PROLOGAS Planavimas užknisa. Tai tiek iš to spontaniškumo. Jei gamta pasidabino baltutėliu sniegu, tai ir žiemos šokiai neliks be pagrindinės dekoracijos – mažų snaigių, užklojusių žolę. Mudu su Kilijanu dėl šios žiemos netgi susilažinome. Žinoma, dabar likau jam skolingas dvidešimtinę. Giliai įtraukęs, išleidau dūmus pro abi šnerves. Sėdėjau su trumparankoviais marškiniais, nors plaukeliai ant rankų net šiaušėsi dėl žemos temperatūros. Ilgai spoksojau į savo tatuiruotę – trumpą, vidutinio storio kamieną, išsikerojusiomis tiek viršuje, tiek apačioje šakomis, sudarančiomis veidrodinį atvaizdą. Apatinės iš tiesų – šaknys, ant kurių matomi nedideli akmenukai. Šakos viršuje turėjo neišsprogusių žiedų taškelius. Tatuiruotę pasidariau dar aną savaitę. Internete pamačiau šį piešinį ir nuo to laiko niekaip negalėjau išmesti iš galvos. Prisiminęs, kiek pylos gavau iš tėvų, nusišypsojau. Įtraukiau dar kartelį ir išpūčiau. Suvibravo telefonas, pranešdamas apie atėjusią žinutę. Kilijanas greitai bus čia. Paskubomis baigęs rūkyti ir sutrypęs nuorūką, spardžiau viską, kas pasitaikė kelyje po žemių pilnu vazonu. Buvau beveik tikras, kad mama jau užuodžia mane net virtuvėje. Nors jau rūkiau trejus metus, tėvai ligi šiol moralizavo dėl sveikatos. Toks vaizdas, kad šie savo laiku buvo tokie šventi, jog net pats Dievas nužengė į žemę jų pasveikinti. Būkime šlykštūs. Tik vienuolės tiki, kad planetoje egzistuoja geriečiai. Ko gero, tai labai nuobodžios paieškos. Grįžau iš balkono į vidų. Iš šalčio į šilumą. Apsivilkau baltus marškinius, užsirišau juodą varlytę su baltais krašteliais, užsegiau visas sagas. Kol buvau namuose, reikėjo išeiti kaip pridera.Greičiausiai mama norės įamžinti šį momentą. Kitaip negalėjo būti. Net koridorių sienose buvo įmontuotos lentynos, skirtos rėmeliams pastatyti. Pagriebęs juodą kostiumo švarką, nužvelgiau save veidrodyje. Gerai, paslėpsime tą tatuiruotę. Tą vieną sekundę pasistengsiu pabūti auksiniu sūneliu. – Malijau, Kilijanas jau čia, – pasigirdo sesers balsas iš laiptinės. Susirinkęs likusius daiktus – piniginę, telefoną ir cigarečių pakelį, viską susidėjau į kišenes. Tuomet nusileidau žemyn, kur manęs jau laukė Mikeila (dažniau ją vadinome tiesiog Keila), tėvas ir mama su fotoaparatu rankose. Kaip nuspėjama. Sesuo – mano dvynė. Netyčiukas. Ką padarysi. Tėvas kažkada minėjo, kad planavo tik mane, o gavosi dvynukai. Štai kodėl planavimas yra paskutinis šūdas. Geriau, kai nieko neplanuoji. Mudu su Kilijanu tvirtai paspaudėme vienas kitam rankas. – Gerai, sustokite. Būtina nuotrauka, – sukomandavo mama. Susilaikiau nuo komentarų, nors tikrai labai ne daug trūko. – Keila, stok tarp vaikinų, – paliepė ji. Tėvas laikėsi atokiau. Jį taip pat erzino vadinamasis Stabdis. Šiuo atveju, tai buvo mūsų mama. – Ar kada nors sakiau, kad tavo sesuo gerai atrodo? – sušnabždėjo Kilijanas. Mielai nusišypsojau paantrindamas. – Ar kada nors sakiau, kad mes jai kaip du vyresni broliai? Kilijanas pašaipiai kilstelėjo antakį.
– Šypsomės, – išsišiepiau parodydamas dantis, ranka per petį apsikabinau savo geriausią draugą. Fotoaparato blykstė plykstelėjo vieną kartą, bet to, žinoma, nepakako. – Maniau, ji turi tik vieną, – pastebėjo draugas. Vėl išsišiepėme. – Kaip tau, tai du, – paskutinį kartą įsiamžinome ir atsitraukėme. Keila tikrai atrodė gerai. Ji buvo liekna ir aukštesnė nei mama, tačiau žemesnė nei aš, todėl visa tai, kaip reikiant, išryškino juoda, paauksuota, kelių nesiekianti suknelė ir juodi aukštakulniai. Visada norėjau būti vienturtis. Net ir čia stovėdamas troškau būti pats svarbiausias šeimoje. Ketinome išeiti, bet mane sustabdė tėvas. Susikišau rankas į kišenes. – Prižiūrėk seserį, Malijau. Bent kartą atlik brolio pareigas, sutariam? – kalbėjo ramiai, tačiau balse buvo justi griežtesnė gaida. Kilstelėjau antakius. Visi žinojome, ką tai reiškia. Neketinau ganyti jos kaip kokios avelės. Kilijanas jau lydėjo Keilą laukan, džentelmeniškai padėdamas apsivilkti žieminę striukę. Ėjau paskui, mintyse dėliodamasis likusias vakaro detales: su kiek pasibučiuosiu, ką išgersiu, galbūt net susimušiu, gerai užsirūkysiu, kaip reikiant pašoksiu. Tiek planavau ir... – Malijau, – tėvo balsas nustūmė visa tai į šalį. Atsisukau. Staiga jis man pametėjo raktelius. Sugraibęs tarp pirštų negalėjau patikėti, ką laikiau. Mano akys išsiplėtė lyg užvartojus amfetamino. – Juk nejuokauji, ką? – besidžiaugdamas paklausiau. – Prižiūrėk Keila ir jis tavo, kaip buvo ligi šiol, – tarė šyptelėdamas, o aš mintyse pridūriau: kol jo nesudaužiau. Tuoj pat išlėkiau laukan. Atidaręs garažą išvydau savo pusbritvę. Mano mažylis ir vėl kaip naujas. Jį išsistūmęs apstulbinau net Kilijaną. – Jau buvau pamiršęs, kaip jis atrodo, – patikino draugas. Padėjau rankas ant vairo. Taip, tiesa. Buvome pamiršę jo išvaizdą, jo patogumą, jo kvapą, garsą. Jis ilgą laiką buvo ištrintas iš mano gyvenimo. – Ką pasakysi, Keila? Nori pabūt brolio kailyje? – pasiteiravo Kilijanas. Pastebėjau, kad sesuo visada išrausta, kai mano geriausias draugas ją kalbina. Mintis, kad jiedu gali vienas kitam patikti, mane vertė vemti, bet ir vėl visą savo mėšlą nutylėjau. – Leiskim jam prisimint seną romaną su savo didžiąja meile, – paerzino, kažką pačiupinėdamas Keilai ant kaklo. – Kas čia? – smalsavo draugas. Gaus į kaulus tuoj tikrai. Nuo manęs. – Tai mitas apie blogį. Nieko įdomaus. Važiuojam? Buvau užhipnotizuotas šios gražuolės. Buvau pametęs dėl jos galvą. Linktelėjau, nieko negirdėdamas, tik jau akimis ieškodamas savo šalmo. – Rigerdai, – tarpdury nužvelgė jį tėvas. – Važiuosiu lėčiau nei priklauso, pone, – patikino Kilijanas. Visi žinojome, koks jis geras melagis. Tėvo akyse jis padavė Keilai savo šalmą, o iš po sėdynės išsitraukė dar vieną. Kilijanas turėjo tokį patį. Nuo pat pampersų laikų mudu buvome neišskiriami draugai. Pamenu pačias pirmas dienas, kai jis atsikraustė į Ladoną. Į naują namą, netoliese mano namų. Tada laikiau jį kvailiu. Juk naujas vaikas. Nauji vaikai – dažniausiai nevykėliai. Prisipažįstu, kad tada ir save laikiau nesveiku. Ir dabar toks esu. Mudu buvome patys mažiausi artimiausiose gyvenvietėse. Mūsų šeimos susibendravo, tiksliau, tai pirmiausiai mūsų tėčiai, o mudu ištisai mušdavomės. Vėliau kažkas nutiko ir tai baigėsi. Tą
etapą pakeitė vienodos žaislinės mašinytės, kareivukai, medinės kaladės, lego ir kiti smulkiausi daikčiukai. Tapome kaip vienas kumštis. Mudviejų ryšys sustiprėjo, kai tėvai keturiolikto gimtadienio proga mums nupirko šias pusbritves. Taip, vairuoti nė vienas iš mūsų dar negalėjome, bet ne tai buvo svarbiausia. Tiek Kilijano, tiek mano tėvai mus pratino prie šio didelio žaislo, prie jo teikiamo malonumo, prie greičio. Jie leido mums save atrasti. Kol suėjo šešiolika, vairavo kartu su mumis, kartas nuo karto rizikuodami, leisdami vairuoti patiems. Tai sustiprino pasitikėjimą, tai buvo atradimas iki tol, kol padariau avariją ir atsidūriau ligoninėje, atsipirkdamas abiejų kojų lūžiais. Daugiau nebemačiau pusbritvės, o Kilijanui buvo uždrausta su manimi susitikti. Taip lengvai nepasidavėme: jis landžiodavo pro langus, įlipdavo net pro rūsį. Niekas negalėjo mudviejų išskirti, net jeigu mane ilgus mėnesius laikė prirakinęs invalido vežimėlis. Atsigavau ir tapau dar bjauresniu. Gėris ne tau, Malijau... Pamenu Kilijano žodžius, kai mano kambaryje lošėme pokerį iš pinigų. Tai niekada nesibaigė ir niekada nesibaigs. Išvažiavau pirmas. Vos tik pasiekęs gatvės pabaigą, įsukęs į pagrindinį kelią, spaudžiau gazą, nuleisdamas antveidį. Kiek atsilikęs paskui važiavo Kilijanas. Praleis visą smagumą, nes užsimanė vežti mano seserį. Likau tik aš ir mano mažylis. Savo motociklus palikome aikštelėje, netoli kitų automobilių. – Manęs jau laukia, – nulipusi sesuo padavė Kilijanui šalmą. – Ačiū, Kilijanai, – padėkojo nusišypsodama. – Visada, zuiki, – atsakė ir ji nuėjo. Tamsoje likome dviese. Už mokyklos sienų girdėjosi garsi muzika, bumbsėjimas lyg tikrame klube. – Baik kabint mano seserį, brolau. Ji tau ne rodiklis. Kilijanas pavartė akis. – Kai tu vėl susirasi merginą, pranešk, – atkirto, savąjį šalmą paslėpdamas po sėdyne. – Ir kas tuomet? – pasitikslinau, sugrūsdamas raktelius į kelnių kišenę. – Tuomet pasakysiu, kad ji tau ne rodiklis. Mudu nuėjome vidun. Salė atrodė įspūdingai. Mūsiškiai ir mokyklos taryba šį kartą pasistengė labiau. Visur buvo balta, pradedant nuo sniego, pakabintų snaigių imitacijų, baigiant mišku kvepiančių tikrų eglių, papuoštų žaisliukais ir spalvotomis lemputėmis. Mudviem su Kilijanu – tai jau antrieji žiemos šokiai. Į pirmuosius įsmukome slapčia. Geriau neprisiminti, kuo tai baigėsi. – Pameni paskutinius žiemos šokius? – lyg perskaitęs mano mintis, paklausė draugas. Tada pagriebė pirmą, kažkam priklausiusią punšo stiklinę nuo stalo. Šalia stovėjo ir krūvos kokteilių be alkoholio. Čia šiuo klausimu tik drambliuko svajonės. – Čia tie pirmieji, kai mus pagavo direktorė girtus, išspyrė, o mes apmėtėme visas mašinas ir medžius tualetiniu popierium? O taip, – atsidusau. – Tarytum viskas būtų įvykę dar vakar, – trumpai pasimėgavau šiuo nuostabiu prisiminimu. Tarp minios mokinių susiradau Keilą. Bent sekundei apsimesiu pavyzdingu broliu ir įsitikinsiu, kad jai viskas gerai. Niekas nenorėjo, kad tėvas atimtų mano ratus. Keila stovėjo netoli scenos. Kartu su draugėmis kikendama gėrė kokteilį. Kai savojo paragavau, supratau, kad čia kažkieno ranka jau prasinešė – nealkoholinių skonis kitoks. Na, jeigu ji trauks taurę po taurės, tai gatavą namo vežti galės irgi Kilijanas. Prie jų priėjo kažkokie vaikinai. Nė vieno nepažinojau. Nesukau dėl to galvos, atsilaisvinęs varlytę, žengiau link aikštelės centro.
Užgrojo ritminga muzika. Labai greitai įsijaučiau ir netrukus likau apsuptas gražių jaunesnės klasės merginų, prie kurių prisijungė kelios iš mūsų bei iš kitų dviejų gretimų klasių. Pajutau seną prisilietimą. Meiros rankos apvijo mano kaklą. – Tu ne prieš, Malijau? Mudu draugavome prieš metus, bet mečiau ją dėl kažkurios dešimtokės. Jos vardo irgi jau neprisiminiau. Dabar Meira man ir vėl tiko. Šią naktį visos tiks, jeigu tik nematysiu, su kuo leidžiu laiką. Su tuo sluoksniu makiažo jos visos dailios. Meirai nereikėjo piešti veido. Ji jau gimė graži, jausminga ir išraiškinga. Į jos klausimą atsakiau giliu bučiniu. Prispaudžiau ją prie savęs, kad galėčiau atsiminti, ką kažkada laikiau rankose, kuo džiaugiausi, nors ir tada buvau siaubingas šiknius. Mergina buvo išgėrusi ir greičiausiai dėl to bučiavosi su manimi. Juk prieš tai liejo ašaras, kai viena vienintele žinute ją palikau. Pirštais braukiau per apnuogintą nugarą. Ji nedėvėjo liemenėlės. Pačiame įkarštyje mus užklupo Kilijanas. Draugas truktelėjo mane į save. Įteikė iš kažkur atsiradusį butelį vyno ir stumtelėjo į traukinuko priekį. Nebuvo laiko paklausti, iš kur šitas gėris. Taigi, teko mesti meiles ir aistras dėl bendro šokio. Judėdamas burbtelėjau merginai: – Prašau, nedink, – brūkštelėjau pirštu jai per skruostą. Meira nutaisė savimi pasitikinčią veido išraišką. Didžiąją šokių dalį aš gėriau ir trepsėjau kojomis. Ačiū tiems, kas pataisė situaciją, nes nebūtų buvę taip smagu. Bučiavausi su kuo papuolė. Žinojau tai, nes pojūčiai keitėsi kas dešimt minučių. Nebeieškojau Keilos. Su Kilijanu pylėm taurę po taurės ir dėl to darėsi tik smagiau. Prižiūrintis mokyklos personalas jau nespėjo suvokti, kas čia vyksta. Išėjęs į lauką, prisidegiau cigaretę. Užsiverčiau butelį, atsiraitojau rankoves. Darėsi karšta. Išleidau pro nosį. Prie manęs prisijungė Meira. Nusišypsojau šiek tiek primerkdamas akis. – Sušalsi, mažute, – pastebėjau. Ji susidėjo rankas ant krūtinės. Nusirengęs švarką, padaviau jai. – Ačiū, Malijau, – padėkojo. Pasiūliau užsisegti, bet atsisakė. – Nedėkok. Mudu abu žinom, koks šunsnukis esu, – patikinau išpūsdamas. – Nesi blogas, Malijau, – ramino ji. Ėmiau juoktis tuo sarkazmo kupinu balsu. – Čia sau prieš miegą tai kartoji? – šlykščiai paklausiau. – Kaip sekasi tai įprasminti? – ji visgi paėmė cigaretę iš mano rankos ir įtraukusi išleido dūmus. – Aš darau tau blogą, mažute. Prie manęs kaip prie narkotikų greitai priprantama. – Turime tame patirties, – arčiau prieidama priminė. Ir be jos žinojau. Mudu vartojom, apie tai nenutuokė net Kilijanas. – Maniau, metei, – užtraukdamas tikslinausi. – Ar tokį, kaip tu, įmanoma mesti? – jos veidas buvo netoli manojo. Ir aš jau apsilaižiau, pasiryžęs ją bučiuoti. – Priklausomybės neišgydysi, jei pats nenorėsi, tiesa? Tatuiruota ranka priglaudžiau ją prie savęs. Daviau įtraukti dar kartą. – Jeigu turi, tai esu pasiryžęs parsiduoti, – nusišypsojau. – Merginų tualetas ketvirtame aukšte. Pasidalinsiu, – neleisdama pabučiuoti atsitraukė ir paskutinį kartą išpūtusi dūmus paliko mane vieną. Aš turėjau daugybę priklausomybių, bet blogiausia buvo ne man, o tiems, kam priklausomybe tapdavau aš. Grįžau vidun. Čia buvo be proto tvanku, tačiau gera muzika vertė judėti. Šiek tiek užkandau. Atsirėmęs į stalą suvokiau, kad Kilijanas šoko su mano be galo gerai nusiteikusia sesute. Nežinojau, kodėl mane tai be proto siutino, bet stengiausi tai nuryti kaip įmanoma greičiau. Ji
mano sesuo dvynė, o jis mano geriausias draugas, todėl užsičiaupk, Malijau. Jiedu kilnojo kojas, tai atskirai, tai susiglaudę. Gerai, apsivemsiu. Nusisukau į maisto prikrautą stalą. Po kurio laiko prisijungė Kilijanas. – Kur basteisi? – Grynu oru kvėpavau, – patikinau. Jis atkišo ranką. Pavarčiau akis. Atidaviau žiebtuvėlį ir likusias cigaretes. – Kur taviškės? – suirzau. – Man atrodo, pamečiau pakeliui, – numykė nurydamas sumuštinį. – Eini? – Pasižadėjau save kai kam kitam. Atleisk, – lyg tikra mergina numykiau. Kilijanas apsimetė įsižeidęs. Išsišiepęs pagriebiau porą sumuštinių ir nusivilkau į ketvirto aukšto mergaičių tualetą. Tikėkimės, kad negausiu per ausį. Vos tik uždariau duris, Meira griebė mane ir stūmė prie kriauklės, įsisiurbdama į lūpas, mano rankas tuoj uždėdama ant savo užpakalio. Liežuvis darbavosi gana greitai, o rankos neskubėjo atsilikti. – Jeigu mane čia pagaus, tai žavaus veidelio nebeliks, – patikinau, jai nubučiuojant mano kaklą. – Nesijaudink per daug dėl to. Čia niekas neužeina, – nuramino. Tai paskatino perimti iniciatyvą: pasodinęs ją ant palangės, patraukiau suknelę į viršų. Meira nebuvo kekšė. Ji vis dar laikėsi manęs. Šiai merginai aš ir buvau ta priklausomybė. Viena mano dalis jos gailėjo, kita jos geidė. – Palauk, – ji sustabdė mane, atsisegant kelnių diržą. Šiek tiek pasilenkusi, apgraibomis iš po palangės ištraukė nedidelį maišelį su tabletėmis. Nusišypsojęs pabučiavau ją, o tuomet greitai pasidalinome tuo malonumu. Amfetamino likučių buvo ne daug, tačiau euforijai patirti per akis. Be to, Kilijanas negalėjo to žinoti, kaip nežinojo tėvai ir Keila, nors greičiausiai sesuo mano blogį nujautė. Malonumas po malonumo. Meira mane pažinojo geriausiai. Besaikė merginos manija mane turėti prilygo mano norui vartoti ir gyventi laužant taisykles. Dėl amfetamino pasijaučiau kupinas energijos, gyvas, norėjau judėti, šokti, daryti nesveikus dalykus. – Blogas pavyzdys esu, – prisitraukęs arčiau atsidusau. – Turėtum mesti mane, – nubučiuodamas ją kalbėjau toliau. Vartojant padidėja šūdo malimas. – Užsičiaupk, Malijau, ir daryk tai, ką darai, – nutildė mane. Ji mane suprato. Aš ją. Problemų kaip nebūta. Amfetaminu ir vienas kito draugija baigėme džiaugtis maždaug po gerų dvidešimt minučių. Kol susitvarkiau kelnes ir marškinius, Meira išsilygino savo gražiąją suknelę. Jaučiau savo padažnėjusį kvėpavimą. Ranka susiėmiau už gerklės ir pakreipiau galvą. Truputėlį smaugė, bet vis vien jaučiausi pakankamai gerai. – Eisiu pirmas. Jaučiu, gausiu pylos nuo Kilijano. Ilgokai buvai mane pasisavinus, – pakilnojau antakius. Ji užsikišo plaukus už ausies. Jau ketinau išeiti, bet pajutau poreikį jai tai pasakyti. – Tu labai šiandien graži. – Eik. Grįžk gyvas, – šiek tiek nuraudusi tarstelėjo. – Gyvesnis nei bet kada, – mirktelėjau ir išėjau. Tiesa, lipant laiptais sukosi galva, todėl tvardytis buvo nelengva. Šiaip ne taip nusileidau į salę. Čia vis dar vyko sujudimas. Mėginau ką nors sukramtyti, bet nesinorėjo. – Kur Keila? – netikėtai pagriebęs mane ir atsukęs į save, paklausė Kilijanas.
– Greičiausiai su saviškiais šoka arba geria kokiame kampe. Nurimk. Duok cigaretes. Noriu rūkyt, – jau čiupinėjau jo kišenes, bet draugas pastatė mane į vietą. – Pažiūrėk į mane, – susiraukęs paliepė jis. Kilijanas irgi buvo gerokai išgėręs, bet pagaliau jis pastebėjo skirtumą tarp mano ir savo girtumo. Turbūt ir punšas buvo pagerintas. Nors į jį nė nežiūrėjau. – Malijau! – griebė už tatuiruotos rankos, tačiau aš iš karto išsilaisvinau. Sulig kiekviena sekunde aštrėjo ne tik galvos skausmas, bet augo ir agresija. Tarpdury Kilijanas pastebėjo pernelyg įsismaginusią Meirą. Nereikėjo daug išminties, kad suprastum, kad mergina tiek daug neišgėrė. Jis kaip ir aš su ja bendravo kone visą vakarą. Buvau besiruošiantis papustyti padus, bet draugas, mane pačiupęs už smakro, grąžino į vietą išsiblaivydamas. – Žiūrėk į akis! – supyko. Teko žiūrėti. – Ką ji tau davė? Ką judu vartojot, Malijau?! – paleisdamas pyko. – Tą, ko tu nedrįstum, – nusišypsojau. – Kiek laiko šniokšti tą šūdą? – per muziką užriaumojo jis. – Nebūk man tėvas, Kilijanai. Viskas gerai, – patapšnojau per petį. Jis pasidavė – atsitraukė. Tada pasuko link pagrindinio išėjimo. – Kur tu eini? – skėstelėjau rankomis. – Ieškoti tavo sesers! – užbliovė. Gūžtelėjau pečiais. Pažadėjau sau parūkyt. Velniškai norėjau, tad išėjau į lauką. Nužingsniavęs prie savo motociklo, atsirėmiau į jį ir prisidegiau dar vieną cigaretę. Aplinkui tvyrojo triukšmas. Ko gero, muzika, sumišusi su murmesiais, pokalbiais, žvengimu lyg kokių arklių, girdėjosi net ir aname gatvės gale. Nepaisant to, vakaras buvo nuostabus. Išpūtęs dar vieną dūmą, staiga mano ausis pasiekė lyg prašymas, lyg aimana, o galiausiai riksmas. Haliucinacijos. Taip nutinka, kai nuryju tas velnio tabletes. Tačiau, kuo ilgiau to klausiausi, tuo rėkavimas stiprėjo, galiausiai virsdamas klyksmu. Atrodė, kad kažkas save draskė per pusę. Nesupratau, iš kur tai sklido. Regis, garsas užliejo visą erdvę. Galvos skausmas stiprėjo, rankos ėmė šiek tiek drebėti, paslaptinga nuojauta sklandė nuo vieno smegenų pusrutulio prie kito. Mėginau neparkristi. Nuo laiptų nušoko Kilijanas. – Nerandu Keilos, – atbėgęs nervinosi jis. – Garantuoju, kad ji su draugėmis, – pasiūliau parūkyti, jis neatsisakė. Tada vėl išgirdau spiegimą. Papurčiau galvą, pirštais timptelėjau jau ir taip prasegtus marškinius, darėsi pernelyg tvanku. Ne visai supratau, kas vyksta, ką jaučiu. – Girdėjai tai? – draugas susiraukė. Jis tuoj pat pasileido bėgti už pastato. Neskubėdamas nusekiau paskui. Ant kažkokios mašinos kapoto keturi vaikinai, greičiausiai mudviejų su Kilijanu amžiaus, tvarkė pasigavę merginą. – Ei! – užriko draugas. Iš lėto artinausi, nesuvokdamas, kas iš tiesų vyksta. Galvos skausmas aštrėjo. – Paleiskit ją! Kilijanas, pagriebęs vieną, atitraukė nuo aukos. Kitam staigiai truktelėjo į nosį, o trečias ir ketvirtas trenkė Kilijanui atgal. O aš stovėjau ir nieko nedariau. Ašarų ir nubėgusio makiažo išvagotu veidu, sudraskyta suknele prieš akis gulėjo mano sesuo. Mano laimė sunyko. Skausmas žiebė lyg fejerverkas į smegenis. Staigiai traukiausi atbulas. Girdėjau, kaip Kilijanas suriko mano vardą. Girdėjau, kaip jis šaukėsi pagalbos. Pats bandė susitvarkyti su visais keturiais, bet vienam jėgų nepakako. – Keila, bėk iš čia! Kviesk pagalbą! – kraujo pilna burna suriko spjaudydamasis. Mano sesuo nepajudėjo. Ji gulėjo ant kapoto verkdama, stiklinėmis akimis spoksodama į dangų. Pajutau, kaip
mano kojos neša mane prie motociklo. Aš nieko nedariau. Aš bėgau. – Keila, bėk, – nuaidėjo duslus reikalavimas, bet Kilijanas tuo ničnieko nepešė. Neįsivaizdavau, kaip, bet jis sugebėjo mane pasivyti. Kruvinas ir subaladotas ramstė pastato kampą ir žiūrėjo į mane. – Malijau! – šaukė, bet aš nekreipiau dėmesio. – Pagalbos! Kvieskit greitąją! – spjaudydamasis krauju ir kosėdamas suriko ant laiptų rūkantiems. – Čia yra sužeista mergina. Kvieskit suaugusiuosius! Greičiau, velniai rautų! – jis neketino likti su Keila. Tuoj pat užsidėjęs šalmą ir nuleidęs antveidį, šlubuodamas sėdo ant savojo motociklo. Aš išvažiavau. Visu greičiu išlėkiau į pagrindinę gatvę, vedančią link greitkelio. Paskui mane važiavo ir Kilijanas. Jis vijosi, nors vos laikėsi ant motociklo. Spaudžiau visą greitį iš savo mažylio. Pakraupusios akys troško maksimalizmo, tačiau to nepakako – Kilijanas pasivijo mane. – Stabdyk! – nuleidęs antveidį, kosėdamas suriko jis. – Užsimuši. Stabdyk, Malijau! Baik kvailiot! Keilai tavęs reikia! Nesiklausiau jo. Pasukau kairėn, tada vėl tiesiai. Palei kelią šone vingiavo milžiniškas griovys, pilnas purvo, vandens ir sniego. Kelias buvo šiek tiek slidus ir tos pačios žieminės padangos jau ėmė neklausyti. – Malijau! – rėkė vydamasis. Prakeiktas galvos skausmas tik didėjo. Dešinėn ir kairėn. Sėkmingai įveikiau, tačiau Kilijanas vis tiek neatsiliko. – Tu kaltas, kad jai taip nutiko! Buvai ten! – kaltinamas balsas nuaidėjo šiame triukšme garsiausiai. Teko ir vėl sukti kairėn, tačiau šis posūkis nebuvo jau toks sėkmingas. Man užsikirto vairas. – Po galais! – nesiliovė jis. Norėjau surikti, kad negaliu kontroliuoti savo motociklo, bet nespėjau. Motociklas kaip pašėlęs lėkė ir aš trenkiausi į Kilijaną. Dar pamačiau, kaip draugo pusbritvė nuriedėjo į šlaitą, o jis nukritęs slydo, kūnu pažymėdamas asfaltą, kol galiausiai liko gulėti vietoje. – Kilijanai! – mano riksmas irgi galiausiai nutrūko. Savo gyvenimą sutrumpinau, nulėkdamas su visu motociklu į griovį. Vienu mostu persiverčiau ir įkritau į vandenį. Bandžiau pakilti, bet motociklas užgriuvo ant manęs. Ėmė rūkti dūmai. Jaučiausi sulaužytas. O tada pajutau ir karštį, ir šaltį vienu metu. Paskutinis, nežmoniškas, nesuvokiamas skausmas apėmė ir veidą. Suvokiau: degu, bet dejonė nebeišsiveržė iš mano lūpų. Akyse temo, o neseniai jausta, amfetamino sukelta euforija nyko. Planavimas užknisa. Tai tiek iš to spontaniškumo.