Kai žydi lieknosios plukės Nedidelė kalva prie Nemuno pasipuošė dideliais lieknųjų plukių žiedais. Kalvos papėdėje žmogus purena žemę: didelis ir nerangus arklys, kinkuodamas galvą, tempia medines akėčias. Jam nesunku, bet, matyt, jis niekada neskuba. Jis turi savo būdą, kurį šeimininkas puikiai pažįsta... Didysis Nemuno vanduo jau nutolo, upė aprimo. O kalva tarsi tik dabar pajuto tikrą pavasarį. Kažin ar kiekvieną gegužę šitaip pasakiškai subaltuoja ši kalvelė? Dabar atrodo, kad čia turėtų būti nepaprastas kalnas: gal piliakalnis, gal milžinkalnis. Reikėtų pasidairyti po tą laukelį, kurį akėja žmogus, gal atsirastų koks titnaginis rėžtukas. Bet nesinori sodiečiui trukdyti. Žvelgiu į jį iš tolo ir nebetikiu kaimynų abejonėmis, esą nebus tasai drambloto arklio šeimininkas tikras žemdirbys, nes iš miesto čionai sugrįžo vienas, be šeimos. Dabar atrodo, kad jis toks pat tvirtas, kaip ir tas arklys. Matyt, šiandien tą patvirtina ir baltais žiedais apsiklėtusi kalva. Šią pavasario dieną pati žiliausia mūsų krašto senovė, rodos, susitinka su jaunyste, nes tie balti žiedai – tarsi nuotakos rūbai. O tas žemdirbys, žino-
Dzūkiški kontrastai
/ 71
ma, yra amžinas, nesikeičiantis per bėgančius šimtmečius. Ir nereikia jam jokių ekonominių darbo motyvų, užtenka vieno vienintelio – eiti kartu su saule. Nuo ryto iki vakaro, nuo pavasario iki žiemos. Iš tolo žiūriu į dirbantį žmogų, į šventišką kalvą prie didžiosios lietuvių upės, o mintis mane neša toli į šiaurę, kažkur prie Baltosios jūros. Ten vasarą visai nenusileidžia saulė, ir ilga poliarinė diena dar labiau ragina žemdirbį – vienuolį, o jo darbo motyvas irgi labai aiškus ir paprastas: „Vo imia Božija...“ O dar seniau, kažkur toli Rytų šalyse, valstiečiai, niekada negirdėję krikščioniškojo Dekalogo, šitaip sau kalbėdavo: dirbti žemę, mylėti gyvulius, sakyti tiesą...
Vyrai, nespardykit kiaulės! Išbėgo Grigo kiaulė iš aptvaro. Išeina Grigas į kiemą ir kažką jai sako. Piktas. Bėga prie kiaulės ir spiria jai batu į papilvę. Kiaulė, nelaukusi tokios kiaulystės, šoka į šalį ir pasileidžia šuoliais keliuku. Bėga tiesiai į mane, aš sustoju, išskečiu rankas į šalis ir kalbinu ją taikiai – nebėk, ten bus dar blogiau, ten Gudaičio Reksas tavęs laukia... Kiaulė stovi, nebežino, ką daryti. Taip ir stovim abu. O Grigas man šaukia: „Palauk, palaikyk!“ Tai aš ir stoviu, „laikau“. O Grigas bėga pirkion, tuoj vėl pasirodo su dubenėliu rankose. Dabar jau meiliai sėlina prie savo gyvulio, atkišęs dubenėlį. Aš matau, koks jis piktas, jo kakta šlapia, prakaituota. Kiaulė irgi sunerimusi, kažką įtaria, pasirengusi sprukti. Grigas sėlina, sėlina, staiga meta žemėn tuščią dubenį, staigiu šuoliu atsiduria prie pat kiaulės, spiria jai į užpakalį ir šaukia: „Ak tu, sterva!..“ Kiaulė 72 /
H E N R I K A S G U DAV I Č I U S
žviegdama šuoliuoja tolyn, o keliuku ateina pašto viršininkė ir juokdamasi erzina mus: „Vyrai, kam jūs ją spardot, pjaukit ją, pjaukit!“
Meistras Bronius Šienaujam trise: sodybos šeimininkas, aš ir meistras Bronius. Muselės puola labiau nei vakar, skaudžiai kapoja sprandą, lenda į ausis, į nosį. Bronius sako: „Ėda, choleros, be druskos...“ Saulė kyla vis aukščiau, karštis ir muselės vargina vis labiau. Bet Bronius kinkuoja prieš mane gana lengvai, rodos, be vargo mosuoja dalgiu, o jo pradalgė nė kiek ne siauresnė už pievos šeimininko pradalgę. Man keista: visi kalba, kad meistrelis jau prasigėręs, kad jo sodyba visai apleista, o va, kaip šienauja! Ir dalgis jo, matyt, labai geras!.. Sustojam atsipūsti. Bronius porina: „Sėdėjo pievoje mergaitė ir varlė. Ir atskrido busilas. Ir kad draba abi, kad draba – ir mergaitė, ir varlė. O kol jos draba? Varlė, aišku, kol draba, a mergaitė?.. Bijo, kad busilas vaikelio neatneštų...“ Niekas nesijuokia, pavėsyje muselės puola dar labiau. Pagaliau nebeiškenčiame – skubame pirkion. Šeimininkas suieško trauktinės nervams nuraminti, šeimininkė skuba kepti kiaušinienės su lašiniais... Bronius geria degtinę lyg vandenį, rodos, jokio stiprumo nejaučia. Staiga pakyla ir sako: „Gerai ca, ale raikia aic, raikia tas cholera paršelis pašerc, bo sugrauš sienas. Motina išvažavus Varėnon...“ Ir išeina. Išeinu ir aš. Šiandien jau nebešienausim. Sopa nugarą ir muselių sugeltą sprandą. O Bronius nutolsta miško keliuku labai greitai. Ir aš vėl negaliu nesistebėti: viską jis daro paprastai ir lengvai.
Dzūkiški kontrastai
/ 73
Meistras Antanas Meistras Antanas guli lovoje šventadieniškai apsirengęs, blizgančiais ilgaauliais batais apsiavęs. Kepurė ant grindų. Visi meistrai ir amatininkai išvažiavo į Vilnių, o jis guli ir net negirdi, kaip smarkiai mes ką tik beldėme į jo pirkios duris. Ant stalo stovi vyno butelis ir lėkštė su grybais. Prie lovos – nebaigtas pinti krepšys. Krosnis gražiai išbalinta... Mes dairomės, nedrįsdami meistro žadinti. Kaip čia viskas gražu! Ir nepasakysi, kad Antanas būtų viengungis. Įspūdingiausiai šviečia odiniai ilgaauliai batai. Kažin ar bent vienas, rodantis savo meistrystę Vilniuje, turi tokius batus? Bet kodėl Antanas neišvažiavo? Matyti, kad ruošėsi, o va, guli. Kaimynas vis dėlto prižadina meistrą. Ir klausia: – Kodėl nenusiavei batų, Antanai? Miegi kaip vilkas. Antanas atsisėda, žiūri į mus mirksėdamas, kažką galvoja, paskui abejingai sako: – A, žinai, nespėjau... – Kaip tu nespėjai? Net batus išsiblizginai, apsirengei kaip jaunikaitis! Ai, būtai nustebinęs sostinę su tokiais batais! – Nu, žinai, man pasakė, va, tas bernaicis sakė, kad raiks važuot, ale aš kai laukiau, atsisėdau prie stalo ir pradėjau žmonai laiškų rašyc, nu, ir nebnorėjau važuot. – Ką tu čia kalbi, tavo žmona jau seniai numirusi. Ar nepadauginai vynelio? – Tu man nepasakysi – numirusi! Aš jai laiškus rašau... Ai, geriau tu paklausyk, kap man galva gaudzia, tai kur aš galiu važuot? – Negerai, Antanai, būtai pamokęs ponus, kaip reik kašikus iš pušies šaknų pinc. Gražu žiūrėc in tavo kašikus. 74 /
H E N R I K A S G U DAV I Č I U S
– A kodėl aš turiu mokyc? Manęs niekas nemokino! Pats viskų dariau, iš savo galvos. Aš ir šaukštų galiu be fasono išdrožc. Ir samtį! Mokyk, matai...
Kaimas prie Merkio Lankininkų kaimas prie Merkio. Kokie čia vešlūs, kokie šakoti ąžuolai! O slėnio šlaituose – pušynai. Ir senos sodybos. Šiaudiniai stogai, eglinių šakų tvoros, dideli senoviniai kluonai. Petro Kvaraciejaus kieme stovi arklys. Mažas ir labai liesas. Stovi vidury kiemo, tarp tvarto ir pirkios, lyg ir žiūri į Merkį, bet vargu ar ką mato. Jis labai labai senas. Lankininkų kaimo kapinaitėse – naujas kapas. Iš tolo baltuoja šviežias smėlio kauburėlis... Kaip keistai kartais susiklosto matyti vaizdai: tas labai senas arklys, nieko jau nebe ėdantis ir vis žiūrintis į Merkio pievas, irgi, rodos, atsisveikina su savuoju kaimu... O Petro Kvaraciejaus tvarte karvė ėda šieną iš luoto. Skobtinis žvejo luotas perpjautas pusiau ir prikaltas prie tvarto sienos lyg ėdžios. Karvei gerai. O šeimininkas pasakoja, kad plaukiojo tuo luotu Merkio upe, gaudė žuvis. Viskas tada buvę kitaip, net ir pievos vešliau žėlusios, nes pavasariniai potvyniai užnešdavę daug dumblo. Dabar Merkys nebeištvinstąs. – Malkų nors sudek, vandens nors prigerk, duonos nuspirkai ir gali gyvenc, – šitaip juokauja devyniasdešimtmetis Pet ras Kvaraciejus. Liūdnas juokas. Liūdniausia, kad tiktai tie seni ąžuolai begali patvirtinti senolio išmintį. Daugiau – niekas.
Dzūkiški kontrastai
/ 75
Vilkinių kampas Zervynose nėra gatvių vardų, bet visi žino, kad Vilkiniai gyvena Vilkinių kampe. Keturios sodybos Ūlos slėnyje, gerokai nutolusios nuo Zervynų, – čia jau senų senovėje gyveno tiktai Vilkiniai. Jonas Vilkinis stovi savo kieme, atsirėmęs į vartelius. Žiūri, kaip moteris lauke krato mėšlą. Vėjas blaško tuščias pilkasermėgės kaliausės rankoves, ir atrodo, kad ši baidyklė stengiasi išsinerti iš savo kryžiavonės. Pavasarį, matyt, niekas nenori stovėti vietoje – šitiek darbų aplinkui. O Jonas Vilkinis stovi. Žvelgia į sužaliavusį kiemą, klausosi pušyne kakariekuojančių šilagaidžių ir galbūt prisimena, kiek nueita, kiek nuvažiuota Dzūkijos keliais... Kazys Vilkinis iš Vilkinių kampo kadaise buvo didžiausias bartininkas, labai vikriai su geiniu „landziojo dravėsna“, o Jonas Vilkinis buvo vaistažolių supirkėjas, ir laukdavo jo ne tiktai Dzūkijos, bet ir Gudijos moterys. Atvažiuodavo į kaimą su pinigų maišu, čia pat sverdavo, rašydavo kvitus, užmokėdavo ir... išskubėdavo toliau. Paklausk dabar, kiek tonų žolelių supirkdavo per vasarą, atsakys nemirktelėjęs: vienais metais išvežė į Švenčionių vaistažolių fabriką net 133 tonas. Ir tai buvo ne dilgėlės, ne kiečiai, o visokiausios gyduolės. Supirkinėjo net 70 rūšių. Jonas Vilkinis prisimena, kad maloniausia būdavo kimšti į maišus šlamučius – jie labai maloniai kvepia. O kai sverdavo pelynus, tai užsinorėdavo valgyt, nors kietos duonos pagraužti... Vežė ir vežė vaistažoles į Švenčionis, o sau nepasiliko jokios stebuklingos žolelės – senatvėje sustreikavo kojos, tik iki vartelių bežengia. O vis tiek dar žvalus Jonas Vilkinis, stovintis prie savo šimtametės liepos. Oi, kaip norėtų jis bėgte nubėgti per žalią kiemą, atverti 76 /
H E N R I K A S G U DAV I Č I U S
kluono duris, parodyti žardus ir lentynas, kur džiūdavo vaistažolės! Bet ne, nejuda iš vietos, tik savo kaimyną šaukia: – Pranai, Pranai, aik cia, adaryk kluonų, sveciai nori pažiūrėc... A girdzi, Pranai! Pranas atskuba, ir mes atsisveikinam su Jonu Vilkiniu. Plačiapetis, apsivilkęs rudu megztiniu, aštuoniasdešimtmetis vyras stovi po savąja liepa ir šypsosi. Ir kaip dabar neprisiminsi, kad liepa, kaip ir ąžuolas, yra šventas medis, kad jos lapijoje gyvena protėvių vėlės, kurios stebi ir laimina šį Vilkinių pasaulį.
Rytmetinė malda Ankstyvas birželio rytas. Iš Grūdos upelio kyla rūkas. Vieškelis tylus ir tuščias. Čia turėtų pravažiuoti autobusėlis į Musteiką. Laukiu ir klausausi, kaip kažkas pjauna pievą. Keistai pjauna – kirčiai trumpi, staigūs. Ne vyriški. Kas ten taip šienauja, nematyti – pievą užstoja karklai ir berželiai... Pusto dalgį ir kažką pusbalsiu kalba, lyg skundžiasi, lyg moters balsu aimanuoja: – ...sakė, gali pjauc, o niekas nenori pamačyt... oi, oi, pjoviau, pjoviau, šienavau, šienavau... Oi, dobilėli, dobilėli... Vėl galanda dalgį ir verkauja: – Oi, pjoviau, pjoviau, oi, šienavau, šienavau... Ir vėl kerta: ček, ček, ček. ...Stoviu vasaros rytą ant balto Dzūkijos vieškelio ir klausausi tikro dzūkiško verkavimo. Negirdžiu jokio kito garso, tik staigius dalgio kirčius ir dainingą maldą, kuri padeda vienišai varguolėlei dirbti sunkų darbą. Kyla rūkas virš kaimo,
Dzūkiški kontrastai
/ 77
ir atrodo, kad tuoj tuoj prapuls ši pievą pjaunančios senutės dejonė – lyg miražas, ir niekada jau jis nepasikartos jokioje kitoje žemės vietoje. Gaila, kad niekas daugiau negirdi šio keisto ir graudaus ritualo... Šienauja senutė. Viena. Tik jos žodžiai ir giesmė jai padeda. Aš žinau, kad ji neturi jokio gyvulio, bet šienauja kaip ir prieš daugelį metų. Viena. Jeigu atsirastų dabar koks talkininkas – pradingtų toji gamtmeldiška rytmetinė malda. Gal ji yra svarbesnė ir už šienapjūtę?
„Tu, kregždele mėlynoji...” Dainininkas Juozas Averka, begyvendamas toli nuo gimtųjų vietų, visada prisimindavo ryškiausią tėviškės vaizdą: pavasarį, kai arkliukas, tempiantis sunkų vežimą, užkopia į kalnelį, tai sustoji, būdavo, atsidūsti ir uždainuoji – „Tu, kregždele mėlynoji, tu aukštai lakioji...“ Šis vaizdas po daugelio metų, matyt, išliko pats ryškiausias ir pats artimiausias. Tarsi pirmoji lygutės giesmė virš monotoniškų šilų... Trūkčioja pasakotojo balsas, virpa ranka, rodanti, kaip toli sklisdavo tos giesmės aidas. Seniai seniai, toli toli... Po to buvo kalėjimas Gardine, tremtis Sibire. Ir štai pagaliau šis menkas namelis Vilniaus priemiestyje, gatvėje labai keistu vardu – Juodasis kelias... Prisimindamas šitaip ryškiai man seno dzūko atkurtą jo gimtinės vaizdą, vis pamąstau, kad nieko gražesnio gal nebeišgirsiu, nieko ryškesnio nebepamatysiu. Kaip viskas tame jo pasakojime suderinta ir laiko išbandyta: sunkus darbas, pavasaris, trumpas atodūsis ir – amžinas laisvės ilgėjimasis. Laisvės po savo dangum. Ir kiek daug to tėviškės dangaus, nes juk sustojama po tuo dangum ant kalnelio dėl tos pakilios 78 /
H E N R I K A S G U DAV I Č I U S
dainos. Ir dėl to atsidūsėjimo. Aplink – šilai, šilai. Tolimas dar kelias iki kaimo, tiktai kregždelei tas atstumas – ne vargas. Taip daina ir nuneša žmogų toli toli. Ir tokia mintis, ir tokia daina daro žmogų geresnį... Trumpa dzūko daina, o skamba tarsi koks suomių epo fragmentas. Labai paprasti dzūkiškos dainos simboliai byloja taip pat įtikinamai, kaip ir įspūdingiausi Veinemeino žygių vaizdai. Bet širdžiai brangaus krašto paveikslas susideda ne tiktai iš epinių vaizdų. Atsitinka, kad ir pavargėlio atodūsis ar koks nevilties kupinas praeivės žvilgsnis įstringa atmintin taip pat, kaip ir epinė aimana... Tą dieną mes dviese su sūnumi smarkiai lėkėme dviračiais miško keliuku – bėgome nuo audros ir perkūno, kuris jau daužėsi, vis artėdamas. Prie drevės pavijom moterį. Vienoje rankoje ji nešė pilną krepšį tų nuo senovės Dzūkijoje lepeškomis vadinamų voveraičių, o kita ranka spaudė prie krūtinės mergytę, kuri, rodos, miegojo. Moteris pažvelgė į mus, pralekiančius pro šalį, ir tas jos žvilgsnis, raudonas prakaituotas veidas, susitaršę plaukai viską pasakė: nežmoniškas, ne kasdieniškas nuovargis... Gal pavyko atkakliajai grybautojai surasti dar niekam nežinomą grybiją, gal kokia miško dvasia nuviliojo ją per toli nuo kaimo? Laimikis tokią sausringą vasarą tikrai didelis, bet labai jau sunkus. Šitoks karštis prieš audrą, o mergytė visai nuleipusi, galvelė ant motinos peties nusvirusi... Mes pralėkėme žaibiškai, o vaizdas toks ir liko. Visam laikui... Tada smarki liūtis mus vis dėlto pavijo ir permerkė.
Dzūkiški kontrastai
/ 79
Tyla prie Didzio Šlaito Tą vasarą po mūsų parką keliavo penki Vytautai iš Vytautų klubo. Jų žygiams vadovavo Vytautas Ikamas – nepavargstantis žygeivis ir aistringas grybautojas. Iš pradžių man ta draugija pasirodė keista: visi Vytautai, betgi labai skirtingi. Fotografai, rašytojai, alpinistai, turizmo instruktoriai. Bet į Skroblų visi jie žvelgė labai pagarbiai. Kažkas suabejojo, ar bus gerai, jeigu šiame žaliame slėnyje staiga atsiras spalvinga palapinė. Todėl pasiprašė nakvynės paskutinėje Kapiniškių pirkioje. Ir nakvojo ant šieno... Kitą dieną aš parodžiau jiems pačias slapčiausias ir brangiausias vietas. Ilgiausiai užtrukome prie Didzio Šlaito. Kaip stebėjosi Vytautai, pamatę senus ir persenusius baravykus! Kanjoninis Skroblus čia patikimai saugo savo grybiją nuo rėkiančių grybautojų iš miesto. Fotomenininkas Vytautas Ylevičius vis taikėsi nufotografuoti šį pirmykštį miško grožį. O alpinistas Vytautas Narvilas, žvelgdamas į dar nematytus ruduosius ausūnius ir tuščiavidurius žvaigždulius, taip pasakė: „Didžiausias turtas čia ne grybai, o tyla...“ Čia pat almėjo Maždžieraus šaltinis, kažkur toli sukrykė juodoji meleta, o iš juodalksnio uokso išlėkęs stambus dryžuotas širšuonas prazvimbė virš mūsų lyg grybų karo bombonešis. Ir tas nutolstančio širšuono gaudesys pasirodė pats tikriausias tylos ženklas. Tokioje vietoje ir atsisveikinau su Vytautais. Rodos, ir pats dar sykį įsitikinau, kiek nedaug liko mūsų žemėje vietų, kur gali aiškiai išgirsti, kaip dūzgia vabzdžio sparnai. Ir kai dabar, praėjus dešimtmečiui, pagalvoju, kiekgi buvo tokių svečių, kurie padėjo man iš naujo pamatyti slapčiausių vietų grožį, tenka apgailestauti, kad jų buvo labai mažai. 80 /
H E N R I K A S G U DAV I Č I U S
Tik viena baravykų banga Sausringą 1992-ųjų vasarą grybų nebuvo, ir pirmoji baravykų banga pasirodė tik rugsėjo pabaigoje. Banga atėjo iš šiaurės: rugsėjo 28-ąją, sekmadienį, Varėnos urėdijoje buvo suorganizuota „karališkoji“ grybautė – eiguliai rinko baravykus valdžiai; pirmadienį pasirodė šviesiagalviai beržynuose prie Šlavinto kalno, o antradienį, rugsėjo 30-ąją, surudavo jaunų baravykiukų galvos Aukštagirio pušynėliuose. Įdomu, kad ši tikroji grybų banga sutapo su paskutine tarybinio rublio galiojimo diena. Tai, žinoma, atsitiktinumas. Atsitiktinumas ir tai, kad paskutinę rugsėjo dieną Darželių kaime susitikome trys grybautojai: dailininkas Vilius Armalas iš Kėdainių krašto, keramikas Povilas Raugala iš Merkinės ir aš, jaunystėje baravykus rovęs Ventos aukštupio eglynuose. Valgėme keptus rudkepurius, gėrėme miškinių mėtų arbatą ir kalbėjome apie grybautę... Kokie gražūs raudonikiai augo Krakių parapijoje, Šušvės slėnio drebulynuose, vos krepšį galėdavai panešti, o kokie ten dideli arkliai, kokie stiprūs ūkininkai buvo, kokios didelės jų trobos – taip savo jaunystę prisiminė Vilius Armalas. Aš galėjau pasigirti, kad savo tėviškėje ne raudonikius, o baravykus roviau. Dideli, sunkūs tikriniai baravykai dygo Cedroniškės eglynėliuose, tokių čia, Dzūkijoje, nebūna. Beje, mikologai galėtų patvirtinti, kad eglynų baravykai tikrai yra sunkesni. O Povilas Raugala nė kiek nesigirdamas pasakė, kad vakar jo tėvas parvežė pusę maišo baravykų pa ąžuolių. Sveiki, drūti paąžuoliai rausvais kotais buvo išbėgę iš Straujos slėnio ąžuolynų ir sustoję prie pat bulvių lauko. Prisimenu dabar tą vienintelę baravykų bangą, prisimenu tuos pasakojimus ir galvoju, kad kada nors visa tai atrodys lyg tolima fantazijos šalis.
Dzūkiški kontrastai
/ 81
Kaip kas grybauja Mano kaimynas šiek tiek pasišaipydamas pasakoja, kaip lepeškauja senoji Jonė: pasideda ant samanų krepšį ir vaikšto aplinkui, pasiramsčiuodama lazduke, paskui tą krepšį su lazda patraukia toliau ir vėl eina rateliu. Tiktai šitaip. Bet negrybauti ji negali. Vakare einu į gerokai apleistą Jonės sodybą – pirksiu kiaušinių. Jonė sėdi virtuvėje prie krosnies, laiko rankoje pusiau nuluptą virtą burokėlį ir lyg miega. Bet mano žingsnius išgirsta, atsimerkia, žiūri pavargusiom akim ir klausia, ar aš iš girininkijos... Sunkiai keliasi, eina į priemenę ieškoti kiaušinių, o apluptą burokėlį deda ant molinės aslos. Ir murma, kad labai pavargusi, „ledva ledva“ iš miško paršliaužusi. Bet krepšyje geltonuoja gražios lepeškos. Artipilnis krepšys, ir nė vieno spyglio, nė vieno šapelio. Aš tiek lepeškų nepririnkau, nors rytą su dviračiu buvau nulėkęs net iki Aukštagirio. Matyt, Jonės grybavimo metodas nėra blogas. Miestiečiai, išlipę iš traukinio, tuos pušynėlius pralekia lyg užsimerkę... Išeinu siauru takeliu, saugodamasis suvešėjusių dvimetrinių dilgėlių ir gaidžio, kuris savo džiungles gina lyg aršus šuo. Ir sutinku žaliūką vyrą, pravarde Mackė. Ir klausiu, kaip sekasi grybauti. Aš, sako jis, gyvenime nesu grybavęs, aš arklius perku, dabar gudai labai pigiai parduoda arklius, vakar nupirkau tris.
82 /
H E N R I K A S G U DAV I Č I U S