Skip to main content

Emigrantai kodel as vis dar ten

Page 1

Bio g rafin is romana s


Kelias link pripažinimo

Iki lemtingo gėlių sezono dar reikėjo nueiti ilgą savęs ieškojimo kelią. Ko tik neišbandėm, kokių darbų nedirbom, bet visi darbai – nori to ar ne – kaip koks užkeikimas susibėga į kopūstų lauką. Rodos, tikrai ten negrįšim, tikrai jų nekirsim, ir vėl nieko gero neradę dorojame kopūstus kaip dideli. Darbas kaip darbas – nėra jis toks bjaurus, bet kiek tenka atlaikyti ūkininkų kritikos bei reikalavimų!.. O mes vis dar dirbame nelegaliai. Kartais kokie nagainos ūkininkai stovi gale lauko ir įsakinėja, kad kirstume netinkamus parduoti, neatitinkančius kokybės reikalavimų kopūstus. Kertam, pakuojam keikdami, pasipiktinę. Sunku didžiulį lauką iškirsti, ieškai nors kiek geresnių kopūstų, tiesiog „grybauji“ po lauką ir nesitiki uždirbti 10


E M I G R A N TA I . Ko d ė l a š v i s d a r t en ?

pinigų tą dieną. Jautiesi lyg labdarą darantis, nes neuždirbi nė minimalaus valandinio atlyginimo. Kvietiesi visus pragaro raguotuosius į tokį juodojo puvinio apsėstą lauką: kiekvienas kopūsto lapas atrodo tarsi sušaudytas, rodos, šliužas tyčia pragraužė skylę ir toliau sau laimingas nuėjo. Kai drėgna ir šilta, kopūstų išoriniai lapai ir lapkočiai tampa juodi, gleivėti. Puvinys apima visą daržovę ir skleidžia nemalonų kvapą. O kur dar kopūstų bakterinės ligos, kurios pasireiškia daugybe smulkių tamsių dėmelių ant lapų. Bakterijomis užterštą lauką ūkininkai purškia fungicidais, bet tai retai kada sustabdo puvinio plitimą. Ir ką tu, varganas žmogeli, gali padaryti tokiame baisiame lauke? Dažnai pasvarstau – kaip gali žmonės valgyti tokią chemikalų pilną daržovę? O valgo ir dar kaip, vos spėjam atlikti užsakymus prekybos centrams. Visur reklamuojama, kad būtent tamsiai žalias lapines daržoves sveika valgyti. Sakoma, kad žalios spalvos daržovės ne tik valo organizmą (mūsų kertami lapiniai kopūstai, manau, gali sukelti viduriavimą ir oi kaip išvalytų organizmą), bet ir gerina skrandžio veiklą, reguliuoja kraujospūdį, malšina skausmą, ypač galvos. 11


J U L I JA M I L I Ū T Ė

Manoma, kad žalia spalva saugo nuo peršalimo ligų. Su visomis šitomis tiesomis sutinku tik tuo atveju, jeigu daržovės išaugintos kaimo močiutės darže, kur jos nepurkštos, netręštos. O psichologai sako, kad žalios spalvos produktai padeda susikoncentruoti, rasti vidinę pusiausvyrą. Mano ne tik vidinė pusiausvyra, bet ir išorinė išsibalansavo. Po tokios darbo dienos jautiesi išsekęs ir daug labiau pavargęs, negu būtum prikirtęs dvigubai daugiau kopūstų sveikame lauke. Vakare, grįžę iš darbo, sulaukiame skambučio: – Girdi, atvažiuokit į sandėlį perrinkt savo prikirstos produkcijos – visą išbrokavo, nes prikirtot šiukšlių. Sandėlio kokybės kontrolieriui ir bosui nerūpi, kad ūkininkas liepė kirsti blogus kopūstus. Tu privalėjai juos kirsti tik gerus, švarius, nepažeistus. Va toks beteisis, nesipriešindamas, žemai nuleidęs galvą eini prie savo tų 400 dėžių, kuriose supakuota po 12 krepšelių su kopūstais. Kur ten supakuota! Grūste sugrūsta. Lapinių kopūstų svoris turi būti ne mažesnis kaip 500 gramų viename krepšelyje, tad labai sunkiai telpa visi 12 į vieną plastmasinę dėžę. Čia jau reikia vyriškos jėgos. Taigi iškratai viską iš dėžės ir skabai tuos prakeiktus lapelius, vėl dedi į krepšelį. 12


E M I G R A N TA I . Ko d ė l a š v i s d a r t en ?

Išmetęs trečdalį produkcijos, perrenki visą dienos darbą. Tai trunka dažniausiai iki vidurnakčio. Moka tik už perrinktą produkciją. Negana pažeminimo, kad turi viską perdaryt, išsišaipo iš tavęs, siūlo akinius užsidėti, atseit gal pamatysite, ką kertate. Vadybininkas Dovydas nesidrovi iškeikti blogiausiais žodžiais. Rėkia net pasiutęs, akys tik žaibus svaido kairėn dešinėn. Į žmogų nežiūri, vengia akių kontakto. Bet klykia su tokiu pasigardžiavimu, kad, rodos, nori ant tavęs išlieti visą per savaitę susikaupusį purvą. Suprantama, jis irgi gavo velnių nuo boso, kad nevažiavo į laukus ir netikrino kertamų laukų kokybės. Išvadina mus Dovydas foreign cunt*, atgrubnagiais, netikšomis. Man nerūpi, ką jis ten burnoja, nelabai gilinuosi ir neką suprantu. Tik labai nemalonu stovėti galvą nuleidus ir jaustis lyg nusikaltėlei, kad kirtai varganą ūkininko lauką. Kirtai, nes neturėjai kitos išeities. Dažnai juokaujame, kad perdažyti kopūstų lapų negalim, neturim dažų. Kartais taip nusėti juodais taškais visi lapai, kad tik viršūnėlėje du lapeliai geri žaliuoja. Taip dažniausiai nutinka netinkamai chemikalais nupurškus laukus. Negalima to daryti labai saulėtą dieną ar * Angl. foreign cunt – užsienio šunsnukis. 13


J U L I JA M I L I Ū T Ė

smulkiam lietui purškiant. Bet argi kas paiso instrukcijų ar agronomų rekomendacijų... Tokiomis valandėlėmis, kai iš bejėgiškumo norisi verkti, pradedu svajoti, kad neilgai vargsiu čia, kad koks nors nušvitimas įvyks ir susirasiu žymiai geresnį darbą, o dabar dar truputį pakentėsiu... Svajoju ir dabar: esu labai svarbus asmuo kokioje nors įžymioje kompanijoje ir šokdinu arogantiškąjį Dovydą kaip kad jis mus. Mintys skrieja toliau: dirbu tokioj kompanijoj, kuri superka kopūstus iš Dovydo kompanijos, o aš... brokuoju ir brokuoju, siunčiu atgal Dovydui... visus iki vieno kopūstus. Suprantu, kad tai bergždžios viltys, tačiau mano gyvenime tiek daug bjaurasties, tad bent pasvajoti galiu. Mano Ditė, gerai mokanti anglų kalbą ir jos dialektus, užsiplieskia ginčytis, bartis su juo. Suklūstu ir aš, pažadinta iš savo negudrių svajonių. Dovydas pradeda grasinti: – Iškviesiu imigracijos tarnybą ir važiuosite visi namo, gana čia jums anglišką duoną valgyt. Gana atimti iš anglų darbą ir trypti anglišką žemelę. Na, ir įsiplieskia ginčas. Ditė pradžioj ramiai kalba: 14


E M I G R A N TA I . Ko d ė l a š v i s d a r t en ?

– Pas tave anglai iš viso nedirba, nes čia šūdinas darbas, kurio nieks nenori dirbt, kas tau algą uždirbs, jeigu ne mes, tie, kuriuos vadini foreign cunt. Dovydas iššiepęs nevalytus dantis klykia: – Niekas jūsų neprašė atvažiuoti ir numušti mums atlyginimus, varykit į savo ubagų šalį ir gyvenkit. Ditė šaukia: – Neleisiu tau žemint mūsų, užsieniečių, ryt pat iš ryto einu į Užsieniečių pagalbos biurą ir dar pažiūrėsim, kas dirbs šitą darbą. Aš išvažiuosiu į Lietuvą, nes mane jau „užkniso“ ši amžina kova su vėjo malūnais. Negaliu net žiūrėt į tave. Manau, tu, Dovydai, nuo rytdienos sulauksi tokių baudų, kad maža nepasirodys. Jau vien už tai, kad neturi teisės šaukti ant manęs, o kur dar visa kita, kas susiję su nelegaliu įdarbinimu šioje fermoje. Kaip tu gali šitaip kalbėti apie mus, kai pats vedęs lietuvę. Taip ir ją žemini. Esi paskutinė šiukšlė tu, o ne žmogus, – greitakalbe ir pakeltu tonu grasina jam Ditė. Nuleidžia garą Dovydas. Vis stebiuosi anglų gebėjimu persikūnyti. Čia ką tik klykia, nepadoriai vaiposi, o po minutės tampa visiškai kitokiu žmogumi. Juk Lietuvoje ginčytis su bosu – tai tas pats, kas gesinti ugnį benzinu. Beviltiška. Ginčas visad baigsis tavo nenaudai. O čia tik 15


J U L I JA M I L I Ū T Ė

šast ir įvyko permaina. Žvilgsnis plieninis, juodos akys skrodžia kiaurai, rodos, pats tuoj įkąstų, bet balsas nuolankus: – Gerai, Dite, pamirškim šį pokalbį. Atsiprašau. Aš pasikarščiavau. Važiuok namo ir daugiau tavo kirstų kopūstų niekas nebrokuos. Pikta Ditė grįžo namo, net rankos drebėjo. Sako: – Ne tam baigiau institutą, kad kažkoks vadybininkas, baigęs vos 4 klases ir ką tik dirbęs paprastu traktorininku, be jokio intelekto ir išsilavinimo, ant manęs šauktų. Viskas. Siunčiu visais įmanomais kanalais savo gyvenimo aprašymą į Lietuvą ir kuo greičiau šaunu namo. O mes su partneriu Algiu po truputį prie visko pripratom. Su Algiu dar vis tebesam draugai. Susipažinom 2000-aisiais ir nesiskiriam – pykstamės, taikomės ir vėl pykstamės, bet kartu lengviau. Visur drauge koja kojon, ranka rankon. Būstą nuomojamės pusiau lygiom teisėm, maistas irgi per pusę, o ir darbą organizuojamės kartu, kad būtų našu ir pelninga. Man malonu, kad anglai, nors ir kokie jie niekšeliai (yra ir labai padorių, bet atsiranda nenaudėlių vienas kitas, kaip ir visose tautose), bet visada sugeba atsiprašyti ir pirmi pasiūlo surūkyti taikos pypkę. 16


E M I G R A N TA I . Ko d ė l a š v i s d a r t en ?

Taigi, grįžti namo įsiutęs, sušalęs ir žiauriai pavargęs, o kitą dieną vėl tas pats. Gerai, jeigu skambutis pasiveja negrįžus namo, dar būni nepersirengęs šlapių drabužių. Tada tais pačiais vilkėdamas ir dirbi šaltajam sandėly, sužvarbęs, sustiręs, atgrubusiais pirštais, bet gerumas tas, kad tais pačiais drabužiais. Nes kai grįžti namo ir persirengi sausais apdarais, o šlapieji jau sumesti į skalbimo mašiną, blogai... Ryte neturėsi kuo rengtis. Vėliau į tokius iškvietimus Algis pradėjo važiuoti su mano sūnumi Eimantu, kuris tuo metu buvo atvykęs į Angliją. Mūsų, moterų, neleido, nes mes esam sąžiningos ir kiekvieną dėžę stengiamės perrinkti gražiai. Kai jie nulekia, netrukus grįžta žvengdami. Sako: – Kol stebi tas kokybės kontrolierius, tai plėšom kopūstų lapelius, tik nueina kitur, tai švyst pašvyst permetam dėžes, sakom, jau perrinkom, ir kuo greičiau namo. Dažniausia jis tingi tikrinti arba jau būna jo darbo valandos pasibaigusios, tik palaukiam, kad jis išeina, tuoj ir švilpiam namo. Va taip ir sukomės iš visokių situacijų. Vis svajojau, kad vieną gražią dieną gausiu kvietimą dirbti geroje fermoje, gamykloje ar fabrike, ir bus sudie, kopūstai, sudie, piktasis Dovydai. Daug klausinėjau likusiųjų Lietuvoje 17


J U L I JA M I L I Ū T Ė

apie darbus, apie pragyvenimą ir eilinę buitį. Prašiau pažįstamų padėti susirasti man darbą. Pamažu supratau, kad gana taip draskytis dėl ilgesnio svaro. Vis dėlto tai tebuvo svajonės, sumišusios su realiu bandymu ieškoti, kur geriau, o giliai širdy dar nesiruošiau išvažiuoti.


Velykų džiaugsmas

Tarsi per prievartą, tiesiog todėl, kad esame emigrantai, susidraugavome su daugeliu tautiečių. Jau žinom kiekvieno gyvenimo istoriją, susitikę vakarais sugebame pasidalyti džiaugsmais ir vargais. Randam bendrą sprendimą, patarimą ar galų gale žinom, iš ko gali ką pasiskolinti ar kam paskolinti pinigų. Esame maža, jautri ir darbšti bendruomenė. Dažnai švenčiame bendrus gimtadienius – taip smagiau ir laiko sutaupai, nes dirbam daugiausia be poilsio dienų. Po truputį stengiamės integruotis į Anglijos visuomenę. Pažįstam kone visus ūkininkus, žinom jų keistenybes ir kokie jie žmonės. Vienų reikėtų saugotis, kiti labai uždari, o treti atviraširdžiai. Sugebam išsiaiškinti, kurio ūkininko lauką reiks kirsti, žinom to lauko kokybę. Jau 19


J U L I JA M I L I Ū T Ė

išsiaiškinom, kuris be galo šykštus ir tikrai bus apleidęs piktžolėmis, šliužais lauką, o kurio laukai net žiba, kaip gerai išpuoselėti. Netgi renkamės ūkininkus, pas kuriuos eisim kirsti lauko, o pas kuriuos ne. Įvairūs tie žmonės, bet negaliu pasakyti, kad tai būdinga tik anglams. Lietuvoje irgi pilna keistuolių. Taip ir turi būti, juk visuomenė būtų nuobodi, jeigu ne margumynas žmonių. Atėjus Velykų šventėms ne tik bendrą šventinį stalą paruošėme, bet ir pasirūpinome dvasios reikalais. Važiavome visi į ankstyvas mišias. Tie „visi“ – pagrindinis branduolys, apie kurį ir sukosi mano gyvenimas. Tai mano su Algiu dukros su vyrais bei seni geri draugai, su kuriais bičiuliavomės nuo pat pirmų atvykimo į Kornvalį dienų – Kosto šeima, Elena su Miku, Marius su Sara, Vytas ir Ričardas, Saulius. Jie paragino visus savo pažįstamus burtis bendrai maldai. Pasirinkom Šv. Marijos bažnyčią*. Daugeliu atžvilgių ši bažnyčia išliko panaši į tokią, kokia ji buvo 17 amžiuje. Dar 13 amžiuje čia stovėjo maža koplyčia. Manyta, kad koplyčią sunaikino ispanai per 1595 metų užpuoli* „Istorinė Koplyčios gatvė“, http://www.chapelstreet.co.uk/index.html 20


E M I G R A N TA I . Ko d ė l a š v i s d a r t en ?

mą, bet rasti rankraščiai rodo, kad Ispanijos karo vadas raportavo karaliui: – Be Penzanso miestelio, sudeginom daugiau nei keturis šimtus namų, atokių kaimelių ir tris laivus, kurie buvo prikrauti vyno ir kitų prekių. Šv. Marijos koplyčios nepadegėm, nes kapitonas Richardas Burley, anglų džentelmenas, tuo metu ten meldėsi. Dievas norėjo, kad ši koplyčia išliktų ugnies nepaliesta. Mūsų vyrai pasitraukė į kitą miestelį, vadinamą Niulinu. Koplyčia buvo restauruota ir praplėsta 17 amžiuje, o visiškai atstatyta 1834 metais. Taigi pasidomėjus šios bažnyčios istorija buvo labai smalsu įeiti į vidų ir pasimelsti žila senove dvelkiančiuose maldos namuose. Prie durų pasitiko kunigas. Toks senas malonus dvasininkas. Ilgi žili plaukai draikėsi pavasario vėjyje, rodėsi, jam nešalta, lyg nuo jo sklistų vidinė šiluma. Kvietė užeiti vidun mus, svetimšalius, kaip savo tikrus parapijonis, kaip senus pažįstamus. Keista, kad nereikia atlikti išpažinties, tai buvo mums neįprasta. Pakvietė kunigėlis bendrai maldai, drauge pamąstyti apie padarytas nuodėmes. Bandau jų ieškoti, perkratau praeitį, rodos, niekam niekuo nenusižengiau. 21


Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Emigrantai kodel as vis dar ten by knygos.lt - Issuu