Mažasis Tumajus stipriai prigludo prie didelio kaklo, kad kokia šaka nenublokštų.
RUDYARD KIPLING
Iš anglų kalbos vertė IEVA ALBERTAVIČIENĖ
Antroji Džiunglių knyga 1 skyrius. Kaip atsirado baimė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 241 Džiunglių Įstatymas . . . . . . . . . . . . . . . 265 2 skyrius. Pamaldžiojo Purun Bhagato stebuklas. . . . . 267 Kabiro daina. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 289 3 skyrius. Įsileiskite džiungles . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 291 Mauglio daina žmonėms . . . . . . . . . . . . 329 4 skyrius. Laidotuvininkai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 331 Vilnelės daina . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 363 5 skyrius. Karaliaus akstinas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 365 Mažojo medžiotojo daina. . . . . . . . . . . 392 6 skyrius. Kvaikvernas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 395 Angutivaun Taina . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 425 7 skyrius. Rudieji šunys. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 427 Čilo daina . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 460 8 skyrius. Pavasaris . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 463 Daina Maugliui. . . . . . . . . . . . . . . . . . . 492
6
džiunglių knyga
i skyrius Štai Čilas, maitvanagis, atneša naktį namolio, Paleistą į laisvę šikšnosparnio Mango – Į tvartus ir lūšnas suvaromos bandos, Nes lakstom laisvi, kol išaušta padangė. Jau muša ilčių ir nagų valanda Ateina mūs valdžios laikas. O, išgirskit šį šūksmą! – „Geros medžioklės visiems, Kas Džiunglių įstatymo laikos!“ Džiunglių nakties daina
mauglio broliai
V
ieną labai šiltą vakarą, septintą valandą, Seonio kalvose tėvas Vilkas nubudo po dienos pogulio, pasikasė, nusižiovavo ir vieną po kitos ištiesė nuo miego sustingusias letenas. Motina Vilkė gulėjo, ilgą pilką nosį nuleidusi ant keturių griuvinėjančių, kiauksinčių vilkiukų. Mėnulis švietė pro jų urvo angą į olos vidų. – Urrr! – suurzgė tėvas Vilkas. – Vėl metas į medžioklę. Jis jau ruošėsi šokti pakalnėn, kai ties slenksčiu šmėstelėjo mažas šešėlis su pasišiaušusia uodega ir viauktelėjo: – Telydi tave sėkmė, o Vilkų Vade! Linkiu geros kloties ir baltų aštrių dantų tavo puikiems vaikams. O, kad jie niekuomet neužmirštų šio pasaulio alkanųjų. Tai buvo šakalas Tabakis Puodlaižys, kurio nekenčia visi Indijos vilkai, nes jis slankioja aplink, kiršindamas visus ir 11
Linkiu geros kloties ir baltų aštrių dantų tavo puikiems vaikams.
nešiodamas paskalas. Be to, jis ryja išėdas ir odgalius, kurių randa kaimo sąšlavų krūvose. Visi jo šiek tiek ir prisibijo, nes Tabakis, labiau nei kas kitas džiunglėse, yra linkęs pasiusti; tuomet jis užmiršta, kad pats dėl visko visada nuogąstauja, ir pasileidžia lėkti per džiungles, kandžiodamas ką tik sutikdamas savo kelyje. Net ir tigras sprunka ir slepiasi, kai pasiunta mažasis Tabakis, nes pasiutimas – pats gėdingiausias dalykas, koks gali nutikti džiunglių gyventojui. Mes tą ligą vadiname pasiutlige, o jie – dewanee, tiesiog pasiutimu, ir bėga nuo pasiutusio žvėries kiek kojos neša. 12
– Ką gi, užeik ir apsidairyk, – šaltai pakvietė tėvas Vilkas, – bet maisto čia nerasi. – Vilkui gal ir ne, – atsakė Tabakis, – bet tokiam menkam padarui kaip aš – perdžiūvęs kaulas – ir tai šventė. Mes, gidurlokai (šakalų giminė), neturime teisės būti išrankūs, ėdame, ką randame. Jis liuoktelėjo į urvo gilumą, kur rado dar ne visai nugraužtą antilopės kaulą, ir pritūpęs ėmė nerūpestingai jį triaukšti. – Dėkoju visiems už šį puikų maistą, – tarė jis laižydamasis. – Kokie gražūs jūsų kilnieji vilkiukai! Kokios didelės jų akys! Ir kokie dar jie jauni! Tikrai bene būsiu pamiršęs, kad karalių vaikai ir gimsta jau subrendę. Tabakis, kaip ir visi džiunglių gyventojai, žinojo, kad girdamas vaikų grožį, gali jiems užtraukti nelaimę. Jis patenkintas stebėjo, kaip nejaukiai pasijuto motina Vilkė ir tėvas Vilkas. Tabakis šiek tiek patupėjo pritilęs, džiaugdamasis savo iškrėsta šunybe, o tada piktdžiugiškai pranešė: – Didysis Šerchanas pakeitė savo medžioklės plotus. Dabar visą mėnesį jis medžios šiose kalvose, pats man taip sakė. Tigras Šerchanas gyveno prie Veingangos upės, už kokių dvidešimties mylių nuo čia. – Jis neturi jokios teisės! – piktai suurzgė tėvas Vilkas. – Pagal Džiunglių įstatymą, jis negali keisti savo gyvenamosios vietos, iš anksto kitų neįspėjęs. Jis išbaidys visus mūsų medžiojamus paukščius ir žvėris per dešimt mylių aplink, o aš... aš šiomis dienomis turėsiu medžioti už du. 13
– Ne veltui jo motina pavadino jį Luošiu, – tyliai pratarė motina Vilkė. – Viena jo koja raiša nuo pat gimimo, todėl ir medžioja tik žmonių galvijus. Jis galutinai supykdė Veingangos kaimo gyventojus, todėl dabar atsibastė čionai, kad suerzintų mūsų kaimo žmones. Kai jie pradės šukuoti džiungles jo ieškodami, jis jau bus seniai pasipustęs padus, o mes su vaikais turėsime sprukti iš čia, kai kaimiečiai padegs žoles. Iš tiesų, būsime dėkingi Šerchanui! – Ar turėčiau jam perduoti jūsų dėkingumą? – paklausė Tabakis. – Lauk! – pratrūko tėvas Vilkas. – Eik ir medžiok su savo šeimininku. Šiąnakt jau pakankamai išūžei mums ausis. – Einu, einu, – tyliai suniurzgė Tabakis. – Štai ir paties Šerchano riaumojimas girdėti tankumyne. Galėsit patys perduoti jam linkėjimus, nebereiks man aušinti nasrų. Tėvas Vilkas įsiklausė. Žemiau, iki upelio besidriekiančiame slėnyje, jis išgirdo kimų, piktą urzgimą – taip inkštė nusivylęs, aukos nesugavęs tigras ir jam nerūpėjo, kad apie nesėkmę išgirs visos džiunglės. – Kvailys! – urgztelėjo tėvas Vilkas. – Taip triukšmaudamas pradeda nakties darbą! Nejaugi jis mano, kad mūsų elniai tokie pat kvaili kaip ir rubuiliai Veingangos jautukai? – Tss... ! Šiąnakt jis medžioja ne elnius ar jaučius, – suurzgė motina Vilkė, – o žmogų. Tigro riaumojimas dabar pavirto garsiu murkimu, regis, sklindančiu iš visų keturių džiunglių pusių. Nuo tokio triukš14
mo pakirdę po atviru nakties dangumi prisnūdę medkirčiai ir čigonai persigandę puola bėgti ir kartais pataiko tiesiai tigrui į nasrus. – Žmogų! – iššiepęs baltus dantis, pasipiktino tėvas Vilkas. – Tfu! Argi jam balose nepakanka vabalų ir varlių, kad puola žmogų? Ir dar mūsų žemėse! Džiunglių įstatymas, nieko nereikalaujantis be pagrindo, visiems žvėrims draudžia pulti žmones, nebent tada, kai tėvai moko savo jauniklius medžioti, bet ir tai ne savo rujos ar būrio medžioklės plotuose. Tikroji šio draudimo priežastis yra ta, kad nužudžius žmogų, anksčiau ar vėliau čia pasirodys baltieji žmonės ant dramblių su ginklais rankose, o šimtai tamsiaodžių žmonių atsineš gongus, deglus ir raketas. Tuomet kentės visi džiunglių gyventojai. Tarpusavyje žvėrys yra nutarę, kad žmonių neliečia, nes jie yra silpniausios ir mažiausiai gebančios apsiginti gyvos būtybės, todėl sudraskyti žmogų – žema. Džiunglių gyventojai taip pat laikosi nuomonės – ir tai yra gryna tiesa, – kad žmogaus žudikas nušąšta ir jam išbyra dantys. Tigras ėmė dar garsiau urgzti ir galiausiai puldamas užriaumojo visa gerkle: Arrr! Tuomet Šerchanas, visai ne kaip tigras, piktai sustugo. – Nepavyko, – nusprendė motina Vilkė. – Kas gi jam nutiko? Tėvas Vilkas pabėgėjo į priekį ir išgirdo, kaip Šerchanas raičiojasi krūmuose piktai urgzdamas ir maurodamas. 15
– Kvailys – šoko tiesiai į medkirčių sukurtą laužą ir nusisvilino letenas, – niūriai pasišaipė tėvas Vilkas. – Štai ir Tabakis su juo. – Kažkas lipa į kalvą, – pastačiusi ausis ištarė motina Vilkė. – Pasiruošk. Tankmėje kažkas sušnarėjo, tėvas Vilkas pritūpė ant užpakalinių kojų ruošdamasis pulti. Tuomet, jei būtumėte stebėję šią sceną, būtumėte pamatę patį nuostabiausią dalyką pasaulyje – vilkas šoko ir sustingo vidury šuolio. Jis puolė anksčiau nei pamatė ką, o pamatęs – pabandė sustoti. Taigi jis pašoko kokias keturias penkias pėdas aukštyn ir šleptelėjo beveik ten pat, kur ir pradėjo šuolį. – Žmogus! – sušuko jis. – Tik pažiūrėk, juk tai žmonių jauniklis! Tiesiai priešais jį, laikydamasis liaunos krūmo šakelės, stovėjo nuogas rudas vaikelis, vos bevaliojantis paeiti, – toks minkštutis, švelnutis, su duobutėmis skruostuose, kokio dar šio urvo gyventojai nebuvo matę. Jis pažvelgė tiesiai tėvui Vilkui į akis ir nusijuokė. – Ar tai žmonių jauniklis? – nustebo motina Vilkė. – Dar niekad nesu tokio mačiusi. Nešk jį čionai. Vilkai pratę nešioti savo jauniklius, jeigu reikia, net kiaušinį gali atnešti jo nesudaužę. Ir dabar, nors ir tvirtai dantimis suėmęs mažučiui už sprando, tėvas Vilkas paguldė vaiką tarp vilkiukų, jam net neįdrėskęs. – Koks jis mažas! Koks plikas ir – koks drąsus! – švelniai tarė motina Vilkė. Vaikas išstumdė kitus vilkiukus, kad pats arčiau 16
prisislinktų prie šilto Vilkės kailio. – Žiūrėk, jis geria pieną su mūsų jaunikliais! Tai štai koks tas žmonių vaikas! Ar kada girdėjai, kad vilkai augintų žmogaus jauniklį kartu su savo vaikais? – Esu girdėjęs tokių kalbų šen ir ten, bet taip dar niekad nebuvo nutikę mūsų rujoje, – atsakė tėvas Vilkas. – Koks jis plikas, nė vieno plaukelio, galėčiau lengvai, vos kepštelėjęs letena jį nudobti. O jis štai žiūri į mane ir nieko nebijo. Staiga kažkas užstojo į olą sklindančią mėnulio šviesą – didžiulė kvadratinė Šerchano galva ir stambūs pečiai įstrigo olos angoje. Už jo girdėjosi Tabakio spygavimas: – Mano valdove, jis įsmuko čia! – Mums didelė garbė, kad Šerchanas mus aplankė, – piktai žaižaruodamas akimis suurzgė tėvas Vilkas. – Ir ko gi tau reikia? – Atėjau atsiimti savo grobio. Pas jus atklydo žmonių jauniklis, – atsakė Šerchanas. – Jo tėvai pabėgo, o šis priklauso man. Kaip tėvas Vilkas ir buvo spėjęs, Šerchanas įšoko į medkirčių paliktą laužą ir dabar buvo labai įsiutęs, nes jam skaudėjo nudegintas letenas. Tėvas Vilkas žinojo, kad olos anga per siaura tigrui prasmukti. Kad ir kaip Šerchanas muistytųsi, bet jo galvai su priekinėmis letenomis pralįsti vietos per maža. Panašiai jaustųsi žmogus, bandantis įsisprausti į statinę. – Vilkai yra laisvi džiunglių gyventojai, – tarė jam tėvas Vilkas. – Jie klauso tik savo rujos vado, o ne kažkokio dryžuoto galvijų skerdiko. Žmonių jauniklis yra mūsų, jei panorėsime, patys jį nudobsime. 17
– Dar ilgai čia tauzysi apie savo norus? Prisiekiu nudobtu buliumi, ilgai nestypsosiu čia nosį įkišęs į šunpalaikių urvą prašydamas to, kas man teisėtai priklauso! Taip kalbu aš, didysis Šerchanas! – tigras užriaumojo taip, kad net ola sudrebėjo. Staiga, nusikračiusi nuo savęs jauniklius, ant kojų pašoko motina Vilkė; jos akys, įsmeigtos į pykčiu liepsnojančias tigro akis, švytėjo tamsoje kaip du žalsvi mėnuliai. – O dabar aš, Rakša Demonė, atsakysiu tau. Žmonių jauniklis priklauso man, supratai, Luošy? Jis yra mano! Jo niekas nežudys. Jis gyvens, lakstys laisvai ir medžios su vilkų ruja. Ir galiausiai, paminėsi mano žodžius, tave – varliaėdi, plikų vaikų žudike ir žuvų gaudytojau – jis vieną dieną sumedžios! O dabar nešdinkis iš čia, nes prisiekiu savo sumedžiotu elniu (net badmiriaudama kritusių jaučių aš neėdu), kad tu, apsvilęs džiunglių pabaisa, grįši pas savo motiną dar luošesnis, nei atėjai į šį pasaulį! Dink iš čia! Tėvas Vilkas apstulbęs žiūrėjo į Vilkę. Jis jau buvo užmiršęs tuos laikus, kai lygioje kovoje turėjo išsikovoti motiną Vilkę iš kitų penkių vilkų, kai ji dar bėgiojo rujoje. Demone ji vadinama ne šiaip dėl pagyrimo. Šerchanas gal ir būtų susirėmęs su tėvu Vilku, bet stoti prieš motiną Vilkę jis nedrįso, nes žinojo, kad savo žemėje ji jautėsi tvirta ir kovos su juo lig mirties, jei prireiks. Todėl urgzdamas atatupstas išropojo iš olos ir užriaumojo kiek gerklė leido: – Kiekvienas šuo savam kieme karalius! Pažiūrėsim, ką pasakys ruja apie tokią žmonių jauniklio globą. Vaikas priklauso 18
Tigras užriaumojo taip, kad net ola sudrebėjo.
man ir vieną dieną jis paklius man į nasrus, pūstauodegiai vagys! Sunkiai šnopuodama motina Vilkė atsigulė prie savo vilkiukų, o tėvas Vilkas niūriai prakalbo: – Šerchanas tiesą pasakė. Jauniklį reikės pristatyti rujai. Ar tu, motin, tikrai nori jį pasilikti? – O kaip kitaip! – atrėžė ji. – Atklydo nakčia vienišas, plikas ir labai išalkęs, bet nieko nebijo! Tik pažiūrėk, kaip nustūmė vieną mūsų vaiką į šalį. Tas luošas niekšas būtų jį papjovęs ir pasprukęs sau atgal prie Veingangos, o keršydami kaimiečiai išrūkytų visus mūsų urvus ir išvarytų mus iš šių žemių. Žinoma, 19
pasilaikysiu jį sau. Ramiai miegok, mažasis varliuk. Nuo šiol aš tave vadinsiu Maugliu Varliūkščiu. Ateis laikas, kai tu medžiosi Šerchaną, kaip jis šiąnakt tykojo tavęs. – O ką pasakys mūsų ruja? – svarstė tėvas Vilkas. Džiunglių įstatymas aiškiai sako, kad kiekvienas vilkas, susiradęs sau pačią, gali palikti rują, kuriai priklauso. Tačiau kai jo jaunikliai paauga tiek, kad jau gali pastovėti ant visų keturių, jis turi juos pristatyti rujos pasitarimui, kuris paprastai šaukiamas kiekvieną mėnesį per pilnatį, kad kiti rujos vilkai galėtų su jais susipažinti. Po tokios apžiūros vilkiukai gali laisvai lakstyti kur panorėję, o kol patys nesumedžios savo pirmojo grobio, joks suaugęs rujos vilkas negali jų užpulti. Bausmė už tokį prasižengimą yra mirtis, aišku, jei tik pavyksta surasti žudiką. Kai rimtai apie tai pagalvoji, supranti, kad tai yra teisinga. Kai jaunikliai paūgėjo ir pradėjo šiek tiek bėgioti, pasitarimų naktį tėvas Vilkas nusivedė juos kartu su Maugliu ir motina Vilke prie Pasitarimų Uolos. Tai buvo akmenuota, uolų nuolaužomis apibirusi kalvos viršūnė, kurioje be vargo galėdavo pasislėpti per šimtą vilkų. Akela, didysis pilkas Vienišius, jėga ir sumanumu vadovavęs vilkų rujai, gulėjo išsitiesęs ant uolos. Žemiau jo tupėjo keturiasdešimt ar daugiau visokio kailio ir dydžio vilkų. Čia buvo ir opšrų spalvos prityrusių senių, galinčių be niekieno pagalbos sudraskyti elnią, ir juodaplaukių trimečių vilkų, manančių, kad taip pat lengvai susidorotų su auka. Jau metus jiems vadovavo Vienišas Vilkas. Jaunystėje jis du kartus pakliuvo į žmonių paspęstus spąstus, kartą jį pritva20
Susirinkimas prie Pasitarimų Uolos
tijo ir paliko nugaišti. Taigi jis gerai pažino žmonių papročius. Prie Uolos kalbų būdavo nedaug. Jaunikliai griuvinėdavo aikštės viduryje, o aplink juos ratu tupėdavo jų tėvai ir motinos. Retkarčiais koks senas vilkas tyliai prislinkdavo prie jauniklio, atidžiai jį apžiūrėdavo ir be triukšmo parpėdindavo į savo vietą. Kartais viena ar kita motina stumtelėdavo savo vilkiuką į mėnulio šviesą, būgštaudama, kad šis neliktų gerai neapžiūrėtas. Tysodamas ant savo uolos, Akela vis šūktelėdavo: – Jūs žinote įstatymą, visi gerai žinote įstatymą. Tad gerai įsižiūrėkite, vilkai! Susirūpinusios motinos pritardavo jam: – Gerai įsižiūrėkite, vilkai! 21
Galiausiai atėjo Mauglio eilė, – Motinai Vilkei net gaurai ant sprando pasišiaušė – ir tėvas Vilkas išstūmė Varliūkštį, kaip jį vadino, į aikštės vidurį. Mauglis sėdėjo ten, juokdamasis ir žaisdamas su mėnulio šviesoje žvilgančiais akmenėliais. Akela net nepakėlė galvos nuo savo letenų, tik monotoniškai kartojo: – Gerai įsižiūrėkite! Tuo metu už uolos pasigirdo duslus riaumojimas – tai Šerchanas sušuko: – Šis jauniklis priklauso man! Atiduokit jį man. Ką bendro turi Laisvoji tauta su žmogaus vaiku? Akelos net ausys nevirptelėjo. Jis tik pakartojo: – Gerai įsižiūrėkit, vilkai! Ką bendro turi Laisvoji tauta su jiems svetimo žvėries įsakymu? Gerai įsižiūrėkit! Sustugo visas vilkų choras, o jaunas, ketvirtus metus einantis vilkas pakartojo Šerchano klausimą Akelai: – Iš tikrųjų, ką bendro laisvieji džiunglių gyventojai turi su žmonių jaunikliu? Pagal Džiunglių įstatymus, jei kyla kokių nors nesusipratimų, kai sprendžiama, ką priimti į vilkų rują, bent du rujos nariai turi pasisakyti už jauniklį, ir tai negali būti jo tėvai. – Kas užtars šį vaiką? – paklausė Akela. – Kas kalbės laisvųjų gyventojų vardu? Niekas neatsišaukė, ir motina Vilkė pasirengė žūtbūtinei kovai už Mauglį, jei tik to reikės. Tada pakilo vienintelis svetimas žvėris, turįs teisę dalyvauti vilkų pasitarime, Balu – mieguistas rudasis lokys – mokantis 22
vilkiukus Džiunglių įstatymo. Senasis Balu galėjo vaikščioti kur panorėjęs ir kada panorėjęs, nes jis tenkinosi tik riešutais, augalų šaknimis ir medumi. Taigi rudasis lokys atsistojo ant užpakalinių kojų ir užkriokė: – Ar čia kalbate apie žmonių vaiką? – paklausė. – Aš duodu savo balsą už žmonių vaiką. Jis niekam nepakenks. Nors ir nemoku gražbyliauti, kalbu tiesą. Leiskite jam laisvai bėgioti su ruja, priimkite jį į savo tarpą, o aš pats jį visko išmokysiu. – Mums reikia dar vieno pritarimo, – kreipėsi Akela. – Balu jau kalbėjo, galime juo pasikliauti, nes jis mūsų vaikų mokytojas. Kas dar jam pritars? Staiga tamsus šešėlis išdygo susirinkimo viduryje. Tai buvo Bagira, juodoji pantera, ji buvo juoda kaip rašalas, nors jos kailis mėnulio šviesoje mainėsi kaip koks šilko raštas. Visi pažinojo Bagirą, ir niekas nedrįso stoti jai skersai kelio, nes ji buvo klastinga kaip Tabakis, drąsi kaip laukinis buivolas ir negailestinga kaip sužeistas dramblys. Tačiau jos balsas buvo saldus kaip iš medžio varvantis laukinių bičių medus, o kailis – švelnesnis už pūką. – Didysis Akela ir jūs, Laisvoji tauta, – sumurkė ji. – Neturiu teisės kalbėti jūsų susirinkime, tačiau Džiunglių įstatymas skelbia, kad atsiradus prieštaravimų dėl jauniklio priėmimo į rują, jo gyvybę galima išpirkti. Tačiau Įstatyme nenurodyta, kas gali tai padaryti. Ar aš teisi? – Taip, taip! – sustaugė jauni ir visuomet alkani vilkai. – Bagira teisi. Jauniklį galima išpirkti. Toks Įstatymas. 23
– Žinodama, kad neturiu teisės čia kalbėti, prašau jūsų leidimo. – Nagi, kalbėk, – sustugo dar dvidešimt balsų. – Gėda užmušti pliką jauniklį. Be to, užaugęs jis galės jums labiau pasitarnauti. Balu jį jau užtarė. O aš prie Balu žodžių pridedu vieną riebų bulių, kurį ką tik užmušiau mažiau nei už pusės mylios nuo čia. Ar priimsite pagal Įstatymą žmogaus jauniklį į savo tarpą? Argi taip sunku apsispręsti? Rujoje kilo šurmulys, vilkai stūgavo: – Kas mums darbo? Jis ir taip kojas pakratys žiemos liūtims užėjus. Jis perdegs kaitrioje saulėje. Kaip mums galėtų pakenkti tas nuogas varliūkštis? Kur tas tavo bulius, Bagira? Priimkime Varlių į rują! Tuomet dusliai suskalijo Akela: – Gerai įsižiūrėkit, gerai įsižiūrėkit, vilkai! Mauglis ir toliau susidomėjęs žaidė su akmenėliais, todėl net nepastebėjo, kaip vienas po kito prie jo cimpino vilkai ir apžiūrinėjo. Galiausiai visi nukurnėjo pakalnėn ieškoti Bagiros dovanoto buliaus. Prie uolos pasiliko tik Akela, Bagira, Balu ir Mauglio tėvai su vilkiukais. Įsiutęs Šerchanas riaumojo naktyje, kad jam nebuvo atiduotas Mauglis. – Stūgauk kiek tinkamas, – sau po nosimi suniurzgė Bagira, – nes išauš diena, kai dar ne tokiu balsu staugsi šio nuogaliaus šokdinamas, arba aš visai nepažįstu žmonių padermės. – Gerai padarėte, – prabilo Akela. – Žmonės ir jų jaunikliai yra labai protingi. Jis mums visiems gali praversti. 24
– Tikrai, jis gali mums padėti nelaimėje. Juk niekas negali tikėtis amžinai vadovauti rujai, – pritarė Bagira. Akela tylėjo. Jis galvojo apie tai, kas nutinka kiekvienam rujos vadui, kai jį apleidžia jėgos: jis vis silpsta ir silpsta, kol galiausiai kiti vilkai jį užmuša. Tuomet iškyla naujas rujos vadas, kurio vėliau laukia toks pat likimas. – Pasiimk jį, – pasakė jis tėvui Vilkui, – ir išauklėk, kaip dera laisvam džiunglių gyventojui. Užtartas geru Balu žodžiu ir išpirktas vienu buliumi, Mauglis buvo priimtas į Seonio vilkų rują. Dabar turime praleisti dešimt ar vienuolika metelių, per kuriuos galime tik spėlioti apie nuostabų Mauglio gyvenimą tarp vilkų, nes viską pasakojant labai daug knygų tektų prirašyti. Jis augo drauge su kitais vilkų jaunikliais, nors Maugliui tik spėjus paūgėti, vilkiukai jau virto subrendusiais žvėrimis. Tėvas Vilkas išmokė jį medžioti, atvėrė jam visas džiunglių paslaptis. Galiausiai kiekvienas šnaresys žolėje, kiekvienas šilto nakties oro dvelksmas, pelėdos, tupinčios jam virš galvos, ūbavimas, šikšnosparnio krepštelėjimas nagais į medžio šaką, kiekvienas net ir mažiausios žuvelės pliaukštelėjimas vandenyje jam reiškė tiek pat, kiek mums įprasti namų garsai. Kai nesimokydavo, vaikas snausdavo saulėkaitoje, išalkęs pasistiprindavo ir vėl nusnūsdavo. Kai pasijusdavo nešvarus ar per daug sukaitęs, pliuškendavosi džiunglių ežerėliuose, o kai užsimanydavo medaus (Balu išmokė jį, kad medus ir riešutėliai yra tokie pat 25
gardūs kaip ir žalia mėsa), jis ropšdavosi, kaip Bagira buvo išmokiusi, į medžius pasmaguriauti. Būdavo, Bagira išsitiesia ant medžio šakos ir šaukia: – Lipk čionai, Mažasis Broliuk! Iš pradžių Mauglis kabarodavosi į medį taip lėtai, kaip lipa tinginys. Bet vėliau išmoko laipioti taip vikriai, kaip medžiais liuoksinčios pilkosios beždžionės. Jis turėjo savo vietą rujos susirinkimuose prie Pasitarimų Uolos. Vaikas greitai pastebėjo, kad jei ilgai stebeilydavo kuriam nors vilkui į akis, šis negalėdavo to žvilgsnio tverti ir nusisukdavo. Šitaip Mauglis dažnai linksmindavosi. Kartais jis traukydavo dyglius draugams iš letenų, nes vilkai labai kenčia nuo dyglių ir dagių, kimbančių prie kailio ir kojų. Naktimis jis nusileisdavo į ariamus laukus ir smalsiai stebėdavo kaimo žmones jų trobelėse. Tačiau žmonėmis Mauglis nepasitikėjo, nes Bagira buvo parodžiusi gudriai paslėptą keturkampę dėžę su užsitrenkiančiomis durelėmis, į kurią jis kartą vos neįkliuvo. Tai buvo spąstai žvėrims. Labiausiai Mauglis mėgo kartu su Bagira nusibrauti į tamsaus ir šilto miško gelmę, dieną snūduriuoti, o naktimis stebėti, kaip ji medžioja. Alkana ji žudydavo, ką tik sutikdavo, taip elgėsi ir Mauglis – tik su viena išimtimi. Jis niekuomet neliesdavo galvijų, nes Bagira jam papasakojo, kad dar kūdikis būdamas už vieną jautį buvo išpirktas. – Visos džiunglės priklauso tau, – sakė Bagira. – Gali sumedžioti bet kurį žvėrį, jei tik pajėgsi, tačiau prisimindamas tą bulių, 26
Bagira išsitiesia ant medžio šakos ir šaukia: – Lipk čionai, Mažasis Broliuk!
27