R omana s
Iš anglų kalbos vertė Indrė Kairytė
Vilnius, 2021
2015
Džo Mobilusis telefonas suskambo grįžtant iš filmo. Džo leidosi minios nešama iš tamsios salės tolyn, į šviesesnį koridorių; aplink kvepėjo spragėsiais ir žiemiško oro prisigėrusiais žmonių paltais, akino vėlyvos popietės saulė. Džo išsitraukė telefoną iš kišenės. – Klausau. – Džo? – vos išgirdusi gydytojos balsą, tą vienintelį jos ištartą žodelį, Džo suprato, kas jos laukia. Stebuklingo ateitį pranašaujančio rutulio atsakymas iš DAR NEAIŠKU ar PAKLAUSKITE VĖLIAU pasikeitė į PERSPEKTYVOS LIŪDNOS ar MANO ŽINIOMIS, NE. Jai suspaudė krūtinę, išdžiūvo burna. Atsigręžusi žmona klausiamai kilstelėjo antakius. Džo iškėlė pirštą ir nusisuko stengdamasi, kad išraiška nieko neišduotų. Pirmą kartą, prieš devynerius metus, gumbelį ji užčiuopė prausdamasi duše – pajuto į akmenuką panašų sukietėjimą po rusva oda, kadaise įtempta kaip būgno, dabar išmušta senatvinėmis dėmėmis, suglebusia. Šįkart jie aptiko tokį patį per vieną iš mamogramų, kurias su viena likusia krūtimi teko kęsti kas šešis mėnesius. Matote? – paklausė radiologas, tušinuko galu tapšnodamas į nuotraukoje matomą šešėlį. Džo linktelėjo. Taip. Matau. Tai tebuvo menka, vos už smeigtuko galvutę didesnė balta santalka neryškioje, miglotoje pilkumoje, bet Džo visa esybe juto, ką iš tiesų mato. Ji suprato, kad žvelgia į savo lemtį. – Man labai gaila, – tarė gydytoja. Akies krašteliu Džo pastebėjo savo atspindį kino teatro lange. Veidas suglebęs, priblokštas. Džo 9
Jennifer Weiner
įsivaizdavo, kaip Lila sukikentų: Mama vėl nuklydo į kitą pasaulį! – Palik mamą ramybėje, – lieptų vyresnėlė Kim. Misė, rami vidurinė duktė, nekreiptų į jas dėmesio ir iš kuprinės išsitrauktų knygą. Gydytoja kalbėjo toliau, jos užjaučiamas balsas skambėjo Džo ausyje: – Reikėtų atvykti pas mus aptarti variantų, ką darysime toliau, – paragino ji, bet Džo žinojo, kad jokių variantų nebeliko – bent jau gerų. Pirmąjį kartą ištvėrė operacijas, spindulinę terapiją, chemoterapiją. Neteko plaukų, apetito, energijos, kairiosios krūties ir šešių gyvenimo mėnesių. Po penkerių be vėžio išgyventų metų užsitarnavo teisę sakyti, kad pasveiko. Madingais rožinio atspalvio žodžiais tariant, nugalėjo vėžį – tarsi liga būtų priešų armija, o ji būtų sugebėjusi ją atmušti. Bet Džo niekada nesijautė tikra nugalėtoja. Ji niekada nepatikėjo, kad vėžio iš tiesų nebeliko. Visuomet manė, kad tai – tik laikinas atsitraukimas. Tos piktosios ląstelės tūnojo susispietusios jos kaulų gilumoje, tykojo, rezgė planus ir kantriai laukė. Nuo to laiko, kai po šlapia oda apčiuopė gumbą, kiekviena minutė buvo skolinta. Devynerius metus ji gyveno nuolat girdėdama laikrodžio tiksėjimą – vis garsesnį ir garsesnį. Šis garsas lydėjo kiekvieną judesį. Dabar tiksėjimas nutilo, pasigirdo pavojaus varpų skambesys. Prašom paskubėti, jau laikas. Nors ir susisupusi į išsipūtusį rožinį žieminį paltą, iš kurio juokėsi visos trys dukterys, Džo drebėjo. Po juo vilkėjo vieną iš savo laisvų medvilninių palaidinių, mūvėjo bent penkiolikos metų senumo džinsus su elastine guma, avėjo sportbačius („Turbūt tai jos šventiniai sportbačiai“, – išgirdo Lilę pareiškiant prieš kelerius metus Kim surengtame didžiajame septynioliktojo gimtadienio vakarėlyje). Jos plaukai buvo trumpi – taip kirpdavosi visada, – blyškūs, žili, nes jau prieš daugybę metų nustojo juos dažyti. Ji niekada nesidažė ir nenešiojo papuošalų – tik vestuvinį žiedą. Džo susimąstė, kas būtų, jei paleistų telefoną tiesiog kristi ant mėlynos ir raudonos spalvų kilimo, jeigu imtų spiegti. Prisiminė, kaip vienintelį kartą, prieš daugelį 10
DVI SESERYS
metų, vaizdajuosčių nuomos punkte, – kai tokie dar egzistavo, – sukėlė sceną. Net po tiek metų vis dar prisiminė, kokie tiksliai garsai ištrūko iš jos lūpų, koks šaižus, laukinis tapo juokas. Džo vis dar užuodė paauglės darbuotojos mėtinę kramtomąją gumą, juto jos ranką sau ant peties ir girdėjo žodžius: „Ponia, turėsiu paprašyti jūsų išeiti.“ Džo prisiminė, kaip Lila susigūžė pečiais slėpdama išblyškusį, liesą, į gėlės stiebą panašų kaklą ir kaip Melisos balsas virpėjo jai sakant: „Mes jau einam, ar matote? Mes tuoj pat išeinam.“ Laiko, – nutirpusioje rankoje spausdama telefoną pamanė Džo. Jai reikėjo laiko – kiek tik jie galės duoti. Laiko įsitikinti, kad padarė viską, ką galėjo, kad ištaisytų santykius su seserimi. Laiko priversti Kim patikėti, kad ji gera mama. Laiko įtikinti Melisą, kad geriau teisingai pasielgti per vėlai, nei niekada to nepadaryti. O Lila... Na, Lilos problemoms išspręsti gali nepakakti visos amžinybės. Bet nejau Dievas negalėtų jai duoti laiko bent pradėti? Džo troško sudejuoti, pravirkti ir sviesti telefoną į spalvingą kartoninę kažkokio superherojų filmo reklamą ir priešais ją pozuojančius, asmenukes besidarančius paauglius. Jie juokėsi ir maivėsi priešais fotoaparatą – elgėsi taip, tarsi manytų gyvensiantys amžinai. Džo pajuto, kaip į delną įsmukusi smulki žmonos ranka jį spustelėjo. Džo sumirksėjo bandydama sulaikyti ašaras ir pagalvojo: Prašau, Dieve, ar kas tu ten, aukštai, esi, prašau, duok man laiko viską pataisyti.
11
Pirma
dalis
1950
Džo
Kaufmanų ketvertas stovėjo ant šaligatvio priešais naująjį namą Alhambros gatvėje, tarsi bijodami žengti ant pievelės, nors Džo žinojo: jie gali tai daryti. Jiems dabar jau priklausė ir pievelė, ir raudonų plytų namas su balta aliuminine stogine. Viskas – pagrindinis įėjimas ir link jo vedantys laiptai, pašto dėžutė netoli šaligatvio, vyšnia galiniame kieme ir klevas prie įvažiavimo, pastogė automobiliui, rūsys ir palėpė, kurią pasiekti galėjai nuo lubų prisitraukęs sulankstomus laiptelius, – viskas dabar čia buvo Kaufmanų nuosavybė. Jie atsikraustė iš prastos Detroito dalies – Džo tėvų nuomone, labai tankiai apgyvento, nesveiko, bakterijų, ligų ir į juos nepanašių žmonių pilno rajono. Palypėję gyvenimo laipteliais jie pateko į naują vietą, į namą, priklausantį tik jiems. – Ak, Kenai, – aiktelėjo Džo motina ir pirštinėtu delnu spustelėjo vyro ranką. Mama, vardu Sara, buvo vos aukštesnė nei pusantro metro. Balta jos oda visada buvo tarsi kiek nudegusi saulėje, blizgių rudų plaukų garbanos siekė pečius, o po nemaža nosimi švietė raudonai padažytos suspaustos lūpos. Apvalus smakras buvo atsikišęs į priekį, dėl to ji atrodė ryžtinga. Nuo nosies iki lūpų driekėsi raukšlelės, bet tą rytą lūpų kampučiai buvo pakelti, o ne kaip įprasta nuleisti besiraukant. Tą rytą mama buvo laiminga ir beveik graži – Džo niekada nebuvo mačiusi gražesnės. Apsivijusi rankomis motinos liemenį, po krakmolyta geriausia raudona jos suknele – ta, nuo kurios siauro juosmens driekėsi ilgas 15
Jennifer Weiner
pūstas sijonas, o abejose liemenės pusėse švietė po tris dideles baltas sagas, – Džo pajuto standų korsetą. Saros garbanas dengė daili raudona skrybėlaitė, perrišta juodu kaspinu. Mama į apkabinimą atsakė apglėbdama ir spustelėdama dukters pečius. Džo pasirodė, tarsi kas nors jai iki pat smakro būtų užtraukęs antklodę, tarsi Erio ežere, prie kurio jie ilsėdavosi vasarą, būtų įplaukusi į šilto vandens plotelį. – Taigi, mergaitės, ką manote? – paklausė Džo tėtis. – Kaip pilis! – džiaugėsi mažoji Džo sesutė Betė. Ji buvo penkerių, putli ir miela, blyškios odos, natūraliai garbanotais plaukais, mėlynai žaliomis akimis. Betė visada pasakydavo būtent tai, ką reikia. Džo buvo šešerių – jau beveik septynerių, – aukšta ir nevikri. Ji beveik viską darydavo netinkamai. Džo nusišypsojo. Tėčiui pakėlus ją ant rankų svaigo iš malonumo. Kenas Kaufmanas storus tamsius plaukus nuo kaktos šukuodavo tiesiai, pakaušio link. Dėl kumpos nosies Džo jis atrodė kiek panašus į vanagą. Po tamsiais antakiais mėlynavo akys. Tėtis kvepėjo vyrišku odekolonu, kuriuo kas rytą po skutimosi apsišlakstydavo skruostus. Buvo vos keliais centimetrais aukštesnis už žmoną, bet plačių pečių, tvirtas. Aukštas tarsi Supermenas iš komiksų stovėjo priešais savo nupirktą namą. Pilku šventiniu kostiumu, baltais marškiniais, prie Saros suknelės derančiu raudonu kaklaraiščiu ir juodais batais, kuriuos Džo tą rytą padėjo nušveisti, pastačiusi ant vakarykščio Free Press laikraščio ir šepečiu su vėžlio kiauto rankena trindama tepalą į odą. Džo ir Betė vilkėjo mamos pasiūtas tarpusavyje derančias rožines languotas sukneles pūstomis rankovėmis, avėjo lakuotus uždarus batelius. Betė labai nekantravo, kol galės pasimatuoti naująją suknelę. Kai Džo paprašė leidimo rengtis kombinezoną, mama susiraukė. – Kodėl nori mautis kelnes? Šiandien – ypatinga diena. Negi nenori atrodyti dailiai? Džo negalėjo to paaiškinti. Ji nerado žodžių apibūdinti, ką galvoja apie dailius dalykėlius, kokį niežulį kelia nėriniuotos kojinaitės, kaip spaudžia puošnūs bateliai, kokias raudonas žymes ant žastų palieka 16
DVI SESERYS
rankovių gumos. Pasipuošusi Džo jautėsi prastai – darėsi sunku kvėpuoti, atrodė, tarsi būtų ne savo kailyje, jėga įsprausta į kostiumą ar maskuotę. Mama ją nuolat tildydavo net tada, kai ji per daug netriukšmaudavo. Džo nerūpėjo atrodyti dailiai, o suknelės jai nepatiko. Žinojo, kad mama niekada to nesuprastų. – Tai – mūsų namai, – pasitenkinimo kupinu balsu džiaugėsi mama. – Tikras amerikietiškosios svajonės išsipildymas, – paantrino tėtis. Džo šis namas neatrodė panašus į svajonę. Tai nebuvo vandens grioviais apsupta pilis, kad ir ką sakytų Betė. Tai net nebuvo rūmai, panašūs į matytus Gros Pointe tą dieną, kai jie nuvyko ten paiškylauti. Tik paprastas namas – kvadratinis, nuobodžios raudonos spalvos, su užtėkštu trikampiu stogu. Tokių ji matydavo „Diko ir Džeinės“ knygelėse. Namas stovėjo gatvėje tarp daugybės taip pat atrodančių namų. Seniau jie gyveno bute. Lipdamas laiptais galėdavai užuosti, ką gyventojai ruošia vakarienei. Vaikščiodami šaligatviais šurmuliuodavo suaugusieji, vaikai, senukai ir senutės, baltaodžiai ir tamsiaodžiai. Šiltomis vasaros naktimis jie sėdėdavo namų prieangiuose ir kalbėdavosi anglų, lenkų, italų ar jidiš kalbomis. Čia gatvėse tvyrojo tyla. Oras kvepėjo oru, o ne maistu, šaligatviai buvo tušti. Visų iki tol Džo matytų žmonių oda buvo šviesi, kaip ir jų šeimos. Bet gal naujoje vietoje ji galės viską pradėti iš naujo. Gal čia jai pavyks būti gera mergaite. Tačiau iškilo problema. Tėtis buvo pasiskolinęs fotoaparatą – į dėžę panašų stačiakampio formos Kodak Duaflex su stovu ir laikmačiu. Buvo planuojama, kad visi išsirikiuos ant laiptelių priešais namą ir nusifotografuos, tačiau Sara privertė Džo po naująja suknele užsimauti aptemptas kelnes, dėl kurių apatiniai sulindo į užpakaliuką ir ten įstrigo. Džo žinojo, kad jei bandys juos pasitaisyti, mama tai pastebės, jos veidas susirauks ir užsidegs pykčiu. – Apsiramink! – sušnypš ji. Arba: – Damai nedera viešumoje liesti asmeninių vietelių. 17
Jennifer Weiner
Tačiau Džo taip siaubingai niežėjo, kad manė nebeištversianti. Betės niekada neištikdavo tokios nelaimės. Džo galvotų, kad sesers užpakaliukas nė neturi tarpo, jei nebūtų jo mačiusi savo akimis. Stebėdama Betės elgesį galėjai pagalvoti, kad ta jos kūno dalis visiškai lygi, kaip vienos iš jos taip dievinamų lėlyčių. Džo irgi turėjo lėlių, bet kai nukarpydavo joms plaukus ar nusukiodavo galvas, jos jai pabosdavo. Ji pasimuistė į šalis tikėdamasi, kad apatiniai sugrįš į savo vietą. Taip nenutiko. Tėtis iš kišenės išsitraukė raktus, mestelėjo juos į orą ir vikriai sugavo. – Damos, eime! – jo balsas nuskambėjo garsiai ir džiaugsmingai. Betė ir Sara užlipo laipteliais ir sustojo prie durų. Sara prisidengė akis ranka ir susiraukusi pažvelgė į kitą vejos pusę. – Eikš, Džo! Džo žengė žingsnį. Juto, kaip apatiniai pakyla dar aukščiau. Dar vienas žingsnis. Ir dar vienas. Kai daugiau nebegalėjo tverti, paslėpė ranką už nugaros, suspaudė kumštyje languotą rožinį audinį, užkišo nykštį už apatinių gumos ir patraukė. Ji tenorėjo pasitaisyti apatinius, bet netyčia timptelėjo taip energingai, kad nuplyšo suknelės sijonas. Audinio drykstelėjimas prilygo garsiausiam pasaulyje triukšmui. – Džozete Kaufman! – Saros veidas paraudo. Tėtis atrodė išsigandęs, o Betė pasibaisėjusi. – Atsiprašau! – Džo pajuto, kaip spaudžia krūtinę. – Kas tau negerai? – pratrūko Sara. – Kodėl negali bent dieną pabūti gerutė? – Sara, – Keno balsas buvo tylus, bet piktas. – Ak, žinoma! – Sara pasipiktinusi atmetė galvą. – Tu visada ją užstoji! Ji liovėsi priekaištauti, tai nebuvo blogai, tačiau pradėjo verkti, o tai nežadėjo nieko gera. Suplėšyta suknele, perkreiptomis kelnaitėmis Džo stovėjo ant pievelės ir stebėjo, kaip ašaros palieka žymes mamos makiaže, klausėsi tėčio tylaus, pikto balso. Mąstė, ar su ja kažkas negerai, kodėl jai visada taip nutinka, kodėl negali būti gerutė ir kodėl mama neleido apsimauti kelnių, kaip ji ir norėjo. 18
Betė
Jos adresas – Alhambros gatvė 37771, telefono numeris – UNiversity 2-9291*. Jos tėvų vardai Sara ir Kenas Kaufmanai, sesers – Džozetė, o ji pati yra Elizabeta Kaufman, bet visi vadina ją Bete. Sesė rytais išeidavo į mokyklą, o grįžusi papietauti svetainėje suvalgydavo sumuštinį žiūrėdama „Kuklą, Frenę ir Olį“** ir laukdama, kol ateis laikas vėl eiti į pamokas. Betė buvo jaunesnė, lankyti mokyklą ji pradės tik kitą rugsėjį, tad dienas leisdavo namuose su mama. Antradienis buvo skalbimo diena. Betės darbas – rūsyje atskirti baltus skalbinius nuo spalvotų, o vėliau, mamai kabinant šlapius drabužius ant besisukančios aliumininės džiovyklės galiniame kieme, padavinėti skalbinių segtukus iš Maxwell House kavos skardinės. Trečiadieniais mama lygindavo, o Betė laikydavo vandens ir krakmolo buteliukus. Kartais jai būdavo leidžiama apipurkšti drabužius. Lyžtelėjusi piršto galiuką mama švelniai paliesdavo lygintuvą klausydamasi, ar pasigirs šnypštimas, rodantis, kad paviršius pakankamai įkaito. Betei lygintuvą liesti buvo griežtai draudžiama. Virtuvėje visą dieną veikė radijas. Dažniausiai iš jo sklisdavo bigbendo muzika ir WJBK stoties – „1500 bangomis jūsų grotuve – Detroito radijo garsai“ – transliuojamos žinios. Ketvirtadienis buvo pirkinių diena. Mamytė stumdavo metalinį vežimėlį du kvartalus iki Ročesterio prospekto, kuriame iš košerinės mėsos pardavėjų įsigydavo viščiuką, kepsnių * JAV telefono numeriai dažnai įvardijami naudojant raides. Raidės atitinka tam tikrus skaičius. Taip telefono numerį lengviau įsiminti. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.) ** Angl. Kukla, Fran and Ollie – amerikietiškas televizijos lėlių šou. 19
Jennifer Weiner
ar šonkauliukų. Smulkmenų krautuvėlėje nupirkdavo indų ploviklio. Vieną ranką uždėjusi ant vežimėlio krašto, Betė eidavo greta. Stebėdavo, kaip mamytė spaudo pomidorus, uosto melionus ir kilsteli nupešto viščiuko sparną dirstelėdama po juo. Jos veidas nuolat spindėdavo įtarumu – tarsi maistas savaime būtų apgaulingas. Betei visi šypsodavosi, žnaibydavo skruostus ir kartodavo, kokia dailutė ir gerutė ji mergytė. Betė atsakydavo šypsena, o mamytė atsidusdavo. Veikiausiai galvodavo apie Džo – ši buvo tikras išbandymas. Penktadieniai Betei patiko labiausiai. Jie reikšdavo šabą*. Pusryčiams Betės mama stikline išspausdavo skylę duonos riekės viduryje. „Stebuklinga duona“ stiprina kūną aštuoniais aspektais“, – per The Howdy Doody Show laidą vaikams kartodavo Bafalas Bobas. Jis liepdavo įsitikinti, kad virtuvėje yra duonos su raudonais, geltonais ir mėlynais balionais pažymėtomis pakuotėmis, bet Betės namuose jie valgydavo zaido** duotą duoną – jo iškeptą kepykloje, kurioje dirbo. Mamytė ant abiejų riekės pusių užtepdavo margarino ir įmesdavo į keptuvę, kurioje duona imdavo garsiai čirškėti. Smagiausios dienos tos, kai būdavo išvyniojama nauja margarino pakuotė. Tada Betei leisdavo perlaužti kapsulę geltonų dažų ir paskirstyti juos taip, kad visas margarinas nusidažytų geltonai***. Mergaitė stebėdavo mamytės rankas jai į keptuvės kraštą praskeliant kiaušinį ir tvarkingai išliejant į skylę duonoje. Kiaušiniai iškepdavo, skrebučiai daliai apskrusdavo, o Sara sušukdavo Džo pasikloti lovą, nusiprausti ir ateiti prie stalo, nes jau vėluoja. Seseriai pagaliau įsitaisius savo vietoje, kiaušiniai su duona keliaudavo į lėkštes, o išpjauti parudavę duonos skrituliai atsidurdavo ant jų. Kiaušiniai su skrybėlėmis. * Svarbi kassavaitinė žydų šventė, per ją nedirbama. Šabas prasideda penktadienį saulei nusileidus, baigiasi šeštadienio vakarą. Per šabą negalima keliauti, kurti ar gesinti ugnies, gaminti valgio ir t. t. ** Zaidas (jidiš) – senelis. *** Margarinas natūraliai yra baltos spalvos, panašus į taukus, ir atrodo nepatraukliai, tad yra dažomas maistiniais dažais. Tai uždraudus margarino gamintojai pradėjo savo gaminius pardavinėti su geltonų maistinių dažų kapsulėmis. 20
DVI SESERYS
Kai pusryčiai jau būdavo suvalgyti, lėkštės ir sulčių stiklinės išplautos ir sudėtos į džiovyklą džiūti, mamytė pagamindavo Džo priešpiečius į mokyklą, o Betė, nusirengusi flanelinius naktinius marškinius, juos sulankstydavo ir padėdavo po pagalve iki kitos nakties. Pasiklodavo lovą, apsirengdavo, mamytė užsegdavo jai suknelę ir sušukuodavo plaukus. Betė nė nekrustelėdavo laukdama, kol Sara ją iššukuos, perskirs plaukus per vidurį padalydama į dvi uodegėles ir suriš jas prie suknelės derančių spalvų kaspinais. Vėliau Betė stebėdavo, kaip mama iš savo plaukų išsitraukia suktukus. Eilės blizgių rudų garbanų sukrisdavo abipus veido, tada ji jas iššukuodavo paversdama švelniomis bangomis ir gausiai supurkšdavo laku. Mamytė apsirengdavo suknelę, prie keliaraiščių prisisegdavo nailonines kojines. Purkštelėjusi į orą kvepalų žengdavo į jų debesį paaiškindama: – Kvepalai niekada nepurškiami tiesiai ant odos. Reikia žengti į jų debesį. Kartais, kai Sara nematydavo, Betė prabėgdavo pro Soir de Paris kvepalų debesies likučius tikėdamasi pakvipti taip pat gardžiai, kaip mamytė. Dešimtą valandą ryto ateidavo Maja. Sena, veikiausiai keturiasdešimties, bet mama ją vadindavo „mergaite“. Ji į Betės mamą kreipdavosi „ponia“. Majos oda buvo tamsi – rudo aukso spalvos su apgamų taškeliais, – o antakiai išpešioti iki plonyčių linijų, kurias moteris paryškindavo juodu pieštuku. Juodi, blizgūs plaukai žėrinčiomis bangomis gludo prie galvos ir skruostų. Maja nustatydavo WJLB 1400 radijo stotį ir klausydavosi dainų Blue Shadows, Fool, Fool, Fool ir Please Send Me Someone to Love. Lygindama Kaufmanų drabužius Maja pritardavo dainininkams. Baigusi lyginti prisidengdavo plaukus ryškiaspalve skara ir imdavosi siurbti kilimus, plauti ir vaškuoti grindis. Kartais Maja kartu atsivesdavo ir savo mažylę vardu Frida. Mergaitė buvo liesa tarsi virvelė, atsikišusiais nubrozdintais keliais ir tokia pačia kaip mamos rudai auksine oda. Jos galvos šonuose styrodavo dvi supintos kaselės. Frida buvo tokio paties amžiaus kaip Džo ir labai pašėlusi. Jos su Džo lenktyniaudavo galiniame kieme, karstydavosi po vyšnią, žaisdavo kaubojus ir indėnus. Grįždavo suprakaitavusios, uždususios, 21
Jennifer Weiner
žolės dėmėmis išmargintais drabužiais. Betė mieliau likdavo viduje ir žaisdavo su popierinėmis lėlytėmis. Džo dievino Fridą. Sukiodavosi virtuvėje su Maja, net jei Fridos ten ir nebūdavo. Paduodavo drabužius lyginti ir pritardavo radijui. Kaufmanai turėjo du automobilius – Senąjį ir Naująjį. Naujasis automobilis gyveno garaže. Tai buvo naujas tų metų fordas, įsigytas su nuolaida, nes Betės tėtis dirbo gamyklos buhalterijoje. Senuoju automobiliu, ankstesnių metų, stovėjusiu ant keliuko prie namo, važinėdavo Sara. Kai Betei buvo penkeri, Senasis automobilis buvo Ford Tudor sedanas su keturiomis durelėmis, pistacijų žalumo korpusu ir tamsesniu žaliu stogu. Penktadieniais mamytė įsitaisydavo vairuotojo vietoje ir tvirtai suspaudusi vairą palinkdavo į priekį. Susikaupusi važiuodavo iš naujųjų namų į senąją kaimynystę už pusantro kilometro. Iš ten jie išsikraustė, o Saros tėvai, Betės bubė* ir zaidas, vis dar gyveno trijų miegamųjų bute prie Ročesterio ir Linvudo gatvių sankryžos. Čia baltai dažytos sienos buvo pageltusios nuo zaido cigarų dūmų, o ore tvyrojo tabako, mielių, miltų ir kepamų gardumynų kvapai. Bubė ir zaidas buvo seni, smulkūs ir raukšlėti. Oda įgavusi graikinio riešuto kevalo spalvą. Senukai panėšėjo į namuose ant židinio atbrailos stovinčias medines rusiškas matrioškas. Regis, kiekvieną savaitę virsdavo naujomis, smulkesnėmis savo pačių kopijomis. Zaidas nulinkusiais pečiais mūvėdavo iki krūtinės vidurio užtrauktas ir diržu tvirtai suveržtas juodas kelnes ir vilkėdavo baltus marškinius trumpomis rankovėmis – tokius plonus, kad Betė matydavo U formos apatinių marškinėlių iškirptę. Prie maldos šalio – talito pririšti spurgai – cicitai kyšodavo pro marškinių apačią. Bubė buvo dar žemesnė už vyrą ir dar smarkiau sulinkusi. Ploni plieno pilkumo plaukai tvirtai suimti ir ties kaklu surišti į mazgą. Bubės suknelės buvo juodos, beformės. Ji žnaibydavo Betei skruostus ir vadindavo ją shayne maidele**. * Bubė (jidiš) – močiutė. ** Graži mergaitė (jidiš). 22
DVI SESERYS
Atvykus Betei su mama bubė visada kepdavo ką nors saldaus. Kyštelėdavo anūkei mažučių tarsi pagalvėlė minkštos ir nuo cukraus traškios tešlos gabalėlių, kuriuos Betė suvalgydavo mamai nematant. Bubė ir zaidas buvo labai seni. Jie gimė ne Amerikoje, kitaip nei Betė ir jos sesuo. Jie mokėjo tik jidiš kalbą, o anglų – ne, tad mamytė tvarkydavo jų finansinius reikalus, apmokėdavo sąskaitas. Kol mamytė ir bubė, susėdusios virtuvėje prie tamsaus medinio stalo, vartydavo čekių knygelę, zaidas ir Betė kepdavo chalą*. Šypsenomis ir gestais senukas parodydavo Betei, kaip į šiltą vandenį berti mielių, kaip įdėti šaukštelį medaus, padėsiančio mielėms iškilti. Į didžiulį medinį dubenį Betė įpildavo stiklinę aliejaus. Įmušęs kiaušinius zaidas paduodavo Betei plaktuvą. Senukas buvo smulkaus sudėjimo, bet jo gumbuotos rankos labai stiprios. Įmaišęs miltus jis greitais judesiais krumpliais maigydavo tešlą, spaudinėdavo ją tai šen, tai ten, apversdavo, vėl sulipdydavo į rutulį, dar kartą išmaigydavo. Kai tešla, uždengta aliejuotame dubenyje, jau kildavo šiltoje orkaitėje, Betė eidavo į svetainę. Čia bubė laikė pilną batų dėžę popierinių lėlyčių, kurias Betė galėjo puošti, ir spalvotų pieštukų mergaitei papiešti. Kartais zaidas išsivesdavo vaikaitę į vaistinę, kurioje nusipirkdavo cigarų sau ir Life Savers pastilių Betei. Grįžusi į butą Betė patyrinėdavo vienintelę ant sienos kabančią įrėmintą fotografiją. Fotografuota iškart po bubės ir zaido atvykimo į Ameriką. Nuotraukoje bubė baltais marškiniais aukšta apykakle su nėrinukais ir per juosmenį suveržtu ilgu juodu sijonu. Tamsūs plaukai sukelti ant viršugalvio. Zaidas vilki tamsų kostiumą. Jo barzda beveik siekia krūtinės vidurį. Abu labai jauni, abu atrodo itin rimti. Tarp jų stovi iš pažiūros tokia pati rūsti jauna mergaitė. Bubė ir zaidas uždėję po ranką ant jos pečių. – Ar čia tu? – klausdavo Betė. Jai buvo sunku patikėti, kad mamytė kadaise buvo maža. – Aš, – patvirtindavo mamytė ir papasakodavo, kad bubė ir zaidas atvyko iš toli – kitos vandenyno pusės, iš mažyčio kaimelio Rusijoje. * Chala – ypatinga šabui ir kitoms šventėms kepama žydiška puri baltos duonos pynė. 23
Jennifer Weiner
Rusijos carui žydai nepatiko. Jis vertė juos gyventi getuose ir paskelbė, kad jie negali dirbti tam tikrų darbų. Kartais ateidavo deglais nešini kariai, išdaužydavo žydų namų ir verslų langus ar net paversdavo pastatus pelenais. Taigi, bubė ir zaidas atvyko į Ameriką. Sarą jie išsiuntė į mokyklą mokytis anglų kalbos. Ji turėjo tapti amerikiete. Mamytė pasakojo, kad kiti vaikai ją visaip pravardžiuodavo – pavyzdžiui, gelsve – nuo geltonsnapės, ir visokiais kitokiais vardais. Veikiausiai tais pačiais, kuriuos Betė iš vyresnių berniukų lūpų girdėdavo žaidimų aikštelėje: juočkė, žydukė, žydelka. Betė žinojo, kad kartą kažkokie blogi berniukai net nusivijo mamą iki namų, į suknelę svaidydami purvo gumulus. Mamytė šią istoriją papasakojo Džo, šiai vieną dieną per pietus grįžus suplėšytais marškiniais, nešinai rašteliu nuo mokytojos. Džo susipešė su berniuku, nes tas pasakė, kad žydai nužudė Jėzų. Betė manė, kad mama supyks ant Džo dėl peštynių, bet ji tik tvirtai suspaudė lūpas, o paskui ištarė: „Jėzų nužudė romėnai, o ne žydai. Perduok tai savo mažajam bičiuliui.“ Tada mama ir papasakojo Betei su Džo apie tai, kaip ją mažą erzindavo kiti vaikai. Džo kamantinėjo įvairių detalių – pavyzdžiui, ar Sara pasakojo apie tai tėvams, ar skundėsi mokytojai, kokie buvo tų berniukų vardai ir ar jie už tokį elgesį gavo atpildą, bet Sara tik papurtė galvą ir tarė: „Tai buvo labai seniai.“ Kai jos pietaudavo pas senelius, bubė duodavo Betei tikru sviestu apteptą ir baltu cukrumi apibarstytą duonos kepalo kraštelį ir dubenį skaldytų žirnių arba vištienos ir makaronų sriubos. Bubė manė, kad augantiems vaikams būtina gauti karštos sriubos – net ir vasarą. Mama ir bubė taip pat valgydavo sriubą, o zaidas – marinuotą silkę su juoda duona. Po pietų Sara padėdavo tėvams su darbais, kuriems reikėjo anglų kalbos. Kartais Betė patraukdavo į miegamąjį ir priguldavo ant kietos bubės ir zaido lovos nusnausti. Virtuvėje jos laukė darbas – suploti tešlą. Zaidas parodydavo, kaip suspausti kumštį. Juo užsimojusi Betė smarkiai smogdavo į tešlą. Pasigirdus šnypštimui Betė pajusdavo, kaip ranka iki pat alkūnės skęsta šiltoje, minkštoje gelmėje. Zaidas pritariamai nusišypsodavo. Tešlai per jau trumpesnį laiką antrą kartą iškilus 24
DVI SESERYS
zaidas padalydavo ją į rutuliukus, iškočiodavo šiuos į ilgas vijas, šešias jų suspausdavo ir supindavo. Vyniojant tešlą pasikartojančiu raštu rankos judėdavo greitai tarsi tris kortas ant stalo maišančio lošėjo, Betės kadaise matyto prie gatvės kampo. Zaidas dirbdavo, kol turėdavo vieną, du, tris, keturis kepaliukus. Betė ištepdavo juos kiaušinių plakiniu ir atsargiai pabarstydavo aguonomis. Du kepalėlius Sara pasidėdavo ant atsivežtos sausainių skardos, uždengdavo vaškiniu popieriumi ir ruošdamasi lėtai, atsargiai kelionei namo pasidėdavo ant galinės Senojo automobilio sėdynės. Joms grįžus namai jau žvilgėdavo. Grindys ką tik išplautos, ore tvyrodavo baldų poliruoklio ir Pine-Sol oro gaiviklio kvapai. Maja būdavo palikusi ant spintelės vėsti skardą kukurūzų duonos, ir Sara leisdavo Betei pasivaišinti riekele. Įdėjusi chalą į šaldytuvą mama pradėdavo ruošti kitus šabo patiekalus: kepdavo vištą ir bulves, žaliąsias pupeles ir svogūnus, gamindavo čiolentą – pupelių, mėsos ir miežių patiekalą, kuris visą naktį troškindavosi sunkiame oranžiniame puode vis dar šiltoje, bet neįjungtoje orkaitėje iki pat šeštadienio pietų, kai ir būdavo suvalgomas. Betė sėdėdavo prie virtuvės stalo arba svetainėje, vartydavo iš bibliotekos parsineštas knygas, o namai tuo metu pildydavosi gardžiais kepamos vištos ir ką tik iškeptos chalos kvapais. Sarai zujant po virtuvę sijonas plevėsuodavo, aukštakulniai kaukšėdavo. Ji maišydavo padažą, nulaužydavo žaliųjų pupelių ankščių galus, ištraukdavo šabo žvakides, žvakes ir vyną. Pradėjus temti Betė ir Džo išsimaudydavo, apsivilkdavo švarias sukneles. Namo grįžus tėčiui mergaitės kartu su mama prie žvakių sakydavo palaiminimus. – Gero šabo, – palinkėdavo Sara ir pabučiuodavo abi dukreles palikdama ant skruostų raudono lūpdažio žymes. Uodžiant mamos plaukų laką, kvepalus, girdint suknelės čežėjimą Betės širdis tapdavo panaši į balioną – įsitempusi, nuo meilės vos neplyštanti. Tėtis palaimindavo duoną ir vyną. Betė ir Džo irgi gaudavo siurbtelėti po menkutį gurkšnelį saldaus raudono gėrimo. Įsitaisiusi prie ypatinga balta penktadienio vakaro staltiese uždengto stalo šeima valgydavo vištieną su padažu, 25
Jennifer Weiner
šviežią chalą su medumi, o desertui – medaus tortą arba riešutuose, cukruje ir cinamone apvoliotus, abrikosų uogiene įdarytus rugelach sausainius. Atėjus metui gultis Betė, nusiplovusi veidą ir rankas, išsivaliusi dantis, įsitaisydavo tamsiame miegamajame. Namuose tvyrodavo gardūs kvapai, pilvelis būdavo pilnas skanaus maisto, o sesutė gulėdavo gretimoje lovoje – taip arti, kad buvo galima ją paliesti. Prasidėdavo geriausia penktadienio dalis. Džo pasekdavo pasaką apie princesę, vardu Betė, gyvenančią pilyje, kurioje paukšteliai ir pelytės siuva jai sukneles ir padeda pasikloti lovą. Istorijose visada nutikdavo kas nors baisaus. Mirdavo princesės mama, o tėtis vesdavo piktą moterį, nekentusią princesės Betės dėl jos grožio. Ši paversdavo Betę savo tarnaite arba išsiųsdavo į užkerėtą mišką, kuriame medžių šakos sutemus virsdavo rankomis ir bandydavo sučiupti mažas mergaites. – Nereikia taip baisiai, – šnabždėdavo Betė. – Princesė Betė bėgo ir bėgo, dailūs šilkiniai bateliai prakiuro, ilga šilkinė suknelė suplyšo, – pasakodavo Džo. – Ji skynėsi kelią per tamsą, kol rado aukštai į dangų besistiebiantį akmeninį bokštą. Durys buvo uždarytos, bet Betė kiek galėdama stipriau patraukė geležinę rankeną. Durys girgždėdamos prasivėrė, ir Betė pradėjo kopti... Kartais princesei pasiekus bokšto viršų užželdavo dygių augalų tankmė, paslėpdavusi ją nuo aplinkinio pasaulio, o paukšteliai ir pelytės mažytėmis kojelėmis atnešdavo savo draugei vandens ir uogyčių. Kartais princesė Betė įsidurdavo pirštą į nuodingą verpstę ir penkiasdešimt metų pramiegodavo, kol pažadindavo princo bučinys. Kartais fėja krikštamotė išpildydama Betės norą padovanodavo jai sparnus, ir ji, išskridusi pro langą, nuplevendavo aukštai virš karalystės, o retkarčiais princas užsisodindavo ją ant žirgo ir jie drauge išjodavo. Kartais princesė išskriedavo užsėdusi ant prijaukinto drakono. Kad ir kaip klostydavosi istorija, kad ir ką Džo sumanydavo, Betė žinojo, kaip viskas baigsis. Princesė Betė paspruks iš bokšto arba sutramdys drakoną. Ištekės už princo, paveldės karalystę ir išgelbės tėtį nuo piktosios raganos. Visi gyvens ilgai ir laimingai. 26