Iš anglų kalbos vertė Olga Lempert
Vilnius, 2024
Deborah Feldman
begalinę ir neapibrėžiamą, bendrai laikomą mūsų visų, o ne kap rizingo ir asmeninio Dievo rankų. Knygoje aprašomu metu tam tikra prasme buvau pabėgėlė. Deja, nemažai mano kadaise pažinotų ir tuo pačiu keliu ėjusių žmonių atėmė sau gyvybę. Juk taip kas gali atsitikti, kai atvėręs duris randi vien tik tuštumą? Turiu omenyje, kas taip gali atsitikti ne tik mums, o ir bet kuriam žmogui, keliaujančiam be atgalinio bilieto? Per pastarąjį dešimtmetį be paliovos savęs to klausiau: ar išvis įmanoma pasiekti kelionės tikslą? Kaskart išgirdusi apie dar vieną savižudybę patirdavu smūgį, sekinantį mano vilties atsar gas. Kiekvienas, apsisprendęs žengti į tuštumą, tokiu būdu atsakė sau į minėtą klausimą. Svarsčiau, kodėl pati dar to nepadariau. Vėliau supratau, kad taip susiklostė, nes mano pėdos jau stovėjo ant patvarios žemės. Palikusi bendruomenę maniau netekusi ir vienintelio meilės bei grožio šaltinio – močiutės. Tačiau būtent jos asmeninis kelias apibrėžė mano atvirkštine kryptimi nukeliau tą maršrutą, būtent jos meilė harmonijai pamokė mane sujungti atskiras savo dalis. Jaučiau, kad mane traukia Europa, vieta, kurią mano bendruomenė paskelbė išdeginta žeme, ir dabar visiškai ne lauktai nesu ta, kuri bėga ar pabėgo, – esu ta, kuri grįžo. Berlynas, 2020 m.
14
1
FRAGEN KLAUSIMAI
– Bube, ar aš šimtu procentų žydė? Man aštuoneri, ir aš pirmąkart drįstu suformuluoti seniai gal voje besisukantį klausimą. Nerimauju dėl bloga lemiančios prie žasties, kuri kreipia mano mintį nuo tikėjimo į abejonę. Šis mūsų gyvenimo būdas man nenatūralus, nors taip būti neturėtų. Ka dangi nieko kito ši bėda nekamuoja, pradedu įtarti, kad dėl ano malijos kalta negryna genealogija. Įsivaizduoju, kad mane laiko suteršta dėl motinos veiksmų, tad įmanoma, kad ir ji pati pra eityje buvo suteršta kurio nors paslaptingo, užmiršto protėvio. Tai paaiškintų, kodėl esu tokia, kokia esu, ne tokia kaip kiti. – Bube, ar aš šimtu procentų žydė? – klausiu, nes manau, kad atsakymas paveiks mano likimą. Nes turiu žinoti, ar man yra vilties pritapti. – Koks kvailas klausimas! – sušunka ji ir patikina: – Žinoma, esi žydė. Mūsų bendruomenėje visi žydai. Ji atmeta mano nuoširdų nuogąstavimą su šypsena. Tačiau kaip ji gali būti tuo tikra? – Pažiūrėk į mūsų pasaulį, – sako bube, – pažiūrėk, kokie mes atskirti. Taip visada gyvenome. Žydai nesimaišo su kitais, o anie 15
Deborah Feldman
su mumis, tad kodėl manai, kad galėtum būti kas kita, o ne šimtu procentų žydė? Tuomet nepagalvojau paklausti, kodėl tiek daug mūsų ben druomenės narių akys, oda ir plaukai buvo šviesūs. Pati močiutė visada didžiavosi, kad jos vaikai blondinai. Šviesūs, žydams pa prastai nebūdingi bruožai pas mus itin vertinti. Jie reiškė, kad prireikus bus galima apsimesti. Tai buvo Dievo tarsi atsitiktinai suteikta maskuotė, tačiau mums buvo skiepijama, kad Dievas do vanojo privilegijas pagal griežtus dėsnius, tad galbūt nebalti plau kai reiškė dvasinį nevisavertiškumą, o gal atvirkščiai, – priklauso nuo požiūrio. Kai septyniolikos pirmą sykį sutikau savo vyrą, man labiau siai rūpėjo jo auksiniai plaukai ir šių įtaka mano genetiniam pa likimui. Dvejojau, ar genas pakankamai stiprus, kad užtikrintų man auksaplaukius vaikus, kurie liktų saugūs, jei nekintamu ratu skriejantis pasaulis atsisuktų prieš juos. Dabar suprantu, kad rytų europiečiams būdingi bruožai ir skaistumas neprieštarauja genetiniams tyrimams ir jau seniai įro dyta, kad nė vienas nesame šimtu procentų viena ar kita. Tačiau tie mokslo atradimai mums buvo nežinomi, o jei ir būtų buvę žinomi, greičiausiai nieko nebūtų pakeitę. Mūsų bendruomenėje tikėta, kad kol laikėmės atskirai, savaime išlikome gryni. Tačiau tas žodis, „gryni“, nepriklausė mūsų kalbai ir žodynui. Mūsų žodis, reiškiantis „grynas“, yra tahor, kurio pirminė reikšmė siejama tik su dvasiniu tyrumu. Jis kalba apie nuodėmės nesu terštas intencijas. Remiantis chasidų tradicijomis, tokio pobūdžio grynumas tartum atsveria gero paveldimumo svarbą. Gryno krau jo manija atsirado vėliau, galbūt ją paskatino mus apibrėžusių 16
EGZODAS. PAPILDYTAS LEIDIMAS
ideologijų ir įstatymų atskirtis. Hitlerio Vokietijoje pakako vieno lašo žydiško kraujo, ir tai nebuvo pirmas toks atvejis is torijoje, tad kas galėjo, visomis išgalėmis slėpė ir neigė tą lašą savisaugos instinkto vedini, o to padaryti negebėję iškreiptai juo didžiavosi. Jie susigalvojo tą grynumą. Sudarė giminės medžius, pabrėždami tūkstantmečiais nepaliestus jų kamienus. Diskrimi navo neatskiesto kraujo įrodymų neturėjusius žydus, lygiai kaip naciai, užsisklendę melagingame ir pavojingame bendros krau jo kilmės kokone. Nepriimti to kito pasaulio, rinkosi geriausią išeitį – susikurti ypatingą klubą ir tapti jo nariais. Mes tahor, sakė jie, žinoma, turėdami omenyje savo sielas, bet tąkart ir kraują. Jei mano kraujas žydiškas, tai ir siela tokia. Todėl aš noriu ži noti. Trokštu tiksliai suprasti, kaip manyje įspaustas žydiškumas. Ką būtent paveldėjau? Kaip galiu padaryti tą sąvoką suprantamą? Iš tiesų, visi tie klausimai šaknijasi į vieną: kaip paversti žydišku mą pakenčiamu? Sėdėdama prie stalo ir kišdama atskirus kopūsto lapus po fluorescencine lempa, kad aptiktų kirminus, dėl kurių kopūstai taptų nekošeriniai, močiutė atsainiai sako, jog Dievas planetoje įkurdino kitas tautas vien tam, kad jos neapkęstų ir persekiotų žydus. Būtent ši priešiška jėga mus apibrėžia, panašiai kaip Dievo sukurta diena ir naktis, tamsa ir šviesa reikalingos, kad apibrėžtų viena kitą. Mūsų žydiškumas egzistuoja būtent bandymų jį išnai kinti kontekste. Toks radikalus pareiškimas, kad pasaulis yra siaubingas ir visa da toks bus, nes kitaip būtų neįmanoma pateisinti mūsų buvimo, man regis, negali būti jos tikroji nuomonė. Veikiausiai ji tik kartoja, 17
Deborah Feldman
ką visuomet sako rebė ir kiti bendruomenės nariai. Argi mes ge rokai savęs nepervertiname, manydami, kad visas pasaulio blogis sukurtas tik mums kamuoti? Ar tokia arogancija savaime nėra nuodėmė – laikyti savo kančią šventybe, atsiduoti jai tarsi orkes tras dirigentui, aukoti asmeninę valią dėl kažin kokio viršiausio režisieriaus vizijos? Mūsų bendruomenėje nėra sąveikos su kitataučiais, nebent susidaro išimtinės aplinkybės, ir tai kontaktas yra griežtai regu liuojamas. Bet aš žinau, kad bube yra palaikiusi santykius su ne žydais prieš įstodama į Satmaro pakraipos bendruomenę. Ji mi nėjo kaimynus kaimelyje, kur jos tėvai laikė krautuvę: kaip jie ateidavo pasigaminti gazuoto vandens, naudodamiesi pompa kieme ir atsidėkodami dovanėlėmis, kaip keisdavo kiaušinius, pieną ir mėsą į močiutės tėvų prekes. Ji prisiminė, kaip ją iš siuntė gyventi pas turtingą močiutę mieste, kai tapo per didelė miegoti viename kambaryje su dešimčia kitų vaikų, ir kaip ta močiutė prisikviesdavo arbatos su pyragaičiais ir lošti kortomis elegantiškų ponių, pasipuošusių įmantriomis prancūziškomis skrybėlaitėmis ir kailinukais. Močiutė anūkę vežiojosi į Euro pos kurortus, kur jos apsistodavo viešbučiuose ir bendraudavo su žmonėmis iš viso žemyno. Tačiau visa tai buvo prieš karą, o ištekėjusi už mano senelio ir kartu su juo įstojusi į naująją rebės Joelio Teitelbaumo bendruomenę ji turėjo apsiriboti sąlyčiu tik su savo tautos žmonėmis. Geriau pagalvojusi prisimenu, kaip ji išsirinko tą valytoją, mums nejučia perėmus daugumos Viljamsbergo namų šeiminin kių įpročių. Kiekvieną rytą Marsio ir Diviženo aveniu sankirtoje, 18
EGZODAS. PAPILDYTAS LEIDIMAS
kur gatvė tiltu kyla virš plento, išsirikiuoja nelegalios imigrantės iš Lenkijos, kartais iš Lietuvos, Slovakijos ar Ukrainos, siekiančios gauti darbo juodojoje rinkoje. Gaudžiant automobilių signalams ir duobėtu keliu dundant padangoms, vyksta žeminančios dery bos. Chasidė šeimininkė priėjusi nuodugniai apžiūri kiekvieną moterį, lyg įvertindama fizinę būklę, tuomet sulenktu pirštu pa rodo išrinktajai žengti pirmyn. Pristatomas pasiūlymas, paprastai menkas: penki doleriai už valandą. Jei moteris tą dieną jaučiasi drąsi, laukiančiųjų būrys negausus, dar anksti ir ji mano galinti diktuoti sąlygas, užsiprašo aštuonių, bet greičiausiai susitaria dėl šešių dolerių. Tuomet jos dviese iškeliauja, valytojai nuolankiai kiūtinant paskui šeimininkę į namus, kur pasamdytoji atliksianti bjauriausius darbus, kad namų poniai nereikėtų žemintis. Manęs iki šiol neapleidžia mintis, kad šis atrankos teatras yra kolektyvinės atminties atspindys keistame veidrodyje. Man jis primena nesąmoningai paveldėtą kerštą, kurio miniatiūrinė versija vyksta vielinės plento tvoros fone. Mūsų bendruomenės įkūrėjų, išgyvenusių, kai ne žydai juos „atrinko“ gyventi, istorija iškreipiama ir išverčiama kaskart, kai ne žydė valytoja kviečiama žengti pirmyn. Tai nedidelė, bet reikšminga pergalė. Tačiau mo čiutė ilgą laiką nedalyvavo šiame spektaklyje. Tuomet netyčia ėjome pro tą sankryžą pakeliui namo, nešinos močiutės maisto pirkiniais, ir staiga ji sustojo lyg įbesta, nenuleis dama akių nuo moters, stovėjusios už viso būrio besistumdžiusių ir šeimininkes šaukusių varžovių. Jos rudi plaukai buvo praradę žvilgesį ir sruogomis pražilę, rankos suspaustos, akys nudelbtos – ji laukė savo eilės būti atrinkta, bet, regis, orumas neleido pačiai to prašyti. Močiutė tarsi sustingo ir giliai susimąstė. Padėjusi maišus 19
Deborah Feldman
ant žemės, smalsiai stebėjau šią sceną. Tada bube pirštu bedė į tą moterį. – Jūs, – tarė ji. Ši pakėlė akis. – Magyar vagy, – pasakė močiutė, ir tai skambėjo kaip pareiš kimas, o ne klausimas. Ta su nuostaba linktelėjo ir žengusi link mūsų prašneko ven griškai, lyg iki tol būtų ilgas valandas tramdžiusi žodžius, o dabar staiga gavusi leidimą pagaliau juos visus išleisti. Griebusi močiutės rankovę, ji visu kūnu atsiplėšė nuo kitų ten stovėjusių, nusilenkė močiutei vergišku reveransu, tarytum maldautų mus ją išgelbėti nuo siaubingo laukimo, nuo gėdos likti paskutinei, nuo baimės grįžti namo tą dieną neužsidirbus. Nežinau, kaip močiutė suprato, kad ta moteris vengrė. Prie to kampo vengrių atsirasdavo itin retai. Anot močiutės, būtent dėl to ji nenorėjo samdytis valytojos. Jai nepatiko, kad su lenkė mis nesusikalbėtų, negalėtų jomis pasitikėti savo namuose, tad ji atlikdavo juodus darbus pati, klūpėdama su skuduru, šepečiu ir kibiru. Tačiau štai atsirado vengrė, ir dar iš jos gimtojo regiono, nedaug už ją jaunesnė. Ar močiutė anksčiau ją pažinojo? O gal ta moteris jai paprasčiausiai atstojo visus tuos vaikystės kaimy nus, kuriuos laikė draugais, kol pasikeitė politinis klimatas, ir šie džiugiai perėmė iš kitų pagrobtus namus bei gyvenimus, pamiršę ištikimybę. Gojai visi tokie, sakė ji. Tik laukia pasipelnyti iš tavo netekties. Tokius juos sukūrė Dievas, ir jie nepajėgia atsispirti savo prigimčiai. Negalėjau spręsti, ar gailestis, ar asmeninio keršto troškimas pastūmėjo bube pasikviesti šią valytoją namo. Tarp jos ir tos 20
EGZODAS. PAPILDYTAS LEIDIMAS
moters, kuri ėjo šalia močiutės ir čiauškėjo paslaptinga, mano tik iš senelių girdėta kalba, virpėdama iš laimės, kad ją išsirinko su sikalbėti galėjęs žmogus, regis, užsimezgė tikras ryšys. Ar bube iš tiesų vadovavosi lojalumu kraštietei, kad ir ne žydei? O gal jautė poreikį įrodyti šiai, kaip apsivertė padėtis, pademonstruoti, ką pasiekė čia, Amerikoje, savo keturaukštį namą su rausvo smil takmenio fasadu, sietynus, kilimus ir grindis siekusias nėriniuotas užuolaidas? Parodyti jai, kuri istorijos pusė iš tikrųjų nugalėjo? Stebėjau ją atsivedant tą moterį į virtuvę, įduodant įvairius valymo įrankius ir vardijant užduotis, kurias paprastai atlik davo pati arba perleisdavo man, – kasdienę lyginimo, dulkių valymo ir šveitimo rutiną. Nesupratau, kodėl močiutė nepapra šė moters išplauti grindų. Tai atrodė savaime suprantama scena: močiutė, žiūrinti į ne žydę kraštietę, ropojančią ant kelių šiuo se dideliuose ir patogiuose namuose. Ne todėl, kad norėčiau matyti šią svetimą moterį pažemintą, bet maniau, kad tai būtų galėję bent iš dalies užtvirtinti močiutės patirtį, numalšinti tos senos, nepamirštos išdavystės kartėlį, kurį ji retai minėjo mano akivaizdoje, bet aš žinojau, kad jis vis dar degė giliai paslėptuose jos prisiminimuose. Po kelių valandų vidutinio sunkumo ar lengvų namų ruošos darbų močiutė pasikvietė moterį prie virtuvės stalo pietų pertrau kos. Mano nuostabai, ji pati atsisėdo priešais kaip lygi ir net pa tiekė maistą tikro porceliano lėkštėse. Sutrikusi mąsčiau, ar tai buvo nežinia kokie gudrūs kėslai, ar močiutės taurumo įrodymas. Bube atšildė balandėlių – tai buvo tradicinis jos gimtojo krašto patiekalas, mūsų bendruomenėje tapęs laiko patikrintu ir popu liariu valgiu, – ir moteris noriai puolė valgyti, kartu be perstojo 21
Deborah Feldman
taukšdama vengriškai. Kai kuriuos fragmentus supratau: jos ap tarė receptus, kaip kurios motina gamino tokius suktinukus. Ji entuziastingai gyrė močiutės maistą. Jaučiau, kad bando įtikti, ir, žinoma, ne be pagrindo, juk visų šių moterų tikslas buvo susi rasti nuolatinę darbo vietą, kad nebereikėtų kasdien grįžti prie tos sankryžos ir laukti, kas jas pasirinks. Nuolatinė darbo vieta prilygo saugumui, galbūt net geresniam atlyginimui ir už gerai atliktą darbą gaunamoms rekomendacijoms dirbti kitose šeimose. Pernelyg daug prie tvoros išlauktų savaičių buvo aiškus ženklas, kad kandidatė nevertinga, ir valandinis mokestis imdavo tolydžio mažėti, kol galiausiai pasiūlymų išvis nebelikdavo. To bijojo visos valytojos. Vėlyvą rytą eidama pro paskutines tebelaukiančiąsias, jų akyse regėdavau paniką, kad laikas bėga, žmonių mažėja, o pro šalį grėsmingai rieda policijos automobiliai. Mane erzino, kaip įtariau, slapta šios moters motyvacija. Antraip nei plepi samdinė, močiutė kalbėjo nedaug, pasirė musi ranka smakrą, kitos pirštu vedžiojo po staltiesės ornamen tą. Kartais linkteldavo ar įterpdavo vengriškai „taip“ ar „sutinku“. Kai moteris pavalgė, močiutė paėmė jos lėkštę ir išplovė. Išviru si kavos, įpylė į baltą puodelį nuskilusiu krašteliu. Paskui padėjo ant stalo dvidešimties dolerių banknotą. – Šiandien darbo nebėra, – ryžtingai tarė ji. – Dabar baigta. Moteris atrodė nusiminusi. Ji dirstelėjo į banknotą. Trys va landos darbo ir arbatpinigiai. – Aš ateiti kita savaitė, taip? – jos rankos drebėjo kartu su puo deliu. Močiutė, nieko nesakiusi, neigiamai papurtė galvą. Tuomet, gal pasigailėjusi moteriškės, pasakė: 22
EGZODAS. PAPILDYTAS LEIDIMAS
– Neimkite į širdį. Aš niekada nesisamdau pagalbininkių, mėgstu viską daryti pati. Moteris bandė įkalbėti močiutę apsigalvoti, pasiūlė tučtuojau atsiklaupti ir išplauti grindis, kad įrodytų esanti naudinga, griebė ir išbučiavo močiutės rankas. Pagalbininkei puolus į tokią neviltį, anksčiau jos rodytas entuziazmas dabar atrodė buvęs dirbtinis, ir aš pajutau, kad močiutei dėl jos gėda. Bube pasakė, kad, deja, tikrai neturi daugiau darbo. Visi jos vaikai užaugo, paaiškino ji, todėl pati turinti daug laisvo laiko. Jei moteris paliktų telefono numerį, ji galėtų perduoti savo duk terims ir galbūt jos susidomėtų. Bet pažadėti nieko negalėjo. Tai suteikė valytojai šiokios tokios vilties. Ji kruopščiai užrašė savo telefoną močiutės paduotu pieštuku. – Aš daryti labai pigiai, – patikino ji, – penki doleriai. Atsargiai uždariau duris, kai ji išėjo vėl ir vėl atsisveikindama, ilgesingai gręžiodamasi į moterį, mokėjusią jos kalbą, prisimi nusią senąją šalį, moterį, iš kurios būtų galima tikėtis solidaru mo, jei jos tėvų karta nebūtų to atsisakiusi. Jai išėjus, močiutė, gurkšnodama kavą ir vos vos šypsodamasi, dar kurį laiką sėdėjo prie virtuvės stalo. Troškau sužinoti, apie ką ji galvoja, bet, ži noma, klausti negalėjau. Lankstydama virtuvės rankšluosčius, kol močiutė tylėdama sėdėjo, susimąsčiau, kieno pergalė didesnė – močiutės, kuri buvo maloni gojei, bet paliko ją be darbo ir tuo pačiu pažemino, ar tų kaimynių, kurios mielai prižiūrėjo tarnaičių darbą, piktdžiugiškai mėgaudamosi istorijos apverstomis aplinkybėmis. Mano vaikiška nuomone, tai buvo efektyvumo klausimas. Numaniau, kad mo čiutė vykdė savo subtilų teisingumą. 23
Deborah Feldman
Šiais laikais visai kitaip vertinu tą istoriją. Suprantu konfliktą tarp močiutės noro būti maloniai ir mėginamų prislopinti bau ginančių, nors žmogiškų, paskatų. Priskirti jos poelgį vienam iš dviejų – gailesčiui ar kerštui – tolygu juos pernelyg supaprastinti. Močiutė buvo itin įvairialypė, paslaptinga asmenybė. Visomis to mis galiomis ji naudojosi vienu metu, bet daugelis to neįžvelgė, nes močiutė mokėjo atrodyti rami ir taiki. Tačiau vaikystėje aš ma čiau jos tylias dramas. Pavyzdžiui, per kasmetinius susitikimus su Edita, kartu su ja išgyvenusia brutalius karo metus vergiško darbo stovyklose, bet pasirinkusia nereliginį gyvenimą Čikagoje su ne žydu vyru. Edita, tarsi tikra šnipė, atskrisdavo į Niujorką vien dėl šių slaptų susitikimų su močiute visuomet to paties viešbučio fojė. Arba močiutės kova už vienintelį sodelį Viljamsberge, kai ji įtikino senelį, jog rūpintis šiuo mažyčiu žemės ploteliu reiškia ne atsitrauk ti nuo dvasinio tarnavimo Dievui, o kaip tik jam atsiduoti, kadan gi sode augo gėlės, reikalingos Šavuoto* šventės tradicijai gausiai puošti namus žiedais. Visos jos kovos ir paslaptys pasiliko many je kaip kitiems vaikystėje girdėtos pasakos. Suaugusi vis vartau ir vartau mintyse šias istorijas, ieškodama nuorodų į vidinį moters, į kurią visuomet nesąmoningai bandžiau būti panaši, pasaulį. Mokytojai sakė, kad žydiškumas reiškia turėti celem Elohim, Dievo dalelę. Tačiau bube buvo tikra, kad mūsų išskirtinumą pa tvirtina kitataučių požiūris. Iš jos kalbų buvo galima padaryti išva dą, kad nebebūtume žydai, jei kiti liautųsi mūsų dėl to neapkentę. * Vasaros šventė, per kurią minimas Toros įteikimas žydams. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.) 24
EGZODAS. PAPILDYTAS LEIDIMAS
Tiesa, mano bendruomenėje svarbu ne tik būti žydu, bet ir tam tikros rūšies žydu. Variantų buvo aibė. Net aškenaziai skaidėsi į smulkias kategorijas, tarp kurių žiojėjo praraja. Buvo galicianeriai, litvakai ir jekiai. O kur dar visi kiti, nepriklausę aškenazių rateliui: sefardai, mizrachiai, Bucharos, Jemeno, Per sijos žydai... Visi jie turėjo akivaizdžiai daugiau žydiškos DNR nei mes, tačiau vis dėlto su jais bendrauti buvo nevalia. Mūsų bendruomenėje Viljamsberge buvo kelios pabėgėlių šeimos iš tokių šalių kaip Kazachstanas, Jemenas, Argentina ir Iranas. Tačiau net tie, kurių protėviai gyveno Europoje vos prieš dvi kartas, jau buvo ne tokie kaip mes, juk jau visas dvi kartas jie buvo nutolę nuo tradicijos. Tokio atotrūkio jie niekaip negalėjo kompensuoti, kadangi per tas dvi kartas buvo iš naujo apibrėžta žydiškumo prasmė. Karas pagilino atskirtį tarp mūsų. Dabar į kiekvieną atskalą galėjo būti priimti tik tų pačių grynų genų asmenys, išgyvenusieji, gebantys atsekti savo šaknis iki konkre taus miesto ar regiono. Tos šaknys nurodė, kam kiekvienas pri klausė. Natūralu buvo tuoktis su tokių pačių šaknų žmogumi, kad vaikų šeimos medis būtų aiškiai apibrėžtas. Šių vaikų gys lose tebegyventų štetlas. Šitaip išliko tokie miestai kaip Bobovas, Vižnica, Klauzenburgas, Sanzas, Pupa ir Guras, nes jų išeiviai nepamiršo, iš kur atvyko. Jie atkūrė savo genofondą atskiruose Bruklino kvartaluose, kurių ribos, nematomos akiai, bet įrėž tos visų mūsų kolektyvinėje sąmonėje, leido orientuotis laike ir erdvėje. Mes priklausėme Satmaro štetlui, pavadintam pagal kaimą, esantį netoli mano senelių vaikystės namų, – dėl šio istorinio artu mo jie natūraliai priklausė šiai grupei. Dabar ir Satmaro nariams 25
Deborah Feldman
rūpėjo viską išlaikyti šeimos viduje. Dėdės vedė dukterėčias, pus broliai pusseseres. Genofondas vis siaurėjo, aplink mus apibrėžtas ratas vis ankštėjo. Artimiausi kaimynai Alberštamai buvo dviejų brolių sūnus ir dukra, ir kai jiems pradėjo gimti vaikai su cistine fibroze, septyni iš devynių, aukštesnės galios pagaliau atkreipė dė mesį. Reikėjo ką nors daryti. Tad buvo pradėta testavimo programa. Kai man buvo penkio lika, į klasę atėjo baltais chalatais vilkintys gydytojai ir išdėliojo ant mūsų apšiurusių stalų savo įrangos dėžes, o mes stojome į eilę pripildyti jų mėgintuvėlius savo kraujo. Viena po kitos, atsirai tojusios rankoves, sukandome dantis pajutusios adatos dūrį, kad neparodytume kitoms silpnybės. Ateinančiais metais šeimos turė jo pradėti mus tekinti, tačiau prieš tai gydytojai turėjo išanalizuoti mūsų genetinį profilį. Programa vadinosi Dor ješarim, „Teisuolių karta“. Norėdami išlaikyti tarpusavio santuokų ir nuolatinės izo liacijos nuo kitų tradiciją, turėjome užtikrinti, kad neskleisime ligų. Tad, prieš surasdami būsimus sutuoktinius, jie ketino paly ginti mūsų genus ir įsitikinti, kad juose nėra vienodų mutacijų, kad profiliai panašūs, bet iki tam tikro lygio. Tačiau su kraujo tyrimo rezultatais mūsų nesupažindino. Informacija buvo slepia ma itin saugiame banke. Mums buvo duodamas tik numeris, kad galėtume jį palyginti su kitu numeriu. Palyginimo rezultatas pa prastas: „taip“ arba „ne“. Po dvejų metų paskambinau į banką, pasakiau savo ir galimo būsimo vyro numerius ir sulaikiusi kvėpavimą laukiau atsaky mo. Viduje teberuseno senoji baimė, kad jie ras ką nors netin kamo, kas paaiškintų, kodėl aš tokia. – Mazel tov! – pasveikino mane. – Turėsite daug sveikų vaikučių. 26
EGZODAS. PAPILDYTAS LEIDIMAS
Ir tiek svarbių žinių. Jei ir pamatė mano kraujyje ką nors ne aiškaus, nieko nesakė. — Vaikystėje itin dažnai girdėtas ir priversdavęs įsitempti žodis jidiš kalba buvo jichus. Man jis atrodė turintis ypatingą krūvį: jichus buvo vertingas, nes nustatė žmogaus vietą hierarchijoje ir suteikė statusą, tačiau mane tas žodis gąsdino ir kaskart primin davo, kad aš vos išlaikau tą menką turimą jichusą, taigi man buvo lemta amžinai kovoti, kad nenugrimzčiau lyg nuosėdos į visuo menės dugną. Žodis jichus kilęs iš paplitusio ir visiškai nekalto hebrajiško žodžio, reiškiančio „santykiai“, tačiau jidiš kalboje jis įgijo „kil mingumo“ reikšmę ir priskyrė asmeniui vertę pagal tai, kas buvo jo protėviai. Mūsų bendruomenėje jichuso turėjusios šeimos už ėmė pavydėtiną padėtį. Jos buvo mūsų aristokratų atitikmuo. Šios šeimos didžiavosi savo nesuterštu genetiniu paveldu ir pri statė jį piršliams kaip įrodymą, kad jų vaikams atitinkamai dera siūlyti tik taurią kilmę turinčius sutuoktinius. O mano ryšį su bet kokiais protėviais, į kuriuos būčiau galėjusi pretenduoti, nutraukė skandalingai žlugusi tėvų santuoka, dėl jos mūsų šeimą apėmė chaosas – lyg neišdildoma dėmė, ardžiusi mūsų bendruomenės audeklą, kurio vientisumas buvo grįstas nelaužomomis sąjungo mis ir nekertamomis paveldimumo linijomis. Kai aš buvau keturiolikmetė religinės mergaičių mokyklos de vintokė, metų projektas buvo sudaryti ir pristatyti savo giminės medį. Ši pirmąją mokslų metų savaitę paskelbta užduotis man sukė lė nevaldomos panikos antplūdį. Tą dieną skubėdama namo, į mo čiutės virtuvę, sunkiai sulaikiau ašaras. Projektas mane pasmerkė. 27
Deborah Feldman
Žinojau, kad laukia dar vienas pažeminimas, kai klasiokės rodys savo iškilius, nepažeistus ir išplėtotus giminės medžius, o man teks viešai pademonstruoti visas šeimos ydas. Vos į mane pažvelgusi, močiutė atidėjo kapotos mėsos gumu lą, iš kurio lipdė fasirt kukulius. Kruopščiai nusiplovusi rankas ištraukė iš slėptuvės virš spintelės popierinį maišelį. Jame tokioms kritiškoms aplinkybėms kaip ši ji laikė šokoladu aplietų apelsinų žievelių atsargas. Nieko nesakiusi vieną žievelę padavė man, o ki tos atsikando pati. Aš žiūrėjau į ją, mąsliai kramtančią, ir laukiau sprendimo. – Na, iš arčiau pažvelgus, truputį jichuso turi visi, – tarė ji. – Nuodugniai išnagrinėję bet kokios giminės medį, negalime neuž tikti smulkaus rabino ar neaukšto lygio šventojo. Neabejoju, kad gerai įsigilinusios sukrapštysime tiek rabinų, kad net Mime-Gitl Rokeach atrodys menka. Tai buvo paguodžiantis pokštas. Abi žinojome, kad Chanos Rokeach neaplenksi: jos populiarumas, logiškai mąstant, turėtų būti pažeistas neįprastai žemos plaukų linijos, tačiau atspindėjo „sąsajų“ su didžiais rabinais prestižą. Bube ramiai žiūrėjo į mano paniką – ji pajėgė atjausti, tačiau pati nepasidavė nepriėmimo baimei. Ji nejautė poreikio būti pri imta, mat jos pasaulį ribojo mūsų namų sienos: turėdama savo virtuvę ir sodelį, nieko kito nepasigedo. O aš, būdama dar gana jauna ir naivi, kasdien siekiau žūtbūt įrodyti savo vertę, taip tikė damasi rasti geidžiamą vidinę ramybę. – Parašysiu dėdei, dalyvavusiam superšant tavo tėvus, – tarė močiutė, tebekramsnodama apelsino žievelę, – jis galės padėti ras ti trūkstamas žinias apie tavo mamos giminę. 28
EGZODAS. PAPILDYTAS LEIDIMAS
Tą akimirką norėjau ją apkabinti, tačiau, žinoma, nedrįsau. Kaip gyva nebuvau jos apkabinusi ir niekada negalėčiau. Mūsų pasaulyje taip paprasčiausiai nesielgiama. Jei būčiau atmetusi ne rašytą taisyklę ir apglėbusi močiutę, manau, kad jai būtų pasidarę labai nejauku, netgi baugu. Mūsų bendruomenėje buvo labai pa vojinga rodyti meilę. Jei parodei, jog žmogus tau svarbus, ar ne rizikuoji padidinti tikimybę, kad atėjus bausmės akimirkai visata būtent jį iš tavęs atims? Tačiau tą dieną aš ją labai mylėjau ir įsiminiau tai visiems lai kams, nes ji parodė rūpestį, padėjo užpildyti manyje žiojėjusią prarają, maldavusią kuo daugiau šaknų, tiek, kad galėčiau pajusti jas įsirausiant į žemę ir žinočiau, kad net stipriausias vėjo gūsis niekur manęs nenublokš. Prasidėjo kruopštaus tyrimo mėnesiai. Aš ėmiau sekioti paskui senelį su sąsiuviniu ir tušinuku, klausinėdama apie praeitį, nors jis mažai ką prisiminė, nes kai svarbūs žmonės dar buvo gyvi, buvo pernelyg jaunas, naivus ir nieko neklausinėjo. Kol tie žmo nės gyvi, mes to nevertiname. Žinau, nes pasimokiau iš tai kartai priklausančių žmonių netekčių. Užsibrėžiau neiššvaistyti dar turi mo laiko, nes kai ir likusieji su mumis atsisveikins, klausinėti jau bus per vėlu. Suirzęs senelis nuvijo mane į apleistus pageltusio po pieriaus archyvus savo biure pirmame aukšte: ten ištisi kambariai buvo skirti saugoti praeičiai, kurios niekas nepageidavo prisimin ti. Tyrinėjant dėžėse sukrautus išblukusius laiškus, yrančius, van dens dėmių nusėtus dokumentus kilo naujų klausimų. Jidiš kalba parašiau ilgus laiškus naujai atrastiems tolimiems giminaičiams ir ankstesniems kaimynams, tačiau visi jie, regis, buvo neįtikė tinai atitolę nuo visko, kas vyko praeityje. Pamažu atkeliaujant 29
Deborah Feldman
mandagiems, vangiems atsakymams, pradėjo augti giminės me dis. Bube buvo teisi – kiekvienas medis kada nors subrandina tobulą vaisių. Septyniomis kartomis anksčiau proproprosenelio pusėje radau lamed-vavniką. Manau, šis įvykis tapo ryškiausiu paieškų momentu, tačiau atsirado ir kitų neaukšto lygio šventųjų, kaip kad ir sakė močiu tė, tarp jų Talmudo išminčius Amramas Chasida ir karo didvyris Michoelis Beras Vaismandelis iš senelio pusės bei mažų miestelių rabinai, parašę trumpus liturginius veikalus, saugotus tik aistrin giausių kolekcininkų bibliotekose. Bube buvo minėjusi, kad jos šeimoje būta lamed-vavniko, – dažnai kartojo vaikystėje girdėtus pasakojimus, tačiau niekada nebuvo tikra, ar jis išties egzistavo, o jei egzistavo, ar tikrai buvo jos protėvis. Tad aš pasišoviau atkurti užmirštas juodu siejusios grandinės dalis. Nieko geriau už lamed-vavniką nebūčiau galėjusi rasti. Jis buvo lyg visas kitas kortas nugalintis koziris. Net skurdžiausias giminės medis, kuriame vienu metu išdygo vienas iš trisdešimt šešių kiek vienoje kartoje slypinčių šventųjų, nustelbė iškiliausių rabinų di dingumą. Močiutė jį prisiminė rebės Leibelio Ošvario vardu, o ne tikrąja pavarde, nes jį nuo jos prosenelės skyrė penkios kartos, be to, lamed-vavnikai dažnai po mirties prisimenami būtent taip, mat gyvenime siekia būti nežinomi. Jis paprašė, kad ant kapo būtų užrašyta paprastai – Leibelis iš Ošvario. Močiutei pasakojo, kad jo kapas buvo atpažįstamas iš tolo pagal tvorą, o šią teko pastatyti, kai per arti priėjusius žmones pradėjo ištikti negeri dalykai. Prisi liesti prie lamed-vovniko kapo galėjo tik visiškai nenusidėjęs žmo gus, o kadangi tokių buvo nedaug, kapą aptvėrė, kad apsaugotų 30
EGZODAS. PAPILDYTAS LEIDIMAS
žmones nuo pakibusios virš jo pavojingos šventos energijos. Pa sak močiutės, taip paaiškėjo, kad jis buvo cadik nistar, slaptas šventasis. Tai tapo žinoma jam mirus, kai visi jo slapčia išlaikyti našlaičiai ir našlės staiga liko pliki basi. Tuomet ir paaiškėjo, kas visą tą laiką juos labdaringai šelpė. Tai buvo klasikinis lamed-vavniko įrodymas. – Kiekvienoje kartoje gimsta lamed-vav cadikim nistarim, tris dešimt šeši slapti teisuoliai, – dažnai sakydavo senelis. Ši didi mis tinė legenda buvo itin svarbi chasidų tikėjimui. Tie trisdešimt šeši šventieji buvo vadinami pasaulio stulpais, kadangi manyta, jog pasaulis vis dar stovi vietoje dėl jų itin tyrų sielų, nors jo pamatus ardė nuodėmės. Kol jie egzistavo, Dievas paliko pasaulį gyvuoti, kad ir kaip stipriai žmonija jį nuviltų. Išnykus bent vienam, egzis tencija tuoj pat pasibaigtų, mat tai būtų Dievo kantrybės pabaiga. Zeide (senelis) sakė, kad tų trisdešimties šešių šventųjų pa skirtis buvo priminti Dievui, jog sukūręs žmogų jis nesuklydo. Jie įkūnijo geriausią pasiekiamą žmogaus būklę. Garsėjo ypatingu kuklumu ir altruizmu, visą gyvenimą darė gerus darbus nelauk dami atlygio teikiamo džiaugsmo. Atsisakė visų įprastų gyvenimo malonumų, kad padėtų kitiems. Nebuvo nė vieno, kuris nebūtų vertas jų geranoriškumo. Slaptuosius teisuolius nuo atvirų skyrė būtent polinkis išnykti. Įprastus chasidų šventuosius garbino lyg karalius, jų buvo neįmanoma įsivaizduoti be gerbėjų minios, o lamed-vavnikai dažnai kentė pašaipas ir būdavo atstumiami, nes slėpdami savo šventumą atrodė kaip neišprusę skurdžiai. Jie kra tėsi bet kokių dvasinės viršenybės teikiamų pranašumų, ir todėl pasiekė aukščiausią šventumo lygmenį. Viešam cadikui, susidū rus su cadiku nistaru, nieko kito nelikdavo, kaip tik susigėdus 31
Deborah Feldman
nudelbti akis, nes mėgavimasis patogumais jam neleido pakil ti aukščiau žemiškų reikalų. Jis negalėjo priartėti prie Dievo, kaip slaptasis teisuolis. Tačiau net visų švenčiausias cadikas grei čiausiai nežinotų, kad netoli jo yra lamed-vavnikas. Visa siste ma buvo grįsta sąlyga, kad slapti šventieji liks slapti. Tik jiems mirus buvo galima atskleisti jų šventumą ir pradėti garbinti. Tik tuomet jie galėjo pasitarnauti savo palikuoniams, net to kiems tolimiems ir beverčiams kaip aš. Argi nebuvau tobu lai tinkama būti palaiminta lamed-vavniko? Atėjus mano eilei klasėje pristatyti giminės medį, giliai jo šaknyse paslėptas lamed-vavnikas užčiauptų bet kokį galimą kritiką. Kad ir ką dar atrasčiau, iš esmės problema buvo išspręsta. Leibelis iš Ošvario turėjo tapti mano pristatymo pažiba, ir visos mano klasiokės turėjo pagarbiai nutilti. Gal jos pradės galvoti, ar ir aš paveldėjau tų genų ir ar mano abejotina padėtis tėra gudri šventumo priedanga? Nurimusi ir pasitikėdama savimi, toliau stengiausi užpildyti visas giminės medžio šakas, žinodama, kad svarbiausia užduotis jau sėkmingai įvykdyta. Iš Bne Brako Izraelyje atkeliavus paskuti niam laiškui nuo dėdės Menachemo, jauniausio mamos motinos brolio, užuot iškart atplėšusi jį pirštais, paėmiau sidabrinį senelio laiškų peiliuką ir atsargiai įpjoviau voko šoną. Viduje buvo nuo traukos su detaliais užrašais ir kruopščiai nubraižyta šeimos ryšių diagrama, bet ji man sukėlė nebent šiokį tokį smalsumą. Iki to laiško nieko nežinojusi apie mamos protėvius, dabar nustebau atradusi naują sudėtingą atšakų tinklą, kadaise siekusį tolimus Europos kampus. Tačiau labiausiai mane apstulbino, kad mamą subrandinusi šaka kilusi iš Vokietijos – šia žinia dalytis negalėjau. 32
EGZODAS. PAPILDYTAS LEIDIMAS
Iš visų galimų kilmės šaltinių mano mama kažkodėl turėjo būti jekė. Tai buvo tarp mūsų paplitusi niekinama Vokietijos žydų pra vardė. Mūsų nuomone, jie buvo atmetę žydiškumą ir dėl gėdos bei bjaurėjimosi savimi pačiais iškeitę jį į pasisavintą svetimą kul tūrinę tapatybę. Buvo žinoma, kad jekiams būdingos kraštutinės vokiečių stereotipiškų bruožų išraiškos: jie dar labiau erzinančiai nei patys vokiečiai niekada nevėlavo, dievino tikslius skaičiavi mus, taisykles ir tvarką. Manyta, kad jie stokojo širdingumo, kad jų namuose nebuvo šilumos, kokia garsėjo kitos aškenazių žydų bendruomenės. Jekiai kalbėjo daitšmeriš – nepriekaištingu, pasi pūtėlišku jidiš dialektu, siekusiu mėgdžioti vokiečių aukštaičių kalbą, bet niekada jai neprilygsiančiu. Peisus jie nešiojo trumpus ir užkištus už ausų, barzdas kirposi, nešiojo kostiumus, darė vis ką, kad išoriškai neatrodytų kaip žydai. Tačiau jų pravardė kilo iš vokiško žodžio Jacke, kaip vokiečiai buvo praminę ilgus juodus švarkus, žydų vilkėtus iki sekuliarizacijos. Net kai moderni mada išstūmė švarkus, pavadinimas priminė, kad naujoji apranga tebu vo maskuotė ir kad vokiečiai neketino pamiršti tikrosios jų kilmės. Jekiai mėgino pritapti niekada jų nepriimsiančioje visuomenėje, tad būti jekiu buvo gėdinga, tai reiškė būti visiškai atstumtu mėg džiotoju. Tokie tad buvo mano protėviai. Dėl tokios bjaurios savo praeities dėmės būčiau turėjusi pasiteisinti. Ką galėjau išgalvoti? Verčiau jau visiškai ją nuslėpti. Žinoma, nenuostabu, kad šeima mano tėčiui surado jekę. No rint jį apvesdinti, reikėjo kompromisų. Mano motina buvo tobu la kandidatė – varguolė iš nepilnos šeimos. Be senelių ir saujelės tetų bei dėdžių, visą jos giminę, o kartu ir visų galimai nemalo niais laikytinų dalykų atminimą išnaikino karas. Kirtus Atlanto 33
Deborah Feldman
vandenyną, kad įsilietų į mano tėvo šeimą, jos kilmė buvo pa miršta. Ji paprasčiausiai užsivilko šeimos ir bendruomenės tapaty bę tarsi palaidą suknelę. Audinio su kaupu pakako visoms ydoms pridengti. Mane glumino, kad nors dėdė Menachemas pateikė aibę tri vialių detalių apie seniai mirusių antros eilės pusbrolių gyvenimą, vis dėlto apie jo tėvus, pabėgusius iš Vokietijos 1939 metais, žinių buvo itin mažai. Turėjau jo motinos gimdytojų vardus ir kelis jų egzistavimą patvirtinusius dokumentus, bet apie jo tėvą, savo prosenelį, bemaž nieko. Jo gimimo liudijime tėvo vardui skirta vieta buvo tuščia. Nieko tokio, pagalvojau. Biurokratijos klaida, o gal ir laiko ženklas, nes tai buvo 1897 metai. Kai po kelių mėnesių atėjo mano eilė pristatyti projektą, bu vau parengusi nuostabią schemą, kai kur siekusią net devynias kartas, tačiau virš mamos senelių į akis krito tuštuma. Tuo metu sugebėjau pritraukti savo pačios ir klausytojų dėmesį pasakoda ma šlovingą tėvo pusės istoriją. Šiomis keturiolikmetės kruopščiai surinktomis žiniomis pasinaudojau gerokai vėliau, kai suaugusi nuvykau į Europą ieškoti naujos tapatybės ir iš dalies – naujos is torijos. Tik nusprendusi tapti Europos piliete atsigręžiau į tą tuš tumą, ieškodama įrodymų, kad įtikinčiau vokiečių biurokratus, regis, griežtai nusprendusius manęs neįsileisti. Niekada nepamiršiu, kaip sulaukus imigracijos advokato skambučio gyslomis plūstelėjo kraujas. Akimirksniu vėl tapau aš tuonmete, pirmą kartą uždavusia tą klausimą močiutei, lyg giliai širdyje jau žinočiau, ką rasiu ateityje. Tačiau užbėgau įvykiams už akių. Papasakosiu nuo pradžių. 34