R omana s
Iš vokiečių kalbos vertė IEVA SIDARAVIČIŪTĖ
PROLOGAS
„Baigta, – pagalvojo ji. – Tai štai kaip jautiesi mirdamas.“ Galva trenkėsi į asfaltą, sąmonė aptemo. Baimė išnyko, garsai taip pat. Stojo visiška tyla. Mintys plaukė ramiai ir aiškiai. Pilvas ir dubuo spaudėsi prie žemės, plaukai apledėjo, skruostą raižė žvirgždas. Kaip keistai kartais viskas susikloja, kokia nenuspėjama yra ateitis. Kas galėjo nujausti, kad tai nutiks būtent čia? Toli šiaurėje, svetimoje pakrantėje. Prieš akis vėl iškilo berniukas, tiesiantis į ją rankas, apėmė siaubas, ausyse supokšėjo šūviai, kūną supurtė rauda, užplūdo kaltės jausmas. – Atleisk, – sukuždėjo ji. – Atleisk už tai, kad išsigandau, už tai, kad aš tokia niekam tikusi. Staiga vėl pajuto skaudžius vėjo šuorus, plėšiančius iš rankų didelį jos krepšį. Garsai sugrįžo, pėdą nusmelkė skausmas. Pro džinsus skverbėsi šaltis ir drėgmė. Ji tik suklupo, į ją nepataikė. Galva ištuštėjo, liko vienintelė mintis – bėgti. Ji pasirėmė alkūnėmis, pakilo, vėjas vėl parbloškė ją ant žemės, galiausiai pavyko atsistoti. Dėl aplinkinių pastatų vėjo šuorai buvo nenuspėjami, nuo jūros atlėkę gūsiai negailestingai daužėsi į sienas. Nešdintis. Tučtuojau. 5
LIZA MARKLUND
Žinojo, kad vyras kažkur už nugaros. Užtvėrė kelią į miestą, dabar ji spąstuose. Nevalia likti žibintų šviesoje. Reikia bėgti. Bėgti! Naujas vėjo gūsis užgniaužė jai kvapą. Žioptelėjusi pasisuko nugara – dar daugiau geltonų žibintų, nuauksinančių bet kokį šlamštą, – kur dėtis? Pasičiupusi krepšį, vėjui čaižant nugarą, nuskuodė iki pastato, šonine puse atsukto į vandenį. Greta driekėsi ilga krantinė. Vėjas buvo prinešęs visokio laužo – kas čia, po velnių? Laiptai? Kaminas! Baldai. Ginekologo kėdė. „T“ modelio fordas. Bombonešio kabina. Ji užsiropštė ant krantinės, užkėlė krepšį, nuvinguriavo tarp vonių ir mokyklinių suolų, pasislėpė už seno rašomojo stalo. „Jis mane ras, – pagalvojo. – Anksčiau ar vėliau. Niekada nepasiduos.“ Susirietė lyg embrionas, svyruodama ir dusdama, permirkusi prakaitu, išsiterliojusi gatvės purvu. Suprato, kad atsidūrė spąstuose. Iš čia nebeišsivaduos. Jam telieka prieiti, prikišti revolverį prie pakaušio ir nuspausti gaiduką. Atsargiai dirstelėjo pro tarpą tarp stalčių, bet nieko nepamatė, tik ledą ir sandėlius, nuauksintus geltonos žibintų šviesos. „Reikia palaukti, – nusprendė. – Turiu išsiaiškinti, kur jis. Tik tada bus galima mėginti ištrūkti.“ Po kelių minučių ėmė diegti pakinklius. Šlaunys ir blauzdos nutirpo, peršėjo kulkšnis, ypač kairiąją. Turbūt pasitempė griūdama. Iš žaizdos kaktoje ant krantinės lašėjo kraujas. Ūmai jį išvydo. Stovėjo prie krantinės krašto, vos už trijų metrų, geltonoje žibintų šviesoje juodavo išraiškingas jo profilis. Vėjas atnešė kuždesį: 6
DINGUSIOJI
– Aida. Ji susigūžė ir stipriai užsimerkė, susitraukė it nepastebimas žvėriukas. – Aida, žinau, kad tu čia. Kvėpuodama pro burną laukė. Vėjas stojo į jo pusę, nuslopino žingsnių garsą. Dirstelėjusi dar sykį, pamatė jį žingsniuojant palei tvorą kitoje plačios gatvės pusėje, po striuke jis slėpė parengtą ginklą. Netolygus jos alsavimas padažnėjo, galva apsvaigo. Jam pasukus už kampo, į mėlyną sandėlį, ji atsistojo, nušoko ant asfalto ir leidosi į kojas. Išdavikas vėjas nunešė žingsnių garsą, krepšys daužėsi į nugarą, plaukai lindo į akis. Šūvio ji neišgirdo, tik pajuto, kaip pro šalį prašvilpė kulka, suskato bėgti zigzagais, staigiai, nenuspėjamai keisdama kryptį. Švilpesys, dar viena kilpa. Ūmai sausuma baigėsi, priešais siautėjo Baltijos jūra. Aštrios kaip stiklas bangų burės. Ji dvejojo vos akimirką. Vyras prisiartino prie krantinės krašto, nuo kurio nušoko moteris, ir prisimerkęs pažvelgė į jūrą. Ginklą laikė parengtą. Bergždžiai tarp bangų dairėsi jos galvos. Niekaip neišsigelbės. Pernelyg šalta, pernelyg vėjuota. Per vėlu. Per vėlu Aidai iš Bijelinos. Ji per daug išaugo. Buvo pernelyg vieniša. Dar kiek pastovėjo spiginančiame šaltyje. Vėtra svaidė į veidą ledukus. Užvesto Scanios variklio garsas išsisklaidė taip ir nepasiekęs vyro ausų, vėjas nunešė jį tolyn. Iš auksinės šviesos rato tyliai, nepalikdamas pėdsakų, pajudėjo vilkikas.
1 DALIS
SPALIS
Nesu blogas žmogus
Esu gyvenimo sąlygų ir aplinkybių padarinys. Visi žmonės gimsta vienodi, skiriasi tik aplinkybės: genetinės, kultūrinės, socialinės. Taip, aš žudžiau, bet tai neturi reikšmės. Daug svarbiau, ar nebegyvas žmogus apskritai nusipelnė gyventi. Savo nuomonę aš turiu, ir ji nebūtinai turi sutapti su kitų. Taip, smurtavau, bet nebūtinai iš piktavališkumo. Smurtas yra jėga – kaip ir pinigai ar įtaka. Žmogus, nusprendęs griebtis smurto, gali tai daryti ir ne iš piktos valios. Tiesa, susimokėti vis tiek reikia. Smurtaujama ne dykai, tenka parduoti savo sielą. Statymai skirtingo dydžio – aš neturėjau ko prarasti. Paskui tuštuma užpildoma prielaidomis, būtinomis iš tiesų smurtauti, piktavališkumas – tik viena jų, antroji – neviltis, trečioji – kerštas, ketvirtoji – įtūžis, o ligoniams – aistra. Nesu blogas žmogus. Esu gyvenimo sąlygų ir aplinkybių padarinys.
SEKMADIENIS, SPALIO 28 D.
Securitas darbuotojas akylai žvalgėsi. Visur buvo regėti naktinio uragano pėdsakų – išversti medžiai, nuo stogų nuplėšti skardos lakštai, išbarstytos prekės. Privažiavęs uostą, staigiai sustojo. Plačioje aikštėje ant jūros kranto voliojosi lėktuvo kabina, medicinos įranga, vonios kambario dalys. Tik po kelių sekundžių jis sumojo, kad tai Švedijos televizijos rekvizitų nuolaužos. Kūnus pastebėjo tik išjungęs variklį ir atsisegęs saugos diržą. Keista, neišsigando ir nepasibaisėjo. Juodais drabužiais vilkintys lavonai tįsojo prie apgadintų laiptų iš seniai nutraukto televizijos serialo. Dar neišlipęs iš automobilio jis suprato, kad vyrai nužudyti. Ypatingų dedukcinių gebėjimų tam nereikėjo. Abiem trūko kaukolės skliauto dalies, pro ertmes kiaušuose ant apledijusio asfalto buvo ištekėjusi lipni masė. Nemąstydamas apie savo paties saugumą, darbuotojas išlipo iš automobilio ir prisiartino prie kūnų, tįsančių vos už poros metrų. Jo reakcija labiausiai priminė nuostabą. Lavonai atrodė labai keistai – lyg Marčio Feldmano* broliukai. Akys išsprogusios, liežuviai * Marty Feldman – anglų komikas, kentėjęs nuo išverstakumo, atsiradusio kaip hipertireozės pasekmė. (Čia ir toliau – vert. past.) 13
LIZA MARKLUND
iškišti, ant galvų tamsavo po nedidelę žymę, abiem trūko vienos ausies ir didelių pakaušio bei kaklo dalių. Gyvasis kurį laiką žiūrėjo į mirusiuosius – kiek ilgai, paskui nebeprisiminė, – kol jį parbloškė tarp silosinių paklydęs vėjo gūsis. Saugos darbuotojas krisdamas atsirėmė į žemę rankomis ir netyčia įkišo dešinį delną į išbėgusią smegenų medžiagą. Pajutęs tarp pirštų šaltą, klampią košę, sužiaukčiojo. Apvėmęs automobilio buferį, karštligiškai šoko valytis lipnios masės į pliušinį vairuotojo sėdynės užvalkalą. 5.31 val. centrinė policijos nuovada Kungsholmene, Stokholme, sulaukė iškvietimo į uostą. Po trijų minučių žinia pasiekė Evening Post. Skambino Leifas. – Ekipažas 1120 ir du greitosios pagalbos automobiliai važiuoja į uostą. Šiuo paros metu, praėjus keturiasdešimt devynioms minutėms nuo galutinio termino ir likus dvidešimt šešioms minutėms iki numerio išsiuntimo spaudai, redakcijoje kaip visada viešpatavo koncentruotas kūrybinis chaosas. Redaktoriai paraudusiomis akimis suvedinėjo į kompiuterius paskutines antraštes, dailino pagrindinių straipsnių ir nuotraukų prierašų formuluotes, taisė gramatines klaidas. Jansonas, naktinės pamainos redaktorius, tikrino pastraipų parametrus ir nauju elektroniniu keliu siuntė puslapius į spaustuvę. Darbuotoja, atsakinga už informacijos priėmimą, buvo naktinės pamainos redaktoriaus padėjėja Anika Bengtzon. – Tai reiškia... – paklausė žaibiškai žymėdamasi naujieną ant spalvoto lipniojo lapelio. 14
DINGUSIOJI
– Mažiausiai dvi žmogžudystės, – paaiškino Leifas ir baigė pokalbį – skubėjo žinią pranešti dar vienam laikraščiui. Atlygį gaudavo tik pirmas informatorius. Anika padėjo ragelį ir atsistojo. – Du kūnai uoste, nepatvirtintais duomenimis – nužudymas, – kreipėsi į Jansono pakaušį. – Ar žadi spausdinti tarpregioninėse naujienose? – Ne, – atsakė pakaušis. – Ar perduoti Karlui ir Bertiliui? – pasiteiravo Anika. – Taip, – atsakė pakaušis. It vėliavą nešdama prie smiliaus prilipusį geltoną lapelį ji nuėjo prie korespondentų stalo. – Jansonas nori, kad pažiūrėtum, – tarstelėjo bedusi pirštu į reporterį. Karlas Venergrenas dygėdamasis paėmė lapelį. – Bertilis Strendas jau atėjęs, jei nutarsit važiuoti, – informavo Anika. – Jis fotolaboratorijoje. Nelaukdama Karlo atsakymo ji apsisuko ant kulno ir grįžo prie savo stalo. Jųdviejų santykiai nebuvo patys šilčiausi. Anika klestelėjo ant kėdės, galva ūžė iš nuovargio. Naktis pasitaikė sunki, pareikalavo daug jėgų. Iš vakaro Skonės regioną pietuose nusiaubęs uraganas pasuko į šiaurę, į šalies gilumą. Evening Post dėjo daug pastangų sekdami viesulo kryptį, ir darbas atnešė vaisių. Jiems pavyko paskutiniu reisu į Sturupo oro uostą nusiųsti kelis reporterius bei fotografus, kurie pastiprino redakciją Malmėje. Žurnalistai Vekšėje ir Geteborge plušo visą naktį, savo tekstus bei nuotraukas siuntė dar ir būrys laisvai samdomų darbuotojų. Visa ši medžiaga kaupėsi ant naktinės pamainos stalo, ir Anika gavo ją sutvarkyti. Tai reiškė, kad kiekvieną straipsnį reikėjo perrašyti, priderinti prie 15
LIZA MARKLUND
kitų pranešimų, bendro konteksto. Vis dėlto jos pavardė laikraštyje nepasirodydavo, išskyrus nebent eilutę po uraganų apžvalga, kurią buvo parengusi iš anksto. Ji dirbo redaktoriaus padėjėja, buvo viena tų bevardžių žurnalistų, triūsiančių užkulisiuose. – Mėšlas! – ūmai suriaumojo Jansonas. – Pirmo puslapio nuotraukoj vėl trūksta prakeiktos geltonos. Mėšlas... Šaukdamasis fotografijų direktoriaus Pelės Oskarsono jis puolė prie fotokorespondentų stalo. Anika ilsiai šyptelėjo. Tas puikus naujas pasaulis. Ateities pranašai žadėjo, kad skaitmeninės technologijos viską atliks greičiau, patikimiau, paprasčiau. Deja, iš tiesų spaustuvės ISDN tinkle apsigyveno velniūkštis, kai kada vis praryjantis spalvinius duomenis – dažniausiai geltonų atspalvių. Nepastebėjus klaidos laiku, laikraštyje atsirasdavo itin savotiškų nuotraukų. Jansonas tvirtino, kad spalvų rijikas – tas pats velniūkštis, kuris tūno jo skalbyklėje ir vis pradangina vieną kojinę. – ISDN, – purkštelėjo naktinės pamainos redaktorius grįžęs į savo vietą po to, kai užkirto kelią katastrofai ir iš naujo išsiuntė nuotrauką. – INFORMACIJOS SIŲSTI DAUGIAU NEKETINU. Anika susitvarkė darbo stalą. – Parengėm visai neprastą numerį, ką? – paklausė. Jansonas atsisėdo ir įsikišo burnon nepridegtą Blend cigaretę. – Šiąnakt šauniai pasidarbavai, – pagarbiai linktelėjo. – Mačiau, kaip atrodė originalūs tekstai. Puikiai juos apibendrinai. – Gal ir neblogai pavyko, – susidrovėjo Anika. – Kokius ten kūnus rado uoste? Anika gūžtelėjo. – Nežinau. Pasidomėti? Jansonas atsistojo ir patraukė rūkomojo link. 16
DINGUSIOJI
– Pasidomėk. Anika nutarė pirmiausia kreiptis į pagalbos skambučių centrą. – Nusiuntėme du greitosios pagalbos automobilius, – patvirtino atsiliepęs dispečeris. – Ne policijos furgonus? – pasitikslino Anika. – Svarstėme šį variantą, bet skambinęs žmogus buvo saugos darbuotojas. Išsiuntėme greitosios pagalbos automobilius. Anika pasižymėjo išgirstą informaciją. Policijos furgonai buvo siunčiami tik tada, kai buvo visiškai aišku, kad aukos negyvos. Pagal galiojančias taisykles policininkai furgoną iškviesti galėjo tik tuo atveju, jei aukos galva buvo atskirta nuo kūno. Į centrinę policijos nuovadą prisiskambinti buvo nelengva. Operatorius atsiliepė tik po kelių minučių. Dar penkios praėjo, kol atsilaisvino budintis pareigūnas. Kai galiausiai pakėlė ragelį, informaciją pateikė aiškiai ir tiksliai: – Du kūnai. Vyriškos lyties. Nušauti. Kol kas neaišku, ar tai buvo savižudybė, ar žmogžudystė. Paskambinkit vėliau. – Juos rado uoste, – skubiai išbėrė Anika. – Ką tai galėtų reikšti? Pareigūnas padelsė. – Šiuo metu negaliu daryti jokių išvadų, – atšovė. – Pasitelkite vaizduotę. Padėjusi ragelį Anika jau žinojo, kad ši istorija laikraščio puslapius okupuos bent keletą dienų iš eilės. Kažkodėl dvi žmogžudystės buvo ne tik dvigubai įdomesnės už vieną, bet ir kur kas sensacingesnės. Pasvarstė, ar nevertėtų atsinešti kavos. Jautėsi ištroškusi ir pavargusi, puodelis kavos tikrai būtų ne pro šalį. Kita vertus, tokiu paros metu suvartotas kofeinas neleis užmigti iki pat pietų. Kad ir kokia būtų nusikamavusi, visą rytą lovoje praspoksos į lubas. 17
LIZA MARKLUND
„Velniai nematė“, – pagalvojo žingsniuodama prie kavos aparato. Grįžusi į savo vietą atsisėdo ir užkėlė kojas ant stalo. Nedidukė dviguba žmogžudystė uoste, šit kaip. Pūstelėjo į puodelį aušindama kavą. Šautinės žaizdos rodo, kad tai ne šiaip girtų nelaimėlių kivirčas. Valkatos vieni kitus žudo peiliais, buteliais, kumščiais, spyriais, kai kada išstumia sugėrovą iš balkono. Į rankas patekusius šaunamuosius ginklus jie kaipmat parduotų ir nusipirktų degtinės. Anika išgėrė kavą, išmetė vienkartinį puodelį ir nuėjusi į tualetą gurkštelėjo vandens. Du vyrai – tikrai nepanašu į žmogžudystę ir paskesnę savižudybę, tik ne uoste, siaučiant uraganui. Pavydo sceną, regis, galima atmesti, o tai atveria kelius spėlionėms apie žurnalistiniu požiūriu gerokai patrauklesnius motyvus. Nusikalstamo pasaulio reikalai: motociklininkų gaujos, mafijos grupuotės, nešvarūs pinigai. Politiniai motyvai. Tarptautiniai ryšiai. Anika grįžo į savo darbo vietą. Aišku buvo viena: ji nė iš tolo negaus prisiartinti prie šių žmogžudysčių. Apie tyrimo eigą Evening Post informuos kiti. Ji pasiėmė striukę. Savaitgaliais rytinė pamaina nedirbdavo, tad Jansonas pasiliks, kol į spaustuvę iškeliaus visi priemiesčių numeriai. Anika darbą baigė šeštą. – Išeinu, – atsisveikino, naktinės pamainos redaktoriui žingsniuojant pro šalį. Šis atrodė mirtinai išvargęs, norėjo, kad ji pasiliktų. – Nelauksi laikraščio? – paklausė. Laikraščių rietuves iš spaustuvės kurjeris atveždavo praėjus penkiolikai minučių nuo spaudos mašinų įjungimo. Anika papur18
DINGUSIOJI
tė galvą. Išsikvietusi taksi atsistojo, apsivilko striukę, apsimuturiavo kaklą šaliku, apsimovė pirštines. – Gal šįvakar ateitum anksčiau? – šūktelėjo Jansonas jai pavymui. – Reiks susitvarkyt po sumauto uragano. Anika pasiėmė rankinę ir gūžtelėjo pečiais. – Lyg turėčiau asmeninį gyvenimą. Tomas Samuelsonas pirštų galais palietė žmonos pilvą. Oda buvo šilta ir švelni, ankstesnis tvirtumas išnykęs. Tapusi banko skyriaus vadove, Eleonora nebeturėjo tiek laiko sportui. Jo ranka lėtai nuslydo per bambą iki kirkšnies, smilius atsargiai nukeliavo tarp šlaunų, užčiuopė plaukelius, rado drėgmę. – Liaukis, – sumurmėjo žmona ir atsuko jam nugarą. Tomas atsidusęs apsivertė ant nugaros, geismas tvinkčiojo, tarytum kas būtų daužęs plaktuku iš vidaus. Sunėręs rankas pasikišo po galva, įsistebeilijo į lubas. Klausėsi, kaip vienodėja ir rimsta žmonos alsavimas. Pastaruoju metu ji niekada nenorėdavo. Irzliai nusitraukė antklodę ir nuogas nudrožė į virtuvę, penis kadaravo tarp kojų it nuvytusi tulpė. Atsigėręs vandens iš neplautos stiklinės, įbėrė maltos kavos į naują filtrą, įjungė kavavirę, nuėjo į tualetą ir nusišlapino. Dirstelėjo į vonios veidrodį, pasišiaušę plaukai atrodė nerūpestingai ir labiau tiko jo amžiui. Atsidusęs rankomis susiglostė ševeliūrą. „Per anksti vidutinio amžiaus krizei, – pagalvojo. – Gerokai per anksti.“ Grįžęs į virtuvę atsistojo prie lango ir įbedė akis į jūrą – juodą ir nirtulingą. Aukštos putojančios bangos vis dar priminė naktinę vėtrą, prie kaimynų verandos durų it girtuoklis voliojosi saulės laikrodis. 19
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR