Dramblys kuris pamirso laime

• Ajahn Brahm

Ajahn Brahm

•

• Dramblys, kuris pamiršo laime

•

Dramblys, kuris pamiršo laime

Ajahn Brahm

(Adžanas Brahmas; tikr. Peter Betts) gimė 1951 m. Londone, Kembridže studijavo teorinę fiziką, o dabar jau daugiau kaip trisdešimt metų yra theravados budizmo miško tradicijos vienuolis, mokantis budizmo Australijoje, Singapūre ir Malaizijoje. Kassavaitinių jo mokymų „YouTube“ nuolat klausosi daugybė žmonių iš viso pasaulio.

Lietuviškai išleista jo knyga „Atverk savo širdies duris“ tapo daugelio skaitytojų kasdienio gyvenimo palydove. Budistinės istorijos apie laimę kupinos išminties ir humoro. Tačiau juk nei išminties, nei gyvenimo džiaugsmo niekuomet negana, todėl Ajahnas Brahmas savo mokymus tęsia knygoje „Dramblys, kuris pamiršo laimę“. Tai išmintį ir gerą nuotaiką skleidžiantys pasakojimai kiekvienai dienai. Šios istorijos – Ajahno Brahmo mokymo pagrindas. Dažnai atrodo, kad viso pasaulio nelaimės užgriuvo būtent mus; dažnai problemos būna tikros ir didelės, o mūsų galios – menkos. Dažnai liūdime ir nerimaujame, ir juk išties yra dėl ko. Šiose istorijose sutiksime tokius pat sutrikusius ir nuliūdusius žmones, kokie kartais esame ir patys, – ir nejučiomis gyvenimas ims šviesėti, nes Ajahnas Brahmas kiekvieną gyvenimo situaciją moka atgręžti šviesiąja ir juokingąja puse.

Autorius pasakoja istorijas, galinčias padėti pasveikti nuo depresijos, pažvelgti į savo gyvenimą naujomis akimis, pakeisti savo likimą ir net išgyventi akistatoje su mirtimi. Jis pasakoja ir apie save – nuoširdžiai, šiltai ir nepaprastai juokingai.

Paprastume slypi laimė ir išmintis. „Dramblys, kuris pamiršo laimę“ pelnytai gali tapti knyga, kurią norėsite turėti šalia kasdien. Nes laimės ir geros nuotaikos reikia visada ir visiems.

Ajahn Brahm

Dramblys, kuris pamiršo laime

Įkvepiančios istorijos apie tai, kaip mėgautis kiekviena akimirka

Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė

VILN IU S 2016

UDK 24 Aj-01

Ajahn BRAHM DON’T WORRY, BE GRUMPY Inspiring Stories for Making the Most of Each Moment Wisdom Publications, Boston, 2014

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © 2014 by Buddhist Society of Western Australia, published by Wisdom Publications Lithuanian translation rights arranged with Wisdom Publications Inc through Jurgita Ludavičienė All rights reserved. © Viršelio nuotrauka, Valery Shanin / „Shutterstock“ © Emilija Ferdmanaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2016 © „Tyto alba“, 2016 ISBN 978-609-466-204-1

Tu r i n y s Tara ir turinys . 13 Ko mes iš tikrųjų norime . 15 Ot, šūdas! . 18 Teigiamas pastiprinimas . 20 Politikas šulinyje . 22 Kupranugario snukis . 24 Įskilęs puodelis . 28 Pasaka apie du vištininkus . 30 Jūsų fotoalbumas . 32 Paspausti „Ištrinti“ . 34 Gerai? Blogai? Kas žino? . 36 Pasiklydęs taksistas . 38 Nusikaltėlių nėra . 40 Psichikos ligos žymė . 42 Leidimas mirti . 43 Budistinis pokštas . 45 Seni vienuoliai nemeluoja . 46 Pats svarbiausias pirštas . 53 Apibūdinti nerimą . 55 Pabučiuoti „popą“ . 58 Cunamio krokodilas . 59 Brangusis, aš nerandu vaikų! . 61 Kaip pelėkautai pražudė vištą, kiaulę ir karvę . 63 Kaip priimti pagyrimą . 66 Penkiolikos sekundžių gyrimo taisyklė . 69 Sumuštinio metodas . 70

70 procentų taisyklė . 72 Sumažinkite savo lūkesčius . 74 Trys mano klaidos, kurias labiausiai įsiminiau . 76 Paskutinis klausimas . 79 Kodėl verta būti ištaškytam į gabalus . 82 Turėčiau ar ne? . 84 Paklauskite šuns . 85 Rūpintis, o ne gydyti . 87 Sausainiai su pienu . 89 Komivojažieriaus kaltė . 91 Liūdna saga apie savižudę vorę . 93 Laimingos santuokos paslaptis . 96 Šventintas vanduo . 99 Kodėl pavojinga vairuoti išgėrus . 101 Šventas šūdas . 103 Materializmo prigimtis . 106 Kicė . 109 Šuniška meditacija . 112 Įstabi istorija apie antgamtinius reiškinius . 114 Mano kelionė į Himalajus . 119 Kažkas tave stebi . 121 Kaip kitas mokinys išmoko juoktis iš įžeidimų . 124 Mokytis iš žinovų . 126 Duodami nugalime depresiją . 129 Gili duobė . 131 Kada meluoti galima? . 132 Kodėl mes meluojame . 134 Beždžionės protas . 138 Paleisk tą bananą . 142

Mamyte, aš palieku namus . 144 Anapus horizonto . 147 Pasibaidęs buivolas . 149 Istorija apie prapuolusį motociklą . 151 Ant atbrailos . 153 Mano mamos lentyna . 155 Penkiasdešimt katės kirčių . 157 Drausminga karvedžio kariauna . 160 Mylimosios žodžio galia . 162 Dvidešimt atsispaudimų kasryt . 164 Pilvočiaus išmintis . 166 Streso prigimtis . 168 Pusė popieriaus lapo . 170 Ką daryti ištikus didelei bėdai . 173 Pabučiuoti bjaurią rupūžę . 175 Kaip nereikia melstis . 178 Aklas neregį veda . 181 Dramblys, kuris pamiršo laimę . 183 Kai girdi balsus . 186 Kaip vienuoliai paveikia sėkmę . 189 Stebuklas . 191 Dieviškasis įsikišimas . 194 Visažinis . 198 Pasaka apie du mangus . 200 Kaip sugauti mangą? . 202 Uždraustas vaisius . 204 Kankintojas . 206 Kankintojai biurokratai . 208 Posėdžių salės kankintojas . 210

Esu nepakankamai geras . 213 Esu pakankamai geras . 215 Atsakiklis . 216 Teisė nebūti laimingam . 217 Laimės licencija . 219 Kiek esi vertas? . 221 Tylos galia . 223 Vidinė tyla . 226 Kai tylos nėra . 229 Tarpinės akimirkos . 232 Žmogiška būtybė ar žmogiška lėkybė – kas jūs? . 234 Mažiau nerimasties, daugiau vilties . 236 Būti svečiu, ne šeimininku . 239 Nebūk vien dėmesingas ir sąmoningas, būk geranoringas!

Geranoringumas bankroto atveju . 244 Geranoringumas ir ramuma . 246 Nereikia bijoti . 249 Karstas . 251 Geranoriški vaiduokliai . 254 Škotiška migla . 257 Nusilenkimai . 260 Dievas budizme . 263 Nušvitimo žaidimas . 265 Meniu . 269

.

241

Dramblys, kuris pamiršo laimę •

Pratarmė

Bananai – nepaprasti vaisiai.

Jie tokie neįmantrūs, jog lengva pamanyti, kad apie juos žinome viską. O iš tiesų nė nenutuokiame, kaip tinkamai juos lupti! Dauguma žmonių bananą pradeda lupti nuo koto. Tačiau beždžionės, tikrosios bananų žinovės, paima už koto ir lupa nuo kito galo. Pamėginkite ir patys įsitikinsite. „Beždžionės metodas“ sukelia kur kas mažiau vargo.

Medituojantys budistų vienuoliai, visai kaip tos beždžionės, žino būdą, kaip atriboti protą nuo jį apspitusių rūpesčių. Kviečiu ir jus gyvenimo problemas spręsti pagal „vienuolio metodą“. Bus kur kas mažiau vargo – kaip ir lupant bananą.

11

Dramblys, kuris pamiršo laimę •

1

Tara ir turinys

Prieš kelerius metus gatvėse kilo riaušės pasklidus žiniai, jog vienas Gvantanamo įlankos sargybinis buvo apkaltintas paėmęs šventą knygą ir nuleidęs ją į klozetą.

Kitą dieną man paskambino vietinis žurnalistas ir pasakė rengiąs straipsnį apie kilusį pasipiktinimą. Visiems didžiųjų Australijos religinių bendruomenių vadovams jis pateikė tą patį klausimą, kurį dabar ketino pateikti man.

– Ką jūs, Adžanai Brahmai, darytumėt, jeigu kas nors paimtų šventąją budistų knygą ir nuleistų į klozetą?

Atsakiau nedvejodamas: – Pone, jeigu kas nors paimtų šventąją budistų knygą ir nuleistų į klozetą, pirmiausia iškviesčiau santechniką!

Baigęs kvatotis žurnalistas pasakė, kad tai buvo pirmas jo sulauktas protingas atsakymas.

Savo mintį pratęsiau.

Paaiškinau, kad galima susprogdinti visas Budos statulas, sudeginti budistų šventoves, išžudyti budistų vienuolius ir vienuoles – galima visa tai sunaikinti, bet aš niekada neleisiu sunaikinti budizmo. Galima nuleisti į klozetą šventąją knygą, bet aš niekada nesutiksiu ten pat 13

Dramblys, kuris pamiršo laimę •

nuleisti atlaidumo, taikos ir užuojautos. Knyga – tai ne religija. Ne statula, pastatas ar dvasininkas. Šie dalykai – tik tara.

Ko mus moko knyga? Ką vaizduoja statula? Kokias savybes turėtų įkūnyti dvasininkai? Tai yra turinys.

Kai suvokiame skirtumą tarp taros ir turinio, saugome turinį net tada, kai tara sunaikinama.

Galime išspausdinti daugiau knygų, pastatyti daugiau šventyklų ir statulų, netgi apmokyti daugiau vienuolių, bet kai prarandame meilę ir pagarbą kitiems ir sau, pakeisdami ją smurtu, į klozetą nugarma visa religija.

14

Dramblys, kuris pamiršo laimę •

2

Ko mes iš tikrųjų norime

Vieną rytą vienuolyno vyresnysis nubudo anksti. Regis, kas čia neįprasto. Tačiau tą rytą jį pažadino garsas: gretimoje patalpoje kažkas judėjo. O tai buvo neįprasta, mat tokiu metu dauguma vienuolių gieda rytines „giesmes“ („Hrrrpfff...“), tad vyresnysis nuėjo pasižiūrėti, kas ten dedasi.

Tamsoje jis išvydo gobtuvuotą siluetą. Tai buvo įsilaužėlis.

– Ko nori, mano drauge? – maloniai paklausė vienuolyno vyresnysis.

– Duokš aukų dėžutės raktą, išgama! – suurzgė įsilaužėlis, užsimojęs ilgu aštriu peiliu.

Vienuolyno vyresnysis pamatė peilį, bet neišsigando.

Jis pajuto užuojautą šiam jaunuoliui.

– Žinoma, – atsakė jis ir iš lėto padavė raktą.

Kol vagis paskubomis tuštino aukų dėžutę, vienuolyno vyresnysis atkreipė dėmesį, kad jo švarkas sudriskęs, o veidas išbalęs ir įdubęs.

– Kada pastarąjį kartą valgei, mano mielas berniuk?

– Užsikišk! – riktelėjo įsilaužėlis.

– Spintelėje šalia aukų dėžutės rasi maisto. Vaišinkis.

15

Dramblys, kuris pamiršo laimę •

Vagis sutrikęs stabtelėjo. Jį nustebino, kad vienuolis rūpinasi jo gerove. Dėl visa ko nenuleisdamas peilio jis greitosiomis prisikimšo kišenes pinigų iš aukų dėžutės ir maisto iš spintelės.

– Ir nesugalvok skambinti policijai! – sušuko jis.

– Kodėl aš turėčiau skambinti policijai? – ramiai paklausė vienuolyno vyresnysis. – Šios aukos ir skirtos padėti tokiems vargšams kaip tu, o maistą tau atidaviau dykai. Tu nieko nepavogei. Eik ramybėje.

Kitą dieną vienuolyno vyresnysis viską papasakojo kitiems vienuoliams ir pasauliečių komitetui. Visi labai juo didžiavosi.

Po kelių dienų laikraštyje perskaitė, kad vagišių sučiupo beplėšiantį kitą namą. Šį kartą jį nuteisė dešimčiai metų kalėjimo.

Po dešimties metų tas pats vienuolyno vyresnysis pakirdo ankstų rytą išgirdęs, kad kažkas už sienos krebžda.

Jis nuėjo patikrinti ir, jūs atspėjote, išvydo tą patį įsilaužėlį, stovintį prie aukų dėžutės su aštriu peiliu.

– Pamenat mane? – suriko vagišius.

– Pamenu, – suniurnėjo vienuolis, kišdamas ranką į kišenę. – Še raktą.

Tada vagišius nusišypsojo, nuleido peilį ir draugiškai tarė: – Pone, nereikia man jūsų rakto. Visus tuos ilgus metus kalėjime nesilioviau apie jus galvojęs. Per visą mano gyvenimą jūs buvote vienintelis žmogus, kuriam aš iš tikrųjų rūpėjau. Taip, aš ir vėl atėjau vogti, bet suvokiau 16

Dramblys, kuris pamiršo laimę •

aną kartą paėmęs ne tą daiktą. Šį kartą atėjau jūsų gerumo ir vidinės ramybės paslapties. Štai ko man iš tikrųjų reikia. Prašau, duokite man gailestingumo raktą. Padarykite mane savo mokiniu.

Netrukus vagis tapo vienuoliu ir taip praturtėjo, kaip nė nesapnavo. Jis įgijo ne pinigų, bet gerumo ir vidinės ramybės. Štai ko mes visi iš tikrųjų norime. Šito nepavogsi!

17

Dramblys, kuris pamiršo laimę •

3

Ot, šūdas!

Lankydamas savo mokinius Šiaurės Amerikoje, pateikiau štai tokią įkvepiančią metaforą. Įmynęs į šuns šūdą nesinervink ir nepulk jo valyti. Verčiau nusišypsok ir parsinešk jį namo. Nueik į sodą ir nusikrapštyk tą šūdą po obelim. Kitąmet derlius bus gausesnis, obuoliai sultingesni ir saldesni nei kada nors anksčiau. Bet privalai nepamiršti, jog, kąsdamas prisirpusį obuolį, iš tiesų kąsi šuns šūdą! Tiktai jis transformavosi į sultingą, saldų obuolį.

Išgyvendamas krizes tu irgi tarytum įmini į šuns šūdą. Bet, užuot pykęs, graužęsis ir depresavęs, parsinešk jį namo ir užkask giliai savo širdyje. Netrukus tapsi išmintingesnis ir gailestingesnis. Kaip manai, kas ta sultinga išmintis ir saldi meilė? Tai transformavęsis šūdinas gyvenimas.

Praėjus porai valandų po to, kai perskaičiau šį nuostabų patarimą, greitkelio stovėjimo aikštelėje ėmiau ir įmy-

18

Dramblys, kuris pamiršo laimę •

niau į tikrą šuns šūdą. Mano vairuotojas, ką tik išklausęs paskaitą, neleido man lipti į automobilį, kol nenugramdžiau to šuns šūdo nuo savo sandalų iki paskutinio trupinėlio. Galima sakyti, sušiko visą šūdo metaforą. Bėda su tais šiuolaikiniais žmonėmis. Gyvena butuose, atkirstuose nuo gamtos, ir neturi sodo, kuriame šūdas transformuotųsi į vaisius.

19

Dramblys, kuris pamiršo laimę •

4

Teigiamas pastiprinimas

Vėliau per tą patį vizitą į Šiaurės Ameriką kažkas man pasakė, iš kur galėjo atsirasti tasai šuns kakas. Vienas sumanus verslininkėlis jau užsikalė krūvą pinigų mokydamas butuose gyvenančių miestiečių šunis daryti „į puoduką“.

Kiekvienas kada nors namuose auginęs jauną šunytį žino, koks vargas jį pripratinti liautis savo reikalus darius ant prabangaus kilimo. Tasai verslininkėlis garantavo vos per tris dienas išmokysiąs šunį kakoti tik lauke. Jis taikė teigiamo pastiprinimo metodą.

Jis arba jo darbuotojas nusivesdavo šunelį į gatvę, prie kokio medžio ar nedidelio sodo, ir laukdavo, kol šuo pakakos ar pasiusios. Tada jis imdavo strykčioti ir džiugiai spygauti, mosuoti rankomis, šokti džigą ir dainuoti linksmą dainelę. Kartais treneris netgi pamėgindavo persiversti kūlio. Dėl šuns išmatų jis kraustydavosi iš proto ir patirdavo kraštutinę ekstazę. Ir tai veikė! Šuo pajusdavo padaręs žmogų labai labai laimingą. Per tris dienas šuo įprasdavo kakoti tik lauke. Štai kokia teigiamo pastiprinimo galia – net gyvūnams.

Deja, vėliau šunų treneris užsitraukė didelę nemalonę. Keli jo klientai ramiai sau sėdėjo ant sofos su šunim 20

Dramblys, kuris pamiršo laimę •

ir žiūrėjo rungtynes per televizorių. Kai jų komanda įmušė efektingą įvartį, jie džiaugsmingai pašoko nuo sofos, ėmė mosuoti rankomis, šokti džigą ir dainuoti linksmą dainelę! Spėkite, ką padarė šuo?

21

Dramblys, kuris pamiršo laimę •

5

Politikas šuliny je

Gyvenime pasitaiko, kad jei ir neįmini į šuns šūdą, tai kas nors jį į tave paleidžia! Toliau papasakosiu, kaip elgtis tokioje situacijoje.

Vienas žinomas abejotinos reputacijos politikas vaikštinėdamas po mišką įkrito į apleistą šulinį. Laimei, šulinys buvo sausas, o jo kaukolė tokia kieta, kad jokių traumų nepatyrė. Nelaimei, šulinys buvo pernelyg gilus, kad politikas išsikapanotų pats, tad ėmė šauktis pagalbos.

Paprastas žmogus po dviejų rėkimo valandų būtų užkimęs, bet jis buvo profesionalus politikas, turintis ilgametę patirtį, tad po trijų valandų dar tik jautėsi apšilęs.

Pro šalį ėjo ūkininkas, išgirdo triukšmą ir šulinio dugne rado politiką.

– Padėk man! – paprašė politikas.

– Nė už ką! – atšovė jį atpažinęs ūkininkas. Ūkininkas nekentė politikų, ypač tokių slidžių kaip šis. Be to, jis jau seniai ruošėsi tą pavojingą šulinį užkasti.

Taigi pasiėmė kastuvą ir ėmė žerti į šulinį žemes. Vienu sykiu palaidos politiką ir užkas šulinį!

22

Dramblys, kuris pamiršo laimę •

Politikas pajuto esąs drabstomas purvais, bet jam tai buvo ne naujiena. Tačiau supratęs, kad ūkininkas ketina palaidoti jį gyvą, jis ėmė rėkti skardžiai lyg per rinkimus.

– Pažadu sumažinti tau mokesčius! Užtikrinu, kad padidinsiu ūkio subsidijas! Prisiekiu visoms karvėms skirti nemokamą sveikatos priežiūrą! Tikėk manim!

Išgirdęs žodžius „Tikėk manim!“, ūkininkas puolė žerti žemes į šulinį dar energingiau. Politikas ėmė šaukti dar desperatiškiau. O paskui nutilo. Ūkininkas pamanė, kad politikas jau palaidotas, ir pradėjo kasti lėčiau. Jis taip įniko į darbą, kad nepastebėjo plaukų sruogos, šmėstelėjusios šulinio viršuje. Toliau bekasant išlindo ir viršugalvis. Dar kiek pakasęs ūkininkas išvydo besišypsantį politiko veidą. Jam nusviro rankos, ir daugiau jis nebekasė.

Politikas nutarė liautis skundęsis, kad jį drabsto purvais. Jis nusipurtė žemes ir jas sutrypė. Kiekviena žemių sauja leisdavo jam palypėti keliais centimetrais aukščiau.

Dabar jis buvo taip aukštai, kad pajėgė išlipti iš šulinio ir vėliau ūkininką apdovanoti sveikatos ir mokesčių inspektorių vizitais.

Istorijos moralas toks: kai gyvenimas žeria ant tavęs šūdus, nusipurtyk juos, sutrypk, ir visada palypėsi aukščiau.

23

Dramblys, kuris pamiršo laimę •

6

Kupranugario snukis

Kartais žmonės ant jūsų pyks. Netgi tie, kuriuos mylite.

Visiems pasitaiko. Žmonės pyko net ant Budos! Ką daryti, kai ant jūsų kas nors bando išlieti įtūžį? Atsakymą rasite šioje istorijoje.

Vyras namuose mėgavosi laisvadieniu. Jo žmona ruošdama pietus pastebėjo, kad baigėsi kiaušiniai.

– Mielasai, – tarė ji, – ar negalėtum suvaikščioti į turgų ir parnešti kiaušinių?

– Žinoma, širdele, – linksmai atsakė jis.

Vyras dar niekada nebuvo lankęsis turguje. Žmona davė jam pinigų, pintinę ir paaiškino, kaip rasti kiaušinių pardavėją, įsikūrusį turgaus viduryje.

Kai tik vyras įžengė į turgų, prie jo prišoko kažkoks jaunikaitis ir garsiai sušuko: – Sveikas, kupranugario snuki!

– Ką?! – pasipiktino vyras. – Ką tu vadini kupranugario snukiu?!

Bet jaunikaitį tai tik pakurstė ir jis ėmė įžeidinėti vyrą dar aršiau: – Ei, tu, burnos smarve! Kiba ryte nusiskutęs apsi24

Dramblys, kuris pamiršo laimę •

šlakstei šuns kakais? Kad tavo pažastyse užsiveistų tūkstančio benamių šunų blusos!

Užvis nemaloniausia buvo tai, kad ant vyro buvo šaukiama viešumoje, turgaus viduryje, o jis juk nieko blogo nepadarė. Jis taip nusiminė ir suglumo, kad apsisuko ant kulno ir kiek įmanydamas skubiau movė iš turgaus.

– Koks tu ankstyvas, mielasai, – jam parėjus nusistebėjo žmona. – Ar nupirkai kiaušinių?

– Ne! – atšovė vyras. – Ir daugiau negalvok manęs siųsti į tą necivilizuotą, šiurkštų, kiaulišką, srutomis pasmirdusį turgų! Žinoma, sėkmingos santuokos paslaptis – mokėti užglostyti pasišiaušusias partnerio plunksneles, kai jis ar ji ką tik patyrė nemalonumų. Taigi žmona jį ramino ir glostė, kol termometras jo širdyje ėmė rodyti saugią temperatūrą. Tada ji švelniai paklausė, kaip atrodė tas jaunikaitis.

Vyras gaižiai susiraukė ir spjaudydamasis jį apibūdino.

– Ak, tas! – slėpdama šypseną tarė žmona. – Jis taip elgiasi su visais. Supranti, vaikystėje jis pargriuvo ir susitrenkė galvą. Jam buvo negrįžtamai pažeistos smegenys, ir nuo to laiko jis kuoktelėjęs. Vargšelis negalėjo lankyti mokyklos, susirasti draugų, gauti darbo, jis niekada neves mielos merginos ir nesukurs šeimos. Tas nelaimėlis išprotėjęs. Jis įžeidinėja visus ir kiekvieną. Nepriimk asmeniškai.

Tai išgirdus vyro pasipiktinimas kaipmat ištirpo. Jam pagailo jaunikaičio.

25

Dramblys, kuris pamiršo laimę •

Žmona pastebėjo persimainiusią vyro nuotaiką ir tarė: – Mielasai, man vis dar reikia tų kiaušinių. Ar negalėtum?..

– Žinoma, širdele, – atsakė vyras ir vėl nuėjo į turgų.

Jį išvydęs jaunikaitis ėmė rėkti: – Ei! Tik pažiūrėkit, kas ateina! Senasis kupranugario snukis su savo smirdančia burna ir vėl čia! Užsikimškit nosis – į turgų ką tik užnešė krūvą šuns šūdo ant dviejų kojų! Šį kartą vyras nepyko. Jis nudrožė tiesiai prie kiaušinių pardavėjo, sekamas jaunikaičio, toliau žarstančio užgaules.

– Nepaisykite jūs jo, – pasakė kiaušinių pardavėjas. – Jis kabinėjasi prie visų. Jis kuoktelėjęs. Vaikystėje susitrenkė galvą.

– Taip, žinau. Vargšas vaikinas, – tarė vyras ir sumokėjo už kiaušinius.

Jaunikaitis nusekė vyrą iki turgaus pakraščio, vis garsiau šūkalodamas nešvankybes. Tik šį kartą vyras nė kiek nepyko. Nes jis žinojo, kad jaunikaitis – nevisprotis.

Kai suprasite šią istoriją, tai kitą kartą, kai kas nors jus pravardžiuos baisiais vardais arba partneris ant jūsų supyks, tiesiog įsivaizduokite, jog šiandien jie susitrenkė galvą ir kenčia nuo laikinos smegenų traumos. Budizme pykti ant kitų ir juos įžeidinėti vadinama laikina beprotybe.

26

Dramblys, kuris pamiršo laimę •

Kai suvoki, kad ant tavęs įtūžęs žmogus yra laikinai kuoktelėjęs, gali jo puolimą atlaikyti šaltu krauju ir netgi su užuojauta: „Vargšeli tu!“

27

• Ajahn Brahm

Ajahn Brahm

•

• Dramblys, kuris pamiršo laime

•

Dramblys, kuris pamiršo laime