Gediminas Kulikauskas
ĮŽANGA (NUO APELSINŲ PRIE ELEKTROS) Kada nors neišvengiamai ateis laikas (jis jau prie slenksčio), kai žmonės kraipys galvas, skaitydami (tikiuosi, dar bus skaitytojų) apie pirmojo posovietinio Lietuvos dvidešimtmečio keistenybes. Man smagu, kad kiek pravėrus duris į smetoniškąjį pasaulį, drauge ten dirstelėjo ir nemažai skaitytojų. Tikrai nesitikėjau, kad „Apelsinų kontrabanda“ sulauks net trijų leidimų. „Elektros boikotas“ – knyga mažumėlę kitokia, o pirmiausia, ji bent 100 puslapių stambesnė už „apelsinus“. Ir iliustruota, ko gero, net gausiau. Kita vertus, nors knyga ir svaresnė, daugelis jos temų gerokai „lengvesnės“, nagrinėjančios tas tarpukario Lietuvos gyvenimo sritis, kurias paprastai aplenkia „rimtieji“ tyrinėtojai. Joje rasite tiek rožinių mūsų prosenelių svajonių, tiek rūsčių ateities prognozių. Čia surinktos ir populiariausios to meto siaubo istorijos. Pagrindinė tema skirta elektros boikotui – kone brangiausiai Europoje už elektrą mokėję lietuviai nustebino pasaulį visą savaitę Laikinojoje sostinėje atsisakę vartoti elektros energiją. Anot tyrinėtojų, tai bene vienintelis rimtesnis vartotojų mėginimas Europos energetikos istorijoje pasipriešinti gamintojų monopoliui. Nuostabu patyrinėti, kaip apsisuko laiko ir istorijos ratas Karaliaučiaus srityje. Kadaise lietuviškų maisto prekių boikotą paskelbusi na6
cistinė Vokietija čia sulaukė maisto kontrabandos antplūdžio. Šiomis dienomis maisto kontrabandos klausimas aktualus jau Rusijai. Kai kurios fotografijos man pasirodė vertingesnės už tas, kurios tik papildo tekstą. Jos virto atskirais pasakojimais, kuriems paskyriau atskirą skiltį, pavadinęs „Nuotrauka su istorija“, juos įterpiau tarp ilgesnių temų, tekstui paįvairinti. Vienur tai įdomi statistika, kitur – tiesiog smagi nekasdieniška istorija ar net pusiau anekdotas. Knygoje vietomis rasite ir rubriką „Iš arčiau“ – tai originalių to meto dokumentų, pasakojimų, straipsnių ištraukos. Kaip daugelis, ragavusių istorijos mokslų, jaučiu silpnybę originaliems tekstams, taip puikiai atskleidžiantiems to laikmečio kalbėseną, dvasią ir ritmą. Trumpai kalbant, perskaitę knygą, sužinosite atsakymus į klausimus: – Kas yra „capukai“? – Kodėl Žemaičių Kalvarijoje vykusių atlaidų metu kaimiečiams prisireikdavo sveikų nervų? – Ką reiškia klausimas „Ar vuoliji pakyliuot karavuoną?“ – Kokie „mažučiai šliaužiojantys automobiliukai“ rekomenduoti kaip „gerai tinkantys neturtingiems mūsų krašto žmonėms“? – Kodėl apsilankę Lietuvoje, kiekvienas grįždavo su prakąsta dešra rankoje? – Kam ateities Kaunui būtinai reikės keturių didžiulių malūnų? ... ir gausybę kitų įdomybių. Gero skaitymo! Gediminas 7
„Spindulio“ spaustuvės futbolo komanda turnyro metu, 1936 m. rugpjūčio 30 d. Antano Motuzo fotografija.
Pirmaisiais tarpukario metais Lietuvos futbolui mūsų krašte pranašauta niūri ateitis – jis net nelaikytas sporto šaka, o tik „neestetine“ mada, kuri greitai praeis ir kuria lietuviams neverta žavėtis – vis tiek nieko nepasieks.
ŠIŲ DIENŲ PSICHOZAS – Futbolas! Futbolas! Golas! Korneris ir t. t., – šiandie tiktai ir girdi. Dvyliktą nakties išmušus, kai Žaliajame kalne užgesusi jau elektra, mėnuliui bešviečiant, turgaus aikštėj grūmėsi mokiniai mušdami futbolą, varė vieni kitiems golus... Visas miestas miegojo, o tėvai turbūt laukė beatvykstančių „nugalėtojų“... Futbolą dabar visur matai. Štai L. Alėjoj netikėtai iš vartų galvatrūkčiais lekia būrelis vaikų paskui kamuolį, daužo jį į visas puses po tramvajum, ant autobuso, ant dangčių... Minioj, aikštėj, kambary ir t. t. visur matai dūkstantį futbolą. Futbolo azartu šiandie apsvaiginta moksleivija, jaunuomenė, minia. Pastaroji futbolui sumoka nemaža pinigų. Šiandie valstybės pradeda rungais bei demonstruoti futbolu. Futbolas – šių dienų psichozas. Ši naujiena miniai, žinoma, atsibos ir išeis iš mados. Ne tas man šį kartą rūpi pasakyti. Aš noriu tiktai pažymėti, kad futbolas nėra sportas, kaip daugelis mano, ar bent ne visai sportas. Sporto sąvoka mes apibūdiname tas fizines žmogaus kūno manipuliacijas, mankštą, kuriais atsiekiamas tobuliausias organizmo išsivystymas ir fizinis sustiprinimas. Sporto sąvokai atitinka visokių rūšių gimnastika. Gimnastikuojant daromi toki judėjimai bei kitos manipuliacijos taip, tuo tikslu, kad sakysim, išvystyti raumenis, kad sutikslinti judėjimus, kad pagerinti kvėpavimą ir t. t. ir t. t. Futbolas to neatsiekia. Futbolininkas pernelyg labai nuvargsta, uždūsta, pernelyg smarkiai įsitempia. Šiuo žvilgsniu futbolas visai prilygsta imtynėms; gi pastarųjų niekas nepriskiria sportui. 9
Iš estetinės pusės futbolas nesudaro ir negali sudaryti jokio pasigėrėjimo, nes jis esmėje neestetingas: spardymas, daužymas, mušimas ir kita. Psichologiniu žvilgsniu futbolas yra azartinis žaidimas ir tuomi jaunuomenei nenaudingas. Auklėjimo žvilgsniu – antipedagoginis. Tą senai supranta kultūringesnės tautos, pav. čekai, ir ten jaunuomenė fiziniai auklėjama gimnastika. Man asmeniniai daug įdomiau būtų dalyvauti protiniame turnyre: moksliniame, literatūriniame, muzikaliniame, negu apyvulgariame futbolo. Intelektualiniai turnyrai yra galimi ir ar neverta būtų dėl jų pagalvoti ir jų imtis. Ne visame gi mes turime sekti kitas tautas, kitus kraštus ir visada, tik sekti ir būti užpakaly jų. Būkim savistovesni. Alfa. („Lietuvos žinios“, 1925 m. rugpjūčio 15 d., Nr. 181.)
SMETONIŠKOJI FUTURISTIKA (kaip mūsų seneliai regėjo Kauno ir Lietuvos ateitį)
„Sako, visą kraštą elektrifikuosim ir su auto į turgų iš kaimų važiuosim...“ – dainą apie ateities Lietuvą, kurioje „...traktoriai laukus ars, orlaiviai sės grūdus“ smetonmečiu smagiai traukė Pupų Dėdė (ir Dėdienė). Paspėlioti, kaip po 10, 20 ar 50 metų gyvens jų vaikai ir anūkai, buvo gana populiarus užsiėmimas tarpukario Lietuvoje. Šiandien galime pažiūrėti, kiek tos prognozės buvo tikslios...
KAUNO MIRTIS BENZINO IR ASFALTO GARUOSE Panašu, kad Laikinosios Lietuvos sostinės gyventojai tarpukariu ypač mėgo pasmalsauti, kaip jų miestas atrodys ateityje. Pasitaikydavo išties šiurpių prognozių. „– Kaunas yra dauboje, – pasakė tėvas. – Dūmai Kauną užnuodys. Meksfalto garai, benzinas ir prostitučių kvepalai. Visa tai užnuodys Kauną ir nekaltus vaikelius.“ Štai tokią liūdną smetoninio Kauno ateitį regėjo vienas iš Vytauto Sirijos Giros romano „Raudonmedžio rojus“ personažų. Tiesa, ten pat buvo nurodyta ir (gana egzotiška) išeitis, savotiška miesto „ventiliacija“: „...vienintelė išsigelbėjimo priemonė – keturi galingi malūnai, kurie besisukdami pakeistų Kauno orą.“ Personažas automobilių dujų baiminosi visai be reikalo. 1932 m. visoje Lietuvoje tebuvo registruota vos kiek daugiau nei pora tūkstančių automobilių, o 2012 m. tik Kaune buvo registruoti 185 tūkst. automobilių. Bene aktyviausiai įvairiausius Kauno ateities scenarijus mėgino atspėti laikraščio „Diena“ žurnalistai. Jau 1929 m. jie paskelbė „atskleisią ateities uždangalą“, kalbindami Kauno valdžios žmones apie įsivaizduojamą miesto ateitį 1939-aisiais. Burmistras Jonas Vileišis žurnalistams pirmiausia išrėžė neabejojąs, kad po dešimtmečio Lietuva jau bus susigrąžinusi Vilnių. 12
Ką gi, jis neklydo (tik vargu ar įsivaizdavo, kad 1939-aisiais Vilnių lietuviams sugrąžins sovietai). Netgi atgavus Vilnių dauguma centrinių valstybinių įstaigų, anot Vileišio, liks Kaune, kuris jau bus „pritaikintas mūsų respublikos svarbiausio miesto šaunų vardą nešioti“. Juolab kad Kaunas, burmistro manymu, 1939 m. nenusileis Vilniui gyventojų skaičiumi. Čia Vileišis prašovė – Laikinojoje sostinėje tais metais buvo 154 tūkstančiai, o Vilniuje – 209 tūkstančiai gyventojų.
Buvo besibaiminančių, kad automobilių ir asfalto garai ilgainiui užnuodys Kauną. Lietuvos liaudies buities muziejaus fotografija.
Be to, „prie Kauno miesto visomis linkmėmis bus pratiesti geri plentai... Vilnius, kur jokių plentų netiesiama, ir tuo žvilgsniu atsiliks.“ Tiesa, Vileišis pripažino, kad Vilniaus apylinkės gal ir gražesnės, bet Kauno – neabejotinai derlingesnės, be to, Laikinoji sostinė daug arčiau Vakarų kultūros. 13
Jonas Vileišis, Laikinosios sostinės burmistras, neabejojo, kad Vilnius bus susigrąžintas, bet... Kaunas jį nustelbs. Vikipedija.
Tarpukario laikų Kaunas, turėjęs, anot prognozių, ilgainiui gyventojų skaičiumi ir pasiekimais pranokti Vilnių. Antano Motuzo fotografija. 14
LAISVĖS ALĖJA – BE NELEMTŲ MEDELIŲ Vienas miesto inžinierių, kažkoks p. Frikas, korespondentui aiškino, kad jau po dešimtmečio Kauno pakraščius su centru jungs „elektrinis arba bėginis transportas“. Žemiau Nemuno ir Neries santakos, dešiniajame krante, pastačius uostą, pagyvės laivyba. Su miestu bus sujungta ir Nemuno sala, kur pastatys ne tik gyvenamųjų namų, bet ir Didįjį miesto teatrą (minėtoje saloje išdygo ne teatras, o „Žalgirio arena“ ir, deja, tik 2011 m.). Laisvės alėja „nusikratys tais nelemtais medeliais“ (medelių, kaip žinia, ten nestinga iki šiol). Ir taps reto gražumo asfaltuotu prospektu: plačiais šaligatviais, nušviestu elektros žibintų. Įdomu, kad inžinierius – gal užkietėjęs žvejys – pranašavo, jog Kaune vietoj žuvų turgaus (buvusio dabartinėje Steigiamojo Seimo aikštės vietoje) bus įrengtas „Lietuvos žūklės centras“. Jame bus rezervuarai gyvoms žuvims laikyti, iš kurių tas žuvis vežios ir lėktuvais skraidins pardavinėti net į užsienį. Žurnalistai ne tik dūsavo, svajodami apie ateitį. Ne mažiau mėgta sulyginti senąjį Kauną su smetoninės Laikinosios sostinės pasiekimais. Štai, prisimindami 1919-ųjų Kauną, pastebėdavo, kad tuomet jo gatvių „niekas nė nesapnavo laistyti, negu tik pamazgas į jas pildavo“. O daugelis priemiesčių namų langų tebuvo „skuduriniai“ (t. y. kamšyti skudurais), kai kur trūko ir, neturint malkų, sukūrentų durų. 15
VALANDA BELGIŠKOS ŠVIESOS UŽ KILOGRAMĄ KIAULIENOS Vis dėlto vienas labiausiai žmones erzinusių dalykų buvo elektros kaina. Elektra, bent miestuose ir didesniuose miesteliuose, jau seniai buvo tapusi ne „prabanga, o pirmojo reikalingumo dalyku“. Bet dauguma elektros stočių (to meto Lietuvoje jų buvo apie 120) sutartis su miestais ir miesteliais buvo sudariusios dar prieš krizę, o šiai įsibėgėjus nė nemanė atsižvelgti į pasikeitusią situaciją, smukusias kainas. Lietuvoje elektros kaina 4-ojo dešimtmečio pradžioje su nedidelėmis išimtimis svyravo tarp 1,1–1,5 Lt už kilovatvalandę (kW). Tuo metu spauda mirgėjo pranešimais, kad už tiek pat elektros Paryžiaus gyventojai moka vos 20 ct, Londono – 70 ct, Daugpilio – 40 ct, o Rygos – 57 ct. Lietuvos provincijų elektrinių dauguma lygiavosi į plėšikiškomis kainomis pagarsėjusią ir belgams priklausiusią Kauno elektros stotį, kuri taikė 1,35 Lt tarifą už kW. Pastaroji godumu garsėjo dar nuo carinių laikų. Nuo 1900 m. sausio keturiasdešimčiai metų miesto elektrinio apšvietimo koncesiją gavęs belgas R. F. Smatceris pelnėsi nevaržomas. Elektra Kaune, nepaisant Rusijos vidaus reikalų ministerijos raginimų mažinti tarifą, buvo porą kartų brangesnė nei kituose Rusijos miestuose. 80
Elektros laidai tarpukario Laisvės alėjoje. Išerzinti plėšikiškų elektros kainų, 1933-iųjų pavasarį kauniečiai nusprendė patys sutvarkyti „elektros reikalus“. Henriko Antanaičio fotografija.
Belgai buvo nustatę gana sudėtingą, „plaukiojančią“ elektros (kuri, beje, skirstyta į dvi rūšis: „jėgos elektrą“, skirtą varikliams, ir elektrą apšvietimui) kainą. Pastaroji iš dalies priklausė nuo lemputės galios ir darbo laiko santykio. Šitaip miesto Dūma, išsiprašiusi nemažas nuolaidas, 1913–1914 m. už 16-25-32-50 žvakių galios lempučių darbo valandą mokėjo nuo 2 iki 5,76 kapeikų. Tačiau nuo privačių vartotojų lupti devyni kailiai, mat elektrinės savininkai su kiekvienu, tarytum turguje, tardavosi individualiai. O maksimalus tarifas galėjo siekti ir 50 kapeikų už 1 kW. Žinant, kad tuo metu 1 kg druskos kainavo 2 kp, bulvių – 3 kp, miltų – 5 kp, o 81
kiaulienos – 30 kapeikų, lengva suprasti, kad elektrinis apšvietimas buvo prabanga, kurią vargiai galėjo sau leisti net palyginus dosnų – 40 rublių mėnesinį – atlyginimą gaudavę eiliniai Kauno elektros stoties darbininkai (jų 1914 m. ten plušėjo 47).
Nuo 1900 m. sausio pradėjusi veikti belgų valdoma Kauno centrinė elektros stotis. Jau tada belgiška elektra miestiečiams kainavo du kartus daugiau nei Rusijoje. H. Antanaičio kolekcija.
Elektros linijos tiesimo darbai tarpukario Lietuvoje. Skaitmeninė kopija iš G. Kulikausko archyvo, Antano Motuzo kolekcija. 82
Maisto produktų kainos 1930–1940 m. Lietuvoje 1 kg perlinių kruopų: 0,36–0,85 Lt 1 kg raugintų kopūstų: 0,17–0,43 Lt 1 kg silkės: 0,95–2,78 Lt 1 kg kiaulienos: 0,8–2,05 Lt 1 kg rūkytos dešros: 1,7–4,02 Lt 10 vnt. kiaušinių: 0,55–1 Lt 1 litras pieno: 0,15–0,3 Lt 1 litras grietinės: 0,85–1,05 Lt 1 kg smulkaus cukraus: 1–1,6 Lt 1 kg bulvių: 0,03–0,05 Lt 1 kg kvietinių miltų: 0,37–0,75 Lt 1 kg sviesto: 2,75–3,4 Lt
Dešrelių pardavėjas Biržuose, apie 1939 m. Biržų krašto muziejaus „Sėla“ fotografija. 83