III
1
2
Šrekas visada mėgavosi purvu, nešvara ir išdidžiai nepaisė higienos. Tai, kad žmogėdra dvokė ir baisiai atrodė, ne tik jį džiugino, bet ir atbaidydavo įkyrius smalsuolius, sumaniusius užklysti į atokią pelkę. Juk žmogėdroms - o ypač Šrekui - labiausiai patinka būti vieniems.
KaipprasidedaŠreko rytas:
8:00-purvodušas
Aišku, palaikyti tokį bjaurumą nėra lengva. Kas rytą Šrekas atlikdavo purvinimosi procedūras. Užtai po pietų galėdavo atsipalaiduoti paniręs į savo pelkę. Įsilipęs į dumbliną vandenį, jis patogiai įsitaisydavo ir gerai pirstelėdavo - taip gerai, kad didžiulis dujų burbulas išplukdydavo į vandens paviršių visa, kas gyva pelkėje.
9:00-dantųvalymasvabalų traiškanomis
obuoli 10:00-akių
ųpusryčiai
3
Bet ramiam Šreko gyvenimui iškilo pavojus. Vieną vakarą jo pelkės pakraštyje susibūrė piktų kaimo gyventojų minia iš gretimos Djuloko gyvenvietės. Žmonės medžiojo žmogėdrą. - Nagi, pričiupkime jį, - sušuko vienas kaimietis. - Palauk, negalime tiesiog taip eiti! - sulaikė kitas. - Ar bent įsivaizduoji, ką tas pabaisa gali tau padaryti? - Aha, - įsikišo trečias kaimietis. Jis sumals tavo kaulus į miltus ir iš jų išsikeps duonos. - Tiesą sakant, taip elgiasi milžinai, - paslaugiai juos pataisė kažkieno balsas. Kaimiečiai atsisuko pažiūrėti, kas gi čia kalba. Už jų, nerūpestingai sukryžiavęs ant krūtinės rankas, stovėjo Šrekas.
4
O štai žmogėdros... jie išplėšia kepenis ir išspaudžia želė iš jūsų akių. - Žinokit, labai skanu užtepus ant skrebučio! - nusišypsojo Šrekas. O tuomet staiga sustūgo, ištėkšdamas seilių ir maisto likučių viesulą tiesiai į persigandusių kaimiečių veidus. Kol nutilo riaumojimo aidas, kaimiečių jau nebuvo nė kvapo.
5
Ne tik Šrekui iškildavo bėdų su apylinkių gyventojais. Visos Djuloke gyvenusios pasakų būtybės buvo persekiojamos. Valdovas, lordas Farkvadas, užsimojo atsikratyti visomis pasakų būtybėmis ir iškraustyti jas iš Djuloko. Už kiekvieną sučiuptą stebuklingą padarą valdovo kareiviai mokėjo gyventojams premijas. Nusidriekusios valstiečių eilės priešakyje stovėjo moteris su asilu, kuris, karštu moters tikinimu, mokėjo kalbėti. - Gausite 10 šilingų, jei sugebėsite tai įrodyti, - pareiškė moteriške nepatikėjęs sargybinis.
6
Bet sumanus asilas nė nemanė kalbėti. Farkvado kareiviai netekę kantrybės ėmė vyti senę šalin, bet ši taip atkakliai priešinosi, kad netyčia paspyrė narvelį su mažyte fėja. Puf! Ant gauruoto asilo kailio pabiro fėjų dulkių debesėlis ir jis lėtai lėtai pakilo į orą, tarsi pripučiamas balionas. - Aš skraidau! - sušuko Asilėlis. - Jis kalba! - suriko sargybinis. - Tai aišku, kad kalbu, žioply, atšovė Asilėlis, sklęsdamas link miško, juosiančio Šreko pelkę.
7
8
et netrukus fėjų dulkės išsivadėjo ir asilas nudribo žemėn. Jis kiek įkabindamas skuodė nuo Farkvado kareivių vis gilyn į mišką, kol trenkėsi į neįtikėtinai dvokiantį medžio kamieną. Iš tiesų tas medis buvo Šreko koja. Paprastai niekam nešaudavo į galvą šnekučiuotis su žmogėdra, todėl Šrekas laukė, kol siaubo apimtas asilas dums šalin kiek kojos neša. Jį persekioję kareiviai būtent taip ir padarė. Bet Asilėlis buvo kitoks. Jis ne tik prašėsi pas Šreką į svečius, bet ir visaip jį kalbino.
- Liksiu su tavimi, - pareiškė jis. - Kartu mes pašiurpinsime bet ką, kas stos skersai kelio. Šitokio draugiškumo žmogėdrai jau buvo per daug. Jis išmėgino niekada nenuviliančią bauginimo taktiką: AAAAGGGGGRRRRRRRR! Bet Asilėlis nei kiek neišsigando. Ir toliau plepėjo.
„Oho, nieko sau!
Šitas tai rimtai buvo baisus. Ir, žinai, pasakysiu atvirai, jei šito nepakaktų, tai reikalus užbaigtų tavo burnos kvapas. Rimtai, tau praverstų koks „Tik Tak“ ar panašiai, nes tau dvokia iš burnos! Biče! ”
9
Šrekas nupėdino atgal į savo pelkę, stengdamasis nekreipti dėmesio į tauškiantį asilą. Priėjęs trobelę, liepė pliurpaliui likti lauke. Ir čia paaiškėjo, kad ne tik Asilėlis mieliau rinkosi saugią pelkę nei Djuloką... Vos šeimininkui atsisėdus pietauti, įsiveržė trys aklos pelytės ir pramaknojo per Šreko mėgstamiausią akių obuolių šiupinį. Paskui ant Šreko stalo septyni nykštukai užritino stiklinį Snieguolės karstą. Negana to, Šreko lovoje gulėjo naktiniais apsimūturiavęs piktas vilkas pilkas. O lauke, jo numylėtoje nuosavoje valdoje, dūzgė tūkstančiai iš Djuloko pabėgusių pasakų būtybių!
Trys meškinai
10
Nagi, lobių ieškotojai, pamėginkite prasibrauti pro mūsų naująją apsaugos sistemą!
Piktasis vilkas pilkas Sunku būti piktam, kai dėvi moteriškus naktinius.
Trys aklos pelytės
Ką jūs visi veikiate mano pelkėje!!! – suriaumojo Šrekas. –
- Mes priversti čia glaustis, - atsakė iš baimės virpančiomis kojomis Pinokis. - Lordas Farkvadas! Jis pūstelėjo ir - pasirašė iškeldinimo įsakymą, pridūrė vienas iš Trijų paršelių. Šrekas buvo pratęs gyventi vienas. Todėl trys regos negalią turintys graužikai, kontūzynta princesė su savo septyniais nykštukais ir nesuskaičiuojamas pulkas kitų būtybių velniškai įsiutino šį ir taip dažniausiai nepernelyg linksmą žalią milžiną. Dabar jau lordui Farkvadui tikrai teks patirti vieną kitą Šreko suriaumojimą tiesiai į veidą, o jeigu tai nepadės valdovui apsigalvoti, jį galutinai palauš nesibaigiantys Asilėlio tauškalai.
Pažadame, kad mes bylinėsimės! Gyvūnų teisių gynėjai jau tiria mūsų pasaką dėl žiauraus elgesio su gyvūnais.
11
Tuo tarpu Djuloke tardymo meistras lordas Farkvadas žiauriai skandino imbierinį Sausainį pieno stiklinėje. Pats Farkvadas negailestingai lupo Sausainio spalvoto glaisto sagas.
- Ne! Tik ne mano glaistinės sagos! - iš
nevilties maldavo Sausainis. - Kur slepiasi tos visos pasakų atmatos? - kamantinėjo Farkvadas, labai mažas, bet ypač žiaurus ir tuščiagarbis žmogus. Bet Sausainis nesutrupėjo. Nuo žūties jį išgelbėjo tik nauja auka - Stebuklingas veidrodėlis. - Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk, argi tai ne pati nuostabiausia karalystė pasaulyje? - pasiteiravo lordas Farkvadas.
12
Stebuklingasis veidrodėlis suspindo. - Na, faktiškai, jūs nesate karalius, - atsakė jis. Tuomet Stebuklingasis veidrodėlis parodė lordui Farkvadui tris princeses ir paaiškino, kad vedęs kurią nors iš jų, galėtų tapti karaliumi, Djuloko karaliumi. Farkvadas išsirinko princesę Fioną. Bet kaipgi ją saugantis drakonas? Jo lordybė neketino rizikuoti net lūžusiu nagu kovodamas su pabaisa. Verčiau jau jis ras ką nors kitą šiam darbui atlikti. Buvo paskelbtas turnyras, kurio nugalėtojas pelnys „garbę“ išgelbėti princesę.
Kandidatė Nr.1 psichologiškai palaužta užsidarėlė iš Karalystės už jūrų marių. Pomėgiai: gaminti valgį, tvarkyti namus ir patarnauti savo dviem piktoms įseserėms. Ar rinksitės... Kandidatė Nr.2 mergina su pelerina iš įmantrios šalies. Tik pabučiuok jos numirėliškas, atšalusias lūpas, ir sužinosi, kokia gyva ji gali būti.
Sutikite... .. Kandidatė Nr.3 - ugninė raudonplaukė iš drakono saugomos pilies, apsuptos karštos kaip pragaras lavos. Tik tegul jūsų šitai neatšaldo. Jūsų išgelbėjimo laukianti...
13
Sveiki atvykę į Djuloką arkvado turnyras prasidėjo kaip tik tą dieną, kai į Djuloko miestą atvyko Šrekas su Asilėliu. SIAUBINGAI TOBULA - buvo užrašyta ant daugybės ženklų. „Tobulai siaubinga“, - pagalvojo sau Šrekas, pašiurpęs nuo miesto švarumo. Aplink nebuvo nei gyvos dvasios, tad bičiuliai ėmė naršyti po negyvą, dirbtinį lordo Farkvado miestą. Neilgai trukus pasigirdo trimito garsai.
Sveikintojas
14
Milžiniška Farkvado galva gąsdina vaikus ir priverčia juos gražiai išsirikiuoti.
Jūs esate čia.
Suvenyrai
Čia galite nusipirkti ne tik kukurūzų spragėsių, saldainių, bet ir lordo Farkvado lėlių, marškinėlių, segtukų, puodelių, atvirukų, kelių apsaugų ir knygų apie jo gyvenimą.
Pasveikinimo kioskas
Animuotos lėlės skleidžia muzikinę propagandą: „Sveiki atvykę į Djuloką - koks puikus miestas. Čia galioja kelios taisyklės - tik paklausykite. Nekelkite bangų, laikykitės tvarkos. Ir mes puikiai sutarsime. Djulokas - tobulas miestas.“
Privaloma suvenyrinė nuotrauka, įamžinusi jūsų pirmąjį apsilankymą Djuloke.
Traukinukas
Traukinukas maršrutu „Pasikvies prie Pilies” išvyksta 1 val., 3 val. ir 5 val. Pamatykite, kaip riteriai aukoja gyvybę už lordą Farkvadą! Fotografuoti su blykste draudžiama.
15
rekas ir Asilėlis nusekė paskui garsą į aikštę, kurioje priešais susispaudusią minią rikiavosi Farkvado riteriai. Darnios gretos skyrėsi į šalis, kai persigandę turnyro dalyviai spruko nuo atžingsniuojančio pabaisos žmogėdros. - Riteriai! - sukomandavo lordas Farkvadas. - Planas keičiasi. Nugalėtoju taps tas, kuris užmuš žmogėdrą. Riteriai nukreipė į Šreką kardus, ir jam neliko nieko kito, kaip tik kautis.
Žmogėdroismas spusstežmloėgėjdros letenos kaip
16
Didžiulė priešo audžia galinę udimo, p s u s t n ia ik re spa . Neatlaikęs kaukolės dalį genų kraujotaką, ir sme sčių sutrikdančio ogėdros paža žm s o m a li e k nepa ijungia. ešininkas išs ri p , s ė rv a m s
Asilo spyris
Pats klastingiausias mūšio elementas. Žaibiškas spyris, visam gyvenimui kaktoje paliekantis laimingą pasagos ženklą.
Gerulis kėdė s šūvis
Antkapinis įmontuotojas
Suktukas lėktuvėliu
Lordas Farkvadas matė, kaip neįtikėtinai ramiai, geriausio imtynininko vertais judesiais Šrekas patiesė visus jam skersai kelią stojusius riterius. Net Asilėlis nukovė bent kelis priešininkus. - Sveikinu, Žmogėdra, - tarė Farkvadas tokiu balsu, tarsi būtų numatęs šią kovos baigtį. - Tu pelnei garbę atlikti didžiąją užduotį. - Aš esu pasirengęs užduočiai, atsakė jam Šrekas. - Ir toji užduotis - atgauti savo pelkę. - Ką gi, Žmogėdra, sudarykime sutartį, - pasiūlė klastingasis lordas. - Tu išgelbėsi princesę Fioną, o aš tau sugrąžinsiu pelkę. Šrekui beliko sutikti.
17