R omana s
Iš anglų kalbos vertė Vaida Jėčienė
1 skyrius
Trise su kūdikiu – Oho! – prisimenu šūktelėjęs vos Vivijanai išnirus iš vonios kambario su teigiamu nėštumo testu rankose. – Nuostabu! Iš tikrųjų, mano galvoje besisukančios mintys labiau priminė... „Tikrai? Jau?“ Visų pirma tai buvo sukrėtimas, sumišęs su žiupsneliu baimės. Susituokę buvome vos daugiau nei metus. Žmona jau buvo užsiminusi, kad kai nutarsime susilaukti mažylio, pirmus kelerius metus ji nenorėtų grįžti į darbą. Jai apie tai prabilus visuomet pritardavau – mudviejų norai sutapo, tačiau tą akimirką pagaliau supratau, kad mūsų, dviejų žmonių, gyvenimui iš dviejų mėnesinių atlyginimų artėja galas. Maža to, nė nežinojau, ar bent esu pasirengęs tapti tėvu, bet ką galėjau pakeisti? Ji juk manęs neapgaudinėjo, neslėpė trokštanti susilaukti kūdikio, aiškiai pasakė nustojusi gerti kontraceptines tabletes. Žinoma, aš taip pat svajojau apie atžalas, bet tablečių ji buvo atsisakiusi vos prieš tris savaites. Prisimenu svarstęs, kad žmonos organizmui atsigauti ir sugrįžti į įprastą gyvybei megztis tinkamą būseną prireiks bent kelių mėnesių. Net kilo minčių, kad pastoti galbūt apskritai seksis sunkiai, prireiks metų ar kelerių... Bet tik ne mano Vivijanai. Jos kūnas prisitaikė akimirksniu. Mano Vivijanai vaisingumo nestigo. 7
N i c h o l a s S pa r k s
Apsivijau jos juosmenį rankomis ir atidžiai apžiūrėjau veidą tarsi tikrindamas, ar jame dar nematyti švytėjimo. Tačiau tam tikriausiai dar buvo per anksti, tiesa? Kas apskritai yra tasai švytėjimas? Ar tai tik gražesnis būdas pasakyti, kad žmogus atrodo sukaitęs ir išpiltas prakaito? Kas pasikeis mudviejų gyvenime? Kaip stipriai jis apsivers? Klausimai galvoje vijo vienas kitą, ir spausdamas glėbyje žmoną aš, Raselas Grinas, neįstengiau atsakyti nė į vieną iš jų. * Bėgo mėnesiai, ir vieną dieną mus ištiko Didysis Įvykis – nors, tiesa, turiu pripažinti, kad didžiumą tos dienos prisiminimų dabar gaubia migla. Kai dabar pagalvoju, tikriausiai vertėjo užsirašyti viską tuomet, kai įspūdžiai dar buvo šviežutėliai. Tokią dieną kaip toji, kai nutiko Didysis Įvykis, reikia prisiminti ryškiai ir detaliai – ne vos keletą blankių kadrų, kokie liko mano atmintyje. O ir tai, ką pamenu, pamenu tik dėl Vivijanos. Regis, kiekviena smulkmena jai rėžte įsirėžė į sąmonę – antra vertus, tądien gimdė ji, o skausmas kartais geba paaštrinti protą. Bent jau taip sakoma. Tvirtai žinau štai ką: kartais apsvarstydami tos dienos įvykius mudu su Vivijana juos vertiname kiek skirtingai. Pavyzdžiui, mano elgesys, mano paties nuomone, tokiomis aplinkybėmis buvo visiškai suprantamas, o Vivijana nė nemirktelėjusi išvadindavo mane savanaudžiu arba apskritai visišku besmegeniu. Kai pasakodavo apie tai draugams – o pasakojo jau dešimtis kartų, – žmonės arba kvatodavosi, arba purtydami galvas žvelgdavo į ją su gailesčiu. Atvirai kalbant, visai nemanau elgęsis kaip savanaudis ar visiškas besmegenis. Vis dėlto tai buvo pirmasis mūsų kūdikis, tad nė vienas tvirtai nežinojome, ko tikėtis, kai gimdymas pagaliau prasidės. Argi 8
dviese
kas nors kada būna visiškai tam pasirengęs? Man aiškino, kad gimdymo numatyti neįmanoma: kol laukėsi, Vivijana ne kartą priminė, jog visas procesas nuo pirmųjų sąrėmių iki paties gimimo gali trukti daugiau nei dieną – ypač tuomet, kai gimdymas – pirmasis, – o dvylikos ir daugiau valandų trukmės gimdymai buvo palyginti įprasti. Kaip ir daugelis jaunų būsimųjų tėvų, savo žmoną laikiau žinove ir pasiklioviau kiekvienu jos žodžiu. Šiaip ar taip, visas tas knygas vieną po kitos skaitė būtent ji. Nevalia taip pat ir sakyti, kad lemtingąjį rytą iš manęs nebuvo jokios naudos. Savo pareigas vertinau atsakingai. Tiek Vivijanos, tiek kūdikio reikmenų krepšiai buvo paruošti, abiejų turinys patikrintas po keletą kartų. Fotoaparatas ir vaizdo kamera gulėjo įkrauti ir parengti naudoti, o mažylio kambarys buvo aprūpintas viskuo, ko tik jam būtų galėję prisireikti mažiausiai mėnesiui. Buvau įsiminęs greičiausią maršrutą nuo namų iki ligoninės ir apgalvojęs keletą aplinkkelių tam atvejui, jei greitkelyje įvyktų avarija. Dar žinojau, kad laiko liko nedaug: nors gimdymo dienai artėjant ne kartą pasirodė apgaulingų požymių, dabar jau net man buvo aišku, kad išties skaičiuojame valandas. Kitaip tariant, nepašokau iš nuostabos, kai 2009-ųjų spalio šešioliktosios rytą, pusę penktos, žmona papurtė mane žadindama ir pranešė, kad sąrėmiai kartojasi kas penkias minutes, vadinasi, jau laikas vykti į ligoninę. Nesudvejojau nė akimirkos: ji puikiai žinojo skirtumą tarp parengiamųjų ir tikrųjų sąrėmių. Vis dėlto, nors šiam įvykiui rengiausi ilgai, mano mintys sukosi ne apie tai, kad reikėtų apsirengti ir sukrauti į automobilį daiktus – tiesą sakant, netgi ne apie žmoną ir tuojau pasaulį išvysiantį kūdikį. Iš tikrųjų galvojau maždaug apie štai ką: „Šiandien mūsų laukia Didysis Įvykis, visi pyškins fotoaparatais, o į tas nuotraukas žiūrės metų metus. Vadinasi, aukodamasis dėl ateities kartų, tikriausiai pirmiausia 9
N i c h o l a s S pa r k s
turėčiau nusimaudyti po dušu, nes plaukai atrodo taip, lyg naktį būčiau praleidęs vėjo tunelyje.“ Nesu koks savimyla – tiesiog nuoširdžiai maniau turįs dar marias laiko, todėl leptelėjau Vivijanai būsiąs pasirengęs po poros minučių. Po dušu niekuomet netrunku ilgai – paprastai iki dešimties minučių, įskaitant ir skutimąsi, – bet vos spėjus pasitepti skutimosi putomis man pasirodė, kad išgirdau iš svetainės ataidintį žmonos šauksmą. Įtempiau ausis: nieko nebeišgirdau, bet vis dėlto nutariau pasiskubinti. Prausdamas nuo veido putas vėl išgirdau jos riksmą, tačiau, keista, Vivijana, rodės, šaukė ne man, bet apie mane. Apsivijęs klubus rankšluosčiu ir visas tebevarvantis žengtelėjau į tamsų koridorių. Dievas liudininkas: duše buvau praleidęs mažiau nei šešetą minučių. Vivijana suriko darsyk. Man prireikė akimirkos susivokti, kad ji klūpo keturpėsčia ir šaukia į telefoną, kad aš PRAKEIKTAME DUŠE! Ir niršta, esą KĄ, PO VELNIŲ, TAS PUSGALVIS SAU MANO?!?! Pusgalvis, beje, buvo vienas gražiausių tame pokalbyje man apibūdinti pasirinktų žodžių – žmonos kalbai spalvų išties nestigo. Tuo metu dar nežinojau, kad sąrėmiai, kuriuos ką tik skyrė penkios minutės, dabar jau kartojosi kas dvi, maža to, kūdikis buvo įsitaisęs veiduku į viršų, o viršugalviu įsirėmęs į motinos nugaros apačią. Esant tokiai padėčiai, skausmas verte veria nugarą, ir staiga iš Vivijanos lūpų ištrūko šauksmas – toks galingas, kad, esu tikras, netrukus jis tapo savarankiška būtybe ir galbūt iki šiol tebesklando kažkur virš mūsų kvartalo Šarlotėje, Šiaurės Karolinos valstijoje, šiaip jau visiškai ramioje gyvenvietėje. Žinoma, tai išgirdęs tuojau sujudau, šokau į drabužius nė deramai nenusišluostęs ir akimoju sukroviau į automobilį krepšius. Prilaikiau žmoną mudviem žingsniuojant iki durelių, nė neužsimindamas, kad nagais ji kirste kertasi man į dilbį. Puoliau prie 10
dviese
vairo ir, vos įsukęs į kelią, paskambinau akušeriui, pažadėjusiam pasitikti mus vos atvykusius į ligoninę. Mums pasirodžius ligoninėje, sąrėmiai vis dar kartojosi kas kelias minutes, bet dėl veriančio skausmo Vivijaną nutarta vežti tiesiai į gimdyklą. Laikydamas už rankos stengiausi padėti jai valdyti kvėpavimą – ji, žinoma, atsakė dar keletu spalvingų frazių apie mane ir tai, kur galėjau susikišti tą prakeiktą kvėpavimą! – kol pagaliau atvyko epidūrinį nuskausminimą atlikti pasirengęs anesteziologas. Vos pastojusi Vivijana ilgai svarstė, ar vertėtų jį rinktis, kol pagaliau lyg ir netvirtai apsisprendė teigiamai. Dabar tai priminė dangaus palaimą: vos vaistams pradėjus veikti, kančia nuslopo ir žmonos lūpose pirmąsyk nuo tada, kai papurtė mane žadindama ryte, pasirodė šypsnys. Akušeris – šešiasdešimt kelerių metų vyriškis tvarkingai sušukuotais žilais plaukais ir maloniu veidu – kas pusvalandį pasirodydavo patikrinti, kiek prasivėrė gimdos kaklelis. Tarp jo vizitų aš vis skambinėjau mudviejų tėvams ir savo seseriai. Laikas. Gimdyklon suburtos slaugės ramiai ir profesionaliai paruošė įrangą. Tuomet gydytojas mano žmonai paliepė stumti. Vivijanos pastangos stumti tetruko tris sąrėmius: sulig trečiuoju gydytojas staiga ėmė sukioti riešus ir plaštakas nelyg triušį iš skrybėlės traukiantis magas. Dar akimirka, ir suvokiau tapęs tėvu. Tiesiog šitaip. Gydytojas apžiūrėjo mažylę ir, nors atrodė šiek tiek stokojanti geležies, ji turėjo po dešimtį rankų ir kojų pirštelių, sveiką širdutę ir gerai savo darbą atliekančius plaučius. Paklausiau gydytojo apie mažakraujystę, bet šis tik patikino, kad jaudintis neverta, ir įspaudė į akeles pliūpsnį tepalo nuo infekcijų. Dar minutėlė, ir nupraustas bei suvystytas kūdikis jau gulėjo mano žmonos glėbyje. 11
N i c h o l a s S pa r k s
Visai kaip ir tikėjausi, visą dieną buvo pyškinama fotoaparatais. Keista, bet vėliau žiūrint nuotraukas niekam nė kiek nerūpėjo, kaip atrodžiau aš. * Sakoma, kad kūdikiai gimsta panašūs arba į Vinstoną Čerčilį, arba į Mahatmą Gandį, tačiau mūsų dukrelės oda dėl mažakraujystės atrodė kiek pilkšvoka, ir pirmoji man į galvą šovusi mintis buvo ta, jog ji primena mokytoją Jodą iš „Žvaigždžių karų“ – tik, žinoma, be didžiulių smailėjančių ausų. Gražuolį Jodą, nė neabejokite – kvapą gniaužiantį Jodą, tokį stebuklingą, kad kai sugriebė mano pirštą, širdis kone sprogo iš laimės. Vos po kelių minučių pasirodė mano tėvai – sutikau juos koridoriuje ir, kupinas jaudulio bei rūpesčio, leptelėjau pirmus į galvą šovusius žodžius: – Mes turime pilką vaikelį! Mama dėbtelėjo į mane taip, tarsi būčiau netekęs proto, o tėvas pasikrapštė pirštu ausį lyg dvejodamas, ar tik šioje neprisikaupė sieros, trukdančios kaip reikiant išgirsti, kas jam sakoma. Nekreipdami dėmesio į mano žodžius, jiedu žengė į palatą ir išvydo Vivijaną, su tyriausia ramybe veide sūpuojančią glėbyje mudviejų dukrelę. Išvydęs jų žvilgsnius, pamaniau, jog London tikrai yra pati žaviausia mažylė per visą žmonijos istoriją. Nė neabejoju, kad taip apie savo vaikus mąsto visi, ką tik tapę tėvais, tačiau tiesa ta, kad pati žaviausia mažylė per visą žmonijos istoriją vis dėlto gali būti tik viena, ir dalis manęs negalėjo atsistebėti, kad kiti ligoninės lankytojai nesiveržia į palatą pasigėrėti mano dukra. Mano mama žengtelėjo arčiau lovos ir ištiesė kaklą, kad galėtų dirstelėti iš kaip įmanoma arčiau. – Ar jau išrinkote vardą? – pasmalsavo. – London, – atsakė mano žmona, nė akimirkos neatitraukdama akių nuo kūdikio. – Pavadinsime ją London. 12
dviese
* Galų gale mano tėvai išėjo, tačiau popiet pasirodė vėl. Iki tol aplankyti dar buvo užsukę Vivijanos tėvai. Jie atskrido iš Aleksandrijos, Virdžinijos valstijos, kur augo Vivijana, ir nors pati žmona nesitvėrė džiaugsmu, aš akimirksniu pajutau palatoje bręstančią įtampą. Man visuomet rodės, kad tėvai yra įsitikinę, jog jų Vivijana už manęs tekėjo tarsi už gyvenimo pamėtėto kompromiso – pagaliau, kas gi žino? Jie ne itin mėgo ir mano tėvus – antipatijos, tiesa, būta abipusės. Nors viešumoje visas ketvertas bendravo šiltai, vieni kitų draugijos akivaizdžiai privengė. Su dovanomis rankose atvyko ir mano vyresnioji sesuo Mardžė su Lize. Jiedvi kartu buvo ilgiau nei mudu su Vivijana – iš tiesų jau daugiau nei penkerius metus – ir aš ne tik nė sekundei nedvejojau, kad Lizė tobulai tinka mano seseriai, bet ir buvau tikras, kad joks vaikinas nė svajoti negalėtų apie geresnę vyresniąją seserį nei Mardžė. Mūsų tėvas buvo santechnikas, o mama iki pat tol, kol prieš keletą metų išėjo į pensiją, dirbo administratore odontologo kabinete. Abiem vis plušant Mardžė ne tik mane prižiūrėjo, bet ir tapo patikimu ramsčiu nerimastingais paauglystės metais. Beje, ji ir Lizė taip pat nemėgo Vivijanos tėvų: šis jausmas užgimė šiems neleidus merginoms sėdėti prie pagrindinio stalo mudviejų vestuvėse. Šiaip ar taip, Mardžė šventėje pasirodė – viena, be Lizės, vietoje suknios vilkėdama kostiumu, – tačiau tokio paniekinimo nė viena iš merginų nebuvo linkusios atleisti, juolab kad kitos, heteroseksualios, poros prie stalo buvo laukiamos. Tiesą sakant, dėl pykčio jų nekaltinu – ir pats toli gražu nebuvau patenkintas. Jiedvi su Lize tarpusavyje sutarė kur kas geriau nei dauguma susituokusių porų, kurias pažinojau. 13
N i c h o l a s S pa r k s
Vieni svečiai keitė kitus, bet aš nesitraukiau iš žmonos palatos visą dieną. Sėdėjau tai supamojoje kėdėje prie lango, tai ant žmonos lovos krašto – abu apimti nuostabos pakuždomis vis kartojome, kad turime dukrą. Negalėjau atplėšti akių nuo žmonos ir mažylės – kuo tvirčiausiai žinojau, jog priklausau tik joms dviem, ir mūsų trijulė amžiams bus susieta tvirčiausiu ryšiu. Tas jausmas svaigino, kaip ir visa kita tądien, ir netrukus jau pričiupau save spėliojant, kaip London atrodys paauglystėje, apie ką svajos ir ko nuspręs imtis gyvenime. Kaskart jai cyptelėjus Vivijana kone automatiškai prisitraukdavo ją prie krūties, ir prieš mano akis užgimdavo dar vienas stebuklas. „Iš kur London tai moka? – stebėjausi, – iš kur, po galais, žino, kaip?“ * Tiesa, iš tos paros prisimenu ir dar kai ką, kas priklauso tik man vienam. Tai nutiko pirmąją naktį ligoninėje, paskutiniams lankytojams jau senokai užvėrus duris. Vivijana miegojo, o aš buvau beužsnūstąs krėsle, bet staiga išgirdau dukrytę nerimstant. Iki tos nakties niekada nebuvau laikęs rankose naujagimio, tačiau dabar suėmęs ją rankomis švelniai priglaudžiau prie savęs. Būgštavau, kad pažadinsiu Vivijaną, bet, mano nuostabai, London nurimo. Pamažėle vėl įsitaisęs krėsle, geras dvidešimt minučių teįstengiau žavėtis dukros pažadintais ir manyje virte verdančiais jausmais. Kad ją dievinu, žinojau ir prieš tai, tačiau dabar jau nebeįstengiau nė pagalvoti apie gyvenimą be jos. Prisimenu kuždėjęs jai, kad esu jos tėtis, kad visuomet būsiu greta, ir, tarsi suprasdama kiekvieną žodį, mažoji purptelėjo į vystyklus, pasimuistė ir pravirko. Galų gale ištiesiau ją Vivijanai.
2 skyrius
Pradžioje – Šiandien jiems pranešiau, – prabilo Vivijana. Kiūtojome miegamajame. Žmona buvo persivilkusi pižama ir įsitaisiusi lovoje – pagaliau likome tik dviese. Buvo gruodžio vidurys, London sudėjo bluostą kiek mažiau nei prieš valandą: būdama aštuonių savaičių amžiaus, vienusyk išmiegodavo vos trejetą ar ketvertą valandų. Vivijana nesiskundė, bet nuolat atrodė pervargusi. Graži, bet pervargusi. – Kam ką pranešei? – nesupratau. – Robui, – atsakė ji, turėdama omenyje savo viršininką. Vivijana dirbo žiniasklaidos įmonėje. – Oficialiai informavau, kad negrįšiu į darbą vos pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms. – O, – burbtelėjau, persmelktas to paties nerimo, kuris apėmė išvydus teigiamą nėštumo testo atsakymą. Vivijana uždirbo beveik tiek, kiek aš pats – dvejojau, ar be jos atlyginimo įstengsime ir toliau gyventi taip, kaip ligi šiol. – Tikino, kad jei kada persigalvočiau, lauks manęs išskėtę rankas, – pridūrė žmona. – Bet aš jam pasakiau, kad London svetimi neaugins. Kam tada apskritai reikėtų turėti vaikų? – Man nieko įrodinėti nereikia, – nuraminau, stengdamasis nerodyti baimės. – Esu tavo pusėje. – Iš dalies juk taip ir buvo. – Bet juk 15
N i c h o l a s S pa r k s
supranti, jog tai reikš, kad nebegalėsime tiek lankytis restoranuose, o dėl pirkinių teks tartis atsakingiau, tiesa? – Suprantu. – Tau nesvarbu, kad nebegalėsi tiek apsipirkinėti? – Kalbi taip, lyg svaidyčiau pinigus į kairę ir į dešinę. Niekada taip nesielgiau. Kredito kortelės sąskaitos, kaip ir nuo drabužių, batų bei rankinių gausos lūžtanti spinta, tiesa, rodė ką kita, bet Vivijanos balse buvo girdėti susierzinimas, o ginčytis su žmona troškau mažiausiai. Užuot prieštaravęs, pasisukau veidu į ją ir, mintimis klajodamas nežinia kur, prisitraukiau arčiau. Pasimuistęs pakštelėjau jai į kaklą. – Dabar? – paklausė ji. – Tai buvo taip seniai. – Ir mano vargšelis jau vos laikosi nesusprogęs, ar ne? – Atvirai kalbant, rizikuoti nenoriu. Vivijana nusijuokė, bet, vos man pradėjus sagstyti jos pižamos sagutes, kūdikio monitoriuje pasigirdo kažkoks garsas. Abu akimirksniu suakmenėjome. Nieko. Vis dar nieko. Vos man spėjus pamanyti, kad pavojaus išvengta, ir leidus sau pagaliau giliai iškvėpti, monitorius prapliupo riksmu. Atsidusęs apsiverčiau ant nugaros, Vivijana išniro iš po antklodės. Kai London pagaliau nurimo – tam prireikė gero pusvalandžio, – žmona nebebuvo nusiteikusi pamėginti darsyk. Ryte mudviem pasisekė labiau. Tiesą sakant, taip labai, kad mielai sutikau pasirūpinti London, kai ši nubus, kad Vivijana galėtų dar valandėlei sudėti bluostą. Šiaip ar taip, mažoji atrodė nuvargusi ne ką mažiau nei jos mama: kai iš kūdikio monitoriaus pasigirdo 16
dviese
pirmieji garseliai, netgi ne riksmai, jau buvau spėjęs išgerti du puodelius kavos. Kūdikio kambaryje kamera buvo įrengta tiesiai virš lovelės. Jėgų kupina London spurdėjo, mataravo kojytėmis – neįstengiau susilaikyti nenusišypsojęs. Staiga šyptelėjo ir ji. Tai buvo ne susikaupusios dujos, ne nevalingas refleksas – juos buvau matęs. Vos galėjau patikėti savo akimis. Tai buvo pati tikriausia šypsena, šviesi lyg ryto aušra, o kai dukra netikėtai sukikeno, jau ir taip puiki atrodžiusi dienos pradžia man nušvito tūkstantį kartų skaisčiau. * Nesu išmintingas vyras. Turėkite omenyje, kad nesu kvailas, tačiau vis dėlto išmintis reiškia daugiau nei protą: ji apima ir supratimą, empatiją, patirtį, vidinę darną bei nuojautą. Dirstelėjęs į save iš šalies puikiai suprantu stokojantis daugelio šių vertybių. Štai dar kai kas, ko mane išmokė laikas: amžius neužtikrina išminties, lygiai taip pat, kaip neužtikrina ir proto. Žinau, kad taip manyti nepopuliaru – argi dažnai nelaikome vyresniųjų išmintingais vien tik dėl to, kad jie jau žili ir susiraukšlėję? Vis dėlto pastaruoju metu suvokiau, jog veikiausiai vieni jau gimsta gebėdami įgyti išminties, o kitiems šito pagailėta. Kai kurių išminties nepaslėpsi netgi jaunystėje. Imkime mano seserį Mardžę. Ji išmintinga, o už mane tėra vyresnė penkeriais metais. Atvirai kalbant, išminties jai nestigo, kiek tik įstengiu ją prisiminti. Taip pat ir Lizė. Ji jaunesnė už Mardžę, tačiau jos pastabos visuomet apgalvotos ir artimos. Kaskart pasikalbėjęs su ja dar ilgai pagaunu save apmąstant jos pasakytus žodžius. Mama ir tėvas taip pat išmintingi – pastarosiomis dienomis 17
N i c h o l a s S pa r k s
vis dažniau apie tai galvoju: suvokiau, kad šis bruožas, nors būdingas kiekvienam mano šeimos nariui, kažkodėl visiškai aplenkė mane patį. Galų gale, jei būčiau išmintingas, būčiau paklausęs Mardžės tą 2007-ųjų vasaros dieną, kai mudviem automobiliu nuvykus į kapinaites, kur palaidoti mūsų seneliai, ji paklausė manęs, ar esu tvirtai apsisprendęs ir įsitikinęs, kad noriu vesti Vivijaną. Jei būčiau išmintingas, būčiau paklausęs tėvo, kai jis dvejojo, ar esu tikras, kad trisdešimt penkerių jau turėčiau čiupti jautį už ragų ir įsteigti nuosavą reklamos agentūrą. Jei būčiau išmintingas, būčiau paklausęs mamos, vis kartojusios, jog, kol galiu, privalau kuo daugiau laiko praleisti su London – ji vis tikino, kad vaikai užauga nespėjus nė mirktelėti, ir tų metų susigrąžinti neįmanoma. Deja, kaip ir sakiau, išminties gyvenimas man pagailėjo, ir dėl šios priežasties mano gyvenimas netrukus apvirto aukštyn kojomis. Net ir dabar vis dar dvejoju, ar kada pavyks visiškai atsitiesti. * Kurgi pradėti, norint kaip nors paaiškinti nė menkiausios prasmės neturinčius įvykius? Nuo pradžių? Kurgi apskritai ta pradžia? Kas žino? Pradėkime čia. Augau šventai tikėdamas, kad aštuoniolikos jausiuosi suaugęs, ir buvau teisus. Aštuoniolikos jau rezgiau ambicingus planus. Mano šeima gyveno nuo algos iki algos – jų pėdomis sekti troškau mažiausiai. Svajojau sukurti nuosavą verslą, tapti pats sau šeimininku, nepaisydamas to, kad dar nebuvau tvirtai apsisprendęs, į kokią sritį pasinerti. Tikėdamas, kad tinkamą kryptį man parodys 18
dviese
studijos, įstojau į Šiaurės Karolinos universitetą, tačiau kuo ilgiau ten sukiojausi, tuo jaunesnis jaučiausi. Gavęs bakalauro laipsnį niekaip negalėjau nusikratyti jausmo, kad nuo vidurinės mokyklos laikų nepasikeičiau nė per nago juodymą. Studijos nepadėjo man apsispręsti, kokio verslo noriu imtis. Darbo patirties už universiteto ribų turėjau nedaug, pinigų – taip pat, todėl atidėjęs svajonę į šalį įsidarbinau reklamos agentūroje, vadovaujamoje vyruko, vardu Džesis Pitersas. Eidamas į biurą vilkdavausi elegantišką kostiumą, plušau valandų valandas, tačiau didžiumą laiko vis vien jaučiausi esąs jaunesnis, nei buvau iš tiesų. Savaitgaliais myniau tų pačių barų, kuriuose vakarodavau studijų metais, slenksčius, neretai įsivaizduodamas, kad lengvai galėčiau viską pradėti nuo pirmo kurso ir akimirksniu įsilieti į pirmą pasitaikiusią studentų broliją. Kiti aštuoneri metai atnešė dar daugiau pokyčių: vedžiau, įsigijau namą, sėdau prie hibridinio automobilio vairo, bet negalėčiau tvirtinti ir tada jautęsis suaugęs. Šiaip ar taip, Pitersas mano gyvenime iš esmės užėmė tėvų vietą (visai kaip tėvai, jis galėjo man aiškinti, ką privalau padaryti, o jeigu ne...), todėl vis dar atrodė, kad ir toliau tik apsimetinėju esąs savarankiškas. Retsykiais sėdėdamas prie savo stalo tyčia stengdavausi save įtikinti: Gerai, dabar tai jau oficialu – išties esu suaugęs vyras. Iš tikrųjų tai suvokti, žinoma, teko gimus London, o Vivijanai metus darbą. Dar nesulaukus nė trisdešimties mano pečius bent keleriems metams užgriuvęs spaudimas visapusiškai aprūpinti šeimą pareikalavo tokio pasiaukojimo, kokio anksčiau nebūčiau galėjęs nė tikėtis – jei ir tai nereiškė buvimo suaugusiuoju, tuomet nė nežinau, kas dar galėtų tai reikšti. Baigęs darbą reklamos agentūroje – bent jau tomis dienomis, kai pavykdavo parsirasti namo padorią valandą, – peržengdavau namų slenkstį, išgirsdavau 19
N i c h o l a s S pa r k s
London šaukiant „Tėveli!“ ir kaskart apgailestaudavau, kad negaliu praleisti su ja daugiau laiko. Mažajai pribėgus čiupdavau ją į glėbį, o ji apsivydavo rankutėmis mano kaklą. Tą akimirką primindavau sau, kad nė viena mano auka nenueina veltui: viską dariau tik dėl nuostabiosios mūsų mergaitės. Gyvenimui virte verdant buvo paprasta save įtikinti, kad negaliu skųstis tuo, kas svarbiausia – žmona ir dukryte, darbu, šeima... Na ir kas, kad nebuvau pats sau viršininkas, kaip svajojau? Tomis retomis akimirkomis, kai susimąstydavau apie ateitį, pagaudavau save svajojantį apie kasdienybę, menkai kuo tesiskiriančią nuo tos, kuria jau gyvenau – vadinasi, viskas buvo gerai. Žvelgiant iš šalies, gyvenimas atrodė tekąs ramia ir malonia vaga, tačiau tai derėjo suprasti kaip įspėjimą. Patikėkite manimi: nė numanyti negalėjau, kad vos po kelerių metų akis rytais pramerksiu jausdamasis kaip vienas iš anglų kalbos nesuprantančių imigrantų Eliso saloje*, išvykusių į Ameriką kaip stovį, tuščiomis rankomis ir kišenėmis. Nė nenumaniau, kad visai kaip jie dvejosiu – ko griebtis dabar? Kada tiksliai viskas pasisuko blogyn? Jei paklaustumėte Mardžės, jai atsakymas pasirodytų kuo akivaizdžiausias: „Viskas ėmė ristis velniop, kai susipažinai su Vivijana.“ Tai ji man buvo minėjusi ne kartą. Žinoma, kaip jai įprasta, netrukus susigriebusi pasitaisydavo. „Atsiimu savo žodžius, – pridurdavo. – Viskas prasidėjo kur kas anksčiau, kai dar mokykloje mokeisi, ir ant sienos pasikabinai tą plakatą – mergiotės su menkučiu bikiniu ir milžiniškais buferiais. Man, beje, tas plakatas visada patiko, bet tavo mąstymą iškraipė kaip reikiant.“ Vėliau, gerai pamąsčiusi, ji papurtydavo galvą ir persigalvodavo darsyk. „Kai dabar geriau pasuku galvą, * Šiuo metu uždarytoje Eliso saloje daugiau kaip 60 metų veikė didžiausias imigrantų patikros postas JAV – čia ir toliau vert. past. 20
dviese
regis, tu niekada nebuvai itin vykęs. O kai tai sako ta, kurią visi sutartinai laiko šeimos netikša, tai jau šį tą reiškia. Galbūt tavo bėda visuomet ir buvo ta, kad visiems buvai pernelyg malonus ir geras.“ Nagi štai. Bet kokie bandymai aiškintis, kada tavo gyvenimas nuėjo šunkeliais – tiksliau, kada šunkeliais pasukai tu, – primena lupamą svogūną. Po kiekvienu sluoksniu slypi kitas, atkapstai vis naujų praeities klaidų ar širdį veriančių prisiminimų, neri vis giliau ir giliau į praeitį, ieškodamas tikrosios tiesos... Aš jau pasiekiau tašką, kai belieka nuleisti rankas. Dabar svarbu tik pasimokyti iš savo klaidų ir jų nebekartoti. * Kad suprastumėte, kodėl taip yra, svarbu suprasti mane patį. Tai, beje, nėra paprasta. Savimi buvau jau daugiau kaip trečdalį amžiaus, ir pusę šio laiko nė pats savęs nesuprantu. Leiskite pradėti nuo šito: augdamas supratau, kad pasaulyje esama dviejų tipų vyrų. Yra viengungiai ir yra šeimyniški. Pastarieji – tai tokie, kurie kiekvieną merginą, su kuria nueina bent į kelis pasimatymus, jau įvertina kaip tą, kuri taps arba netaps Ta Vienintele. Būtent dėl to trisdešimtmetį perkopusios moterys dažnai dejuoja, esą visi padorūs vyrai jau užimti – jos turi omenyje būtent šeimyniškus: pasirengusius, norinčius ir galinčius įsipareigoti. Aš pats visada buvau iš šeimyniškų. Man rodės, jog tam ir gyvenama, kad taptum poros dalimi. Moterų draugijoje kažkodėl visuomet jaučiausi geriau nei vyrų, netgi mano bičiulės paprastai buvo merginos, o leisti laiką su vienintele moterimi, kuri, maža to, dar ir beprotiškai mane mylės, man atrodė geriausia, ką tik įmanoma įsivaizduoti. 21