algis rukšėnas
Tiesa apie kraugeriškus įvykius kateryje Vigilant per Rusijos ir Amerikos susitikimą Martos Vynuogyne
Iš anglų kalbos vertė dalia uržaitė
ĮŽANGA
Faktų santrauka 1970 m. lapkričio 23 d., po pietų, Masačusetse, netoli Martos Vynuogyno, sovietų perbėgėlis iš laivo Sovetskaja Litva įlipo į JAV pakrančių apsaugos katerį Vigilant. Pakrančių apsauga gavo pranešimą, kad jis bandys pabėgti, bet pranešimas nebuvo įtikinamas, o JAV vykdė politiką, skatinančią apsaugoti politinius perbėgėlius. Pagal netinkamą vadovybės sprendimą sovietų įgulos nariams buvo leista įlipti į Vigilant ir jėga grąžinti perbėgėlį į sovietų laivą. Čia pateikta nešališka faktų santrauka apie vieną keisčiausių įvykių šiuolaikinio JAV jūrų laivyno istorijoje. Faktus surinko oficialioji tyrimo taryba, kurią, atsakydama į viešą nepasitenkinimą incidentu, prezidento įsakymu sušaukė Jungtinių Valstijų pakrančių apsauga. Santrauka šalta, nešališka, profesiona5
algis rukšėnas
li, bet tarp eilučių atsiskleidžia ugninga, be galo dramatiška ir skaudi vieno žmogaus susidūrimo su likimu istorija. Tas žmogus – radijo operatorius Simonas Kudirka. Jo gimtąją Lietuvą 1940 metais užėmė Sovietų Sąjunga. Nutrintoje užrašų knygutėje, kurią visada nešiojosi su savimi, jis parašė: „Urve gimęs žmogus negali suvokti, kas yra laisvė“ ir pridūrė: „Verta rizikuoti mirti už laisvę.“ S. Kudirka rizikavo tikėdamas, kad Jungtinės Valstijos yra rojus žmogui, ieškančiam išsigelbėjimo nuo priespaudos. Tai buvo didžiausia jo gyvenimo klaida. Tolesnis Simo likimas – nukrypimas nuo normos – tapo šiurpiausiu incidentu, įvykusiu JAV teritoriniuose vandenyse. Teoriškai JAV iš tiesų yra rojus prispaustiesiems, ta mintis giliai įsirėžusi Amerikos etose. Niujorko prieplaukoje stovinti Laisvės statula akivaizdus to tikėjimo simbolis. Dar svarbiau, perbėgėliams ir persimetėliams palanki JAV politika tvirtai pagrįsta įstatymais. Jungtinių Valstijų kodekso 8 straipsnis skirtas atvykėliams ir jų tautybei, 1153 skirsnis (a) (7) nurodo, kad teisingumo ministras gali išrašyti vizas „svetimšaliams, kurie atitinka imigracijos ir natūralizacijos įstaigų reikalavimus, jei patikrinimas atliekamas bet kurioje ne komunistinėje ar ne komunistų valdomoje šalyje, (A) jei (i) buvo persekiojami ar bijojo persekiojimo dėl turimų rasinių, religinių ar politinių pažiūrų ir pabėgo iš (I) komunistinės ar komunistų valdomos 6
gėdos diena
šalies ar teritorijos... ir (ii) dėl turimų rasinių, religinių ar politinių pažiūrų negali arba nenori grįžti į tą šalį ar teritoriją“. Federalinių nuostatų kodeksas, pagal kurį atitinkamos valdybos vykdo įstatymus, dar konkretesnis. Jungtinių Valstijų kodekso 8 straipsnio 253 skirsnyje Teisingumo departamento Imigracijos ir natūralizacijos skyriui teikiami nurodymui dėl „Svetimo laivo įgulos nario paleidimo“. Pagal 253.1 (f ), įgulos narys, „tvirtinantis, kad negali grįžti į komunistinę ar komunistų valdomą, arba komunistų okupuotą šalį, nes bijo persekiojimo dėl rasinių, religinių ar politinių įsitikinimų, turi būti paimtas iš laivo ar lėktuvo apklausai. Po apklausos regiono valdytojas, kurio jurisdikcijai priklauso ta teritorija, kurioje yra svetimos šalies įgulos narys, gali savo nuožiūra patvirtinti jo paleidimą Jungtinėse Valstijose...“ Remdamosi savo įstatymais Jungtinės Valstijos per daugelį metų, ypač po Antrojo pasaulinio karo, į savo šalį įsileido daug perbėgėlių ir pabėgėlių. Tačiau iki 1950 metų JAV niekada nebuvo pasirašiusi jokio tarptautinio susitarimo, apibrėžiančio politinį prieglobstį, kurio galią pripažintų tarptautinė teisė. 1951 metais JAV prisijungė prie Jungtinių Tautų organizacijos priimtos Ženevos konvencijos dėl perbėgėlių statuso. Konvencija buvo atnaujinta 1967 metais kaip daugiašalis protokolas dėl perbėgėlių statuso, Jungtinės Valstijos jį pasirašė 1968 metų lapkritį. Sovietų Sąjunga taip pat pasirašė minėtą protokolą. 7
algis rukšėnas
Šios sutarties pagrindas buvo Jungtinių Tautų Chartija ir Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kurią 1948 metų gruodį pasirašė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja. Deklaracija teigė, kad „kiekvienas žmogus gali naudotis visomis teisėmis ir laisvėmis, be diskriminacijos“. 33 Konvencijos straipsnis tinkamiausias Vigilant incidentui. Jis teigia: „Nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina perbėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.“ Dėl JAV politinio nenuovokumo pernelyg skubotai išspręstas incidentas pademonstravo totalitariniam režimui būdingą piktavališkumą ir oficialios Amerikos pasyvumą, atskleidė aukštų vyriausybės atstovų abejingumą, biurokratiją, sutrikdžiusią šventą JAV jūreivystės tradiciją, pakirto viešosios amerikiečių moralės pagrindus ir iki pamatų sukrėtė Jungtinių Valstijų pakrančių apsaugą. Šioje knygoje pateikiama faktinė ataskaita apie įvykusį incidentą. Ją sudaro dvi dalys: incidentas ir jo pasekmių bei atgarsių analizė. Visi dalyvavusiųjų dialogai ir apmąstymai, pagrįsti jų atsiminimais, buvo išrinkti iš pokalbių su jais arba iš oficialių JAV pakrančių apsaugos oficialiosios tyrimo tarybos įrašų. Dauguma telefoninių pokalbių paskutinėje knygos dalyje yra 8
gėdos diena
pažodiniai arba paimti iš šifruotų stenogramų, gautų iš JAV pakrančių apsaugos pirmosios apygardos Bostone. Šie šaltiniai nurodomi. Simono Kudirkos žodžius ir didžiąją dalį informacijos pateikė pareigūnai, tą dieną kontaktavę su juo Vigilant kateryje. Kita informacija apie jį paimta iš liudijimų, užrašytų nagrinėjant jo bylą Lietuvoje praėjus 6 mėnesiams po incidento. Kadangi kontradmirolas Viljamas B. Elisas (William B. Ellis), kapitonas Flečeris V. Braunas jaunesnysis (Fletcher W. Brown, Jr.) ir laivo vadas Ralfas V. Eustisas (Ralph W. Eustis) buvo pagrindinai incidento veikėjai, jie natūraliai atsiribojo nuo kai kurių klausimų, kurie galėjo būti labai trikdantys ir atskleisti jų charakterio savybes. Šiai knygai jau pasirodžius, keli incidente dalyvavę pakrančių apsaugos pareigūnai vis dar vilkėjo uniformą, todėl akivaizdu, kad kai kurie jų pareiškimai buvo atsargūs. Vis dėlto tai iš esmės nepaveikė incidento atkūrimo, nes pakankamai daug atskleidė oficialios tyrimo tarybos liudijimas. Pirma, ką veikė rusų ir amerikiečių laivai kartu prisišvartavę teritoriniuose JAV vandenyse, kad galėjo įvykti toks įspūdingas perbėgimas? Pasimatymą paskatino ilgalaikis Naujosios Anglijos žvejų nepasitenkinimas sovietų žvejybine veikla.1 Vietiniai žvejai žinojo, kad užsienio žvejybiniai laivynai daug metų pažeidinėja ne vieną sutartį, skirtą tokių žvejybos įmonių apsaugai. Bandymai paveikti Kongresą ir JAV komercijos 9
algis rukšėnas
departamentą, kad priverstų vykdyti tas sutartis, visada sulaukdavo tik tuščios užuojautos. Įvairios šalys bandė imtis veiksmų dėl žuvies išteklių išsaugojimo, taip užliūliuodamos save tikėjimu, jog žuvies ištekliai tikrai išsaugomi. Pavyzdžiui, 1949 metais, daugiausia Jungtinių Valstijų pastangomis, šalių grupė sukūrė Tarptautinę Šiaurės Atlanto žuvininkystės komisiją* (TŠAŽK), kuri turėjo reguliuoti, tuo metu manyta, didėjančią šiaurės vakarų Atlanto vandenų eksploataciją. Penkiolika valstybių sutarė, kad reikia saugoti žuvų išteklius, tačiau tik kelios ėmėsi konkrečių veiksmų. Kasmetiniuose iki 1960 metų vykusiuose susirinkimuose buvo sutelkiamas dėmesys į tinklų kilpų dydį ir įrangos tipus. Reikalavimai kiekvienos šalies laivynui buvo palikti jų pačių nuožiūrai, atrodė, labai mažai kam rūpėjo, kas ką veikia tarptautiniuose vandenyse. 1958 metais, kai didžiuliai Sovietų Sąjungos laivynai pradėjo žvejoti komisijos prižiūrimuose vandenyse, ji taip pat įstojo į šią organizaciją. Tik 1962 metais JAV ir Sovietų Sąjunga ėmė aptarinėti JAV žvejų ir sovietų laivynų interesų konfliktus. Sovietai ir kitos valstybės naudojosi labai modernia žvejybos įranga ir Šiaurės Atlanto vandenis paliko beveik be žuvies išteklių. Tiesą sakant, sovietų jūrų technologija taip ištobulėjo, * Angl. International Convention for the Northwest Atlantic Fishers (ICNAF). 10
gėdos diena
kad 1960 metų pabaigoje buvo išeikvota 95 proc. buvusių gausių šiaurės vakarų Atlanto silkės ir juodadėmės menkės išteklių. Tokie veiksmai paskatino JAV ir Kanados valdžią įsteigti sezoninę „juodadėmės menkės priežiūrą“, kuri užtikrintų, kad neršto metu nė vienos šalies žvejai tos žuvies negaudytų.2 Tačiau kai kurie biologai tvirtino, jog tokių priemonių nepakanka, jie rekomendavo visiškai negaudyti juodadėmės menkės ir leisti rūšiai atsinaujinti. Sovietų laivynai naudojo vadinamąją „pulsuojančią žvejybą“ – jie išgaudydavo vienos rūšies žuvis beveik iki išnykimo ribos, tada imdavosi kitos, pakartodavo tą patį ir t. t. Šią veiklą Jūrų prekybos namų ir žvejybos komiteto narys pavadino „bauginančia“, tačiau sovietai ją ir toliau naudojo, jokia sutartis jos nedraudė. Norėdami apsisaugoti vietiniai žvejai 1960 metų pradžioje bandė paveikti valdžią ir prašė išplėsti jų žvejybos teritoriją (susisiekiančią žvejybos zoną) iki dvylikos mylių. JAV leido užsienio žvejams žvejoti trijų mylių teritorinių vandenų zonoje. Kitos šalys nuo seno turėjo dvylikos mylių žvejybos limitą. Tik 1966 metais JAV galop išplėtė savo teritorinės žvejybos ribas iki dvylikos mylių, kaip ir kitos šalys. Tačiau Naujosios Anglijos žvejai vis dar jautė, jog norint, kad išsaugojimas tikrai sektųsi, teritorinės žvejybos zonos turi būti išplėstos iki 200 mylių arba 100 jūros sieksnių (jūros sieksnis – 1,8 m – vert. past.). Jie tvirtino, kad JAV padarytų tik tai, ką kitos šalys vis 11
algis rukšėnas
plėsdamos savo pakrančių žvejybos įmones, išskyrus Kanadą ir Meksiką, jau padarė. Bet Valstybės ir komercijos departamentas periodiniuose politiniuose dokumentuose ignoravo tokius pasiūlymus. Vietiniai žvejai tuo nesistebėjo, jie buvo įsitikinę, kad vyriausybė nepaiso jų interesų. 1966 metais vietiniai žvejai įtikino vyriausybę pakviesti Sovietų Sąjungą pasikalbėti apie žuvies išsaugojimą. Anot gerai informuoto Niu Bedfordo Standard Times, kuris 1960 metų pabaigos straipsniuose pateikė žvejų bėdų kroniką, sovietai sutiko apriboti savo žvejyba, „jeigu būtina“. 1967 metų 17-ajame metiniame TŠAŽK susirinkime buvo priimtas vienintelis teigiamas susitarimas dėl minimalaus tinklo kilpų dydžio menkėms ir juodadėmėms menkėms žvejoti. Tačiau net to sprendimo nebuvo galima primesti. Tiesą sakant, TŠAŽK buvo nevykusi organizacija. Tuo pat metu, ištisus 1967 metus, JAV tęsė dvišalius pokalbius su sovietais, pagaliau lapkritį Sovietų Sąjunga sutiko apriboti žvejybą rytinėje pakrantėje ir pasirašė paktą. Tačiau sutartyje labiau atsiskleidė tai, kas neįtraukiama, o ne kas įtraukiama. Neįtrauktas Džordžo krantas, Menkių kyšulio žvejybos plotai, vandenys šalia Martos Vynuogyno bei Nantaketo sala. Dauguma žuvų buvo susitelkę šiose teritorijose, bet jos neįtrauktos, nes įrašytos ankstesniuose TŠAŽK susitarimuose.3 Vietiniai žvejai siekė dvišalio susitarimo, nes buvo įsitikinę, jog TŠAŽK susitarimai nereikšmingi – taigi užburtas ratas. 12
gėdos diena
JAV vyriausybė tvirtino, kad daroma pažanga, politiniuose dokumentuose citavo įvairius susitarimus, tačiau žvejų valkšnų tonažas vis menko. Problemą didino pranešimai, kad sovietų žvejybiniai laivynai vykdo šnipinėjimo operacijas. 1966 metų gegužę JAV Senato pakomitetis atidžiai studijavo pranešimus, kad sovietų traleriai mėto automatinio valdymo prietaisus, kurie gali nukreipti raketas į daugelio šalies miestų centrus.4 Tralerius nuolat pastebėdavo šalia povandeninių laivų trasų, vedančių į Konektikuto ir Virdžinijos bazes. 1969 metų pradžioje 20 iš 100 laivų laivyno pažeidė dvylikos mylių žvejybinės zonos ribą šalia Virdžinijos. Traleriai plaukiojo šalia NASA raketų centro Volopo saloje. Likusioji sovietų laivyno dalis išsidėstė 25–40 mylių atstumu nuo vieno didžiausių jūrų laivyno įrenginių Hampton Roudse. Jūrų pakrančių apsaugos kateriai kartais sulaikydavo įsiveržusius laivus ir įspėdavo sovietų kapitonus, jog pakartotiniai veiksmai gali reikšti „galimą sulaikymą“. Bet jokių atsakomųjų priemonių nebuvo. Vis dėlto pagrindinis Naujosios Anglijos žvejų rūpestis išliko žuvų derlius. Niu Bedfordo komercinės žvejybos žvejai pastebėjo, kad nuo 1960 metų vidurio vis mažiau pagauna geltonuodegių plekšnių – plokščių, bjaurių, dėmėtų, bet mėsingų Niu Bedfordo žuvų. Jie įtarė, kad be saiko gaudę kitas žuvis sovietai kėsinasi į plekšnes. Kai vietiniai žvejai įvykdydavo geltonuodegių kvotas, valdžia stropiai prašydavo išplaukti 13
algis rukšėnas
iš žvejybos plotų, bet kitų valstybių laivynams leisdavo likti, nes jie tvirtindavo, jog gaudo kitas žuvis, o ne geltonuodeges plekšnes. Tuose pareiškimuose būta šiek tiek tiesos, bet vietiniai žvejai žinojo, kad JAV žvejybos pareigūnai pripažįsta, jog geltonuodegės gaudomos ir nelegaliai. Tikėdamiesi šiek tiek sumažinti problemą Niu Bedfordo žuvininkystės pramonės atstovai 1969 metų vasarį paragino Komercijos departamentą pakelti perkamų geltonuodegių svorį nuo pusės iki trijų ketvirčių svaro (nuo 0,2 kg iki 0,33 kg – vert. past.), taip žuvys užaugtų ir geriau veistųsi. Tai buvo laikina priemonė, nes jie nesiliovė įtarinėję, kad sovietai pažeidinėja esamus susitarimus dėl geltonuodegių plekšnių. TŠAŽK sutartis leido sovietams pasiimti vieną procentą „atsitiktinai“ sugautų žuvų, bet vietiniai žvejai žinojo, be to, ir patys sovietai pripažino, kad be gaudomų sidabrinių menkių, silkių bei skumbrių jie pagauna ir daug geltonuodegių plekšnių. 1969 metų vasarą Halifakso susitikime Naujojoje Škotijoje sovietai sudarė „džentelmenų sutartį“ naudoti tinklus didesnėmis kilpomis ir negaudyti geltonuodegių, bet pagal mažėjančius laimikius Niu Bedfordo žvejai nustatė, jog sovietai sulaužė duotą pažadą. Žvejai nenustebo ir veltui skundėsi Komercinės žvejybos biurui, kad sovietų laivynai taip iššvarina žvejybos vandenis, jog jie neranda net monkey fish – tokį terminą vartojo kalbėdami apie tuščius tinklus. 14
gėdos diena
– Jie žvejoja itin švariai, net kirai neseka jų laivų, – ciniškai pasakojo Niu Bedfordo žvejys apie problemą klausinėjusiam reporteriui. Savo ruožtu, Komercinės žvejybos biuras, peržiūrėjęs iš oro darytas nuotraukas, tvirtino, kad jokių problemų dėl geltonuodegių plekšnių su sovietais nėra. Niu Bedfordo žvejybos pramonės atstovai buvo nepatenkinti ir 1970 metų pradžioje pateikė skundą Nacionalinei jūrų žvejybos tarnybai* (NJŽT) Komercijos departamente. Jie kaltino sovietus pernai Halifakse sudarytos sutarties pažeidinėjimais. Vietiniai žvejai norėjo susitikti su sovietais ir aptarti problemą. Jie norėjo patys apžiūrėti sovietų tralerius ir įsitikinti, ką rusai iš tikrųjų gaudo. Žvejybos tarnyba perdavė šį prašymą Valstybės departamentui. Iš pradžių išsiaiškinta ambasadorių lygmenyje, abi vyriausybės susitarė leisti savo atstovams susitikti. Turėjo įvykti ne oficialus vyriausybinis, bet suinteresuotų pusių susitikimas. Vis dėlto, kaip sovietams būdinga, jiems vadovavo Rusijos vyriausybės ranka, nes Kombinats – laivynai – visiškai priklausė vyriausybei. JAV suinteresuota šalis buvo Niu Bedfordo žvejybos pramonės atstovai. Juos turėjo lydėti Nacionalinės jūrų žvejybos tarnybos pareigūnas, turėjęs būti formaliu delegacijos vadovu. Taip pat turėjo dalyvauti vertėjas, kuris atsitiktinai * Angl. National Marine Fisheries Service (NMFS). 15
algis rukšėnas
buvo Komercijos departamento užsienio žvejybos biuro pareigūnas, ir stebėtojas iš JAV pakrančių apsaugos. Susitikimas turėjo būti neoficialus, vienas Amerikos pareigūnas net susilaikė nuo grupės vadinimo „delegacija“ ir pasirinko žodį „komanda“. Nurodymai iš JAV pusės buvo perduoti tiesiogiai dalyvaujančioms valdyboms: regioniniam Nacionalinės jūrų žvejybos tarnybos skyriui Masačusetse, Glosteryje, Niu Bedfordo žvejybos pramonei ir Bostone įsikūrusiai JAV pakrančių apsaugos pirmajai apygardai. Pakrančių apsauga turėjo dvigubą vaidmenį. Pirma, ji teisėtai domėjosi susitikimu, nes žvejybos susitarimų vykdymas priklausė jos Įstatymų priežiūros valdybai. Antra, pakrančių apsauga turėjo nugabenti JAV atstovus į sovietų laivyną ir atgal. Kadangi susitikimas buvo griežtai skirtas tik stebėjimui, svarbiausias pakrančių apsaugos vaidmuo buvo transportavimas. Susitikimas buvo neoficialus, tad nė vienas JAV delegacijos narys neturėjo įgaliojimų pasirašyti susitarimus ar imtis kokių nors veiksmų geltonuodegių klausimu. Amerikiečiai tiesiog nuplauks ten, kur tuo metu žvejos sovietų laivynas, apžiūrės, ką jie gaudo, aptars problemą ir grįš. Niu Bedfordo žvejybos pramonės atstovams toks veiksmų išdėstymas atrodė tinkamas, bet iš susitikimo jie tikėjosi nedaug. Kelis kartus atidėliotas susitikimas tarptautiniuose vandenyse netoli Martos Vynuogyno salos buvo numatytas 1970 m. lapkričio 23 d.
1 skyrius
Iš pradžių vos girdimas lygus unkštimas vis garsėjo, kol pasiekė absoliutų aukštį ir apėmė visą JAV pakrančių apsaugos katerį Vigilant, kuris ruošėsi atsišvartuoti nuo pagrindinės Niu Bedfordo prieplaukos. Vėlyvą lapkričio rytą balsas iš garsiakalbio perskrodė miglą: – Priimkite vienas, du, trys. Priimkite keturi, penki, šeši. – Atsišvartavimas vyko sklandžiai, visi nurodymai buvo atliekami iš eilės. Trečiojo rango kapitonas Vigilant laivo vadas Ralfas V. Eustisas stovėjo prie dešiniojo borto tiltelio apytvaro ir stebėjo pasirengimą. Vairinėje vairininkas sumaniai valdė svirtis ir tikrino dviejų dyzelinių turbinų variklių sukamų propelerių, lengvinančių laivagalio atsitraukimą nuo molo, aukštį. Eustisas pasilenkė per apytvarą ir stebėjo, kaip molas tolsta nuo laivo korpuso. Kai laivo priekis praplaukė molą, kateris lėtai 17
algis rukšėnas
pasisuko į uostą ir pajudėjo prieplauka pietų kryptimi. Patenkintas Eustisas grįžo vidun pas penkis laive buvusius civilius ir Vašingtono pakrančių apsaugos štabo leitenantą. Susitikime jie visi atstovavo Amerikai. Baltas kaip kreida kateris lengvai siūbavo, nes buvo aukštas, plonas ir turėjo tik 3,1 m grimzlę, bet plaukė taip lengvai ir be jokių pastangų, kaip spiegiantys kirai skrodė dangų virš prieplaukos. Vidutinio galingumo, 64 m ilgio kateris buvo naudojamas gelbėjimo operacijoms jūrose ir įstatymo priežiūrai užtikrinti teritoriniuose vandenyse. Jo gyvenimo paskirtį simbolizavo oranžinio stiebo pagrinde, šviesiai nudažyto deimanto fone, pavaizduotas erelis, naguose laikantis žiūronus ir išgelbėtą laivą. Vis dėlto šios kelionės tikslas buvo visiškai kitoks. Vigilant plaukė susitikti su Sovietų Sąjungos faktorijos traleriu Atlanto vandenyne. Jie nuplauks 14,5 km į pietus nuo piečiausio Martos Vynuogyno taško Gei Hedo, ten, tarptautiniuose vandenyse, žvejybos problemoms aptarti jų jau lauks sovietų laivas. Trečiojo rango kapitonas laivo vadas Eustisas ir jo atsakingasis karininkas, vyresnysis kapitono padėjėjas leitenantas Polas Pakosas (Paul Pakos) kalbėjosi su žvejybos įmonių atstovais. Eustisas daugumą jų pažinojo iš bendrų reikalų jūroje ir Naujosios Anglijos žvejybos įmonėse. Kai delegatai trumpai pasikalbėjo ir ėmė spėlioti, kokių rezultatų galima tikėtis po 18
gėdos diena
susitikimo, jis mintimis nukeliavo į sutartą vietą ir suabejojo, ar susitikimas apskritai įmanomas. Kelias praėjusias dienas buvo audringa, Eustisas jautė, kad neramioje jūroje bus nelengva susitikti. Jis svarstė, jog galėtų nuvesti sovietų laivą į Martos Vynuogyno priedangą ir susitikti saugiuose vandenyse. Tai, žinoma, reikštų, jog reikėtų gauti leidimą į teritorinius vandenis atvesti užsienio laivą. Jis nutraukė pokalbį ir kreipėsi į operacijų karininką jaunesnįjį leitenantą Daglasą Lundbergą (Douglas Lundberg), kad šis susisiektų su pakrančių apsaugos stotimi Vuds Hole ir sužinotų tikslią sovietų laivo vietą. Trečiasis komandoje Lundbergas tarp visų pareigūnų ir svečių vairinėje jautė nemenką įtampą, nuo visų sklindantį šiokio tokio jaudulio dvelksmą laukiant retai pasitaikančio susitikimo su rusais. Lundbergas stovėjo šalia nedidelio P-58 siųstuvo laivagalyje, kairėje rankoje laikė mikrofoną, o alkūne rėmėsi į siųstuvą laikančią platformą. Apskritaveidis, jaunai atrodantis, nors šiek tiek apsunkęs savo trisdešimt vienerių metų amžiui. Lundbergas dėvėjo rusvai žalsvos spalvos kelnes, pilkai žalią striukę prastam orui ir buvo be įprasto juodo kaklaryšio. Vuds Holas ką tik pranešė, kad sovietų laivas jau jų laukia nuleidęs inkarą Martos Vynuogyno apylinkėse. Užsirašydamas didžiąsias šaukinio raides UBMD stabtelėjo ir tuščiai nužvelgė vairinėje esančius žmones, tada ištarė į mikrofoną: – UBMD. Čia kateris Vigilant. Baigiau. 19
įsigykite
knygą dabar