradžių, nei striukė. Pasilenkusi pakėlė nuo žemės nedidelę juodą kuprinę, kurios niekada anksčiau nematė. Prasegusi pamatė krūveles gumelėmis apvyniotų pinigų – tokiomis pat kaip apvynioti ir jos per ilgus metus uždirbti pinigai. Katerinos širdis nusirito į kulnus – tai jos pinigai. Jos ir Eduardo pinigai. Bet kaip jie čia atsidūrė? Juk buvo saugomi seife... Suraukusi antakius Katerina apsidairė, tada stryktelėjo iš vietos lyg įgelta ir nubėgo prie durų. Jos buvo už11
LAURA BALČAS
darytos, bet neužrakintos, o juk ji gerai prisiminė, kad užsirakino. Galėjo prisiekti visais šventaisiais. Nubėgusi prie seifo dar labiau nustebo, mat jis, kaip ir priklauso seifui, buvo užrakintas ir gebenių kasomis paslėptas nuo smalsių akių. Sutrikusi ėmė greitai šmirinėti po parduotuvę ieškodama vagies, o gal jo pėdsakų, bet nieko neaptikusi liovėsi. Ant žemės, parduotuvės kampe, pamatė peiliu, o gal žirklėmis nukirptus gebenės lipikės (Hedera helix), plunksninio sukilio (Epipremnum pinnatum), raibojo scindapo (Scindapsus pictus) ir visą krūvą Voinjero tetrastigmos (Tetrastigma voinierianum) šakų. Išsigandusi Katerina ėmė lakstyti po vijoklinių gėlių kampą, bandydama greitai, vien žvilgsniu nustatyti, kaip stipriai sužalotos gėlės. Bet visos minėtos vijoklinės gražuolės, nors ir praretintomis šakomis, stovėjo tvirtos ir lengvai siūbavo tuo reikšdamos laimę, lyg būtų girdėjusios paslaptingą muziką. Sutrikusi Katerina žiūrėjo į paslaptingai atsiradusią kuprinę, į kampe, ant žemės, išskleistas nukirstas gėlių šakas ir suprato, kad kol ji miegojo, kažkas nedoru protu ir širdimi bandė apiplėšti ją, o juk pinigų jie turėjo visai nedaug. Tai buvo jos viso gyvenimo santaupos. Kas galėjo taip niekšiškai pasielgti? Atsakymo ji nežinojo, nes visuomet visuose žmonėse matydavo tik 12
G Ė L I Ų PA S A K O S
gėrį, kad ir kiek mažai tas jo turėtų. Ji apskritai nemėgo žmonių teisti. Katerinai buvo nesuprantama, kaip vos po vieno blogo poelgio žmogus kaipmat būdavo nurašomas kaip netikėlis, juk gyvenimas kupinas visokių dalykų. Apimtas blogos nuotaikos žmogus gali turėti gebėjimų įskaudinti kitą, bet vėliau ima atgailauti ir niekados daugiau nekartoja savo klaidų. Neklystantieji yra tušti, nereikšmingi ir nereikalingi žmonijai, todėl jų ir nėra. Klysta visi. Vieni vienaip, kiti kitaip. Vieni slapčia, kiti viešai. Pasmerkimas nedaug naudos teduoda – tuo Katerina buvo įsitikinusi. Žinoma, yra piktžolių ir tarp žmonių. Kenkėjų, kuriems kito skausmas ekstazę sukelia, bet jų pernelyg mažai, kad apie juos galvotum.