Dizainas kaip požiūris

Alice Rawsthorn

Dizainas

kaip požiūris

Alice Rawsthorn

Dizainas kaip požiūris

IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ

Eglė Naujokaitytė, Dangė Vitkienė

SPECIALIOJI REDAKTORĖ

Aurelija Slapšytė

REDAKTORĖ

Dangė Vitkienė

KOREKTORĖS

Inga Nomeikienė, Evelina Zenkutė

DIZAINAS

Aurelija Slapšytė

MAKETAVO

Violeta Boskaitė

PROJEKTO VADOVĖS

Jonė Juchnevičiūtė, Dovilė Zubavičiūtė, Eglė Maceinaitė

LEIDYKLOS REDAKTORĖ

Ūla Ambrasaitė

PROJEKTĄ FINANSUOJA

VERSTA IŠ

Alice Rawsthorn, Design as an Attitude, 2022 JRP|Editions, Geneva

ISBN 978-3-03764-582-6

Originalus leidimas anglų kalba publikuotas 2018 m. gegužės mėn.

© 2022 JRP|Editions, Geneva

© Alice Rawsthorn

© Michael Leckie, autorės portretas

© Aurelija Slapšytė, įvadas, 2026

© Aurelija Slapšytė, dizainas, 2026

© Leidykla LAPAS, www.leidyklalapas.lt, 2026

Visos teisės saugomos

ISBN 978-609-496-037-6

Tiražas 1000

Turinys

Už formos ribų

Aurelija Slapšytė

Įžanga

Dizainas kaip požiūris

1 skyrius

Kas yra dizainas kaip požiūris?

2 skyrius

Surask skirtumus: dizainas ir menas

3 skyrius

Amatų atgimimas

4 skyrius

Kas dedasi Žemėje?

5 skyrius

Daiktų kilmė

6 skyrius

Atgal į ateitį

7 skyrius

Ar dizainas vis dar yra (cislyčių) vyrų pasaulis?

8 skyrius

Dizaino spalvų klausimas

9 skyrius

Parodos linksmybės

10 skyrius

Rinktis, rinktis, rinktis...

11 skyrius

Padėtis nevaldoma

12 skyrius

Dizainas ir patrauklumas

13 skyrius

Kai blogiau būti negali

Dizaineriai ir dizaino projektai

Bibliografija Rodyklė

Už formos ribų

Aurelija Slapšytė

Nuo telefono rankoje iki nematomai mūsų pasirinkimus formuojančios miesto infrastruktūros. Nuo keramikos pamokoje nulipdyto puodelio iki namų interjero sprendimų. Dizainas tapo neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi, kurią ne kartą vienaip ar kitaip esate kūrę ir jūs. Mažų mažiausiai tikrai esate keitę šriftus „Word“ dokumente, ruošdamiesi pristatymui kom ponavę skaidres, dėlioję įrašo socialiniuose tinkluose vaizdus ar kūrę kvietimus savo šventei. Šiandien šie procesai atrodo savaime suprantami, tačiau dar visai neseniai tokiems darbams atlikti būtų reikėję specialistų komandos: tipografo,

galinčio parinkti šriftą, jo dydį ir surinkti tekstą, menininko vizualui sukurti, specialisto, paruošiančio maketo negatyvą spaudai. Atsiradęs asmeninis kompiuteris profesionalams skirtus įrankius, žinias ir ištobulintus procesus po truputį perkėlė į kiekvieno mūsų namus. Grafinis dizainas tapo laisvai prieinamas kiekvienam, turinčiam reikiamą programinę įrangą ar interneto ryšį. Tai iš esmės pakeitė tradicinį dizainerio ir vartotojo santykį – įgalino kurti kiekvieną.

Suvokimas, kad dizainas nebėra egocentriškas ir tampa vis atviresnis, mane aplankė studijuojant grafikos dizainą. Tada dar mažai girdėti dizaino naujadarai collaborative design, participatory design, social design skatino ieškoti naujų kūrimo metodų. Bendruomenės į(si)traukimas, dizainerių ir skirtingų sričių profesionalų bendradarbiavimas, dalijimasis žiniomis tuomet ardė į galvą įkaltą tradicinį individualistiško dizainerio paveikslą. Supratau, kad pasikeitęs santykis su dizainu keičia ir paties dizaino poreikį. Vieną iki šiol mano mėgstamiausių minčių apie dizainą ir šiandienybę radau Ezio Manzini knygoje provokuojančiu pavadinimu „Design When Everybody Designs“ („Dizainas, kai visi kuria dizainą“). Manzini teigia, kad pavadinime minimi „visi“ apima kiekvieną – tiek asmenį ar bendruomenę, tiek viešąją organizaciją ar įmonę, – „kurie besikeičiančiame šiandienos pasaulyje privalo kurti savo identitetą, rasti gyvenimo projektą“. Todėl kiekvieno mūsų gebėjimai pasitelkti dizainą, kad ir kokie jie būtų, kasdien vienaip ar kitaip yra išbandomi. Kartu tai paaiškina ir išaugusį dizaino poreikį. Pavyzdžiui, jei anksčiau vizualinėje komunikacijoje dizainas buvo suvokiamas tik kaip papildoma vertė, kurią, priklausomai nuo galimybių, buvo galima pasitelkti arba ne, šiandien jis nuo komunikacijos nebeatsiejamas. Norime to ar ne, kiekvieną dieną tiek pavieniai asmenys, tiek organizacijos privalo panaudoti turimas dizaino žinias ir gebėjimus tam, kad būtų matomi. Kaip dizaino lauke galiu veikti aš? Kaip galiu prisidėti prie šios industrijos, jei kurti šiandien gali kiekvienas? Ar galiu pasiūlyti ką nors prasminga, jei, rodos, jau viskas sukurta? Ar mano žinios ir patirtis vis dar turi vertę dirbtinio intelekto paveiktame procese, kai vaizdą, logotipą, iliustraciją geba

sugeneruoti kiekvienas? Tai egzistenciniai klausimai, kuriuos apsvarstyti linkėčiau kiekvienam kūrėjui. Atsakymus į juos –apie save ir dizainą, kurį šiandien galime kurti visi, – atradau tada, kai magistro darbo vadovė dr. Kristė Kibildytė-Klimienė pasiūlė pasidomėti dizaino kritikės Alice Rawsthorn tekstais. Autorės knygos „Hello World: Where Design Meets Life“ („Sveikas, pasauli: kur dizainas susitinka su gyvenimu“), „Dizainas kaip požiūris“ ir „Design Emergency: Building a Better Future“ („Dizaino krizė: kuriant geresnę ateitį“) padėjo geriau suprasti, ką reiškia vis atviresnė dizaino disciplina. Ilgą laiką apie dizainą kalbėjome akcentuodami formą: kėdės, arbatinuko, lempos, logotipo, automobilio. Pabrėždami tai, kas matoma, apčiuopiama, įkainojama. Tai natūralu. Industrializacijos laikotarpiu dizainas pakeitė pasaulį. Technologinės galimybės pasitelkus dizainą leido efektyviai gaminti kuo daugiau vienodų, lengvai tiražuojamų ir savo funkciją atliekančių produktų. Vis dėlto šiandien dizainas nebėra susijęs tik su estetika ir forma. Dėl savo atvirumo jis tapo viešojo sektoriaus, socialinių iniciatyvų, naujų technologijų, švietimo ir verslo dalimi. Vis dažniau girdime apie paslaugų dizainą, sistemų dizainą, ekologinį dizainą, socialinį dizainą, bet tuo pat metu vis dar dažnai nesutariame, ką iš tikrųjų turime omenyje sakydami „dizainas“ ir ką reiškia jį kurti. Ar tai estetika? Inovacija? Gyvenimus keičianti strategija? Čia slypi dizaino grožis: daugybė jo vardų ir pavidalų visada turėjo esminį tikslą – spręsti problemas.

Dizainas, anot Alice Rawsthorn, nėra tik dizaineriams – jis skirtas mums visiems, nes remiasi bendru mūsų gebėjimu įsivaizduoti, kad gali būti kitaip. Priemonių, kaip tobulinti savo aplinką ir pasaulį, ieškojome nuo seniausių laikų. Siekdami pagerinti gyvenimo būdą ar aplinką, užbarikaduodami priešistorinį urvą nuo plėšrūnų ar modifikuodami ieties galvutę, žmonės jau tada veikė kaip dizaineriai požiūristai. Pirmą kartą lietuviškai pasirodanti knyga „Dizainas kaip požiūris“ šias temas aptaria pristatydama dizainą ne kaip discipliną ar profesiją, o kaip požiūrį į pasaulį. Šiandien savo gyvenimo būdą ir aplinką turime keisti susidūrę su socialine nelygybe, migracija, technologijų etika, informacijos pertekliumi, manipuliacija,

kariniais konfliktais. Šie reiškiniai nėra nauji, tačiau pastaruoju metu jie paaštrėję ir glaudžiai susiję tarpusavyje. Tokie iššūkiai kaip klimato krizė jų padarinius paverčia nebe pavienėmis, nedidelėmis problemomis, o tarpusavyje susijusiomis sistemomis, kuriose kiekvienas sprendimas gali sukelti grandininę reakciją. Tokių problemų vien forma ar pavieniu objektu išspręsti nebeįmanoma. Ši perspektyva šiandien yra nepaprastai svarbi, nes ji skatina kritiškai vertinti situaciją, įžvelgti galimybes ir veikti atsakingai.

Knyga „Dizainas kaip požiūris“ apžvelgia šiuolaikinį dizainą remdamasi žurnale „Frieze“ autorės rašyta dizaino skiltimi. Knygą pradėdama savo įkvėpėjo, Bauhauzo dėstytojo László Moholy-Nagy 1947 m. išsakyta mintimi „Dizainas yra ne profesija, o požiūris“, Alice Rawsthorn kviečia dizainą ne tik matyti, bet ir apmąstyti. Į lietuvių kalbą išverstas antrasis, 2022 m. papildytas, knygos leidimas, kuriame aptariami ir tuo metu veikę dizaineriai bei organizacijos. Knygoje gausu pavyzdžių, atskleidžiančių, kaip dizaineriai, veikdami didelių krizių akivaizdoje, gali prisidėti prie jų sprendimo. Aptariami atvejai pristato dizainą plačiąja prasme, padeda suprasti, kaip jis veikia mūsų aplinkoje, ir leidžia apie dizainą kalbėti ne kaip apie abstrakčią koncepciją ar stilių, o kaip apie įtikinamą priemonę iššūkiams spręsti. Ši knyga nesuteiks recepto, kaip kurti dizainą, nepasiūlys tinklelių sistemų ar šriftų dydžių komponavimo principų. Tačiau ji paskatins prisiimti atsakomybę už pasaulį, kurį neišvengiamai kuriame. Jei dizainas yra požiūris, ši knyga yra kvietimas tą požiūrį pasirinkti.

Dizainas dažnai suvokiamas kaip tik šios profesijos atstovus dominanti niša, aptariama ir aprašoma daugiausia angliškai. Todėl knygos apie dizainą leidyba lietuvių kalba yra ir siekis praplėsti galimybę su dizaino industrija susipažinti platesnei auditorijai. Dar visai neseniai panašų virsmą Lietuvoje išgyveno architektūra. Aktyvūs ir įsitraukę lauko dalyviai, bendruomeniškumas, tekstų atsiradimas lietuvių kalba architektūrą pavertė reiškiniu, prieinamu vis daugiau žmonių. Per dešimtmetį architektūra Lietuvoje tapo svarbia tema, išėjusia už profesionalų rato ribų. Informacijos apie architektūrą šiandien

galime rasti įvairiausiais būdais, ją suprasti istoriniuose, dabarties ar ateities kontekstuose. Architektūros knygos lietuvių kalba, festivaliai, dirbtuvės, diskusijos tampa vis prieinamesni. Šis įdirbis prisidėjo ir prie Kauno modernizmo įtraukimo į

UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą 2023 m., o 2028 m. istorinėse Kauno centrinio pašto erdvėse, 1931 m. suprojektuotose architekto Felikso Vizbaro, įsikurs Nacionalinis architektūros institutas. Architektūros lauko pavyzdys įkvepia didinti ir dizaino temos prieinamumą.

Dizainas Lietuvoje taip pat ruošiasi virsmui ir yra matomas vis ryškiau. Pastaraisiais metais Lietuvos dizaino asociacija kuria ir tobulina 2027 m. pasirodysiantį dizaino žodyną – dizaino įžodinimas lietuviškai suteiks kalbinę bazę aiškesnėms disciplinų reikšmėms ir sukurs terminus, kuriuos įprastai vartojame tik angliškai. Daugėja ir dizaino renginių: 2016 m. Vilniuje prasidėjusi ir po Lietuvą išplitusi „Dizaino savaitė“ vyksta kasmet, Lietuvos dizaino asociacija trečius metus iš eilės organizuoja balandžio 27 d. pasaulyje minimos Tarptautinės dizaino dienos renginius, Baltijos šalių pakuočių dizaino apdovanojimai NAPA rengiami jau vienuoliktus metus, o rugsėjis tampa neatsiejamas nuo kūrybiškumo festivalio „ADC Lietuva“, į šalį sukviečiančio pasaulines dizaino ir reklamos žvaigždes bei apdovanojančio geriausius Lietuvoje sukurtus projektus. Vilniaus dailės akademijoje 2007 m. įkurtas Dizaino inovacijų centras rūpinasi akademijoje sukurtų dizaino projektų sėkme ir pristatymu užsienyje. Nuo 2011 m. centras organizuoja Jaunojo dizainerio prizą, apdovanojantį geriausius Lietuvos studentus komunikacijos, produkto ir mados dizaino kategorijose. Tai tik dalis to, kas vyksta Lietuvos dizaino lauke, ir esu beveik įsitikinusi, kad visose šiose iniciatyvose sutiksite požiūristinio dizaino vedamus kūrėjus, plečiančius dizaino suvokimą. Tikiuosi, kad ši knyga padės platesnei auditorijai susipažinti su dizainu kaip pokyčio vedliu, leis aplinkoje pamatyti daugiau dizaino, praplės dizaino žodyną.

Alice Rawsthorn knygoje – ir šiame įvade – ne kartą minimos sąvokos „požiūristai“ ir „požiūristinis dizainas“. Lietuvos kontekste gausu gyvenimą gerinančio dizaino pavyzdžių.

Vienas jų – 2025 m. programuotojo Vitalij Suckel ir meteorologo Gyčio Valaikos iniciatyva sukurta interneto svetainė Noballoons.lt. Baltarusijai vykdant hibridinę ataką prieš Lietuvą ir siunčiant kontrabandinius balionus Vilniaus kryptimi, kartais tenka riboti Vilniaus oro uosto veiklą. Tai sukelia nepatogumų keliaujantiesiems. Svetainė, remdamasi meteorologiniais duomenimis, apskaičiuoja tikimybę, kuriomis dienomis kontrabandiniai balionai gali pasiekti Vilniaus oro uostą. Keliautojams tai padeda planuoti kelionės laiką ir suteikia aiškesnį esamos situacijos vaizdą.

Dar vienas pavyzdys – dizainerių Ernestos Valantiejūtės, Adrianos Valantiejūtės ir Ingridos Kirkliauskaitės sukurtas meno terapija grįstas emocinio gydymo rinkinys „Cute Cure“, skirtas padėti sunkiomis ligomis sergantiems vaikams, daug laiko praleidžiantiems ligoninėse. „Cute Cure“ siekia stresą keliantį buvimą ligoninėje paversti kuo mažiau gąsdinančia patirtimi. Šiam tikslui dizainerės sukūrė rinkinį, sudarytą iš iliustruotų gyvūnėlių formos įmaučių lašelinėms, švirkštams, milteliams ir tabletėms. Slogioje ligoninės aplinkoje atsirandantys iliustruoti gyvūnėliai ne tik uždengia su gydymu susijusius, vaikams nemalonias emocijas keliančius objektus, bet ir tampa spalvingu interjero elementu. Vėliau įmautę galima pernaudoti meno terapijai – spalvinti, piešti ar rašyti jos vidinėje pusėje.

2022 m. prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai į Ukrainą, Lietuvoje instituciniu lygmeniu padidėjo dėmesys visuomenės informavimo ir pasirengimo sistemoms: pradėjo veikti interneto svetainė lt72.lt, vėliau ir mobilioji programėlė LT72, o Vilniaus miesto savivaldybė gyventojams pristatė mobiliąją programėlę „Kovas“. Tokių informavimo priemonių poreikis išaugo keičiantis saugumo suvokimui ir atsižvelgiant į karo patirtį Ukrainoje. Tai ypač aiškiai rodo Kyjivo pavyzdys: miesto savivaldybės programėlė „Kyiv Digital“, iki tol daugiausia naudota transporto, bilietų ir parkavimo paslaugoms, vos per 24 valandas nuo plataus masto Rusijos invazijos pradžios buvo pritaikyta naujai situacijai ir tapo svarbia saugumo priemone –joje atsirado oro pavojaus įspėjimai, slėptuvių žemėlapiai ir kita

gyvybiškai svarbi informacija. Dar vienas pavyzdys – Vilniaus universiteto kardiologo Justino Bacevičiaus 2025 m. pristatytas ant riešo dėvimas prietaisas „TeltoHeart“, nuolat sekantis širdies ritmą ir padedantis pastebėti pavojingus jo pokyčius. Šis

įrenginys itin aktualus Lietuvoje, kur kraujotakos sistemos ligos yra dažniausia mirties priežastis.

Tai tik keletas iš daugelio pavyzdžių, kai įvairių sričių profesionalai, sujungdami savo žinias su dizainu, prisideda prie geresnės gyvenimo kokybės. Čia ir slypi dizaino kaip požiūrio esmė – ne būti pastebėtam, o nuosekliai, neieškant pripažinimo veikti formuojant mūsų kasdienybę.

Įžanga

Dizainas kaip požiūris

Nyderlandų ne pelno organizacijos „The Ocean Cleanup“ („Vandenyno švarinimas“) tikslas –vieną didžiausių pasaulio taršos problemų spręsti renkant plastiko šiukšles iš upių ir vandenynų. Nuotraukoje užfiksuota, kaip komanda 2021 m. tiria „The Ocean Cleanup“ sistemos 002 švarinimo zoną Ramiajame vandenyne.

Dizainas – ne profesija, o požiūris.

– László Moholy-Nagy 1

Naujieji metai prasidėjo prastai. Šešerius metus kovojęs su finansinėmis krizėmis ir sprendęs politinius konfliktus stengdamasis įkurti naują dizaino mokyklą Čikagoje, 1945 ­ųjų pradžioje László Moholy­Nagy vėl susipyko su mokyklos valdyba – šį kartą dėl studentų stokos. Tuo pat metu reikėjo ieškoti naujų patalpų, nes pavasarį baigėsi nuomos sutartis. Pirmoji jo mokykla Čikagoje buvo uždaryta praėjus kiek daugiau nei metams, antrajai grėsė toks pat likimas. Galiausiai Moholy­Nagy įtikino valdybą, ir mokykla išliko, tačiau kova dėl jos išsaugojimo smarkiai pakenkė jam pačiam.

Moholy-Nagy vylėsi, kad 1945 m., sulaukęs 50-mečio, galės daugiau laiko skirti prieš dvejus metus pradėtai rašyti knygai apie vizualumo teoriją. Tačiau su mokykla susijusios bėdos pasirodė tokios pragaištingos, kad dienas teko skirti dėstymui ir administravimui, o vakarus užimdavo komerciniai dizaino projektai, kurie leido išlaikyti šeimą, ir knygai likdavo vos kelios valandos savaitgaliais. Negana to, 1945 m. rudenį jis sunkiai susirgo – jam diagnozuota leukemija. Net gulėdamas ligoninėje jis primygtinai prašė žmonos Sibylės atnešti nuotraukas, piešinius ir užrašus, kad tarp kraujo perpylimų, injekcijų ir spindulinės terapijos galėtų dirbti prie maketų2.

Moholy-Nagy buvo išrašytas prieš pat Kalėdas, o jau kitą mėnesį grįžo į pareigas mokykloje. Pavasarį ir vasarą jis stengėsi išnaudoti kiekvieną laisvą akimirką, kad užbaigtų knygą, tačiau sveikata toliau blogėjo, ir 1946 m. lapkričio 24 d. jis mirė3. Kitąmet pasirodė „Vision in Motion“ („Vizija judesyje“). Kaip tada, taip ir dabar veikiausiai nė vienas skaitytojas neįtaria, kokį siaubą autorius išgyveno ją rašydamas. Ši knyga –

Moholy-Nagy vizijos apie dizainą, meną, technologijas, kūrybinį ugdymą ir jų vaidmenį visuomenėje manifestas – apibendrina išskirtinai talentingos ir dinamiškos asmenybės idėjas: nuo konstruktyvizmo gimimo jo gimtojoje Vengrijoje po Pirmojo pasaulinio karo, Bauhauzo suklestėjimo Vokietijoje XX a. 3 deš. iki modernizmo iškilimo 4 deš. Didžiojoje Britanijoje ir vėliau Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nors rašydamas „Vision in Motion“ Moholy-Nagy sunkiai sirgo, knyga spinduliuoja jam būdinga energija ir optimizmu, ypač tikėjimu dizaino galia kurti geresnį pasaulį.

Eklektišką, įkvepiančią dizaino viziją ir aistringą įsitikinimą, kad visuomenei pravartu priimti atviresnį ir pažangesnį požiūrį į dizainą, apibendrina citata iš knygos „Vision in Motion“ antro skyriaus: „Dizainas – ne profesija, o požiūris.“ Visada mėgau šią frazę, nors šiandien nuoroda į „dizainą“ joje skamba kiek senamadiškai. „Dizaino idėja ir dizainerio profesija turi būti transformuojamos iš specializuotos funkcijos sampratos į universalią išradingumo ir išmonės laikyseną, leidžiančią į projektus žvelgti ne izoliuotai, o siejant juos su individo

ir bendruomenės poreikiais, – rašė Moholy-Nagy. – Galiausiai visi dizaino klausimai susilieja į vieną didį „dizaino gyvenimui“ klausimą. Sveikoje visuomenėje šis „dizainas gyvenimui“ skatins kiekvieną profesiją ir pašaukimą atlikti savo vaidmenį, kadangi jų darbų tarpusavio susietumas lemia bet kurios civilizacijos kokybę.“4

Moholy-Nagy siekė išlaisvinti dizainą iš jam nuo pramonės revoliucijos priskirto profesinio vaidmens ir apibrėžti jį kaip improvizacinę, intuicija, išradingumu ir išmone grįstą terpę, atvirą visiems. Jis buvo drąsus, dosnus, maištingas ir nežabojamai smalsus – viena mano mėgstamiausių asmenybių dizaino istorijoje. Kas galėtų atsispirti išeiviui menininkui ir intelektualui, kuris, dėvėdamas fabriko darbininko kombinezoną, pabrėžė savo aistrą technologijoms, o dėstydamas Bauhauze leido moterims studijuoti, ką tik jos nori – net ir dalykus, anksčiau laikytus skirtais vien vyrams? Ir kas nesižavėtų Moholy-Nagy drąsa jam atvykus į Jungtines Valstijas? Nors jo nauja kasdiene uniforma tapo verslo kostiumas, jo politinės pažiūros liko tokios pat radikalios: tais laikais, kai miesto švietimo sistema dar buvo iš esmės segreguota, Moholy-Nagy į savo Čikagos dizaino mokyklą priėmė juodaodžius studentus ir dėstytojus. Kad ir kur gyveno, kad ir kokios buvo jo asmeninės aplinkybės, Moholy-Nagy nepaliaujamai eksperimentavo: jis ne tik taikė tuo metu dar naujas kino ir fotografijos medijas, bet ir tyrinėjo jų poveikį vizualiajai kultūrai bei kitoms kasdienio gyvenimo sritims.

Moholy-Nagy dizaino kaip požiūrio samprata rėmėsi jo jaunystės įsipareigojimu konstruktyvizmo judėjimui, su kuriuo jis susidūrė Budapešte iškart po Pirmojo pasaulinio karo. Dizainas pirmiesiems konstruktyvistams turėjo didelę įtaką – to meto rusų menininkai, rašytojai, intelektualai paskutiniais karo metais ir netrukus po jo telkėsi, dalijosi idėjomis ir planavo socialinius pokyčius. Tarp jų buvo Aleksandras Rodčenko, jo žmona Varvara Stepanova, Aleksejus Ganas, El Lisickis ir Liubov Popova. Jų įsitikinimu, menininkai, dizaineriai ir mokslininkai turėtų bendradarbiauti su pramone, kad sukurtų geresnę ir teisingesnę visuomenę, kurdami, kaip teigė Popova, „naujus daiktus

naujam gyvenimui“. Tam pritarė ir konstruktyvistai, su kuriais

Moholy-Nagy bendravo gyvendamas Vienoje ir Berlyne XX a. 3 deš. pradžioje.

1923 m. kovą atvykęs į Bauhauzą, Moholy-Nagy šią viziją pristatė ir čia. Per penkerius metus jis tapo įtakingiausiu mokyklos dėstytoju ir prisidėjo prie Bauhauzo kaip progresyvios, eksperimentams atviros institucijos formavimo. 1928 m. palikęs Bauhauzą, jis visus naujus projektus, įskaitant Čikagoje

įkurtas mokyklas, kūrė ta pačia dvasia, kurią vėliau aiškiai išdėstė knygoje „Vision in Motion“ apibrėžtoje dizaino kaip požiūrio koncepcijoje.

Ši knyga pavadinta „Dizainas kaip požiūris“ ne tik pagerbiant Moholy-Nagy, bet ir todėl, kad šie žodžiai apibendrina daugelį čia aptariamų projektų. Pirmas leidimas parengtas remiantis žurnalo „Frieze“ rubrika „By Design“, kurią 2014–2017 m. rengiau apžvelgdama, mano galva, svarbiausius šiuolaikinio dizaino klausimus. Vėliau šis leidimas buvo atnaujintas ir papildytas naujais tekstais. Mano tikslas išlieka toks pat kaip ir tada: aprašyti, mano manymu, džiuginantį, nors ir sudėtingą dizaino laikotarpį, kai pati disciplina ir jos poveikis mūsų gyvenimui smarkiai kinta.

Kadangi dizainas įvairiais laikais ir įvairiuose kontekstuose įgavo daugybę skirtingų reikšmių ir ne kartą buvo apaugęs klišėmis, norėčiau pradėti nuo savo požiūrio į dizainą. Kad ir kokia forma, dizainas visada atliko esminį vaidmenį: buvo permainų katalizatorius, interpretuojantis įvairius pokyčius –socialinius, politinius, ekonominius, mokslinius, technologinius, kultūrinius, ekologinius ir kitus – ir siekiantis nukreipti jų poveikį teigiama linkme, o ne atvirkščiai. Knyga „Dizainas kaip požiūris“ nagrinėja, kaip dizaineriai (profesionalai ir ne tik) atlieka šį vaidmenį itin neramiame ir dažnai grėsmingame šiandienos pasaulyje, patiriančiame neregėto greičio ir masto pokyčius daugelyje sričių.

Tarp šių pasaulinės svarbos iššūkių – vis gilėjančios ekstremaliõs klimato kaitos ir pabėgėlių krizės, augantis skurdas, išankstinis nusistatymas, netolerancija ir ekstremizmas; be to, aiškiai pripažįstama, kad daugelis per praėjusį šimtmetį mūsų

gyvenimą reguliavusių sistemų ir institucijų šiandien nebeatlieka savo funkcijų, taip pat būtina atkurti pasaulį po COVID-19 krizės ir apsisaugoti nuo būsimų pandemijų. Be to, vis sudėtingesnės ir galingesnės technologijos žada keisti visuomenę – nebūtinai į gerąją pusę. Knygoje aprašoma, kaip dizaineriai reaguoja į šiuos iššūkius, inicijuodami ir įgyvendindami projektus, kuriais siekiama mažinti klimato kaitos poveikį, atkurti nebeveiksmingą sveikatos priežiūrą ir socialines paslaugas, teikti pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo stichinių ar žmogaus sukeltų katastrofų, padėti prieglobsčio ieškantiems įsikurti naujose bendruomenėse, niuansuotai išreikšti lyčių tapatybes ir ginti socialinį teisingumą. Knygoje taip pat apžvelgiama dizaino santykio su kitomis disciplinomis – menu, amatais – raida bei jo vaidmuo atgimstant susidomėjimui gamyba ir kūryba, nesvarbu, tai būtų rankinis, mechaninis ar skaitmeninis procesas. Galiausiai aptariami ir pastarojo meto dizaino kultūros pokyčiai: ji ne tik tampa įvairesnė, įtraukesnė pagal lytį, geografiją ar etninę kilmę, bet ir atsiveria žmonėms iš įvairių sričių, formaliai nesimokiusiems dizaino, tačiau aktyviai dalyvaujantiems dizaino procese.

Technologiniai pokyčiai – taip pat nuolat pasikartojanti tema. Be to, kad aptariami dizaino laimėjimai ir nesėkmės kuriant kadaise neįtikimas, o šiandien įprastas technologijas, tokias kaip kriptovaliutos, blokų grandinės ir biometrinis identifikavimas, „Dizainas kaip požiūris“ prognozuoja ir neuromorfinės inžinerijos, bioinformatikos, autonominių automobilių, sintetinės biologijos bei kitų sričių pasiekimų poveikį netolimoje ateityje. Kaip šios naujovės pakeis tai, ko tikimės iš dizaino ir ko mums iš jo reikia? Kaip jos veiks mūsų lūkesčius, pasirinkimo ir kontrolės galimybes įvairiose gyvenimo srityse, taip pat mūsų gebėjimą reikšti vis labiau kintančią, niuansuotą ir idiosinkratišką asmeninę tapatybę?

Ne visus knygoje aprašytus projektus dizaineriai įgyvendino Moholy-Nagy apibrėžta dizaino kaip požiūrio dvasia, tačiau daugelį – taip. Apibrėždamas dizainą kaip požiūrį, Moholy-Nagy akcentavo jo potencialą tapti galinga visuomenės jėga – išmoningu pokyčių veiksniu, mažiau varžomu komercinių apribojimų.

Tokiu keliu visad ėjo dalis kūrėjų: Rodčenko, Stepanova, El Lisickis, Popova, Ganas ir pats Moholy-Nagy. Prie jų rikiuojasi ir JAV dizaineris, inžinierius, architektas, aktyvistas R. Buckminsteris Fulleris, jau XX a. 3 deš. perspėjęs dėl industrializacijos daromos žalos aplinkai ir visą savo profesinį gyvenimą skyręs jai mažinti. Per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo Fulleris sprendė būsto trūkumo problemą, kurdamas greitai ir saugiai surenkamus pastatus. 7–8 deš. jis siekė telkti pasaulinį „visapusiškų dizainerių“ judėjimą, kuris – atsisakęs vien komercinių motyvų – skirtų savo įgūdžius geresnei ateičiai kurti; šis sumanymas stulbinamai primena Moholy-Nagy požiūristus.

Dizainas tapo ir iškalbinga politinio protesto forma. 1968 m. gegužę per studentų sukilimą jauni prancūzų menininkai ir dizaineriai, užėmę Paryžiaus Aukštąją dailės mokyklą (École

Supérieure des Beaux-Arts), įkūrė „L’Atelier Populaire“ („Liaudies dirbtuves“) ir jose sukūrė šimtus plakatų pavadinimu „Kovai tarnaujantys ginklai“ („Weapons in the Service of Struggle“).

Anoniminiai kolektyvo „Gran Fury“ nariai 9 ir 10 deš. sandūroje išradingai pasitelkė dizainą kurdami plakatus, reklaminius stendus, marškinėlius, lipdukus, taip visame pasaulyje skleisdami žinią apie AIDS ir kvestionuodami klaidingus įsitikinimus apie šią ligą. Tipinis „Gran Fury“ darbas – plakatų serija su taikliu ir įsimintinu šūkiu: „Bučiniai nežudo: žudo godumas ir abejingumas“ („Kissing Doesn’t Kill: Greed and Indifference Do“).

Nors tokie projektai įkvepia, dizainas kaip požiūris visą XX a. liko dizaino bendruomenės paraštėse. Vis dėlto per pastarąjį dešimtmetį dizainas radikaliai transformavosi į knygoje „Vision in Motion“ aprašytą takią, atvirą terpę. Pagrindinis šių pokyčių veiksnys, be konkrečių žmonių ryžto ir energijos, yra daugybė skaitmeninių priemonių, pakeitusių dizaino praktiką ir galimybes. Dauguma šių technologijų yra palyginti paprastos ir nebrangios, tačiau išradingai taikomos gali būti nepaprastai naudingos, leidžiančios dizaineriams veikti savarankiškai. Pavyzdžiui, sutelktinio finansavimo platformos suteikia galimybę pritraukti kapitalo (tam pasitarnauja ir vis gausėjantis labdaros fondų, remiančių socialinius bei

humanitarinius dizaino projektus, spektras – „Acumen“, Billo ir Melindos Gatesų fondas, „Kendedos“ fondas). Kompiuteriais dizaineriai gali apdoroti milžiniškus kiekius duomenų ir remtis atvirųjų šaltinių informacija, organizuodami aktyvistines kampanijas ir tyrimus. Socialiniai tinklai padeda skleisti žinią apie dizainerių darbus, rasti bendradarbių, tiekėjų ir gamintojų, gauti finansavimą ar sulaukti žiniasklaidos dėmesio. Jau atskirai kiekvienas šių pokyčių turėtų teigiamą poveikį dizaino kultūrai, o drauge jie veikia transformuojamai. Be to, šiandieniams dizaineriams požiūristams padeda ir vis didesnis pripažinimas, sustiprėjęs per COVID-19 krizę, kai paaiškėjo, jog nusistovėjusios metodikos nebetinkamos itin svarbiose srityse, įskaitant socialines paslaugas, sveikatos apsaugą, ekonominį vystymąsi ir nelaimių padarinių valdymą, todėl šių sektorių specialistai vis dažniau išbando naujas strategijas.

Tai nereiškia, kad kiekvienas dizaineris privalo – ar turėtų – tapti požiūristu. Daugelis toliau įprastai studijuos, praktikuos specializuotas sritis (pavyzdžiui, automobilių, mados, grafinį, interjero, produktų, programinės įrangos ar vartotojo patirties dizainą) ir dirbs komerciniame sektoriuje. Tiems, kuriems pasiseks, tai bus malonus, iššūkių kupinas, produktyvus ir vertingas darbas. Kai kurie prisidės prie komercinių dizaino iniciatyvų, kurios skatina socialinę ir aplinkosauginę pažangą, pavyzdžiui, kurdami veiksmingesnes energijos gamybos iš atsinaujinančiųjų išteklių sistemas5. Tačiau vis daugiau dizainerių naudosis galimybe nepriklausomai spręsti politinius, kultūrinius ir ekologinius klausimus. Jie taip pat kurs savitus darbo metodus, dažnai bendradarbiaudami su kitų sričių profesionalais – menininkais, programuotojais, ekonomistais, politikais, antropologais, psichologais, socialinių mokslų ar statistikos specialistais. Ir, atvirkščiai, šios bendruomenės bus vis labiau pasirengusios bendradarbiauti su dizaineriais ir dizainu, kaip ir numatė Moholy-Nagy.

Kitame skyriuje paaiškinsiu, ką dizainas kaip požiūris reiškia praktiškai, o čia pateiksiu du pavyzdžius. Pirmasis yra iki šiol vienas drąsiausių ir sulaukusių daugiausia viešumo: tai Nyderlandų ne pelno organizacija „The Ocean Cleanup“, siekianti

spręsti vieną didžiausių pasaulinės taršos problemų – pašalinti vandenynus nuodijančias plastiko atliekas. Organizaciją 2013 m. įkūrė devyniolikmetis dizaino inžinerijos studentas Boyanas Slatas, per atostogas Graikijoje nardydamas aptikęs daugiau plastikinių maišelių nei žuvų. Projektas startavo nuo tuo metu rekordinės – 2,2 mln. JAV dolerių – sutelktinio finansavimo sumos, skirtos, atrodytų, pagirtinam, bet beprotiškai ambicingam planui – surinkti plastiką iš didžiulių Ramiojo vandenyno šiukšlių salų. Slato planus kritikavo ir mokslininkai, ir aplinkosaugininkai, tačiau jis pritraukė dar dešimtis milijonų dolerių iš dotacijų bei aukų, kad galėtų baigti įrangos kūrimą ir bandymus, taip parodydamas, kaip stipriai gali veikti drąsus dizaino projektas, nukreiptas į esminę ekologinę problemą. Po ilgų ir neretai sunkių bandymų Ramiajame vandenyne „The Ocean Cleanup“ baigė tiesioginius bandymus, o tada toliau tobulino „Interceptor“ – mažesnį upėms skirtą šiukšlių surinkimo laivą, kad plastikas apskritai nepasiektų vandenyno.

Ne mažesnio užmojo projektas – „Sehat Kahani“: dviejų gydytojų, Saros Saeed Khurram ir Iffat Zafar Agos, intuityviai pritaikytas dizainas reikšmingai pagerino sveikatos priežiūros kokybę ir prieinamumą Pakistane, ypač moterims. Šalyje gyvena apie 200 mln. žmonių, o gydytojų paslaugos prieinamos mažiau nei pusei. Moterims dar sunkiau, nes labai trūksta gydytojų moterų. Ištekėjusios ir susilaukusios vaikų jos patiria didelį socialinį ir šeimos spaudimą nustoti dirbti; taip nutiko ir Saeed Khurram – pastojusi ji buvo priversta išeiti iš darbo. Taigi labai trūksta moteriškosios lyties gydytojų, galinčių rūpintis Pakistano moterimis, nes daugelis jų nenori būti gydomos vyrų. Saeed Khurram ir Zafar Aga 2017 m. įkūrė „Sehat Kahani“ (išvertus iš urdu kalbos – „Sveikatos istorija“), kad gydytojos galėtų dirbti iš namų ir tiesioginiu vaizdo ryšiu apžiūrėti pacientes klinikose visame Pakistane. Gydytojos palaikė ryšį su klinikose dirbančiomis slaugytojomis ir bendruomenės sveikatos priežiūros darbuotojomis, organizuojančiomis pacienčių gydymą. Idėjos iniciatorės susidūrė su daugybe kliūčių – nuo nepastovaus elektros tiekimo kaimo klinikose iki pacienčių abejonių, ar ekrane matoma gydytoja tikrai kvalifikuota, – tačiau Saeed Khurram

Iš namų dirbanti gydytoja, dalyvaujant slaugytojai, nuotoliu konsultuoja pacientę „Sehat Kahani“ tinklo klinikoje Karačyje. Šio telemedicinos tinklo paslaugomis jau pasinaudojo per 3 mln. pacientų visame Pakistane.

ir Zafar Aga rado praktinių sprendimų. Prasidėjus COVID-19 pandemijai, „Sehat Kahani“ jau buvo pristatę programėlę – per karantiną ji tapo neįkainojama. Netrukus programėlę pritaikė, kad paslauga galėtų naudotis ne tik moterys, bet ir vyrai.

Projektas sulaukė vyriausybės paramos, ir iki 2022 m. visame Pakistane gydyta daugiau kaip 3 mln. pacientų. Tradiciškai dizainas nelaikomas akivaizdžiu sveikatos priežiūros paslaugų trūkumo ar plastiko taršos problemos sprendimu. Niekas nesitikėjo, kad nepriklausomi dizaineriai pritrauks dešimtis milijonų dolerių ir imsis tokio masto aplinkosauginių iniciatyvų kaip „The Ocean Cleanup“ ar kad gydytojai, tokie kaip Saeed Khurram ir Zafar Aga, įsitikins, jog dizainas gali tapti veiksminga jų darbo priemone. Net ir šiandien daugelis dizainą greičiau suvokia kaip stiliaus įrankį – arba net kaip vieną priežasčių, kodėl vandenynus taip nuodija plastikas, – o ne kaip priemonę tiems vandenynams valyti. Jei norime įgyvendinti Moholy-Nagy „dizaino gyvenimui“ viziją, šiuos stereotipus būtina griauti. Vienintelis būdas – įrodyti dizaino kaip požiūrio (mąstymo būdo) vertę kitose, ne dizaino, srityse. Kodėl, priešingu atveju, politikai, valstybės tarnautojai ar nevyriausybinės organizacijos turėtų manyti, kad dizainas gali padėti užtikrinti teisingumą karo nusikaltimų aukoms ar sukurti veiksmingesnes pasaulines skaitmeninių atliekų tvarkymo sistemas? Ir kodėl gydytojai turėtų toliau su juo eksperimentuoti? Dizainas atliks svarbesnį vaidmenį mūsų gyvenime tik tuo atveju, jei pagrįs savo reikalingumą – bus taikomas išmintingai ir jautriai, vadovaujantis „universalia išradingumo ir išmonės laikysena“, aprašyta knygoje „Vision in Motion“6.

[1] László Moholy-Nagy, Vision in Motion, Chicago: Paul Theobald & Co, 1947, p. 42.

[2] Sibyl Moholy-Nagy, Moholy-Nagy: Experiment in Totality, New York: Harper & Brothers, 1950, p. 213–223.

[3] Ten pat, p. 247.

[4] Moholy-Nagy, Vision in Motion, p. 42.

[5] Alas Gore’as 2016 m. Vankuveryje surengtoje konferencijoje „TED 2016“ sakydamas kalbą pavadinimu „Optimizmo dėl klimato kaitos priežastis“ kaip vieną pagrindinių optimizmo prie-

žasčių nurodė netikėtai didelį energijos gamybos iš atsinaujinančiųjų išteklių augimą ir mažėjančią jos kainą. Gore’as paaiškino, kad sakant šią kalbą vėjo energijos pagaminama virš 20 kartų daugiau, nei prognozuota 2006 m., kai jis skaitė paskaitą „Nepatogi tiesa“. Jis taip pat paaiškino, kad saulės energijos pagaminama beveik 70 kartų daugiau, todėl galima sunaudoti mažiau iškastinio kuro. Al Gore, „The Case for Optimism on Climate Change“, TED kalba, 2016, https:// www.ted.com/talks/al_gore_the_case_ for_optimism_on_climate_change.

[6] Moholy-Nagy, Vision in Motion, p. 42.

1 skyrius Kas yra dizainas kaip požiūris?

Programinės įrangos dizainerio Arthuro Zango sukurtas mobilusis širdies monitorius „Cardiopad“ Kamerūne ir kitur teikia vilčių pagerinti sveikatos priežiūros kokybę.

Pernelyg dažnai dizainerio vaidmuo apsi ­

riboja tuo, kad jis tik „aprengia“ informacijos rinkinį, prie kurio kūrimo neprisidėjo. Štai – knyga. Jūs jos neparašėte. Jūs jos ir nekeičiate – tik pateikiate kito sukurtą medžiagą. Iš tikrųjų jūs nė nebendradarbiaujate: medžiaga jau parengta, tai – duotybė. Nusprendžiau tokį mąstymą išmesti iš galvos.

– Muriel Cooper 1

Jei kuris nors dizaineris ir įkūnija dizaino kaip požiūrio idėją, tai – Willemas Sandbergas. 1945–1962 m., vadovaudamas Amsterdamo „Stedelijk“ muziejui, jis ne tik pavertė jį viena dinamiškiausių pokario kultūros institucijų – skatino naujas meno kryptis, į kolekciją įtraukė dizainą bei fotografiją – bet ir neoficialiai, be atlygio ėmėsi grafikos dizainerio vaidmens. Dirbdamas iki vėlumos, o per valdybos posėdžius po stalu braižydamas eskizus, jis sukūrė šimtus parodų katalogų ir plakatų, taip pat visą „Stedelijk“ kanceliarinę produkciją ir bilietus. Sandbergas labai didžiavosi savo grafikos darbų asketiškumu. Daugelis plakatų buvo vien

tipografiniai, sukomponuoti iš nedidelio Amsterdamo savivaldybės spaustuvės šriftų rinkinio ir ne daugiau nei trijų spalvų (viena jų visada – raudona). Vis dėlto Sandbergo kompozicijos buvo tokios išmoningos, pasižyminčios taikliais spalvų ir šriftų kontrastais, kad jo kūriniai atrodė elegantiški, įtaigūs ir tiksliai atliepė kiekvienos parodos temą.

Jei Sandbergo reputacija būtų grindžiama vien jo grafikos darbais „Stedelijk“ muziejui, jis būtų šlovinamas kaip talentingas dizaineris modernistas. Tačiau jo indėlis gerokai didesnis – dizainą jis pasitelkė kur kas ambicingesniems tikslams. 1897 m. pasiturinčioje olandų šeimoje gimęs Sandbergas žavią jaunystę praleido Europos intelektualų aplinkoje: metus studijavo dailę Amsterdame, lankėsi avangardistų sambūriuose Austrijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje, dirbo Šveicarijos spaustuvėje, ten susižavėjo tipografija. 1928 m. grįžęs į Amsterdamą įkūrė grafikos dizaino studiją ir pradėjo dirbti „Stedelijk“ muziejuje. Jo įžvalgūs patarimai parodų turinio klausimais lėmė, kad 1937 m. muziejus jį paskyrė kuratoriumi. Kitais metais Sandbergas surengė abstrakčiojo meno parodą – vieną pirmųjų tokio pobūdžio parodų dideliame tarptautiniame muziejuje.

Lemtingas lūžis jo gyvenime įvyko Antrojo pasaulinio karo metais: 1940 m. Vokietijai užpuolus Nyderlandus, Sandbergas įsitraukė į pasipriešinimo judėjimą ir rado naujų būdų pritaikyti dizainerio įgūdžius.

Pirmais okupacijos metais, pasitelkdamas grafikos ir tipografijos žinias, jis klastojo asmens dokumentus šimtams žydų, politinių disidentų ir kitų persekiojamų žmonių. Sekmadieniais suklastoti dokumentai buvo spausdinami spaustuvėje, priklausiusioje vienam artimiausių jo draugų, pasipriešinimo bendražygiui Fransui Duwaeriui. Sandbergo klastotės buvo tokios įtikinamos, kad dauguma žmonių, kuriems jis padėjo, sėkmingai išvengė sulaikymo. (Vėliau jis tai pavadino „didžiausiu pagyrimu, kokio esu sulaukęs už tipografinį darbą“2.) Tačiau gestapas turėjo patikimą būdą tikrinti dokumentų autentiškumą – lyginti juos su oficialiais įrašais, saugotais Amsterdamo Viešųjų įrašų biure. Desperatiškai siekdamas užkirsti tam kelią, 1943 m. Sandbergas su keturiais draugais padegė šį biurą ir

Alice Rawsthorn

Dizainas kaip požiūris

„Lapo“ redakcijoje ieškome knygų, kurios leistų skaitytojui nauju kampu pažvelgti į mus supančias, bet menkai pažintas sritis – architektūrą, antropologiją, matematiką ar vizualumo kultūrą. Alice Rawsthorn knygoje Dizainas kaip požiūris dizainą pristato ne kaip siauram profesionalų ratui aktualią discipliną, bet kaip pokyčių variklį, kasdienybės dalį ir, svarbiausia, mąstymo būdą. Autorė entuziastingu žingsniu veda skaitytoją per įvairius istorijos laikotarpius ir pasaulio kampelius, kur išmoningi dizaino sprendimai padeda spręsti sveikatos, klimato, socialinės nelygybės ir kitas krizes. Perskaitę šią knygą ir apsižvalgę aplink, dizaino pėdsakų imsite pastebėti visur – nuo dantų pastos pakuotės iki viešojo transporto sistemos, biotechnologijų, duomenų mokslo ar socialinės politikos. Tikimės, kad Alice Rawsthorn knyga paaštrins jūsų žvilgsnį į nepastebimus, bet mūsų patogumą ir gerovę lemiančius dizaino sprendimus.

– J. E. J.

Išleido Leidykla LAPAS nuo 2014 m.