R omana s Iš anglų kalbos vertė VAIDA JĖČIENĖ
Vilnius, 2018
Joskei, kuris žavisi abiejų Malerių muzika
Turiu dvi sielas: gerai tai žinau. Ir negi esu melagė? Kokia tyra ekstazė apima, kai jis su tokia laime žvelgia į mane. Nejau ir tai – melas? Ne, ne. Man reikia iškviesti antrąją savo sielą. Tą, kuri karaliavo iki šiol, privalu ištremti. Turiu siekti tapti tikru žmogumi ir leisti viskam mano gyvenime vykti savaime. Almos Marijos Šindler dienoraštis, 1902 m. sausio 16 d.
PRELIUDAS
1899-ųjų sausis TERESIANUMO GATVĖ VIENOS KETVIRTASIS RAJONAS Devyniolikmetė Alma Marija Šindler visu kūnu ir siela troško atsipeikėti. Įsitaisiusi prie pianino šeimos svetainėje, dvelkiančioje oranžerijoje užaugintomis lelijomis, ji kūrė naują dainą. – Ich wandle unter Blumen und blühe selber mit, – dainavo ji, akompanuodama sau. Klajojau tarp gėlių, žydėjau su jomis. Žodžiai buvo iš Heinricho Heinės eilėraščio, bet muzika – sukurta tik jos pačios. Užsimerkusi Alma leido dainai lietis pačiai, tarsi gyvą būtybę ją pagimdžiusi ir išleidusi į platųjį pasaulį. Gera buvo jos muzika ar ne, nė nenumanė, užtat per ją tikrai sunkte sunkėsi tiesiai iš širdies srūvanti aistra. Tapytojai, tokie kaip jos tėvelis, didysis Emilis Šindleris, tebus jam lengva žemelė, paslaptingiausius savo sielų darbus atskleisdavo potėpiais – ryškesniais ar vos juntamais. Jos drobė buvo pianinas, kurio klavišuose šviesa žaidė su tamsa, spalva ir tekstūra. 9
Mary Sharratt
– Mano menas, – sukuždėjo Alma ir pašoko pasitikti metais jaunesnės sesers Gretelės, stebėjusios ją pro atviras duris. Nors jau buvo antra popiet, Gretelė vis dar slampinėjo įsisupusi į chalatą – regis, ją ir vėl kamavo galvos skausmas. Vis dėlto užuot išbarusi Almą už tai, kad kelia tokį triukšmą, ji įsitaisė fotelyje prie pianino ir paprašė pagroti dainą nuo pradžių. – Neprilygstama, – tarė melodijai nutilus. Ji dirstelėjo į eilėraščių knygą, atverstą ties Almos pasirinktu Heinės kūriniu. – Tu visuomet randi tinkamiausią eilėraštį išreikšti tam, kas slypi tavo širdyje. Kad ir kas išgirs šią dainą, pažins tave ne prasčiau nei pažįstu aš. Tokia intymi. Sesers veidas baltumu prilygo vazoje pamerktoms lelijoms, o nuo į Almą įsmeigto rimto, tiriamo patamsėjusiais paakiais įrėmintų akių žvilgsnio šiai pakirto kojas. Alma mintyse ieškojo, ką čia nerūpestingo atsakius. – Štai ir aišku, kodėl mano lieder* smeigia tiesiai vidun! Vadinasi, man – jokių linksmų folkloro dainelių ir jokio ritmingo pliaukšėjimo per šlaunis. Jai išsyk palengvėjo išvydus, kaip pagerėjo Gretelės nuotaika. Jiedvi skaniai pasijuokė. – Tik įsivaizduok, – tarė Gretelė, nykščiu braukdama per raudona oda įrištą Karlo Baedekerio kelionių vadovą, gulintį ant kavos stalelio. – Dar septynios savaitės, ir mes jau būsime Italijoje! Laukiu nesulaukiu, kada pagaliau paliksime tą klaikų sniegą. Tai tarusi ji patraukė persirengti. * Lied (dgs. lieder) – germanų kraštų muzikos žanras, kuriame klasikinė muzika derinama su vokiečių poetų eilėmis. (Čia ir toliau – vert. past.)
10
Ekstazė
Alma sugrojo dainą nuo pradžių, vos pastebimai pakeisdama melodiją. Ją užvaldė džiugesys, širdyje pražydo gyvybė. Stačia galva puolusi į garsų labirintą, ji leido skleistis savo troškimams. Jei tik būčiau Kažkas. O, sukurti operą, išties didžią... Padaryti tai, ko dar neįstengė nė viena moteris. Savo operą ji pavadintų Ver Sacrum – Šventasis Pavasaris, pagal Vienos secesijos meno judėjimo leistą žurnalą. Jos patėvis Karlas Molis buvo secesijos viceprezidentas. Jo paveikslais buvo nukabinėtos visos svetainės sienos – taip pat ir jo kolegų bei bičiulių darbais. Gustavo Klimto. Makso Klingerio. Fernando Knopfo. Iš nepriekaištingai įrėminto iškiliojo Kolomano Mozerio spaudinio kalbėjo secesijos moto. Kiekvienam amžiui – jo menas. Kiekvienam menui – jo laisvė. Laisvė, – krykštavo Alma. Jos patėvį supo didžiausi avangardistai, šviežiausių naujienų kūrėjai. Jie griežtas akademijos taisykles ir tradicijas nustūmė šalin, kad kiekvienas sukurtų unikalų savo braižą. Šitaip atsiplėšus nuo papročių, menas niekada nebebus toks kaip iki šiol. Kad ir kokia konservatyvi ir užsispyrusi būtų Austrija, kurios imperatorius, regis, ketino gyventi per amžius, atlaikydamas kiekvieną skandalą ir revoliuciją, Vienoje kunkuliuote kunkuliavo meniniai atradimai. Iš tiesų ver sacrum! Čia galėjai išvysti ne tik tapytojų ir architektų avangardistų, naujo tipo suknelių, kurios moterų kūnus išlaisvino iš luošinančių korsetų, ar pradedančių rašytojų, tokių kaip Hugas fon Hofmanstalis, bet ir jaunų kompozitorių. Visa 11
Mary Sharratt
savo siela Alma troško tarp tų žibančių naujų talentų palikti ir savo žymę: kurti simfonijas ir operas, kurios išties išreikštų šio modernaus amžiaus dvasią! Kaip ji geidė, kad akylumo ir stiprybės jai pakaktų svajonių išsipildymui išvysti... Padėk man, dieviškoji galia, – meldėsi ji; ji, kuri buvo atsižadėjusi visų formaliųjų tikėjimų. – Nušviesk man kelią. Palydėk link tikslo. Lai jokios kliūtys netrukdys man kautis su savo silpnybe. Savo moteriškumu.
Pirmoji siuita
LIEBESTOD (mirtis iš meilės)
1 1899-ųjų gegužė
VENECIJA Štai čia aš ir atsipeikėsiu, – tarė sau Alma. Stebuklingoje Venecijoje, pavasariui įsiviešpatavus ir kalendoriuje, ir jos gyvenime. Na ir kas, kad pliaupia lietus, o viską gaubia purią vilną primenanti migla. Ji skambino pianinu viešbučio fojė – akompanavo motinai, kuri dainuodama lieder linksmino nuo pasibjaurėtino oro pasislėpusius turistus. Koks nuostabus motinos sopranas, kokia nepriekaištinga tartis! Prieš ištekėdama už Almos tėvo, nuo kurio mirties dabar jau buvo praslinkę septyneri metai, mama pasirodydavo operos scenose. Dainai pasibaigus nuaidėjo plojimai. Alma plačiai nusišypsojo susirinkusiesiems. Tarp britų ir vokiečių turistų buvo ir Gretelė, jų patėvis Karlas bei jo kolega Gustavas Klimtas, kuris, regis, smalsiai stebėjo Almą tarsi malonią mįslę. Per Velykas ponas Klimtas buvo įteikęs jai paiką atviruką: nupieštą piemenaitę supo susižavėjusios avys džentelmenų skrybėlaitėmis. Alma ją saugojo, įbrukusi į dienoraštį. Koks jis gražus, pamanė, jusdama kaistant veidą. Galingas kūnas, garbanoti plaukai ir barzda jai priminė siluetus ant 15
Mary Sharratt
senovės graikų vazų. Jei Gustavas Klimtas bent suuostų, kokia Alma apžavėta, ji tuojau mirtų iš gėdos. Trisdešimt septynerių sulaukusiam labiausiai šlovinamam Vienos tapytojui būtų užtekę spragtelėti pirštais, ir prie altoriaus su juo būtų žengusi pati kunigaikštienė. Vis dėlto Alma prisivertė ir toliau įžūliai į jį spoksoti – vien tam, kad įrodytų nesanti kokia pokvailė mergiščia, kuriai nuginkluoti pakaks šypsenos. Jos patėvis taip simpatizavo Klimtui, kad iš paskutiniųjų maldavo prisijungti prie jų kelionės po Italiją, nepaisydamas Klimto priesaikų, esą jis nepakenčiąs kelionių po užsienį ir visai neišmanąs kalbų. Tapybos talentu Karlas nė iš tolo neprilygo nei Klimtui, nei savo mokytojui Emiliui Šindleriui. Klimtas ir tėvelis – gigantai, – kartojo sau Alma. Bet Karlas nebuvo apdovanotas tokiu talentu, todėl iš paskutiniųjų laikėsi įsikibęs didžiųjų meistrų ir vylėsi, kad bent dalis jų šlovės kaip nors persiduos ir jam. Patėvio negalėjai pavadinti blogu žmogumi, bet Alma neretai spėliodavo, kodėl jį taip dievina mama. Alma kartelę kėlė aukščiau. Jai įtikti galėjo tik nepriekaištingas vyras, iš tiesų moderniai mąstantis ir puikiai suprantantis, kad ir po vedybų jai bus gyvybiškai svarbu toliau kurti muziką. Priešingai nei sesuo, ji nepasitenkino pirmu pasitaikiusiu kavalieriumi. Gretelė buvo susižadėjusi su nuoboda tapytoju Vilhelmu Legleriu, tokiu vidutinybe, kad žvelgiant į jo darbus net širdis nutirpdavo. Ne, Alma prisiekė lauksianti tinkamo vyro – to, kurio meilė padės jai atskleisti ir įgyvendinti aukščiausią savo misiją. 16
Ekstazė
Pakilusi nuo pianino, Alma ėmė rinkti partitūras. Staiga prie jos priėjo pagyvenusi britų dama. – Froilen, jūs taip gražiai skambinote – tarsi pianistė koncerte, – pagyrė ji. – Pasakykite, prašom, kokio kompozitoriaus šie kūriniai? – Mano, – atsakė Alma ir nuleido akis. – Mano dukra sukūrė muziką visoms aštuonioms lieder, kurias atlikome, – didžiuodamasi šiltai pridūrė motina. Britų damos susižavėjimui nebuvo galo. Ji čiupo Almos rankas. – Kurk muziką ir toliau, gerai, brangioji? Parodyk vyrams, kad ir moterys gali šio to pasiekti. Alma pajuto, kaip rausta skruostai ir darosi vis sunkiau tarti žodžius. Ją apėmė bekraštis džiaugsmas, kvapą užgniaužė ambicijos. Daugelis merginų demonstruodavo talentą ir viltis tik tam, kad iškeistų juos į santuoką. Taip juk pasielgė ir mama, kai dvidešimt vienų ėmė lauktis Almos – dar nė neištekėjusi! Bet argi nesiartino naujas amžius, o naujos meno, muzikos ir visuomenės taisyklės nekeitė senųjų? Britų damai ir jos draugijai išsirengus eiti, Gretelė paskelbė tiesiog mirštanti noru palošti kortomis, tad mama ir Karlas drauge su ja įsitaisė prie kortų stalelio. Užtat Alma negalėjo nė įsivaizduoti dar labiau intelektą ir dvasią gniuždančio užsiėmimo. Po nosimi murmėdama pasiteisinimus, ji griebė natas ir laiptais užlipo į kambarį, kuriuo dalijosi su seserimi. Užtrenkusi paskui save duris, Alma klestelėjo į fotelį ir pasinėrė į Flobero Ponios Bovari puslapius. Mamai ši knyga atrodė visai nederama jaunai merginai, bet ji jau senokai 17
Mary Sharratt
buvo nuleidusi rankas ir nustojusi aiškinti Almai, ką skaityti. Tu tokia užsispyrėlė, – visada kartodavo mama. – Tokia kietakaktė. Tiesą pasakius, Almai sparčiai seko kantrybė terliojantis su Ema Bovari. Veikėja jai pasirodė visiškai nesuprantama. Ta beprotybė, žeminantys romaniūkščiai, begalinis melas sau ir kitiems... Ar ši moteris – lengvabūdė, bailė, o gal tiesiog vulgari eilinė boba? Metusi knygą šalin, Alma atidarė dvivėres duris ir žengė į balkoną įkvėpti gaivaus, vėsaus oro: lietus pagaliau nurimo. Apačioje pilkavo kanalas, kurį gelsvais žybsniais margino pro rūko tarpelius prasiskverbę saulės spinduliai. Pilka buvo mėgstamiausia jos spalva – ji taip nepastebimai susiliedavo su kitais atspalviais! Tapytojo dukra įdėmiai stebėjo, kaip kiekvienas ant balkono turėklų nutūpęs lietaus lašas virsta žėrinčiu perliuku. Trupantys didingi pastatai kitapus kanalo atrodė lyg nuraudę. Pasakiškoje pilkšvoje šviesoje viskas švytėjo ir žvilgėjo. Išgirdusi kambaryje garsus, Alma žengė iš balkono į vidų. – Gretele? – pašaukė. Durų ji nerakindavo, nes sesuo nuolat pamiršdavo pasiimti raktą. Vietoje sesers viduryje kambario rado Gustavą Klimtą. Širdis ėmė daužytis – nerimo, kad ir kiek ji tikino save, jog šis paprasčiausiai ieškojęs Karlo ir supainiojęs kambarius. – Alma, – prabilo jis. – Tu viena? – Na, taip, – nė nesusimąsčiusi atsakė ji. – Kiti... Jai nė nespėjus baigti sakinio, Klimtas dviem plačiais žingsniais perėjo kambarį. Almos gerklėje užstrigo aiktelėjimas, ir prisitraukęs jos kūną prie savojo vyras stipriai ir aistringai ją 18
Ekstazė
pabučiavo tvirtomis nepermaldaujamomis lūpomis, barzda šiurendamas smakrą. Pirmasis jos bučinys. Kas gi čia per burtai? Lyg tas slaptas troškimas būtų atvijęs vyrą tiesiai jai į glėbį. Laikas nebeteko prasmės – viskas prieš ar po šios akimirkos subyrėjo į nieką. Almos širdį perliejo galingai dūžtanti ekstazės banga. Klimtas delnais suėmė jos veidą. – Kai skambinai pianinu, mačiau visą tavyje užrakintą aistrą. Atėjo laikas išleisti ją lauk. Alma virpėjo vien žvelgdama į pilkšvai žalias jo akis. – Mylėk mane, – sušnibždėjo jis, pirštais glostydamas jos lūpas. Mergina švelniai glostė Klimto plaukus, jusdama apie pirštų galiukus besiraitančias lengvai spyruokliuojančias tankias garbanas. Bučiavo su geliančiu alkiu. Silpną virpėjimą pilve ir keliuose atsvėrė staiga užliejusi kaitra, energija, sukėlusi nenumaldomą norą šokti. Vis dėlto užuot atsidavusi šiai beprotybei, Alma prisivertė nurimti, bučiuoti apgalvotai ir mėgautis kiekvienu jų lūpų ir krūtinių susitikimu, abiejų plaučiams pučiantis drauge, tarsi kvėpuotų tuo pačiu oru. Visos dulkių nuklotos nuobodžios meilės scenos, kurias skaitė Ponioje Bovari ir kitur, staiga neteko prasmės. Štai kokia buvo aistra, štai ką iš tikrųjų reiškė atsipeikėti. Klimtui paklausus, ar galėtų ištraukti iš jos plaukų segtukus, iš jaudulio netekusi amo Alma linktelėjo. Jis traukė juos vieną po kito, kol rudi plaukai užklojo pečius tarsi apsiaustas. Kone sakralaus susižavėjimo apimtas Klimtas žengtelėjo atgal ir įsispitrijo į Almą. 19
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR