ZOSĖ NUKREIPIA OSĮ TINKAMA LINKME Iki vestuvių, kurios tikrai saliutuos, likę metai.
Teigiama, kad žmogui, nežinančiam krypties, kuria norėtų plauk ti, nė vienas vėjas nepalankus. Kas tiksliai taip protingai pasakė, Zosė nežinojo, nes, prasidėjus feisbuko erai, net genialius proto šviesulių samprotavimus iki gatvėje besivoliojančios sutryptos skardinės lygio nuvalkiodavo labai gražios, figūringos, bet visai neturinčios ką pasakyti vyrų išlaikomos moterys, keldamos savo nuotraukas plikais papais į viešą erdvę ir tuštybei sutaurinti nau dodamos garsias citatas. Iš kitos pusės, po pažinties su Sugertuku Zosė jau ir pati nežinojo, ar nėra barakuda. Tikriausiai buvo. Ir net tų pareigų nesugebėjo žmoniškai eiti. Pasvėrusi visus už ir prieš, ji nebesuprato, kada turėjo daugiau problemų. Prieš metus Ilganosė buvo pirmuosius žilus plaukus apčiuo pusi putnoka senmergė, kaip bergždžia telyčia, nurašyta klasio kų, giminaičių ir savęs pačios, gyvenanti senamadiškame bute, dirbanti paprastą žurnalistės darbą, isteriškai ieškanti vyro, dėl panikos priepuolių ir nevisavertiškumo komplekso periodiškai minanti garsaus psichologo kabineto slenkstį. Jos ateitis skendė jo migloje, o širdis dėl kavalierių krečiamų išdaigų dužo dažniau nei pigioje lindynėje alaus bokalai. 31
Dabar ji gyveno erdviame sužadėtinio name priemiestyje su sodu, dažė plaukų šaknis tamsiai, darbą metė, kad užsiimtų ge resnio paieškom, nenervinama direktoriaus priaugo dar porą kilogramų, o pas psichologą nebevaikščiojo, nes jis jai pasipir šo. Zosės ateitis atrodė sustyguota ir surepetuota. Jau po metų švietė didelės, storos ir prašmatnios vestuvės, kurių gaires aršiai piešė geriausia visų laikų vedybų planuotoja Valdonė, gebėjusi, jei reikia, iš po žemių per pusdienį iškasti net „Coldplay“ lyderį, sudainuosiantį jauniesiems „Ilgiausių metų“ lietuvių kalba. Na, čia gal Zosė kiek persistengė, bet grupės „Vairas“ lyderį, sudai nuosiantį „Riešute, riešute“, tikrai galėjo. Sakysite, pasisekė? Ir taip, ir ne. Prieš metus dėl savo statuso, kad ir koks menkas jis atro dė, Zosė bent jau jautėsi visiškai tikra. Dabar jis buvo aplinkos grūdamas į auksinius rėmus, ir Zosė, net ragaudama saldžiau sius pirmojo įsimylėjimo ant padėklo atneštus vaisius, vis tiek jautėsi bergždžia. Ir jei kas matuotų mūsų visų gyvenimo pras mę pagal tai, ką duodame kitiems, Zosės egzistencija atrodytų viena beprasmiškiausių planetoje. Ji tik plaukė pasroviui gyve nimo upe tarsi ryškiaspalvis kažkieno pamirštas sviedinukas, jausdamasi vieniša kaip pirštas, nes sužadėtinis buvo labai geras žmogus, bet... tiek daug iš jo gaudama, nebesijautė galinti jam dėl ko nors skųstis. Artimiausia draugė Marta rūpinosi arba vaikais, arba savo neseniai išleista knyga ir kalbėjo irgi tik apie tai. Net tie reti pokalbiai telefonu tarp klestinčios milijonieriaus žmonos ir būsimosios klestinčio psichologo sutuoktinės buvo negailestingai pertraukiami bauginančių vaikų sirenų, tad Zosė, net norėdama išlieti širdį, draugei nebeskambindavo. O ką galų gale būtų pasakiusi? „Jei pasakysiu, kad abejoju, ar esu viso to verta, atrodys, kad iš dyko buvimo prisigalvojau nesąmonių. Privalau be niekieno pagalbos tapti tokiu žmogumi, kokiu visi didžiuotųsi. Sugertu 32
kas privalo turėti šalia ne susivėlusią, su chalatu po namus slan kiojančią kaliausę, o damą. Mano tėvai, tiek metų laukę, kol jų vienturtė persirpusi dukra ištekės, turi didžiuotis užauginę ledi. O uošviai, kad ir kaip jie mane nervintų, tikriausiai yra verti bent to, kad prasčiokę marčią galėtų nusivesti į Mišelino žvaigždutė mis nusagstytus restoranus be baimės patirti nežemišką gėdą. Aš, Zosė Ilganosė, pažadu, kad po metų prie altoriaus žygiuos visai kitas žmogus“, – pažadėjo sau ir nukiūtino į būrėjų ir aiš kiaregių feisbuko puslapį, ieškodama atspirties taško. Kerėtojų puslapyje Ilganosė atsidūrė vietoje ir laiku. Diskusijos tema „Tinkamiausia savaitės diena ateities planams“ kuratorė Mil da, nuotraukoje ant galvos užsidėjusi gėlių vainiką, įnirtingai ban dė patarti moterims, ką daryti ir ko nedaryti, kad planai pildytųsi visu pajėgumu. „Treciadieny tvarkyti reikalus nepatartina – nepa siseks. Treciadieny persikrausčius į kitą butą – ilgai ten neužsilai kysi. Treciadieny negalima priimti į darbą žmogaus – nedirbs arba dirbs prastai. Treciadieny negalima kalbėt apie raganas blogai – išgąsdins pasivertusi šunim“, – gaires nubrėžė moteris, sulaukusi tuzino kitų dalyvių „ačiukų“ ir labai gąsdindama Zosę, norėjusią stverti ir tvarkyti gyvenimą iš pagrindų čia ir dabar (trečiadienį). LIGITA (feisbuko nuotrauka – liepsnojantis laužas). Girdėjau,
kad negalima pradėti reikalų rimtų pirmadienį ir apie tikras raganas nevalia kalbėti blogai.
MILDA. Taip, gerai girdėjot. Pirmadieny irgi netinkama diena
reikalams tvarkyti, o raganos net sienose ausis turi.
OŽKELĖ (nuotraukoje nieko originalaus – ožkelė). O jūs nors
kartą tas ausis sienoje matėt?
NAFANIA (nuotraukoje aplink sotų vyrą grūdasi penkių
asmenų šeima). Ačiukas. O kokia diena bus penktadienis? Ar tinkama diena tvarkyti reikalus, ar bus sėkminga? 33
MILDA. Ožkele, šaipotės? Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis.
Paskui pati į tas ausis atsiprašymus šnabždėsit. Ar tik ne jūs kreipėtės į mūsų feisbuką prižiūrintį žynį, prašydama pritraukti pinigus stebuklingų bliūdų barškinimo proce dūra, a? OŽKELĖ. Tikrai ne aš, nes bliūduose tik barščius verdu. O
supykau, nes rašote netiesą. Mes su vyru jau sutvarkėm visus trečiadienio reikalus. Tiek reikalų, kiek trečiadienį sutvarkėm, kartais ir per mėnesį nepavyksta iškuopti. NAFANIA. Nesipykit, atsakykit dėl penktadienio. Noriu
pasisodinti gėlių, nežinau, ar daryti, ką suplanavus, ar laukti savaitgalio? MILDA. Pamirškit penktadieny! Negalima nieko sodinti. Tai
diena, kai Judas pasikorė!!! Ir mes nesipykstam, pyksta tik silpni, dvasiškai išsibalansinę žmonės. OŽKELĖ. O aš dar grybavau šiandien. Daug grybų radau. LIGITA. Apsinuodysite. MILDA. Reikėjo antradieny grybauti. Šiandien ne. Ketvirtadieny
irgi ne. Ketvirtadieny – ramybės, susikaupimo, meditacijos diena, kaip ir savaitgaly. Taip kad, Ožkele, viską gyvenime darote ne taip – gal tai ženklas?
NAFANIA. Girdėjau, kad trečiadienis Merkurijaus diena, tinka
bendrauti, plepėti telefonu. MILDA. Ar jūs baigsite su tuo trečiadieniu, Nafania? Kiek
galima? Jūs kaip sugedusi plokštelė. OŽKELĖ. Tai kada, pagal jūsų supratimą, planuoti darbus
ir apskritai dirbti? Tik vieną dieną per savaitę? Mane iš banko atleis, pinigų nepritrauks net jūsų tarškančių bliūdų ansamblis. LIGITA. Ačiukas.
34
MILDA. Prie ko čia ačiukas, Ligita?!!! Nebeymanoma normalei
diskusijos generuoti, kas čia vyksta, kas jums yra, mergynos ir moterys?
OŽKELĖ. O la la. Kažkas dvasiškai išsibalansavo iki kritinės
ribos! Bet ši diena netinkama atsibalansavimui, tai galit ramiai sau pykti.
MILDA. Ožkelė išmesta iš grupės. Taškas. LIGITA. Ačiukas. NAFANIA. Ačiukas. MILDA. Prašiukas.
Zosė su liūdesiu konstatavo, kad beveik neliko normalių dienų reikalams tvarkyti, todėl tik sudarė trumpą, bet, tikėtina, efektyvų priešvestuvinių darbų planą, kurio prisiekė laikytis nuo ketvirtadienio. DARBAS. Jei esi baisesnė už barakudų standartą (faktas, kad
esi gražesnė už sodo nykštuką, negelbėja), reikia bent kuo nors užsiimti. Todėl nuo šiol reikalai šiuo klausimu turi judėti taip, kad, paskambinus mamai ir išgirdus klausimą: „Ką, dukriuk, per dienas veiki pas tą milijonierių?“, atsakymas neskambėtų kaip žemo lygio motyvacinėse knygose dykaduonių vardijami prasto vos patarimai iš serijos „Ieškau savo vidinio vaiko“. Juo labiau kad Zosei kartą taip atsakius mama net apsidžiaugė ir pridūrė, jog galbūt reikėtų to vaiko paieškoti ne kopūstuose, o kur nors arčiau, nes jau pats metas sūpuoti anūkus, teta Angelė net keturis turi. PREKINĖ IŠVAIZDA. Zosės gyvenimas, susižadėjus su garsiu
psichologu, priminė filmą „Graži moteris“. Vienintelė proble ma – Zosė nebuvo graži. Ir liekna (šonkaulių tarką ant liemens 35
matė gal tik vaikystėje). Toliau patyliukais kramtė nagus. Užė jus į barą, į ją ir toliau niekas nekreipdavo dėmesio. Tiesa, kar tą stypsant eilėje prie drabužių kabyklos labai staigiai atsisuko garsus sportininkas ir padavė paltą, manydamas, kad ji nakti niame klube dirba. Ir vien todėl, kad negavo nuo jo į ilgąją nosį (savo žmonai profilaktiškai nosį sulaužydavo kone kas savaitga lį), Zosė tą poelgį priėmė kaip komplimentą. Ji turi pasikeisti, ji privalo aplink save skleisti seksualumo aurą, nes vieną dieną ims vyrą ir praras, šiam nulėkus paskui feromonais labiau tvoskian čią patelę. TITULAS. Kokį žmogų visi gerbia ir liaupsina, net jei jis žyla,
rengiasi ne kaip popžvaigždė ir šiaip pagal grožio standartus galėtų būti vertinamas tikrai ne dešimtuku? Atmetus Marijoną Mikutavičių, lieka tik... Anglijos karalienė! Suvokusi, kad gavus titulą išsispręs šimtai jos bėdų, Zosė net atjaunėjo. Ir kodėl apie tai nesusimąstė anksčiau? Vien ėmusi įsivaizduoti, kaip išsiunčia titulo kopiją netituluotai anytai, apsalo nuo palaimos. Tapusi ti tuluota, senmergė kažką APČIUOPIAMO duos ir jos gyvenimą lobiais apipylusiam Sugertukui. Nes dabar davė tik savo meilę, nosį ir kartais iškepa žagarėlių. NAUJAS TALENTAS. Zosė apsilankė visų geriausių draugių
vestuvėse ir padarė išvadą, kad normalios moterys, ypač kai vy rai už pokylį kloja keturženkles sumas, privalo savo išrinktajam įteikti neeilinę dovaną, kurią stebėdami svečiai iš susižavėjimo plotų atsistoję. Jos pusseserė Giedrutė garsiojo Luko iš grupės „Kastaneda“ įrašų studijoje vyrui įrašė dainą, kurią surepavus, giminaičiai tą įrašą dar ilgai suko savo kregždėse ir folksvage nuose kaip lygų Cicino ar net Laimučio Purvinio šansonams. Geriausia draugė Marta užtraukė milijonieriui savo kūrybos meilės ariją, kurios klausydami susigraudino net vaikai (vyrui 36
nereikėjo žinoti, kad skambėjo fonograma, kurią prieš vestu ves įrašė visai kita mergina, o dainos žodžius per pusvalandu ką surimavo pati Zosė). Trečia draugė sušoko erotinį kankaną, specialiai tam net pasisiuvo suknelę su senoviškai raukiniuotom padalkom, dar kažkas, Zosė jau nebeprisimena, kas tiksliai, at liko gimnastikos numerius ant šilkinių juostų, filmavo filmus ir kitaip įsiminė mylimųjų akyse. Zosė negalėjo atsilikti. Dar kartą perskaičiusi priesaiką, senmergė viską vainikavo parašu, kuriame dominavo jos laukianti naujoji Sugertuko pa vardė – buvo priraičiusi tų parašų du sąsiuvinius treniruodama si, pats metas juos imti ir naudoti!
VES UVINIS ZOSĖS SIURPRIZAS Iki vestuvių likę metai.
Kad ir kiek Zosė suko galvą, kokiu performansu per vestuves galėtų nustebinti Sugertuką, visos mintys nuklysdavo į univer siteto pasirodymą, kuriame ji buvo išstatyta pajuokai tik dėl blogos projekto organizacijos, toli gražu ne dėl pastangų, kurių tikrai negailėjo. Juo labiau kad, be potencialaus talento, Zosė turėjo pasirodymui labai svarbų elementą – tarsi iš egiptietiškų filmų nuvogtą pūpsantį pilvą. Jei jį pateiks kaip trūkumą, tai jis ir bus trūkumas, bobos šnabždėsis, kad va, ta turtuolio į pačias imama telyčia net klizmų prieš puotą užsisakyti nesugebėjo, o jei visiems kartos, kad jį augino SPECIALIAI pasirodymui, visi įžvelgs pasiaukojimą. Bet treniruotės prieš veidrodį – toli gražu nepakankama praktika, tą Ilganosė irgi suvokė kuo aiškiausiai, juk ne vakar buvo gimusi, todėl sekė skelbimus apie šokių pa mokas, kol vieną dieną aptiko tai, kas kvepėjo tikra rytietiška dvasia, o ir kainavo kiek viena Sugertuko teniso pamoka. „Tokių pilvo šokių užsiėmimų Lietuva nesapnavo! Treniruotes veda būgnininkas iš Egipto, o jam padeda garsi pilvo šokių instruktorė. Rytietiški pilvo šokiai – tai moteriškumo simbolis, kiekvienai moteriai jie dovanoja grožį, sveikatą, pasitikėjimą. Šokan114
čios moters siela išsiskleidžia tarytum žiedas: viliojantis, kvapnus, pritraukiantis. Jaunoms moterims pilvo šokiai padeda atsiskleisti, brandžioms – išsaugoti patrauklumą ir jaunatviškumą (Zosė įta rė, kad turėtų lygiuotis būtent į tą amžiaus grupę, bet esmės tai nekeitė). Šiuolaikinei moteriai šie šokiai grąžina moteriškumą, išlaisvina nuo kompleksų. O dabar pamokos kaina – vos 10 eurų vietoje 20“, – skelbimas Zosės pamėgtoje internetinėje parduo tuvėje čia pat sugundė senmergę ir ji skubiai savo pilvą užrašė į užsiėmimus, Sugertukui priskiedusi, kad eis sportuoti. – Laba diena, – į kursus registruotis suskubo Ilganosė. – Laba, – atsiliepė pagyvenusios moterėlės balsas. – Džiau giuosi, kad nusprendėte pasinaudoti pasiūlymu, tokių šansų pasitaiko retai. Įtariu, jus papirko mūsų taikliai mesta reklami nė antis – egiptietis. Ar ne taip? – kudakavo tetutė patenkin ta, lyg pilvo šokio pamokoms būtų atsiskraidinusi patį Maiklą Džeksoną. – Taip, visiškai papirko. Tikiuosi iš jo daugiau, nei jūs įsivaiz duojate, – atsakė atsidususi senmergė, tuo metu feisbuke spok sodama į romantiškus draugės vestuvių kadrus, kurioje toji vyrą nustebino pasirodymu su tikru smaugliu. – Žinokit, jis nepaprastas. Jis – iš Ukmergės. Aš už jį kaip reikiant sumokėjau. 30 eurų, – toliau gyrėsi moteris. – Aš norėjau pasiteirauti, ar reikės kursams specialiai apsi rengti? – prabangius postringavimus nutraukė Zosė. – Na tai aišku. Būtinai ant klubų užsiriškite skarą. – O paprastą ar su dzinguliukais, kaip turi tikros pilvo šokė jos? – paklausė Zosė, tokią pinigėliais apkabinėtą skraistę kažka da gavusi lauktuvių iš Maroke viešėjusios Martos. – Labanaktis! Kokie dar barškėjimai?! Į kursus užsirašė minia merginų, jei visos su tom skarom makaluositės, aš jūsų neper rėksiu! – Gerai, užsirišiu paprastą skarą, – atsakė nusiminusi Zosė. 115
– Ir dar, panele, pas mus salės grindys ne šiaip sau. Pas mus – laminatas! – subliuvo taip didžiuodamasi, lyg sakytų „marmu ras“. – Taip kad būtinai nusipirkit čežkes (liaudyje taip vadinami šokėjų bateliai), nes šokdama tik su kojinėmis apsiversit. Šalia šokių studijos yra lietuviškų batų parduotuvė, ten jas tikrai rasit. Kaina – 10 eurų. – O siaube – batai kainuos, kiek patys kursai! – pakraupo Zosė. – Tokia tvarka. Juk nesimokysit rytietiško meno su sportba čiais. O dabar rašykitės adresą ir nevėluokit – bus daug žmonių, jei visų lauksim, repeticija užtruks iki vakaro, – dar pridūrė ir padėjo ragelį. Likus penkiolikai minučių iki pamokų starto, Zosė jau pėdi no nusikalstamumu labiausiai garsėjančia Vilniaus gatve ir ar šiai dairėsi tos čežkių mekos. Praėjusi alumi per kilometrą dvo kiančią landynę, tada – lošimo namus „Eurocentas“, pagaliau iš vydo parduotuvėlę prieš tūkstantmetį plautais langais. Užsukusi vidun ir žvilgsniu apmetusi lentynas, ant kurių rikiavosi batai, tinkami nebent kaimo kapelos pasirodymui, ryžtingai priėjo prie kažkokį ginčą tuo metu energingai sprendusių pardavėjų. – Nū kas pyr diena – jau antra myrgaitė atėjo šakiejos batūkų. Gal kokia balirynų šventė? – pasiteiravo masyvų kuodą pakra čiusi moterėlė. – Aš jums panaši į baleriną? – džiugiai klustelėjo Ilganosė. – Nylabai, bit dabar papūliarūs modernas, avangardas, ant scenos šoka bet kas, – savo išminties aruodus atvėrė moteris, ku riai Ilganosė panoro įkišti į subinę lietsargį ir lėtai lėtai išskleisti. – Duokit man batus ir jau bėgsiu – striuka laiko, – atsakė Zosė, besdama į porelę juodų šlepečių. – A dydis jūsų kojos koks? Kyturiasdešimt pyrmas?!! Bože, tak jūms galiu pasiūlyti tyk baltūs batiliūs, – pasiūlė moteris ir atkišo tokias iš pažiūros gal metro ilgumo vyžas, primygtinai 116
siūlydama jas pasimatuoti. Atsidususi Zosė įgrūdo savo kanopė les į tuos meno kūrinius ir iškart pasijuto tarsi ginekologiniame kabinete, kai daktarytė prieš apžiūrą liepia pėdas apmauti plas tikiniais maišeliais. – Tikrai neturite juodų? – paklausė nusivylusi. – Tykrai. Atrodote, kak skazat, nylabai iligantnai, bet su to kia koja kytaip ir būti nygali, – „paguodė“ Zosę tetutė, puolusi pakuoti pirkinio. Ilganosei beliko apmokėti investiciją, kuri ga rantuotai nukreips aplinkinių žvilgsnį nuo nosies, o tai, būkime atviri, irgi šioks toks pasiekimas. Apsiginklavusi kurpaitėmis, Zosė prie reikiamo pastato nulė kė ristele, bet aptiko tik ne geriausius laikus menantį socialinės paramos centrą ir šalia jo rūkantį pagyvenusį plikį ryškiai juo dais antakiais. „Čia tikrai negali būti ta prašmatni salė“, – garsiai pagalvojo, jau norėdama skambinti dėstytojai, bet dėdė plačiai nusišypsojo ir anglų kalba pavadino užeiti į vidų, pridūręs lietu višką junginį „pilvas judinimas“. Pastato vidus dar labiau dvelkė praėjusių dienų šlove. Velykiniais margučiais nukabinėtoje sa lytėje (po Velykų buvo praėję du mėnesiai) tarsi snaigės skrai dė dulkių tumulai, būriavosi treningais ir kedais pasidabinusios vidutinio amžiaus moterėlės (Zosės apmaudui, tik kelios avėjo čežkes!), o paradui dirigavo violetiniu pilvo šokėjos kostiumė liu pasidabinusi garbanota matrona, išdidžiai atidengusi pilvą, sporto salę mačiusį užužpernai rudenį ar net anksčiau. Pranešusi, kad pamoka pradedama tučtuojau, paliūdėjusi, kad salę išnuomojusi moteris dabar guli ligoninėje (tikriausiai neavėjo čežkių ir paslydusi plojosi į sieną) ir todėl ne viską su tvarkė, dėstytoja liepė visoms (iš žadėtosios mokinių minios liko tik šešios kandidatės) išsirikiuoti priešais veidrodį ir, iš dėvėtų drabužių logotipu puošto maišelio ištraukusi būgnelį, įsakė an takių princui (tas dėdulė, pasirodo, ir buvo garsusis egiptietis) jai akomponuoti. Naujokės tuo tarpu gavo užduotį apšilti. Tą ir 117
darė, bergždžiai bandydamos pakartoti dėstytojos judesius, kuri, grožėdamasi atspindžiu veidrodyje, raitėsi kaip kobra priešais dūdelę, teliūskuodama savo didįjį pilvą į šalis ir nekreipdama dėmesio į faktą, kad salėje susirinkusios moterys negali atspėti tolesnės jos pratimų eigos, tad tik beviltiškai trypčiojo vietoje mostaguodamos rankomis, tarsi visur vėluojantys jos šešėliai. Apšilusios damos gavo užduotį pramankštinti krūtinę. – Įsivaizduokite, kad krūtimis piešiate gražų paveikslą, bet nejudinkite pečių! – suklykė moterėlė ir ėmė kratyti iškilumus į taktą, savo tapomame paveiksle matydama tik pačią save, o ne vargšes mokines, daug jaunesnes ir gražesnes už ją ir dėl to ken tėjusias keturgubai. Na, bet planas išdegė – mokinių paveikslai kaip susitarus išėjo labai negražūs. Dalis moterų tiesiog nevyku siai judino pečius į kairę ir dešinę, dalis (tarp jų ir Zosė) bandė piešti kažką panašaus į ovalą, bet labiau panašėjo į šlitiniuojan čius žiogus. Situaciją taisyti sumanė egiptietis būgnininkas, stai ga atsistojęs salės centre ir parodęs, kad giliai kvėpuojant kilnoti krūtinę ir ja tapyti šedevrus išeina kur kas lengviau, tačiau jau po kelių minučių per daug deguonies prisikvėpavusioms mote rims ėmė svaigti galva ir ūžti ausyse, tad treniruotę teko skubiai stabdyti ir leisti mokinėms kurį laiką pasėdėti ant atvilktų iš mo kyklos medinių kėdžių. – Dabar atėjo metas specialiam anties judesiui, – išdidžiai pareiškė dėstytoja. – Pamatysit – jums labai patiks, svarbiausia pagauti esmę. Vieną koją turite vilkti tarsi medinę, o kita irtis į šoną, užpakaliuką krestelint taip smarkiai, lyg bandytumėte juo atidaryti duris. Skamba paprasčiau, nei pirstelėti vandenyje? Zosė irgi taip manė, tačiau užbūgnijus dėdei iš Ukmergės, situacija persimai nė. Kad ir kaip Zosė stengėsi kratyti užpakaliuką, šokis labiau priminė šūvio pakirstos gervės šliaužimą į krantą. Apie šokant tarsi gėlės žiedą išsiskleidžiančią sielą jau ir išvis kalbos nebu 118
vo – siela tuo metu iš gėdos tikriausiai net atsiskyrė nuo Zosės kūno. – Aš matau, kad visoms labai labai nesiseka. Jums ypač, – pa sakė ji Zosei, sustabdžiusi būgnijantį egiptietį. – Aš irgi tai NUJAUČIU, – atkirto išraudusi Zosė. – Na negi taip sunku tilindžiuoti užpakaliu?! – sukliko ji ir pribėgusi ėmė kairį Zosės šoną talžyti savo sėdyne taip, kad Il ganosė turėjo įsitverti į nelaimės draugę iš dešinės. – Aš ne varpas, kad tilindžiuočiau, geriau parodytumėt tiks liai, kaip tai daryti, – jau ir visai piktai sušnypštė Zosė. – Turite taip smūgiuoti, tarsi visą gyvenimą duris atidarinė tumėte klubais! – dar suriko dėstytoja ir liepė Zosei vienai pa bandyti šį triuką, stebint pilvininkių brigadai. Ilganosė įkvėpė oro ir iš visos širdies pabandė, bet po trečio žingsnelio vargšelei taip sutraukė koją, kad teko klykiant griūti tiesiai ant garsiojo laminato ir kurį laiką masažuoti skaudančią šlaunį. – Bandykim pamokos gale akcentuoti rankų plastiką. Kadan gi esu baigusi ezoterinį universitetą, matau žmogų vien pažvel gusi į jo rankų judesius. Štai jūs (bedė pirštu į tokią permatomą, strazdanotą mergaitę, visą laiką bandžiusią pasislėpti už kolegių pečių) rankutėmis mojuojate tarsi bokso ringe. Esate karinga as menybė, prašykite Dievo atsiųsti daugiau taikos. Jūs (bakstelėjo į tigriniais treningais ir vakariniu makiažu pasidabinusią blon dinę) labai intelektualiai valdote riešus, tikriausiai esate daug pasiekusi mokslininkė. – Baikit, baikit – aš kebabų kioske dirbu, – patenkinta suurz gė pantera. – Dar kelios mergaitės rankomis absoliučiai nieko nedaro, galūnės kabo šalia kaip negyvos. Kur jūsų ryžtingumas? – toliau pyškino šokio burtininkė. – Mes bandom iš pradžių su kojomis susitvarkyti, ryžtingu mas čia niekuo dėtas, – atkirto išpeiktosios. 119
– Jūs nepykit, bet aš geriau žinau. O jūs (dirstelėjo į Zosę) jau tokia kampuota, jau tokia staigi – ar tik nedirbat Mokesčių inspekcijoje? – Skolas išmušti už nepatenkinamas paslaugas tikrai galė čiau, – atkirto Zosė ir dėstytoja verčiau nusprendė burtų valan dėlės netęsti, dėl viso pikto. – Mergaitės, – po kiek laiko jau gerokai lipšniau prabilo mo teris, spoksodama į persirengiančias mokines, – jūs nesirūpin kit, kad nepavyksta. Viena panelė irgi judėjo kaip rąstas (dirs telėjimas į Zosę), bet po kelerių metų praktikos persilaužė, net ėmė savo koncertus rengti, konkursuose dalyvauti. Svarbiausia lankyti kursus kuo dažniau. Siūlau įsigyti abonementą už šimtą eurų ir lankyti du kartus per savaitę. Tada ir salė būtų gražes nė, – dar pridūrė, seksualiai pakedenusi plaukus. – O kada pasimato įdirbio rezultatas? Kiek sumažėja apim tys? – paskutinį šansą tetai davė Zosė. – Kiekvienai skirtingai. Štai mūsų Ilona (bakstelėjo pirštu į storą tarsi statinė moterėlę, ant atsikišusio pilvo tikriausiai ga linčią išlaikyti alaus bokalą jo neišlaisčiusi) lanko jau metų me tus ir daro didelį progresą. Ir kūno apimtys labai pasikeitė, – su pasididžiavimu dar pridūrė dėstytoja. Tą akimirką Zosei pasida rė aišku kaip dieną, kad brangiąsias čežkutes sunešios po namus, o pilvą savarankiškai sumažins jau patikrintu būdu – atsilenki mais. Ir vestuvių pasirodymą orientuos į ne tokią dramatišką, bet kur kas geriau išmanomą poeziją.