R omana s
Iš anglų kalbos vertė Leonas Judelevičius
Vilnius, 2020
Niekada nebūčiau Madam padariusi to, ką jie sako, kad padariau, nes aš ją mylėjau. Bet jie tvirtina, jog už tai turiu mirti, ir reikalauja, kad prisipažinčiau. Tačiau kaip man prisipažinti, jeigu netikiu, kad tai padariau?
Pirmas skyrius
Mano teismas prasideda taip pat, kaip ir gyvenimas: grūstimi, stumdymusi, spjūviais. Iš patalpos, kurioje laikomi kaliniai, mane veda koridoriumi, laiptais žemyn, palei stalą, užgultą advokatų ir raštininkų būrio. Aplink banguoja veidų jūra, jų murmesys garsėja susiliedamas su teisininkų šnabždesiais. Ūžia lyg piktų bičių spie čius krūmuose. Man įžengus, visi atsisuka. Žvilgsniai – it adatos. Panarinu galvą, spoksau sau į batus, laikau sunėrusi pirštus, kad nebūtų matyti, kaip klaikiai dreba rankos. Regis, čia susirinko visas Londonas, bet juk žmogžudysčių istorijas šitas miestas labiausiai ir mėgsta. Visi jie virpa ta pačia nuotaika, visi sujaudinti „žinios apie tas nepaprastai žiaurias žmogžudystes“. Taip rašė „Ryto kronika“, niekada nepailstanti rinkti kaip tik tokias žinias tarsi rašalo juodu mo derlių. Stengiuosi neskaityti, ką apie mane rašo laikraščiai, nes jie – lyg kartą turguje prie Strando matytas veidrodis, kuris mano atspindį ištempė kaip gembinę ir prikabino dvi galvas, tad vos pa žinau save. Jei jums kada teko nelaimė patirti, kad apie jus rašo, suprasite, ką turiu galvoje. Tačiau Njugeito kalėjime yra prižiūrėtojų, kurie jums tai skaito tyčia, ir tada jau lengvai neišsisuksite. Pamatę, kad stabtelėjau, jie atkištais delnais stumia mane pir myn, aš suvirpu, nors karšta, ir vos ne klupdama imu leistis laiptais. Žudikė! Tas žodis seka man iš paskos. Žudikė! Mulatė Žudikė. Vos ne bėgu, nes turiu spėti su prižiūrėtojais, kitaip nusirisiu kūlversčia. Atsidūrus teisiamųjų suole, gerkle aukštyn užsliuogia baimė. Prie stalo, tingūs lyg karvės tvarte, abejingai galvas pakelia 11
Sara Collins
advokatai juodais gedulo apdarais. Net tie seni rašeivos, nors visko prisižiūrėję, nori žvilgtelėti į Mulatę Žudikę. Dairosi ir mantija ap sigaubęs storas, žvilgantis teisėjas, jo veidas purus ir balkšvas kaip apvytusi bulvė. Galų gale, įsmeigęs akis į mane, linkteli raštininkui skystais sulipusiais plaukais, kad perskaitytų kaltinamąją išvadą. Frensė Langton, dar žinoma kaip Juodoji Franė arba Franė Tamsiaveidė, kaltinama tyčiniu Džordžo Benhamo ir Margeritos Benham nužudymu, nes mūsų Viešpaties 1826 metų sausio mėnesio 27-ą dieną iš anksto sumąsčiusi piktadariškai užpuolė Džordžą Benhamą ir Margeritą Benham, mūsų valdovo Karaliaus pavaldinius, smogė jiems į viršutinę ir apatinę krūtinės dalis ir badė, kol abu liko negyvi, o jų kūnus atrado JUSTASIJA LAINEKS, ūkvedė iš Montforto gatvės Londone. Kaltintojas byloje bus ponas DŽESOPAS. Galerijoje grūdasi įvairiausi žmonės, ir pasiturintys, ir paprasti, ir visai prasčiokai; teismo salė – viena iš nedaugelio vietų, kur pasi taiko, kad jie šitaip trintųsi šonais. Prašmatnus šilkas greta kašmyro ir kuklių skarelių. Minia spaudžiasi užpakaliais prie medžiu apmuš tų sienų, o jos skleidžiamas kvapas panašus į pradėjusio gižti pieno ar kiaulienos gabalo, kurį Fiba kartą pamiršo po priebučiu. Nuo tokio kvapo liežuvis limpa prie gomurio. Kai kas, sužvejoję kišenė se, čiulpia cukruotas apelsinų žieveles, darbuodamiesi žandikauliais lyg irklais. Ypač jei nepakenčia greta savęs jokių žmogaus prigimčiai būdingų kvapų. Ponios, mat. Esu tokių mačiusi ne vieną. Džesopas užkiša nykščius už mantijos kraštų ir atsistoja. Jo bal sas teškena sklandžiai ir vienodai lyg bangelės į valties kraštą. Labai švelniai. Lyg šnekučiuotų su jais prie savo namų židinio. To ir sie kia, tada jie lenkiasi arčiau, rūpinasi išgirsti. 12
Franės Langton išpažintis
– Mielieji, sausio dvidešimt septintosios vakarą ponas ir po nia Benhamai buvo nudurti. Ponas Benhamas – bibliotekoje, ponia Benham – savo miegamajame. Dėl jų mirties yra kaltinama šita... moteris... sėdinti teisiamųjų suole. Anksčiau tą vakarą piešimo kambaryje ji juos užpuolė ir grasino nužudyti. Tuos grasinimus girdėjo keli svečiai, buvę pas poną Benhamą, dalyvavę viename iš pagarsėjusių jo vakarų. Tų svečių mes dar paklausysime. Taip pat išklausysime ir ūkvedę ponią Laineks, kuri papasakos, kad matė kaltinamąją einant į pono Benhamo kambarius netrukus po to, kai paliko svečius. Ponia Laineks apie pirmą valandą po vidurnakčio pati užlipo viršun ir bibliotekoje aptiko šeimininko kūną. Netrukus ji įžengė į ponios Benham miegamąjį ir rado jos kūną, o šalia – kal tinamąją. Šeimininkės lovoje. Miegančią. Ūkvedė ją pažadino, jos rankos buvo kruvinos, ant rankovių taip pat džiūvo kraujas. Nuo suėmimo ir įkalinimo dienos... iki šiol teisiamoji atsisako kalbėti apie tai, kas atsitiko tą naktį. Taip gelbstisi negalintys aiškiai ir sąži ningai pasiteisinti. Ką gi, jeigu dabar ji galės ką nors paaiškinti, esu tikras, jūs tai išgirsite, gerbiamieji, jūs tai išgirsite. Tačiau man regis, kad neįmanoma tinkamai paaiškinti, kai nusikaltimo aplinkybės yra tokios, kaip šioje byloje. Įsitveriu į turėklą, grandinės dzingteli lyg raktų ryšulys. Nesu gebu sekti, ką jis kalba. Akys laksto po salę, užkliūva už kalavi jo, kabančio ant sienos teisėjui už nugaros. Jis tviska sidabru lyg mėnesienos skritulys. Perskaitau apačioje auksu iškaltus žodžius: „Melagingas liudijimas neliks nenubaustas, ir tasai, kuris meluoja, žus.“ Na, taip. Visi žūsime, ir melagiai, ir teisuoliai, nors melagiui Senajame Beilyje turėtų eitis greičiau. Tačiau ne tai mane gąsdina. Bijau mirti tikėdama, kad ją nužudžiau būtent aš. Prie advokatų stalo matau jus. Kilstelite galvą, nežymiai man link telite, tas judesys mane užkloja lyg arklio gūnia. Ten lyg porcelianas 13
Sara Collins
indaujoje išdėlioti įkalčiai prieš mane: Benhamo kaklaraištis, jo žalia brokato liemenė, Madam levandų spalvos šilko marškiniai ir plaukų juosta su gulbės plunksna, taip pat nudažyta levandų spalva, kad de rėtų prie suknelės. Ir Laineks peilis mėsai pjaustyti, kuris, kiek man žinoma, visą tą laiką, kol buvau Madam kambaryje, įkištas į makštį gulėjo virtuvėje. Tačiau jūs suraukęs kaktą žiūrite į dar vieną daiktą. Pamačius jį, nuo susirūpinimo man ima sukti vidurius. Kūdikis. Susisukęs vais tininko stiklainyje, standus lyg kumštis. Kažkas sujudina stalą, ir jis tarsi skruostas prisispaudžia prie stiklo. Jūsų pakelti antakiai reiškia klausimą, bet atsakyti negaliu. Nesitikėjau jo čia išvysti. Kūdikis. Kodėl jį atnešė? Prašys apie jį pasakoti? Pamačius tą stiklainį, man ima virpėti keliai, vėl užplūsta visas tos nakties siaubas. Bet protas aprėpia viską, kaip sakė Miltonas, Rojų gali paversti Pragaru, o Pragarą – Rojumi. Kaipgi jis tai pada ro? Prisimindamas arba užmiršdamas. Kitų gudrybių nėra. Lūžta prisiminimų banga. Ji guli lovoje pasirėmusi alkūnėmis, kojų pirštus atkišusi aukštyn, rankoje laiko obuolį. Veltui stengiuosi įkalbėti jo atsikąsti. – Klausyk! Ar klausai? – Ji spiria kulnu. Keliautoją mačiau senovės krašto, Girdėjau sakmę jo apie bekūnes kojas Iš akmens smėlynuos... Šalia – Ir smilčių užpustyto veido šipuliai...* Klausausi tik viena ausimi, nes juk negali būti to, kas dabar vyksta, mano šeimininkė guli kartu su manimi lovoje ir deklamuoja * Persio Šelio (Shelley, 1792–1822) sonetas „Ozimandijas“, versta pažodžiui. (Čia ir toliau – vertėjo pastabos.) 14
Franės Langton išpažintis
man eilėraštį! Tačiau dar ir todėl, kad tai buvo vienas tų kartų, kai man teko rūpintis, kaip jie sako, jos dvasios pusiausvyra, lyg prižiūrėčiau ant krosnies verdantį puodą. „Ji sveika?“ – klausiu sa vęs. Ar ji sveika? Ji atsigręžia. – Patinka? – Kieno jis? – klausiu, savo alsavimu judindama jos plaukus. – Šelio. Nors Baironas man patinka labiau, ką manai? Jausmin gumo princas, – ji staiga atsiverčia ant nugaros ir užsimerkia. – Bai ronas – tai įrodymas, jei tik kada tokio reikėtų, kad vyrą nuodėmės tik gadina, o moterį teršia. Ak, Frense, Frense, manau, sutiksi, kad visiems derėtų kasdien gauti po eilėraštį? Moterys negali gyventi vien romanais! Ji buvo teisi. Romanas – lyg ilgai siurbčiojamas šiltas gėrimas, o eilėraštis – strėlė į galvą. Pasakojau tai jums vakar, kai pirmą kartą susitikome. Nežinau kodėl, gal norėjau, kad išgirstumėte apie mane ir ją ką nors kita, ne vien tas visų minimas baisybes. Jūs, teisininkai, paskalų baiminatės lyg tūlas valstietis – nendrynų žiurkių, bet galų gale teisme nieko daugiau ir nelieka. – Džonas Petigru, – tarėte tiesdamas ranką, nors joje vis dar laikėte bylos medžiagą, tad aplink riešus plaikstėsi popierius laikan tys kaspinėliai. Žvelgėte į mane pro tamsius plaukus. Mačiau, kad labiau nei aš jaudinatės dėl to, kas mūsų laukia. Tada pasakėte: – Dieve mano, duokite man ką nors, kad ištraukčiau jus iš kilpos. Bet kaip galiu duoti tai, ko neturiu? Arba prisimeni, kas įvyko, arba ne, lygiai kaip ir kvėpuojant. Tad ir papasakojau šitai. Turbūt norėjau parodyti, kad mane ir ją siejo meilė. Nors kokia iš to nauda? Kad ir ką mes viena kitai reiškėme, 15
Sara Collins
jums, vyrams, jokio skirtumo. Šiaip ar taip, meilė netinka žmogžu dystei pateisinti, kaip sakėte, nors gana dažnai gali ją paaiškinti. Tačiau tai pasakojimas apie meilę, ne šiaip apie nužudymą, nors žinau, kad tikitės ne tokio. Tiesą sakant, iš tokios moters kaip aš niekas nesitiki jokių pasakojimų. Be abejo, manote, kad tai – dar viena iš daugelio vergų istorijų, paskanintų vargais ir neviltimi. Kas gi norėtų tokią skaityti? Ne, tai pasakojimas apie mane ir mano gy venimą, apie aplankiusią laimę; nesitikėjau, kad šitai kada nors bus man skirta – patirti laimę ar pasakoti apie savo gyvenimą. Turiu jūsų duoto popieriaus, naują plunksną ir nurodymą viską paaiškinti. Bet kuri kalėjimo žiurkė jums pasakytų, kad kiekviename nu sikaltime yra bent dvi istorijos, ir teismas Senajame Beilyje – tai nusikaltimo, o ne nusikaltėlio istorija. Pastarąją papasakoti galiu tik aš.
Rojus, Jamaika, 1812–1825 metai
Antras skyrius
Anksčiau mano vardas buvo Franė Langton. Paskui Langtonas iš Rojaus mane atvežė į Londoną ir atidavė kaip tarnaitę ponui Džor džui Benhamui, o šis – savo žmonai. Ne pati taip nusprendžiau, bet mano gyvenime beveik visada taip. Buvau Langtono žmogus. Jeigu jam įtikdavau, įtikdavau ir sau. Jei ką nors nutardavo, tai taip ir turėjo būti. Jis, ne kas kitas, pavadino savo namus Rojumi, nepai sydamas, kas juose vyksta, vardus davė ir visiems gyviems tų namų padarams. Ką dar turėčiau jums apie jį papasakoti? Ten, iš kur esu kilusi, vyrai duoda vardus įvairiais būdais. Gali jus vesti arba nusipirkti. Kai kur tai tas pats, jie tada kalba apie kraitį, bet visiems verta įsidėmėti, kad kai kur vyrui nebūtina vesti tos, kurią nusipirko. Čia nepasakosiu apie visa, ką su manimi darė Rojuje ar ką dariau pati. Bet šį tą, manau, reikės paminėti. Visada norėjau papasakoti apie save, nors vieno žmogaus gyvenimas – tik lietaus lašelis vande nyne. Bet jei kada stovėjote jūroje prasidedant lietui, turbūt žinote, kad tie vandenys skirtingi. Jūra – niekai, palyginti su pirmaisiais šaltais lašais, kurie gaiviai tykšteli ant veido, paskui ant liežuvio, jų vis daugiau, takš-takš-takš į užmerktas akis, ir pagaliau visur aplink į jūrą jau teškena lietus. Sudėtinga susigaudyti, nuo ko pradėti. Mano gyvenimas prasi dėjo nuo kelių išties sunkių dalykų, bet pasakoti apie juos nebūtina, nors niekas daugiau taip neskatina atvirumo kaip kančia. Kai ją patiri. Bet ne menkiau ir tada, kai suteiki kitam. Gimiau Rojuje ir buvau dar visai mažytė, kai mane iš vergų būs to perkėlė į namą. Ilgai maniau, kad pasisekė, tačiau tai buvo tik melagio įprotis visada stengtis, kad tikrovė būtų geresnė už tiesą. 19
Sara Collins
Kartais vakarais, jei Fiba neuždarydavo langinių, o viduje deg davo žvakės, nušliauždavau per drėgną žolę palei upę, pasislėpdavau už cukraus dirbtuvės ir spoksodavau į namą. Geltona šviesa virpėda vo languose lyg bažnyčios vitražai, o praeinant Mis-belai nutįsdavo aukštas ir pilkas jos šešėlis. Vaizduodavausi ją viduje, besirengiančią gulti, pasislenkančią prie Langtono. Minkštai ir meiliai, kaip juda baltosios moterys. Visai nepanašiai į moteris trobelėse: šios krutėjo mitriai lyg vištos. Gražu būdavo ir išaušus rytui. Saulė, tvieskianti tarsi išeiginiai Langtono batai. Kaitrai jau graužiant gerklę vienur kitur dar besi draikantis rūkas. Smilgomis apžėlęs takelis, kuriuo nužingsniuoda vau iki priekinio priebučio. Vyrai su dubenėliais cukranendrių lauke, laukiantys košės. Kalkėmis baltintos sienos, platus priebutis, krau jamedžio langinės, kurias Mansas įtaisė Mis-belos reikalavimu, kad sulaikytų nemalonius kvapus. Man patiko galvoti, kad namas mano bendraamžis. Langtonas mėgo girtis trejus metus spaudęs prie darbo Mansą ir samdytus mūrininkus bei dailides, kol viskas buvo įrengta. Tada išlygindavau savo rudo kartūno suknelę ir apeidavau namą iš kitos pusės. Langtonui priklausė viskas iki ten, kur šiaurėn suko upė, tamsi, lėta, dumblėta srovė. Įsitaisydavau ant vieno iš Mis-be los kraujamedžio krėslų, klausydavausi, kaip girgžda grindų lentos, paslėpdavau rankas nuo saulės, kaip buvau mačiusi darant baltąsias ponias, ir pasispirdavau kojų pirštų galais, kad krėslas imtų suptis. Tada užsimerkdavau ir laukdavau, kol pamažu ateis vidurdienis. Kol manęs neperkėlė gyventi į namą, taip darydavau tik mintyse. Paskui vieną popietę Mis-bela liepė Fibai mane atvesti. Mane rado žemutiniame lauke su trečiuoju būriu: pasiruošę krepšelius su mėšlu ruošėmės mėtyti jo gumulėlius į cukranendrių duobutes. Nusivedusi į virtuvę, Fiba nuplovė man kojas šluotoms skirtame 20
Franės Langton išpažintis
kibire. Skarelė plevėsavo jai ties akimis lyg geltonas drugys, karščio pliūpsniai iš krosnies svilino man blauzdas. Ji ilgokai niurnėjo, kad Mis-belai vis norisi priešus laikyti kuo arčiau savęs, ir dėl to jai tekę vargti visą rytą vaikantis negriukus, o dabar tempiant mane vidun. Paklausiau, kodėl Mis-belai manęs reikia, bet Fiba taip netvėrė pyk čiu, kad nieko negirdėjo. Mis-bela sėdėjo savo kambaryje, šis net ir atrodė panašiai kaip ji. Visur šilkas ir aksomas, švelnus ir vėsus kaip driežo oda. Kambarys toks didelis, kad įėjusi netekau žado, ir toks erdvus, kad jaučiausi lyg jis mane tuoj praris. „O-o! Čia platu lyg lauke, pagalvojau, tik virš galvos stogas ir yra langai, pro kuriuos vidun gali patekti šviesa!“ Viduryje ant kėdutės, paskleidusi sijonus aplinkui, sėdėjo Misbela. Gal būčiau įsivaizdavusi, kad ji – voras tinkle, bet savo švytin čiomis akutėmis labiau priminė musę. Priešais ją ant žemo staliuko stovėjo ožkų pieno ąsotis, šalia jo – kukurūziniai paplotėliai, paberti netvarkingai, lyg paukščiams lesinti ar žiurkėms vilioti. Mis-bela paėmė gabalėlį. Žengiau žingsnį, jis nuaidėjo lyg varpas, išsigandusi sustingau. Ir štai ji pakilo mano pusėn lyg nešama juodo atlaso ban gų. Gavo ištiesti ranką ir įtempti mane į kambarį. Dabar pamenu, kad tame kambaryje, tiesiai jai už nugaros, buvo veidrodis. Tada pirmą kartą aiškiai pamačiau save – štai, einu į save lyg laukinis žvėriukas, veidas šokinėja atsispindėdamas lyg žuvis, kurios negaliu pagauti. Vėl persigandau ir sustojau, tad Mis-belai dar kartą teko mane trūktelėti. Paplotėliai buvo atvėsę, pienas sušilęs. Matyt, ilgai ten stovėjo, kol ji sumanė mane pašaukti. – Taigi, – prabilo ji. – Tu esi Frensė. Tūptelėjau. – Pati išrinkau tau šitą vardą. 21
Sara Collins
Tai išgirdusi nustebau. Iki šios akimirkos nenujaučiau, kad Misbela būtų kaip nors manimi domėjusis. Po tūpsnio netekau pu siausvyros, suklupau ir vos nepargriuvau. Nežinojau, ką atsakyti, tik padėkojau. Ji pajudino ranką, primindama, kad laiko paplotėlį. Jau būčiau stvėrusi abiem rankomis po gabalą, bet griebiau tą paplotį jai iš rankos dantimis. Mis-bela išpūtė žandus, paskui susikišo pirštus į burną lyg norė dama aplaižyti. – Esi tikra laukinukė. Įsikandau liežuvį. – Frense, mano vyras nusprendė, kad tu turi gyventi šiame name. – Taip, ponia, – sumurmėjau, vartydama burnoje kąsnį, nes stengiausi nuryti kuo greičiau, kol jo iš manęs neatėmė. – Šiuo atžvilgiu turime šį tą bendro – nei tavo, nei mano nuo monė nieko nereiškia. – Labai džiaugiuosi čia būdama, ponia. – Na, regis, turėčiau būti tau lyg kokia motina. Ką į tai atsakyti? Savo motinos nebuvau mačiusi, bet neabejo tinas faktas badė akis mums abiem. Mis-bela buvo baltaodė ir la bai aukštos padėties dama. Čia, pas mus, šitame kaitriame pasaulio kampelyje, dar niekada nepasitaikė, kad tokia pagimdytų panašią į mane. Buvau ruda, tvirtai sudėta, stipri lyg kumeliukas, bet mu latė, tad šviesesnės odos negu visi kiti ūkio juodžiai. Su didžiule garbanota kupeta ant galvos, nė iš tolo nepanašia į blyškius jos plaukus, lengvus it plunksnelės; pūstelėjęs vėjelis juos kedendavo ir plaikstydavo, o maniškių vengdavo. Ji dar kažką pasakė, kaip man pasirodė, apie savo pačios gyveni mą, tad nesiklausiau. Kalbėdama žvelgė pro langą. – Tiek daug metų pragyvenau ten, kur gyvatės tūno ne tik žolė je, bet ir namuose. 22
Franės Langton išpažintis
Sakė būsianti mano motina, todėl drįsau paklausti: – Kiek turėsiu čia pasilikti? Jai tirštai nuraudo kaklas, rankos suplastėjo tarsi varlės letenėlės, ji žvilgtelėjo į mane, paskui nusigręžė, lyg būčiau saulė ir per ilgai į mane žiūrint paskaustų akys. Man pasirodė keista, kad ji tokia sutrikusi – juk aš buvau iš pelkės ištraukta netašyta būtybė, o ji – didinga namų ponia, dovanojanti ir gailestingumą, ir tuos paplotė lius. Mis-bela manęs bijojo. Tačiau tuoj pat ji ištarė tai, kas mano dėmesį nukreipė visiškai kitur, tartum į kambarį būtų įskridęs maitvanagis: – Kad ir kiek pasiliktum, vis tiek bus per ilgai.
23