Iš norvegų kalbos vertė Rita Butkutė-Sales
Vilnius, 2020
Turinys Pratarmė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 7 Nuo 1840 iki 1860 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Abiejų Sicilijų Karalystė: Persisotinę aristokratai ir begalinis skurdas . . . . . . Helgolandas: Nuo visų mėgstamo salyno iki bombų taikinio .. . . . . . . . . . . . Naujasis Bransvikas: Imigrantai su makaronais ant ausų.. . . . . . . . . . . . . . . . Korjentesas: Pašto ženklai iš kepyklos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Labuanas: Besaikės girtuoklystės abejotinos reputacijos Pietų jūrų rojuje . . . . . . . . . . Šlėzvigas: Skandinavizmas ir kariniai maršai.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Danijos Vest Indija: Karštligiškai parduodamos vergų salos . . . . . . . . . . . . . . Van Dimeno Žemė: Pataisos kolonija su šiurpokais pašto ženklais . . . . . . . . . Elobėjus, Koriskas ir Anobonas: Antiimperializmas ir sunerimę misionieriai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Vankuverio sala: Medinės šventyklos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
13 14 20 26 32 38 44 50 56 62 68
Nuo 1860 iki 1890 .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 75 Obokas: Prekyba ginklais ir ožkienos sriuba.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 76 Bojaka: Dekadentų karai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 82 Alvaras: Pamišėliai radžos ir saldus desertas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 88 Rytų Rumelija: Prie rašomojo stalo sukurpta valstybė . . . . . . . . . . . . . . . . . . 94 Oranžijos Laisvoji Respublika: Psalmės ir rasizmas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 100 Ikikė: Salietros karas dulkėtoje dykynėje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 106 Bopalas: Kunigaikštės po burkomis .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 112 Sedangas: Nuo Eliziejaus laukų iki Kon Tumo . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 118 Perakas: Protą sujaukęs alavas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 124 Nuo 1890 iki 1915 .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Sent Mari sala: Civilizuota panika atogrąžų utopijoje.. . . . . . . . . . . . . . . . . Nandgaunas: Taikingas fanatizmas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Kiaučou: Aikštingasis kaizeris ir nešvarūs žaidimėliai . . . . . . . . . . . . . . . . . . Ugnies Žemė: Auksu aptekęs diktatorius.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Mafekingas: Apgaulingieji skautų manevrai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Karolinų salos: Jūrų agurkai mainais į akmeninius pinigus .. . . . . . . . . . . . . Panamos kanalo zona: Sibiras Karibuose . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
131 132 138 144 150 156 162 168
Nuo 1915 iki 1925 .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Chidžazas: Kartaus braškių skonio pašto ženklai .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Alnaštynas: Nepriklausomybės vasara . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Džubio kyšulys: Pašto lėktuvai dykumoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Rusijos Pietūs: Iš valdžios išsviestas baltasis riteris . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Batumis: Naftos karštinė ir mėsinės musės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Dancigas: Arbatėlė su Hitleriu . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Tolimųjų Rytų Respublika: Utopistai tundroje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Tripolitanija: Fašistų oro lenktynės islamizmo lopšyje . . . . . . . . . . . . . . . . . Rytų Karelija: Nacionalinis romantizmas ir patosas miškų gūdumoje .. . . . . . . . . . . . . . . Karnaras ir Fiumė: Poezija su fašizmo prieskoniu .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
175 176 182 188 194 200 206 212 218
Nuo 1925 iki 1945 .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Mandžukas: Blogio epicentre . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Inini: Mirtinos nuodėmės neįžengiamose džiunglėse . . . . . . . . . . . . . . . . . . Sasenas: Vaikystės rojus nykiausioje pasaulio vietoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . Tanu Tuva: Uždara valstybė su ekscentriškais pašto ženklais . . . . . . . . . . . . . Tanžero Tarptautinė Zona: Mūsų dienų Sodoma . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Chatajus: Genocidas ir surežisuotas referendumas .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Normandijos salos: Sabotažas su pašto ženklais . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Pietų Šetlando salos: Pingvinai krosnyje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
239 240 246 252 258 264 270 276 282
Nuo 1945 iki 1975 .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Triestas: Istorijos kryžkelėje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Riūkiū: Į sistemą įdiegtos savižudybės.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Pietų Kasajus: Vargšai balubai ir vertingieji mineralai . . . . . . . . . . . . . . . . . Pietų Molukai: Prieskoniai ir terorizmas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Biafra: Masinis badas ir karas per trečiąsias šalis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Aukštutinė Jafa: Namai iš molio ir akį rėžiantys pašto ženklai .. . . . . . . . . .
289 290 296 302 308 314 320
224 230
Pastabos.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 327 Literatūros sąrašas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 339
Versta iš: Bjørn Berge Landene som forsvant. 1840–1970 Spartacus Forlag AS, Oslo, 2016
This translation has been published with the financial support of NORLA.
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-487-108-5 Copyright © Spartacus Forlag AS 2016 Norwegian edition published by Spartacus Forlag AS, Oslo Published with agreement with Hagen Agency, Oslo © Rita Butkutė-Sales, vertimas į lietuvių kalbą, 2020 © BALTO leidybos namai, 2020
Pratarmė Istorija, kaip ir pats gyvenimas, sudėtinga ir paini, – nei istorijos, nei gyvenimo neturėtų imtis tie, kurie visur ieško paprastumo ir nuoseklumo. Jared Diamond1 Visada maniau, kad mano gyvenimo tikslas – rasti savo vietą pasaulyje. Kiekvieną vasarą pasiėmęs savaitę atostogų, kad galėčiau paklajoti Europos pakrantėmis, jaučiuosi svajingas ir atviras potyriams tarytum vaikas. Nuosekliai aplankau kiekvieną įlankėlę, kiekvieną krantinę, žygiuoju smėlio paplūdimiais ir dambomis – tiek siaučiant audrai, tiek spiginant karštai saulei. Atstumą nuo Hirtshalso šiaurėje iki Pajūrio Bulonės pietuose įveikti man užtruko dešimt metų, ir kiekvienas šių žingsnių – su savo tekstūra ir kvapais, spalvomis ir garsais – išliko mano kūne tarsi savotiškame žemėlapyje, kurio mastelis esu aš pats. Lėtai, bet užtikrintai aš užkariauju Žemę. Su kruopele liūdesio galiausiai teko sau pripažinti, kad visą kelią įveikti vis dėlto vargu ar pavyks. Galėčiau, žinoma, pakeisti taktiką ir pradėti žingsniuoti kiekvieną dieną, ištisus metus, iki pat gyvenimo galo, tačiau tai, suprantama, paprasčiausiai neįmanoma – tiek fiziškai, tiek ir dėl kitų priežasčių. Šis suvokimas paskatino mane imtis dar dviejų papildomų projektų, kuriuos sieja vienas bendras bruožas: užuot keliavęs po pasaulį, leidžiu pasauliui pas mane atkeliauti pačiam. Pirmasis projektas – kolekcija daiktų, jūros išmestų ant žvirgždo paplūdimio prie mano namų. Radiniai šie iš plastiko, medienos ir ko tik nori. Jų grožis ir fizinės savybės mane ne itin tedomina. Svarbiausia, kad ant daiktų būtų likę jų patirtos kelionės žymių, o dar nuostabiau – jei tą kelionę man pavyksta atsekti. Ilgainiui šių mano radinių keliai aprėpia vis didesnę Žemės rutulio dalį ir vis daugiau apie jį papasakoja – kartais iki intymiausių detalių. Vienas mano kolekcijos pasididžiavimų – maurais apaugusi gėrimo skardinė su užrašais senaisiais mongoliškais rašmenimis, hudum. Pagaminta ji greičiausiai Mongolijoje arba Rusijos Federacijoje esančioje Tuvos Respublikoje. Pr ata r mė
7
Nei vienas, nei kitas kraštas priėjimo prie jūros neturi, todėl pirmoji šios kelionės atkarpa, reikia manyti, turėjo vykti Jenisiejaus upe, kertančia Sibirą ir galiausiai įtekančia į Arkties vandenyną. Tai, kad skardinė mane pasiekė neatidaryta, istorijai suteikia tik dar daugiau žavesio, tačiau stebėtis tuo nevertėtų. Jūros pakrantėse pilnų alaus ar limonado skardinių galima rasti gana dažnai – pasirodo, nuskęsti joms neleidžia daugelyje jų besislepiantis oro burbuliukas. Koks gi gėrimas teliūškuoja manojoje mongoliškais rašmenimis aprašinėtoje skardinėje, aš nežinau, bet aišku viena: man gulint mirties patale, ji neabejotinai bus atidaryta. Na, o antrasis projektas – mano pašto ženklų kolekcija. Aš kolekcionuoju pašto ženklus, tačiau ne bet kokius. Mano siekis yra surinkti po pašto ženklą iš kiekvienos šalies ar politinio režimo, egzistavusio nuo to laiko, kai 1840 m. Anglijoje pasirodė pirmasis pasaulyje pašto ženklas „Penny Black“ – „Juodasis pensas“. Nepanaudoti ženklai man ne itin įdomūs. Kuo daugiau ant jų žmonių ir gyvenimo paliktų pėdsakų, tuo jie man atrodo vertingesni. Išsitraukęs pašto ženklus pauostau, perbraukiu pirštais, gal net kiek lyžteliu, kad pajusčiau kone išblėsusį gumiarabiko, augalinio krakmolo ar kaulų klijų skonį. Laimingiausias jaučiuosi, jei pasiseka užčiuopti kažką neapsakomo, kažką galbūt užsilikusio po žmogaus, tą ženklą lyžtelėjusio seniai seniai, tolimame pasaulio kampelyje. Šie įspūdžiai priklauso ne man, bet, pašto ženklams plūstant į mano kolekciją, ir aš gaunu galimybę prie jų prisiliesti. Taip pamažu užkariauju Žemės rutulį ir pačią būtį – trimis flangais, tarsi visa apimančiu apsupties manevru. Knyga, kurią laikote rankose, gimė iš vis svarbesniu tampančio pašto ženklų flango, o pasakoja ji apie saujelę jau nebeegzistuojančių šalių. Medžiagos apimtis didžiulė: daugiau kaip tūkstantis po visą pasaulį išsibarsčiusių režimų laikė save pakankamai svarbiais, kad išleistų savus pašto ženklus. Ant jų puikuojasi mįslingi pavadinimai – Obokas, Sedangas ar Džubio kyšulys, – tik retam iš mūsų kažką tesakantys. Kiti galbūt sužadina miglotas asociacijas, kaip antai Biafra ir badas, Bopalas ir ekologinė katastrofa. Liūdnų istorijų čia esama apsčiai, mat nors šie pavadinimai neretai ir skamba gan nekaltai, už jų beveik be išimties slepiasi pasakojimai apie manipuliacijas ir galios žaidimus. Nukariauti teritorijas ir apibrėžti 8
Di n g u s i os š a ly s
jas sienomis niekad nebuvo siekiama tam, kad čia gyvenanti liaudis taptų laimingesnė. Kaip prastai reikalai gali susiklostyti, matyti iš pavyzdžių Afrikoje ir Vidurio Rytuose, kur, it kirviu kapodama naujų valstybių sienas, kolonizatorių valdžia tik su retomis išimtimis tepaisė tradiciškai genčių gyvenamų teritorijų ribų. Pagaliau ir Balkanuose politinės didžiųjų Rytų ir Vakarų valstybių grumtynės dėl valdžios privedė prie skirtingų gyventojų grupių priverstinio maišymosi. Šių įvykių pasekmes iki šiol regime vis dar įsiplieskiančiuose kruvinuose konfliktuose. Pašto ženklų motyvai gan tiksliai nusako, apie ką gi kalbama, – ogi apie kone visuotinę toksiško vyriškumo kultūrą, pasireiškiančią pompastiškų monarchų garbinimu, paminklų karinėms pergalėms pažymėti statymu ir įvairiausio plauko režimui lojalių herojų liaupsinimu – ir, pageidautina, vaizduojant juos tarsi savimi besipuikuojančius povus ar krūtinę išpūtusias gorilas. Bet kuris ekologinės psichologijos specialistas visą šį reikalą bemat klasifikuotų kaip paprasčiausią demonstravimąsi, kurio tikslas – įgyti galios ar galų gale – moterų, na, o perdėtas elgesys ir saviapgaulė yra neatsiejami viso šio teatro elementai.2 Taip išeitų, kad mes, vyrai, – testosterono vergai. Ar taip bent neretai gali pasirodyti. Tačiau, be abejo, esama ir kitų priežasčių pradėti karą. Viena jų – nuobodulys, kurį, tiesa, daugelis linkę vadinti nuotykių troškimu. Kai kada mums visiems norisi patirti kažką ypatinga, kažką, kas praplėstų mūsų būties ribas, – ir nesvarbu, ar į gera, ar į bloga, ar laukia pergalė, ar pralaimėjimas. Koks kaizeris, prezidentas ar charizmatiškas ministro pirmininko poste atsidūręs veikėjas visą velniavą gali užkurti ir pats, o tada šis užkratas jau toliau sklinda gretomis žemyn, iki pat eilinių kareivukų. Į šį sūkurį metasi ir moterys, tikėdamosi patirti tą svaiginamą pojūtį, kuris apima atsidūrus nežabotų galių siautulyje. Ir visa tai ne žmonijos, o savo, vien savo labui. Įvykiams praūžus, jų dalyviai namo dažniausiai grįžta prislėgti, apnikti nemalonaus jausmo, kad buvo apgaule įvelti į ne ką kita kaip į beprasmiškus ego žaidimus.3 Suprantama, karų ar svetimų teritorijų grobstymų nei karaliai, nei prezidentai ar daug galių turintys politikai nuoboduliu ar testosterono pertekliumi teisiškai pagrįsti negali. Todėl savo veiksmus jie grindžia kalbomis apie materialinius valstybės poreikius, naujų rinkų užsitikrinimą ar priėjimą prie gamtinių išteklių, o tai, Pr ata r mė
9
be abejo, turi lemiamą reikšmę jų šalies ekonomikos raidai. Dar jie gali tvirtinti, kad būtina gelbėti kaimyninę tautą nuo despoto arba tos tautos labui įvesti savo valstybinę santvarką ar religiją. Visi šie aspektai, beje, linkę persipinti. Kad ir kuo būtų grindžiamas naujos valstybės įkūrimas, tolesnis scenarijus visados toks pat: visas šis sumanymas kurį laiką veikia – gal kelias dienas, o gal ir kelis šimtmečius, – tačiau galiausiai visad laukia žlugimas – neišvengiamas ir negailestingas. Mano tyrimas remiasi trijų lygių dokumentacija: pašto ženklais, liudininkų pasakojimais ir vėlesnėmis istorinėmis interpretacijomis. Pašto ženklai čia – kertinis akmuo, konkretus įrodymas, kad šios šalys iš tiesų egzistavo. Vis dėlto jie ir neabejotinai meluoja. Savo pašto ženklais šalys nepaliaujamai mėgins pateikti save tokias, kokios pačios norėtų būti matomos – teisingesnės, liberalesnės, gailestingesnės, labiau bauginančios ar politiškai pajėgesnės, nei yra iš tikrųjų. Dėl šios priežasties į pašto ženklus derėtų žiūrėti kaip į propagandą, kurioje tiesa visada turės tik antraeilį vaidmenį. Tačiau mes visgi galime pasikliauti ženklų fizinėmis savybėmis – spalvomis, tekstūra, kvapu ir skoniu: jos mūsų niekada neapgaus. Toliau seka liudininkų istorijos. Tai tekstai žmonių, su įvykiais turėjusių tiesioginį sąlytį. Dėl to savo knygoje šioms istorijoms – tarytum pagrindinėms formulėms matematikos vadovėlyje – paskyriau ypatingą vietą. Pasitelkdami jas, mes galime sužadinti reginius, kiek galima labiau priartinančius mus prie tikrovės. Tačiau ir čia turime išlikti budrūs: net ir liudininkais ne visada galima pasitikėti. Trečiasis ir mažiausiai patikimas šaltinis yra iš antrų lūpų mus pasiekianti informacija – tai istorikų ir grožinės literatūros rašytojų darbai, neretai turintys įpintų savų politinių motyvų. Būtent šie šaltiniai į praeities įvykius žvelgia retrospektyviai, juos analizuoja. Į šią medžiagą bandžiau žiūrėti pasitelkdamas kritinį mąstymą, tačiau vis tiek neretai kirbėjo jausmas, kad vadžios ne visada mano rankose. Mat profesionalūs istorikai dažnai būna linkę laikytis sterilumo, pernelyg pasikliauti sausomis datomis, o romanų autoriai puola į kitą kraštutinumą ir praeitį neretai romantizuoja. Kad skaitytojas galėtų pats įsitikinti, ar mano interpretacijos teisingos, ir tuo pat metu labiau praturtinti savo patirtį, kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikiu rekomenduotinos literatūros sąrašą. Dalies šalių 10
Di n g u s i os š a ly s
istorijas taip pat lydi muzikos kūrinių bei filmų rekomendacijos, o kai kuriais atvejais ir valgių receptai. Norėdamas dar labiau panirti į aprašomų kraštų kultūrą, kurdamas knygą išragavau daugybę vietinių valgių. Dalinuosi su jumis tais, kurie tose mano įsivaizduojamose kelionėse buvo paveikiausi. Baigdamas norėčiau padėkoti visiems, prisidėjusiems prie šios knygos gimimo. Reiškiu didžiulę padėką visiems pasaulio bibliotekininkams, taip pat Sofijai Lersol Lund, Larsui Mogensenui, Stianui Tveitenui, Anettei Rosenberg, Annai Farai Bergei, Marie Rosenberg, Svanhild Naterstad, Trondui Bergei, Dagui Roalkvamui, Julio Perezui ir Gerdai Johnsen. Prieš jums verčiant puslapius toliau, norėčiau pabrėžti, kad ši knyga jokiu būdu nebuvo sumanyta kaip kelionių vadovas, skirtas sužadinti skaitytojų troškimą leistis į tolesnes užmirštų valstybių ir karalysčių griuvėsių paieškas. Nes kalbame mes čia ne apie kraštus, į kuriuos galima paprasčiausiai įsigyti organizuotą turistinę kelionę. Kelionės tenai būtų ilgos ir sudėtingos, apimtų tiek daug skirtingų transporto priemonių ir turėtų tokį neigiamą poveikį aplinkai bei klimato kaitai, kad bet kokios įgytos žinios nublanktų – ir tikriausiai nė per nago juodymą nepanėšėtų į nuotykį. Verčiau žvelkite į knygą kaip į rinkinį pasakų, duosiančių peno svajoms ir padėsiančių jums greičiau nugrimzti į sapnų karaliją. Bjørnas Bergė, Lista, 2016 m. pavasaris
Pr ata r mė
11
VANKUVERIO SALA
NAUJASIS BRANSVIKAS
DANIJOS VESTÂ INDIJA
KORJENTESAS
Nuo
HELGOLANDAS ŠLĖZVIGAS ABIEJŲ SICILIJŲ KARALYSTĖ
1840
ELOBĖJUS, KORISKAS IR ANOBONAS
iki
LABUANAS
1860
VAN DIMENO ŽEMĖ
L a i k o ta r p i s :
1 816–1 860 Šalis:
ABIEJŲ SICILIJŲ KARALYSTĖ Gyventojų skaičius:
P lo ta s :
8 7 03 0 00
111 900 k m 2
VENECIJA
SIENA
POPIEŽIAUS SRITIS
AD
RI
JO
SJ Ū
RA
Neapolis
SARDINIJA RŽE VIDU
MIO
JŪR
ABIEJŲ SICILIJŲ A KARALYSTĖ
Palermas
14
Di n g u s i os š a ly s
Persisotinę aristokratai ir begalinis skurdas Mėsa, pyragaičiai, vaisiai ir baltutėlaičiai kumščio didumo mocarelos sūrio rutuliai, sulipinti į krūvą sardinių, žarnokų ir alyvuogių faršu, – štai toks kūgio formos maisto kalnas – Vezuvijaus miniatiūra – stūkso ant grindinio priešais Neapolio pilį, sultingai žvilgėdamas popietės saulėje. Nuskardėjusi patrankos salvė duoda signalą peralkusiai miniai, o iš balkonų pasigirsta vangūs jau seniai persisotinusių aristokratų plojimai. Rubuilis karalius Ferdinandas I – džiūgaujantis kur kas labiau už visus kitus – pirštais nervingai barbena į turėklus.4 Sostą karalius užėmė 1759 m., būdamas vos aštuonerių. Perkopusio antrąją dešimtį, jo galva nuolat buvo prikimšta idėjų apie vis naują įspūdingą puotą – grand gala. Šie renginiai suteikdavę liaudžiai itin retą progą pasimėgauti nubyrėjusiais karališkųjų turtų trupiniais. Neapolio ir Sicilijos karalystės jau nesyk buvusios valdytos kartu, dar prieš Ferdinando I tėvui, Ispanijos karaliui Karoliui III, 1735 m. šias dvi karalystes vėl suvienijant, o Neapolio miestą paskelbiant šalies sostine. Europos mastu tai buvo didelė valstybė, besidriekianti iki pat Popiežiaus srities šalies šiaurėje. Galą šiam švaistymuisi padarė Napoleonas, 1799 m. užėmęs karalystės Neapolio dalį. Pats Ferdinandas I prieglobstį rado Sicilijoje, ginamas stiprių Britanijos karinio jūrų laivyno pajėgų. Po 1816 m. įvykusio Vienos kongreso jis ir vėl grįžo į valdžią, tiesa, prieš tai britams pasižadėjęs, kad šalyje bus pradėtos vykdyti socialinės reformos, kurios kitose tų laikų Europos valstybėse jau buvo tapusios norma. Vis dėlto šis pažadas Ferdinandui I netrukus išgaravo iš galvos ir šalį jis toliau valdė kaip valdęs – valdžios postus skirdamas išimtinai aristokratams ir tesirūpindamas aukštuomenės sluoksnio gerove. Augant miestų gyventojų nepasitenkinimui, tiek Sicilijoje, tiek Neapolyje ėmė pliekstis sukilimai. Atsakydamas į tai, Ferdinandas I įvedė teroro režimą – buvo sukurtas šnipų ir informatorių tinklas, 1840–1860
15
vykdomos netikėtos baudžiamosios operacijos. Šią politiką nenuilsdami tęsė ir jo įpėdiniai, visų pirma „karalius Bomba“ – Re’Bomba – Ferdinandas II, šią pravardę užsitarnavęs po to, kai 1849 m. sukilimą Palerme numalšino kariniam laivynui paliepdamas į miestą atidengti tankią ir ne itin taikinio težiūrinčią patrankų ugnį. Britų rašytoja Julia Kavanagh XIX amžiaus šeštajame dešimt metyje Abiejų Sicilijų Karalystę apkeliavo skersai išilgai. Vedama troškimo įgyvendinti savo jaunystės svajonę ji įsivaizdavo užkariausianti Etnos ir Vezuvijaus ugnikalnių viršūnes, vilkėdama plevėsuojančias lengvučio muslino sukneles klaidžiosianti Viduržemio jūros pakrantėmis, lankysianti vietos bažnyčias bei begalę ankstesniųjų užkariautojų paliktų griuvėsių. Deja, romantika netruko išsisklaidyti. Rašytojos kelionių užrašai byloja apie nuolatinius jos susidūrimus su nuosmukiu, neteisybe, skurdu ir neraštingumu. Prieš garlaiviui, turinčiam nuplukdyti ją į Siciliją, paliekant Neapolio krantus, ant galinio denio susirinkę keletas keleivių stebi nuo laivo prie laivo besiiriantį berniuką. Vaikėzui apie devynerius metus, jis apsimuturiavęs skarmalais, tačiau, pasak autorės užrašų, guvaus veido. Balansuodamas ant suolelio vidury valties jis surengia nedidelį vaidinimą, kurį pradeda tarantelos šokiu. Tada vaizduoja klouną, sugieda trumpą ariją ir galiausiai, nematomo priešo dūrio netikėtai pakirstas į krūtinę, krinta ant valtelės dugno. Akimirką pagulėjęs ten užverstomis akimis jis ir vėl strykteli, dabar jau su kepure rankoje. Jo link nuskrieja keletas variokų. Kai laivas galų gale išpūškuoja iš Neapolio įlankos, Julia Kavanagh lengviau atsikvepia: „Neapolis pamažu traukėsi ir iš tolo rodėsi neapsakomai gražesnis.“5 Skurdas akis labiausiai badė miestuose; provincijoje žmonėms tuščiais pilvais į lovą gultis tekdavo rečiau. Čia gyvenimas tekėjo sena vaga, laikantis griežtos feodalinės tvarkos, vyravusios jau šimtus metų. Čilento regiono, plytinčio kiek į pietus nuo Neapolio, kraštovaizdis nuo uolėtos, laukiniais alyvmedžiais, fikusais ir mirtomis nusėtos pakrantės pamažu kyla aukštyn, pro ąžuolų ir gudobelių pilnas giraites, kol galiausiai, apačioje palikęs medžių lajas, pasiekia pavienes, amžinu sniegu nuklotas kalnų viršūnes. Kaimai šiose vietovėse, tankiai apstatyti gelsvai rudais namukais su raudonų čerpių stogais, tvirtai 16
Di n g u s i os š a ly s
1858 m.: valstybės herbas su lelijomis, triskelionu ir piestu atsistojusiu žirgu
laikėsi įsikibę kalnų šlaitų ar kalvų viršūnių, paprastai dar ir atsitvėrę stačiomis gynybinėmis sienomis. Viršuje drauge su bažnyčios bokštu bei viena kita karvelide visuomet dunksodavo didikų rūmai. Ten jie statomi būdavę ne be reikalo – juk kuo gilyn tų laikų keliautojas būtų žengęs į šį painų siaurų, akmenimis grįstų gatvelių ir skersgatvių labirintą, tuo labiau jam kvapą būtų gniaužęs atvirai tekančių srutų ir rūsių, kuriuose naktį laikomi gyvuliai, skleidžiamas dvokas. Šie Čilento kaimai tebestovi ir šiandien. Apsilankę juose dabar, tvaiko jau nebeužuosite. Kitais atžvilgiais jie atrodo nepaklūstą laikui – nei senstantys, nei einantys jaunyn, – it kokios mažytės pasakų karalystės. Karalystėmis juos tikriausiai ir galėtume laikyti. Nors ir pripažino centrinę valdžią Neapolyje, kaimukai amžinai kivirčydavosi vienas su kitu. Abiejų Sicilijų Karalystės pašto ženklai pasirodė 1858 metais. Visi jie rudai oranžinės spalvos, greičiausiai atspausdinti naudojant pigų, toliau į šiaurę esančioje Sienos provincijoje išgaunamą mineralinį pigmentą, ištirpintą linų sėmenų aliejuje. Pašto ženklai vaizduoja karališkąjį herbą: piestu atsistojusį žirgą bei iš pažiūros absurdišką 1840–1860
17
figūrą – vadinamąjį triskelioną, – sudarytą iš trijų simetriškai sulenktų žmogaus kojų. Šis simbolis, kurį po antspaudu galime įžiūrėti dešinėje ženklo pusėje, siekia dar tuos laikus, kai Sicilija buvo Didžiosios Graikijos – Magna Graecia – dalis, ir yra siejamas su trikampe salos forma. Antspaudas ANNULLATO mums rodo, kad tai buvęs bandomasis tiražas, tad ant voko šis pašto ženklas taip niekada ir nebuvo priklijuotas. Dėl to ant jo dar likę ir klijų. Jų skonis kiek primena kviečius. Abiejų Sicilijų Karalystė gyvavo iki 1860 m., kai dar tik ką karaliauti pradėjęs Pranciškus II buvo nuverstas Giuseppės Garibaldžio vadovaujamų sukilėlių pajėgų. Su Sardinijos karalystės parama 1860 m. gegužės 11 d. partizanų lyderis, lydimas tūkstančio vyrų, išsilaipino vakarinėje Sicilijos pakrantėje, kur sulaukė dar 3 tūkstančių vietos savanorių siciliečių pastiprinimo. Iš čia sukilėlių kariuomenė pajudėjo Palermo link, po to, kirtusi Mesinos sąsiaurį, – Neapolio link. Italų rašytojas Giuseppė Tomasis de Lampedusa per savo gimines apie šiuos įvykius žinojo iš pirmų lūpų. Romane „Leopardas“ regime kartkartėmis prieštaringą didiką doną Fabricijų Corberą paskutinėmis dienomis prieš Palermo žlugimą.6 Jis su šeima – kaip ir kiti miesto aristokratai – gyvena rūmuose, supamas pulko tarnų bei asmeninio kunigo. Rūmų lubas puošia romėnų dievus vaizduojančios freskos, o nuo likusio pasaulio juos skiria didelis, plienine tvora atitvertas sodas. Būtent čia vieną dieną jis pajutęs šleikštų dvoką, kuris, kaip paaiškėja, sklinda nuo jauno kareivuko, priklausiusio Penktajam jėgerių batalionui, lavono. Vaikinas buvo sužeistas susirėmimuose prie San Lorenzo ir iki sodo atšliaužęs numirti atokioje citrinmedžio paunksmėje. Tolesnėmis naktimis Corberų šeimyna stebi, kaip Garibaldžio pajėgos uždega kaskart vis daugiau laužų ant viršukalnių į pietus ir į vakarus nuo Palermo – it nebylų perspėjimą ištikimybės karaliui neatsižadančiam miestui. Dono Fabricijaus sūnėnas Tankredis nelauktai nusprendžia prisijungti prie sukilėlių, tačiau prieš išvykdamas pirma užsuka į biblioteką, kur dėdę randa su buldogu Bendiku. Čia Tankredis mėgina pagrįsti savo sprendimą: „Jeigu tenai nebus mūsų, jie padovanos tau respubliką. Jeigu mes norime, kad viskas liktų kaip dabar, reikia viską pakeisti. Supranti?“* Donas Fabricijus nieko neatsakė, * Giuseppe Tomasi di Lampedusa, Leopardas, Vilnius: Vaga, 2007, p. 35-53, iš italų k. vertė Algimantas Vaišnoras. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.) 18
Di n g u s i os š a ly s
bet „timptelėjo šuniui už ausies taip stipriai, kad vargšas sustugo, nors, be abejo, ir buvo patenkintas jam parodyta pagarba.“7 Tą vakarą prie vakarienės stalo žinia apie Tankredžio atsisveikinimą sukėlė nemenką sujudimą. Donas Fabricijus bandė nuraminti šeimyną. Jis ėmė aiškinti, kokie niekam tikę karaliaus armijos šautuvai; kalbėjo apie tai, kokios blogos esančios šių didžiulių muškietų vamzdžių graižtvos, kokia silpna jų kulkų pramušamoji jėga. Tankredis, kaip ir kiti jo giminaičiai, išgyvena neramumus ir stebi, kaip Italija suvienijama į vieną karalystę, valdomą Sardinijos karaliaus Viktoro Emanuelio II. Šalyje nedelsiant pradedamos reformos, užtikrinančios visuotinį švietimą, sveikatos priežiūrą bei socialinę rūpybą. Nepaisant to, pietų Italijos regionas ir toliau išlieka gerokai skurdesnis nei šiaurinė šalies dalis, ir daug gyventojų veikiai emigruoja į Ameriką. Čia pačių nuožmiausių iš šių išeivių išskėstomis rankomis jau laukia mafija.
Julia Kavanagh (1858): A Summer and Winter in the Two Sicilies Giuseppe Tomasi di Lampedusa (2007): Leopardas Susan Sontag (1998): Ugnikalnio mylėtojas Il Gattopardo („Leopardas“) (1963) Giuseppės Tomasio di Lampedusos romano motyvais, režisierius Luchinas Viscontis
Neapolis pamažu traukėsi ir iš tolo rodėsi neapsakomai gražesnis. JULIA KAVANAGH
1840–1860
19
L a i k o ta r p i s :
1 807–1 890 Šalis:
HELGOLANDAS Gyventojų skaičius:
P lo ta s :
2 2 00
1, 7 k m 2
JŪRA S Ė R ŠIAU HELGOLANDAS Oberlandas
Unterlandas
20
Di n g u s i os š a ly s
Diunė
Nuo visų mėgstamo salyno iki bombų taikinio Helgolandą, kitaip „Šventąją žemę“, sudaro dvi 70 km nuo vakarinės Vokietijos pakrantės nutolusios salelės, kurios greičiausiai bėra visa, kas teliko iš anksčiau čia plytėjusio didesnio archipelago. Remiantis apie mūsų eros 98 metus parašytu romėnų istoriko Tacito etnografiniu veikalu „Germanija“, salynas driekėsi nuo pat Elbės upės žiočių, nuo žemyno abipus skiriamas tik siauro vandens ruožo.8 Jau net ir krikščionybės laikais Helgolande, pasak padavimų, buvusios devynios parapijos ir du vienuolynai. Tačiau laikui bėgant Šiaurės jūra nepaliaujamai gviešėsi sau po gabalėlį – o kartais ir visą luitą – žemės, kaip antai 1720 m., kai smarki audra visiems laikams padalijo Helgolandą į dvi dalis. Iš mažesniosios pusės belikusi tuščia, kriauklių duženomis nusėta smėlio sekluma. Antroji pusė ir toliau likusi dunksoti nelyginant stati smiltainio luoba, besipriešinanti iš šiaurės vakarų pusės daužančioms bangoms, – ši salelė vos vieno kvadratinio kilometro ploto, aukščiausias jos taškas tesiekia 60 metrų, o ją dengia tik keletas šykščių žolės kuokštų. Iš pirmo žvilgsnio Helgolandas neatrodo itin vertas dėmesio, tačiau dėl geografinės padėties – salynas išsidėstęs netoli įplaukos į galinguosius Hanzos lygos miestus ir kelias iš didžiųjų Vokietijos upių – jis visada buvęs geidžiamas grobis. Iš pradžių salose šeimininkavo piratai, vėliau jos buvo naudojamos laivavedybai ir žūklei. Keletą šimtmečių Helgolandas pakaičiui priklausė Danijai bei skirtingoms vokiečių sąjungoms, kol galiausiai 1807 m., Danijai sudarius sąjungą su Napoleonu, salą be menkiausio pasipriešinimo užėmė Anglija. Britams tai buvo svarbus laimėjimas siekiant palaikyti kontaktus ir prekybos ryšius su Europos kontinentu. Tuo pat metu sala tapo ir šnipinėjimo prieš Napoleono pajėgas, pamažu užėmusias visą žemyno pakrantę, centru. Laivavedybą ištikus štiliui, kai kurie locmanai ėmėsi dirbti vedliais britams. Daugelis jų 1840–1860
21
būtų galėję vesti laivą po tenykščius vandenis ir užrištomis akimis. Jie puikiai pažinojo smėlio seklumas ir išmanė, kaip jos be paliovos juda ir keičia pavidalą. Reikia į Brunsbiutelį, Kukshafeną ar netgi pačiose Elbės upės žiotyse esantį Gliukštatą? – „Geen probleem!“* Anglų karininko dukra M. L’Estrange 1850 m. išleido knygą „Helgolandas“, paremtą vaikystės prisiminimais apie gyvenimą saloje maždaug 1820 metais.9 Moters tikriausiai būta itin santūrios, mat jos pilnas vardas nenurodytas nei viršelyje, nei kur kitur. Knyga visų pirma pasakoja graudžią istoriją apie tai, kaip autorė su seseria neteko savo tėvų, šiems mirus nuo plaučių uždegimo. Ypač ryškiai joje aprašomos pora paskutiniųjų parų. Tačiau knygoje vaizduojama ir nerūpestinga vaikystė, prabėgusi šioje saloje, kur karininkų šeimoms buvo sudarytos geros gyvenimo sąlygos, paskirti nuosavi nameliai su tarnais ir virėjais. Pašto laivas kiekvieną savaitę pristatydavęs šviežios mėsos, kurios užtekdavę dviem vakarienėms, taip pat daugiau miltų, avižinių kruopų, žirnių, ryžių ir romo, nei „vidutinė“ šeimyna pajėgdavusi suvartoti. Be to, netrūko čia ir egzotinių prekių. Daugelis buvusių locmanų ėmė kontrabanda gabenti iš britų kolonijų atkeliaudavusias prekes į Vokietiją, o iš ten – dar gardesnius vokiškus produktus. Toliau ji pasakoja apie dvi didžiojoje saloje buvusias gyvenvietes: ant aukštumos vakarinėje salos dalyje įsikūrusį Oberlandą ir pietrytinėje dalyje, smėlingoje lygumoje netoli uosto, esantį Unterlandą. Prieplaukos Unterlande buvo skirtos dideliems laivams, o žvejų valtys po žūklės būdavo tiesiog ištempiamos ant kranto. Pastatai buvę kompaktiški: siauri trijų keturių aukštų namai su stačiais stogų kraigais ir į ankštas gatveles žvelgiančiais langais. Skirtingai nuo tradiciškai fryzams būdingų raudonų plytų namų, čia stovėjo daug medinių būstų. Priežastis buvo ta, kad, išskyrus gan nepatikimą smiltainį, saloje trūko statybinių medžiagų. Viską reikėjo atsiplukdyti iš žemyno, o plytos buvusios sunkios. Gyvenimas saloje didele dalimi vyksta ant stačių šiuos du kaimus jungiančių laiptų: vyrai čia tingiai leidžia laiką rūkydami cigarus ir šnekučiuodamiesi, o moterys zuja aukštyn žemyn su krepšiais duonos ir sunkiais vandens kibirais ar skuba melžti avis ir ožkas, besiganančias ant kalvagūbrio vakarinėje salos pusėje. Moterys vilki ilgus skaisčiai * Geen probleem – ne bėda, jokių problemų. 22
Di n g u s i os š a ly s
1869–1871 m.: Anglijos karalienės Viktorijos reljefinis siluetas
raudonus sijonus, o žiemą apsigaubia gobtuvu, kurį susiveržia virš kaktos taip tvirtai, kad matosi tik jų akys ir nosies galiukas. „Vyrai vilki itin šiurkštaus audinio rūbus, pasiūtus taip plačiai, kad kelnės atrodo lyg apatiniai sijonai; jie dėvi didžiulėmis medinėmis sagomis susagstytus marškinius plačiomis apykaklėmis, o ant paties viršugalvio užsimaukšlina nedideles aptemptas kepurėles.“10 Susitikę gatvėje, vietiniai pirma pasisveikina įprastu „Labas vakaras“, o tada – jau praeidami vienas pro kitą – prideda „Neužmiršk manęs“, dažnai ištariamą tenykščiu dialektu, halunder, kuris yra fryzų kalbos atmaina. Neįprasti čia ir moterų vardai, mat jie dažnai baigiasi raide „o“: Katherino, Anno, Mario. Vienas iš nedaugelio įvykių, galinčių sutrikdyti neskubrią kasdienę rutiną, – tai migruojančių strazdų, varnėnų ir slankų pulkai, nutupiantys saloje rudenį ir pavasarį. Tuomet, metę visus darbus, visi patraukia į medžioklę. Ir maži, ir dideli, ir vyrai, ir moterys čiumpa tinklus, kirtiklius bei kastuvus ir išskuba laukan: ar aukštyn kalvos link, ar į smėlėtas pakrantes. Napoleono karai salos gyventojams buvo klestėjimo laikotarpis. Tačiau 1814 m. pasirašius Kylio taikos sutartį kontrabanda sustojo. 1840–1860
23
O 1821 m. salą palikus paskutiniams britų kareiviams ūmai nutrūko ir prekyba. Sandėliai ištuštėjo, pirkliai išsiskirstė kas sau. Saloje tuo metu gyveno 2 200 žmonių, o norinčiųjų kraustytis kitur nebuvę. Būtent tuomet kažkam kilęs iš pažiūros beprotiškas sumanymas pradėti orientuotis į turizmą. Vis dėlto ši mintis neatsirado iš niekur. Mat vos prieš keletą metų britų medikų buvo apskelbta, kad sūraus vandens vonios – viena geriausių sveikatą stiprinančių procedūrų, kokią tik galima įsivaizduoti. Be to, šios vonios turėtų būti šaltos. Ir jei jau Helgolande ko netrūko, tai sūraus, šalto vandens, ir dargi ištisus metus. Vietiniai ryžtingai ėmėsi darbo, ir 1826 m. sala jau buvo spėjusi pagarsėti kaip kurortas ir vandens gydykla, į kurią traukė pasiturintys biurgeriai iš Anglijos, Prūsijos, Lenkijos ir Rusijos. Dėl XIX amžiuje Europoje susiklosčiusių politinių aplinkybių sala britams pamažu prarado strateginę reikšmę. Nepaisant to, po kurio laiko ir čia išleidžiami savi pašto ženklai. Kaip tuo metu buvo įprasta Didžiosios Britanijos valdose, ant jų vaizduojama karalienė Viktorija. Neįprasta, kad pašto ženklai dvispalviai – tam reikėjo tiek papildomų žingsnių, tiek ir išskirtinio tikslumo – ir visuomet atspausdinti raudonais bei žaliais dažais ant balto popieriaus. „Žalia tai žemė. Uolos – raudonos. Mūsų smėlis baltas. Tokios štai Helgolando spalvos.“11 Be to, balta karalienės Viktorijos galva įspausta reljefu. Tokiam efektui išgauti popierius dedamas ant odinio pagrindo ir didele jėga slegiamas spaudos plokštės. Mano egzempliorius įplėštas ir išriebaluotas daugybės jį lietusių pirštų. Sušildęs pašto ženklą tarp rankų ir atsargiai patrynęs paviršių, pajuntu vos juntamą gaižų kvapą. Šis egzempliorius yra pirmojo leidimo, pasirodžiusio 1867 m., jo nominali vertė nurodyta angliškais šilingais. Po 1875 m. ant ženklų vertė jau nurodoma vokiškais pfenigais, ir tai liudija vykus salos suartėjimą su Vokietijos žemynine dalimi. Galiausiai 1890 m. anglai, it kokioje „Monopolio“ partijoje, nutarė pasiūlyti Helgolandą Vokietijai mainais į Zanzibaro salas, esančias prie rytinės Afrikos pakrantės. Vokiečiai pasiūlymą entuziastingai priėmė ir nieko nelaukdami supaprastino salos pavadinimą išmesdami raidę „i“, – taip angliškasis Heligolandas tapo Helgolandu. Po kurio laiko čia įrengta karinio jūrų laivyno bazė, vėliau atliksianti svarbų vaidmenį tiek Pirmojo, tiek Antrojo pasaulinių karų metais. Tuo pat metu turizmas saloje toliau klestėjo. Pasakojama, kad branduolinės fizikos mokslininkui Werneriui Heisenbergui, kurį nuolatos kamuodavo šienligė, kvantinę 24
Di n g u s i os š a ly s
teoriją suformuluoti pagaliau pavyko 1925 m., po ilgesnės sveikatinamosios viešnagės šiame skurdžia augmenija pasižyminčiame kurorte.12 Paskutinėje Antrojo pasaulinio karo stadijoje britų karo aviacijos reidas Helgolandą, galima sakyti, nušlavė nuo žemės paviršiaus, o po karo jis ir vėl atiteko Didžiajai Britanijai. Tuo metu sala priminė mėnulį – buvo žalsvai gelsva, be jokių matomų gyvybės apraiškų ir tinkama nebent kaip karo aviacijos ir laivyno pratybų poligonas. 1952 m. salos iš naujo perduodamos Vokietijai. Be vieno kito bombų palikto kraterio, čia jau nebebuvo likę jokių istorijos pėdsakų. Ir man regisi, kad mano pašto ženklo skleidžiamas kvapas – ar jis būtų nuo žuvų vidurių, ar nuo apkartusio masažo aliejaus – yra vienas paskutiniųjų kadaise čia klestėjusios civilizacijos konkrečių pėdsakų.
M. L’Estrange & Anna Maria Wells (1850): Heligoland or Reminiscences of Childhood: A Genuine Narrative of Facts Alex Ritsema (2007): Helgoland, Past and Present
Vyrai vilki itin šiurkštaus audinio rūbus, pasiūtus taip plačiai, kad kelnės atrodo lyg apatiniai sijonai; jie dėvi didžiulėmis medinėmis sagomis susagstytus marškinius plačiomis apykaklėmis, o ant paties viršugalvio užsimaukšlina nedideles aptemptas kepurėles. M. L’ESTRANGE
1840–1860
25
L a i k o ta r p i s :
1 784–1 867 Šalis:
NAUJASIS BRANSVIKAS Gyventojų skaičius:
P lo ta s :
1 93 8 00
72 908 k m 2
KVEBEKAS (PRANCŪZIJA)
Miramičis
JAV
NAUJASIS BRANSVIKAS
PRINCO EDVARDO SALA (DIDŽIOJI BRITANIJA)
Sent Džonas
NAUJOJI ŠKOTIJA (DIDŽIOJI BRITANIJA)
AT
26
Di n g u s i os š a ly s
TO LAN
VA
NY NDE
NAS
Imigrantai su makaronais ant ausų Vienas iš vienuolikos britų Naujojo Bransviko kolonijoje išleistų pašto ženklų vaizduoja garlaivį – pirmąkart per visą pašto ženklų istoriją. Ženklas atspausdintas 1860 m., o garlaivio prototipu, regis, tapo transatlantinis keleivinis laivas SS Hungarian, priklausęs britų bendrovei Allan Line. Vos nuleistas į vandenį prieš vienerius metus, jis išsyk ėmėsi Atlanto vandenynu gabenti imigrantus iš Britų salų. Keleivių srautas šia kryptimi itin išaugo po to, kai bulvių derlių Airijoje kelerius metus iš eilės sunaikino bulvių maras. Kelionė paprastai trukdavo 36 dienas, bet laivai privalėdavę apsirūpinti maisto ir vandens atsargomis dvigubai ilgesniam laikui, jei jūroje ištiktų audra. Daugiausia reisų būdavo vykdoma įpavasarėjus, nes manyta, kad šis laikotarpis kelionėms esąs palankiausias. Taigi Atlanto vandenyną perplaukęs ir prie žemyno vieną audringą 1860 m. vasario vidurio vakarą artėjantis SS Hungarian buvo neįprastai ankstyvas. Matomumas buvo prastas ir garlaivis, kaip ir daug kitų laivų prieš jį, užplaukė tiesiai ant klastingos smėlio seklumos prie Sabalo kyšulio salos į pietus nuo Naujosios Škotijos. Nuo kranto buvo galima matyti, kaip laivo sudužimą išgyvenę keleiviai kabinasi už apvirtusio korpuso, tačiau stiprus vėjas ir didelės bangos užkirto kelią bet kokioms gelbėjimo operacijoms. Žuvo visi 205 laivu vykę žmonės.13 Imigrantams, kuriems į Naująjį Bransviką jau buvo pavykę atplaukti ramesniais vandenimis, pirmasis įspūdis teikė tik menką paguodą. Fjordą paprastai gaubė tiršta nuo jūros atsklindanti migla, o potvynių aukštis galėjo siekti net 16 metrų. Pakrantė atrodė skurdi ir atšiauri ir, anot M. H. Perlio, kiek priminė Norvegijos vakarinius krantus. Čia jis aprašo nusivylimą, kuris, visai tikėtina, galėjo laukti imigranto: Plikos uolos ar nuožulnios, vėjų nugairintos granito ir kitų uolienų pakrantės bei, regis, nesibaigiantys pušynai atvykėlio 1840–1860
27
galvoje sužadina mintis, kad už šių rūsčių krantų jo neišvengiamai laukia beviltiška vienuma, skurdas ir bergždumas.14 Tačiau tuoj po to Perlis, – kuris iš tiesų buvo britų imigracijos tarnyboms dirbantis propagandininkas, – parodo, kad baimintis visai nėra ko. Nes šiek tiek atitolus nuo pajūrio ir jam būdingo Atlanto vandenyno klimato prasideda virsmas. Jis cituoja majoro R. E. Robinsono ataskaitą, parengtą Didžiosios Britanijos parlamentui: „Dėl klimato, dirvožemio ir galimybių Naujajam Bransvikui tiesiog neįmanoma skirti per daug pagyrų. Pasaulyje neegzistuoja kita šalis, kuri būtų taip dosniai apdovanota miškais ir vandens telkiniais.“15 Perlio kolega geodezininkas Alexanderis Monro šias pastabas dar papildo: ... sveikas klimatas; puikiai žemdirbystei tinkama dirva; neišsenkančios vertingos medienos atsargos, nesunkiai pasiekiamos ilga jūros pakrante ir laivybai tinkamomis upėmis; begaliniai naudingųjų iškasenų ištekliai ir tiesiog unikalios žvejybos jūroje ir gėluose vandenyse galimybės.16 Kad gyvenimas kolonijoje gal vis dėlto turi ir neigiamų aspektų, galime įtarti Perliui teisybės dėlei užsiminus, kad pūgos čia retai tekyla dažniau nei keturis kartus per metus. Tiesa, čia jis skaitytoją tuoj pabando ne visai įtikinamai paguosti pridurdamas, kad žema temperatūra teikia tokį pranašumą, jog sniegas čia perpus lengvesnis nei gimtojoje Anglijoje. Užsimena ir apie vilkų bei meškų keliamą grėsmę. Taip pat prabėgomis pamini ir vietinę indėnų tautą mik makus: jie, suprantama, prijaukinti, bet vis dar nusivylę ir kupini kartėlio po XVIII amžiaus karuose su prancūzais patirto triuškinamo pralaimėjimo. Mikmakai buvo klajokliai. Vasaras jie leisdavę prie jūros, kur žvejodavo, rinkdavo kiaušinius, spąstais gaudydavo žąsis. Žiemą krašto gilumoje medžiodavę briedžius. Šių gyvūnų mėsą jie džiovindavę, o iš odos siūdavęsi drabužius, gamindavęsi įrankius, ją klodavęsi savo palapinėse – vigvamuose. Vigvamais vadinami kūgio formos būstai, suręsti iš rankos storumo pušų kamienų ir padengti beržų tošies atplaišomis, susiūtomis plonytėmis šaknų atžalomis. Kad šaltomis 28
Di n g u s i os š a ly s
1860 m.: transatlantinis garlaivis, tikėtina, SS Hungarian, priklausęs britų bendrovei Allan Line
žiemomis nepraleistų speigo, iš vidaus jie būdavę papildomai izoliuojami iš žolių pintais dembliais. Štai taip gyvena dauguma mikmakų, į jų kraštą beplūstant imigrantų pripildytiems laivams. Jie laikosi atstumo, tačiau atvykėlių buvimas neišvengiamai palieka savo pėdsakų. Medžioklės plotai traukiasi, o alkoholis – jų vadinamas ugniniu vandeniu – tampa pernelyg jau lengvai prieinamas. Imigrantų laivai švartuojasi Sent Džono prieplaukoje – ši improvizuota, nedideliais namukais nusėta gyvenvietė veikiai tampa svarbiausiu regiono miestu. Kad būtų užkirstas kelias užkrečiamųjų ligų plitimui, po atvykimo keleiviai mažiausiai 48 valandas privalo praleisti laive. Tie, kuriems ir toliau reiškiasi ligos požymiai, siunčiami į vietos karantino stotį. Jei paaiškėja, kad tarp keleivių esama „pamišėlių, idiotų, luošių, aklųjų ar darbui netinkamų asmenų“, nepriklausančių imigrantų šeimai, kapitonui tenka sumokėti 75 svarų baudą. Ši suma turėsianti padengti šių asmenų išlaikymą pirmuosius trejus metus. Likusieji imigrantai greitai praleidžiami ir imasi ieškoti būsto. Pirmaisiais vakarais salėje prie bažnyčios vyksta stepo šokiai. Kai kurie atvykėliai darbo susiranda laivų statyklose Sent Džone ir Miramičyje, kiti ryžtasi palaukti gurguolių, pajudėsiančių į krašto gilumą. 1840–1860
29
Dauguma patraukia į pirmą pasitaikiusią vietovę – Nortumberlandą, Glosterį, Kentą. Visur šalyje kartą per mėnesį vyksta žemės aukcionai. Vidutinė kaina – trys šilingai už akrą, o atsiskaityti galima ir plušant viešuosiuose kelių tiesimo darbuose.17 Maždaug 1000 mūsų eros metais šiuos kraštus beveik neabejotinai aplankė islando Leifo Eriksono vadovaujama Vinlando ekspedicija, tačiau prancūzų keliautojas Jacques’as Cartieris, kuris šiose žemėse pirmąkart išsilaipino ir jas paskelbė Prancūzijos nuosavybe 1534 m., oficialiai išlieka Kanados atradėju. Kol prancūzai eikvojo jėgas kovodami su indėnais žemyno gilumoje, britai okupavo dalį išorinio archipelago ir įkūrė čia savo koloniją Nova Scotia – Naująją Škotiją. Iš čia ji pamažu ėmė plėstis į vakarus, žemyninę Šiaurės Amerikos dalį, kol galiausiai 1784 m. atsiskyrė kaip savarankiška kolonija. Ji buvo pavadinta Naujuoju Bransviku – Šiaurės Vokietijoje esančios Braunšveigo grafystės, kur gimė ir užaugo Didžiosios Britanijos karalius Jurgis I, garbei. Kol bus nubrėžta sienos linija su pietuose esančia JAV Meino valstija, dar teko luktelėti kone iki XIX a. vidurio, kai šalių nesutarimus išsprendė vadinamasis Arustuko karas, nepaisant grėsmingai skambančio pavadinimo, tebuvęs grynai teisiniu konfliktu. 1867 m. Naujasis Bransvikas tapo viena Kanados provincijų. Daugelis gyventojų tam priešinosi, ir jų nuogąstavimai, kad šiai provincijai bus skiriamas menkesnis prioritetas nei centriniams Kanados regionams, iš pradžių pasitvirtino. Tačiau ties amžių sandūra, stipriai išaugus miškų pramonei, tiekiančiai žaliavą vis labiau nepasotinamai popieriaus pramonei, jų požiūris pasikeitė. Nūdien Naujasis Bransvikas yra vienintelė Kanados dvikalbė provincija; pamokos mokyklose vyksta tiek anglų, tiek prancūzų kalbomis. Su miškininkyste susijusios pramonės šakos vis dar atlieka svarbų vaidmenį. Rytinėje provincijos dalyje sutrikus jūros ekologinei pusiausvyrai, žuvų kone nebeliko. Mikmakų čia belikę vos keletas tūkstančių.
30
Di n g u s i os š a ly s
Alexander Monro (1855): New Brunswick;With a Brief Outline of Nova Scotia and Prince Edward Island.Their History, Civil Division, Geography, and Productions M. H. Perley (1857): A Hand-Book of Information for Emigrants to New-Brunswick Wilson D. Wallis & Ruth Sawtell Wallis (1955): The Micmac Indians of Eastern Canada
Plikos uolos ar nuožulnios, vėjų nugairintos granito ir kitų uolienų pakrantės bei, regis, nesibaigiantys pušynai atvykėlio galvoje sužadina mintis, kad už šių rūsčių krantų jo neišvengiamai laukia beviltiška vienuma, skurdas ir bergždumas. M. H. PERLEY
1840–1860
31
L a i k o ta r p i s :
1 856–1 875 Šalis:
KORJENTESAS Gyventojų skaičius:
P lo ta s :
6 0 00
88 199 k m 2
PARAGVAJUS ARGENTINA
ARGENTINA Korjenteso miestas
KORJENTESAS BRAZILIJA
URUGVAJUS
32
Di n g u s i os š a ly s
Pašto ženklai iš kepyklos Norvegų rašytojas ir žurnalistas Øvrė Richteris Frichas XX amžiaus pradžioje keliavo po Argentinos Korjenteso provinciją, vėliau čia vystėsi ir keleto jo įtempto siužeto romanų veiksmas. Savo knygoje „Kondoras“ jis aprašo pampose vilnijantį, žiedais nusėtą žolių kilimą su šen bei ten styrančiomis usnimis: Jos augo it kokie nedideli medžiai ir galėjo siekti net kelių metrų aukštį, verždamosi iš derlingos nedirbamos žemės lyg bebaimiai šarvais apsitaisę kariai, <...> o viskašos, prerijų šunys, rausdami urvus po žeme spendžia žabangas. Bekraštėse Korjenteso pampose knibžda beždžionių, vampyrinių šikšnosparnių ir mažųjų atogrąžų krokodilų, kurių mėgstamiausias grobis – patys mažiausieji indėniukai.18 Kaip matome, tai išties puikiai nuotykių romanui tinkantis fonas, tačiau panašiai čia jautėsi ir kitas norvegas Georgas Wedelis-Jarlsbergas, kuris, keliaudamas po šiuos kraštus praėjus dešimčiai metų nuo romane aprašomų įvykių, tapo apiplėšimo auka. Atvykusį į miesto rotušę pranešti apie incidentą gubernatorius diskretiškai pasivedė jį į šalį ir, išmuštas prakaito, pašnibždėjo: „Korjenteso gyventojai patys blogiausi visoje respublikoje. Dauguma jų priklauso romanų rasei ir yra bailūs, bet pasalūniški ir kerštingi.“19 Tris šimtus metų išbuvusi Ispanijos kolonija, Argentina, nuvilnijus vietinių sukilimų ir išsivadavimo kovų bangai, XIX amžiaus pradžioje jau kone stovėjo prie nepriklausomybės slenksčio. Tačiau po to sekęs laikotarpis toli gražu nebuvo harmoningas – šalį draskė dideli vidiniai prieštaravimai, galiausiai peraugę į pilietinį karą. Aršiausi konfliktai kilo tarp šalies viduje ir vandenyno pakrantėje esančių provincijų, nesutarusių dėl naudojimosi upėmis ir nepasidalijusių pampose plytinčių derlingų, žaliuojančių ganyklų. Vaidai, tebesitęsę net ir 1854 m., kai buvo pasirašyta Argentinos konstitucija, 1840–1860
33
galiausiai aprimo suformavus apylaisvę santykinai savarankiškų provincijų konglomeraciją. Viena šių provincijų buvo pačiuose šalies šiaurės rytuose, atokiai nuo pakrantės esantis Korjentesas. Krašto gamtovaizdį formuoja nuolaidžios terasos, puikiai tinkančios auginti tabaką ir medvilnę, bet dėl karšto ir lietingo klimato kur kas menkiau tinkamos verstis galvijininkyste. Korjenteso provincijos pavadinimas kilo nuo didžiausio regiono miesto, dar 1588 metais įkurto ant kalvagūbrio rytiniame Paranos upės krante. Paties miesto pavadinimas atsirado sutrumpinus pirminį San Juan de Vera de las Siete Corrientes – „Šv. Jonas Krikštytojas Prie Septynių Srovių“. Šios stiprios srovės, besiformavusios ties septyniais nedideliais į vandenį įsiterpiančiais pusiasaliais, gerokai sunkino navigaciją upe. Savo laiku gyvenvietei suklestėti padėjo jėzuitai, traukiantys į misijas Andų kalnų link į vakarus ir Amazonės ištakų link į šiaurę. Bėgant XIX amžiui, Korjentesas išaugo iki visai padoraus didumo miesto, turėjusio porą bažnyčių bei keletą kvartalų pastelinėmis spalvomis dažytų, retai aukštesnių nei vieno aukšto mūrinių namukų, pastatytų gerai pažįstamu ispanišku kolonijiniu stiliumi. Vienintelis dėmesio vertas dalykas greičiausiai buvo čia augusi daugybė medžių, visų pirma palisandramedžių ir apelsinmedžių: sužydėję jie, be abejo, turėdavę palikti nepakartojamą įspūdį. Jau 1856 m. Korjentesas – pirmoji iš visų Argentinos provincijų – išleido savus pašto ženklus. Iš naujo įsiplieskus kivirčui su jūrine Buenos Airių provincija dėl prekybos upėmis teisių, savo teritorinį suverenumą norėta pabrėžti įsteigiant savą pašto tarnybą. Be to, provincijoje trūko ir popierinių pinigų bei mažesnės nei aštuonių sentavų nominalios vertės monetų. Tad pašto ženklams buvo nuspręsta suteikti dvigubą paskirtį – naudoti atsiskaitymui už pašto paslaugas ir kaip mokėjimo priemonę. Užduotis sukurti pašto ženklus atiteko Pablui Emilijui Coniui, kuris prieš porą metų buvo perėmęs provincijos spaustuvės direktoriaus pareigas, tačiau neturėjo patirties gaminti spaudos plokštes. Čia į priekį žengia sumanus kepėjo padėjėjas Matíasas Pipet ir pareiškia, kad jis šio meno išmokęs pas graverį Italijoje.20 Visgi, žvelgiant į jo pastangų rezultatus, labai tikėtina prielaida, kad vyriškiui tiesiog buvo be galo įkyrėję kepti manioko miltų empanadas. 34
Di n g u s i os š a ly s
1860 m.: Cerera, romėnų žemdirbystės ir derlingumo deivė; 1849 m. išleisto pirmojo prancūziško pašto ženklo kopija
Kodėl buvo nuspręsta nukopijuoti pirmąjį 1849 m. pasirodžiusį Prancūzijos pašto ženklą su Cereros, romėnų žemdirbystės ir derlingumo deivės profiliu, iki galo neaišku. Tačiau esama pagrindo manyti, kad tokiu būdu provincijos valdžia norėjusi pabrėžti giminystę su apšviestąja Prancūzijos respublika. Šiaip ar taip, kopija išėjo gana negrabi: į plaukus įsegta vynuogių kekė gerokai supaprastinta, deivės nosis nuo kaktos nubrėžta tiesia linija, o jos žvilgsnis byloja ne dieviškumą, o veikiau nepakeliamus galvos skausmus. Teisybės dėlei turime pasakyti, kad sulig kiekviena nauja graviruote, kurių ant kiet medžio spaudos plokštės iš viso buvo aštuonios, kokybė šiek tiek pagerėjo. Pablas Emilijus Conis užbaigtą darbą aprobavo labai nenoriai, tačiau laikui spaudžiant nebeturėjo kito pasirinkimo. Be to, Korjentese tuo metu buvo jaučiamas ir didelis popieriaus stygius, todėl pašto ženklai atspausdinti ant nedidelių melsvos, melsvai pilkšvos ir žalsvai mėlynos spalvos lapų, iškirptų iš pakavimo popieriaus, kuris buvo pagamintas iš cukranendrių ir prieš tai naudotas importuotoms prekėms gabenti. 1840–1860
35
Pirmuosiuose leidimuose pašto ženklo nominaliąją vertę matome nurodytą langelyje apačioje, tačiau vėliau, 1860 m., nuo spaudos plokščių ji negrabiai nugramdoma peiliuku. Tuo metu nuspręsta, kad pašto ženklo kainą nuo šiol nurodys jo spalva, o į spalvų gamą įtraukiama ir rožinė bei šviesiai gelsva. Mano turimas ženklas būtent iš šio laikotarpio, o rožinė spalva sufleruoja, kad nominali jo vertė, matyt, buvusi trys sentavai. Pašto ženklai leidžiami iki 1878 m., kai Argentinos pašto sistema nacionalizuojama. Tiek iki tol, tiek ir vėliau buvo prigaminta daug klastočių, o joms visoms bendra tai, kad jos beveik visos be išimties geresnės kokybės už originalą. Tai man suteikia vilties, kad maniškis egzempliorius gal vis dėlto tikras. XX amžiaus tėkmėje Korjenteso provincija pamažu tapo svarbiu žemės ūkio regionu. Tačiau ji ir toliau išliko viena skurdžiausių Argentinos provincijų, kurioje vos 2 procentai gyventojų valdė 50 procentų visos žemės. Dėl tokios situacijos buvo kaltos kelios didelės žemvaldžių šeimos, visuomet kovojusios su bet kokiomis, net ir menkiausiomis žemės reformomis. Galingiausia iš jų buvo Romero Feriso šeimyna, nuo XIX amžiaus pabaigos kontroliavusi didžiąją dalį tabako pramonės ir provincijoje iš esmės šeimininkavusi kaip savo namie.21 Po kelių iš eilės abejotino skaidrumo rinkimų rezultatų 1991 m. tiek vietos gyventojai, tiek ir aukštesnio rango Argentinos politikai nusprendė, kad jiems to jau gana. Tuometinis gubernatorius Romeras Ferisas Tatas pašalinamas iš pareigų, apkaltinamas valstybės lėšų grobstymu ir pasodinamas į kalėjimą.
Empanados su jautiena ir maniokų miltais (10 vnt.) Tešla: 500 g maniokų šaknies 180 g kukurūzų miltų Druskos
36
Di n g u s i os š a ly s
Įdaras: 50 g žaliųjų paprikų 100 g svogūno 1 skiltelė česnako 25 g sviesto 250 g jautienos faršo 1 kietai virtas kiaušinis ½ šaukštelio kuminų Druskos ir pipirų
Tešla: maniokų šaknis nulupkite, išvirkite pasūdytame vandenyje ir sutrinkite į tyrę. Subėrę kukurūzų miltus ir žiupsnelį druskos, suminkykite kietą tešlą. Įdaras: svieste lengvai apkepinkite žaliąją papriką, svogūnus ir česnaką. Sudėkite faršą. Pagardinkite druska, pipirais ir kuminais. Kietai virtą kiaušinį sukapokite. Empanados: iš tešlos suformuokite maždaug 13 cm skersmens skritulius. Ant kiekvieno įdėkite įdaro, ant viršaus pabarstykite virto kapoto kiaušinio.Tešlą perlenkite į pusmėnulius, kraštus sulipdykite. Kepkite empanadas aliejuje, kol gražiai parus.
Joseph Criscenti (1993): Sarmiento and His Argentina Øvre Richter Frich (1912): Kondoren. En Landflygtigs roman Georg Wedel-Jarlsberg (1913): Da jeg var cowboy
Korjenteso gyventojai patys blogiausi visoje respublikoje. Dauguma jų priklauso romanų rasei ir yra bailūs, bet pasalūniški ir kerštingi. GEORG WEDEL-JARLSBERG
1840–1860
37