R omana s
Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė
Vilnius, 2021
Vieną rytą Tobis Fleišmanas nubudo mieste, kuriame nuo pat jaunystės gyveno, ir staiga tas miestas knibždėte suknibždo jo geidžiančių moterų. Ir ne bet kokių, o save realizavusių, nepri klausomų ir žinančių, ko nori. Moterų, nekamuojamų kibumo, nesaugumo ar abejonių savimi, kaip seniai pranykusios jo seniai prabėgusios jaunystės kandidatės – tai yra moterys, kurias jis laikė kandidatėmis, bet kurios į jį nė nežvilgtelėdavo. Ne, šios moterys buvo motyvuotos, prieinamos, įdomios, susidomėjusios, jaudinan čios ir susijaudinusios. Šitos moterys ne laukdavo, kada joms pa skambinsi prabėgus vienai, dviem, trims dienoms po susitikimo, kaip visuotinai priimta, o siųsdavo savo genitalijų nuotraukas su sitikimo išvakarėse. Atviros, bet kam pasirašančios moterys, garsiai išsakančios savo troškimus ir poreikius, vartojančios tokias frazes kaip „dedu kortas ant stalo“, „be įsipareigojimų“ ir „turiu baigt iki dešimtos, reikia pasiimt Belą iš baleto“. Moterys, kurios dulkinda vosi, lyg būtų skolingos pinigų, kaip sakydavo mūsų draugas Setas. Taip, ir kas gi galėjo nuspėti, kad, sulaukus keturiasdešimt vienų, Tobio Fleišmano telefonas nuo saulėtekio iki saulėlydžio (o nakti mis ypač ryškiai) švytėte švytės žinutėmis su kelnaičių juostelėmis, užpakaliukų plyšeliais, papų apačia, šonais ir tiesiog papais, viso mis moters kūno dalimis, kurių jis niekad nesitikėjo aptikti ant trimatės moters – tai yra trimatės tiesiogine prasme, o ne trimačio atvaizdo puslapyje ar kompiuterio ekrane. Visą jaunystę būdavęs at stumiamas moterų, o dabar – štai! Visą gyvenimą statęs ant vienos 11
Taffy Brodesser-Akner
moters, o dabar – štai! Kas galėjo tai numatyti? Kas galėjo numatyti, kad jame dar liko šitiek gyvasties? Bet vis tiek, pasakojo jis, nejauku. Dabar Reičelės nebėra, o jos nebuvimas taip pjaunasi su ligi šiol turėtu planu. Ne tai kad vis dar būtų norėjęs jos – jis nieku gyvu jos nenorįs. Nieku gyvu netrokštąs, kad ji dar būtų su juo. Tiesiog jis taip ilgai laukė, kol išsisklaidys santuokos garai, paniręs į popierius, būtinus, kad iš jos išsipainiotų: pasakyti vaikams, išsikraustyti, pasakyti bendradarbiams, – kad nė nesusimąstė, koks gyvenimas po viso to laukia. Žinoma, plačiąja prasme suprato, kas yra skyrybos. Bet dar nebuvo prisitaikęs prie smulkmenų: kad nebėra ko perspėti, kai vėluoji, kad niekam nebe priklausai. Kiek dar truks, kol į moterų nuotraukas telefone – nuot raukas, kurias moterys jam siuntė nekantriai ir savo valia, – galės žiūrėti tiesiai, o ne akies kampučiu? Gerai, greičiau, negu manė, bet ne iškart. Tikrai ne iškart. Visą santuokos laiką į jokią kitą moterį jis nė nepažvelgė, taip mylėjo Reičelę – taip mylėjo ir bet kokią instituciją ar sistemą. Jis rimtai, uoliai stengėsi gelbėti santykius net ir tada, kai jau bet kuriam sveiko proto žmogui turėjo būti aišku, kad tokie ne laimingi jie ne šiaip laikinai. Jis tikėjo, kad toks darbas kilnus. Kad kilnu kentėti. Ir net kai suvokė, kad viskas baigta, vis dar tu rėjo praleisti metus – ir ne vienus, – stengdamasis įtikinti ją, kad taip negerai, kad jie pernelyg nelaimingi, kad jie dar jauni ir gerai gyventų vienas be kito, – net ir tada jis nė per milimetrą nesižval gė į šalis. Dažniausiai, pasakojo, dėl to, kad tiesiog neturėdavo laiko, nes reikėjo liūdėti. Dažniausiai dėl to, kad visą laiką jautėsi šiukšlė, o žmogus juk neturėtų visą laiką jaustis šiukšlė. Negana to, kai jaučiasi kaip šiukšlė, žmogus neturėtų būti audrinamas. Regis, įsiaudrinimo ir menkos savivertės sankirta tinkama vien tiktai pornografijai vartoti. 12
Fleišmanui nesiseka
Bet dabar nebeliko nieko, kam būti ištikimam. Reičelės ne bėra. Jos nėra jo lovoje. Jos nėra vonioje, ji netepa skystu akių apvadu vietos, kur iš akių vokų dygsta blakstienos, tiksliai kaip artroskopiją atliekantis robotas. Jos nėra sporto salėje ir ji negrįžta iš sporto salės mažiau paniurusi negu visada, nedaug, tik truputį. Jos nėra vidury nakties, ji nesiskundžia begaline nesibaigiančios nemigos bedugne. Jos nėra išskirtinai privačios, bet kažkodėl ir pažangios vaikų mokyklos tėvų vakare, ji nesėdi ant mažos kėdu tės ir neklauso naujų, dar didesnių reikalavimų, keliamų vargšams vaikams, lyginant su ankstesniais metais. (Nors, kita vertus, ten ji retai ir būdavo. Tais vakarais, kaip ir kitais, dirbdavo, vakarieniau davo su klientu; kai būdavo maloni, tai vadindavo „savo indėliu“, o kai ne, „buvimu pinigų maišu“.) Taigi, ne, jos nebėra. Ji visai kituose namuose, kurie anksčiau buvo ir jo. Kiekvieną rytą jį aki mirką smelkte nusmelkdavo ši mintis; ji keldavo paniką, tad pir mas dalykas, kuris ateidavo į galvą nubudus, būdavo: „Kažkas ne taip. Nutiko nelaimė. Man nesiseka.“ Skyrybų prašė jis pats, bet vis tiek: „Kažkas ne taip. Nutiko nelaimė. Man nesiseka.“ Kasryt nusipurtydavo tą jausmą. Primindavo sau, kad tai sveika, derama ir prigimtinė tvarka. Jos daugiau ir neturi būti šalia. Ji turi būti savo atskiruose, gražesniuose, namuose. Bet ir ten jos nebuvo – bent jau tą rytą. Tai jis sužinojo pasilen kęs per naują naktinį staliuką iš „Ikea“ ir pasiėmęs telefoną, kurį jusdavo tvinksint net tas kelias minutes, iki oficialiai atmerkdavo akis. Jame laukė gal septynios ar aštuonios žinutės, dauguma iš mo terų, parašiusių naktį per pasimatymų programėlę, bet jo žvilgsnis tuoj pat nukrypo į Reičelės žinutę kažkur per vidurį. Atrodė, kad ji šviečia kitaip negu žinutės su kūno dalimis ir apatinių nėrinukais, kažkaip traukė akį labiau negu anos. Penktą ryto Reičelė parašė: „Savaitgaliui išvažiuoju į „Kripalu“; vaikai pas tave FYI.“ 13
Taffy Brodesser-Akner
Turėjo dusyk perskaityti, kol suprato ir, nekreipdamas dėme sio į erekciją, kuriai buvo leidęs išpampti žinodamas, kad tele fonas pilnas naujos masturbacinės medžiagos, pašoko iš lovos. Išbėgo į koridorių ir pamatė, kad du jų vaikai savo kambariuose, miega. FYI vaikai čia? FYI? FYI – čia tarp kitko, FYI – papildo ma. Neesminis reikalas. Ši informacija – kad vaikai, prisidengus tamsa, iš anksto nesutartu metu, pasinaudojant raktu, išduotu Reičelei tikros, didelės nelaimės atveju, atgabenti į jo namus, – atrodė esminė. Jis grįžo į miegamąjį ir jai paskambino. − Ką tu sau galvojai? – sušnypštė į ragelį. Lengvai šnypšti jam vis dar nesisekė, bet kasdien ėjosi vis geriau. − O jei aš būčiau išėjęs ir nė nepastebėjęs, kad jie čia? − Todėl ir parašiau, – atsakė ji. Į šnypštimą atsakydavo taip pa viršutiniškai, kad norėdavai užversti akis. − Atvežei po vidurnakčio? Nes aš vidurnaktį nuėjau miegot. − Atvežiau ketvirtą. Norėjau pakliūt savaitgaliui. Kažkas atšaukė rezervaciją. Programa prasideda devintą. Liaukis, Tobi. Man sunku. Man tikrai reikia laiko pabūt su savim. Tarsi visas jos laikas nebūtų skirtas vien tik būt su savim. − Kas per šūdai, Reičele. Dabar jos vardą jis tardavo tik sakinio pabaigoje, Reičele. − Kodėl? Juk vis tiek šį savaitgalį jie turėjo būt pas tave. − Bet tik nuo ryt ryto! – Tobis pirštais suspaudė tarpuakį. − Sa vaitgalis prasideda šeštadienį. Čia tavo taisyklė, ne mano. − Turėjai planų? − Ką čia šneki? O jei būtų kilęs gaisras, Reičele? O jei staiga iš kviestų pas pacientą ir išlėkčiau nežinodamas, kad jie čia? − Bet juk taip nenutiko. Atleisk – ar reikėjo tave pažadint ir pasakyt, kad jie čia? 14
Fleišmanui nesiseka
Jis įsivaizdavo, kaip ji žadina jį, kaip tai katastrofiškai paveikia jo pažangą įsisąmoninant, kad jos nebeturi būti šalia jam nubudus. − Išvis nereikėjo taip daryt, – pasakė jis. − Na, jei tiesa tai, ką sakei vakar, tuomet galėjai numatyti, kad taip nutiks. Tobis apsnūdusiose smegenyse paieškojo naujausio pikto jų po kalbio, o jį prisiminus staiga apėmė galingas, gilus kraupas: Reičelė kažką pliauškė, kaip atidarys savo agentūros biurą Vakarų pakran tėje, nes jai šiaip jau per maža darbo ir reikalų. Tiesą sakant, jis nelabai prisiminė. Dabar prisiminė, kad pokalbį ji baigė kūkčio dama ir klykdama ant jo taip, kad jis nieko nebegalėjo suprasti, o galiausiai ryšys nutrūko ir jis suprato, kad ji metė ragelį. Dabar pokalbiai baigdavosi šitaip, o ne santuokinių atsiprašymų inercija. Tobis visą gyvenimą girdėjo, kad meilė reiškia, jog niekada neturi atsiprašinėti. Bet ne: iš tikrųjų tai skyrybos reiškia, kad niekada ne turi atsiprašinėti. − Man juk nelengva, Tobi, – dabar tęsė ji. – Suprantu, per anks ti. Bet tau juk tereikia nuvežt juos į stovyklą. Jei turi planų, pasi kviesk Moną. Kodėl mes apskritai apie tai vis dar šnekam? Kaip ji nesupranta, kad tai ne smulkmena? Tą vakarą jis iš tikrų jų buvo suplanavęs pasimatymą. Nenorėjo palikti vaikų su Mona – tokia visada būna Reičelės išeitis, o ne jo. Jam niekaip nesisekė parodyti jai, kad jis tikras žmogus, ne vien mirksintis kursorius, laukiantis jos nurodymų, kad jis egzistuoja ir tada, kai tame pačia me kambaryje jos nėra. Negalėjo suprasti, kam apskritai reikalingi visokie tokie susitarimai, jei ji nė apsimestinai neketina jų laikytis ar atsiprašyti, kai nesilaiko. Raktą nuo naujojo savo buto jis davė ne tokiems šūdams, o siekdamas, kad jų santykiai liktų bent kiek drau giški. Draugiški draugiški draugiški. Ar pastebit kada, kad tokį žodį vartojame vien kalbėdami apie skyrybas? Ar, taip dažnai jį vartojant 15
Taffy Brodesser-Akner
skyrybų kontekste, nebesinori juo nuodyti ir kitų dalykų? Juk ne vien vėžį galėtum vadinti „piktybiniu“ – bet nevadini? Ėmė krebždėti vaikai – ir gerai, nes jam nebestovėjo.
= Devynmetis Solis nubudo, bet vienuolikametė Hana dar neno rėjo keltis. − Atleisk, mažute, nieko nebus, – pasakė jai Tobis. – Po dvide šimties minučių reikia jau eit pro duris. Jie markstydamiesi nusvirduliavo į virtuvę ir Tobiui teko pasirausti krepšiuose, kol rado drabužius, kuriuos jie tądien turėjo rengtis į sto vyklą. Hana šiepė dantis, kad jis išrinkęs ne tuos, kad tos tamprės – rytojui, tad jis iškėlė trumpučius raudonus šortukus ir ši stvėrė juos jam iš rankos, pasibjaurėjusi kaip žmogus, emocijas reiškiantis be jo kio įsipareigojimo atsižvelgti į jų mastą. Tada išpūtė šnerves, kilstelėjo lūpą ir kažkaip pro sukąstus dantis sugebėjo jam pasakyti, kad norėjo, jog jis nupirktų „Corn Flakes“, o ne „Corn Chex“, ir šių žodžių po tekstė buvo ta, kad vietoje tėvo jai kliuvo kažkoks sušiktas idiotas. Solis, priešingai, džiugiai kirto „Corn Chex“. Užsimerkė ir su kiojo galvą iš malonumo. − Hana, – pasakė, – tu tik paragauk. Tobis nepasididžiavo ir pajuto Soliui dėkingumą už tokį graudų solidarumą. Solis suprato. Solis žinojo. Solis buvo jo vaikas taip, kad jam niekad netekdavo suabejoti, negi viskas buvo veltui. Jis, kaip ir Tobis, visu vidumi troško, kad viskas būtų gerai. Solis norėjo taikos – visai kaip tėvas. Jie net išvaizda buvo panašūs. Tokie pat juodi plau kai, tokios pat rudos akys (nors Solio truputį didesnės negu Tobio, tad jis visada atrodydavo kiek nusigandęs), tokia pat kablelio formos nosis, toks pat miniatiūriškumas – tai yra jie buvo ne vien žemo ūgio, 16
Fleišmanui nesiseka
bet žemi ir normalaus stambumo. Ne liekni ar smulkūs, tad jei juos pamatytum ir neturėtum su kuo palyginti ūgio, nesuprastum, kokie jie žemi. Gerai, nes būti žemam ir taip nelengva. Blogai, nes tai reiš kė, kad žmonės, tave matę, bet neturėję su kuo palyginti, tikėdavosi, kad būsi aukštesnis, todėl nusivildavo. Hana irgi buvo jo vaikas, taip, – tik tiesių šviesių Reičelės plau kų, siaurų mėlynų akių, turėjo smailią nosį; visas jos veidas kaltinte kaltino, visai kaip ir motinos. Bet, kaip ir Fleišmanų pusei, jai buvo būdingas šioks toks sarkazmas. Bent jau kadaise. Tėvams išsiskyrus, ji, regis, įsiplieskė niūrumu ir įniršiu, jau ir taip rusenusiu arba dėl to, kad tėvai per dažnai ir per aršiai bardavosi, arba dėl to, kad artinosi paauglystė ir hormonai kėlė siutą. Arba dėl to, kad neturėjo telefono, o Leksė Lefer turėjo. Arba dėl to, kad turėjo feisbuko paskyrą, kuria naudotis galėdavo tik svetainės kompiuteriu, o feisbuko paskyros ji nė nenorėjo, nes feisbukas senukams. Arba dėl to, kad Tobis prasi tarė, jog sportbačiai, atrodantys kaip „Keds“, bet 12 dolerių pigesni, labiau pageidautini negu „Keds“, nes, kartoju, jie lygiai tokie pat, tik be mėlynos etiketės ties kulnimi – ir gal nereikia taip jau atvirai būti vartotojiškumo auka? Arba dėl to, kad per radiją grojo populiari liūdna daina apie seniai pasibaigusį meilės romaną, ta daina jai daug reiškė, o jis paprašė pritildyti, kol telefonu kalbėjosi su ligonine. Arba dėl to, kad vėliau, kai ji aiškino, kodėl populiari liūdna daina tiek daug reiškia, versdama jį klausytis, ji niršo ant jo, nes jam, regis, ne pavyko stebuklingai suprasti, kaip daina gali įžiebti nostalgiją, kurios ji tikrai negali justi, nes niekad nėra turėjus vaikino. Arba dėl to, kad jam kilo klausimas, ar ji sugeba atsisėsti su tokiu trumpu sijonu. Arba dėl to, kad jam kilo klausimas, ar jos šortai ne per trumpi, jei matyti raukšlė tarp užpakalio ir šlaunies ir jei dėl trumpumo juose net netelpa kišenių įsiuvai – kyšo pro klešnes. Arba dėl to, kad jis paklausė, kur jos plaukų šepetys, o jai tai visiškai aiškiai reiškė, kad 17
Taffy Brodesser-Akner
jos šukuosena jam atrodo baisi. Arba dėl to, kad ji. nenori. žiūrėti. „Princesės nuotakos“ ar kitų jo senų diedų filmų. Arba dėl to, kad jis vieną dieną perbraukė ranka jai per galvą, reikšdamas švelnumą, ir sugadino jos visiškai tobulą sklastymą ties viduriu, kurį perskirti truko dešimt minučių. Arba dėl to, kad ji. nenori. skaityti „Princesės nuotakos“ ar kitų jo senų diedų knygų. Taip, jos panieka tėvams, kuri atrodė ištveriama, kol buvo nukreipta ir į Reičelę, ir į Tobį, savo dabartine koncentracija, nukreipta į jį vieną, pasidarė tiesiog gniuž danti. Ar ji bent kiek pasitaupydavo ir Reičelei, jis nežinojo. Tobis ži nojo tik tiek, kad Hana vos įstengdavo į jį pažvelgti, o ežero vandens spalvos akys tuoj dar labiau susiaurėdavo ir virsdavo lazeriais, o nosis dar pasmailėdavo, papūstos lūpos netgi pabaldavo. Jie lėtai slinko stovyklos link, suirzę ir išsiblaškę, nes stigo miego. (Matai, Reičele? Matai?) − Nekenčiu stovyklos, – pasakė Hana. – Gal galiu likt namie? Ji norėjo visai vasarai išvažiuot į stovyklą su nakvyne, bet spalio pradžioje buvo numatyta jos bat micva ir per birželį ir liepą ji dar turėjo išmokti haftorą. − Juk po kokios savaitės išvažiuosi. Tik viena pamoka liko. − Noriu dabar išvažiuot. − Gal tuo tarpu tau išnuomoti butą? – paklausė Tobis. Bent jau Solis nusijuokė. Jie atvažiavo į 92-osios gatvės „Y“, kartu su visomis motinomis ryškiai raštuotomis tamprėmis ir sportiniais marškinėliais su už rašais YOGA AND VODKA arba EAT SLEEP SPIN REPEAT. Kaina buvo beveik tokia pat kaip stovyklos su nakvyne, ir Hana vis klausinėjo, ar negalėtų būti ne stovyklautoja, o kokia nors vadovų padėjėja, nors iki dešimtos klasės to niekam neleidžia. − Net ir tuomet vis tiek reikėtų mokėti, – pasakė Tobis, patikrinęs „Y“ interneto svetainėje. „Kodėl turiu mokėti už tai, kad tu išmoktum 18
Fleišmanui nesiseka
būti vadove, nors tu jiems ir dirbsi vadove?“ – jis klausė jos pavasarį. „Kodėl turėjai mokėti už tai, kad išmoktum būti daktaru, nors ir dir bai daktaru?“ – klausimu atsakė ji. Taikliai. Tuomet Tobis pagalvojo, kokia ji aštrialiežuvė ir kaip gaila, kad visą aštrialiežuvavimą nukreipia vien į jį. Jam rodėsi, kad ji virsta tokia mergina, kokia būti – didžiulis vargas. Jie atvyko gal šešiomis minutėmis per anksti. „Y“ kasdien vai kus veždavosi į stovyklavietę Palisaduose, ir jei atveždavai per vėlai, jiems tekdavo visą dieną leisti patalpoje su pačiais mažiukais. Hana atsisakė tėvo pasiūlymo būti palydėta į susirinkimo klasę, todėl jis nuvedė Solį. Tobis stebėjo jį dalyvaujantį paskutinėse ryto glitėsių eksperimento minutėse, tada jau ketino išeiti iš fojė, kai išgirdo šūk telint savo vardą. − Tobi! – pašaukė žemas, kimus moters balsas. Tobis apsigręžė ir išvydo Syndę Lefer, gerą Reičelės draugę, ku rios dukra lankė Hanos klasę. Ji akimirką tiriamai žvelgė į jį. A, štai kaip. Jis suprato, kas toliau: dvidešimčia laipsnių pakreipta galva, perdėm papūstos lūpos, iškelti ir suraukti antakiai. − Tobi. Vis norėjau tau paskambinti, – tarė Syndė. – Mes tavęs nė akimirką nematom. Ji mūvėjo turkio spalvos elastano tampres su violetiniais letenų atspaudais ties šlaunų viršumi, lyg violetinių tigrų ruja būtų ropštu sis jos tarpkojo link, mėgindama ten pakliūti. Vilkėjo berankovius marškinėlius su užrašu SPIRITUAL GANGSTER. Tobis prisiminė Reičelę sakydavus, kad tėvai, mergaičių varduose viduryje rašantys „y“ vietoje „i“, visam gyvenimui pasmerkia savo dukras. − Kaip laikaisi? Kaip laikos vaikai? − Gerai, – atsakė jis. Stengėsi nepakreipti galvos tokiu pat kam pu kaip ji, bet veidrodiniai neuronai buvo pernelyg išsivystę, todėl nepavyko. − Šiaip taip laikomės. Aišku, viskas pasikeitė. 19
Taffy Brodesser-Akner
Jos plaukai buvo nudažyti naujoviškai: viršuje tyčia tamsiai, pa mažu šviesėjo, o galai buvo visai šviesūs. Bet tamsioji šaknų dalis buvo per tamsi – tai buvo jaunesnės moters tamsumas – ir palei kaktos kraštą ryškino santykinai susenusią odą. Jis prisiminė kine ziterapeutę, su kuria permiegojo prieš kelias savaites: jos šukuosena buvo tokia pat, bet tamsioji dalis šiltesnio atspalvio, todėl taip ne kontrastavo su tokio pat amžiaus oda kaip Syndės. − Ar ilgai buvo sunku? – paklausė ji. Dženė. Kineziterapeutė buvo vardu Dženė. − Nebuvo akimirkos užgaida, jei to klausi. Iš Reičelės Tobis išsikraustė pačioje birželio pradžioje, vos pamo koms pasibaigus, apvainikuodamas beveik metus trukusį procesą, o tas procesas galbūt prasidėjo netrukus po vestuvių prieš keturioli ka metų, – žiūrint ko paklausi ir kaip į tai pažiūrėsi. Ar santuoka, kuri nutrūksta, pasmerkta jau nuo pat pradžių? Ar santuoka baigėsi prasidėjus problemoms, kurios niekad nebus išspręstos, ar jiems ga liausiai sutarus, kad problemų negalima išspręsti, ar kitiems žmo nėms pagaliau apie tai sužinojus? Aišku, Syndė Lefer norėjo informacijos. Visi norėjo. Pokalbiai visada būdavo tiesmuki ir visad vienodi. Pirmiausiai žmonės norė davo sužinoti, kaip ilgai santuoka prastai ėjosi: ar judu buvot nelai mingi tą vakarą mokyklos pokylyje, kai maivėtės šokdami svingą, išmoktą koledže? Ar buvot nelaimingi per tą bat micvą, kai užsi galvojęs paėmei ir pabučiavai jos ranką? Ar teisingai nuspėjau per tėvų susirinkimą, kad, kai tu stovėjai prie kavos, o ji – prie kabineto tikrindama telefoną, iš tikrųjų jūs buvot susipykę? Kokie sukrėsti likdavo žmonės matydami, kaip kiti sukasi iš prastos padėties; kaip kuo įžūliausiai jie garsiai svarstydavo kiekvieną asmeninį dalyką, kurį tik galėdavai apsvarstyti. Tobio pusseserė Šerė, pratusi ilgai nusivylusi žvelgti į savo vyrą Roną: „Ar išmėginot porų terapiją?“ 20
Fleišmanui nesiseka
Jo viršininkas Donaldas Bartakas, kurio antroji žmona buvo hepa tologijos aukšto slaugytoja: „Buvai neištikimas?“ „Y“ stovyklos di rektorius, kai Tobis paaiškino, kad vaikams gali truputį slysti žemė iš po kojų, nes jis išsikraustė kaip tik stovyklai prasidedant: „O judu vaikščiodavot kas savaitę į pasimatymus?“ Tokie klausimai iš tikrųjų nebuvo susiję su juo – ne, tai buvo klausimai, susiję su tuo, ar žmonės pastabūs, ką jie pražiūrėjo, kas dar netrukus paskelbs apie skyrybas, ar jų pačių santuokos povan deninės įtampos galiausiai nuves prie žlugimo. Ar tas barnis su žmona per pačias vestuvių metines, kai pešėmės ypač įnirtingai, reiškia, kad išsiskirsim? Ar mes per daug kivirčijamės? Ar pakanka mai dažnai mylimės? Ar visi kiti mylisi dažniau? Ar gali išsiskirti per pusmetį nuo atsainaus rankos bučiavimo per bat micvą? Ar didelė nelaimė būti nelaimingiems? Kada esi pernelyg nelaimingas? Vieną dieną jis jau nebus šviežiai išsiskyręs, bet tų klausimų nie kada nepamirš, nepamirš ir to, kaip žmonės apsimetinėdavo, kad rūpinasi juo, nors iš tikrųjų klausdavo apie save. Vasaros pradžia jam prabėgo lyg per sapną, mėginant atsistoti ant kojų šiame keistame pasaulyje, kuriame kiekvienas gyvenimo aspektas pasidarė tik nežymiai kitoks negu anksčiau, o kartu visiškai pasikeitė: miegodavo, bet vienas ir kitoje lovoje. Valgydavo su vai kais kaip visada – Reičelė daugelį metų savaitės vidury negrįždavo namo anksčiau negu aštuntą ar devintą, – bet po vakarienės nuvež davo juos į senąjį butą ir per devyniolika kvartalų pareidavo namo į naująjį. Tas slidus pimpis Donaldas Bartakas pasakė būsiantis pa aukštintas į Vidaus ligų skyriaus vedėjus, o Tobį pasiūlysiantis kaip vienintelį kandidatą Gastroenterologijos skyriaus Hepatologijos poskyrio vedėju, kai šias pareigas atlaisvins ir Bartako postą užims dabartinė vedėja Filipa London. Nebebuvo savaime suprantama, 21
Taffy Brodesser-Akner
kam pirmam tokią žinią pranešti. Pagalvojo paskambinti man ar Setui, bet atrodė pernelyg apgailėtina, kad neturi tikro šeimos na rio, kuriam pasigirtų. Vos nepaskambino tėvams į Los Andželą, bet jam išgirdus naujieną dėl laiko skirtumo pas juos buvo penkta ryto; tada svarstė, ar tokią žinią turėtų išgirsti Reičelė. (Jai pasakė vėliau, nuvežęs vaikus, o ji nusišypsojo lūpomis, bet ne akimis. Nebereikė jo apsimetinėti, kad jai rūpinti jo karjera.) Bet dabar, liepos pabaigoje, vasarai sukant aplink antrąją bazę, jis vėl pasijuto tvirtai, lyg bent jau turėtų dienotvarkę. Jam visai ne blogai ėjosi. Jis prisitaikė. Gamino valgį vienu žmogumi mažesnei šeimai. Kviečiamas į barbekiu ir kokteilių vakarėlius, nors tai nutik davo nedažnai, išmoko sakyti aš vietoje mes. Vėl pradėjo daug vaikš čioti ir mokytis vyti šalin jausmą, kad turėtų kam nors pasakyti, kur eina. Taip, jam visai neblogai ėjosi, išskyrus tokius pokalbius kaip dabar su Synde. Ligi tol šio pasaulio syndėms lefer jis buvo baldas; buvo sąlyga, neatsiejama nuo savo šeimos. Sėkmingosios Reičelės vyras ar socialiosios Hanos tėvas, ar mielojo Solio tėvas, ar, ei, tu juk daktaras, gal užmestum akį į šitą gumbą, man čia prieš savaitę išdygo? Dabar jis pasidarė tas, su kuriuo kiti nori kalbėtis. Skyrybos kažkokiu būdu jam suteikė sielą. Syndė laukė atsakymo. Akimis tyrė jo veidą, kaip muilo operų aktoriai kelias sekundes prieš reklamą žvelgia vienas į kitą. Jis su prato, ko iš jo tikimasi. Labai stengėsi išmokti neužpildyti tokios tylos; mokėsi atsakomybę už nejaukią tylą perleisti tam, kas jame rausiasi ieškodamas purvo. Psichoterapeutė Karla stengėsi išmokyti jį išbūti su nemaloniais jausmais. O jis savo ruožtu stengėsi priversti su nemaloniais jausmais išbūti žmones, kurie bandydavo išpešti iš jo informacijos. Bet taip pat: neįmanoma kalbėti apie skyrybas taip, kad neiš sprūstų baisių dalykų apie kitą santuokos pusę, o to jis nenorėjo. 22
Fleišmanui nesiseka
Dabar pajuto keistą pašaukimą į diplomatiją. Mokykla – karo zona, būtų labai lengva patraukti žmones savo pusėn, – tai jis suprato. Suprato, kad galėtų užsiminti, kokia Reičelė pamišusi, kokia pik ta, aikštinga, kaip nenori pasinerti į vaikų gyvenimą; galėtų sakyti, pavyzdžiui: „Na, juk tikrai pastebėjai, kad ji niekad neateidavo į STEM vakarą?“, – bet to jis nenorėjo. Nenorėjo menkinti Reičelės padėties mokykloje iš seno troškimo ją ginti, kurio niekaip negalėjo nusikratyti. Ji tikra pabaisa, tiesa, bet tokia ji visada buvo – ir ji tebėra jo pabaisa, nes jos dar nenusavino niekas kitas, nes jis dar teisiškai su ja neišsiskyrė, nes ji jam vis dar sapnuojasi. Syndė priėjo arčiau. Jis buvo vos penkių pėdų penkių colių ūgio, ji – visa galva aukštesnė ir liesesnė, negu moteriai priderėtų. Veido bruožai stambūs, pripumpuoti hialurono rūgšties ir botulino toksi no. Susirūpinimą, labiausiai reiškiamą lėtai į šonus sukiojama galva ir perdėm atkištomis lūpomis, švelnino tai, kad kaktos linija buvo visiškai sukalkėjusi, – tokia buvo, kiek tik jis ją pažinojo. Džiaugda masi ji atrodydavo taip pat. − Mudu su Todu taip nusiminėm išgirdę, – pasakė ji. – Jei galim kuo nors padėti. Mes – ir tavo draugai. Ji žengė dar žingsnį artyn, o tai buvo dviem žingsniais per arti, kaip susitikimui stovyklos fojė su ištekėjusia moterimi, žmonos drauge. Suburzgė jo telefonas. Jis pažvelgė. Rašė Tesa, moteris, su kuria jis tąvakar planavo pirmą kartą susitikti. Prisimerkęs pažvelgė į ekraną ir pamatė iš arti nufotografuotą derlingąjį pusmėnulį, ku rio deltą sudarė jos šlaunys ir juodos tinklinės kelnaitės. − Darbo reikalai, – pasakė Tobis Syndei. – Skubu į biopsiją. − Tebedirbi ligoninėj? − Hm, aha, – atsakė. – Kol tik kas nors serga. Paklausa ir pasiūla. Syndė juktelėjo, bet pažvelgė į jį su – kuo? Su užuojauta? Taip žvelgdavo visi tėvai mokykloje. Gydytoju būti jau nebekieta. 23
Taffy Brodesser-Akner
Dar pernai Syndės vyras Todas per tėvų susirinkimą, jiedviem prie kla sės laukiant, kol juos pašauks (Reičelės – nė ženklo, ji vakarieniauja su klientu ir laiku nespės), atlapaširdiškai pažvelgė į jį ir paklausė: „Jei tau vaikai pasakytų, kad nori tapti gydytojais, ką jiems patartum?“ Tobis iki galo nesuprato klausimo, kol neišėjo iš mokyklos namo, o tada jam toptelėjo, kad finansininkas gailisi mediko. Gydytojas! Jam nuo mažens įdiegta, kad gydytoju būti garbinga. Ir yra garbinga! Kai tą vakarą Rei čelė grįžo namo, jis papasakojo jai, ko tas durnius Todas paklausė, o ji atsakė: „Na, o ką patartum?“ Visi prieš jį susimokę. − Tuomet verčiau eik, – dabar tarė Syndė. – Hana ryt vakare bus, taip? Ji pasilenkė ir plačiai jį apkabino, susiliesdama trimis taškais – ties galva, krūtine ir dubeniu. Apkabinimas užtruko viena milisekunde il giau negu bet koks ankstesnis fizinis kontaktas, ligi tol jo turėtas su Synde Lefer, tai yra nulinis kontaktas. Jis tolo nuo „Y“ svarstydamas, ar tikrai Syndė nusiteikusi taip, kaip jam pasirodė, – ar tikrai ji norinti jį paguosti, tiesa, bet ir pasidulkinti. Negali būti. Tačiau. Tačiau. Tačiau tačiau tačiau tačiau tačiau ji aiškiai svarsto, koks jausmas būtų su juo pasidulkinti. Ne, negali būti. Jis prisiminė, kad jos speneliai stirksojo tiesiai tarsi kareivukai po tais kvailais marškinėliais. Jau įsijautė, o tai nesunku, kai telefonas tikrąja to žodžio prasme varva moterų geiduliais, kai jos ne abejotinai ir užtikrintai teigia norinčios su tavim pasidulkinti – ir dar kaip pasidulkinti, dulkintis kiaurą naktį. Kiekviena tokia žinutė – kiekvienas [mirksiuko emodžis] ar [viole tinio velniuko emodžis] ar asmenukė su liemenėle, ar netgi nufotogra fuota viršutinė užpakaliuko skyrimo dalis – vertė jį naujai kelti esminius jaunystės klausimus: ar gali būti, kad jis ne toks atgrasus, kokiu ėmė save laikyti begalę sykių atstumtas beveik kiekvienos merginos, į kurią tik pažvelgdavo? Ar gali būti, kad jis galbūt patrauklus? Ar tik nebus taip, kad ne dėl išvaizdos ar sudėjimo, bet dėl desperacijos, neišvengiamai 24
Fleišmanui nesiseka
glūdėjusios anuometėse jo pastangose žvaliai gyventi seksualinį gy venimą ar apskritai kaip nors gyventi seksualinį gyvenimą, jis ir tapo ne toks patrauklus, koks iš tiesų buvo? O galbūt dabartinė jo pa dėtis kuo nors ypatinga, gal jis toks tampa šviežiai išsiskyręs ir šiek tiek sužeistas. O galbūt be veidrodinių neuronų, feromonų ir kitų dalykų, neprasiskverbiančių pro telefonų ekranus, telieka vien savo paties įsiaudrinimo ir prieinamumo sankirtos atspindys, ir vos kieno nors kito įsiaudrinimas ir prieinamumas atitinka tavuosius – voila ir babach. Jis nenorėjo taip manyti, manyti, kad seksas nebesusijęs su potraukiu, bet negalėjo apsimesti, kad tokios galimybės nėra; buvo juk, šiaip ar taip, mokslininkas. Reičelę sutiko pirmais medicinos mokyklos metais. Dabar beveik nuolat apie tuos laikus mąstė. Prisiminė tuomet priimtus sprendimus ir svarstė, ar galėjo pastebėti įspėjamųjų ženklų. Ji – tame bibliotekos vakarėlyje, akyse plyksčioja seksas, plaukai šviesūs, tokia pat Kleopatros šukuosena, kokia ir liks amžinai. Kaip ašarojo jam akys nuo geometrinio jos plaukų blizgesio. Koks šaltas ir karš tas tuo pat metu buvo jos akių mėlis. Kaip Amūro lankas jai po nosimi buvo rasotas kalnas, viliojantis įkopti; kaip tiksliai jis atkar tojo duobutę jos smakre, taip simetriškai, kad, anot mokslininkų, skatino vyrų seksualinį imperatyvą ir kūrė vizualinį pasitenkinimą ir hormoninius gerovės jausmus. Kaip aštrūs jos veido bruožai at rodė lyg pataisantys semites merginas, kurių geisti jam buvo įdieg ta; jos tėvas nebuvo žydas, o ji, anot jos močiutės ir kelių išlikusių jo nuotraukų, atrodė visai kaip jis, ir tai taip pat regėjosi pavojin ga – kad taip tradiciškai kaip Tobis išauklėtas vyras pamiltų moterį, atrodančią kaip dingęs pagonis jos tėvas. Kaip jam svaigo galva, kaip jis tirpte tirpo iš geismo, kai ji atkišdavo klubą, mėgindama ką nors nuspręsti. Kaip vos keturios savaitės nuo pažinties ji nuvyko su juo į jo močiutės laidotuves Kalifornijoje; kaip sėdėjo gale ir atrodė 25
Taffy Brodesser-Akner
liūdinti dėl jo, o paskui parėjo į namus ir padėjo ant padėklų dėlioti užsakytą maistą. Kaip jį nurengė – ne, dabar apie tai geriau negal voti. Mintys apie tai galėtų pakenkti jo gijimui. Svarbiausia – ji jo norėjo. Svarbiausia – kažkas norėjo Tobio Fleiš mano. Mes matėme, kaip jis lydėjo akimis pro šalį slenkantį pasaulį; matėme, kaip jį pribloškė jo sugebėjimas ką nors patraukti. Ligi tol jis buvo turėjęs tik vieną tikrą merginą, be jos – kelias girtas mer giotes, su kuriomis pasivoliojo ant grindų vakarėliuose; iki Reičelės buvo mylėjęsis tik su dviem moterimis. Bet tada pasibaigė koledžas, o studijuojant mediciną beveik visos merginos jau turėjo vaikinus iš anksčiau. Ir dar ten buvo Reičelė, kuri nežiūrėjo į jį taip, lyg jis būtų per žemas ar pernelyg apgailėtinas, nors jis buvo ir toks, ir toks. Tame vakarėlyje jis pažvelgė į ją kitame kambario gale, o ji irgi pasižiūrėjo į jį ir nusišypsojo. Nuo tada praėjo tiek laiko, tačiau Reičelė jam liko tokia. Jis tiek metų uoliai triūsė ir stengėsi įkur dinti aną Reičelę toje, kokia jam vis pasirodydavo. Bet net ir dabar ana Reičelės versija, jam apie ją pagalvojus, pirmoji ateidavo į galvą. Jam atrodė, kad kitu atveju eitųsi šimtą kartų geriau.
= Po keturiasdešimt penkių minučių Tobio iš tiesų laukė biopsija, bet jis dar norėjo šiek tiek laiko praleisti su programėle, tad išėjęs į gatvę paleido ją ir pasuko į vakarus. Jau buvo per šilta, maždaug devy niasdešimt keturi laipsniai pagal Farenheitą su audros debesimis, kaip skelbė prognozė, bet dar nieko labai pavojingo ar grėsmingo. Parke gražūs jauni žmonės – visi jie buvo gražūs, net ir negražie ji – net ir tokį ankstų rytą gulinės ant paklotų, užvertę galvas į saulę. Kai kurie miegos. Kai Reičelė dar sutikdavo eiti su juo pasivaikš čioti, jie šaipydavosi iš parke miegančių žmonių. Ne iš benamių ar 26
Fleišmanui nesiseka
suvargėlių. Tik iš tų, kurie kažkaip atėjo į parką su treningais, pasi tiesė paklotą ir apsimetė, kad pasaulis – saugi vieta, tetrokštanti, kad gerai pailsėtum. Nei vienas iš jų negalėjo įsivaizduoti tokios ramybės, kad užmigtumei vidury parko Manhatane, – juodu iki pat galo siejo nerimas. „Nė neįsivaizduoju, kad galėčiau pasirodyt viešoj vietoj su treningais“, – sakydavo Reičelė. Ji mūvėdavo tampres, su kuriomis kitos mamos eidavo į sporto treniruotes, ir vilkėdavo berankovius marškinėlius (BUT FIRST, COFFEE, – buvo parašyta ant vienų. Ant kitų: BRUNCH SO HARD), bet tai buvo savaip profesionalu. Jai atrodė, jog dabar yra tiek alternatyvų kelnėms – jogos kelnės, tamprės ir t. t., – kad treningai tapo atviru, net jei ir neišvengiamai pasyviu teiginiu apie moters psichikos būklę. „Treningai, – kartoda vo ji. – Taip tiesiog pasiduodi.“ Eidamas jis ekrane įjungė paiešką, o ši parodė kelias moteris ne toliese, pasirengusias pirštų kišimui, spenelių stimuliacijai, mastur bavimui ranka ir kitokiems suaugusiųjų užsiėmimams penktadienio rytą pusę devintos: beveik penkiasdešimtmetė indė su kūdikiu ant rankų; keturiasdešimt kelerių baltaodė užkritusiomis akimis, juodais nagais, čiulpianti ledinuką; kita oranžinio atspalvio įdegusia oda ir švelniai violetiniais plaukais bei akiniais su raginiais rėmeliais; nenu sakomo amžiaus (bet suaugusi) išblyškėlė su žinduku burnoje; straz danota moters iškirptė (vien iškirptė); blyškus moters užpakaliuko skirmantas (vien skirmantas); spuoguota moteris išsigandusiomis aki mis, užsitepusi storą sluoksnį netikusiai priderinto makiažo pagrindo, primenančio špaklių, su užsagstomais marškiniais, kietai sučiaupto mis lūpomis, rodančiomis, kaip ji nervinasi fotografuojama; brunetė dviem supintomis kasomis lyg šveicarų melžėja, vieną kasą laikanti virš lūpos tarsi ūsus; žilaplaukė moteris, sakytum, jo motinos am žiaus, laikanti martinio taurę, šalia – iki galo nenutrinto vyro peties kraštelis. Dar buvo, kaip įprasta, daugybė moterų su dukterėčiomis ir 27
Taffy Brodesser-Akner
sūnėnais ant rankų, žyminčiais tam tikrą atsainiai atsitiktinį motiniš kumą, jei netyčia nuotraukos žiūrovas sąmoningai ar nesąmoningai ieškotų ko nors nuolatinio, ne vien tų visų pirštų kišimo ir t. t. Jis per braukė dešinėn ties moterimi, kurios nuotrauka buvo pasukta taip, kad moteris tiesiogine to žodžio prasme maždaug ties šeštuoju krū tinės slanksteliu (tiesiai per krūtininės stuburo dalies vidurį) karojo nuo lovos krašto, objektyvą iškėlusi virš savęs, kad lyg kelias kanjonu driektųsi slėnis tarp galimai druskos tirpalo pripildytų krūtų. Kažkuo jam patiko pasaulis, kurį siūlė pasimatymų programė lė, kažkuo buvo gera įsivaizduoti Niujorką kaip miestą, pilnutėlį nuo lat besimylinčių žmonių. Žmonių, kurie vaikšto genami vienintelio imperatyvo – pasidulkinti ar kaip nors kitaip liesti / laižyti / čiulpti / įsiskverbti / pūsti karštą kvapą į pirmą pasitaikiusį šiltą kūną, kuris tik neprieštaraus, žmonių, pametusių galvas nuo sekso ir ugnies, žmo nių, kurie dar gyvena, gal net keleri metai po mirties kaip ir jis, ir kurie atrodo visai kaip normalūs žmonės, bet giliai širdyje vos įstengia susitvardyti ir neimti trintis nepažįstamiesiems į kojas eidami gatve vaistinėn, susitikiman ar jogos treniruotėn. Malonu žinoti, kad tokios energijos dar tebesama, net kai savo gyvenime pasieki, regis, labai vė lyvą metą. Tai teikė ramybės ir vilties – kad viskas, ką pražiopsojo, toks jaunas vesdamas Reičelę, dar tebėra ir tebelaukia. Kad kiti žmonės irgi susimovė ir pradeda iš naujo. Kad jis dar pakankamai jaunas dalyvauti veiksme, kurį buvo anksčiau priskyręs prie visiškai jaunatviškų, tai yra praleisti daug laiko ieškant, su kuo pasidulkinti. Taip, toks Niujorko sluoksnis, glūdintis po anksčiau jo pažinotuoju ir tik dabar išvystas pro skyrybų akinius, pro laisvės akinius, ir iš esmės esantis pizių zom bių apokalipsė, teikė džiaugsmo, ramybės ir paguodos. Dabar ryte jis pirmiausiai tikrindavo „Hr“ – taip vadinosi jo mėgs tamiausia pažinčių programėlė. Ji užėmė feisbuko vietą, nes pažvelgęs į feisbuką ir išvydęs, kiek dar daugeliui žmonių reikės pasakyti apie 28
Fleišmanui nesiseka
skyrybas, jis pasijusdavo prislėgtas ir bejėgis. Bet feisbukas dar buvo ir peizažas, pilnas dar neišvaikščiotų takų ir laimės akimirkų, tikrų ar suvaidintų, kurių jis negalėjo ištverti. Santuokos, atrodydavusios paprastos, ir įrašai, atrodydavę atsitiktiniai, be paslėptų minčių, nes skelbdavo ne agresyviai puikią, o tiesiog neblogą gyvenimo būklę, – štai nuo ko labiausiai suspausdavo širdį. Tobis ir nesvajojo apie san tuoką, pilną didžių transcendentinių dalykų. Turėjo tėvus. Nebuvo idiotas. Tenorėjo paprastų, paikų gyvenimo dalykų – tokių kaip sta bilumas, emocinė parama, šioks toks pasitenkinimas. Kodėl negalėjo turėti tiesiog paprastų, paikų dalykų? Jo buvusi rezidentė Sarė įkėlė savo nuotrauką – per mokyklos lėšų rinkimo renginį su vyru žaidė boulingą. Įmušė tris straikus. „Koks puikus vakaras“, – parašė. Tobis žvelgė į nuotrauką, vos atsispirdamas troškimui parašyti: „Džiaukis, kol gali“ ar „Visi troškimai – mirtis“. Į feisbuką verčiau nelįsti. Mažiau feisbuko reiškė, kad daugiau laiko likdavo pažinčių prog ramėlėms, kurių jis turėjo keturias: „Hr“; „Choose“, neva skirta žydams, nors ten jis rasdavo ir šiek tiek azijiečių moterų bei kelias katalikes; „Forage“, buvusi sena interneto svetainė, atnaujinta ir pri taikyta išmaniesiems telefonams, bet vis tiek naudojama beveik vien luditų, koks jis ir pats buvo – galbūt; „Reach“, per kurią kontaktą užmegzti galėdavo tik moterys, ir iš pradžių jam buvo vis vien, nes jis dar mėgino susivokti, kiek yra patrauklus dabartinės būklės – vis dar tik penkių pėdų ir penkių colių ūgio, vis dar su plaukais, su keliomis raukšlėmis aplink lūpas, šiokiais tokiais maišeliais paakiuose, bet dar lieknas ir, nepamirškite, vis dar su plaukais. Aiškia favorite pamažu tapo „Hr“. Paleidžiama ji pasveikinda vo įkvepiančia citata, kokia nors saulėta, kaip „Eye of the tiger!“ ar „Go get ’em, boss!“ Programėlę jam kažkada atsiuntė viena iš jo jau nųjų kolegių, Džonė. Tobis buvo nusiminęs gavęs Reičelės žinutę apie vaikų išlaikymą (ji tai pavadino „šeimos išlaikymu“ – sakė, netyčia, 29
Taffy Brodesser-Akner
bet kas patikės?). Tobiui žinutė sugadino nuotaiką, ir kai kitas jaunas gydytojas Loganas klaidingai perskaitė magnetinio rezonanso rezulta tus, nors taip suklysti galėjo bet kas, Tobis jį aprėkė – nors tai turėjo būti proga pamokyti, o ne aprėkti. Loganas nustebo ir Tobiui pasiro dė, kad nebėra kitos išeities kaip tik pasisakyti jiems: jis išsikraustė iš namų ir skiriasi su Reičele. Apgailestauja, bet esąs nervingas. Apie de šimt sekundžių visi tylėjo, tada Loganas paklausė: „Kaip laikotės?“ Tobis atsakė: „Ačiū, turėjau daug laiko viską apgalvoti.“ O Džonė su, pavadinkime, netradicine nosimi ir bespalviais plaukais, kuriuos šukuodavo kiek įmanoma labiau ant veido, puse lūpų nusišypsojo ir pratarė: „Ką gi. Bus linksma.“ Jai kalbant jis stengėsi nesišypsoti. Stengėsi žvelgti rūsčiai, lyg kon sultuotų pacientą, bet nepavyko. Jam nė į galvą nešovė, kad tokia jo naujiena kada nors galėtų būti palaikyta nebūtinai tragiška. Manė, kad kaskart, apie tai užsiminęs, turės nudelbti akis į batus – iš kažko kios pagarbos ar padorumo. Bet gana jau prisikentėjo. Tiek metų ken tė nesėkmės ir saviplakos skaistyklą, ja baigėsi jo santuoka – ja baigiasi bet kuri santuoka. Taip! Bus linksma! Kaip tik tuomet pažvelgė pro langą ir išvydo, kad vasara. Vasara! Vėl pažvelgė į savo telefoną, kurį rodė Džonė. Ji rodė jam nume rį kampe, kuriuo moteris galėdavo bet kurią akimirką įvertinti savo „prieinamumą“. „Tai yra, ar ji dabar turi laiko?“ – paklausė Tobis, susiraukęs žvelg damas į telefoną. „Ar ji pasiruošusi pavaryt!“ – pasakė Loganas. „Pavaryt?“ – paklausė Tobis. Jaunuoliai nusikvatojo. „Ar nori pist!“ – paaiškino Loganas. To bis pažvelgė į dailų Logano veidą stambiu žandikauliu. Tobio laikais taip šnekantis vaikinas būtų buvęs ištvirkęs gašlūnas. Jis pasižiūrėjo į Džonę – ar ji įsižeidė, ar pasijuto nejaukiai, – bet ji juokėsi. Dabar 30
Fleišmanui nesiseka
seksualiniai pokalbiai vykdavo atvirai, tokie pat prieinami kaip ir ši nemokama programėlė, kurią jis kažkaip ėmė ir atsisiuntė. Ar nori pist, kartojo Tobio smegenys, ir Tobis, nepamiršęs, kad yra profesio nalas darbo aplinkoje, laikė tai medicininiais duomenimis, linkčiojo ir galvojo apie skrodimus, kad nesukiltų erekcija. Vėliau, gydytojų poilsio kambaryje, jis apsimetė, kad atsainiai tikrina elektroninį paštą, bet iš tikrųjų tyrinėjo naująją programėlę. Greit paaiškėjo, kad jam ji per sudėtinga. Jį tučtuojau paralyžiavo nuo informacijos kiekio, kurį reikėjo įvesti į nario anketą; klausimai atrodė buki, o tiesa – arba pernelyg banali, arba pernelyg bjauri, kad skelbtum pasauliui, todėl jis sėdėjo ir dėbsojo į klausimus suprasda mas, kad tiesa nelabai tiks. Kas jis būtų, jei nebūtų tuo, kas yra (lite ratūros kritikas – iš dalies tiesa ir geras pasirinkimas, taip?), koks jo sielos gyvūnas (ką? ką tai reiškia?), mėgstamiausias valgis (humusas? tiesa, bet ar yra mažiau seksualių valgių už humusą? nėra), mėgsta miausias filmas (jis norėjo įrašyti: „Anė Hol“, bet suabejojo, ar tai vis dar priimtina), kaip mėgsta leisti lietingą popietę (skaityti, žiūrėti pornografiją ir masturbuotis). Įklimpo. Ne tai kad nemokėtų pildyti anketų, ne tai kad nebūtų pasirengęs pažintims su moterimis – tiesą sakant, kai baigiasi santuo ka, kai galutinai išsikraustoma, žmogus ne tas žodis kad pasirengęs naujoms pažintims. Bet – popierizmas. Tarsi mintis kuistis tarp niu jorkiečių ieškant meilės jau savaime nebūtų egzistencinis košmaras. Būdamas jaunesnis, juk tai jau darė, tiesa? Negi neišsprendė to klau simo? Negi neužbaigė tų nesąmonių vesdamas?
= O paskui vieną šeštadienio rytą, dvi savaitės po to, kai išsikraustė iš Reičelės, Tobis atsibudo ir suprato, kad yra vienas. Naujasis butas 31
Taffy Brodesser-Akner
atrodė lyg slegiančio spektaklio dekoracijos, nuogas ir taip skurdžiai apstatytas daiktais, nusipirktais ne dėl to, kad reikėjo ar norėjosi, o vien tik vietai užpildyti. Niekas niekur nesimėtė kaip senajame bute, kuriame bruzdėjo šeima, skubanti į fleitos koncertą, šokių rečitalį, pažaisti su draugais ir į gimtadienį. Dabar čia stovėjo ruda mikropluoštu aptraukta sofa ir pilkas krėslas, išlankstomas į lovą, ir kvailas oranžinis kilimas su vijomis, jo pakraščiai jau dažėsi ru dai it drumzlinas vanduo, ir televizorius, jo laidai draikėsi, niekaip nepaslepiami, ir šūdina fanerinė knygų lentyna, ir viskas kasdien likdavo taip pat. Niekas nejudėjo. Vaikai ateidavo ir išeidavo, bet dabar jie buvo svečiai, ir niekas nejudėjo. Kasryt įspįstanti šviesa būdavo mėlyna, paskui geltona, paskui balta, paskui vėl mėlyna, bet niekas nejudėjo. Vaikai ateidavo po mokyklos, valgydavo vakarienę, ruošdavo pamokas, bet jis palydėdavo juos namo ir grįždavo, ir at rodydavo, kad jų čia nė nebuvę. Atrodė, kad jo gyvenimas netikras. Ir dar – taip tylu. Anksčiau tyla jam patikdavo, kai neilgai truk davo. „Girdi?“ – klausdavo Reičelės vaikams išėjus į mokyklą, sto vyklą ar abiem pažaisti su draugais. Tyla beveik skleidė savarankišką garsą. O dabar tyla buvo nebe išimtis, o nuolatinė būklė. Dabar tyla tapo jo kambarioke. Taigi jis atsisėdo ant sėdmaišio, kurį nupirko Soliui, ir dešine ranka pešiojosi krūtinplaukius, o kaire pagaliau pildė „Hr“ anke tą moksliškai kalibruotais atsakymais (darbas: literatūros kritikas; sielos gyvūnas: šnauceris; valgis: „Cezario“ salotos su vištiena; fil mas: „Rokis 2“; lietinga popietė: kryžiažodis, muziejus, pasivaikš čiojimas – „Negi dėl lietaus reikia sėdėt viduje?“). Nebuvo netiesa, išskyrus „Cezario“ salotas. Pasiryžimo niekad nevartoti pridėtinių riebalų Tobis laikėsi su patriotiniu ar religiniu uolumu. Paspaudė „Siųsti anketą“ ir žiūrėjo, kaip įkrauna paskyrą, o tada, regis, po milisekundės moterys ėmė taranuoti jį žinutėmis: 32
Fleišmanui nesiseka
Sveikutis. Labukas. Ką tu? [emodžis iškištu liežuviu] [violetinio velniuko emodžis] Čia aš ironiškai tave baksnoju. [žiūrinčių akučių emodžis] [baklažano emodžis] [dvigubas violetinio velniuko emodžis] [detektyvo emodžis] [galbūt sambą šokančios moters su vakarine suknele emodžis] Nori pist? Na, draugai, tą savaitgalį jis neteko visos gyvenimo dienos. O gal ir daugiau? Gal pusantros dienos? Dviejų? Mūsų draugas Setas per tą laiką dusyk jam skambino, ir automatinis atsakiklis įsijungė ne iškart, o tik pamačius, kad skambina Setas. Saulė pa kilo, nusileido, jis suprato, kad jau valandą nori sysio, kažkada susigalvojo užsisakyti kinų maisto (garuose troškintos vištienos su daržovėmis, be duonių, prašyčiau), bet iš esmės leidosi nešamas gaunamų žinučių vėjo – moterų, norinčių LOL iš kiekvieno jo pokšto, siuntinėjančių mirksiukus ir nuotraukas, verčiančių nuil susią širdį liepsnoti nuo dviprasmybių. Kai kurios siuntinėjo tokius emodžius kaip [šypsniukas] ar [mirksiukas]. Kai kurios emodžiais surašydavo ištisas operas, pavyzdžiui: [ranką iškėlusios moters emodžis] plius [statybininko emodžis], plius [vyro ir moters emo džis], plius [vonios emodžis], ir jis nė apsakyti nemokėtų, kaip tai užvesdavo. Jis braukė ir braukė, springdamas vien nuo kiekio. Vei das, veidas, veidas, veidas, visas kūnas, veidas, veidas, tik raktikau lis, veidas, veidas, veidas, tik skirmantas, veidas, liežuvis, tik papo 33
Taffy Brodesser-Akner
šonas, o šakės, tik lūpos, veidas. Antrą dieną sutemus jam atėjo į galvą, kad kai kuriuose iš tų pokalbių metas imtis veiksmo. Su prato, nes moteris, su kuria susirašinėjo, paklausė: „Tai kada nors artimiausiu metu išvysiu tavo mielą veidelį ar ne?“ Suprato, kad tai, kas dedasi jo telefone, dabar jau apterliotame ir įkaitusiame, dedasi ir tikrovėje. Trumpam pakėlė akis ir pajuto, kaip sunku į kambarį nukreipti pervargusį žvilgsnį. Jau valandų valandas nepaliauja šyp sotis, bet apsidairė ir pamatė, kad kambaryje tamsu, nuo to tru putį supanikavo, staiga prisiminė, kad labai mažai kas pasaulyje šitaip stovi vietoje, kad iš medūziškos fugos būsenos visada į priekį išmuša varantis pagreitis. Iš pradžių paieškos parametrus amžiaus atžvilgiu jis nustatė de mokratiškai. Visos nuo dvidešimt penkerių, jei tik dar gyvos, galė tų tikti, taip nusprendė, nors žiūrėti į jaunąsias jam greitai pabodo. Ne dėl to, kad tokia gėla buvo matyti jų jaunystę, jų dar švytinčią elastingą odą, jų džiugesį dėl to, kad užpakalio žanduko raukšlė kren ta ant šlaunies viršaus lyg spyruoklinė, – nors visa tai matyti tikrai buvo didelė gėla. Ne dėl to, kad jos taip aiškiai tikėjo, jog tokios bus visada, o galbūt – kad suprato, jog nebus, todėl nusprendė mėgau tis; būtų blogiau, jei jos mėgautųsi jaunyste suprasdamos, kad ji truks neilgai, nes kam gi duota tiek proto? O dėl to, kad negalėjo ištverti šalia merginos, kuri dar iš tikrųjų nesuvokia pasekmių, nesuvokia, kad pasaulis daro su tavim ką tik panorėjęs, kad ir kaip stropiai susi planuotum gyvenimą. To niekaip negali pasimokyti, kol neišgyveni. Niekas iš mūsų negalėjome pasimokyti, kol neišgyvenome. Tobis suvokė pasekmes. Jomis ir gyveno. Prieš sukrentant į lovą ir po to vykdavo kažkas panašaus į pokalbį. Jis greitai suprato, kad nuo to pokalbio gali imti ir užsinorėti kristi negyvas. Žmonės, dar nesulaukę keturiasdešimties, turėjo optimizmo. Jie turėjo op timizmo ateities atžvilgiu; jie nebuvo susitaikę su tuo, kad ateitis 34
Fleišmanui nesiseka
bauginamai konkrečiai primins dabartį. Jie turėjo greičio. Greičio, bent jau tokiomis akimirkomis, jis negalėjo pakęsti. Ir praktiškai jos dažniausiai vis dar norėdavo vaikų – net ir tos, kurios apsimesdavo nenorinčios, vedamos kažkokio paiko imperatyvo pasirodyti kietos ar pašėlusios, ar kitoniškos, ar nepažeidžiamos, ar pa našesnės į vyrus, tarsi vyrai to trokštų. Jaunąsias moteris buvo lengva išvesti iš kelio gerumu, ir Tobis nenorėjo jaudintis dėl to, kad gražiai elgdamasis su moterimi sukels jai kokių nors trajektorijos aukštyn, pirmyn lūkesčių. Savęs dabar neįsivaizdavo pagal jokią trajektoriją, o jau ypač pagal judančią aukštyn ir pirmyn. Žinojo, kad jo padėtyje atsidūrusiam vyrui toks požiūris nebūdingas; mūsų draugas Setas tur būt nepatikėtų išgirdęs apie tai prisipažįstant – jo paties „Hr“ paieškos parametrai prasidėjo dvidešimčia ir baigėsi dvidešimt septyneriais, nors jis, kaip ir mes, buvo keturiasdešimt vienų. − Kodėl ne devyniolikos? – paklausė Tobis. – Ar net aštuoniolikos? Juk legalu. − Aš ne koks iškrypėlis, – atsakė Setas, nors tiesiogine to žodžio pras me šimtai moterų Setą būtų neabejotinai priskyrusios prie iškrypėlių. Taigi Tobis pakeitė paieškos parametrus į trisdešimt aštuone rių–keturiasdešimt vienų, o paskui – į keturiasdešimties–penkiasde šimties, ką jau ten, ir čia aptiko aukso gyslą: amžinai įsiaudrinusias, seksualiai smalsias moteris, žinančias savo vertę, ieškančias ko nors naujo, o jų veidai nevertė kelti egzistencinių jaunystės ir atsakomy bės klausimų. Ten rado moterų, kurių dauguma buvo išsiskyrusios, dažniausiai atleistos iš santuokinių pareigų su galingu antruoju ener gijos kvėpavimu, su nuostaba gavus naują progą, tekančia limfa, ku rią jis užuosdavo per telefoną tarsi feromoną. Pasimatymai su bendraamžėmis moterimis turėjo ir daugiau pri valumų. Pozos profilių nuotraukose nebuvo pornografinės kaip jau nesniųjų. Tik ši keista tūkstantmečio karta mano, kad prikąsta lūpa, 35
Taffy Brodesser-Akner
pražiota burna, pusiau primerktos akys ar visiškai atsilošusi poza (kur jos rankos?) gundo – kad tik būdamos kvaitulingos, leisgyvės ir nuolankios jos suvilios vyrą. Kartais taip gal ir būna – gal būna jaunesniems vyrams, kurių pirmieji, pirminiai seksualiniai santykiai buvo su pornografija, – bet ne jam. Moterys, gražiai nusifotogra favusios su šypsena, nesimaivydamos žvelgiančios tiesiai į objekty vą, – štai kokios moterys jį domino. Tos, kurios viską pradeda iš naujo kaip jis, kurios nubunda tarsi ką tik išsiritę paukštukai lizde vos prasiveriančiomis akimis – irgi kaip jis. Pamažu, pamažu iš jų nuotraukų ir profilių jis pradėjo suprasti, ką daryti toliau. „Atrodo, jos rodo man kelią, – pasakojo jis man. – Atrodo, veda mane į naują mano paties versiją.“ Dėl tų moterų ir jų užtikrintumo jis išvydo būdą vėl žengti į pasaulį. Pamoka? Užpildyk anketą, net jei nuo jos ima kraupas. Kita pa moka? Rinkis tai, ką nori, o ne tai, ko turėtum norėti. Visur aplink sukosi amžiaus vidurio žinynai: mašina, kurią turėtum norėti vairuo ti, kokteilius atnešanti padavėja, kurią turėtum norėti dulkinti. Jam vis labiau aiškėjo, kad visa tai reikia atmesti ir klausti savęs, kas rei kalinga būtent jo būklei. Tikrai ne sportinė mašina; tik retsykiais – kokteilius nešiojanti padavėja. Taigi, kai tąryt ėjo į parką, patenkinęs poreikį patvirtinti, kad kiti niujorkiečiai yra knibždantis kunkulas besirangančių gašlūnų, nė iki pietų neištveriančių be orgazmo, suskambo telefonas ir akimirką jis sunerimo. Skambino Džonė – ligoninės vidaus skambučių prog ramėlė išmetė jos išraudusios dokumentinę nuotrauką. Nuotrauka užklojo asmeninę trenerę su bikiniu, ir jo smegenys, kurios ruošėsi geiduliams, susipainiojo tarp supergreitkelių. − Konsultacija priimamajame, moteris nereaguoja, – pasakė Džonė. − Gerai, atvažiuoju per dvidešimt minučių, – atsakė Tobis. − Šį ryt netikėtai gavau vaikus. 36