Issuu

R omana s

Iš anglų kalbos vertė IRENA JOMANTIENĖ, MILDA DYKE

Versta iš: Jane Austen Emma Penguin Books, 1994

Iliustravo Hugh Thomson (1896 m. leidimas)

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-04-0323-5

g 1

ikimas, regis, nepašykštėjo Emai Vudhaus dovanų: daili, protinga ir turtinga, iš gerų namų ir linksmo būdo, ji pragyveno veik dvidešimt vienus metus, taip ir nepatyrusi didesnio sukrėtimo ar apmaudo kartėlio. Jaunesnioji nuoširdžiai prisirišusio, mylinčio tėvo duktė, ištekėjus seseriai, labai anksti liko šeimininkauti namuose. Motina mirė taip seniai, kad mergaitei liko tik blausūs glamonių prisiminimai, o jos vietą užėmė puiki moteris guvernantė, kuri pamilo seseris kone motiniška meile. Šešiolika metų pragyveno panelė Teilor Vudhausų namuose ir buvo mergaitėms veikiau draugė nei guvernantė, mylėjusi abi, bet ypač Emą. Jas siejo kone seseriškas artumas. Iš prigimties švelni panelė Teilor dar būdama guvernante nedrįso kad ir menkiausiai Emos varžyti, o dabar, kai neliko nė šešėlio autoriteto, jos gyveno kaip draugės, ir Ema galėjo daryti ką tinkama – nors ir labai vertino panelės Teilor nuomonę, ji visad laikėsi savos. 5

Toks užsispyrimas visad elgtis savaip bei polinkis perdėtai gerai save vertinti ir buvo tikrosios Emos ydos, grėsusios apnuodyti daugelį jos džiaugsmų. Tačiau kol kas ji nė nenujautė tokio pavojaus ir jokių nesėkmių nepastebėjo. Ją aplankė liūdesys, švelnus liūdesys, bet jis nesukėlė jokių nemalonių nuojautų. Panelė Teilor ištekėjo. Šis praradimas ir atnešė pirmąją širdperšą. Kaip tik savo mylimos draugės vestuvių dieną Ema pirmą kartą sėdėjo gododama, kas bus toliau. Kai vestuvės baigėsi ir nuotakos svita išvyko, liko jiedu su tėvu, be vilties, kad kas nors trečias prablaškys jų ilgą vakarą. Kaip paprastai, po pietų tėvas susitaisė miego, tad jai liko tik sėdėti ir mąstyti, ką praradusi. Jos draugei šis įvykis žadėjo tik džiaugsmą. Ponas Vestonas garsėjo nepriekaištingu būdu ir puikiomis manieromis, buvo tinkamo amžiaus, jo verslas šauniai sukosi, ir Emai teikė malonumo mintis, kaip kilniai ir nesavanaudiškai ji visada troško ir skatino šią sąjungą; tačiau jai tai buvo juoda diena. Nebus valandėlės, kad nejaustų, jog jai trūksta panelės Teilor. Ji prisiminė visą patirtą gerumą – šešiolika metų gerumo ir meilės: panelė mokė ją ir žaidė su ja nuo penkerių metų, negailėdavo jėgų būti su ja ir linksminti, kai Ema būdavo sveika, ir slaugė susirgusią. Už tai Ema jautė didžiulį dėkingumą, tačiau dar švelnesni ir brangesni prisiminimai buvo pastarųjų septynerių metų, kai ištekėjus Izabelei, jos liko dviese ir bendravo kaip lygi su lygia. Ji buvo draugė ir kompanionė, kokia nedaug kas gali pasigirti: protinga, išsilavinusi, paslaugi, švelni, žinojo šeimos įpročius, rūpinosi jais, o ypač Ema, domėjosi kiekvienu jos sumanymu, viskuo, kas teiktų malonumo. Ema turėjo kam patikėti kiekvieną savo mintį ir, būdama tokia mylima, niekada neišgirsdavo jokios kritikos. Ar ištvers ji šį pasikeitimą? Tiesa, jos draugė išsikelia vos už pusės mylios, tačiau Ema suvokė, kad ponia Veston, gyvenanti už 6

pusmylės, tikriausiai labai skirsis nuo panelės Teilor, gyvenusios jų namuose; nors buvo gamtos apdovanota ir turėjo patogius namus, Ema jautė, kad jai dabar grės intelektualinė vienatvė. Ji nuoširdžiai mylėjo tėvą, tačiau šis netiko jai į pašnekovus – nei rimtoms šnekoms, nei juokams. Natūralų jų amžiaus skirtumą (nes ponas Vudhausas vedė nejaunas) padidino jo prigimtis ir įpročiai; visą gyvenimą nuogąstavęs dėl sveikatos ir per daug nelavinęs nei proto, nei kūno, jis atrodė kur kas senesnis, nei buvo iš tikrųjų, ir nors visų mylimas dėl geros širdies bei malonaus būdo, tikrai negarsėjo talentais. Toli gražu ne kasdien buvo pasiekiama ir sesuo, nors ištekėjusi ši tepersikėlė į Londoną už šešiolikos mylių; Hartfilde tekdavo prastumti daug ilgų spalio ir lapkričio vakarų, kol ateidavo Kalėdos ir apsilankydavo Izabelė su vyru bei savo mažais vaikais, pripildančiais namus klegesio, ir visi džiaugdavosi, būdami kartu. Haiberyje, didžiuliame kaime, kur gyveno tiek žmonių, kad jis prilygo miestui, – o Hartfildas, nors ir turėjo savo pievą, krūmynus bei pavadinimą, vis tiek jam priklausė – nebuvo jai lygių. Vudhausai čia buvo svarbiausi. Jie viskam ir visiems davė toną. Ema turėjo daug pažįstamų, tačiau nė vienas net pusdieniui nepakeistų panelės Teilor. Tai buvo liūdna permaina, ir Ema nesusilaikė nedūsavusi ir netroškusi neįmanomų dalykų, kol nubudo tėvas, ir jai teko dėtis guvi. Jo nuotaiką būtinai reikėjo prablaškyti. Ponas Vudhausas buvo nervingas ir greitai pasijusdavo prislėgtas; prie ko prisirišdavo, tuos labai mylėjo – ir nepakentė išsiskyrimų; ir apskritai bodėjosi visomis permainomis. Santuoka, kaip tų permainų priežastis, jam visad buvo nepriimtina, ir dabar, kai jam teko išsiskirti su panele Teilor, dar nebuvo susitaikęs su tuo, kad ištekėjo jo duktė; kalbėdavo apie ją tik su užuojauta, nors tai ir buvo meile pagrįsta santuoka; o jo švelnus savanaudiškumas bei nesugebėjimas įsivaizduoti, kad kiti gali justi 7

kitaip, skatino jį manyti, kad panelei Teilor ši permaina tokia pat liūdna kaip ir jiems ir kad ji būtų kur kas laimingesnė, praleidusi visą gyvenimą Hartfilde. Ema šypsojosi ir čiauškėjo kaip įmanydama, kad tik išvaikytų tokias jo mintis; tačiau kai atnešė arbatą, jis tegalėjo pakartoti tą patį, ką buvo sakęs per pietus: – Vargšė panelė Teilor! O, kad ji vėl būtų čia. Na ir kodėl tas ponas Vestonas ją pastebėjo! – Nesutinku su jumis, tėte, ir jūs tai žinote. Ponas Vestonas tokio gero būdo, malonus, puikus vyras ir tikrai nusipelno geros žmonos, o jūs juk nenorėtumėte, kad panelei Teilor būtų tekę visada su mumis gyventi ir kęsti visas mano keistenybes, kai ji gali turėti savo namus? – Savo namus! Ir kas iš tų savo namų? Šie trissyk didesni – ir tu, brangioji, neturi jokių keistenybių. – Tačiau mes dažnai juos lankysime, ir jie atvyks pas mus! Mes nuolat susitikinėsime! Turime aplankyti juos pirmi; netrukus metas povestuviniam vizitui. – Bet brangioji, ar aš nueisiu taip toli? Iki Randalso galas kelio. Aš nė pusės tiek neįveikčiau. – Aš ir nemanau, kad turėtumėt eiti, tėte. Be abejo, važiuosime karieta. – Karieta! Bet Džeimsui nepatiks kinkyti arklius dėl tokio menko kelio; o kur paliksime vargšus arklius, kol svečiuosimės? – Pono Vestono arklidėje, tėte. Žinote, kad dėl to jau susitarėme. Viską aptarėme su ponu Vestonu aną vakarą. O dėl Džeimso, tai jau jis, be abejonės, visada noriai vyks į Randalsą, nes jo duktė ten kambarinė. Kitur vargu ar jis mus bevežtų. Tai jūsų dėka, tėte. Suradote Hanai gerą vietą. Niekas neprisiminė jos, kol jūs nepaminėjote – Džeimsas jums toks dėkingas! 8

– Labai džiaugiuosi, kad ją prisiminiau. Tai tikra laimė, nes nenorėčiau, kad vargšas Džeimsas jaustųsi mano menkinamas; ir neabejoju, kad ji bus gera tarnaitė: mandagi, gražiai kalba; man ji labai patinka. Kai tik ją sutinku, visada pagarbiai pasiteirauja, kaip gyvenu; ir kai buvo atėjusi pas mus siuvinėti, pastebėjau, kad ji visada teisingai pasuka užraktą ir niekada netranko durų. Ji tikrai gera tarnaitė, ir panelei Teilor bus didelė paguoda turėti šalia ką nors, prie ko ji pripratusi. O kai Džeimsas vyks aplankyti savo dukters, tai ji sužinos ir apie mus. Jis galės papasakoti, kaip mes laikomės. Ema kaip įmanydama stengėsi palaikyti šią linksmesnių minčių tėkmę ir tikėjosi, kad trik trak padės visą vakarą išlaikyti neblogą tėvo nuotaiką, ir jai liks kautis tik su savo sielvartu. Buvo pastatytas trik trak stalelis; tačiau greitai jis tapo nereikalingas, nes įžengė svečias. Ponas Naitlis, nuovokus trisdešimt septynerių ar aštuonerių metų vyriškis, ne tik seniai ir artimai bičiuliavosi su Vudhausų šeima, bet buvo ir Izabelės vyro jaunesnysis brolis. Jis gyveno maždaug už mylios nuo Haiberio, lankydavosi dažnai ir visad buvo laukiamas, o šįsyk juo labiau, nes buvo ką tik grįžęs iš Londono ir dabar atėjo į Hartfildą pasakyti, kad Brunsviko skvere viskas gerai. Šis laimingas sutapimas šiek tiek pagyvino pono Vudhauso nuotaiką. Ponas Naitlis visad būdavo smagus, o tai gerai veikė senąjį poną; į daugybę savo klausimų apie „vargšę Izabelę“ bei jos vaikučius gavo jam labai patinkančius atsakymus. Kai šie išseko, ponas Vudhausas kilniai tarė: – Labai malonu, ponas Naitli, kad tokiu vėlyvu metu užėjote pas mus. Tikriausiai kelionė buvo siaubinga. – Visai ne, sere. Labai gražus mėnesėtas vakaras, ir toks švelnus oras, kad man net teks kiek pasitraukti nuo jūsų didžiojo židinio. – Tačiau tikriausiai labai drėgna, purvas. Tikiuosi, neperšalote. – Koks purvas, sere! Pažvelkite į mano batus. Nė dėmelės. 9

– Keista, nes pas mus čia pliaupė lietus. Kai pusryčiavome, kokį pusvalandį pylė kaip iš kibiro. Aš net norėjau, kad jie atidėtų vestuves. – Ajai, aš nepasveikinau jūsų. Bet puikiai suvokdamas, kaip jūs abu turėtumėte džiaugtis, neskubėjau; tikiuosi, viskas praėjo bent pakenčiamai. Kaip viskas vyko? Kas daugiausia verkė? – A, vargšė panelė Teilor! Tai labai liūdna. – Galėčiau pasakyti „vargšai ponas ir panelė Vudhausai“, bet jokiu būdu ne „vargšė panelė Teilor“. Aš labai gerbiu jus ir Emą, bet jei jau mes kalbame apie priklausomybę ir nepriklausomybę, tai geriau taikytis prie vieno nei prie dviejų. – Ypač kai viena jų yra tokia įnoringa, varginanti būtybė! – žaismingai tarė Ema. – Žinau, jūs tai turėjote galvoje ir, be abejo, būtumėte pasakęs, jei tėtės čia nebūtų. – Neabejoju, kad būtų pasakęs, mano brangioji, tikrai, – atsiduso ponas Vudhausas. – Ko gero, aš dažnai įnoringas ir keliu daug rūpesčių. – Brangus tėte! Manote, kad kalbu apie jus ar kad ponas Naitlis galėtų taip apie jus manyti? Ne! Kalbu apie save. Ponas Naitlis mėgsta iškelti mano trūkumus, jūs žinote, tačiau visa tai tik juokai. Mes visada sakom vienas kitam ką norime. Išties ponas Naitlis buvo vienas iš nedaugelio, įžvelgusių Emos silpnybes, ir tikrai vienintelis, kuris apie tai jai pasakydavo; ir nors Emai tai nebuvo malonu, ji žinojo, kad dar nemaloniau tai būtų išgirsti tėvui, tad stengėsi, jog šis nė neįtartų, kad ne visi mano ją esant tobulą. – Ema žino, kad niekada jai nepataikauju, – tarė ponas Naitlis, – tačiau neketinu nieko juodinti. Panelė Teilor buvo įpratusi įtikti dviem asmenims, o dabar jai reiks stengtis dėl vieno. Taigi, ko gero, jai pasisekė. 10

– Na, – pridūrė Ema, norėdama baigti šį pokalbį, – jūs klausėte apie vestuves, mielai jums papasakosiu, nes viskas vyko tiesiog nuostabiai. Visi atvyko laiku, gražiausiais rūbais, nė ašarėlės, nė liūdno veido, nes jautėme, kad vos per mylią būsime atsiskyrę, ir neabejojome, kad kas dieną matysimės. – Mieloji Ema viską taip puikiai ištveria, – tarė tėvas. – Tačiau, ponas Naitli, jai iš tiesų labai skaudu netekti panelės Teilor, ir neabejoju, kad ilgėsis jos labiau, nei numano. Ema nusisuko, sykiu ir šypsodamasi, ir verkdama. – Ir kaipgi Emai netrūks tokios kompanionės, – pasakė ponas Naitlis. – Be abejo, mes negerbtume Emos, jei bent įtartume šitai; tačiau ji žino, kokią laimę panelei Teilor suteiks šios vedybos, supranta, kad panelės Teilor amžiuje reikia turėti savo namus, svarbu jaustis saugiai, tad ji turėtų ne sielotis, bet džiaugtis. Visi panelės Teilor draugai turėtų džiaugtis, kad ji laimingai ištekėjo. – Jūs pamiršote dar vieną dalyką, teikiantį man džiaugsmo, – priminė Ema, – ir labai svarbų, – kad aš juos supiršau. Aš juos supiršau, žinote, prieš ketverius metus; ir sulaukti to įvykstant, sulaukti patvirtinimo, kad atspėjau, nors tiek žmonių įtikinėjo, jog ponas Vestonas daugiau niekada neves, – tai atlygina man už viską. Ponas Naitlis pakraipė galvą, o tėvas meiliai atsiliepė: – Ach, brangioji, verčiau jau tu nesupiršinėtum ir nepranašautum, nes ką tik pasakai, visa išsipildo. Meldžiu tavęs daugiau niekam nepiršliauti. – Prižadu nesistengti dėl savęs, tėte, tačiau privalau, išties privalau padėti kitiems. O dar po tokios sėkmės! Visi kartojo, kad ponas Vestonas daugiau neves. Ne, nieku gyvu ne! Ponas Vestonas, tiek laiko pranašlavęs ir, regis, puikiausiai vertęsis be žmonos, nuolat užsiėmęs verslu ar leidžiantis laiką su draugais, – visad linksmas ir 11

visų laukiamas, tas ponas Vestonas, kuriam netektų nė vakaro per metus praleisti vienam, jei jis to nenorėtų. Na jau ne! Ponas Vestonas tikrai daugiau neves. Kiti net kalbėjo apie pažadus, duotus mirties patale žmonai, dar kiti – esą sūnus ir dėdė jam neleidžią. Visokių niekų buvo plepama apie tai, bet aš netikėjau. Nuo pirmos dienos (maždaug prieš ketvertą metų), kai mes su panele Teilor sutikome ji Brodvėjaus gatvelėje ir, ėmus purkšti lietui, jis liuoktelėjo ir taip galantiškai iš fermerio Mitčelo paskolino mums porą skėčių, aš tvirtai nusprendžiau. Jau nuo tos valandos ėmiau sukti galvą, kaip juos supiršus; ir kai man nusišypsojo tokia sėkmė, juk negalite tikėtis, tėte, kad aš mesčiau piršusi. – Nesuprantu, ką turite galvoje sakydama „sėkmė“, – prakalbo ponas Naitlis. – Sėkmė vainikuoja pastangas. Jūs tikrai teisingai ir subtiliai elgėtės pastaruosius ketvertą metų, stengdamasi priartinti šias sutuoktuves. Tai jaunos damos proto vertas užsiėmimas! Tačiau – ir man regis, kad taip ir buvo, – jūsų piršimas, kaip jūs pavadinote, reiškė, kad jūs apie tai tik pagalvojote ir vieną dieną sau tarėte: „Tikriausiai panelei Teilor būtų labai gerai, jei vieną dieną ponas Vestonas ją vestų“, ir paskui kartkartėmis sau tai kartodavote, – tad apie kokią sėkmę kalbate? Kokie jūsų nuopelnai? Kuo didžiuojatės? Jūs atspėjote, ir tiek. – O jums niekad nėra tekę patirti malonumo ir pergalės džiaugsmo, kai atspėjate? Man jūsų gaila. Maniau, kad jūs protingesnis, nes, patikėkite, teisingas spėjimas nėra vien akla sėkmė, reikia ir talento. O dėl nelaimingo žodžio „sėkmė“, dėl kurio jūs taip ginčijatės, nežinau, ar neturiu teisės į ją pretenduoti. Jūs nupiešėte du gražius paveikslus, tačiau gali būti ir trečias. Jei nebūčiau skatinusi pono Vestono lankytis šiuose namuose, nebūčiau visaip drąsinusi ir užglostinėjusi smulkių nesklandumų, gal 12

nieko ir nebūtų įvykę. Manau, jūs ganėtinai pažįstate Hartfildą, kad tai suprastumėte. – Tokį tiesų, atviraširdį žmogų kaip Vestonas ir tokią išmintingą, paprastą damą kaip panelė Teilor galėjote puikiausiai palikti rūpintis savo reikalais. Manau, kad besikišdama greičiau pakenkėte sau, nei pagelbėjote jiems. – Ema niekada negalvoja apie save, jei gali pasitarnauti kitiems, – įsitraukė ponas Vudhausas, ne visai suprasdamas, kur link krypsta pokalbis. – Bet, brangioji, meldžiu: daugiau nepiršk nieko; tai kvaila, ir tiek sielvarto suteikia išardytas šeimos ratelis. – Tik vieną sykį, tėte, dar rasiu nuotaką ponui Eltonui. Vargšas ponas Eltonas! Jums patinka ponas Eltonas, tėte; reikia surasti jam žmoną. Haiberyje nėra nė vienos, jo vertos, o jis čia išgyveno jau metus, ir būtų gaila, jei ir toliau turėtų vienas gyventi; ir kai šiandien jis sujungė jaunųjų rankas, man pasirodė, lyg ir pats norėtų būti jų vietoje! Aš labai vertinu poną Eltoną ir tik šitaip galėčiau jam pasitarnauti. – Ponas Eltonas, be abejonės, labai malonus jaunas vyriškis ir labai geras žmogus, aš ji labai gerbiu. Bet, brangioji, jei nori parodyti jam dėmesį, pasikviesk kada nors pietų. Tai bus daug geriau. Ir, drįstu manyti, ponas Naitlis mielai su juo susipažins. – Su didžiausiu malonumu, sere, bet kada, – juokdamasis atsiliepė ponas Naitlis. – Visiškai sutinku, kad tai būtų geriau. Pasikvieskite ji pietų, Ema, pavaišinkite geriausia žuvimi ir vištiena, bet leiskite pačiam išsirinkti žmoną. Patikėkit, dvidešimt šešerių ar septynerių vyras pajėgs savim pasirūpinti.

h 2

onas Vestonas buvo kilęs iš Haiberio, gimęs gar bingoje šeimoje, kurios dvi ar trys pastarosios kartos kopė vis aukščiau kilmingumo ir turtėjimo laiptais. Padoriai išsimokslinęs, tačiau anksti paveldėjęs nedidelį jį išlaisvinusį turtelį, prarado paskutinį polinkį užsiimti kuo nors pastovesniu, kaip kad jo broliai; veikliam, gyvybingam savo protui ir bendrauti linkusiai prigimčiai jis suteikė peno įstodamas į tuomet besikūrusią vietinės apygardos miliciją. Kapitonas Vestonas buvo visų numylėtinis, ir kai jo kariško gyvenimo aplinkybės lėmė jam susipažinti su panele Čerčil iš garsios Jorkšyro šeimos, kai panelė Čerčil jį įsimylėjo, niekas nenustebo, išskyrus jos brolį su žmona, kuri jo nepažinojo, bet buvo tokia išdidi ir pasipūtusi, kad šis ryšys ją įžeidė. 15

Tačiau panelės Čerčil, jau nejaunos ir tvirtai laikančios rankose palikimą – tegul ir mažą, palyginti su šeimos turtais, – buvo neįmanoma atkalbėti nuo santuokos, ir ji įvyko, be galo pažemindama poną ir ponią Čerčilius, kurie atstūmė ją su deramu ceremoningumu. Tai buvo netinkama sąjunga, nesuteikusi laimės niekam. Ponia Veston gal būtų įžvelgusi ir gerųjų jos ypatybių, bet ji gavo vyrą, kuris, apdovanotas karšta širdimi ir maloniu būdu, manė, jog visa kita jam priklauso iš jos paprasčiausiai todėl, kad jai teko tokia neapsakoma laimė pamilti jį; o jos būdas buvo ne per geriausias. Jai pakako užsispyrimo ir valios nenusileisti broliui, tačiau ji negalėjo susitvardyti neapgailestavus dėl nepaaiškinamo brolio elgesio ar nesiilgėti savo namų prabangos. Jie gyveno išlaidžiau, negu leido kišenė, bet tai buvo per menka, palyginti su Enskombu; ne, dėl to jos meilė vyrui neišblėso, bet ji norėjo visko sykiu: būti ir kapitono Vestono žmona, ir Enskombo panelė Čerčil. Kapitonas Vestonas, kuris visų, ypač Čerčilių, įsitikinimu, nepaprastai sėkmingai vedė, iš tiesų pasirodė sudaręs patį juodžiausią iš visų juodų sandėrių; kai po trejų bendro gyvenimo metų mirė jo žmona, jis liko dar neturtingesnis nei anksčiau, be to, dar su vaikeliu, kurį reikėjo išlaikyti. Beje, nuo išlaidų vaikui jis netrukus buvo atleistas. Kūdikis, kurio visi dar nuoširdžiau gailėjo dėl užsitęsusios motinos ligos, tapo savotišku susitaikymo tiltu; ir ponas bei ponia Čerčiliai, neturėdami nei vaikų, nei jokios kitos būtybės, kurią galėtų apgaubti savo rūpesčiu, pasisiūlė prižiūrėti mažąjį Franką iš karto po motinos mirties. Tėvui našliui veikiausiai derėjo šiek tiek pasipriešinti 16

ar pajusti bent lengvų skrupulų; tačiau kadangi juos nustelbė kiti rūpesčiai, vaikas buvo perduotas Čerčilių globai ir gavo teisę į jų turtus, o tėvui teliko rūpintis savimi ir stengtis kiek įmanoma pagerinti savo padėtį. Jis panoro visiškai pakeisti savo gyvenimą, metė miliciją ir užsiėmė prekyba. Kadangi broliai buvo jau visai neblogai įsitaisę Londone, jam nereikėjo sunkiai kapstytis, kol prasiskins kelią. Jis dar turėjo nedidelį namelį Haiberyje, kur paprastai ilsėdavosi; taigi, maloniai švytuodamas tarp naudingo verslo ir aukštuomenės malonumų, praleido dar aštuoniolika dvidešimt savo gyvenimo metų. Jam nesunkiai pasisekė kur kas pagerinti savo materialinę padėtį, todėl galėjo įpirkti nedidelį nekilnojamąjį turtą šalia Haiberio, apie kurį jis visuomet svajojo, – to pakako, kad galėtų vesti net tokią bekraitę moterį kaip panelė Teilor, o pats gyventų taip, kaip geidė jo draugiška, bendrauti linkusi prigimtis. Praėjo šiek tiek laiko, ir jis ėmė galvoti apie panelę Teilor; bet kadangi tai nebuvo tironiška jaunystės įtaka jaunystei, ji nepakeitė jo apsisprendimo įsikurti sėsliai tik tada, kai nusipirks Randalsą; o tą Randalsą nusipirkti jis norėjo jau labai seniai, tad atkakliai siekė ir gavo ko norėjo. Jis praturtėjo, pirko namą, vedė ir įžengė į tą savo egzistavimo laikotarpį, kuris žadėjo būti nepalyginamai laimingesnis už visą praėjusį gyvenimą. Dėl savo temperamento jis niekuomet nebuvo nelaimingas, net ir savo pirmosios santuokos laikotarpiu, o antroji turėjo parodyti jam, kokia nuostabi ir protinga gali būti iš tiesų mylinti moteris, ir suteikti mielų širdžiai įrodymų, kad daug nuostabiau yra 17

pačiam išsirinkti negu būti išsirinktam, kad geriau sužadinti kito dėkingumą negu pačiam jaustis dėkingam. Ponui Vestonui nereikėjo stengtis kam nors įtikti: jo pinigai priklausė jam, nes Frankas buvo auklėjamas kaip dėdės tikrasis įpėdinis; tai buvo toks atviras įvaikinimas, jog, atėjus deramam amžiui, vaikas pasirinko Čerčilių pavardę. Mažiausiai buvo tikėtina, kad jam kada nors prireiks tėvo pagalbos. Tėvas dėl to visiškai nesibaimino. Teta buvo kaprizinga moteris, ji kuo griežčiausiai tvarkė savo vyrą; tačiau pati pono Vestono prigimtis neleido jam įsivaizduoti, kad gali būti tokių įgeidžių, kurie nepasigailėtų jam brangaus asmens, pelnytai brangaus. Kiekvienais metais jis pasimatydavo su sūnumi Londone ir juo labai didžiavosi; jis su tokia meile pasakodavo, koks dailus ir vykęs jaunuolis jo sūnus, kad visas Haiberis taip pat ėmė didžiuotis juo. Vietiniams atrodė, jog jis priklauso jų miesteliui, todėl jie visi bendrai gali dalintis jo džiaugsmais ir ateities godomis. Ponas Frankas Čerčilis buvo Haiberio pasididžiavimas, tad miestelyje neblėso susidomėjimas ir noras jį pamatyti, bet jis nejautė tokio palankumo, nes nė karto gyvenime čia neapsilankė. Dabar, kai tėvas vedė, visi sušneko, kad apsilankymas būtų tinkamo dėmesio ženklas. Niekas dėl to neprieštaravo: nei kai ponia Peri gėrė arbatą su ponia ir panele Beits, nei šios, atvykusios atsakomojo vizito. Tai tinkamiausias metas ir ponui Frankui Čerčiliui pasirodyti gimtinėje; ši viltis dar sustiprėjo, kai visi suprato, jog jis parašė savo įmotei. Keletą 18

dienų kiekvieno rytinio vizito Haiberyje metu vis pasigirsdavo užuominų apie gražųjį laišką, kurį gavo ponia Veston. – Tikiuosi, jūs girdėjote apie tą nuostabų laišką, kurį parašė ponas Frankas Čerčilis poniai Veston? Tikriausiai tai buvo labai gražus laiškas. Man apie jį papasakojo ponas Vudhausas. Jis matė tą laišką ir sako, jog dar niekuomet gyvenime nebuvo skaitęs tokio puikaus laiško. Taip, tai buvo iš tiesų ypatingos vertės laiškas. Ponia Veston, suprantama, susidarė itin palankų įspūdį apie jaunąjį ponaitį; toks malonus dėmesys buvo nepaneigiamas jo išminties įrodymas, o sykiu ir maloniausias sveikinimas sutuoktuvių proga, papildęs tą gausybę, kurios jie buvo iš visur sulaukę. Ji jautėsi esanti moteris, kuriai nusišypsojo nepaprasta sėkmė; ji gyveno pakankamai ilgai, kad žinotų, kokia laiminga dabar gali būti laikoma; o sielvartavo tik dėl to, kad teko išsiskirti su tais, kurių draugystės jausmai jai niekuomet neišblėso ir kuriems sunku bus pakelti išsiskyrimą su ja. Ji žinojo, kad kartais jos iš tikrųjų pasiges, ir stačiai neįstengė be skausmo galvoti, kad Ema prarado vienintelį malonumą, kad galbūt ji kenčia valandų valandas trunkantį nuobodulį vien dėl to, jog neturi kompanionės; tačiau brangioji Ema nėra silpnabūdė ir pajėgia kur kas geriau, nei sugebėtų jos vietoje daugelis kitų, pasinaudoti savo situacija; ji turi proto, energijos ir jausmų, kurie, galima tikėtis, padės jai sėkmingai įveikti tuos nedidelius nepatogumus bei suvaržymus. Guodžia dar ir tai, kad Randalsas visiškai netoli nuo Hartfildo, tą atstumą gali įveikti ir moteriškė pėsčiomis, o žinant pono Vestono požiūrį 19

bei gyvenimo aplinkybes, regis, niekas nesutrukdys joms ateinantį sezoną pusę savaitės vakaroti drauge. Ema dabar ištisas valandas praleisdavo nugrimzdusi į dėkingumo kupinus prisiminimus apie ponią Veston, kuriuos tik retkarčiais nutraukdavo kartėlis; jos pasitenkinimas – ne, kur kas daugiau negu vien pasitenkinimas, – jos audringas džiūgavimas buvo toks teisėtas, toks akivaizdus, kad Ema, puikiai pažinodama savo tėvą, kartais vis viena nustebdavo, jog jis vis dar gailisi „vargšės panelės Teilor“, kai jie palikdavo ją Randalse, apsuptą visokeriopo namų jaukumo, ar žvelgdavo, kaip ji vakare lipa į karietą, padedama savo malonaus sutuoktinio. Kiekvieną kartą ją palydėdavo pono Vudhauso nostalgiškas atodūsis: – Ach, vargšė panelė Teilor! Ji mielai pasiliktų. Panelės Teilor nesusigrąžinsi, tačiau nepanašu, jog kada nors išseks gailestavimai; bet prabėgo kelios savaitės, kurios vis dėlto atnešė šiokį tokį palengvėjimą ponui Vudhausui. Kaimynų sveikinimų srautas galų gale išseko; pagaliau jį liovėsi erzinę linkėjimai tokia liūdna proga; o tiek sielvarto suteikęs vestuvių pyragas galop buvo suvalgytas. Jo paties skrandis nepakęsdavo jokio riebesnio maisto, todėl jis niekuomet nepatikėjo, kad kitų žmonių skrandžiai kitokie. Tai, kas buvo nesveika jam, jo supratimu, negalėjo būti gerai ir niekam kitam; todėl jis kuo nuoširdžiausiai stengėsi įkalbėti juos, kad vestuvinio pyrago net nebūtų, o kai pastangos pasirodė esančios bergždžios, tuomet jis lygiai nuoširdžiai mėgino įtikinti bent jau nevalgyti. Rimtai susirūpinęs, jis pasitarė šiuo klausimu su ponu Periu, 20

vaistininku. Ponas Peris buvo išmintingas džentelmenas, kurio dažni vizitai buvo vienas iš pono Vudhauso paguodos šaltinių; šitaip užkluptam, ponui Periui beliko tik sutikti (nors tai atrodė ir gerokai prieštaraują natūraliam žmonių polinkiui), kad vestuviniai pyragai tikrai daugeliui gali būti ne į sveikatą – gal net daugumai žmonių, o ypač jeigu piktnaudžiaujama. Tokia vaistininko nuomone, kuri patvirtino ir jo paties, ponas Vudhausas tikėjosi paveikti kiekvieną naujai susituokusios poros svečią; nors jis ir stengėsi, pyragas buvo suvalgytas; tačiau jis nenurimo tol, kol neliko nė trupinio. Tiesa, po Haiberį klaidžiojo keisti gandai, kad visus mažuosius Periukus taip pat matė su ponios Veston vestuvinio pyrago riekėmis rankose, tačiau tuo ponas Vudhausas niekuomet nepatikėjo.

8 21