R omana s
Iš anglų kalbos vertė AISTIS KELERTAS
1
– Papasakok dar! – primygtinai prašau, kumščiu trinktelėdama į lauke stovinčio stalo blizgų plieninį paviršių. Mums virš galvų pro nanodalelių miglą, apsaugančią nuo netinkamo oro, mirguliuoja žvaigždės. Kitoje stalo pusėje žybteli mano brolio Ešo akys. – Rovena, šventikai tvirtina, kad mūsų protėviai būtent šitaip pražudė planetą. Jiems reikėjo visko tik daugiau, visuomet daugiau, kol Žemė nebeįstengė nieko duoti ir numirė. Jis šypteli. Žinau, kad erzina mane, bet pastebiu slaptą drebulį, kuris visada perbėga jo kūnu, kai tik pagalvoja apie Ekožlugimą. Brolis uoliai lanko šventyklą, jis ten praleidžia valandų valandas klūpėdamas ir atgailaudamas už mūsų protėvių veiksmus. Nepasakyčiau, jog tai duoda daug naudos. Atmosfera pažeista kaip visada, pasaulis negyvas, ir tik rūpestinga Ekopanoptikono priežiūra neleidžia mums išnykti. Šiame pasaulyje melsdamiesi niekada neužauginsime medžio. Žemė mirusi, bet mes vis dar gyvi. 7
J o e y G ra c e ffa
Žinoma, aš niekada nesilankiau šventykloje. Jei ten vaikščiočiau, tikriausiai nebūčiau tokia cinikė. Antra vertus, per pastaruosius šešiolika metų apskritai niekur nesilankiau. Bent jau oficialiai. Suprantate, manęs nėra. Lengvai galėčiau būti savo brolio dvynio vaizduotės padarinys. Tokiu atveju, manau, jis jau seniai lindėtų kambaryje ir saldžiai miegotų. Vaizduotės padariniu paprasčiau nusikratyti nei manimi. Ešas žino, kad niekada nepasiduodu. Jau tapo įsisenėjusiu įpročiu (to ir mama primygtinai prašė), kad gerą kiekvienos dienos dalį brolis skiria atsakymams į mano nesibaigiančius klausimus. Nors esu mergaitė, kurios nėra, galiu būti tikra rakštis. Bent jau Ešas beveik kiekvieną dieną taip tvirtina. Šelmiškai šypteliu broliui. – Dar! – vėl užgiedu seną giesmelę. Kai jis sudvejoja, kaipmat puolu jį visomis keturiomis ir parverčiu ant žemės. Kėdė dunksteli ant storo samanų kilimo, kurį mama taip kruopščiai prižiūri. Ešas mėgina pasitraukti iš kelio, bet mes to paties ūgio ir, kad ir kaip būtų apmaudu, esu šiek tiek už jį stipresnė. – Dar! – vėl pareikalauju ir prispaudžiu brolį prie samanų. – Papasakok dar! – imu jį kutenti. Kol brolis muistosi, abu bemaž isteriškai kvatojame. – Liaukitės, – iš verandos atsklinda švelnus mamos balsas. – Negi norite, kad kaimynai išgirstų? Tai mus greitai nuramina. Nors tikimybė, kad juokas prasiskverbs per aukštas storas akmens sienas, juosiančias mūsų 8
Edeno vaikai
šeimos gyvenamąją teritoriją, yra visiškai menkutė, nutiktų tikra nelaimė, jei kas nors sužinotų, kad aš čia esu. Ak, mama tikriausiai nuduotų, kad mergaitiškai juokiasi koks nors besisvečiuojantis Ešo draugas, – nors, tiesą pasakius, pas mus mažai kas užsuka. (Jei vis dėlto kas nors apsilanko, turiu nešti kudašių į kokį nors užkaborį ar atitvertą slaptavietę, kurių bent kelias tėvai greitosiomis įrengė visame name.) Vis dėlto visada yra tikimybė, kad kuris nors smalsus kaimynas patikrins vietos skenavimo duomenis ir sumes, kas ir kaip. Tuomet man būtų galas. Tiesiogine prasme. Padedu Ešui atsistoti ir vėl atsisėdu priešais kitoje stalo pusėje. Labiau deramu balsu imuosi to, ką darau kasdien: prašau jį papasakoti daugiau apie pasaulį už namų teritorijos. Aš ne šiaip ištroškusi visų uždraustų ir nepasiekiamų patirčių. Aš išbadėjusi. Alkana kaip vilkas. – Ką šiandien vilkėjo Lark, kai persirengė mokyklinę uniformą? Lark – mergaitė, kurią mano brolis iki ausų įsimylėjęs, o aš ja tiesiog žaviuosi. Jis ją taip puikiai apibūdina, jog Lark atrodo tokia tikroviška, kone mano draugė. Lyg ir aš būčiau tikras žmogus. Žinau, kad jei kada nors susitiktume, akimirksniu taptume artimos. Kas popietę, kai Ešas grįžta namo, iškamantinėju jį apie kiekvieną dienos smulkmeną. Mokslus kremtu savarankiškai iš vaizdo įrašų ir duomenų blokelių. Mane labiau domina žmonės. Mažiausios smulkmenos kelia susižavėjimą. 9
J o e y G ra c e ffa
Ar šiandien aplinkos istorijos mokytoja flirtavo su direktoriumi? Ar pakeliui į mokyklą kilpvežio palydovė nusišypsojo skenuodama tavo akis? Ar Brukas ir vėl pilna burna čiaumojo jūrų dumblių pyragaitį? Tai mano draugai, kurių niekada neturėsiu, ir aš juos visus myliu. Deja, Ešas ne visada įsimena smulkmenas, kurių taip trokštu. Kai klausiu, ką Lark vilkėjo, jis tik numykia: – Hm, kažkokį geltoną drabužį. – Ryškiai geltoną? Šviesiai geltoną? – nekantriai mygu. – Citrinų, vėdrynų ar saulės geltonumo? Žinoma, po Ekožlugimo niekas neregėjo nei citrinų, nei vėdrynų. – Ką aš žinau, tiesiog vidutinio geltonumo... – Suknelę? – Hm... Teatrališkai vėl sudrimbu kėdėje. – Ak, tu visiškai niekam tikęs! Dievaži, Ešas niekada iki galo nesupras, kaip visi tie dalykai, kurie jam atrodo tokie nereikšmingi, man yra visas pasaulis. Jis stengiasi iš visų jėgų, tikrai tikrai. Bet tų pastangų niekada nepakanka. Tiesą pasakius, mėginame šešėlinei mergaitei kurti šešėlinį gyvenimą. Privalau būti pasirengusi tai šlovingai dienai, kai pagaliau išeisiu į šviesą. Jeigu toji diena apskritai kada nors išauš. Mama su tėčiu visuomet tikina, kad taip kada nors bus. Jau prabėgo šešiolika įtikinėjimo metų, o to kada nors vis dar nematyti. 10
Edeno vaikai
Žvelgiu į brolį, kuris kamuojasi mėgindamas prisiminti dienos smulkmenas, kad tik jausčiausi esanti realaus pasaulio dalis. Jis – mano veidrodis, beveik toks pat kaip aš. Jo plaukai tokie pat tamsūs it naktis, tvirtas smakras su jį sušvelninančia duobute, šviesiai bronzinė oda. Kažkada man prisipažino, kad nėra patenkintas savo veidu, neva jo bruožai pernelyg švelnūs berniukui. Jei žinočiau daugiau apie pasaulį, galbūt manyčiau, kad mano veidas pernelyg vyriškas mergaitei. Sakyčiau, mūsų pagrindinis skirtumas – žandikauliai. Abiejų jie kampuoti ir tvirti. Bet kai Ešas dėl ko nors nerimauja, jis ima krutinti žandikaulį, tarsi mėgintų sukramtyti iškilusią bėdą, sutraiškyti ją it kietą riešutą. (Sužinojau apie riešutus iš aplinkos istorijos vaizdo įrašo. Jūs tik įsivaizduokit! Ant medžių augantis maistas.) Kai aš nusimenu, mano žandikaulis įsitempia ir sustingsta. Tiesiog sukandu dantis, kol paskausta skruostų raumenys. Pastaruoju metu itin dažnai šitaip suspaudžiu žandikaulį. Turime dar dvi akivaizdžias skirtybes, žinoma, nekalbu apie lytį. Ešo akys – vienodai atspindinčios šviesą, mėlynai pilkos, kaip ir mūsų mamos. Maniškės – keistos, nepastovios spalvos, kuri, nelygu šviesai, pereina iš žalios į mėlyną, o tada į auksinę. Atidžiai pažvelgusi į veidrodį, regiu toje mėlynėje gintarinius žvaigždžių pliūpsnius, dėmeles ir dryželius it meteorus, skriejančius dangaus skliautu. 11
J o e y G ra c e ffa
Tokios akys akimirksniu mane išduotų, jei tik kas nors jas pamatytų. Netrukus po gimimo vaikų akys pakoreguojamos implantuojant lęšiukus. Taip yra todėl, kad žmonių akys evoliucionavo ir įstengia atlaikyti tam tikrų ilgių šviesos bangų poveikį. Kadangi atmosferos sluoksniai pažeisti, mes neatsparūs sustiprėjusiems žemo diapazono ultravioletiniams spinduliams, galintiems pakenkti neapsaugotoms akims. Chirurginės operacijos metu įsodinamas filtras, kiekvieno piliečio akis apsaugantis nuo spindulių. Žinoma, praeitų daug laiko, kol akys nukentėtų nuo radiacijos, tačiau jei operacija išvis nebūtų atlikta, žmogus galiausiai apaktų. Kol kas nepastebėjau jokių pažeidimų, bet visi aplink tvirtina, jog sulaukus maždaug trisdešimties mano rega ims silpnėti. Kiekvienas filtras turi kodą, kurį nuskenavus greitai nustatoma bet kurio Edeno gyventojo tapatybė. Savaime suprantama, negalėjau operuotis, tad mano akys vis dar natūralios spalvos. Kartais, kai Ešas užsižiūri į mane per ilgai, pastebiu, kaip galiausiai ima mirksėti ir purtyti galvą: žinau, kad mano akys jį nervina. Mūsų tėtis, kurio akys – blankiai rudos tarsi siena spalvos, vargiai įstengia pažvelgti į mane. Kitas skirtumas tarp Ešo ir manęs nėra toks pastebimas. Brolis vyresnis. Vos apie dešimt minučių, tačiau to pakanka. Tai reiškia, kad jis – oficialus, teisėtas vaikas, pirmagimis. Aš – gėdingas antrasis vaikas, apskritai niekada neturėjęs ateiti į šį pasaulį. 12
Edeno vaikai
Ešas žengia vidun užbaigti namų darbų. Mano pamokos, kurias užduoda mama, labai panašios į Ešo, bet aš jas seniausiai paruošiau, dar prieš jam grįžtant namo. Sutemos jau tirštėja, tad pradedu neramiai žingsniuoti po kiemą. Mes gyvename viename iš vidinių ratų, visai netoli Centro, nes mūsų tėvai dirba vyriausybėje. Namas išties didžiulis, daug didesnis, nei mums reikia. Bet kaskart, kai tėtis prabyla apie pardavimą ar padalijimą į nuomojamus sklypus, mama kaipmat jį nutildo. Tai jos namas, paveldėtas iš tėvų. Skirtingai nuo daugumos pastatų Edene, mūsiškis suręstas iš akmenų. Kai rankomis liečiu akmeninę namo sieną, bemaž pajuntu Žemės kvėpavimą. Tas namas kažkoks gyvas. Vienaip ar kitaip, labiau gyvas nei metalas, betonas ir saulės baterijos, įprastos kituose Edeno statiniuose. Man atrodo, šie akmenys atkeliavo iš dirvos. Tikros dirvos su sliekais ir šaknimis, iš ten, kur tarpsta gyvybė. Niekas Edene nėra patyręs, ką reiškia tokios gamtinės sąlygos. Samanų kilimas, plytintis aptvertame kieme, irgi gyvas, tačiau samanos nėra tikri augalai. Joms nereikia dirvos. Jos neturi šaknų, tik siūlinius inkarėlius, kuriais kabinasi į uolas. Maistinių medžiagų jos gauna ne iš žemės, bet iš oro. Kaip ir viskas Edene, jos – atskirtos nuo žemės. Vis dėlto jos auga, tarpsta, o kai mano kojos žingsniuoja tuo minkštu kilimu, aštrus, šviežias kvapas pasiekia nosį. Jei užsimerkiu, galiu bemaž įsivaizduoti esanti viename iš miškų, kurie išnyko beveik prieš du šimtus metų. 13
J o e y G ra c e ffa
Mūsų mama – vyriausioji archyvarė Centriniame registrų skyriuje, tad turi prieigą prie seniausių įrašų, iš laikų dar prieš Ekožlugimą. Duomenų blokeliai, sudarantys mano pamokų pagrindą, turi tik grafines iliustracijas, vaizduojančias praeities dalykus, tačiau mama pasakojo, kad slaptose archyvo patalpose saugomi senoviniai aptrupėję tigrų ir ėriukų, palmių ir laukinių gėlių pievų atvaizdai. Jie tokie seni ir vertingi, kad laikomi salėje be statinio krūvio ir tvarkomi tik mūvint pirštines. Vieną atvaizdą ji man parnešė. Už tokį poelgį galėjo įkliūti, tačiau nuotraukos tikriausiai niekada nebus pasigesta, o aš, mamos manymu, nusipelniau ko nors ypatingo už tuos nelaisvėje praleistus metus. Kartą tvarkydama dokumentus ji aptiko į katalogą neįtrauktą atvaizdą: nakties dangus virš milžiniškos prarajos. Nuotrauka buvo užkišta už kito dokumento ir pažymėtas data prieš pat Ekožlugimą. Dar niekada nebuvau mačiusi tokių žvaigždžių kaip toje nuotraukoje. Tūkstančiai jų plūduriavo pieno jūroje, o po jomis įstengiau įžiūrėti ir medžių, įsikibusių į uolėtą keterą, kontūrus. Tokios platybės bemaž nesugebu suvokti. Edenas – didelis miestas, tačiau kilpvežiu jį galima apvažiuoti per pusdienį. Toji senovinė sulankstyta nuotrauka, kurią mama slapta parnešė, vaizduoja pasaulį. Tikrą Pasaulį. Tai mano brangiausias turtas. Kadangi mama matė visokiausių dalykų, gyvus organizmus ji brangina labiau nei kiti. Ešas tvirtina, kad dauguma 14
Edeno vaikai
namų šeimininkų išsiverčia su linksmomis žalio neono vejomis ir plastikiniais medžiais. Bet mama trokšta kuo tikroviškesnės aplinkos, net jei ji nėra itin graži. Be samanų, dar turime uolos gabalų, padengtų baltos ir rožinės spalvų kerpėmis. Gleivėta juodo dumblo šliūžė susiraičiusi pūpso it abstrakti skulptūra. Kiemo viduryje tyvuliuoja seklus tvenkinys, jame raudoni ir žali dumblių lapai nuolat sukiojasi, genami dirbtinės srovės. Gyvenu prabangiame, didžiuliame ir jaukiame name. Tačiau didžiulis ir jaukus kalėjimas vis tiek yra kalėjimas. Žinau, kad nepritinka taip samprotauti. Namus derėtų suvokti kaip šventovę. Iš tiesų net bijau pagalvoti, kas būtų, jei neturėčiau namų. Bet vis tiek negaliu atsikratyti jausmo, jog įkliuvau į spąstus. Turėdama tiek daug laisvų vienatvės valandų, išmokau griežtai planuoti dienas. Neužimtas laikas skatina svajoti, o svajos mano padėties žmogui yra pavojingos. Pamokos, dailės pagrindai ir fizinis lavinimas – visa išdėstyta nuolatine eilės seka, todėl neturiu daug laiko trokšti to, ko negaliu turėti. Dabar jau per tamsu piešti ar tapyti, be to, tikriausiai perskaičiau visas knygas, kurias radau duomenų bazėje. Todėl nusprendžiu pabėgioti. Blausioje žvaigždžių šviesoje vos galiu įžiūrėti siaurą takelį, kuriuo kasdien nubėgu po keletą kilometrų. Samanos geba greitai atsigauti, todėl yra viena iš nedaugelio 15
J o e y G ra c e ffa
augmenijos rūšių, išgyvenusių Ekožlugimą. Tačiau net jos bejėgės atsispirti mano pėdų nirtuliui. Kai bėgu, mane tarsi įsuka hipnotizuojantis lygus dunksėjimas. Pajuntu, kaip kraujas ima greičiau tekėti venomis. Versdama kūną judėti jaučiuosi gyva. Gyva, kai beveik visas pasaulis – miręs. Tačiau kokia prasmė būti gyvai, kai vis tiek esi uždaryta? Susierzinusi imu bėgti greičiau, sukdama ties kiemo kampais taip nirtulingai, kad net išspiriu samanų gabalėlius. Mama tikrai supyks, bet man nerūpi. Aš daug piktesnė. Tiesiog įsiutusi. Vien dėl kažkokio kvailo įstatymo mane laiko uždarytą tarp sienų, atstumtąją, kurią nugalabys arba pavers verge, jeigu tik kada nors suras. Paprastai judėjimas verčia mane jaustis geriau, tačiau šįvakar jis kelia kankynę. Man jau bloga nuo bėgiojimo po tą patį stačiakampį plotą iš pradžių pagal, o vėliau prieš laikrodžio rodyklę. Šūktelėjusi iš nevilties imu skuosti zigzagais, vis greityn ir greityn, peršokdama per kerpėmis apaugusias uolas, per kėdes, pripuldama prie stalo ir vėl nuo jo atšokdama. Staiga pajuntu, jog nebegaliu kvėpuoti. Regis, aukštos sienos priartėja ir apsupa tarytum milžiniška burna, ketinanti mane sutraiškyti savo akmeniniais dantimis. Puolu į vieną pusę, tada į kitą, atsitrenkiu į sienas, daužau jas kumščiais, bemaž urzgiu iš nusivylimo. Žinau, kad netenku savitvardos, tačiau nieko negaliu padaryti. Didžiumą laiko 16
Edeno vaikai
esu rimta, susikaupusi, patenkinta. Betgi kartais, dėl man ne visai suprantamų priežasčių, tiesiog įnirštu, kad šitaip gyvenu. Gal nuskambės keistai, tačiau labiausiai nervinuosi dėl to, jog Ešas neįstengė nupasakoti Lark aprangos. Tai taip kvaila, taip nereikšminga, bet mane tiesiog siutina, kad jis, turėdamas tokias privilegijas ir laisvę, net nepasivargino įsidėmėti vienintelio man svarbaus dalyko. Kodėl ši smulkmena tokia svarbi? Aš ir pati nenutuokiu. Ešas stengiasi kiek įmanydamas. Jam tikrai nelengva, kai tenka nuolat aukoti savo laisvalaikį ir slepiamą seserį linksminti pasakojimais apie išorės pasaulį. Jis tikriausiai kartais ant manęs pyksta. Tačiau šįvakar aš pykstu ant jo, o dėl to jaučiuosi kalta ir dar labiau siuntu. Ant savęs. Ant Centro ir jo įstatymų, kurie iš manęs viską atėmė. Netgi ant Ekopano, kuris neleidžia mums išnykti. Man reikia ištrūkti iš šių sienų. Privalau išsilaisvinti! Su laukiniu palengvėjimo atodūsiu pradedu ropštis siena, kabindamasi pirštais už puikiai pažįstamų kyšulių, sprausdama pėdas į siaurus ištrupėjusius plyšius. Laipioju šiomis sienomis, kad palaikyčiau fizinę formą, kurią tobulinti mama taip primygtinai reikalauja. Beveik kasnakt užsiropščiu iki pat viršaus, apie devynis metrus aukštyn, ir atsargiai spoksau per kraštą. Tik šįvakar to neužtenka. Toli gražu neužtenka. Permetu koją per grublėtus akmenis ir atsisėdu apžergusi sieną: viena 17
J o e y G ra c e ffa
koja įkalinta, kita – laisva. Niekas manęs nepamatys; niekas nepažvelgs aukštyn. Jaučiuosi bemaž nerūpestingai žvilgsniu aprėpdama priešais besidriekiantį Edeną, jo koncentrinius žiedus, primenančius kažkokius keistus žemėje išraižytus ženklus. Vietoj medžių stiebiasi aukštos dumblių baltymų sintezatorių smailės, bent kelias dešimtis metrų išsikišusios virš aukščiausių pastatų. Ryškius apskritimus tuoj už Centro apšviečia bioliuminiscencija, gerai paryškinanti miestą dengiančios žalumos gausą. Didžioji miesto dalis aprūpinta dirbtine fotosinteze, kuri sukurta taip, kad veiktų bemaž kaip tikri augalai ir mūsų iškvepiamą anglies dvideginį paverstų švariu deguonimi. Labai panašu į kieme mūsų mamos auginamus augalus – atspariąsias samanas, grybus ir dekoratyvinius dumblius, besisūkuriuojančius skystoje terpėje. Netgi bemaž patamsyje miestas atrodo žalias. Jeigu nežinočiau, lengvai apsigaučiau manydama, jog aplink – tarpstanti ekosistema, o ne dirbtinis, išgyventi skirtas kokonas. Tai, kas ne žalia, žvilga. Kitaip nei mūsų akmeninis namas, dauguma pastatų suręsti iš polimerų ir padengti matinėmis arba šviesą atspindinčiomis fotogalvaninėmis plokštėmis, perdirbančiomis saulės šviesą į energiją, reikalingą mūsų miestui. Dienos šviesoje Edenas spindi it milžiniškas smaragdas. Naktį jis labiau panašus į didžiulę žalią akį, niūriai ryškią ir kupiną nematomų paslapčių. 18
Edeno vaikai
Už prašmatnių vidinių ratų žiedo plyti ne toks dailus atokiųjų ratų ruožas. Čia, vidiniuose ratuose, visai netoli Centro, kur gyvename, visi namai – didžiuliai ir puikūs. Tačiau kuo arčiau ribos, tuo namai darosi mažesni ir susispietę arčiau vienas kito. Teigiama, kad Edene niekas nebadauja, – tuo rūpinasi Ekopanoptikonas, – tačiau iš to, ką pasakojo mama ir Ešas, gyvenimas arti pakraščio nė iš tolo neprilygsta mūsiškiui, arčiau Centro. Netgi iš tokio aukščio negaliu įžiūrėti tiek toli, kad pamatyčiau Edeno pakraštį, bet iš pamokų žinau, kas ten yra. Deginanti, negailestinga dykuma. O už jos – dar baisesnė dykvietė. Palyginti su mano kiemu, Edenas atrodo begalinis. Jis toks didžiulis, o aš tokia menka! Mieste knibždėte knibžda žmonių. Aš tik dalelė jų darnioje sistemoje. Per visą gyvenimą esu sutikusi tik tris kitus žmones. Mintis, jog galiu sutikti ką nors nepažįstamą, nuoširdžiai gąsdina, net labiau nei visiškai reali tikimybė, kad mane sučiups. Nepažįstamieji panašūs į pavojingus gyvūnus. Tačiau pasaulyje be gyvybės vis tiek rizikuočiau, nors grėstų būti užpultai ir sudorotai siaubingų ilčių, kad tik iš arti pamatyčiau tikrą gyvą tigrą. Paaukočiau bet ką, net savo gyvybę, kad patirčiau tai, ko niekada nepatyriau. Ne kartą ir ne du mintijau apie pabėgimą. Būna dienų, kai tik apie tai ir galvoju, kai laisvės pagunda užvaldo mintis, ir aš negaliu nei piešti, nei mokytis, nei bėgioti. Atrodo, jog 19
J o e y G ra c e ffa
šįvakar aiškiau nei bet kada girdžiu garsiausią iki šiol Edeno kvietimą. Vos tik prisimenu tą vienintelę smulkmeną apie Lark drabužį ir Ešo negebėjimą jo prisiminti, suprantu, kad greičiausiai taip ir nesužinosiu. Todėl, nors siaubingai bijau, per sienos kraštą perkeliu ir antrąją koją – pakilus jaudulys užgožia baimę.