Trileris
Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė
Vilnius, 2019
Šiandien – 16 val.
Kodėl liepsnelė? Nieko nesuprantu... Stoviu traukinio tualete plačiai pražergusi kojas, palinkusi prie mažutės nerūdijančiojo plieno praustuvės ir iš paskutinių jų stengiuosi... tiesiog... kvėpuoti... velniai griebtų... ir dar ban dau suvokti, kuo čia dėta liepsnelė. Daugiau nei už dviejų šimtų mylių mano vaikas guli ligo ninės lovoje, o aplink – vien svetimi žmonės. Galimas daiktas, kad jam pašalinta blužnis. Šios šiurpios sumaišties keliais telefono skambučiais neiš sklaidysi, mat sūnus ten kartu su draugu ir medikai negali jų identifikuoti. Tai kvaila ir neįtikėtina bėda, bet man tik dabar dingteli, kad abu berniukai gana panašūs: rudi plaukai, rudos akys, be to, staiga ištįsęs sūnaus draugas bemaž pasivijo jį net ir ūgiu. Su nežymiu airišku akcentu kalbanti slaugytoja bando iš pešti iš manęs logiškus atsakymus, lyg pro rūką, kuris apgaubė
8 | Teresa Driscoll
mane ir neleidžia aiškiai protauti. Ji klausia, ar mano sūnus turi kokių nors ypatingų žymių. Apgamų? Strazdanų? Įgimtą dėmę? Man jau pranešta, kad drabužius berniukams nuvilko para medikai, bet kartu su slaugytoja perkratydama jų sąrašą kažko dėl aprimstu: žali marškinėliai su dinozauru (mėgstamiausi, iš vakaro juos išlyginau) ir juodi džinsai užraitytomis klešnėmis, nes per ilgi. Vis ruošiausi prisiūti atraitus, bet nesu iš tokių motinų, taigi... Slaugytoja švelniai mane pertraukia ir teiraujasi apie plaukus. Garbanoti? Tiesūs? Atsakau, kad jis turi neįprastą verpetą – panašų į klaustuką. Vedžiodavau per jį pirštais, kai dar kūdikis užmigdavo man ant rankų. Slaugytoja kiek patyli, o aš susizgrimbu nejučia vedžiojanti klaustuką ant praustuvės krašto, paskui ji atsiprašo, bet apžiūrė jusi plaukus nerado nieko panašaus, tik aš jau nebesiklausau – galvoju apie tą dieną, kai mano sūnus nusprendė pasitrumpinti kirpčiukus. Buvo maždaug trejų – tada prieš metus įžengė į mano kambarį nešinas žirklėmis, ant išgąstingai išplėstų akių krito bet kaip iškandžioti plaukai. Bjaurioje ankštoje kabinoje, blausiame nerūdijančiojo plie no aplinkos fone, akimirką išvystu tiesiai į mane žvelgiantį dai lų jo veidelį. Mamyte, ar gali pataisyti? Traukinys siūbuoja – ta-dam, ta-dam – pasisuka ir didina greitį, man tenka prasižergti dar plačiau, kad išlaikyčiau pu siausvyrą. Kažkas atsargiai pabeldžia į duris ir teiraujasi, ar man viskas gerai, bet klausimas toks absurdiškas, kad išgirstu sau iš burnos išsiveržiantį nepažįstamą garsą ir užmerkusi akis išvystu mirguliuojančius vaizdus, prasibrovusius pro mane gaubiantį
Draugė | 9
rūką – kartus ir vietas, kai man derėjo numatyti artėjančią nelaimę. Gana. Tragedijai pribręsti pakako vos pusmečio, negaliu patikėti, kad aš leidau jai įvykti... Telefone vėl suskamba slaugytojos balsas – ta-dam, ta-dam – šįkart guvesnis. Vienam berniukui ant rankos kai kas nupiešta flomasteriu. Piešinėlis primena paukštį – galbūt liepsnelę, nes krūtinėlė nuspalvinta skaisčiai raudonai. Jai rūpi, ar man tai ką nors sako. Liepsnelė raudona krūtinėle?
1 skyrius AN K S Č IA U
Mes susitikome ketvirtadienį. Du berniukai. Dvi mamos. Jau daug vėliau, ypač tame traukinyje, graušiu save už tąsyk sukirbėjusį smalsumą, džiugesį ir entuziazmą, kurio apimta at vėriau tam duris. Deja, tuo metu neįžvelgiau nei būsimų įvykių, nei jų pa darinių ženklų. Nenutuokiau, jog kas nors mirs, tiesiog sken dėjau tokioje nuobodžioje kasdienybėje, kad susidūrus su jais mano dėmesys buvo nukreiptas į pastarnokus. Buvau nuėjusi į ūkininko krautuvėlę kiaušinių, turėjau tik rankinę, bet netikėtai pamačiau stebėtinai storų ir stangrių pastarnokų. Nusipirkau per daug ir plonytis nemokamas po pierinis maišelis neatlaikė, taigi į sambrūzdį kaimo aikštėje pa tekau nešina ant klubo balansuojančiu Benu ir į visas puses byrančiais pastarnokais.
Draugė | 11
Iš pradžių furgono nė nepastebėjau, tik pulkelį žmonių, su sirinkusių prie alinės, kelis pažįstamus, vėl kraipančius galvas iš susirūpinimo. Tik žengtelėjusi į priekį ir numetusi ant žemės dar kelis pastarnokus iš įplyšusio maišelio – kad juos kur vel niai – supratau, kas nutiko. Nutiko anaiptol nebe pirmą kartą; per ketverius gyvenimo Tedburi Krose metus mačiau jau dvi lygiai tokias pat avarijas – krovininių automobilių vairuotojai, deramai neįvertinę posū kio ant kalvos šalia alinės, įstrigo tarp alaus baro ir vargšelės Heteros namuko sienos. „Vargšelė Hetera“ buvo galą su galu nuolat durstanti vieti nė menininkė, gaunanti didžiausias draudimo išmokas visame kaime. Kai vos prieš porą metų jai teko atstatyti nemenką dalį virtuvės sienos, ji nuleido rankas. Deja, kalbos apie avarijas ne truko pasklisti. Du pirkėjai sparčiai pasipustė padus, o tokių nelaimių labiau nei atominio karo bijančių namų savininkams atstovaujanti apylinkės taryba pradėjo triukšmingą, tačiau bergždžią aplinkkelio kampaniją. „O, ne“, „Ak, ir vėl“, – sklandė murmesiai minioje, kai mė gindama savo pilvo raumenų tvirtumą bandžiau pakelti pastar noką ir neišmesti Beno. Tik atsitiesusi galiausiai pastebėjau ją. Veidrodinį savo atspindį. Įspūdingą atvykėlę – panašiai mano amžiaus moterį, stovinčią lygiai tokia pat poza kaip aš, ir jai ant klubo balansuojantį berniuką. Nuo galvos iki kojų apsitaisiusi juodai, apsiavusi sidabri nes balerinas ir apsikarsčiusi aksesuarais – tikra miesčionė, tai akimoju dar labiau išryškėjo, kai pakėlė kvadratinius saulės aki nius nuo skaisčiai mėlynų akių. Pamačiau Nataną, čionykštį architektą ir šeimos draugą, jis įtraukęs pilvą spoksojo į ją, ir prikandau lūpą, kad nesusijuokčiau.
12 | Teresa Driscoll
– Ar tame furgone jūsų manta? – paklausiau žengtelėdama arčiau, o mūsų berniukai ėmė droviai ir kartu smalsiai vienas kitą tyrinėti. – Deja, taip. Nekokia pradžia, tiesa? Sūnus įsikniaubė veiduku jai į kaklą. Benas padarė lygiai tą patį prigludęs prie manęs, abu apsimetė, kad vogčiomis ne žvilgčioja vienas į kitą. Buvo be galo juokinga. Iš kitos aikštės pusės keli balsai jau šūkalojo prieštaringus nurodymus perkraustymo furgono vairuotojui, laikinai įkalin tam kabinoje tarp akmeninių sienų. Stipriai pasuk į kairę... Ne. Ne. Pirmiausia jam reikia išsitiesinti. Pamažu slinkis į priekį, tada pavaryk atgal. – Turėjome įsikraustyti į Vienuolyno namą, – moteris su siraukė. – Bent jau ketinome. Beje, aš Ema. Ema Karter, – ji norėjo paduoti ranką, bet sūnus priešgyniaudamas pasimuistė, tad tik atsiprašydama gūžtelėjo pečiais ir sunėrė rankas, kad būtų patogiau jį laikyti. Nusišypsojau. – Gyvenu kitapus gatvės. Kodėl jums neužėjus arbatos? Aš Sofi, o jis – Benas. – Ak, jūs labai maloni, bet negaliu. Tikrai. Turiu padėti iš srėbti šią košę. – Tai užtruks, patikėkit manim. O ir srėbėjų čia jau dau giau, negu reikia. Turbūt netrukus pasirodys ir filmavimo gru pė iš televizijos. Apgailestauju, bet taip nutinka jau nebe pirmą kartą. Vykdoma šiokia tokia kampanija kaip nors užkirsti ke lią tokioms nelaimėms. – Moters veidas persimainė, ir mane nusmelkė kaltė. – Atleiskit, Ema, kad išgąsdinau, bet jums abiem praverstų ko nors atsigerti. Kodėl ramiai nepralaukus,
Draugė | 13
kol aprims sambrūzdis? Berniukai galėtų drauge pažaisti. Ne sukelsite man jokių rūpesčių. – Bet aš jaučiuosi atsakinga už tai, kas nutiko. – Nesąmonė. Vargu ar tai jūsų kaltė. Eime. Patraukiau į kairę išdėstyti savo sumanymą Natanui, pame čiau dar kelis pastarnokus, o Ema nusikvatojo. Mūsų pusėn pasisuko dar daugiau galvų, keli žmonės ėmėsi gelbėti mano daržoves, taigi žingsniuodamos prie mūsų namo abi šypsojo mės dėl taip absurdiškai susiklosčiusių aplinkybių. Vos atidarius duris mane nukrėtė keistas jaudinantis virpu lys – toks apima grįžus su nepažįstamu žmogumi. Pastebėjau Emą žiūrint tiesiai sau po kojomis ir prisiminiau, kaip pati jaučiausi pirmą sykį jas pamačiusi. Grindis. Kartais, po atos togų, jos vis dar mane nustebina. Akmeninės. Ne kampuotos, preciziškai supjaustytos plytelės, siūlomos prašmatniose virtu vės interjero parduotuvėse, kuriose apsilankydavome, kai dar gyvenome mieste, bet švelnesnės ir blyškesnės, daug mačiusios, daug regėjusios. Senovinės. Akmenys apskriti ir glotnūs, per il gus šimtmečius taip nusvidinti šimtų kojų, kad pirmąkart juos išvydus mane apėmė noras atsitūpti ir paliesti. Nenugalimas noras perbraukti pirštais vėsų, lygų paviršių. Paskui neapsako mai susigėdau pamačiusi plačią – nuo ausies iki ausies – ne kilnojamojo turto agento šypseną ir išgirdusi, kaip Markas už nugaros šnabžda nerodyti šitokio entuziazmo. Sofi, toks elgesys nepadeda derėtis. – Gražūs namai, – Ema pastatė sūnų ant žemės, pataisė drabužėlius, tada atsiklaupė ir pastojusi man kelią pirmiau sia priglaudė delną prie grindų, paskui pirštais perbraukė per jas apvedžiodama fosilijų apybrėžas vieno didžiausių akmenų kampe ir galiausiai atsisėdo ant kulnų.
14 | Teresa Driscoll
– Pavydžiu. Jos neįtikėtinos, – ji vėl brūkštelėjo per tą patį akmenį, mano mėgstamiausią, ir aš pastebėjau, kad rankos ne dera prie jos išorės. Trumpi netvarkingi nagai ir sausa, tarpais šiurkšti, oda. – Kaip apmaudu, kad daugybė panašių grindų buvo išardyta. Vienuolyno namas išklotas kilimais. Vyliau si, gal po jais slypi kas nors įdomaus, bet visur tik betonas. Patikrinau. – Taip, žinau. Truputį sutrikau, nežinia kodėl krėtė virpulys, todėl nusi gręžiau ir nusivedžiau berniukus į virtuvę įpilti jiems obuolių sulčių, tada pritūpiau pažvelgti Emos sūnui į akis. – Kuo gi tu vardu, jaunuoli? – Teo. Sutrumpintai. Pilnas vardas Teodoras. – Šit kaip? Labai gražus vardas. Iki šiol nepažinojau nė vie no Teo-do-ro, – pabrėžtinai išskiemenavau, bet nesulaukiau nė menkiausios šypsenėlės, taigi pasisukau į savo berniuką. – Ką gi, Benai, gal parodyk Teo žaidimų kambarį ir draugiškai pasi dalyk žaisliukais? Neužmiršk, kad į traukinukus įdėjau naujas baterijas. Atsistojus tas jausmas tik sustiprėjo. Užmirštas, bet malo nus jaudulio ir nekantrumo derinys. Nepažįstamoji. Pokytis. Gaivaus oro gūsis. – Vadinasi, esate buvusi Vienuolyno name? Ak, bet ką aš čia... tikriausiai žinote visus kaimo namus, Sofi. – Atleiskite, bet čia verčiau nesėdėti. Pilna katės plaukų. Beje, ko gersite, kavos ar arbatos? – Prašyčiau arbatos. Atsidėkodama galėsiu išburti jums atei tį iš lapelių. Dievuliau, žiūrėkite, – ji priklaupė ant kėdės prie lango. – Į furgono kabiną pro langą įsispraudė kažkoks žmo gus. Kaip manote, kas nors iš to išeis?
Draugė | 15
– Jei įsispraudė ūkio darbininkas, tikrai išeis. Jie menkame plotelyje geba apgręžti net vilkikus. Atleiskit... neišgirdau, ką pasakėt. Turiu galvoje, apie arbatą. Ema nusisuko nuo lango. – Mano firminis triukas. Burti iš arbatos lapelių. Išmokau iš močiutės. Iš delno irgi buriu. Juk nesat nusistačiusi prieš? – pa mačiusi surauktą mano kaktą ji susizgribo. – Atsiprašau, Sofi. Aš jus sutrikdžiau. – Nė kiek, – pamelavau. – Ką gi, tiesą sakant, taip. Jei jau visai atvirai, rodos, turiu tik arbatos maišelių. Kai ėmiau raustis po sieninę spintelę, Ema pratrūko juoktis. – Nieko tokio, tikrai. Nevarkit. Builder’s arbata puikiausiai tiks – kuo stipresnė, tuo geriau, – tačiau apie būrimą nejuoka vau. Galėsime pamėginti kitą kartą, – ji vėl nusigręžė į langą. – Atleiskit, lyg ir sakėt, kad gali pasirodyti filmavimo komanda? – Labai tikėtina. Čia tarsi koks serialas apie sunkvežimius ir kelią. Priklauso nuo to, kiek ilgai furgonas bus įstrigęs, ir nuo žinių tarnybos užimtumo. Vis dėlto, jei iniciatyvos bus leista imtis ūkio darbininkui, televizininkai nespės. Pasidaviau ir lioviausi dėtis ieškanti – puikiai žinojau, kad birios arbatos neturiu, tad įmečiau tris maišelius į mėlyno porce liano arbatinuką ir atšlijau nuo garų pildama vandenį iš virdulio. – Beje, labai maloniai pasielgėte išgelbėdama mudu su Teo. Stretame nieko panašaus nebūtų nutikę. – Vadinasi, atvykote iš Londono? – Netiesiogiai. Per Prancūziją. Praleidau ten kelis mėnesius su motina. – O, aišku. – Turbūt nelabai aišku. Iš tiesų viskas gana painu. Ponas Karteris neegzistuoja, jei jums įdomu. Jo niekada nė nebuvo.
16 | Teresa Driscoll
Tikiuosi, nesukelsime pasipiktinimo? Dėl Teo. Turiu galvoje, tokiame mažame kaimelyje? – Nekalbėkit niekų, – pajutusi, kad nukaitau, nunešiau ant stalo arbatinuką ir du geriausius puodelius. – Taigi praleidote kelis mėnesius Prancūzijoje? Skamba patraukliai. Ir tada Ema vėl mane nustebino – ji neabejotinai susigūžė, ryškios akys virptelėjo jai bežaidžiant su ilgais juodais plaukais. Keista ir netikėta įtrūka savimi pasitikinčioje išorėje. Ji stengėsi išlošti laiko, ir man ūmiai jos pagailo dėl staiga aiškiai apėmusio nesmagumo, kai demonstratyviai nukreipė žvilgsnį link žaidimų erdvės, kur abu berniukai gulėjo ant grin dų ir ant lygiagrečių bėgių paskui garvežį dėliojo vagonėlius. Abi stebėjome vaikus. Aš laukiau. – Atrodo, juodu puikiai sutaria. Teo nerimavo dėl persi kraustymo. Tiesą sakant, aš irgi, – Emos balsas pagaliau tapo ramus. – Vis dėlto manau, kad man čia patiks, – šypsena vėl nušvito ne tik lūpos, bet ir akys, kuriose tik dabar pastebėjau skirtingų spalvų taškelių – žalių ir rudų mėlyname fone. Šis ne įprastas bruožas vėl išmušė mane iš vėžių – viduje sūkuriavo ir pynėsi keisti jausmai. Smalsumas ir dar kažkas labai savotiškas. Kažin kas, ko tą akimirką neįstengiau aiškiai įvardyti.
Šiandien – 16 val. 30 min.
Tad kam gi iš tiesų reikalinga blužnis? Spoksau pro traukinio langą ir rausiuosi savo smegenų ka taloge ieškodama biologijos pamokų arba kokio dokumentinio filmo nuotrupų, kurios galėtų padėti, bet nieko nerandu, tik prisimenu mačiusi už kelių eilių moterį su įkyriu vaiku... ir su išmaniuoju aifonu rankose. Nė minutei nepraėjus jau stoviu tarp sėdynių priešais ją. – Atleiskite, kad trukdau, tikrai neprašyčiau, jei nebūčiau patekusi į bėdą, bet man reikia kai ko paieškoti, o šiandien pasiėmiau tik šitą klaikų telefoną. Aš mielai jums sumokėsiu. – Nesupratau? – Ar galėtumėte paskolinti savo telefoną? Prašau. Minutėlei. Dėl sūnaus. Jam tik ketveri. – Jūsų keturmetis sūnus turi mobilųjį? – jos balse girdėti išgąstingas nepritarimas. – Ne. Ne. Aš netikusiai paaiškinau. Neketinu jam skam binti; noriu kai ko paieškoti internete apie jį. Jis sužeistas...
18 | Teresa Driscoll
klausykite, visai nenoriu pridaryti keblumų, – man tenka trumpam nutilti, žodžiai įstringa gerklėje, akys perspėjamai žvelgia į ją... Nedrįsk. Kamantinėti. Velniai griebtų. Prašau. – Klausykite. Nebeišmanau, ko griebtis. Čia atsarginis mano te lefonas, neturiu galimybės naudotis internetu, – atkišu niekam tikusį seną modelį. – Išties. Supratau. Taip. Ką gi, – ji dirsteli į savo dukterį, spalvinančią fėją atgrasios rausvos spalvos flomasteriu. – Ži noma. Taip. Ko gero, galiu, – moteris brūkšteli per ekraną ir paruošia telefoną man... o aš stengiuosi nuslėpti pavydą, kad jos mergaitė sėdi čia. Dūsauja. Nuobodžiauja. Ir yra saugi. – Neapsakomai jums dėkoju. Ilgai neužtruksiu. Po penkių minučių vėl sėdžiu savo vietoje, prieš akis plaukia žodžiai. ...neatsiejama imuninės sistemos dalis. Blužnis, kaip ir nuogąstavau, yra svarbi. Kumščio pavidalo organas, glūdintis po šonkauliais, viršum skrandžio. Užsiraši nėju pastabas kišeninės užrašinės gale. Dviejuose tinklalapiuose kalbama apie filtravimo sistemas. Trombocitus, raudonuosius ir baltuosius kraujo kūnelius. Jei netenki blužnies, padidėja rizika visą gyvenimą būti kamuojamam infekcijų, vadinasi, kiekvieną mielą dieną teks vartoti peniciliną ar kitus antibiotikus... O jam tik ketveri. Telefonu slaugytoja prasitarė apie operaciją. Vėliau ėmė tei sintis, esą jai nederėjo man nieko sakyti, kol gydytojas nepriė mė sprendimo ir kol neišsiaiškinta, kuris berniukas yra kuris... Staiga man pasidaro bloga. Nuo bjauraus žodžio blužnis skambesio pasijuntu apgailėtinai, per silpna, kad padėčiau sū nui. Užsimerkiu ir suvokiu iš visos širdies trokštanti, kad ant
Draugė | 19
nerūdijančiojo plieno padėklo operacinėje gulėtų jo bičiulio blužnis, nors taip galvoti nedora, žiauru, ir dėl to siaubingai susigėstu, bet nieko negaliu padaryti, nes ūmiai šitaip mane veikia motinystė. Mano vaikelis. Mano kūdikis. Po galais, ir tą akimirką tame traukinyje neturiu jėgų galvoti daugiau apie nieką kita.
2 skyrius AN K S Č IA U
Argi neironiška? Į kaimą persikraustyti priverčiau aš, nes maniau, kad čia bus saugiau. Mano sumanymas, ne Marko. Aš šito reikalavau. Pirmaisiais ir antraisiais santuokos metais mums išties pati ko gyventi Londone. Teatrai. Restoranai. Tiltai. Šurmulys. Bu vome įsikūrę šiaurinėje Londono dalyje, standartiniame bute į upę atsiveriančiais langais, balto marmuro stalviršiais, baltomis minkštomis sofomis, kur greta kebabinės kas nors nuolat ką nors apiplėšdavo. Gyvenome didmiesčio svajonėje, iš pradžių ją dievinome, bet ilgainiui viskas ėmė erzinti – nuo vienas paskui kitą prasi dėjusių draugių nėštumų, lengvai pasiekiamų metro stočių ir tiesiai prie slenksčio atgabenamų egzotiškų valgių malonumų iki pernelyg didelio nusikalstamumo, erdvės stokos bei prastos
Draugė | 21
vietinės valstybinės mokyklos – apie tai anksčiau nebuvome pagalvoję. Tarp mūsų draugų įsišėlo nėštumo hormonai. Jie visiškai pakeitė gyvenimo būdą – nustebino ne tik patys save, bet ir vieni kitus. Rajanas su Eleina išvyko į Prancūziją vadovauti poilsinių kompleksui; Salė su Edenu persikėlė mokytojauti į Naująją Zelandiją; Hermiona su Janu – į šiurpųjį priemiestį; Simonas su Stela nusprendė skirtis. Galiausiai atėjo mūsų eilė. – Londonas netinkamas gyventi šeimai, Markai. Čia perne lyg pavojinga. – Nesąmonė, Sofi. Londonas puiki vieta šeimai – pagalvok apie muziejus. – Markai, mes niekada nesilankome muziejuose. Kalbu rimtai. Ar matei vietinę mokyklą? Peiliai, galima sakyti, įtrauk ti į būtiniausių reikmenų sąrašą. – Leisime į privačią. – Privačios mokyklos mums nepriimtinos. – Veidmainiauti leistina po gimdymo, – jis įsistebeilija į mano penkių mėnesių pilvuką, kai stovime juodos ir bal tos spalvos virtuvėje. Vieno miegamojo butas staiga pasidaro nebepatogus. Marko planas paprastas. Mes persikraustome į didesnį butą su sodu ir lazerine apsauga. Perkalbėjau jį per kelias sekundes – surengiau begėdišką kampaniją: išpjovos kepsniai su krauju ir oralinis seksas iki gy vos galvos. – Markai, kaime jaučiuosi saugesnė. Ten aš kitas žmogus. Daugiau gaminsiu. Mažiau stresuosiu. Kaip tik šito ir reikia kūdikiui. Šito reikia mums visiems.
22 | Teresa Driscoll
Markui toliau įrodinėjant priemiesčio privalumus, aš planavau kardinalius pokyčius. Jei jau, kaip sutarėme, ketinau stabdyti savo karjerą šeimos labui, nusprendžiau pakeisti gyvenimą iš pagrindų. Dar vaikystėje buvau įsimylėjusi Devoną ir optimistiškai įsivaiz davau, kad Markui ilgainiui pavyks perkelti verslą į Ekseterį. Blo giausiu atveju – į Bristolį. – Gal pakvaišai, Sofi? Devonas? Ar bent numanai, kiek už truksiu važinėdamas pirmyn atgal? Visą gyvenimą matysimės tik savaitgaliais. O tada į namus pradėjo keliauti lankstinukai – jie virste virto iš mūsų pašto dėžutės Londone – vaizduojantys šiaudinius stogus, daržines, svajonių laukus, kur galima suptis hamakuose ir auginti lamas. Ir žaisti golfą. Mano pilvui augant Marko pasipriešinimas vis mažėjo, kol galiausiai abiejų žvilgsniai nukrypo į Tedburį. „Metų kaimas“, kuriame stovi trylikto amžiaus bažnyčia, yra alinė, parduotuvė ir pradinė mokykla, žavėjo neįprastu privalu mu – tradicine aikšte, apsupta šešių magnolijų medžių, kurie pa vasariais trumpą įstabų tarpsnį imdavo snigti rožiniais konfeti ant gyventojų, vedžiojančių šunis ankstyvais rytmečiais ir statančių automobilius vėlyvais vakarais. Kaime aš būsiu laiminga. Tikrai žinau, Markai. Sutikus Emą, ši frazė ėmė persekioti mane, vertė blaškytis ir vartytis lovoje. Nepakeliamas nuobodulys ir nusivylimas. Šimtaprocentinė mano pačios kaltė. Išvykau iš Londono svajodama apie štai tokį gyvenimą, bet tą pat akimirką, kai išėjau iš darbo reklamos agentūroje,
Draugė | 23
palikusi vyresniosios tekstų kūrėjos pareigas... atspėjote, ėmiau viso to ilgėtis. Ir vos paėmus ant rankų klykiantį pilvo dieglių kamuojamą taip lauktą kūdikį, ne kam kitam, o man dingtelėjo mintis: Ką aš padariau? Man ėmė trūkti miesto bruzdesio. Frazės „Keleiviai, būkite atidūs įlipdami ir išlip dami.“ Ir, negana to, graužė siaubinga nepakeliama kaltė, kai matydavau Marką be paliovos vargstantį ir važinėjantį greit keliu pirmyn atgal. Jis irgi bandė prisiimti dalį kaltės. Nuoširdžiai ketino per kelti verslą, bet paskui pabūgo. Vis dėlto labiausiai apsišo viau aš. Nenumačiau, kad lapė sudraskys mano vištas, nepagalvo jau apie drėgnas malkas, kurios nenorės įsidegti, apie lietaus debesis, kurie tarsi prilipo viršum viržynų kaip vata prie Ka lėdų eglutės. Nenumačiau ir to, kad antrasis vaikelis nieku gyvu nepageidaus užsimegzti, ir dėl to pagilės spraga mano karjeroje ir nežinia kiek pailgės šio vienatve persunkto įkali nimo terminas. Kas keli mėnesiai galvoje imdavo suktis ta pati mintis: Grįžk į darbą, Sofi... Antras vaikelis pasirodyti neketina, bet sumanymas kaskart subliūkšdavo pavėlavus mano dienoms. Viena kankinanti savaitė. Dvi. Svajonės. Viltys. O paskui tas pats sekinantis nusivylimas... – Na... tai kokia ji? Pramerkusi akį pamačiau ant lovos įsitaisiusį Marką. – Kas kokia? – akimirką sutrikau; vakar vakare negirdėjau, kaip vyras grįžo namo. – Sofi, tu visai nesiklausai? Dar vienas kaltės dilgsnis – svarstau, kas nutiko kadaise dailiam Marko smakrui.
24 | Teresa Driscoll
Ar kitos žmonos irgi taip elgiasi? Žvelgia į savo vyrus, kas kart labiau išsisklaidant kerams, ir galvoja: O varge. Negi ir anksčiau šitaip atrodei? – Atleisk. Atleisk. Dar kaip reikiant neprabudau. Ką turi galvoje? – Paslaptingąją moterį, apie kurią visi kalba alinėje. – Alinėje? – Tu jau miegojai, kai parėjau. – Vadinasi, išlenkei bokalą. – Liaukis, – jis pabučiuoja mane į kaktą, tvokstelėdamas drakonišku prarūgusio alaus kvapu, ir patvirtina mano įta rimus. – Bet šią savaitę pasirašiau naują sutartį, kad tu ga lėtum gyventi šioje pasakoje. Taigi turėjau ką atšvęsti. Na... ten buvo ir Natanas. Jis apie nieką daugiau nekalbėjo, tik apie baldų pilną furgoną, vakar įsirėžusį į Heteros sieną, ir apie paslaptingą moterį, kuri jį nepaprastai sudomino. Jis dievagojasi, esą ji kaži kokia džiazo dainininkė. Sako, tu ją išgelbėjai, taigi man griežtai prisakyta prieš golfą išpešti visus jos duomenis. – Och, tu vėl ketini žaisti golfą su Natanu? – Na... tai kaip? Ji garsi? Perkratydama pokalbį su Ema suraukiau kaktą. Labai ma loniai praleidau su ja valandą, bet apie muziką nebuvo ištarta nė žodžio. Mes apskritai nesišnekėjome apie darbą, ir man tai tiko. – Aš jos neatpažinau. O pati nieko nesakė. – Ak, tu beviltiška. Paruošiu kavos. – Ji išties labai savotiška. Žavinga, bet šiek tiek dvelkia Totneso stiliumi. Norėjo man paburti, ir tai pasirodė keis ta. Rodos, jos močiutė buvo romė. Vis dėlto man ji patiko.
Draugė | 25
Galbūt kaip tik tokio žmogaus ir trūko šiai vietai. Kita ver tus, Natanui toji moteris per gera. Reikės ją perspėti. Markas ėmė imituoti hipiškus taikos gestus, neva iš pa garbos Totnesui – gretimam miesteliui, kuris buvo tarytum kažin kokie keisti vartai į dar keistesnę praeitį. – Ar Natanas įsitikinęs, kad ji džiazo dainininkė? – Pasirodo, gerai žinoma džiazo pasaulyje. Dalyvavo Džul so Holando laidoje. Bet juk tu nesidomi muzika. – Domiuosi. – Ne, nesidomi. Palyginti su Natanu, ir aš ne ką apie tai išmanau. – Kilstelėjau antakius; Markas iškėlė rankas. – Ką gi. Kavos. Uždaręs duris jis dingo laiptų aikštelėje, aš užsimerkiau, ir iškart pasigirdo Beno žingsniai. Paskui išgirdau, kaip Mar kas pamėtėja sūnų į orą, burzgia kaip lėktuvas, Benas kikena. O taip. Nusišypsojau prisiminusi, kodėl už jo ištekėjau. Tėtis moka ruošti pusryčius. Tėtis moka žaisti lėktuvais. Tėtis moka... Paskui staiga Markas pažadino mane antrą kartą – po de šimties minučių ar valandos, neturėjau nė menkiausio supra timo – atsistojęs šalia lovos su padėklu ir suglumusia mina. Ant padėklo stovėjo ne tik putota kava, liudijanti apie sunkią kovą su kavos aparatu, bet ir laikraštis, puokštelė gėlių ir – tai buvo dar paslaptingiau – pakuotė Darjeeling arbatos. Tamsiai žalioje laiko mašinos Tardis formos dėžutėje, išrašytoje auksi nėmis raidėmis. Puikios kokybės. Ne maišeliuose. – Gėlės? – Kol nepasakei nereikėjo, prisipažinsiu, kad jos ne nuo manęs. Radau prie durų kartu su arbata. Tad ką visa tai reiškia? – Nuo mūsų dainininkės.
26 | Teresa Driscoll
– Arbata? – Markas nusivaipęs įbedė žvilgsnį į dovaną, o aš nusprendžiau jį paerzinti: sutrikusi gūžtelėjau pečiais ir vėl kritau ant pagalvių. Po valandos, nusipraususi po dušu ir apsirengusi, pasiro džiau apačioje. Iš sandėliuko po laiptais sklido pažįstamas barškėjimas – Markas įnirtingai ieškojo golfo reikmenų. Stebi nantis ir kartu visiškai beprasmis užsiėmimas, nes krepšys gu lėjo garaže. Mačiau, kaip praėjusį savaitgalį pats jį ten nunešė, dar mestelėjo, girdi, ten būsią kur kas patogiau, tereikės įsimesti į automobilio bagažinę, ir tiek. Nutylėjau, kai bildesį palydėjo keiksmažodžiai. Pamerkiau gėles ir tyliai sušnibždėjau Benui: Atsinešk batus, branguti. – Nesuprantu, kas čia dedasi? Niekaip nerandu golfo reik menų, – iš sandėliuko gilumos ataidėjo Marko balsas, tada pa sigirdo vienas šaižus garsas – dūžtančio stiklo žvangesys – ir stojo grėsminga tyla. Skubiai aprengiau Benui striukę ir nuvedžiau jį prie durų. – Mėgink paieškoti garaže, mielasis. Pasimatysime vėliau. Pasivaikščiojimas iki Vienuolyno namo buvo lygiai toks, kokio baiminausi – pažįstamas ir kartu be galo keistas. Žvyro gurgždesys, palei kelią žydinčių laukinių gėlių aromatas, kar vės, susierzinusios, kad jai sutrukdyta pusryčiauti, mykimas už tvoros – ir vis dėlto kartu su pažįstamais vaizdais ir garsais giliai paširdžiuose kirbėjo suvokimas, kad jau nebe Karolina
Draugė | 27
atvers didžiules suveriamas duris, ne prie pažįstamomis dėmė mis išmarginto Karolinos virtuvės stalo mes sėdėsime. Ne prie to stalo, prie kurio vos prieš kelis mėnesius sėdėjom laukdamos pasirodant melsvos linijos ant testo juostelės; mėlynos linijos, kuri taip niekada ir neišryškėjo... Emos atsikraustymas reiškė, kad man kur kas greičiau nei tikėjausi teks susidurti su naujai pasipuošusiu Vienuolyno namu. Pamėginau įsivaizduoti būsimą jausmą. Ta pati erdvė. Kitos sofos... – Mamyte, ar mes einame pas Karoliną? Ji sugrįžo? – Ne, Karolina išsikraustė – prisimeni? Mes einame į svečius pas naująją šeimininkę ir jos sūnų, Teo... Vakar su juo susipaži nai. Jie gyvens Karolinos name. Ant slenksčio man teko paimti Beną už rankos, kad šis neį sibrautų vidun. Karolina niekada nerakindavo durų. – Kodėl mes skambiname, mamyte? Ir kur gyvens Karolina, kai sugrįš? – Ji negrįš. Pamiršai? Jau sakiau tau. – Ar todėl, kad pavadinai ją žiurke? – Pakaks, Benai. Štai dar viena mįslė – duris atidarė Hetera. – Po šimts, Sofi. Verčiau užeik. Atleisk. Emos rankos užimtos. Nusišypsojusi Benui ji nuvedė mus per valgomąjį į virtuvę, jos viduryje Ema iš kelių didelių dėžių traukė porcelianinius puodelius ir dubenis. Šių moterų bičiulystė, turint galvoje nau ją įrėžą Heteros sienoje, mane nustebino. – Jokių pistoletų? Nei imtynių purve? Baiminausi, kad ju dvi bendrausite tik per advokatus... – Viešpatie, ne. Ema nuostabus žmogus. Mes su perkrausty mo firma jau sutvarkėme visus popierius. Dėkui Dievui, viskas
28 | Teresa Driscoll
apdrausta. Beveik niekas nesudužo, mano namas irgi rimtai ne nukentėjo. Reikės tik šį tą užglaistyti... Be to, – Hetera išplėtusi akis atsisuko į šeimininkę, – Ema pranašauja ateitį. – Girdėjau. – Ji man būrė iš arbatos lapelių ir iš delno. Nuo-sta-bu. Ne prasčiau nei tas tipas Barbikane. Ir tu turi nieko nelaukdama išsiburti. Aš perspėjamai išplėčiau akis. – Mes neužsibūsime. Tik užėjau padėkoti Emai už gėles ir pa siūlyti paslaugą. Galbūt Teo norėtų kada nors užsukti pažaisti? – tada pridūriau nuleistu balsu: – Jeigu jis nelabai drovus, mielai pakviesčiau kad ir dabar pat. Gautum valandėlę ramiai išsipakuo ti. Jei per greitai, nesuk galvos. Tiesiog dingtelėjo tokia mintis. – Aš ne drovus, bet daugiau traukinukais žaisti nebenoriu. – Žinoma. Žinoma. Supratau, Teo, – pamerkiau Emai akį prisiminusi ginčą dėl sugriuvusio tilto. – Ką gi, Teo, mūsų na muose yra daugybė kitų žaislų. Bet spręsk pats. Gal verčiau nori padėti mamai išpakuoti daiktus? Abu berniukai vogčiomis, be žodžių, sekė vienas kitą akimis. – Aš turiu dinozaurų, – viltingai pasiūlė Benas. – Ar turi dinozaurų žmogėdrų? Benas linktelėjo. – Gerai. Jeigu turi tiranozaurų, aš eisiu. – Puiku, galėsime pažaisti „Juros periodo parką“. – Benai, tu nematei „Juros periodo parko“. – Mačiau. – Benai, jau kalbėjomės apie tai. Jis nematė, – patikinau Emą ir Heterą, tada dar sykį pamerkiau akį. – Opi tema. Ema sušiaušė Teo plaukus ir jam atsitraukus nusijuo kė, paskui įjungė virdulį ir primygtinai pareikalavo, kad mes
Draugė | 29
pasiliktume atsigerti, o tada išlydėjo berniukus į sodą pažaisti futbolo. – Nesijaudink – jokios arbatos. Jokių būrimų. Paruošiu puodelį kavos, Sofi. Tau nereikės jaustis priremtai prie sienos. Svarstyklėms tokie dalykai labai nepatinka. Ema plačiai išsišiepė, o aš piktai dėbtelėjau į Heterą. – Nežiūrėk į mane šitaip. Aš nieko neprasitariau. Nė neži nau, kada tavo gimtadienis, Sofi. Feisbuko irgi neturiu. Matai, sakiau, kad ji kieta. Tuo metu Ema nusišluostė rankas ir atsisėdo prie stalo lauk ti, kol užvirs vanduo. Ir akivaizdžiai laukė mano reakcijos. – Atleisk, Sofi, man nederėtų įkyrėti, bet galiu lažintis. Tu svarstyklės. Tiesa? Ji buvo teisi. Spalio dvidešimtoji. Vis dėlto kai ko nesupra tau, ir ne be pagrindo, be to, nieku gyvu neketinau patvirtinti, kad ji atspėjo. – Tiesą sakant, turiu tau klausimą, Ema. Tik noriu išsiaiš kinti, kad nieko nepražiopsojau. Ar tu dainuoji? – Ar dainuoju? – Taip. Ar pragyveni iš dainavimo?..
3 skyrius AN K S Č IA U
Po keturių dienų iš aukštai žvelgdama į žemiau nusidriekusį Tedburį, Ema staiga šį tą suprato. Vakar vietinėje parduotuvėje ji nusipirko atvirukų: roman tišką ir neįtikėtiną kaimo versiją, neryškią, apgaubtą keistos miglos. Pakoreguota fotošopu, – nusprendė ji. Nusipirko visą krūvą, paaiškinusi pašto viršininkei, kad iš siuntinės užrašiusi naująjį savo adresą, o vos grįžusi namo visus išmetė; ji niekam neketino pranešti, kur esanti. O dabar iš patogios stebėjimo vietos Ema pati pamatė, kad atvirukai anaiptol nebuvo pagražinti. Toli apačioje slėnį už tvindė ryto rūkas lygiai taip, kaip nuotraukose, o čia, aukščiau, karvės abejingai gromuliavo pusryčius ir, kaip ir ji, maudėsi ryškioje saulės šviesoje. Ką gi, vadinasi, vaizdą pakoregavo ne fotošopas, o topografi ja. Ema šyptelėjo, nes suvokė, kad ši migla netruks išsisklaidyti,
Draugė | 31
ir buvo dėkinga savo senelei už tai, kad suteikė malonumą tokį grožį išvysti; aukštai liesai moteriai, kurią pažino močiutės Obuolienės vardu ir kuri išmokė ją anksti keltis einant rinkti grybų. Toks jau mūsų namų prakeiksmas, Ema, – paaiškino, kai kadaise, prieš daugelį metų, basos naršė po rasą. – Namai sukuria iliuziją, esą viduje jaukiau negu lauke. Bet štai – pažvelk, kaip stipriai jie klysta. Kiek daug jie praranda. Tai jau tikrai, – pagalvojo Ema. – Kiek daug mes prarandame. – Mama, ar ten dūmai? Vaikščiodama Prancūzijoje Teo nešiodavosi prisirišusi ant nugaros, bet dabar jis jau per didelis – žiovaujantis balselis šali mais. Čiauškantis. Niurzgantis. Be paliovos kalbantis. – Ne, Teo. Ten rūkas. – Ar nuo jo skauda? Jis ypač niurzgėjo, kai šį rytą teko taip anksti išeiti, bet Ema prisiminė iš senelės išmoktą gudrybę. – Kai grįšime, valgysime blynų. Bus mums atlygis. – Su klevų sirupu? Ema nuleido klausimą negirdomis ir akimirką mintyse išvydo ne močiutės keptuvę ant lauko viryklės, nušiurusios vilkstinės apsupty, bet blynus Prancūzijoje – neapsakomai meistriškai moterų liejamus plonyčius lietinius ant didžiulių karštų plokščių ir kaip Teo pasistiebęs jas stebėjo. Ore dvel kiančius deginto cukraus ir karšto šokolado aromatus, pri menančius šią miglą; o paskui, prisiminus Prancūziją, Emai sugniaužė paširdžius, taip nutikdavo kaskart pagalvojus apie motiną ir močiutę – moteris, kurios nepakėlė viena kitos ar tumo. Neišsitekdavo viename kambaryje. Viename sakinyje. Netgi vienoje svajonėje. – Mamyte, ar aš gausiu klevų sirupo?
32 | Teresa Driscoll
Ema apsimetė negirdinti. Ilgainiui ji patyrė, kad vaikas pa siduoda ir liaujasi klausinėjęs. Užuot atsakiusi, įsivaizdavo sudaužytą stiklinę, ant motinos virtuvės grindų, Prancūzijoje, šukėmis pažirusius indus, o gal voje nuskambėjo netramdomu pykčiu trykštantis jos pačios balsas. Kas tai padarė, Teo? Ir vėl tu? Privalai tučtuojau prisipažinti mamai ir močiutei, jei čia tavo darbas. – Gerai jau gerai, Teo, – Ema kilstelėjo smakrą. Tedburyje teks apdairiau bendrauti su sūnumi. – Valgysime blynų su kle vų sirupu. Daug, daug apdairiau. Suvokdama, kad takelis veikiausiai matomas iš už mylių, ji kilstelėjo plaštaką ketindama sumušti delnais ir pasisiūlyti parnešti sūnų namo ant kupros. Taip. Veikiausiai panašiai pa sielgtų Sofi. Taip pagalvojusi juto pasitenkinimą savimi, bet Teo neatsakė tuo pačiu, tik ištraukė rankutę. Ema suprato, kad vaikas kažką pastebėjo gyvatvorėje už keleto pėdų. Priklau pęs ant vieno kelio jis labai švelniai praskyrė aukštą žolę ties gyvatvore ir susikaupęs, išplėtęs akis neįprastai rūpestingai ir kartu ryžtingai ištiesė rankas. Sušvelnėjusiame veide išryškėjo nekantrumas, kai staiga tolėliau ant takelio nuskardėjo įnirtin gas lojimas, ir jų abiejų galvos akimoju pasisuko išnirusio šuns pusėn – keturkojis žvitriai atlapnojo prie jų ir pirmiausia nėrė tiesiai į tą pačią gyvatvorės vietą. – Teo! Ema puolė į priekį. Nors auksaspalviai retriveriai garsėjo švelniu būdu, šis šuo buvo bauginančiai įsiaudrinęs. Teo kly kiant iš siaubo, keturkojis kraipydamas pasturgalį pritūpęs at sitraukė kažin ką įsikandęs dantyse.
Draugė | 33
– Šuo jį suės. Ak, mamyte, šuo jį suės. Teo sielvarto priežastis vis dar liko nesuprantama, Ema nė nenutuokė, kas patraukė berniuko žvilgsnį. Jai stengiantis ap raminti sūnų, kad liautųsi kūkčiojęs ir ką nors paaiškintų, nuo takelio nuskambėjo garsus ir nepažįstamas balsas: – Bela! Bela! Čionai, mergyt! Atsisukusi Ema išvydo Nataną, vyruką, kurį matė kaimo aikštėje pirmą dieną, jis buvo nukoręs nuo tvorelės gumbačiais apautas kojas. Šuo akimoju sureagavo – iš pradžių pasuko gal vą, paskui kuo klusniausiai nuskuodė per purvą pas šeiminin ką, vizgindamas uodegą, palikęs vis dar bliaunantį Teo. Pritūpusi ir abiem rankom apkabinusi sūnų, Ema stebėjo, kaip šuo kažin ką padėjo prie Natano, šis ėmė įdėmiai tą daiktą apžiūrinėti – iš pradžių susikaupęs, paskui nustebęs, – o galiau siai pasirausė kišenėje. – Ką gi, ką gi. Šalin, Bela, šalin. Palikęs šunį prie tvorelės vyras patraukė artyn nešinas į no sinę atsargiai suvyniotu neaiškiu daiktu. – Atsiprašau dėl Belos. Bet ji tik loja. Pažiūrėkit, jis gyvas, – atsitūpęs šalia Teo Natanas rūpestingai išvyniojo nosinę, kurio je, Emos nuostabai, gulėjo mažutis virpantis paukštelis. – Jei atvirai, aš nustebęs, kad paukščiukas nenumirė iš baimės nuo lojimo, bet ji išmokyta imti labai švelniai. Matote. Nė odelė neperkąsta. Jis dar kiek praskleidė nosinę atidengdamas paukštelį, žiop čiojantį snapeliu, tarsi mėgintų sučirenti. Ant kairiojo sparne lio tamsavo kraujas, jį Natanas skubiai pridengė pamatęs, kaip Teo krūptelėjo. – Kalta ne Bela, tikrai. Kraujas sukepęs, ne šviežias. Matyt, paukščiukas kovojo. Atleisk... neatmenu tavo vardo, vyruti?
34 | Teresa Driscoll
– Teo. Sutrumpintai. Pilnas vardas Teodoras. – Puiku, na, o aš Natanas. Sutrumpintai. Pilnas vardas Natanielis. Jokios reakcijos – nė menkiausios šypsenėlės, todėl Ema išrietė antakius ir sūnui virš galvos vien lūpomis sušnibždėjo paaiškini mą: Jam beprotiškai patinka paukščiai, – ir tuo pat metu popierine nosinaite nušluostė šlapius sūnaus skruostus. – Atsiprašau dėl sukelto sąmyšio, bet malonu su jumis iš tik rųjų susipažinti, Ema, – Natanas ištiesė ranką ir tvirtai suėmęs josios paspaudė, kartu žiūrėjo į akis. – Kai jūs atvykote, buvau aikštėje. – Taip, žinau. Sofi man viską apie jus papasakojo. – Jau spėjo? – jis nutilo, bet žvilgsnio neatitraukė ir nė nesu mirksėjo, o paskui nusišypsojęs vėl pasigręžė į Teo. – Ką gi, Teo, regis, būsi išgelbėjęs liepsnelę. – Liepsnelę? Aš maniau, jų būna tik per Kalėdas. – Ne, ne tik per Kalėdas. Jos skrajoja aplink ištisus metus. Be to, uoliai gina savo teritoriją. Dažnai susipeša. Ema atsistojo. – Vadinasi, esate šioks toks paukščių stebėtojas? – O ne, ne, – Natanas nusibraukė kelnes. – Ne aš. Sugėrovas alinėje – Tomas. Apie paukščius jis žino beveik viską, – staiga Natanas nušvito. – Žinai ką, vyruti? Kodėl mums nenunešus paukštelio pas mane – gyvenu netoliese, o paskui paskambinsime Tomui ir sužinosime, ką jis mano. Teo laukė, ką pasakys mama. – Mes ėjome namo valgyti blynų. – Ką gi, jei jau taip, turiu pasigirti, kad aš pats moku kepti labai gardžius blynus. – Tikrai? – Ema atlaikė Natano žvilgsnį ir dirstelėjo į laikro dį. – Na, tada eime. Kodėl gi ne?