LAURA BALČAS
Gėlių pasakos
Žvynuotoji afelandra (Aphelandra squarrosa) vėl pražydo, nors buvo žydėjusi prieš penkis mėnesius. Paprastai ši gėlė žydi tik kartą per metus. Ji kišo savo aitriai geltonus, švytinčius, veik fluorascencinius žiedus į viršų, nemandagiai goždama romantišką žieduose užgimusį persinio ciklameno (Cyclamen persicum) rausvumą bei įmantrų šalia vešinčios pilnavidurės raudonosios aukštosios begonijos (B. x hiemalis) žiedų tobulumą, ir savinosi visą dėmesį tik sau vienai. Katerina grožėdamasi afelandra apipurškė vandeniu jos baltomis gyslomis margintus tamsiai žalius lapus ir patenkinta nusišypsojo – ji mėgo, kai gėlės elgiasi nuspėjamai (mergina pasinaudojo keliomis priežiūros gudrybėmis, kad afelandra pražystų darsyk), kai pagal grafiką leidžia ūglius, pumpurus, sprogdina lapus ir krauna žiedus. Staiga ranką skaudžiai dilgtelėjo. Pažvelgusi žemyn mergina išvydo juodagalvę skruzdę (Tapinoma melanocephalum), vikriai ropojančią dilbiu aukštyn. Šiaip jau šios rūšies skruzdės nekanda žmonėms, bet šioji, matyt, buvo baisiai įsiutusi, mat Katerina ir vėl buvo rūpestingai visoje parduotuvėje priveisusi vazonėlių su petražolėmis. Skruzdės nekenčia petražolių, anyžių, gvazdikėlių ar pagedusių citrinų kvapo. Pastarojo dvoko negalėjo pakęsti ir gausialapė žingenė (Aglaonema commutatum), nors šiaip jau negalėjai jos apkaltinti lepumu, greičiau atvirkščiai, o ir pačiai 2
Katerinai pagedusi citrina buvo iššūkis – beveik visuomet pajutusi tą smarvę ji žiaukčiodavo. Katerina mylėjo vabalus, vabzdžius, roplius ir visa, kas gyva, bet juodagalvės skruzdės, įsikrausčiusios į gėlių vazonus, rausdavo paviršinį žemės sluoksnį, o tada dirvoje geriau cirkuliuoja deguonis ir didėja jos rūgštingumas. Daugeliui gėlių tai yra tikra rykštė. Be to, skruzdės dievino lipčių – amarų gaminamą saldų lipnų skystį, tad, trokšdamos saldaus amarų papilvių nektaro, jos statydavo šiems slėptuves ir kitais būdais gelbėdavo kenkėjus. Dėl didelės amarų ir skruzdžių draugystės Katerina ir ėmėsi skruzdžių išgyvendinimo iš parduotuvės plano, nors iš esmės ji nebuvo nei skruzdžių, nei kitų vabalėlių priešė. Skruzdė trumpam sustabdė kelionę ir darsyk krimstelėjo odą. – Ai! Tuoj pat liaukis! – šūktelėjo mergina ir prikišo pirštus norėdama nuspriegti vabaliūkštį tolyn, bet ūmai pasigirdo pliaukštelėjimas, akies krašteliu mergina užfiksavo judesį ir skruzdės ant dilbio neliko nė padujų. Nusišypsojusi Katerina atsisuko į jautrųjį musėkautą (Dionaea muscipula), kuris vargais negalais ištiesęs šaknis per vazono skylutę palange atšliaužė iki mylimos šeimininkės ir savo gaudyklėje paskandino pikčiurną skruzdę. Švelniai nusišypsojusi mergina paėmė vazoną su musėkautu ir nuėjo kito palangės krašto link, ant kurio šis paprastai laimingas tarpo. Pakeliui mergina kalbino augalėlį, kuris net ir baisiai vargdamas šaknimis keliaudavo palange, kad tik galėtų sunaikinti uodą, įkyrią musę ar sparvą, trikdančią ramybę mylimai šeimininkei. Bergždžios buvo Katerinos kalbos tramdant musėkautą – šis vis tiek darė savo, nors kažin ką. Kai mergina ėjo pro sukulentų kampą, tikrasis alavijas (Aloe) ištiesė savo lapą su lašeliu skaidrių, raminančių odą sulčių josios link. Katerina priėjusi nubraukė lašelį ir patepusi juo įkandimo vietą darsyk nusišypsojo. Jos santykiai su augalais buvo labai tvirti ir aiškūs. Aiškumas gėlininkystėje, kaip ir bet kurioje kitoje gyvenimo srityje, suteikdavo jaunai merginai saugumo jausmą, kurį ji mėgo. 3
Pavojai ir iššūkiai jos neviliojo, bent jau ne dabar, einant dvidešimtus savo gyvenimo metus. Nors buvo jauna, jau dešimt metų vadovavo gėlių parduotuvei. Ir nors tik sulaukusi aštuoniolikos buvo įstatymų pripažinta kaip galinti vadovauti ir dirbti visą darbo dieną, ji uoliai tą darė jau nuo devynerių, mat senelė, su kuria ji nuo kūdikystės gyveno ir kuri buvo parduotuvės savininkė, nenorėjo gaišti laiko ir įdėti pastangų, kad menkas verslas klestėtų. Katerina gėles suprato kaip šeimą, kurios niekada neturėjo, mat jos tėvai, ją vos gimusią, paliko tėvo motinai, kuri buvo tvirtai įsitikinusi, kad žmogus gyvas vien maistu, ir jei užtenka jo bei kitų pačių būtiniausių daiktų, tai garantuoja laimę kasdieninę. Tad visiškai nekreipė dėmesio į mažylės dvasios poreikius. Tėvas buvo pernelyg jautrus, be kita ko, per daug mylėjo motiną, kad galėtų ją matyti kasdien – jis įsivaizdavo ją tobulą, todėl, nenorėdamas, kad rutina sugriautų tą vaizdinį, galaižinkur pabėgo, idant galėtų kankintis meilės kančiose visiškoje atskirtyje. Taip jis suprato ir meilę dukteriai, kuriai dar motinos įsčiose tebesant dainuodavo graudžias lietuvių liaudies dainas, pasakodavo žiaurias pasakas, taip pat protėvių kurtas ir rašydavo ilgus filosofiniu liūdesiu alsuojančius laiškus. Tad vos Katerinai aidžiai suklykus po užgimimo, pasipustė padus, mat tėvo pareigą supažindinti vaiką su gyvenimiškais vargais jautėsi atlikęs. Motina nė kiek nesipuikuodama pripažino savo teisę į depresiją po gimdymo ir pareiškusi, kad negali tinkamai pasirūpinti dukrele, nuleista galva pargrįžo pas turtingus tėvus, kurie nieko nenorėjo girdėti apie kūdikį, gimusį iš gėdingo ryšio su vyru be praeities ir su abejotina ateitimi, be to, dar ir išmintingai pranykusį už miglotos horizonto linijos – ūkai mūsų šalyje dažnas reiškinys... Depresija po gimdymo tęsėsi lygiai dvejus metus – tiek laiko prireikė tėvui, idant surastų dukrai paklydėlei pritinkantį vyrą – iš senos garbingos giminės, turtingą, solidų, nors jau ne jauniklį. Magda, Katerinos mama, su antruoju vyru vaikų nesusilaukė, o tai, tiesą sakant, 4
nebuvo tragedija nė vienam jų, kadangi abu buvo perdėm lepūs, jautrūs ir rūpinosi tik savimi. Motulė – taip Katerina vadino ją auginusią tėvo motiną, buvo stambi augalota moteris, mėgstanti sočiai pavalgyti, maistą užgerti bokalu tamsaus kartaus alaus, po visko parūkyti, nugrimzti į duobėtą sofą, prisimerkti ir spoksoti į televizorių. Dažniausiai ji žiūrėdavo kolumbiečių telenoveles, kur chuanitų gyvenimas savo gausiais įvykiais sotindavo aistrų išsiilgusią Motulės širdį. Vyro Motulė neturėjo – vargšas pasimirė pirmąją vestuvinę naktį, praslinkus vos valandai po apvaisinimo. Gydytojas, mirties priežastimi įvardijęs širdies smūgį, ką kiek vėliau patvirtino ir skrodimas, užjautė našlę, gailėjo josios, tad ilgai ir nuoširdžiai guodė, alsiai dejuodamas iš beribio nuogų kūnų trinties sukelto malonumo. Katras iš jųdviejų – nelaimėlis velionis ar nuoširdus gydytojas, buvo Motulės vaiko tėvas, taip niekas niekada ir nesužinojo, tačiau kadangi Motulei tas nerūpėjo, gydytojas per daug į tėvus ir nesiveržė, juolab kad po to įsimintino susitikimo juodu niekada daugiau taip ir nebuvo pasilikę vieni du tame pačiame kambaryje. Žmonės Motulę negražiai vadino. Tiesa, dažniau už akių bjaurius žodžius jos adresu žarstydavo, kadangi buvo patyrę jos ugninį temperamentą – sykį, eidama pro šalį ir išgirdusi šlykščiai ją vadinant, Motulė taip pasiuto, kad gerai prikūlė didžiausią kaimo gandų nešiotoją, dar ir pamazgų kibirą, po ranka pasitaikiusį, ant galvos užpylė, ir taip atėmė kaimo patarškoms bet kokį norą ją viešai dergti. O vyrai mėgo aplankyti ją naktimis, kai riebaus apvalaus sūrio pavidalą įgavęs mėnulis kabodavo tamsiame danguje, o įkaitusiuose nuo vasaros šutros ar laukinio per Gudijos tyrus pas mus prasibrovusio Sibiro speigo vyriškuose kūnuose per dieną mintyse užaugęs geismas užkaitindavo kraują. Kalvis Jonas – milžinas rambiu nuo sunkaus darbo kūnu, malūnininkas Gvidas ar net kaimo seniūnas Laimis, nepajėgdami suturėti savo patiniškos energijos, slapčia atsėlindavo per kviečių laukus ir per užpakalines duris 5
įsibrovę švelniai pamylėdavo jauną našlę. Jei katras jų atslinkdavo, ant durų rankenos, iš lauko pusės, užkabindavo raudoną skepetą – ženklą, kad našlelė namuose ne viena. Jei atsitikdavo taip, kad keliems vyrams tą pačią naktį užeidavo toks pats noras, antram tekdavo laukti savo eilės. Po valandos, ar net dviejų, pirmutinis visai nusibaigęs išslinkdavo pro duris, drebančiomis rankomis nudrėbdavo raudoną skepetą kur patvorin ir taip įžiebdavo žalią šviesą kitam meilės ištroškusiam. Ir kai pirmasis, visą vyrišką sėklą ištaškęs, dykas sunkiai kėblindavo per kviečių, o gal žirnių laukus ar pievų plynes į gimtuosius namus – nelygu, kuria kryptimi traukdavo, ant durų nakties vėjyje vėl suplevėsuodavo raudona skepeta, bet tik tam, kad po valandos kitos vėlei būtų paslėpta. Motulė turėjo milžinišką apetitą kūniškiems malonumams, tad su džiaugsmu priimdavo visus ją lankančius, ir nors buvo pasileidėle vadinama, šio epiteto nenusipelnė, nes nuoširdžiai ir tyrai mylėjo visus ją lankiusius vyrus. Tiesa, akimirksnio meile, nesisiejančia su gyvenimiškais sunkumais, bet dėl to ne mažiau tikra. Taigi Motulė manė esanti kalta nebent dėl to, kad turi didelę širdį, kurioje glaudžia visus sutiktus bėdžius, juk jie ir numirti be meilės gali. O to Motulė nieku gyvu negalėjo leisti, tad dosniai dalijama jos kūno meilė gelbėjo kaimelio vyrų gyvybes.
* Baltagyslė maranta (M. leuconeura), papūtus vėjui, savo plačiais, veik dešimties centimetrų lapais vėl apstumdė katilėlį (Campanula). Šis nuo padrikų smūgių susigūžė. – Na, ir kodėl jį skriaudi? – nepatenkinta caktelėjo liežuviu Katerina ir padėjusi į šalį buhalterinių ataskaitų žurnalą nutipeno prie katilėlio. Atsargiai patraukusi jį toliau nuo marantos, per žingsnį atsitraukė ir pažvelgusi vėl susiraukė – katilėlis buvo apsaugotas nuo įkyraus marantos vešlumo, bet kartu atsidūrė saulės spindulių malonėje, o to šis augalas nemėgo. Patrynusi žemėtas rankas virš 6
šiukšlinės, mergina perkėlė žemąją nėrūnę (Schefflera arboricola) pavėsin. Lietaus vandeniu apipurškė gėles ir grįžo kampan prie stalo skaičių narplioti. Virš durų pakabintas skardus varpelis garsiai sutilindžiavo ir taip pranešė apie lankytoją, bet Katerina vis dar skendėjo matematinėse džiunglėse, tad ne išsyk susiprato esanti ne viena. – Norėčiau rožių, geltonų, – pasigirdo sodrus vyriškas balsas. – Tuoj! Tuoj pat ateinu... – nustūmusi sąskaitas šalin Katerina stryktelėjo ant kojų ir pasileido balso link. Vyro siluetas, skendintis tarp įvairiaspalvių koketiškai besiraitančių, stulbinančių ryškiomis spalvomis ir neįtikėtina plastika gėlių rodėsi ypač kietas, statiškas, aštrus, net grubus savo didžiuliu vyrišku stotu, arogantiška povyza, lėtai judančiomis aštriomis, kiaurai veriančiomis akimis, šviesiai melsvomis, veik baltomis rainelėmis, suteikiančiomis akims, o ir visam veidui ar net kūnui plėšrią pavojingą išraišką. Balta oda itin kontrastavo su tamsiai rudais plaukais ir plačiais tankiais antakiais. Tiesi nosis, plonos lūpos, ilgi rankų pirštai ir platūs pečiai suteikė vyrui patrauklumo, seksualaus žaismingumo, bet kartu ir gąsdino. – Noriu dvidešimt penkių geltonų rožių... ne, ne tų vien geltonų, o štai anų – rausvais kraštais, – pirštų pamojo „Sunrise“ veislės rožių link vyras. – Aš pats išsirinksiu, kurias jų noriu pirkti, – įsakmiai pareiškė ir savo ilgais elegantiškai judančiais pirštais ėmė po vieną pešti gėles iš didžiulės krūvos, pamerktos milžiniškoje vazoje. – Ir noriu, kad supakuotumėte į gražų rausvą popierių. Katerina be žodžių ėmėsi vykdyti ko paprašyta. Ji buvo pripratusi, kad žmonės reikalauja, įsakinėja, liepia ir tik retsykiais prašo ar pageidauja. Mandagumas niekada nebuvo stiprioji Motulės pusė, tad Katerina buvo pripratusi prie gaižių, raižių, pagiežingų, gižlių žodžių ir sunkios tylos, taip pat ir prie nepasitenkinimu persunktos paliepimų kalbos. Nors pati buvo iš prigimties jautri, emocionali ir jausminga, nors įgimtas empatiškumas jai leido gerai perprasti kitų žmonių jausmus, ji neturėjo pretenzijų ar priekaištų kitaip besielgiantiems, nes buvo pratusi priimti gyvenimo tėkmę ir 7
joje tarpstančius žmones su jų poelgiais kaip neišvengiamą dalyką. Kruopščiai suvyniojusi gėles į rausvą popierių, puokštės apačioje rūpestingai užrišo raudoną kaspiną ir ištiesė gėles vyrui: – Keturiasdešimt penki eurai. Vangiai nusišypsojęs vyras ant prekystalio paklojo penkiasdešimtinę: – Grąžos nereikia. Pasičiupęs gėles į dideles saujas nuskubėjo durų link. Katerina mandagiai palinkėjo geros dienos, į ką vyras nieko neatsakė, nors neabejotinai girdėjo, nes dar nebuvo išėjęs pro duris į platųjį pasaulį. Mergina palaimingai atsiduso ir pasisuko į langą, pro kurį matėsi skaisti saulė, taip maloniai nuteikianti akis ir po žiemos vitamino D ištroškusią odą.
* Katerina nepažinojo savęs, kaip nepažįsta ir dauguma žmonių. Žmonės nepažįsta savo vidinių gelmių, todėl doras žmogus, per gyvenimą ir musės nenuskriaudęs, po vienu dydžiu per dideliais marškinėliais gali slėpti nirtulingai plakančią žudiko širdį, o gal paslaugus kaimynas, visad palaikantis duris idant praeitum, kai abi rankos užimtos pirkinių krepšiais, naktimis, pilnaties metu, gali pavirsti negailestingu prievartautoju, lygiai kaip naivus kerštingas penkiametis kiekvieną penktadienį, trečią popiet, tapti nuožmiu padegėju, ir tik dėl jo kaltės kaitriose ugnies liepsnose iš neišpasakyto skausmo rangytųsi gyvi žmonės, mat tėtis jam neleido valgyti „Haribo“ guminukų. Nesuprasdama savęs Katerina bijojo per miegus netyčia negyvai užspausti savo šalia miegantį kūdikį, nors dar joks vyras nebuvo savo kūnu praskyręs jos vientisumo, padalijęs į taip įprastą plyšį. Katerina dar nebuvo moteris, atvira vyrams, galintiems įeiti ir išeiti iš jos kūno beveik nepaliekant jokių įrodymų – DNR testą Katerina buvo linkusi laikyti ne visiems pasiekiama prabanga. 8