R omana s
Iš anglų kalbos vertė Povilas Gasiulis
Vilnius, 2021
Pirma dalis
Devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje Kalifornijoje daugybė kambodžiečių moterų kreipėsi į gydytojus dėl tos pačios bėdos – aklumo. Visos jos buvo bėglės iš karo zonos. Prieš pabėgdamos iš tėvynės buvo liudininkės žvėriškų nusikaltimų, kuriais garsėjo raudonieji khmerai, nuo 1975 iki 1979 metų valdę jų šalį. Daug tų moterų buvo prievartautos, kankintos ar nukentėjusios dėl kitokio smurto. Daugelis jų savo akimis matė, kaip buvo žudomi jų šeimų nariai. Viena moteris sakė regėjimo netekusi ketverius metus diena iš dienos verkdama, kareiviams išsivedus jos vyrą ir tris vaikus, jų ji daugiau nebematė. Nuo verksmo apako ne ji viena. Kai kurios, varginamos akyse plaukiojančių juodulių ir skausmo, buvo pusaklės arba matė neryškiai. 7
Sigrid Nunez
Gydytojai, tyrusieji moteris – iš viso apie pusantro šimto, – nustatė, kad jų akys sveikos. Tolesni tyrimai parodė, kad sveikos ir jų smegenys. Jei moterys sakė tiesą – o kai kurie gydytojai tuo abejojo, įtarė, kad moterys galbūt simuliuoja norėdamos atkreipti į save dėmesį ar tikėdamosi gauti neįgalumo pažymą, – jų aklumas buvo grynai psichosomatinio pobūdžio. Kitaip tariant, moterų psichika, nebeatlaikiusi didžiulio baisenybių slėgio, tiesiog išjungė šviesą. Apie tai ir sukosi paskutinis mudviejų pokalbis tau dar esant gyvam. Paskui tik atsiuntei elektroninį laišką su sąrašu knygų, galinčių, tavo požiūriu, man praversti renkant medžiagą. Ir, kadangi buvo prieššventinis metas, palinkėjai laimingų Naujųjų metų. Tavo nekrologe buvo dvi klaidos. Tavo persikraustymo iš Londono į Niujorką data – apsirikta vienais metais. Netiksli Pirmosios Žmonos mergautinės pavardės rašyba. Menki riktai, kurie vėliau buvo ištaisyti, bet visi žinojome, kad jie tave būtų velniškai suerzinę. Tačiau per atminimo pobūvį nugirdau šį tą, kas tave būtų pralinksminę: Gaila, negaliu pasimelsti. Kas neleidžia? Jis. Būtų, būtų. Mirusieji gyvena tariamojoje nuosakoje, nerealinės sąlygos laike. Tačiau neapleidžia ir keistas įspūdis, kad tu tapai visažinis, kad nuo tavęs neįmanoma nuslėpti jokių mūsų 8
Draugas
poelgių, minčių ar jausmų. Keistas įspūdis, kad tu skaitai šiuos žodžius, kad žinai, kokie jie bus, man jų dar neparašius. Tikra tiesa – ganėtinai ilgai ir smarkiai įsiverkus galima apžlibti. Gulėjau lovoje, buvo vidurdienis, bet aš tebegulėjau. Nuo verksmo įsiskaudėjo galvą, zvembiantis skausmas nesiliovė daug dienų. Atsikėlusi nuėjau pasižiūrėti pro langą. Buvo dar žiema, nuo lango traukė šaltis. Vis tiek buvo malonu – ir stovėti skersvėjyje, ir prisispausti kakta prie šaltutėlio stiklo. Be perstojo mirksėjau, tačiau akys tebebuvo apsiblaususios. Pagalvojau apie tas nuo verksmo apakusias moteris. Mirksėjau ir mirksėjau, kuo toliau, tuo labiau baimindamasi. Paskui išvydau tave. Vilkėjai rudą senovišką aviatoriaus stiliaus striukę, tą, kuri tau buvo per ankšta – ir būtent dėl to tau labiau tiko, – o tavo plaukai buvo tamsūs, vešlūs ir ilgi. Iš to supratau, kad mudu tikriausiai esame praeityje. Tolimoje praeityje. Beveik prieš trisdešimt metų. Kur tu ėjai? Be konkretaus tikslo. Nei atlikti kokios užduoties, nei su kuo pasimatyti. Žingsniavai, ir tiek, rankas susikišęs į kišenes, mėgaudamasis gatvės reginiu. Tau būdinga. Jei nepavaikštau, negaliu rašyti. Dirbdavai rytais, o po kurio laiko visados pajusdavai negebąs suregzti paprasčiausio sakinio ir tuomet eidavai pasivaikščioti, sukardavai ne vieną mylią. Prakeikdavai dienas, kai negalėdavai išeiti laukan dėl blogo oro (tiesa, taip nutikdavo retai, nes šaltis ar lietus tau buvo ne bėda, sukliudyti galėjo tik didelė audra). Grįžęs vėl sėsdavai 9
Sigrid Nunez
prie darbo, stengdamasis laikytis ritmo, pagauto žingsniuojant. Ir kuo labiau tau tas pavykdavo, tuo geriau sekdavosi rašyti. Kadangi viskas, sakei, priklauso nuo ritmo. Geri sakiniai ima lietis tada, kai mintyse išgirsti tą ritmingą melodiją. Tu paskelbei esė Kaip būti flaneriu apie vaikštinėjimo, nerūpestingo slampinėjimo po miestą paprotį ir jo vietą literatūroje. Susilaukei kritikos dėl savo abejonės, ar moteris gali būti flanerė. Tavo nuomone, moteriai neįmanoma vaikštinėti gatvėmis su tokia nuotaika ir laikysena kaip vyro. Pėsčią moterį nuolat kas nors trikdo: žvilgsniai, apkalbos, švilpimas, grabinėjimas. Moteris išauklėta nuolatos būti budri: Ar šitas vyras eina ne per arti manęs? Ar anas vyras neseka paskui mane? Kaip tada ji išvis gali atsipalaiduoti tiek, kad visiškai užsimirštų ir patirtų gryną būties džiaugsmą, tikro flaneriavimo idealą? Tu spėjai, kad moterys galbūt tą patį patiria vaikščiodamos po parduotuves – apžiūrinėdamos prekes, bet neieškodamos ko nors nusipirkti. Mano galva, buvai visai teisus. Pažįstu daugybę moterų, kurios tik sukaupusios drąsą ryžtasi išeiti iš namų, o kitos net stengiasi šio žygio išvengti. Žinia, tereikia moteriai sulaukti tokio amžiaus, kai ji tampa nepastebima, – ir problemos kaip nebūta. Ir įsidėmėtina, kad vartojai žodį moterys, iš tikrųjų omeny turėdamas jaunas moteris. Pastaruoju metu aš daug vaikščiodavau, bet nerašiau. Praleidau terminą. Pasigailėję jį man pratęsė. Praleidau ir naująjį terminą. Dabar redaktorius mano, kad aš simuliuoju. 10
Draugas
... Ne aš viena klydau manydama, kad tu, taip dažnai kalbėdavęs apie savižudybę, pats taip jokiu būdu nepasielgsi. Juk nebuvai pats nelaimingiausias iš mūsų pažįstamų. Ir dėl depresijos ne per labiausiai kamavaisi (palygink su G, su D ar T-R). Neatrodei – kad ir kaip keistai šitai dabar skamba – labiausiai linkęs nusižudyti. Iš to, kad tai atsitiko prieš prasidedant naujiems metams, galima spėti, jog tam ryžaisi apgalvotai. Kartą, kalbėdamas šia tema, sakei, jog nuo tokio žingsnio susilaikytum dėl savo studentų. Tau, aišku, buvo ne vis vien, kaip juos paveiktų toksai pavyzdys. Šiaip ar taip, kai pernai metei dėstytojo darbą, mes ničnieko neįtarėme, nors žinojome, kad tau dėstytojauti patinka ir kad tau reikia pinigų. Kitą kartą sakei, kad žmogui, sulaukusiam tam tikro amžiaus, tai galėtų būti racionalus sprendimas, visiškai normalus žingsnis ar net išeitis. Kas kita, kai nusižudo jaunas žmogus, nes tai visais atvejais klaida. Kartą mus prajuokinai sakiniu Aš, ko gera, norėčiau gyvenimo, prilygstančio novelei. Tu be galo žavėjaisi Stivės Smit* posakiu, kad mirtis yra vienintelis dievas, kurį galima prisišaukti, lygiai kaip kitų žmonių * Stevie Smith – anglų rašytoja.
11
Sigrid Nunez
vienaip ar kitaip išsakyta mintimi, esą jei ne galimybė nusižudyti, jie nepajėgtų gyventi. Vieną gražų pavasario rytą, vaikštinėdamas su Samjueliu Beketu, bičiulis jį paklausęs: Ar nesidžiaugi tokią dieną, kad esi gyvas? Toli gražu iki to, atsakęs Beketas. Ir ar ne tu mums sakei, kad Tedas Bandis* vienu metu atsiliepdavęs į telefono skambučius savižudybių prevencijos centre? Tedas Bandis. Sveiki. Aš vardu Tedas ir esu pasirengęs jus išklausyti. Pasikalbėkim. Žinia apie būsimą atminimo pobūvį mus gerokai nustebino. Juk iš tavęs girdėjome, kad tokio renginio nieku gyvu nenorėtum, kad tave purto vien apie jį pagalvojus. Ar Trečioji Žmona tiesiog nusprendė tavo nuomonės nepaisyti? Gal todėl, kad jos nepareiškei raštu? Kaip dauguma savižudžių, nepalikai jokio raštelio. Niekaip nesuprantu, kodėl tas daiktas vadinamas rašteliu. Tikriausiai ne visi rašo trumpai. Vokiškai jis vadinamas Abschiedsbrief, atsisveikinimo laišku. (Geriau.) Bent jau pagarbiai atsižvelgta į tavo pageidavimą būti kremuotam, be to, nebuvo nei laidotuvių, nei šivos. Nekrologe * Ted Bundy – amerikietis serijinis žudikas.
12
Draugas
buvo pabrėžtas tavo ateizmas. Kai tenka rinktis tikėjimą arba žinojimą, sakė jis, privalu rinktis žinojimą. Kiekvienas, bent kiek susipažinęs su žydų istorija, pasakys, kad tai visiška nesąmonė, rašė vienas komentatorius. Iki pobūvio dienos emocijos ataušo. Vydami liūdnas mintis šalin, žmonės spėliojo, kaip atrodys, jei vienoje vietoje susitiks visos žmonos. Ką jau kalbėti apie mylimąsias (juokais pridurdami, kad visos viename kambaryje nesutilptų). Jei ne nuolat pakartotinai rodomas skaidrių rinkinys, pabrėžtinai primenantis prarastą grožį, prarastą jaunystę, pobūvis būtų ne ką skyręsis nuo kitų literatūrinių renginių. Žmonės šnekėjosi apie pinigus, literatūrines premijas kaip kompensaciją ir apie pas kutinę mirk, autoriau, mirk stiliaus recenziją. Ašaroti šiuo atveju neleido etiketas. Svečiai naudojosi proga pabendrauti, pasidalyti naujienomis. Kraipė galvas, apšnekėdami pernelyg atvirą Antrosios Žmonos atsiminimų straipsnį (o dabar sklinda gandas, kad jinai jį išplėsianti iki knygos). Trečioji Žmona, reikia pripažinti, švytėjo, tačiau šaltai, kaip švyti durklo ašmenys. Tik pabandykit mane guosti, bylojo savo laikysena, tik užsiminkit, kad aš kuo nors kalta, – nudursiu. Pasijutau pamaloninta, kai ji pasiteiravo, kaip man sekasi rašyti. Nekantrauju perskaityti, tarė ji. Aiškiai melavo. Nesu tikra, kad pabaigsiu, atsakiau. Betgi, žinokit, jis būtų norėjęs, kad pabaigtumėt. (Būtų.) Ji turi nervinantį įprotį kalbėdama lėtai sukioti galvą, tarsi paneigdama kiekvieną savo tariamą žodį. 13
Sigrid Nunez
Prie mūsų priėjo šiek tiek pagarsėjęs asmuo. Prieš atsisukdama į jį, paklausė: Ar nieko prieš, kad jums paskambinčiau? Išėjau anksti. Eidama durų link, išgirdau kažką sakant: Tikiuosi, kad mano atminimo pobūvyje dalyvaus daugiau žmonių negu šiame. Ir: Dabar jis oficialiai tapęs vienu iš mirusių baltaodžių vyrukų. Ar tiesa, kad literatų pasaulis primena kovos lauką, nusėtą neapykantos minomis, apsuptą snaiperių, kuriame nuolat vyksta pavydo ir konkurencijos scenos? – paklausė NPR žurnalistas per interviu su vienu įžymiu rašytoju. Pastarasis patvirtino, kad tai tiesa. Pavydas ir priešiškumas – labai dažnas reiškinys, sakė rašytojas. Ir paaiškino taip: Vaizdas primena skęstantį plaustą, ant kurio stengiasi užsiropšti per daug žmonių. Bent vieną nustūmus plaustas palengvėja, ir tu jau saugesnis. Skaitymas, kaip mums nuolat tvirtinama, didina empatiją, tai rašymas, vadinasi, mažina. Kartą per vieną konferenciją gausius klausytojus apstulbinai sakydamas: Iš kur jūs, žmonės, ištraukėte, kad būti rašytoju nuostabu? Rašymas – tai ne profesija, o nelaimingas pašaukimas, sakė Simenonas. Žoržas Simenonas, kuris išleido šimtus knygų, pasirašytų savo pavarde, šimtus – daugiau kaip dvidešimčia slapyvardžių, ir kuris išėjo į pensiją būdamas perkamiausias autorius pasaulyje. O tai jau baisi nelaimė. Kuris gyrėsi išdulkinęs ne mažiau kaip du tūkstančius moterų, iš kurių daugelis, jei ne dauguma, buvo prostitutės, ir kuris save vadino feministu. Kurio literatūros mentorė buvo ne bet kas, 14
Draugas
o Kolet, ir meilužė ne bet kas, o Žozefina Beiker, nors, kalbama, romaną su ja nutraukęs, nes šis per daug trukdęs dirbti, dėl to tais metais tesukurpęs vos dvylika romanų. Kuris, paklaustas, kas jį paskatino tapti romanistu, atsakė: Neapykanta savo motinai. (O tai jau baisi neapykanta.) Simenonas flaneris: Visas savo knygas sugalvojau vaikščiodamas. Turėjo dukterį, kuri jį buvo liguistai įsimylėjusi. Būdama dar maža, jinai jo paprašė vestuvinio žiedo, ir jis jai padovanojo. Augdama jinai tą žiedą duodavo meistrui padidinti, kad tiktų jos pirštui. Būdama dvidešimt penkerių nusišovė. Klausimas: Iš kur jauna paryžietė gavo ginklą? Atsakymas: Iš ginklininko, apie kurį sužinojo iš vieno savo tėčio romano. Vieną dieną 1974 metais toje pačioje universiteto auditorijoje, kurioje aš kartais dėstau, viena poetė savo seminaro, kurį vedė tą semestrą, studentams paskelbė: Kitą savaitę manęs galbūt nebus. Paskui, grįžusi namo, apsivilko senus motinos kailinius ir su stiklu viskio užsidarė garaže. Seni motinos kailiniai yra tokia detalė, kokias studentams akcentuoja kūrybinio rašymo dėstytojai, viena iš tų iškalbingų detalių, – kaip ir nuoroda, iš kur Simenono duktė gavo ginklą, – kurių apstu gyvenime, bet dažniausiai trūksta studentų beletristikoje. Poetė įsėdo į savo automobilį, vintažinį 1967 metų pomidorų raudonumo „Mercury Cougar“, ir įjungė variklį. 15
Sigrid Nunez
... Per patį pirmąjį mano dėstytą kūrybinio rašymo kursą, man pabrėžus detalių svarbą, vienas studentas pakėlė ranką ir pareiškė: Jokiu būdu nesutinku. Norite daugybės detalių – žiūrėkite televizorių. Vėliau supratau, kad pastaba ne tokia kvaila, kaip atrodo. Tas pats studentas, be to, man priekaištavo (sakydamas tokie rašytojai kaip jūs), kad stengiuosi kitus atgrėsti, vaizduodama rašymą esant sunkesnį, nei yra iš tikrųjų. Kodėl mums tai turėtų rūpėti? – paklausiau. Liaukitės, atsakė. Negi neaišku? Kad neįgytumėt per daug konkurentų. Mano pačios pirmoji kūrybinio rašymo dėstytoja studentams sakydavo, kad jeigu jie turi galimybę rinktis kokį nors kitą darbą, įgyti kitą, tik ne rašytojo, profesiją, tai turėtų taip ir pasielgti. Vakar vakare Sąjungos aikštės stotyje žmogus fleita molto giocoso grojo La Vie en Rose. Pastaruoju metu man greit įstringa įvairios melodijos, ir ši, fleitininko energingai atliekama, aišku, visą dieną įkyriai lindo į galvą. Sakoma, geriausiai tokios įkyrios melodijos atsikratoma keletą kartų išklausant ją visą. Išklausiau, aišku, žinomiausią versiją, atliekamą Editos Piaf, kuri parašė dainos žodžius ir 1945 metais ją pirmąkart sudainavo. Dabar niekaip iš galvos neišeina keistas, verksmingas Žvirbliuko, Prancūzijos sielos, balsas. 16
Draugas
Taip pat ir žmogus Sąjungos aikštės stotyje su lentele: „Benamis bedantis dejabetas“. Geras, pasakė keleivis, įmesdamas į popierinį puodelį smulkių. Kartais man sėdint prie kompiuterio iššoka langas: Rašote knygą? Apie ką nori su manimi pasikalbėti Trečioji Žmona? Nesu tokia smalsi, kaip galėtum pamanyti. Jei būtum išsiuntęs laišką ar žinutę, jau tikrai būčiau gavusi. Galbūt ji ketina tavo atminimui suorganizuoti kažką kita, tarkim, sudaryti prisiminimų rinkinį ir, jei taip, vėl padarytų tai, ko tu, kaip sakei, nepageidautum. Susitikti su ja bijau ne dėl to, kad jos nemėgčiau (taip nėra), o todėl, kad nenoriu prisidėti prie jokių tokių ritualų. Ir nenoriu kalbėti apie tave. Mudviejų santykiai buvo gana savotiški, ne visada kitiems lengvai suprantami. Niekad neklausinėjau ir todėl niekad nežinojau, ką tu pasakojai apie mudu savo žmonoms. Visada džiaugiausi, kad Trečioji Žmona, nors nebuvo mano draugė kaip Pirmoji Žmona, bent jau nebuvo priešė kaip Antroji. Ji nekalta, kad judviem susituokus pakito tavo santykiai su draugais, susituokusiems visada taip nutinka. Mudu su tavimi artimiausiai draugavome laikotarpiais tarp santuokų, laikotarpiais, kurie trukdavo neilgai, nes tu beveik patologiškai neįstengei būti vienas. Kartą man sakei, kad, išskyrus keletą atvejų, kai išvykdavai su reikalais, pavyzdžiui, pareklamuoti savo knygos (ir net tuomet ne visada), per keturiasdešimt metų nė vieną naktį 17
Sigrid Nunez
nesi miegojęs vienas. Laikotarpiais tarp santuokų visuomet turėdavai kokią nors draugę. Laikotarpiais tarp draugysčių susirasdavai moterį vienai nakčiai. (Būdavo dar vadinamųjų „greitukų“, bet jie nebuvo susiję su miegu.) Čia stabtelsiu ir, nors truputį gėda, prisipažinsiu: kiekvieną kartą, išgirdus, kad tu vėl įsimylėjai, man nudiegdavo širdį, o sužinojusi, kad nutraukei santykius, neįstengdavau nuslopinti džiaugsmo. Nenoriu nei pati apie tave kalbėti, nei girdėti, ką apie tave kalba kiti. Žinia, paprastai sakoma: apie mirusius kalbame tam, kad juos prisimintume, kad šiuo vieninteliu būdu juos sau išlaikytume gyvus. Tačiau patyriau, kad kuo daugiau žmonės apie tave kalba, pavyzdžiui, tie, kurie kalbėjo atminimo pobūvyje, – žmonės, kurie tave mylėjo, žmonės, kurie tave gerai pažinojo, žmonės, kurie puikiai valdo žodį, – tuo sparčiau tu tolsti, tuo sparčiau virsti holograma. Lengviau ant širdies, kad ji manęs bent jau nekvietė į tavo namą. (Man jis vis dar tavo namas.) Ir ne dėl to, kad su juo mane būtų sieję itin reikšmingi prisiminimai, nes per keletą metų nuo tada, kai jį įsigijai, jame lankiausi vos porą ar trejetą kartų. Gerai prisimenu pirmąjį apsilankymą tuoj pat, kai įsikūrei, – kaip apėjau visą mūrinį namą, grožėdamasi sekcijomis knygoms bei dailiais kilimėliais ant senų riešutmedžio grindų ir neatsikratydama minties, kokie miesčioniški vis dėlto šiuolaikiniai rašytojai. Kartą per prašmatnią vakarienę kito rašytojo namuose kažkas priminė garsiąją Flobero nuostatą gyventi kaip miesčioniui, o 18
Draugas
mąstyti kaip pusdieviui, nors, mano galva, to palaidūno gyvenimas ne itin priminė eilinio miesčionio gyvenimą. Šiais laikais (visi svečiai sutarė) nerūpestingos bohemos visai nebeliko, ją pakeitė hipsteriai, pagarsėję savo plačiu akiračiu, praktiškumu, skoniu ir kitomis rafinuotomis savybėmis. Ir vertai ar nevertai, pareiškė šeimininkas, atkimšdamas trečią butelį vyno, o daugelis šiuolaikinių rašytojų prisipažįsta, kad savo profesijos drovisi ir net gėdijasi. Tu, pragyvenęs Niujorke dešimtmečius iki ekonomikos bumo, nusivylei matydamas Brukliną tapus prekės ženklu ir stebėjaisi, kad rašyti apie savo gyvenamąjį rajoną taip pat sunku, kaip ir apie septintojo dešimtmečio kontrkultūrą: kad ir kaip rimtai nusiteikdavai, aprašymas neišvengiamai panėšėdavo į parodiją. Toks pat garsus kaip Flobero ir Virdžinijos Vulf posakis: Gerai nepavalgius neįmanoma nei gerai mąstyti, nei gerai mylėtis, nei gerai miegoti. Racijos yra. Tačiau badaujantis menininkas – anaiptol ne mitinė būtybė, o kiek didžių mąstytojų gyveno skurdžiai ar buvo palaidoti vargetų kapinėse! Vulf vadina Floberą su Kitsu genijais, siaubingai kentėjusiais dėl to, kad pasaulis buvo jiems abejingas. Tačiau ką Floberas būtų pasakęs apie ją – jis, visas menininkes vadinęs šliundromis? Abudu savo kūryboje vaizdavo personažus, kurie nusižudo, ką padarė ir pati Vulf. Buvo metas – trukęs gana ilgai, – kai mudu matydavomės kone kasdien. Bet pastaruosius keletą metų, nors gyvenome tiktai skirtinguose miesto rajonuose, nuolatinį ryšį palaikėme 19
Sigrid Nunez
daugiausia elektroniniu paštu, tarsi būtume gyvenę skirtingose šalyse. Pernai matydavomės daugiausia atsitiktinai, kokiame nors pobūvyje, kūrybos skaitymo ar kitokiame renginyje, o ne susitarę. Tad kodėl aš taip bijau užeiti į tavo namą? Todėl, kad turbūt sugležčiau pamačiusi kokį nors pažįstamą drabužį ar kokią knygą, ar nuotrauką, ar užuodusi tavo kvapo pėdsaką. O aš nenoriu, Dieve gink, nenoriu sugležti šalia tavo našlės. Rašote knygą? Rašote knygą? Spustelkite čia, kad sužinotumėte, kaip ją išleisti. Neseniai, kai pradėjau rašyti šį tekstą, ėmė iššokti nauja žinutė. Jaučiatės vienišas? Kamuoja baimė? Slegia depresija? Bet kuriuo paros metu skambinkite Savižudybės prevencijos centrui. Vienintelis gyvas padaras, kuris žudosi, yra ir vienintelis, kuris verkia. Nors esu girdėjusi, kad užspeistiems elniams, bėgimo išvargintiems, nebegalintiems ištrūkti nuo skalikų, kartais byrančios ašaros. Taip pat yra pranešimų, esą verkia drambliai, o apie kates ir šunis žmonės, aišku, dar ir ne to pripasakoja. Pasak mokslininkų, žvėrims ašaros byra dėl fizinės įtampos, ir jų negalima tapatinti su jausmingo žmogaus ašaromis. Emocijų sukeltų žmonių ašarų cheminė sudėtis skiriasi nuo tų, kurios susidaro, kad išvalytų ar sudrėkintų akį, tarkim, sudirgintą kokio svetimkūnio. Tų cheminių medžiagų atpalaidavimas 20
Draugas
verkiančiajam naudingas, tuo paaiškinamas faktas, kad nusiverkus žmonėms labai dažnai pagerėja savijauta, o galbūt ir neblėstantis ašaras spaudžiančių kūrinių populiarumas. Pasakojama, kaip Lorensas Olivjė graužėsi, kad, priešingai nei daugelis kitų aktorių, negalėdavo esant reikalui išspausti ašarų. Būtų įdomu sužinoti aktorių ašarų cheminę sudėtį bei kat ram tipui jos priklauso. Legendose ir stebuklinėse pasakose žmonių ašaros, kaip ir sėkla bei kraujas, turi magiškų savybių. Pasakos apie Sultenę pabaigoje, kai po ilgų išsiskyrimo ir vargo metų ji su karalaičiu vėl susitinka ir apsikabina, jos ašaros suvilgo jo akis ir stebuklingai grąžina burtininkės atimtą regėjimą. Vienoje iš daugelio legendų apie Editą Piaf taip pat kalbama apie stebuklingai sugrąžintą regėjimą. Esą vaikystėje ji dėl ragenos uždegimo buvo keletą metų netekusi regėjimo ir pagijo, kai kelios prostitutės, dirbusios jos senelės bordelyje, kuriame Edita tuomet ir gyveno, ją pasiėmė į piligriminę kelionę pagarbinti šv. Teresės iš Lizjė. Galimas daiktas, tai eilinė pasaka, tačiau tikras faktas, jog Žanas Kokto kartą sakė, kad dainuojančios Piaf „akys atrodė tarsi akys neregės, ištiktos stebuklo, akys aiškiaregės“. Tačiau dvi dienas buvau apakusi... Ką tokio pamačiau? To niekad nesužinosiu. Žodžiai poetės, pasakojančios apie epizodą iš vaikystės, praleistos smurto ir skurdo aplinkoje. Luizos Bogan, kuri, be to, sakiusi: Smurtą tikriausiai patyriau nuo pat gimimo. 21
Sigrid Nunez
... Maniau mokanti tą Grimų pasaką atmintinai, tačiau buvau pamiršusi, kad karalaitis mėgina nusižudyti. Jis patiki burtininkės žodžiais, jog jau niekad nebepamatysiąs Sultenės, ir šoka nuo bokšto. Man atrodė, kad burtininkė jam akis išdrasko nagais – ir ji iš tikrųjų pagrasina, kad katė, sugavusi jo gražiąją paukštytę, ir jam išdraskys akis. Tačiau karalaitis apanka dėl to, kad šoka nuo bokšto. Jis nukrinta į erškėtyną, ir dygliai išbado jam akis. Tačiau net ir vaikas būdama maniau, kad burtininkė supyksta teisėtai. Pažadas yra pažadas, ji nenaudojo klastos, kad tėvai atiduotų savo kūdikį. Gražiai rūpinosi Sultene, saugojo ją nuo blogo suaugusiųjų pasaulio. Atrodė baisiai neteisinga, kad ją pasiimtų pirmas pasitaikęs dailus jaunikaitis. Vaikystėje tais metais, kai mėgstamiausi mano skaitiniai buvo pasakos, turėjau kaimyną neregį. Nors ir suaugęs, tebegyveno su tėvais. Jo akis visą laiką slėpė dideli juodi akiniai. Niekaip nesupratau, kam aklam žmogui saugoti akis nuo šviesos. Veidas buvo atšiaurus ir gražus kaip Šaulio iš televizijos serialo. Galėjo būti kino žvaigždė ar slaptasis agentas, tačiau apsakyme, kurį apie jį parašiau, jis buvo sužeistas karalaitis, o mano ašaros jį išgelbėjo.
– Tikiuosi, čia mums bus gerai. Labai malonu, kad atvažiavot, ir dar iš taip toli. 22