Kai žydi lieknosios plukės Nedidelė kalva prie Nemuno pasipuošė dideliais lieknųjų plukių žiedais. Kalvos papėdėje žmogus purena žemę: didelis ir nerangus arklys, kinkuodamas galvą, tempia medines akėčias. Jam nesunku, bet, matyt, jis niekada neskuba. Jis turi savo būdą, kurį šeimininkas puikiai pažįsta... Didysis Nemuno vanduo jau nutolo, upė aprimo. O kalva tarsi tik dabar pajuto tikrą pavasarį. Kažin ar kiekvieną gegužę šitaip pasakiškai subaltuoja ši kalvelė? Dabar atrodo, kad čia turėtų būti nepaprastas kalnas: gal piliakalnis, gal milžinkalnis. Reikėtų pasidairyti po tą laukelį, kurį akėja žmogus, gal atsirastų koks titnaginis rėžtukas. Bet nesinori sodiečiui trukdyti. Žvelgiu į jį iš tolo ir nebetikiu kaimynų abejonėmis, esą nebus tasai drambloto arklio šeimininkas tikras žemdirbys, nes iš miesto čionai sugrįžo vienas, be šeimos. Dabar atrodo, kad jis toks pat tvirtas, kaip ir tas arklys. Matyt, šiandien tą patvirtina ir baltais žiedais apsiklėtusi kalva. Šią pavasario dieną pati žiliausia mūsų krašto senovė, rodos, susitinka su jaunyste, nes tie balti žiedai – tarsi nuotakos rūbai. O tas žemdirbys, žino-
Dzūkiški kontrastai
/ 71