DRĄSA IR ORUMAS ŠIANDIEN by knygos.lt

DRĄSA IR ORUMAS ŠIANDIEN

Apie pilietinės visuomenės vertybes

Parengta Leonido Donskio knygos „Pilietinis ugdymas“ (2010 m., kartu su Vytautu Toleikiu) pagrindu.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-466-926-2

TURINYS

Karolis Kaupinis. Įžanginis žodis ...............................................7

Įvadas ........................................................................................15

MODERNIEJI JAUSMAI IR BENDRYSTĖS GALIA

Autoritetas ir viešoji nuomonė ................................................27

Įsipareigojimas valstybei, arba lojalumas ................................43

Meilė ir draugystė kaip moderniosios visuomenės pradžia ................................................................................48

Politinė išmintis ir literatūra ...................................................72

ŽMOGAUS IR VISUOMENĖS SUSKALDYMO GRĖSMĖS

Machiavelli ir makiavelizmas ...................................................77

„Mandragora“, arba save naikinantis amoralumas .................83

Nepagarba žmonėms ir chamizmas kaip asocialumo apraiškos .............................................................................90

Cinizmas ir pasaulis be vertybių..............................................97

Gyvenimas pseudoįvykių pasaulyje ...................................... 100

Ar gali reitingai pakeisti kriterijus ir normas ....................... 105

LAISVĖ, TOLERANCIJA IR VAIZDUOTĖ

Ar laisvė egzistuoja XXI amžiuje .......................................... 111

Tapatybė: savęs klasifikavimas ar pasiekimas? ..................... 114

Tolerancija: abejingumas ar skirtumų pripažinimas? ......... 122

Tolerancija ir neapykanta ..................................................... 129

Patriotizmas: ar XXI amžiaus žmogui reikalingos

šaknys ............................................................................... 134

Kosmopolitizmas ir tikros bei tariamos jo grėsmės ............ 145

Utopija ir jos likimas moderniajame pasaulyje .................... 151

PILIETINĖ VISUOMENĖ IR ŽMOGAUS TEISĖS

GLOBALIAJAME PASAULYJE

Pilietinė visuomenė ir jos ištakos ......................................... 159

Skurdo kultūra, skurdas ir socialinė atskirtis ....................... 175

Smurtas kaip atsakas į neaiškų pasaulį ................................. 183

Kairė ir dešinė: pagrindinės politinės ideologijos ir joms atstovaujančios politinės partijos ....................... 190

Lietuvos politinė sistema: politinės institucijos, valdžios ir jų atskyrimas, valstybės valdymas ................. 210

ĮVADAS

Kas yra pilietis? Lietuvių kalba šį žodį leidžia sieti su pilies gyventoju, arba, kitaip tariant, nuo išorės priešų apsaugotu žmogumi. Kitose kalbose labiau pabrėžiama pirminė, lotyniška, termino reikšmė: „civitas“ lotynų kalba yra ir miestas, ir miesto visuomenė. Anglų kalbos žodis „citizen“, reiškiantis pilietį, tiesiogiai siejasi su „city“ (miestu), lygiai kaip prancūzų kalbos žodžiai „citoyen“ ir „cité“. Anglų, prancūzų ir kitose kalbose pilietis yra ne pilėnas, o pirmiausia miestietis. Žinoma, tai atskleidžia istorijos realijas – daug šimtmečių politinis gyvenimas vyko ne kaimuose, o miestuose. Mūsų laikais viskas pakitę, todėl vartojama kalba atveria veikiau sąvokos ir termino istoriją, o ne dabarties pasaulio realijas. Nors piliečio sąvokos turinio akcentai istoriškai kito, jos esmė liko tokia pati nuo antikinės Graikijos laikų. Pilietis – įstatymų besilaikantis ir jų ginamas, viešus reikalus svarstantis žmogus. Be tų, kurie suvokia savo dalyvavimą valstybės gyvenime ir sąmoningai renkasi gyvenimo ir veiklos vietą (kaimą, miestelį, miestą, regioną, šalį), neegzistuotų valstybė.

Antikinėje Graikijoje, sukūrusioje demokratinę valstybės valdymo formą, laisvieji piliečiai skyrėsi nuo vergų pirmiausia tuo, kad dalyvavo politiniame gyvenime.

Vergai būdavo išlaikomi, maitinami, jais būdavo materialiai rūpinamasi, bet jie neturėjo teisės dalyvauti agoroje, viešai svarstyti bendrų reikalų, buvo atskirti nuo bendruomenės gyvenimo. Politika, arba viešosios erdvės sukūrimo ir palaikymo menas, demokratijos tėvynėje buvo laisvų žmonių, arba piliečių, privilegija. Politika dar nuo antikinės Graikijos yra polio erdvė.

Tuomet laisvas buvo tik visuomeninis, arba politinis, žmogus. Toks asmuo, anot didžiojo graikų filosofo Aristotelio, vartoja kalbą ir vertybes, sykiu dalyvauja viešojoje erdvėje. Aristotelis žmogų apibrėžė kaip „zoon politikon“, t. y. kaip politinį gyvulį, negalintį gyventi be viešumos ir kitų žmonių. Jis sakė, kad be minėtų dalykų gali gyventi tik Dievas arba žvėris. Daug šimtmečių Europoje politika ir viešasis gyvenimas buvo mažumos – pirmiausia aristokratų – veikimo sritis. Piliečio sąvoka pakito po Prancūzijos revoliucijos (1789–1794), kai laisvės, lygybės ir brolybės idealai pirmą kartą per visą politinę Europos ir pasaulio istoriją apėmė visą visuomenę. Pilietis tapo neatskiriama valstybės ir ją sukūrusios politinės tautos dalimi. Ne tik bajorai, aristokratai, aukštieji dvasininkai ir turtingiausios grupės, bet ir žemesnieji visuomenės sluoksniai buvo įtraukti į politinės tautos ir valstybės kūrimą.

Pilietis yra esminė respublikos, kaip valstybės valdymo ir politikos organizavimo formos, dalis. Istoriškai žvelgiant, monarchijai piliečiai buvo ne tokie svarbūs kaip respublikai. Ne veltui politikos mąstytojai, respublikos šalininkai, pabrėždavo, kad monarchijai svarbiausia yra geras valdovas, o respublika neįsivaizduojama be sąmoningo, lojalaus ir patriotiško piliečio.

Išdidus pilietis, suvokiantis savo ir kitų piliečių vertę, pasiryžęs veiksmais saugoti šalį nuo ją engiančios imperijos ar kurti jos gerovę, yra įamžintas didžio

Šiaurės Nyderlandų Harlemo miesto meistro Franso Halso (1580–1666) paveikslų cikle. Dailininkas vaizduoja Šv. Jurgio sukarintąją draugiją, išdidžius, už miesto saugumą ir ramybę atsakingus piliečius, kuriems rūpintis savo miestu atrodo privilegija ir laimė. Jie nebuvo aristokratai ar dinastiniai kariškiai, o tik aludariai, pirkliai, menininkai (kaip ir pats F. Halsas, priklausęs šiai draugijai). Paaiškėja, kaip monarchijos valdiniai skyrėsi nuo respublikos piliečių.

Aristotelis žmogų apibrėžė kaip „zoon politikon“, t. y. kaip politinį gyvulį, negalintį gyventi be viešumos ir kitų žmonių. Jis sakė, kad be minėtų dalykų gali gyventi tik Dievas arba žvėris.

Pavyzdžiui, originalus ir įdomus XV–XVI amžių Florencijos mąstytojas humanistas Niccolò Machiavelli puikiai suprato, kad respublika negali gyvuoti be lojalių ir pasiaukojančių piliečių. Jokia organizuota

karinė ar finansinė galia nepakeičia savo miestą mylinčių patriotų, pasirengusių bet kada ginti jį nuo priešo ir vidaus suirutės – tai Machiavelli bene pirmasis kritikavo Italijos miestų-valstybių rėmimąsi samdinių kariuomenėmis kovojant dėl galios ir įtakos. Būdamas Florencijos patriotas, Machiavelli iš visų ano meto Italijos politinių darinių labiausiai žavėjosi Venecijos respublika ir jos konstitucija. Beje, jis negailėjo karčios kritikos gimtajai Florencijai, nors ir pabrėžė savo ištikimybę jai.

Laisvas, savo miestui ir valstybei įsipareigojęs, patriotiškas, sąmoningas, individualybę ir įsitikinimus saugantis pilietis yra brangiausia, ką turi respublika (lotyniškai – viešas dalykas). Ir respublika, ir šiuolaikinė demokratija negalėtų gyvuoti be politines ir moralines vertybes ginančių piliečių. Jie respublikai ir demokratijai ne mažiau svarbūs už politikus, profesionaliai išmanančius parlamento ir vykdomosios valdžios veikimą.

Lietuvos valstybė turi respublikos ir demokratijos tradicijas. Jos siejasi su Abiejų Tautų Respublika, kuri nuo 1569-ųjų iki egzistavimo pabaigos 1795 metais buvo sukūrusi intensyvų ir turtingą politinį gyvenimą, politinę ir teisinę kultūrą, subrandinusi politinę mintį, prilygstančią Vakarų Europos idėjoms. Lietuvos Respublika, sukurta 1918 metais, atgavus Nepriklausomybę, taip pat praturtino respubliką kaip politinio gyvenimo formą. Nors demokratija tarpukario Lietuvoje (1918–1940) gyvavo trumpai – tik nuo 1918

iki 1926 metų, tautinių mažumų ir švietimo politikoje padėjo pasiekti didelių laimėjimų. Kultūrinės autonomijos suteikimas Lietuvos žydams 1918 metais buvo išskirtinis reiškinys visoje tarpukario Europos politikoje. Nors ši kultūrinė autonomija 1926 metais buvo teisiškai panaikinta, Lietuvos žydai turėjo išplėtotą

švietimo ir kultūros institucijų tinklą, koks buvo neįmanomas ir gerokai senesnių demokratijos tradicijų Europos valstybėms. Pilietinė visuomenė ano meto Lietuvoje buvo sąmoninga ir aktyvi, nes veikė įvairios draugijos, visuomeninės organizacijos, klubai.

1990 metų kovo 11 dieną po penkių dešimtmečių okupacijos ir inkorporavimo į Sovietų Sąjungos sudėtį Lietuva, atgavusi Nepriklausomybę, pasiekė svaresnių politikos laimėjimų. Pirmiausia dabartinė Lietuva yra demokratinė valstybė, suformavusi daugiapartinę parlamentinę demokratiją. Lietuvoje įstatymus leidžianti valdžia (Seimas), vykdomoji valdžia (Vyriausybė ir Prezidentas) ir teismų valdžia (teismai) veikia atskirai. Be šio atskyrimo demokratinė sistema negalėtų funkcionuoti.

Be valdžios padalijimo ir atskyrimo, Lietuva turi išplėtojusi viešąją erdvę, kurioje galima reikšti įvairių pakraipų politines pažiūras, jas skleisti žiniasklaidoje ir kritikuoti politikus, valdžios atstovus. Nors Lietuvos demokratija anaiptol nėra tobula (turbūt ir dėl nevisiškai išplėtotos savivaldos, ir dėl skaidrumo stokos priimant sprendimus), mūsų šalyje gyvuoja minties ir

sąžinės laisvė. Mes, piliečiai, turime teisę ir net pareigą kritikuoti viską, kas, mūsų akimis, trukdo valstybei pasiekti brandesnės demokratijos pakopą.

Lietuvos valstybė neįsivaizduojama ne tik be brandžios demokratijos, bet ir be pilietinės visuomenės – aktyvių, patriotiškų, sąmoningų valstybės pilie-

Mes neturėtume įsivaizduoti valstybės kaip anonimiškos nematomų institucijų visumos. Valstybė nėra vien valdžia ir valdymo institucijos.

čių, kurie ir yra tikroji Lietuvos Respublika. Mes neturėtume įsivaizduoti valstybės kaip anonimiškos nematomų institucijų visumos. Valstybė nėra vien valdžia ir valdymo institucijos. Valdžią mes išsirenkame, ir ji privalo tarnauti Lietuvos Respublikos piliečiams, t. y. mums. Demokratijos ir respublikos kūrimas yra nuolatinis procesas. Politikai negali ir neturi piktintis

aktyviais piliečiais ir žiniasklaida, nes tik toks aktyvumas gali stabdyti demokratinės politikos degradaciją, kad ji neišsigimtų į paprasčiausią administravimą bei neskaidrų galios naudojimą.

Taigi šios knygos tikslas – paskatinti savarankiškai mąstyti ir diskutuoti apie tai, ką manome esant svarbiausiais ir aktualiausiais dalykais Lietuvoje ir pasaulyje. Itin svarbu žadinti aktyvų, tiesos ieškantį pilietį ir priminti, kad abejingumas žudo pasaulį nė kiek ne menkiau nei nusikalstama veikla ar žmonijai priešiškos ideologijos.

Drąsus, savo poziciją turintis ir nebijantis ją reikšti pilietis, pajėgus išlaikyti ir apginti savo bei svetimą orumą, yra ne vien svajonė. Apie aktyvų pilietį ir drąsos ugdymą kaip kelią į dorybę rašė Renesanso epochos humanistai – nuo Coluccio Salutati iki Niccolò Machiavelli, tikėję, kad, neugdant drąsos ir orumo, neįmanoma išauklėti respublikos patrioto.

Viena įdomiausių Machiavelli

įžvalgų apie galios ir laisvės santykį knygoje „Valdovas“ nusakyta lyginant Turkijos ir Prancūzijos skirtumus. Anot jo, Turkiją nukariauti sunku dėl jos karinės

Abejingumas

žudo pasaulį nė kiek ne menkiau nei nusikalstama veikla ar žmonijai priešiškos ideologijos.

galios bei teritorijos nutolimo nuo Europos, bet, jau kartą nukariavus, lengva išlaikyti ten savo valdžią – nužudai sultoną ir iškart tampi valdovu. Jo aplinka tuoj pat pereis į tavo pusę ir tave pripažins, jei pajėgei atlikti tokį narsų ir sumanų karo žygį.

Prancūziją nukariauti gal ir lengviau – juk ispanai ne kartą prancūzus nugalėjo. Bet, pasak Machiavelli,

Prancūzijos karaliaus nužudymas nieko nereikštų –Prancūzijos galia, kitaip nei Turkijos, sutelkta ne vienose rankose, o išsklaidyta tarp sąmoningų politinių individų, t. y. valstybei lojalių žmonių. Vadinasi, galingi aristokratai ten gins savo laisvę ir teises, net ir netekę karaliaus.

Tai – didžioji drąsos ir orumo vertė, nes šios sielos savybės ne tik išvaduoja žmogų, bet ir sustiprina jo tėvynę.

Ar drąsa ir orumas šiandien svarbūs Lietuvoje? Ar save, valstybę, jos piliečius ir visuomenę gerbiantis žmogus, suvokiantis negerovių kritiką kaip pilietinę pareigą ir nebijantis sakyti nemalonią tiesą į akis pareigūnams, politikams, yra reikalingas?

Drąsa ir orumas – tai tapatinimasis su idealais, principais ir vertybėmis, o ne su veikiančia galios struktūra, kuri pasiskelbia visų geriausia ir neturinčia jokių alternatyvų. Kai niekas, išskyrus realią jėgą, nepripažįstama ir negerbiama, atsiranda prisitaikėliškumo ir vergiško pataikavimo grėsmė.

Kai niekas, išskyrus realią

jėgą, nepripažįstama ir negerbiama, atsiranda prisitaikėliškumo ir vergiško pataikavimo grėsmė.

Lietuvos valstybė ir visuomenė ne tik nėra atskirtos nuo pasaulinės ekonomikos ir politikos sistemos, jos netgi įtrauktos į ją nepalyginti labiau nei kada anksčiau per visą mūsų šalies istoriją. Mes esame dalis pasaulio, kuriame jau daug šimtmečių grumiamės dėl skirtingų tvarkos modelių. Neįmanoma būti pasaulio dalimi, pripažįstant vien abstrakčias sąvokas ir principus, nusigręžiant nuo tiesioginės aplinkos ir tikrovės – nuo mokyklos, kaimo, miestelio ar miesto.

Todėl ši knyga turėtų padėti kiekvienam tobulėti

kaip žmogui, kuris gyventų ne tik sau, bet ir kitiems –savo grupei, bendruomenei, galiausiai visuomenei. Tai knyga, mėginanti įspėti paslaptį – kokios atskirų žmonių nelygstamos vertės idėjos persismelkė į visuomenę ir koks visuomenės modelis įsišaknijęs individo sąmonėje, t. y. kokios bendros

jų normos ir vertybės, socialumas ir ryšys su kitais.

Šie dalykai apmąstomi

interpretuojant kai kurių

didžių Europos rašytojų

kūrinių siužetus ar jų fragmentus ir aiškinant pagrindines sąvokas. Vieno dalyko svarbu neišleisti iš

akių – respublika ir demokratija yra procesai, kurių

Respublika ir demokratija yra procesai, kurių

sėkmė priklauso ne tiek nuo valdymo institucijų specialistų ir profesionalių politikų, kiek nuo aktyvių, keblius klausimus politikams

užduodančių, savo ir kitų teises ginančių piliečių.

sėkmė priklauso ne tiek nuo valdymo institucijų specialistų ir profesionalių politikų, kiek nuo aktyvių, keblius klausimus politikams užduodančių, savo ir kitų teises ginančių piliečių. Politikos ir pilietinės visuomenės supratimas – tai ne vienkartinis nušvitimas, o nuolatinė veikla, skaitymas ir mąstymas. Tad skaitykime ir mąstykime drauge.

Pilietinė visuomenė būtų neįmanoma be svajotojų, padėjusių tikrovei tapti tuo, iš ko prieš keletą šimtmečių būdavo tik juokiamasi. Egzistuoja paprastas kriterijus, padedantis įvertinti konkrečios visuomenės politinės kultūros ir demokratijos lygį, – tai vyraujantis požiūris į aktyvius žmones ir idealistus, kovojančius ne tik už savo, bet ir už kitų teises. Jei jie gerbiami politikų ir rimtai traktuojami valstybės, galime neabejoti, kad tokia valstybė palanki ir atvira demokratijai bei pilietinei visuomenei.

Leonidas Donskis

Šioje knygoje – aštrus ir jautrus filosofo, kultūros istoriko Leonido Donskio žvilgsnis į piliečius ir valstybę, mūsų laisves ir išbandymus. Daugiau nei prieš 15 metų išsakytos idėjos ir šiandien tebekviečia diskutuoti apie tai, kas mums atrodo svarbiausia Lietuvoje ir pasaulyje.

L. Donskis tikėjo, kad nuolat turime kovoti už tiesą ir prisiminti, jog abejingumas žudo pasaulį.

Pasaulį vėl dalinasi didžiosios galybės ir mes vėl galim būti prieš savo valią pažadėti tai pačiai imperijai. Ir vėl reikės staiga svarstyti, ar padaryti tai, ko niekad nenorėjome daryti, ar patikėt iliuzija, kad jeigu nesipriešinsi – skaudės mažiau. Ir apsispręsti, kaip mes elgsimės, šįkart reikėtų jau dabar. Todėl tokiu laiku reikės kažko, kas leistų greitai grįžti prie esmės. Kas pasakytų, kas turėtų būti normalu, net jeigu viskas aplinkui taps nebenormalu. Juk parašytos knygos lieka ilgai po autorių mirties. Būtent todėl šįkart žinosim, ką daryti. Daryti, kas prasminga, nepaisant to, kaip viskas baigsis. Regis, toksai yra Donskio vilties apibrėžimas.

Režisierius Karolis Kaupinis