Biografinis romanas
Paskutinė mano vasara Lietuvoje
...tai buvo 2000-ųjų metų gegužės pradžia. Karštis svilino visu pajėgumu. Kartais atrodydavo, kad nėra net kuo kvėpuoti. Aš daugiau nepamenu tokio alsaus pavasario. Daugiau nebuvo ir tokio aitraus džiūstančio šieno kvapo, ir iš kamino rūkstančio dūmo, kutenančio šnerves ir pripildančio visą krūtinę prisiminimų – savo kaimo, savo Tėviškės. Netgi spengiančios tylos nebuvo, kuri tokia ryški artėjant audrai. Daug ko jau nebuvo. Tada dar nesupratau, kad visa tai – paskutinį kartą. Aišku, bus tų kartų dar daug, bet tik prabėgom, tik su nostalgija, tik skubant įkvėpti, įrašyti į atminties knygą, ko nors nepraleisti, prisiminti kuo daugiau, pasimėgauti kažkuo labai artimu, pažįstamu. Visa tai 5
J u l i ja M i l i ū t ė
sunaikina mintis, kad rytoj jau išvažiuoju. Tiesa, ir ten šviečia saulė, bet ne tokia ryški, ir ne toks gilus žvaigždėtas dangus, ir dūmo kvapas visai prėskas. Atėjo sunkus apsisprendimo metas. Labai trumpas ir skausmingas. Reikėjo per keletą dienų pasitarti su vaikais ir nuspręsti: ar vykti į Angliją dirbti, ar likti čia, Lietuvoje – gal kaip nors išgyvensim, gal sumąstysiu dar kokį darbelį. Baisu, neramu ir skausmas plėšia širdį į keletą gabalų. Išvykstu tik dviem mėnesiams skinti braškių ir užsidirbti pusės metų algą. Pasiūlymas viliojantis. Esu trečios grupės invalidė, galiu dirbti tik lengvą darbą. Na, braškes skinti, tada taip maniau, nesunku, o ir užsidirbsiu pinigėlių mokesčiams už butą. Juk šildymo sezonas ne už kalnų, o dar ir dukrytė išvyksta studijuoti į Vilnių. Taigi, prisideda išlaidos mergaitės studijų reikmėms ir už dar vieno buto nuomą. Mano vyriausioji dukra Ditė – labai išprususi, ne pagal amžių rimta ir protinga panelė. Džiaugiuosi Ditės pasiekimais. Ji ruošiasi išvykti į Ameriką vasarai. Anglų kalbą išmoko savarankiškai. Nerimas dar stipriau spaudžia – kaip jai pasiseks? Bet jaučiu, mano pirmagimė daug stipresnė už mane. Ji tikisi Amerikoje užsidirbti, todėl guodžia mane: 6
e m i g r a n ta i . a r b r a š k ė s v i r s ta f e r a r i a i s ?
– Bus jums lengviau, Mama, stengsiuosi pati save išlaikyti ir mokslams užsidirbti. Na, dėl jos gal ramiau: pakeliaus, kalbą patobulins, aplankys savo tėtį. Kiti du mano padaužos laikosi vyriškai. Jeigu jiems ir neramu, tai man to neparodo, nors aš matau jų akyse baimės šešėlius. Ypač liūdnos akys mažylio: – Mama, jeigu jau jums taip baisu, tai gal nevažiuokit. Mano jauniausiajam Gučui dar nėra 15 metų. Jam dar reikia tėvų globos, oi, kaip reikia gero žodžio, stipraus peties atsiremti suklupus. Vyresnėliui Irmantui jau 17 metų. Lyg suaugęs, protingas... Bet, Dieve mano, jie juk vienui vieni lieka namuose. Kaip bus? Guodžia mintis, kad tuoj vasaros atostogos: gal kiek kaime pas Mamytę pabus, kiek namus pasaugos. Dėl jųdviejų neramiausia. Juk pats tas amžius, kai norisi išbandyti tai, kas labiausiai draudžiama. Ar nenueis šuniui ant uodegos visas mano auklėjimas, visos įdėtos pastangos dėl jų tobulėjimo, įskiepytos sampratos, kas gera, kas bloga? Minčių daug. Ar turės vaikai iš viso kokių nors siekių? Ar kada nors supras, ką aš jaučiu dabar, kokia man sunki ir svarbi ši apsisprendimo diena? O gal vienpusiškai pasmerks: „Mama, kam tu mus vienus palikai?“ O gal 7
J u l i ja M i l i ū t ė
net nesvarstys kam, kodėl?.. Et, gyvenime, koks tu sudėtingas esi! Užgriuvai mane visu savo svoriu. Bedarbę, invalidę, su trim vaikais, kurie dar tik pradeda pažinti gyvenimo sunkumus. Dieve, kaip sunku! Padėk man priimti sprendimą, dėl kurio vėliau nesigailėčiau. Kalbėjau su seserimi Meda. Lyg ir pritaria, kad vykčiau, žada pasaugoti vaikus, jiems padėti, jeigu reikės. Aišku, iš pradžių nustemba: – Tu ruošiesi palikti vienus vaikus?! Ar tau galvoj negerai?! Na, man galvoj lyg ir viskas gerai, netgi, sakyčiau, kaip niekad šviesi galva, tik pilna sunkių minčių. Ji iš karto išsakė tai, kas mane kamavo ištisą dieną. Beliko tik liūdnai atsidusti. Ji mano sunkų atodūsį suprato, juk ne veltui mes viena kita iš pusės žodžio suprantam. Ką daryti? Neturiu pasirinkimo finansiniu atžvilgiu. Juk taip nesinori skolintis pinigėlių pragyvenimui. Brrr, kaip nesinori. Mamytė griežtai pasipiktinusi: – Aš likau su penkiais vaikais ir neprapuoliau. Išgyvenau, ir valgyti visad turėjau. Kad ir kaip sunku buvo, visus į gyvenimą išleidau, visiems vestuves iškėliau. Gyvenimo pradžiai daviau. Ir man turtų nieks nesukrovė, pati savo kruvinu prakaitu uždirbau. Dienos pritrūk8
e m i g r a n ta i . a r b r a š k ė s v i r s ta f e r a r i a i s ?
davo, dirbdavau naktimis, kad tik jūs turėtumėt, kuo apsirengti, pavalgę būtumėt. Išgyvensi ir tu su trim vaikais. Nėra reikalo po svetimą pasaulį blaškytis. Vilniuje gyvenantys brolis Vidmantas ir sesuo Aidutė pataria važiuoti: – Tuoj ir mes bėgsim iš Lietuvėlės, nes vos galą su galu suduriam. Šildymo sezono baugu ir laukti. Atlyginimai nedidėja, o viskas brangsta... Nežinom, kaip vaikus į studijas išleisti. Visai nakčiai lieku su savo mintimis. Nerandu, visiškai nerandu privalumų: nei Anglijos, kurios visiškai nepažįstu, nei Lietuvos, kurią myliu, bet darbo negaunu dėl sveikatos. Viltis ir tikėjimas, kad aš neprapulsiu ir mano vaikai išgyvens, padeda priimti sprendimą. Vis dėlto vykstu į Angliją skinti braškių. Ar pajėgsiu, nesvarstau, nes čia, Lietuvoje, jau susigyvenau su savo negalia ir išmokau dirbti taip, kad stuburui tektų kuo mažesnis krūvis. Pasitikiu savimi, savo jėgomis. Prieš išvykdama namuose atlieku generalinę tvarką: peržiūriu vaikų drabužius, viską išskalbiu, išlyginu, išvalau langus, spintas ir visus kitus baldus, perkabinu užuolaidas, kad vaikai bent čia nepajustų mamos trūkumo. Priperku pilną šaldytuvą maisto. Palieku 9
J u l i ja M i l i ū t ė
pinigų būtiniausioms reikmėms. Atsisveikinu su vaikais tarsi vykčiau į karą. Per ašaras nematau jų veidų, jausmų, nematau, kad giliai širdyje jie irgi bijo, jiems irgi neramu. Tai supratau daug vėliau. O tada, atsisveikinant, man atrodė, kad jie lyg ir džiaugiasi: štai išvyksta griežtoji mama, – valio! – mums laisvė, darysim, ką norėsim, juo labiau, kad tuoj atostogos. Bet jų mintys, pasirodo, buvo visai kitokios: baimė dėl ateities, nesaugumo jausmas, neramus gyvenimas be tėvų. Kaip bus toliau? Koks laukia rytojus? O jeigu ir mama negrįš? Nėra tinkamų žodžių išreikšti atsisveikinimo jausmui. Neviltis, pyktis, kad reikia išvykti, ir tikėjimas tuo, ką darai. Daug ašarų ir meilus atsisveikinimo žvilgsnis. Lėktuve vėl savęs klausiu: „Ar gerai darau?“ Raminu save: „Dabar būk tvirta ir tikėk tuo, ką darai. Nesidairyk atgal. Būk atsakinga už priimtą sprendimą.“ Įgaunu kažkokios tvirtybės, juo labiau, kad mano bendrakeleivė irgi skrenda skinti braškių. Ji be jokios sąžinės graužaties paliko savo vaikus prižiūrėti vyrui, dar turinčiam šiokį tokį darbą. Na, jis pažadėjo, bet... žinau, kad ir jai giliai širdy neramu: juk vyras mėgsta ir taurelę pakilnoti, ir su draugais užsibūti... Ji atrodo tvirta ir gerai nusiteikusi. 10
e m i g r a n ta i . a r b r a š k ė s v i r s ta f e r a r i a i s ?
Skrydis greitas, dar greitesnė Migracijos tarnybos patikra. Mano alibi – vykstu į Edinburgą tvarkyti a. a. dėdės kapo. Jis iš tiesų miręs prieš metus, aš buvau atvykusi jo slaugyti ir buvau šalia jo mirties valandą. Mano pase pažymėta, kad lankiausi Anglijoje ir nepažeidžiau vizų režimo. To pakako. Su manimi kartu vykusi Nada užstringa. Jos pretekstas ne toks įtikinamas, bet, matyt, sugraudino Migracijos tarnybos (toliau MT – aut. past.) atstovą, tad netrukus per garsiakalbį pasigirsta: – Asmenį, atvykusį pasitikti Nadą, prašome užeiti į MT biurą. O, Dieve brangus, kas gi eis josios iš ten vaduoti? Niekas nenori bereikalingų klausimų ar įkliūti su netikrais dokumentais, o dar ta anglų kalba... Et, ką daryti? Juk gali ką nors ne taip suprasti, kai klaus, ne taip interpretuoti ir sugadinti visą reikalą. Mūsų pasitikti iš Kornvalio atvyko Mantas ir Arnas. Būtent Mantas ir pasiūlė skinti braškes Anglijoje. Mūsų šeimą jis puikiai pažinojo. Daug esam jam padėję morališkai ir finansiškai. Jis nesiryžta eiti šnekėti su MT pareigūnu. Arno dokumentai geri. Jis turi pabėgėlio statusą. 11
J u l i ja M i l i ū t ė
Nors Arnas turi dokumentus, kurie leidžia jam legaliai dirbti ir gyventi Anglijoje bei jaustis užtikrinčiau, jis visiškai netrykšta optimizmu ir džiaugsmu, kad reikės kalbėti su MT pareigūnu ir laiduoti už Nadą: – Eina nach..i, ką aš ble.. sakysiu ten, juk nestumsiu vėjų, kad ji mano draugė, aš juk nach..i negaliu, juk jos visai nepažįstu. Sakyk, ar ji bent graži, ar jauna? Antrą kartą per paskutines 10 minučių meluoju: – Taip, ji jauna graži moteris ir verta nuodėmės. Būk geras, meldžiu, Arnai, padėk. Arnas norom nenorom pasiduoda įkalbinėjimams – eina vaduoti Nados. Aš, jų laukdama, nulendu kuo nuošaliau, kad nesipainiočiau po kojomis visur šmirinėjantiems policijos ir apsaugos pareigūnams. Baimės daug ir visi čia man įtartini atrodo, net nežinau, ko bijoti. Bijau, ir tiek. Taip liūdna ir nyku šiame dideliame ir man svetimame oro uoste. Pasijuntu tokia maža ir beverte visatos dalele... Tik sugebu paklausti savęs: „Kodėl aš čia? Ką dabar veikia mano vaikai?“ Ir vėl ašarų gumulas smaugia gerklę. Kad tik nepravirkčiau, kad tik susitvardyčiau... Pagaliau ateina iki ausų išsišiepusi Nada, iš paskos atžirglioja Arnas. Jis, iš pirmo žvilgsnio, pasitikėjimo man nekelia. Nežinau, gal aš klystu, galbūt, bet panašus 12
e m i g r a n ta i . a r b r a š k ė s v i r s ta f e r a r i a i s ?
į mūsų Alytaus zoninius. Plikas, galva randuota, veidas spuoguotas. Bet akys spindi ramybe, giedra šypsena. Jaučiu – geros širdies žmogus. Dar nespėjau paklausti, kaip jis atsirado Anglijoje. Mantas į Angliją atvyko su „Alinos“, įdarbinimo agentūros, kuri įsikūrusi Lietuvoje, rekomendacijomis. Už įdarbinimo paslaugas sumokėjo 2000 litų ir gavo darbdavio, kuris turėjo įdarbinti ir apgyvendinti, adresą. Visas tas „Alinos“ įdarbinimas juokingai atrodo. Viską darai pats: perki bilietą, MT rodai padirbtus dokumentus ir vizitines korteles, meluoji, kad esi rimtas verslininkas ir vyksti į jų šalį verslo reikalais. Turi būti kostiumuotas, su kaklaraiščiu ir mažyčiu lagaminėliu, kuriame tik su verslo reikalais susiję dokumentai ir keletas asmeninių daiktų. Tavo bėdos, jeigu nepatikai MT, jeigu tave sugrąžina į Lietuvą, nes visad vyksti nusipirkęs atgalinį bilietą. Jeigu pavyko prasmukti pro MT, tada pats ieškaisi transporto iki Kornvalio ir vyksti 270 mylių susitikti su darbdaviu. Jis turėtų atvykti į autobusų stotį ir tave pasiimti, bet tai tik žodžiai ir paguoda, kad viskas bus ok. Realybė kitokia. Atvyksti į Penzansą, išlipi ir dairaisi, kur čia stotis. O stotis – tai 13
J u l i ja M i l i ū t ė
mažytis pastatas, visiškai neprimenantis lietuviškų didžiųjų miestų stočių su kasininkėmis, bufetais ir kavinukėmis. Čia netgi nėra kur atsisėsti ir laukti. Vyrukai nusprendžia palaukti darbdavio mažytėje kavinukėje. Sukrapštę keletą svarų tariasi pasiimti po puodelį kavos. Bet kai sužino, kad kava kainuoja vos ne 8 litus, pavertus mūsų pinigais, išsigąsta ir jau nebenori tos kavos. Bando skambinti darbdaviui Džonui, – jo telefono numerį davė „Alinos“ darbuotoja, – bet Džonas neatsiliepia. Jam neprisiskambinę, vyrai susinervina ir skambina „Alinai“. Ačiū Dievui, tie atsiliepia ir po ilgų grasinimų bei rėkimų sutinka patys susisiekti su darbdaviu. Po ilgų laukimo ir nežinios valandų atvyksta apšiuręs krovininis autobusiukas. Išlipęs aukštas, senyvas žmogus prisistato: – Sveiki atvykę! Aš esu Džonas. Kuo galiu jums padėti? Išvydę jo purvinas rankas, moliu aplipusius guminius batus ir aprangą, vyrai suabejoja: ar šis žmogus tikrai gali padėti? Bet laukiančiųjų padėtis nepavydėtina. Jie griebiasi Džono kaip skęstantieji šiaudo. Vikriai sušokę vidun ir sutūpę kur kas rado, – net negailėdami savo kostiumų ir juodų paltukų, juk, šiaip ar taip, vers14
e m i g r a n ta i . a r b r a š k ė s v i r s ta f e r a r i a i s ?
lininkai, – bando šnekinti Džoną. Kirba begalė klausimų ir neramių minčių: ar bus darbo, kur mus veš, ar apgyvendins? Džonas daug neaiškina, tik nuramina: – Pabandysiu ir galbūt rasiu darbo. Nakvynę jau suradau. Netrukus vingiuotais keliukais purvinasis autobusiukas atidardėjo į ūkininkės Klerkienės kiemą. Džonas išlaipino vyrukus ir liepė palaukti, o pats nuėjo į netoliese esantį gyvenamąjį namą pas šeimininkus ieškoti raktų nuo kambarių. Besižvalgant po kiemą ir sprendžiant, kuriame kažin pastate apnakvydins, – o pastatų bent keli ir didžiuliai, akmeninėmis sienomis, nedideliais langeliais, bet atrodo jaukūs ir šilti, – sugrįžta Džonas ir, likimo ironija, mostelėjęs ranka į mažytį namelį ant dviejų ratų, kurio vyrai net nebuvo pastebėję tarp tų didingų pastatų, sako: – Štai jūsų butas. Jūs čia gyvensit. Štai raktai, įsikurkit ir geros jums nakties. Už savaitę reikės mokėt kiekvienam po 25 svarus. Prašyčiau susimokėt į priekį už dvi savaites. Sutrikę vyrai tik pasiguodė vienas kitam: – Na, ką darysi, nėra dar taip blogai. Bent turėsim stogą virš galvos, permiegoti kur bus, o dieną juk 15
J u l i ja M i l i ū t ė
dirbsim. Be to, Džonas pažadėjo kitą dieną atvažiuoti ir pakalbėti dėl darbo. Atrakinus namelio dureles, į nosį trenkė drėgmės ir puvėsių kvapas. Pasirodo, šios būdos stoglangis kiauras. Yra du gultai, bet įėjus dviem vyrams į vidų, vienas gali tik stovėti, o kitas turi sėdėti. Išskleidus abu gultus, vyrai gali tik gulėti. Didelis privalumas, kad viryklė veikia, virdulys yra, netgi mažytį televizorių galima įsijungti. Vadinasi, gyventi galima. Štai tokią istoriją išgirdome iš vyrų, važiuodamos į Kornvalį. Kelionė į Kornvalį – tai ilgas minčių ir abejonių takas, kai spėjau save nuteisti, išteisinti ir vėl pasodinti į sąžinės kalėjimą. Ar gerai padariau, kad palikau vaikus ir išvykau į didelę nežinią? Baimė trikdo mintis, nes mašina senutėlė, visa kriokianti, tarškanti, barškanti. Apskritai keista, kad ji dar važiuoja. Vyrai dažnai stoja, kad galėtų ataušti variklis, o man baisu, kad ji visai nesulūžtų. Paklausiu: – Ar greit įpratot važiuoti kita kelio puse? Jie kvatoja: – Būna visko, kartais išlekiam į kitą pusę, bet čia anglai mandagūs, sustoja, praleidžia... Baisu, kad nesustabdytų policija. Visko klausinėju, vyrai įtartinai daug ką nutyli. Mano laimė, kad dar tą 16
e m i g r a n ta i . a r b r a š k ė s v i r s ta f e r a r i a i s ?
įsimintiną naktį nežinojau, jog mašina buvo neregistruota, be techninės apžiūros, neturinti kelių mokesčių pažymos. Kad ir kaip baisu ir neramu, bet spėju pasigrožėti naktiniu Londonu, jo žiburiais, plačiomis apšviestomis užmiesčio autostrados juostomis, lygia kelio danga. Miela tokiu keliu važiuoti. Nada kalbina vyrus, o aš panyru į minčių tėkmę. Kalbu savo išmoktą maldą, mintimis pabūnu su vaikais. Netrukus autostradą keičia vingiuoti keliukai, aukštos akmeninės tvoros, apaugusios gervuogėmis ir man nežinomais dygliuotais krūmais. Stebiuosi Arno gebėjimu meistriškai laviruoti tais keliukais ir prasilenkti su kita mašina. Pasirodo, toks siauras keliukas turi „kišenes“, į kurias, susitikus iš priekio atvažiuojančią mašiną, galima atbuline eiga įvažiuoti ir saugiai praleisti kitą vairuotoją. Po penkių važiavimo valandų atvykstame į vietą.
Klerkienės namai
Mantas iš anksto pasirūpino raktais nuo namo, kuriame įrengtas kambarys man ir Nadai. Tiksliau, keturiolikai žmonių, bet kiti dar neatvykę, mes čia kol kas tik dviese. Kambarys didžiulis, jame keturiolika lovų, sustatytų dviem aukštais. Viena spinta. Kitame kambarėlyje įrengtas tualetas ir praustuvė. Lovos paklotos, padėti rankšluosčiai. Gana padorus kambarys, tik tas pelėsių kvapas ir kiaurai smelkianti drėgmė. Įkyrus burzgimas priverčia atitraukti mintis nuo kambario tyrinėjimo. Tai drėgmės rinktuvas. Vėliau daugelyje namų matysiu panašius drėgmės rinktuvus, bet tą sykį jis man sukėlė didelę nuostabą. Greitai su Nada išsivalom dantis ir į lovas miegoti. Kaip tvarkingos lietuvės pasirenkam pirmąją iš eilės 19
J u l i ja M i l i ū t ė
lovą: Nada gulasi apatinėje lovoje, aš – viršutinėje. Nuo kitų lovų „pasiskolinu“ keletą pledų ir bandau užmigti. Pirmą kartą tenka miegoti šlapioje patalynėje. Tada dar nežinojau, kad ta drėgmė ilgai mane lydės. Panyru į savo minčių skruzdėlyną, sukalbu Dievuliui maldą, kuri yra išskirtinai mano ir lydi mane nuo vaikystės. Nepamenu kas išmokė, gal pati sukūriau: – Ačiū, Dievuli, už šią dieną, už tai, kad mane apsaugojai nuo nelaimių. Ačiū, mano Angele, kad mane visur lydi. Labai prašau, nuskrisk pas mano vaikus ir juos globok. Padėk man, Dievuli, įgyvendinti savo planus ir kad visi mano sprendimai būtų teisingi. Tu, kuris aukštai, palaimink mane ir atleisk klaidas, ir nušviesk mano likimą dangiška žvaigžde. Anksčiau, kai neturėjau vaikučių, visad angelo prašydavau, kad globotų Mamytę, o vėliau pakeičiau prašymą. Pravirkstu tyliai, tyliai, kad neprižadinčiau Nados. Ryte nubundu nuo čaižaus triukšmo. Tai keturračiu važinėjasi Klerkienės sūnūs. Mano pagalvė šlapia – nežinau, ar nuo ašarų, ar nuo drėgmės. Kambarys nutviekstas ryškios saulės spindulių, kurie kambarį padalijo į aštuonis kvadratus. Toks ir mūsų langas – su 20
e m i g r a n ta i . a r b r a š k ė s v i r s ta f e r a r i a i s ?
aštuoniomis pertvarėlėmis. Pirma mintis – atverti langą ir išvėdinti šį drėgną kambarį. Nušoku nuo lovos, atveriu langą ir bėgu praustis. Taip prasideda mano pirmoji diena Anglijoje, mano kitoks gyvenimas. Tą rytą aš dar nežinojau, kad jis bus visiškai kitoks, nei kad buvo iki 2000-ųjų metų gegužės mėnesio. Išsimaudžiusi atsidarau lagaminą. Lagaminas paprastas, rusiškas, talpus. Niekada daugiau nebuvo užplūdusios tokios emocijos kaip tą rytą. Tame lagamine tilpo visa mano Lietuva, namų kvapas, dosnių Mamytės rankų prisilietimas, tylus vaikų žvilgsnis iš nuotraukų. Talpus lagaminas. Keletą minučių dar įkvepiu tų mielų kvapų, pabūnu mintyse su brangiais prisiminimais. Persirengiu, išsitraukiu naminę dešrikę ir duonos – tai mano mieloji Mamytė įdėjo kelionėn – ir einu pas Mantą. Jaučiu, bus stipriai pasiilgęs lietuviško maisto. Tik išėjus į kiemą, mane pasitinka vyrų šauksmai: – Labas rytas! Kaip miegojot? Kur jūsų draugė? Vos spėju atsakinėti į klausimų laviną. Pasirodo, šalia namo stovi dar vienas namelis ant ratų, kuriame gyvena keturi vyrai. Visi lietuviai. „Na, nėra taip liūdna, didelė ta mūsų Lietuva, nereikia, va, angliškai 21