gražina karaliūnė
Romanas
Atmerkiau akis. Kambaryje karaliavo ryto saulė, jos spinduliai, užkabinę ant stalo stovinčią krištolinę vazą, žaižaravo visomis vaivorykštės spalvomis. Klaikus nakties košmaras išsisklaidė kaip dūmas. Atidariau stiklines duris ir išėjau į balkoną. Salos netemdė nei menkiausias debesėlis, oras buvo tyras, kvepėjo pušimis, ežero bangelės tyliai raibuliavo ir blyksėjo. Aidu tolumoje atsimušė skambus Vainiaus balselis ir rami Jorgio kalba. – Pramigau, – šmėkštelėjo mintyse. Greitai užsitempiau šortus, trumpus marškinėlius ir nubildėjau laiptais žemyn. Jorgis sėdėjo pavėsinėje ant suolo prie didelio, iš vientiso medžio gabalo pagaminto stalo. Sėdėjo ištiesęs ilgas kojas, viena ranka apglėbęs Vainių, ir skaitė laikraštį. Atrodė kaip nužengęs nuo žurnalo viršelio – ar Dievas, nusileidęs iš
W5W
W N
gražina karaliūnė
W d
dangaus. Galėjo drąsiai važiuoti į Holivudą – būtų užtemdęs patį gražiausią artistą. Jorgis pakėlė akis ir šyptelėjo. – Išsimiegojai, Ema? – pasiteiravo švelniu balsu. – Atsiprašau... – Neatsiprašinėk, juk vakar buvo sunki diena. Vainius norėjo tave pažadinti, bet aš neleidau. Eik, pavalgyk. Klaudija prikepė blynų. – Ačiū, nenoriu. Ketinau kai ko paklausti, bet nedrįsau. Jorgis pastebėjo. – Matau, kad nori kažką pasakyti... Drąsiai, nebijok. – Norėčiau... Gal čia būtų galima naudotis kompiuteriu, reikėtų pasimokyti. Mano senutis stacionarus kompiuteris liko pas tetą, o nešiojamo neturėjau. Jorgis plačiai nusišypsojo. – Atnešiu iš savo darbo kambario. Turiu kitą, naudokis į sveikatą. Juk svarbu, kad neatitrūktum nuo pasaulio. Vainius atšlijo nuo tėvo ir ant vienos kojos atstriksėjo pas mane. – Mama Ema, – sušuko užvertęs galvą, – o mes visi kateriu plauksime į malūną! – Aš ne mama, – pasakiau nustebusi. – Vis tiek vadinsiu tave mama, nes esi visai tokia pat kaip mama.
W6W
Wd
Emos sala
W N
Klausiamai pažvelgiau į Jorgį. Jo žvilgsnis buvo keistas, mėlynos akys staiga padvelkė šalčiu. – Tegul vadina kaip nori, – galiausiai pareiškė jis, – juk mažas vaikas, gal jam taip patinka. Vainiaus noras vadinti mane mama nustebino, o Jorgio reakcija – dar labiau. Norėdama tai nuslėpti apsižvalgiau aplinkui. Ežeras buvo kaip ant delno – kitoje pusėje iškylavo kompanija, šūkavo, plaukiojo ir laistė vienas kitą vandeniu. Galiausiai vienas jų įjungė muzikos įrašą. Melodija buvo jausminga ir nepaprastai graži – prikimęs vyriškas balsas dainavo apie meilę, bet dėl šūksnių ir triukšmo sunkiai skyriau žodžius, garsas tai sustiprėdavo, tai visiškai nutoldavo. – Nauja Lietuvos žvaigždė, Kajus. Pasižiūrėk „youtube“, labai populiarus, – ilgą laiką stebėjęs mane ištarė Jorgis. – Ir dainuoja tikrai gerai, nors aš nemėgstu Lietuvos dainininkų. – Aš irgi, – pritariau, ir abudu pradėjome juoktis, įtampa atslūgo. Jorgis atsistojo. – Manau, kelias dienas dar nevažiuosiu į Londoną, geras oras, reikia su sūnumi šiek tiek pabūti, o ir tau, Ema, noriu parodyti apylinkes, paplaukioti ežeru. – Valio! – sušuko Vainius ir puolė tėvui ant kaklo. Jiedu pradėjo dūkti, lakstyti ir gaudyti vienas kitą. Nepastebėjau,
W7W
W N
gražina karaliūnė
W d
kaip šalia manęs atsirado Klaudija – net išsižiojusi stebėjo šėlstančius ir atsisukusi į mane pratarė: – Seniai mačiau tokį Jorgį, turbūt šimtas metų. Galbūt viskas į gera... O gal ir ne. – Ką tai reiškia? – nustebau. – Viską laikas parodys, Ema, būk atsargi. Kai vėl atsisukau į Klaudiją, ši jau buvo nutolusi. Nenorėjau gadinti sau nuotaikos dėl storosios virėjos kalbų, juk diena buvo graži, saulėta, turėjau darbą pas gražiausią vyrą pasaulyje, todėl mintyse pakartojau Skarletės žodžius: „Negalvosiu apie tai šiandien, pagalvosiu rytoj.“ Pamačiau, kad Aleksas neša kompiuterį iš Jorgio mašinos. Laiminga pribėgau prie jo. – Čia turbūt man? – Aišku, tau, paukšteli, – Aleksas irgi atrodė smagiai nusiteikęs, ėjo švilpiniuodamas. Abudu užlipome į kambarį, šiek tiek pasiginčijome, kur statyti kompiuterį, kol galiausiai pasirinkome spintelę prie mano lovos. Pro duris uždusęs šnopuodamas įbėgo Vainius. – Mama Ema, greičiau dėkis daiktus, tėtis ruošia katerį, plauksime į malūną! – ir čia pat apsisukęs vėl nurūko. – Well, well, well, reikalai juda greičiau nei tikėjausi, – prodainiu pragydo Aleksas ir apsisukęs nėrė iš kambario.
W8W
Wd
Emos sala
W N
„Kvailys!“ – mintyse surikau, bet nusprendžiau, kad šiandien niekas man nesugadins nuotaikos. Stovėjau ant katerio denio, atsirėmusi į turėklus, vėjas plaikstė plaukus, pro šalį slinko nendrėmis apaugę krantai, kai kur stovėjo ištaigingos vilos su verandomis ir balkonais, tolėliau buvo matyti kuklesni, gėlėse paskendę nameliai. Bet visur prie lieptų, nutiestų į ežerą, plūduriavo pritvirtintos valtys, vandens dviračiai, motoriniai laiveliai – mums plaukiant pro šalį jie siūbavo ir lingavo, sujudinti pakilusių bangų. Jorgis, viena ranka laikydamas vairą, atsisuko į mane. – Šitas kraštas pasižymi ypatinga magija, iš vieno ežero gali nuplaukti į kitą, o iš Baluošo galima patekti į salelę, kurios viduryje yra dar vienas mažas ežerėlis, pilnas priaugusių vandens lelijų – stebėtinas grožis! – Ar ten galime nuplaukti? – Jorgio pasakojimas mane apžavėjo. – Ne šiandien. Ten reikia plaukti baidare, nes ežerėlis pilnas dumblo, kateriu ten nepraplauksi. Gal kokią kitą dieną ten išsiruošime. Vainius iš džiaugsmo garsiai sušuko ir apkabino tėvo kojas. Jaučiausi kaip pasakoje. Pakėliau galvą į saulę ir mėgavausi spinduliais, glostančiais mano veidą, kaklą, rankas. Jorgis mane stebėjo.
W9W
W N
gražina karaliūnė
W d
– Ema, apie šią vietą sklinda visokių legendų, kai kurios netgi šiurpios, todėl reikia būti atsargiai, vienai niekur neplaukti. Tuo labiau neimti drauge Vainiaus! – Norėčiau išgirsti tą šiurpią legendą, – paprašiau ir vėl prisiminiau savo sapną, kaip bėgau per salą, o apie kojas vijosi paparčiai, ir mane nupurtė šaltis. – Gal ir papasakosiu, bet jau greitai priplauksime turizmo centrą. Ten yra vandens malūnas. Kad centras artėja, išdavė vis stiprėjantis šurmulys: daugybė valtelių, turistai su kuprinėmis, triukšmaujantys vaikai... Grojo muzika, prie stalų sėdintys žmonės linksmai plepėjo, kai kurie gurkšnojo alų ar vyną. Ore tvyrojo šventė – juk Lietuvoje vasara tokia trumpa, tad kiekvienas stengėsi tą akimirką praleisti kuo įspūdingiau, karštligiškai išnaudodamas kiekvieną gražią dieną ar valandą. Katerį sustabdėme prie didelio medinio, toli į ežerą nutysusio liepto. Tolumoje buvo matyti nuostabus senovinis vėjo malūnas, kurio sparnai lengvai sukosi ore. Jorgis išlipo iš katerio, po pažastimi laikydamas Vainių, kuris iš laimės spardėsi ir spygavo. Kitą ranką ištiesė man – jo delnas buvo karštas ir stiprus, garsai kažkur nutolo – pažvelgiau jam į akis ir paskendau jų gelmėse. Atsipeikėjau jau krante, negalėdama patikėti, kad esu tokia silpna ir lengvai suviliojama, juk taip atkakliai priešinuosi!
W 10 W
Wd
Emos sala
W N
Vainius užsimanė lipti ant vandens čiuožyklos, bet būtinai kartu su manimi ir tėvu. Keliskart atsisakiau, nes turėjau tik ryškiai raudoną bikinį, kurį tada su Aleksu pirkome prekybos centre. Kitokio nebuvo, o aš nedrįsau su juo pasirodyti prieš Jorgį. Bet Vainius kategoriškai spyriojosi, tad susinervinusi nuėjau persirengti. Apsirengiau bikinį, o plaukus sukėliau į viršų ir susegiau kuodą ant pakaušio. Išėjus iš kabinos pamačiau nustėrusį Jorgį, o Vainius pripuolė artyn ir suriko: – Mamytė, tikrai mamytė, juk sakiau! Kur buvai dingusi?! Aš taip tavęs pasiilgau! Sutrikau. Vaikas pakibo man ant kaklo, džiūgaudamas kartojo, kaip labai manęs pasiilgo ir kad dabar būsime visada kartu. Jorgis, matyt, atsipeikėjo, perbraukė rankomis veidą ir priėjo arčiau. – Žinai, Ema, prieš metus žuvo jo motina, todėl jam atrodo, kad esi jo mama, juk jis dar visai mažas... Nekreipk dėmesio, tegul galvoja kaip nori, jei jam nuo to geriau. Lengva pasakyti! Gal ir būčiau patikėjusi, bet mačiau, kaip sureagavo pats Jorgis, mane išvydęs su bikiniu – pamaniau, kad gaus širdies smūgį. Nusprendžiau ilgiau nelaukus artimiausiu metu viską išsiaiškinti, tuo labiau, kad turėjau kompiuterį ir tikėjausi internete rasti pakankamai informacijos.
W 11 W
W N
gražina karaliūnė
W d
Prie vandens atrakciono būriavosi daugybė vaikų ir suaugusių. Čiuožykla leidosi į ežerą, spygaujantys vaikai pūkšteldavo į vandenį toli nuo kranto, bet buvo negilu, tad vos nusileidę, tekini bėgdavo atgal ir vėl stodavo laukti iš naujo. Galiausiai ir mes sulaukėme savo eilės: Jorgis nusileido pirmas, pagavo Vainių, o aš pūkštelėjau ir panėriau. Šiltas vanduo atgaivino ir išblaškė niūrias mintis. Dar nučiuožėme tris kartus, tada nusprendėme eiti pavalgyti. Tik tuomet prisiminiau, kad nuo vakar vakaro neturėjau burnoje nė kruopelės. Apsirengę ir truputį apdžiūvę patraukėme gilyn į parką, ieškodami laisvo staliuko. Visą laiką jaučiau savotišką Jorgio globą, atrodė, tarp mūsų užsimezgė nematomas ryšys, neleidžiantis man pasitraukti nuo jo nors kiek toliau. Kažkaip netyčia atsirasdavo šalia, o kai rankos susiliesdavo, kūną nutvilkydavo elektros srovė. Ėjome taku laisvo staliuko link, kai iš tolumos kažkas riktelėjo. Vardu pašauktas Jorgis atsisuko ir išsyk persimainė. Prie mūsų artinosi vaikinas – aukštas, tamsaus gymio gražuolis rudomis akimis, žengė gracingai ir lengvai tarsi pantera. Tai buvo blogas berniukas, jo įžūlus pasitikėjimas savimi rėžė akį ir žavėjo, jis aiškiai buvo pratęs naudotis savo grožio ginklu visur ir visada. Priėjęs nužvelgė mane, ir jo rudose akyse blykstelėjo pavojinga, gąsdinanti liepsna.
W 12 W
Wd
Emos sala
W N
– Tai čia garsioji Ema, apie kurią šneka visas Vilnius? – Palauk, – nutraukė jį Jorgis. – Leisk pristatyti. Ema, tai Robertas – mano tolimas giminaitis ir verslo partneris. O apie Emą, matau, esi gerai informuotas. – Neįtikėtinas panašumas, tiesiog kaip du vandens lašai... Pamatęs maniau, kad Vilga ateina, net nutirpau. – Liaukis, Robi! – Ne, kodėl, – neatlyžo Robis, – turi jai pasakyti, manau, jau kilo klausimų, ar ne? – Taip, noriu žinoti, – išdrįsau įsiterpti. – Kur tik einu, visi į mane spokso, o Vainius vadina mama. Kodėl? – Paslaptis ta, mano brangioji Ema, – tarė Robis, tiesiog gręždamas mane tamsiomis akimis, – kad dingusi Jorgio žmona – tavo kopija. Kai man pasakojo, netikėjau, bet dabar galiu visus patikinti, kad tai šventa tiesa. Net apgamėlis prie lūpos toks pats. – Nesąmones tauški, Robi, tik iš pirmo žvilgsnio taip atrodo, kai pripranti, matai, kad jos visai nepanašios. – Tu pats save apgaudinėji. Manau, reikėtų išsiaiškinti, koks čia fenomenas. Aišku, būna panašių žmonių, bet taip smarkiai? – Robis dar kartą nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, jo veidą iškreipė pašaipa. – Važiavau pasmalsauti, žinai, Lietuvoj žmonės kalba. Pamaniau, užšoksiu į Strutynę ir pažiūrėsiu. Gerai, kad sutikau jus čia. – Strutynę? – nustebusi paklausiau.
W 13 W
W N
gražina karaliūnė
W d
– Taip, sodyba vadinasi Strutynė. Jorgis tau nesakė? Matau, jis daug ko tau nepasakojo! Jorgis stovėjo išbalęs, viena ranka nervingai glostė Vainiui plaukus. Paskui išsitraukė iš kišenės cigarečių pakelį. Apsidairė aplink, pamatė rūkančią panelę ir nuėjo prisidegti. Kai grįžo, atrodė aprimęs, rankos nedrebėjo, veidas atgavęs įprastą spalvą. – Vėl pradėjai rūkyti? Dabar nemadinga, – atvirai šaipėsi Robis. – Galėtum vieną kartą užsičiaupti, tai visai ne tavo reikalas. – Manau, kad tai mūsų abiejų reikalas. Jiedu įsispitrijo vienas į kitą. Stovėjo įsitempę, sugniaužę kumščius – abu aukšti, nepaprasti gražuoliai. Praeiviai atsisukdami žiūrėjo į juos, ypač merginos. Pajutau, kad bręsta konfliktas. Vainius išsigandęs ėmė verkšlenti. Paėmiau Jorgį už rankos. – Plaukiame namo, vaikas pavargo. Jorgi, prašau. – Teisingai, plaukiame, – sutiko. Jis nepaleido mano rankos, dar stipriau suspaudė ir tyliai ištarė Robiui: – Mes dar pasikalbėsime. – Aišku, pasikalbėsime. Bet rytoj. Šiandien jau sugadinai man nuotaiką. Pernakvosiu čia, sutikau pažįstamą. Pasakyk Klaudijai, kad pagamintų ką nors skanaus.
W 14 W
Wd
Emos sala
W N
– O mes rytoj plaukiame į Lelijų salą, ar ne, Ema, aš juk žadėjau? – Rytoj? Nieko tokio, vis tiek sugrįšite, juk neliksite nakvoti tarp lelijų, – nusižvengė Robis. – Duok ir man užrūkyti, – ištiesė ranką, – nusinuodysime kartu. Užsitraukė cigaretę, prisimerkęs pažvelgė į mane. Atrodė gerokai ramesnis. – Kad ir kaip ten būtų, tu gražuolė, Ema. Ar matei save veidrodyje? Būtinai pažiūrėk. – Nekreipk į jį dėmesio, – ramino Jorgis, – nors jis teisybę sako, tau labai tinka įdegis. – Iki rytojaus. Aū-ū-ū-ū-ū, – toldamas riktelėjo Robis ir pamojavo ranka. Pasijutau tokia pavargusi, kad vos nukėblinau iki katerio. – Dar noriu paklausti, ar Vilga... regis, taip sakė Robis? Ar ji buvo graži? – Taip, Ema. Robis nemelavo. Ji buvo tokia pat graži kaip tu. – Bet aš tikrai nesu graži! Jorgis nusijuokė: – Iš tiesų, Ema, kada žiūrėjai į veidrodį, gal pernai? Jau plaukdama kateriu namo į Strutynę (koks keistas pavadinimas!) nusprendžiau naktį nemiegoti ir paieškoti internete informacijos apie Jorgio šeimą, Vilgą (regis, kažkur
W 15 W
W N
gražina karaliūnė
W d
skaičiau, kad Australijoje auga medis, vadinamas vilga). Ir svarbiausia – paskambinti tetai, jai reikėjo papasakoti apie savo nepaprastą panašumą su dingusia Jorgio žmona. Teta kažkodėl neskambino, o aš iki šiol nebuvau papildžiusi mobiliojo telefono kortelės, tik vakar ją atvežė Aleksas. Kai įsėdome į katerį, paklausiau Jorgio: – Kodėl sodyba vadinasi Strutynė? – Nuo mano pavardės, juk aš esu Strutinskis. 1620 metais šios žemės priklausė grafams Strutinskiams, o pagal giminės liniją esu jų palikuonis. Aišku, kai nusipirkome tą žemę, nieko apie tai nežinojome. Tik vėliau paaiškėjo, kad šias apylinkes senovėje valdė mano protėviai. Jų garbei sodybą pavadinome Strutyne. – Tai tu esi grafas?! Jorgis nusijuokė: – Aštuonioliktam amžiuj gal ir būčiau, bet šiais laikais... koks iš manęs grafas? Nukreipiau žvilgsnį į ežerą. Grafų palikuonis... Ką ir kalbėti, Jorgis aiškiai skyrėsi iš visų mano sutiktų vaikinų – laikysena, išvaizda, kalbos maniera; genai turi įtakos, palieka savo antspaudą, ir to nepakeisi. Kai pasiekėme sodybą, saulė jau slinko vakarop. Klaudija laukė padengusi stalą – šiltai įsuktas arbatinukas, kepta višta, varškės spurgos, taip pat daržovės ir vaisiai. Susėdome valgyti. Jorgis uždegė žvakes. Jų kvapas, sumišęs su naktinu-
W 16 W
Wd
Emos sala
W N
kių aromatu, skleidė svaiginamą debesį. Liepsnelės dailiai virpėjo nuo kiekvieno oro gūsio. – Man patinka naktinukių kvapas, liepiau visur jų prisodinti, jis taip svaigina, – pratarė Jorgis. Tikra tiesa, jis nuostabus. Pas tetą po langais irgi augo naktinukės – vakare, kai atverdavau langą ir apgaubta saldaus aromato svajodavau, prisigalvodama keisčiausių romantiškų istorijų. Ak, kai kurios svajonės iš tiesų pildosi!.. Pavalgęs Vainius išglebo, padėjo galvą ant stalo ir ėmė snausti. Norėjau jį nunešti į kambarį, bet Jorgis mane sulaikė, pats paėmė vaiką ant rankų ir lengvu žingsniu pasuko namo link. Pasirėmiau ranka galvą. Jaučiausi apsvaigusi nuo kvapų ir dienos įspūdžių, oras buvo tirštas, tvankus, ir tada vėl išgirdau dainą. Kiekvienas žodis, ištartas kitame ežero krante, buvo aiškiai girdėti. Dainavo Kajus, jaunas vaikinukas kimiu balsu, buvau visai jį pamiršusi. Tos dainos labai romantiškos, kerinčios, gerbėjos sekiojo Kajų pulkais – populiarumas buvo milžiniškas. – Nesipriešink meilei, – dainavo Kajus, – nesipriešink, nes tu per silpna. Duok jam ranką ir prisiglausk prie jo krūtinės. Ranka rankoj, širdis prie širdies, ir jūsų lūpos susijungia. Nesipriešink meilei, duok jam ranką, ir pasaulis suskils į tūkstančius dalių. Kai suksitės šokio sūkury, suskilęs pasaulis suksis kartu su jumis.
W 17 W
W N
gražina karaliūnė
W d
Pajutau ranką ant peties. Šalia stovėjo Jorgis, jo akys liepsnojo. – Pašokime, – dusliai pakvietė jis ir apkabinęs per liemenį prisitraukė artyn. Nežinia, kaip galėjo baigtis šis vakaras. Netekau valios, prisiglaudžiau prie jo krūtinės, paskendau tvirtų rankų glėbyje. Būčiau atsidavusi tiesiog čia pat, ant žolės... Kodėl – nesupratau ir nenorėjau suprasti. Tai buvo magija. Tačiau pavėsinę trumpam nutvieskė ryškios šviesos, apsuko ratą ir grįžo atgal. Atsivėrė vartai, įvažiavo visureigis ir sustojo. Iš mašinos išlipo Robis. Veide, kaip visuomet, švietė ironiška šypsena.