Iš anglų kalbos vertė Indrė Kairytė
Vilnius, 2021
Pirmas skyrius
Šuo per Kalėdas – toks buvo planas. Vis dėlto pasirodė, kad „įsišuninti“ lurčerį ne taip lengva. Du mėnesius mus lankė viduti nio amžiaus moterys, avinčios batus guminiais padais ir vilkinčios garsiai šiugždančias striukes su gobtuvais. Šmirinėjo aplink dėlio damos varneles savo sąrašuose ir uždavinėdamos klausimus. Kaip tikros policininkės. Vienaakį Zaką ir Medutį mums patikėti atsisakė. Vis minėjo du trūkumus. Pirmas, patirties stoka. Jėzau, ar labai sudėtinga auginti šunį? Žmonės ir vaikus gimdo negavę Morinos iš „Lurčerių SOS“ pritarimo. Mėginu įgyti moterų pasitikėjimą, užmegzti pokalbius. Tai uždaras klubas. Nereikia nė „Karltono“* – jei norite iššūkio, pa bandykite pelnyti „Lurčerių SOS“ klubo narių pasitikėjimą. Papras čiau tamsiajame internete įsigyti plutonio ginklams. Antras trūkumas – laiptai. Moterys rodo į juos ir niūriai aptari nėja, kokie pavojingi būtų ilgoms liesoms lurčerio kojoms. Apgailes tauju, per daug laiptų. Ne. – Bet šuo niekada neliptų laiptais į miegamąjį, nes šunys miega muosiuose nemiega, – įtikinėju. – Šunims į viršų negalima. Moterims pakanka vien laiptų buvimo. To nesitikėjau. Kovą su lurčerių ekspertėmis pralaimiu ir ieškau išeities arčiau namų. * Vienas prestižiškiausių privačių Londono klubų. 33
K At e S p i c e r
Neoficialioje labdaros organizacijoje. Ji gelbsti įvairiausius gyvūnus nuo jūrų kiaulyčių iki asiliukų. Ten randame „Merliną, ketverių metų lurčerį“ – šuns pavidalą susivėlusiu sausainių spalvos kailiu. Tinklalapyje tik viena jo nuotrauka – nespalvota, vaizduojanti jį au tomobilio bagažinėje. Tupi tarsi persigandęs sfinksas. Man jis ne atrodo labai panašus į lurčerį, bet dabar jau esu apimta nevilties. Noriu šuns. Ir vėl mus tikrina striuke su gobtuvu vilkinti moteris. Šįkart na muose yra ir Čarlis. Ir šiai viešniai užkliūva mirtį nešantys laiptai, bet, regis, jai jie atrodo kiek mažesnė bėda nei anksčiau apsilankiu sioms moterims iš lurčerių globos organizacijų. – Jie pernelyg statūs. Pakopos be vertikalios dalies gali kelti didelį pavojų. – Šuo niekada nelips į viršų. Neleidžiu šunų į viršų, – įtikinėju ir kaip galėdama įtaigiau vaizduoju seną griežtą bobą. – Aš iš stiklo sukonstruosiu pakopoms vertikalias dalis. Tuoj pat pasirūpinsiu. – O, – taria moteris. – Gal ir padės. Po keturių dienų, antradienio vakarą, Sandra, moteris iš glo bos organizacijos, paskambina pranešti, kad jei dar noriu, Merlinas mano. Patikinu, kad stiklas laiptams jau užsakytas. – Gerai, nes kai baigsite, norėsiu pamatyti atliktus darbus. Gir dėjau, laiptai labai statūs. Kai Sara paskambina, sėdžiu prie sunkaus vyšnios medžio stalo. Įpusėjau straipsnelį sveikatos skilčiai, jį atiduoti reikėjo pirmadienio rytą. 1200 žodžių apie fenomeną, vadinamą girtoreksija. Girtoreksija reiškia, kad visas dienos kalorijas taupai vynui. Pavyzdžių rasti buvo nesunku. Mums kalbantis girtoreksijos užrašai pasipildo keverzonėmis ir šuniukų piešiniais. 34
DINGO ŠUO
– Pakliuvo pas mus, nes ankstesniuose namuose jam nepasisekė. Skriaudė seniau ten gyvenanti kalė, tad teko vėl atiduoti į globą. – Koks jis? – Ak, jis puikus berniukas. Su manimi jau tris mėnesius. Nesu prantu, kodėl dar niekas jo nepriglaudė. Dievina pasivaikščiojimus, pririštas prie pavadėlio eina fantastiškai. Labiausiai mėgsta būti su vienu žmogumi. Kaip ir daugeliui tokių šunų, jam itin patiktų gy venti su vieniša moterimi. – Mano vaikinas puikaus būdo, labai švelnus, – patikinu. – Taip, viskas gerai, tik prisiminkite, kad nevalia šaukti. Tada Merlinas ieško kampelio pasislėpti, o gali ir pabėgti ar apsišlapinti. Jis stiprus berniukas, bet drovus. Girdžiu nekilnojamojo turto agento kalbą. Kiekviena frazė turi paslėptą prasmę. Sudedu niekas jo nepriglaudė... labiausiai mėgsta būti su vienu žmogumi... gali apsišlapinti... stiprus berniukas... drovus ir įsivaizduoju siaubingą šlapimo nelaikantį šunį, kuris apkandžioja žmones ir pabėga. Tokį šunį, kurio niekas nenorėtų. – Tai mes kelinti? Jau treti šeimininkai? – Kiek žinau, taip. Sara demonstruoja klasikinius gyvūnų mylėtojos gebėjimus ben drauti. Smulkmenas nutyli, bet taip elgiasi ne dėl šiurkštumo ar sla pukavimo, o tiesiog dėl polinkio su žmonėmis bendrauti nedaug. Mano perdėtas dėkingumas nesulaukia nė menkiausio atsako. Smal sumas jai lyg ir nemalonus. Vis tiek noriu sužinoti daugiau. – Pirmą kartą buvo rastas klaidžiojantis gatvėje kažkur Mančes teryje. Nebuvo pažymėtas mikroschema, neturėjo antkaklio, tad kas žino. – Gal nutuokiate, kokių veislių mišinys jis gali būti? – Na, jis kresnokas, spėju, gali būti labradoro su pudeliu ir saliu kio mišrūnas, bet tikrai nežinau. 35
K At e S p i c e r
Labradoras su pudeliu ir saliukis? Ne tokį didingą lurčerį įsivaiz davau. Man patiko gauruotieji lurčeriai; jie smarkūs kaip mišrūnai, bet ilgomis kojomis ir lieknu, karališku siluetu, bylojančiu apie gry ną kraują. Įsivaizdavau, kad šalia tokio šuns atrodyčiau labai kieta. Merlinas pakankamai gauruotas, bet ar galima lurčerį vadinti lurče riu, jei jis maišytas su labradoru ir pudeliu? Išeina koks labrapudelis ar saliupudelis. Kad ir kaip pavadinsi, neprimena tyliai žengiančio didingo lieso šuns iš senos su romais klajojusių šunų giminės, kokį įsivaizdavau. Šauna daug nepatrauklių minčių. Viena ryškiausių – koks var totojiškas mano požiūris į gyvą padarą. Be to, dabar, kai man su teikiama teisė Merliną „įsišuninti“, pradedu galvoti, kas negerai šiai Esekso globos organizacijai ir pačiam šuniui. Panašu į atšalimą vy rui, aiškiai parodžiusiam susidomėjimą – jei tavimi domisi, privalo būti keistuolis. – Manau, su jumis jis nugyventų puikų gyvenimą. Nesuprantu, kodėl jūsų kandidatūra tiek daug kartų buvo atmesta. Visas tas fiasko su stiklu užtruks kelias savaites. Turiu laiko rimtai apgalvoti, ar šuns tikrai noriu. Todėl nustembu, kai moteris pareiškia: – Galite pasiimti jį šeštadienį. Per greitai. Nežinau, ar tikrai noriu Merlino. Nejau negalėsime prieš tai jo aplankyti ir įsitikinti, ar mezgasi ryšys? Ar tos savavalės striukėmis vilkinčios ir segtuvais nešinos šunų socialinės darbuoto jos neprivalo atlikti kruopštesnės apžiūros? Nenoriu šuns, kurio gys lose labradoro ar pudelio kraujas. Noriu lurčerio. – Šį šeštadienį? Reikia išsakyti Sarai savo dvejones. – Taip. Susitikime vidurdienį „Taroko paslaugų“ automobilių aikštelėje. Gyvūno priglaudimo mokestis šimtas šešiasdešimt svarų, turėkite grynųjų ir pavadėlį. 36
DINGO ŠUO
– Ten ir pasimatysime. Fantastika. Ačiū. Šaunu. Dar kartą ačiū. Labai jums ačiū. Rodos, dar vienas didžiųjų gyvenimo sprendimų patikėtas liki mui – taip pat kaip nėštumas, karjera ir strategija, kaip išgyventi sulaukus senyvo amžiaus. Čarlis likimui nesimpatizuoja. Jis kuria penkmečio planus ir kaupia pensiją. Keliasi penktą ryto ir eina į sporto salę. Paskambinu mamai. – Mama, radome savo šunį. Jis... – Ak ne, vyriškosios lyties šuo? Neimkite vyriškosios lyties šuns. Jie linkę pabėgti. Visur šlapinasi, jie... – Turiu eiti. Atleisk. Buvau pamiršusi apie mamos nusistatymą prieš vyriškosios lyties šunis. Slepiama pagieža, kurios šaltinio taip niekada ir neišsiaiški nau. Kaip ir daugelis moterų, ji mėgsta purkštauti: Vyrai! Ne visos jos kartos moterys buvo kaip Glorija Stainem* ar naujųjų leiboris tų partijos parlamento narės. Ne toks atviras lyčių karas motinos kartoje vyko pasyviai agresyviai. Kariauta ne svarbiais feministiniais rašiniais, o laimint smulkias pergales namų fronte. Kova prieš patriarchatą mamai prilygsta vyriškosios lyties šunų vengimui ir nuolatiniam dejavimui dėl vyrų elgesio. Iš pradžių man nerūpėjo, kokie bus šuns lyties organai, bet dabar jau džiaugiuosi, kad tai ne kalė. Man keturiasdešimt šešeri su puse, bet vis tiek vaikiš kai džiaugiuosi, kad visais atžvilgiais skiriuosi nuo mamos. Abu laukėme, kada šuo atkeliaus į mūsų namus. Nė dienos nepra eidavo be pokalbių, koks bus mūsų berniukas. Eidavome pasivaikš čioti po tas vietas, kur galėsime nusivesti ir jį. Norėjome įsitikinti, * Gloria Steinem (g. 1934 m.) – JAV feministė, socialinė ir politinė veikėja. 37
K At e S p i c e r
kad suteiksime šiam padarėliui gerą gyvenimą. Parodžiau Čarliui vie tą po savo stalu, kur šuo galėtų turėti savo biurą – kampelį atokiai nuo žmonių. Ten tamsu ir tylu. Galėtų visai kaip aš savo darbo kam baryje tįsoti nekliudomas ir nieko neveikti. Man patiko mintis, kad jis miegos man ant kojų pirštų. Gal turėdama kolegą šunį daugiau parašysiu? Nuo apsisprendimo įsigyti šunį iki jo parsivežimo į namus atmosfera lofte pagerėjo. Turėjome dar vieną temą apmąstymams – ne tik darbą. Prieš kelionę į Eseksą parsivežti šuns vakarais įsitempusi sėdėda vau lovoje ir tarsi lengvą oro uoste pirktą romaną rydavau Džeko Drekefordo „Namų lurčerį“. Bandydavau Čarlį išbudinti susijaudi nusi skaitydama apie grobio persekiojimo instinktą, žarnyno parazi tus ir tobulą šuns kakį. – Lurčeriai linkę užsisklęsti savyje, jei nelaiko tavęs jo vertu... Lurčeriai loja nedaug, bet turi platų žodyną garsų, vadinamų lurčerio kalba... Lurčeriai viską daro su tavimi, bet ne dėl tavęs. Jie patys ištikimiausi kompanionai – jei tik to nusipelnai. – Hmm, labai įdomu, – po antklode suniurnėjo Čarlis. – ... Nevirti kaulai papildo šunų dietą ir turėtų būti duodami tris keturis kartus per savaitę... Ar klausaisi? Neaiškus murmesys ir brutalus oro gadinimas po antklode rodė, kad nesiklauso. – Lurčeriai yra... – Čarlis užknarkė. Gal ir teisingai. Dar kelias valandas skaičiau, o jis greta manęs miegojo. Sąžiningai pasakysiu – nelengva suderinti skirtingus gyveni mus. Čarlis gyveno pašėlusiu dvigubo espreso su pieno puta ir ambicijų ritmu. Ilsėdavosi miegodamas. Aš gyvenau su savo sies tomis, pražiopsotais terminais ir netvarka. Noras turėti šunį ir jo paieškos suteikė ramų atramos tašką, į kurį galėjome susitelkti. 38
DINGO ŠUO
Sunkiai sekėsi jį atrasti nuo pat atsikraustymo gyventi drauge pra ėjusiais metais. Šeštadienį, kai vykome parsivežti Merlino, kairį smilkinį maudė lengvas galvos skausmas nuo per The Libertines pasirodymą penk tadienio vakarą išgertos tekilos. Apsilankiusi renginyje galiausiai at sidūriau kažkur užkulisiuose – ne todėl, kad ten buvo mano vieta. Tiesiog įžygiavusi pamačiau kelis pažįstamus. Kaip ir įprasta, pri vilegijuotieji vakarėlio nariai muzikantams grojant garsiai plepėjo. Užuot džiaugęsi pakvietimu, elgėsi taip, tarsi teisę visur dalyvauti būtų įgiję vos gimę. Dovanos nuolat ir iš visų. Šie žmonės būdavo visur kviečiami, beveik niekada už nieką nemokėdavo. Vien turėti juos savo draugijoje – tikra garbė. Plepalai, plepalai, plepalai. Žinot, apšildo Petė Smit. O, fantasti ka. Dievinu Petę. Plepalai, liežuvavimas, plepalai, liežuvavimas. Dar liežuvavimo. Brangusis. Žmonės, vietos, daiktai. Brangusis. Bran gusis. Žmonės, vietos, daiktai. Kai kurie susirinkusieji buvo daug pasiekę, kiti čia atsidūrė tik dėl santuokos ryšių, gimimo aplinkybių, grožio, pinigų ar visų keturių punktų. O gal tiesiog ką nors pažinojo ir mokėjo palaikyti draugiją. Vakaras buvo labai prašmatnus, su šali kais ir žemę siekiančiomis sukniomis. Pro šalį plaukė modelių būriai. Gerti neketinau, bet vis dėlto išgėriau. Renginį rėmė Patrón te kila. Man taip patinka viena ar kokios keturios taurės „Margaritos“. Pagirios dažnai prasiskverbia į tokias svarbias dienas kaip vestuvės, laidotuvės, svarbūs interviu, iškilmingų iki vėlyvos nakties užsitęsu sių kultūrinių renginių, į kuriuos daugiau niekada nebūsi pakvies tas, fotografavimas, tad kodėl neturėtų lydėti ir vykstant pasiimti pirmojo šuns? Porai į renginį atėjusių žmonių pasakiau, kad kitą dieną važiuo siu pasiimti šuns. Vienas tarė: 39
K At e S p i c e r
– Ir ką? Kitas pasidžiaugė: – Šaunu! Iš esmės niekam nerūpėjo. Kita vertus, turint omenyje, kokie tie vakarėlių liūtai savanaudžiai ir viskam abejingi, galėjau pasiskelbti vykstanti albinoso tigro, ir vis tiek būčiau tik sukėlusi žiovulį. Čarlis į vakarėlį nėjo. Retai eina. Man neįdomu būti tavo „plius vienu“. Vos porą sekundžių po septintą nuskambėjusio žadintuvo jis jau taria: – Taigi, – balsas primena, kad metas ruoštis. Jis ryžtingai ir dalykiškai nusiteikęs. Paguli dar kelias minutes, pakar toja: Taigi ir keliasi. Jau nusiprausęs po dušu, gavęs kofeino dozę, pui kios būsenos ir kvapnus gerokai prieš man atplėšiant galvą nuo pagalvės. Be to, jau spėjęs apsipirkti ir pasimokyti kitam finansų egzaminui. Kamuoja ne tiek fizinė kančia ryto šviesoje užklupus toli gražu ne atslūgusioms pagirioms; tai veikiau psichologinė būsena. Lyg po kakti nę smegenų sritį pirmyn atgal žingsniuotų mažas padarėlis, trikdantis tam tikras mano funkcijas, neleidžiantis veikti toms smegenų sritims, kurios tave pakelia iš lovos ir išsiunčia į pasaulį. Mano negalią dar labiau paaštrina perdėtas Čarlio veiklumas. Kuo daugiau jis nuveikia apačioje, tuo sunkiau man keltis. Žeidžia iš vir tuvės pasigirdę glotnučio ruošimo garsai. Žeidžia ne tik triukšmas. Svarbu ir tai, kad gėrimas žalias ir specialiai Čarliui sukurtas garsios, pribloškiamai gražios dietologės. Pamąstau, kad vykdami pasiimti šuns pakeliui galėsime nusipirkti M&S bulvių traškučių su druska ir juodaisiais pipirais. – Taigi. Ar kelsiesi? – klausia Čarlis nuo laiptų apačios. Žinau, kad iš tiesų norėtų pasakyti: Po velnių, verskis iš lovos, tingi karve. Taip, taip. Užsimetu vakarykščius drabužius ir šlepsiu į apačią at gauti jo palankumą. Džiugiu balsu pasiūlau: 40
DINGO ŠUO
– Puodelį arbatos? Susierzinęs dėl nepadoraus mano noro išgerti puodelį tokio rafi nuoto eliksyro kaip stipri Assam juodoji arbata su nenugriebtu pie nu, Čarlis pratrūksta: – Ne, Keite. Akivaizdu, kad arbatos gėrimui numatyta dienos dalis jam jau seniai baigėsi. – Turime eiti, – rėžia. Jaučiuosi išbarta. Pagirios jautrumą didina. Jaučiuosi kritikuojama už buvimą savimi. Čarlis žinojo, į ką veliasi. Tvirtina, kad mane įsimylėjo pamatęs važinėjančią po apylinkes su išklerusia Honda CR-X šiukšlių maišu pridengtu sulūžusiu stoglangiu ir prie vairo valgančią obuolį. Auto mobilį įsigijau už keturis šimtus svarų. Vadinau jį Porsche Kledaru. – Kodėl tau nepasinaudojus mano automobiliu, – pasiūlė Čar lis, kai Honda neatitiko techninės apžiūros reikalavimų. – Retai juo bevažinėju. Tai ir buvo žingsnis į ilgalaikius santykius. Susižinojau, kad Kledarui į kelią išleisti reikėtų 1500 svarų, įver tinau šį skaičių sparčiai besitraukiančios laisvai samdomų žurnalistų rinkos fone ir pasakiau: „Taip, ačiū, jei tikrai neprieštarauji.“ – Man tai labai patiktų. Mėgstu po tavęs įsėdęs į automobilį už uosti tavo kvepalus, – patikino Čarlis. Kokia tai buvo miela, romantiška akimirka. „Mėgstu užuosti...“ Aha, nutiko dar daugiau. Tai buvo lūžio taškas. Iš pradžių įvykis atrodė menkas, bet buvo reikšmingas. Paaukojau dalį savo nepri klausomybės. Čarlis pradėjo mane išlaikyti. Seniau norėdama už tikrinti išsvajotą lygybę turėjau daugybę savų pinigų. Kaip tikra kvailė kūriau tokį įspūdį dvidešimt metų be paliovos skolindama si. Dabar man tai atsirūgsta – ne tik man, tas pats vyksta visame 41
K At e S p i c e r
pasaulyje – tad gyvenu spaudžiama Visa sąskaitos, Vidaus mokesčių ir muitų tarnybos bei finansinius reikalus išmanančio Čarlio. Motinos kartos įdiegtoje lygybės sampratoje mačiau išimtį. Mo terį išlaikantis vyras. Čarlis nėra turtingas, toli gražu. Gyvename jaukiame nedidelia me butuke. Moku kiek mažesnę paskolos dalį už jį, jis sumokėjo gerokai didesnę pradinio įnašo dalį. Turėdama omenyje tokią fi nansinę nelygybę, jaučiuosi, lyg turėčiau rinkti ir plauti jo kojines. Čarlis dažniau negu aš sumoka už vakarienę. Apmokėjo mano šių metų mokesčius. Lyg ir turėtų būti labai malonu, bet pradedi jaustis išduodanti savo įsitikinimus. Ain’t nothing in this life for free, baby.* Kartais moterys renkasi mainais paremtus santykius. Abu poroje turi tai, ko nori kitas: jo pinigai, jos lytis. Troškau ne šito. Kai kišenėje nelieka nė cento, galios balansas išsikreipia. Jei gin čijamės dėl pinigų, Čarlis visuomet laimi. Mama nuolat kartodavo: „Kai pro duris įeina finansiniai rūpesčiai, meilė išskrieja pro langą.“ Tikras ironijos pavyzdys – juk tai jos karta įkalė mums į galvas tą leiskis vyro išlaikoma paradigmą. Nenorėjau tokia būti. Vis dėlto, regis, judame ta linkme. – Taigi, – vėl pakartoja Čarlis. – Einu atvarysiu automobilį. Dangau, kaip norėčiau, kad jis nustotų kartoti tą taigi. Užsipli kau į kelionę puodelį arbatos ir traukiu laukti jo prie galinių durų Tredgoldo gatvėje. Sakau „galinių durų“, bet iš tiesų tai vartai. Priekinių durų neturime. Turime tik vartus į nutriušusį skersgatvį, išmargintą nugeibusiais snapučiais prie galinių kaimynų durų Gren felo ir Tredgoldo gatvėse. Tai vienintelės mūsų durys, jas pasieki tais skambančiais metaliniais laiptais į antrą aukštą. Jei nori gyventi * Angl. Šiame pasaulyje nieko nėra nemokamo, brangute – grupės Cage the Elephant dainos žodžiai. 42
DINGO ŠUO
madingajame Londono Noting Hile, turi pamiršti tokią prabangą kaip priekinės durys. Nebent būtum turtingas – tada galėsi vaikščio ti pro priekines duris. Jei esi megaturtingas, turėsi ir baseiną rūsyje. Pravažiavus centrinę Londono dalį prisipažįstu, kad pamiršau iš siimti grynųjų sumokėti už šunį, tad teks sustoti prie bankomato. Nors neištaria nė žodžio, Čarlis spinduliuoja nusivylimą dėl tokio man įprasto nerūpestingumo. Po nejaukių penkių minučių tylos klausia: – Keite, kiek pinigų turi sąskaitoje? Aaaha, vienas iš jo ypatingų klausimų, kai nori mane nubaus ti. Provokuojanti tema. Čarlis žino, kad sulaukęs atsakymo turės rimtą pagrindą atvirai ant manęs pykti. Šį klausimą užduoda tik mums pasiekus sunkiai tramdomo priešiškumo būseną. Širdis nu sirita į kulnus. Siaubingas metas pokalbiui apie pinigus. Jei prisi pažinsiu, kad sąskaitoje teturiu tiek, kiek reikės sumokėti už šunį iš trečių rankų, pokalbis ims suktis apie kredito reitingus ir apie tai, kaip savo neatsakingu požiūriu į pinigus menkinu šansus gauti gerą būsto paskolos koeficientą. Neturiu kito pasirinkimo. Privalau meluoti. – Pakankamai, – džiugiai patikinu. – Sąskaitoje pora tūkstančių, dar keli tūkstančiai nesumokėti už darbus. Kadangi susierzinimo dėl manęs nepavyko išlieti prakalbus šia tema, įsiūtis piktais žodžiais liejamas ant eismo ir kitų vairuotojų; Čarlis tarsi benamis girtuoklis su Tureto sindromu, širstantis ant vėjo nešiojamų popierinių maišelių. Susigūžiu keleivio sėdynėje. Jaučiuosi pakirsta tekilos ir besikaupiančios neišsakytos nuoskaudos. – Nagi, šiandien puiki diena. Džiaugiuosi, o tu ne? Tu ne? Va žiuojame savo šuns. – Hmm, aha, – prataria Čarlis, o aš laukiu ir viliuosi, kad atmos fera automobilyje pragiedrės ir į mūsų bendravimą grįš šiluma. 43
K At e S p i c e r
– ŠIKNIUS! – skirta Prius vairuotojui. Taip prabėga kitas pusvalandis M25 kelyje. – Suknistas ŠIKNIUS! – baltam autobusiukui užkirtus kelią išva žiavime iš sankryžos Čarlis kumščiu vožia į signalą. Susitelk į šunį, primenu sau. Į teigiamus dalykus. Į dar nepažįsta mą gyvūną, kuris atsikraustys į tavo namus. – Sara sakė, kad prie šuns nevalia šaukti, gerai? Įspėjo, kad jei šauksime, jis apsišlapins, – tariu savo ypatinguoju ramiu balsu. – Ar gebėsi apsiraminti iki pasiimant šunį? Dabar jau nesugebu kalbėti taip, kad balsas neskambėtų pasyviai agresyviai. – Taip, žinau, – atkerta Čarlis savo ypatinguoju itin ramiu balsu, kuriuo kalba tik man prabilus savuoju. Akmeniniu veidu žvelgia į kelią. Ramybės akimirka, kol kitas Prius ne laiku persirikiuoja. Garsiai atsidūstu. – Ko dūsauji? – Nes neišmanau, kaip kitaip išlieti automobilyje susikaupusią įtampą. Ar šiandien negalėtų būti gera diena? – Laimė pervertinama, – sumurma Čarlis. Bent jau nebešūkauja šiknius. Tam tikru atžvilgiu – paliaubos. – Kažin kiek kakių per artimiausius metus surinksiu? Čarlis nekreipia į mane dėmesio. Skaičiavimai nesudėtingi. Neži nau, kiek kartų per dieną tuštinasi šunys, bet spėju, kad kokius du, gal kiek daugiau tokiomis ėdriomis dienomis kaip Kalėdos. Pasvars tau, gal juokais toliau plėtoti šią temą, bet nėra prasmės – publika nusiteikusi tik mosuoti kumščiais Prius vairuotojams. Kaip išreikšti džiaugsmą dėl šuns? Niekaip. Pradedu naršyti ins tagrame. Atsidarau Čikos paskyrą. Nejučia apsėdo jos iš arti darytos asmenukės su blizgiomis lūpomis ir dinamiški kadrai, kuriuose mūvė dama trumpučius šortus šoka nuo laiptų. Dažniausiai moka prie visko 44
DINGO ŠUO
priderinti nuostabiąsias savo kojas, bet šiandien įkėlė įkvepiančią cita tą paprastame fone. „Visos moterys tavo seserys; taip su jomis ir elkis.“ „Tiesa, sesut!“, „Tikrai taip!“, „Pritariu“, „Myliu“, – po nuotrau ka koks trisdešimt komentarų, visi pagražinti širdelėmis ir „duok penkis“ simboliais. Absurdiška. Juk ji ne kokia Emelina Pankhurst*, šaukianti: „Laisvė arba mirtis!“ Parašau: „Ką? Visos moterys kėsinasi pavogti tavo drabužius ir susimušti dėl viršutinio lovos aukšto?“ Tylus bejėgis įsiūtis dėl santykių kiek atslūgsta, vietoj jo iškyla žiupsnis instagramo kurstomo pavydo ir viršenybės. Kodėl šis Či kos seksualių kelnių, lūpų blizgio, grožio produktų ir apgailėtinų įrašų su feminizmo grotažyme mišinys sulaukia tiek dėmesio? Juk ji tik lėkšta ilgakojė mergiščia. Kaip sugebėjo nuo nakties pas Timbo surinkti beveik 50 tūkstančių sekėjų? Dabar ir aš jau noriu Prius vairuotojus išdėti šikniais. – Aš pikta ar kandi? – klausiu Čarlio. – Kartais gali elgtis kaip kalė, taip, – deramai neutraliu balsu atsako jis. Palankumo gaidelės jo balse nušviečia dieną naujais spin duliais. Pralinksmėju. – Bet žinau, kad nemalonus elgesys rodo, jog prastai jautiesi, tad stengiuosi nekreipti dėmesio. Komentarą po Čikos įrašu baigiu iš juoko besivartančiu veiduku ir x. Reikia tikėtis, atskies mano piktumą ar kandumą. Pašaipūnai, kitų instagramo paskyrose paliekantys išmoningus bjaurius komenta rus, yra tikri bjaurybės. Kadangi iš juoko raitausi ant grindų, o paskui dar ir pabučiuoju, tikiuosi atrodyti malonesnė už vidutinius bjaurybes. Čika savo paskyroje nebendrauja šlykščiai, nerašo sarkastiškai. Kartais pajuokauja apie meilę spurgoms, o kai susitinka su draugėmis, * Emmeline Pankhurst (1858–1928) – britų politinė aktyvistė, padėjusi moterims išsikovoti teisę balsuoti. 45
K At e S p i c e r
visos pozuoja iškišusios liežuvius, bet... Mintį nutraukiu, nes imu jaustis prastai. Taip būna per ilgai naršius po instagramą. Uždarau telefoną daiktinėje. Beveik nesiginčydami skrodžiame, turiu omenyje, kertame, san kryžas, kol randame „Taroko paslaugas“. Atvykstame gerokai prieš dvyliktą, nes išvažiavome siutinamai laiku. Sara atsiunčia žinutę – pra neša vėluosianti. Šiame apgailėtiname Opel Zafira apstatytame niūria me betoniniame zombių miestelyje turėsime pratempti nežinia kiek laiko. Nusiperkame šlykščios kavos už didžiulę kainą, suvaikštome į tualetą, paskui sarkastiškai aptarinėjame žmones, perkančius pilnus padėklus Krispy Kreme spurgų ar Burger King greitojo maisto. Žinoma, automobilių stovėjimo aikštelėse gali nuveikti kur kas daugiau – sė dėti didžiulėse masažinėse kėdėse, lošti automatais dviejose pramogų aikštelėse ar nusipirkti kelioninę pagalvėlę. Tačiau mes su Čarliu – vi durinės klasės atstovai, o tokia veikla vidurinės klasės miestiečiams yra verboten*. Ne man Greggs parduotuvėlės bandelė su dešrele. Įprastai šiose aikštelėse privalau nusipirkti kokio maisto. Kadangi vaikystėje man tai buvo draudžiama, dabar perkant užkandžius apima smarkus jaudulys. Per visą vaikystę tik kartą valgiau tokioje aikštelėje. To nedarė nei mama su tėčiu, nei keli mano patėviai ar pamotė. Tais laikais vidurinės klasės tėvai prie degalinių sustodavo tik pasinaudoti tualetu. Net ir tam turėjai pradėti šokinėti ant sėdynės (buvo nesunku, nes vaikams ant galinės sėdynės nereikėdavo prisisegti diržų) ir valan dą šūkauti: „Labai reikia!“ Frazzles traškučiai. Nusipirksiu Frazzles. Vidurinei klasei priklausantys mano tėvai aštuntojo dešimtmečio viduryje ir pabaigoje rado jiems tinkamą degalinių paskirtį – pasibai gus ilgai mūsų viešnagei sviesti vienas kitam vaikus ir lagaminus. * Vok. uždrausta. 46
DINGO ŠUO
Nenoriu ginčytis su Tolstojumi, bet manau, kad daugelis nelai mingų šeimų gana panašios. Mamos ir tėčio skyrybos buvo puikus bjaurių aštuntojo dešimtmečio skyrybų pavyzdys. Žinote, kaip vis kas vyksta: pirmiausia ginčijamasi dėl vaikų, puldinėjama vienas kitą, skaudinamas ir neapkenčiamas buvusysis, paskui – krūvos pinigų advokatams, apmaudas, šūksmai ir isterija perduodant vai kus, teismai, stipri nenuslūgstanti nuoskauda dėl pinigų. Visa tai vyksta viešumoje; paslaptyje lieka viena – ašaros. Daug jų išliejau. Nedera gyvenant pas tėtį rodyti, kad ilgiesi mamos. Niekas ma nęs neapglėbdavo, kai verkdavau vakare, kol užmigdavau, prieš išsiunčiant laiškai būdavo perskaitomi, iš mano panašumo į mamą tyčiojamasi, dėl jo užgauliojama. Gyvenau namuose, kuriuose bu vau baudžiama dėl to, kad esu motinos dukra. Myliu tėtį ir pamo tę, esu tikra, jog kai kurios kalbos apie mamą pagrįstos. Vis dėlto abejoju, ar norėjau jas girdėti septynerių, devynerių ar dvylikos. Net ir dabar, sulaukusi keturiasdešimt šešerių su puse, vis tiek ne mėgstu klausytis tokių kalbų. Ji – mano mama. Tik man, dviem broliams, dviem dėdėms ir močiutei, kai dar buvo gyva, leidžiama apie ją kalbėti negražiai. Visiems kitiems norėdavau duoti į galvą. Vis dėlto nebandžiau taip pasielgti – tais laikais bijojau pamotės. Dabar jau nieko nekaltinu dėl tokios praeities, bet ji paliko man nemažų bėdų. Pasišlykštėjimas degalinėmis pati mažiausia. Čia iš tiesų nieko gero nerasi, be traškučių. – Nekenčiu degalinių, jos man primena... Čarlis pritardamas mane pertraukia: – Fe. Tik pažvelk į tą vyrą su milžiniška dėže Krispy Kreme spur gų. Manai, jis skuba jomis pasidalyti su dvylika kolegų? – prunkšte li. – Kas šie žmonės? Mąstydama, kaip tėvai mane perduodavo globoti vienas kitam, vėl išgyvenu paniką ir neapsakomą bejėgiškumą. Net lankydamasi 47
K At e S p i c e r
pas mamą niekaip nesugebėdavau liautis skaičiavusi dienų, valan dų ir minučių. Galiausiai, tiksint paskutinėms valandoms, ir se kundžių iki tol, kai teks su ja atsisveikinti maždaug porai mėnesių. Nuliūstu vien tai prisiminusi. Jausmus nuryju. Tai vyko prieš visą amžinybę, gal ir dar seniau. Atrodo, lyg prašyčiausi užjaučiama dėl praeities nelaimių. Liūdesį sumenkinu savo firminiu kvailės balseliu: – Ši vieta mane labai jaudina, reikia paskambinti terapeutui, – verkšlenu dusliai, Los Andželo akcentu ištęsdama žodžius ir mo suoju pirštais, tarsi ant galvos būčiau užsimaukšlinusi lankelį su antenomis. – Nereikia. Kalbi kaip mano buvusi žmona, – kategoriškai kerta Čarlis. Jokios užuojautos. Nė menkiausio prunkštelėjimo iš pokšto. Vėl susitelkiu į maišelį Frazzles. M25 kelias ūžia, mums už nugarų siurbia į save orą. Tarp vėjo nešamų debesų išnyra blanki sausio saulė. Viskas gerai, stovėjimo aikštelėje esi ne tam, kad lauktum, kol išvilks iš motinos glėbio, ne tam, kad sėstum prie Prius vairo ar valgytum Greggs bandelę su deš rele. Mes įsigysime šunį. Mes įsigysime šunį. Jau beveik valanda tokio nerimastingo sukinėjimosi. Sara atsiun čia dar vieną žinutę. „Žaliame autobusiuke. Sustojau už stulpo aikš telės gale.“ Labai padėjo. Visa aikštelė – vientisa autobusiukų ir stulpų jūra. Kur tiksliau tas „galas“? Nupasakoju, kur esame mes. Vėl dairomės tarp automobilių, dar stiebiamės ir žvalgomės virš jų stogų. Sunkiai tramdomas nekantravimas. Liūdnas vaikystės ilgesys išsi sklaidęs, pagirios visiškai pamirštos. Kur jis? 48
DINGO ŠUO
– Matau, – džiūgauju rodydama į keistą padarą, slenkantį, tarsi besiridenantį per asfaltą mūsų link. Nosies kūgis kyšo iš beformio senų sportinių kojinių spalvos kailio gniutulo. Nugara išlenkta, pečiai susmukę lyg milžiniškos purvinos krevetės, galva nukarta. Bjaurokas. Pusiau šunėkas, pusiau anoreksiškas mapetas*. Pamoju Sarai, ji atsako ne tokiu entuziastingu linktelėjimu ir blausia šypsena. Šis nepažįstamasis po kelių minučių taps mūsų šeimos nariu. Žvelg dama į šunį akimirką supanikuoju ir mintiju, ar gebėsiu jį mylėti. Vis dėlto kokie grakštūs tie lėti sėlinantys žingsniai. Karališka spyruokliuo janti eisena, tarsi sąnariai būtų guminiai. Šuo geba tuo pat metu būti ir nutriušęs kvailelis, ir be galo didingas. Jis čia. Sara niūriai atsiprašinėja, nors to ir nereikia. – Štai, – ji paduoda pavadėlį. – Atleiskit, jis dvokia. Kitas šuo jį apvėmė. Sveikindamasi švelniai suimu šuns galvą. Po plona šilta oda ir minkš tu skurdžiu kailiu pajutus mažą kietą kaukolę staiga užplūsta švelnumas. Šuo nepatikliai žvelgia į mane senų kaštonų spalvos, ryškinamomis juo dų, tarsi dažytų, vokų akimis. Paakiai kiek įkritę, tamsūs; lyg būtų ke lias naktis nemiegojęs. Dvokia kaip sultys šiukšliadėžės dugne. Skauda širdį. Tarsi viduje kas būtų atitraukęs sklendę. – Labas, berniuk. Labas. Važiuosi gyventi su mumis. Prieš grįžtant į vakarų Londoną Čarlis pavedžioja jį po aikštelę ir leidžia nusišlapinti. Šuo palieka pirmąjį iš tūkstančių kakių, kuriuos surinksime per artimiausius metus. Veikiausiai labai spaudė. Pasilieku sumokėti Sarai. Kai paduodu šimtą šešiasdešimt sva rų, moteris į mane nežiūri, bet jaučiu jos nusivylimą ir nepritarimą. Laikau save mokančia bendrauti, tačiau stovėdama su kojotų kailio liemene priešais moterį, gelbstinčią voveres ir žiurkėnus ir vilkinčią * The Muppets – televizijos šou su kalbančiomis lėlėmis. 49
K At e S p i c e r
sintetinę striukę susivėlusiu dirbtiniu kailiu, avinčią padėvėtus roži nius guminius batus, suprantu, kad taip nėra. Sara aiškiai tikėjosi storesnio banknotų pluošto. – Atleiskite, daugiau neturiu ką duoti. Kažkas lieka neišsakyta – kažkas, susijusio su jos atsidavimu gy vūnams, mano (iš antrų rankų pirkta) kailine liemene ir Čarlio kon toros duotu automobiliu. – Taip, na, antkaklis. Turėjau pirkti antkaklį, – aiškina ji. Pasijuntu, lyg meluočiau elgetai prie metro stoties. – Labai atsiprašau, daugiau pinigų neturiu. Tiesa ta, kad pinigų daugiau tikrai neturiu. Sumokėti už šunį iš sąskaitos pasiėmiau viską iki paskutinio cento, už jo reikmenis: guolį, antkaklį, pavadėlį, ėdalą, visas tas smulkmenas, – teks mokėti kredito kortele. Atsisveikinant Sara kiek suminkštėja. – Viliuosi, kad jis jums patiks. Merlinas – mielas šuo. – Tiesą sakant, vardą pakeisiu. – Ką? – moteris neslepia įsižeidusi. – Aš pakrikštijau jį Merlinu. Nenutuokiu, kodėl šitą pasišiaušėlį valkatą ji pakrikštijo mitinio viduramžių burtininko vardu, bet neabejotinai neketinu apie tai klausdama padaryti dar prastesnį įspūdį. Šuo nepanašus į burtinin ką. Panašus į vilką. Bus Volfis*. Kelionė namo kuo smagiausia. Abu su smalsumu ir pasitenkini mu žvelgiame į bjauriai dvokiantį keistos išvaizdos padarą, tupintį ant grindų man tarp kojų. Visi Prius vairuotojai stebuklingai išgaravo. Pakeliui namo nepa sitaiko nė vieno šikniaus, kurį reikėtų apšaukti. Gal vis dėlto Volfis iš tiesų turi stebuklingų galių? * Angl. wolf – vilkas. 50
DINGO ŠUO
Pusiaukelėje dar kartą sustojame. Šuo išlipa kartu su manimi, bet vėl paršuoliuoja į automobilį ir užšoka ant užpakalinės sėdynės, ten tupi ir žvelgia pro langą išsižiojęs, tarsi plačiai šypsotųsi. Niekaip nesiliauju gręžiotis atgal ir fotografuoti. Neįstengdama sutramdyti džiaugsmo išsiunčiu nuotraukas šeimai. Sustojame prie gyvūnų prekių parduotuvės Kilburne, neto li namų. Reikia įsigyti guolį ir šampūno vėmalams nuplauti. Nu traukiu nuo lentynos visus guolius, šuo pareigingai ant visų iš eilės užlipa – renkasi tarsi Auksaplaukė. Susisukęs kaip gyvatė įsitaiso didžiausiame. Primena vaikystėje turėtą porcelianinę miegančio šu nelio skulptūrėlę, puikiai tilpdavusią į pintinaitę. Giliai širdyje suvo kiu, kad guolis per ankštas, kad ne visada šunys miega snukius įrėmę į užpakalį, bet vis tiek perku. Noriu jam nupirkti viską. Pardavėjo padėjėjas praneša, kad Volfis nusišlapino tarp sauso ėdalo lentynų, bet aš patikinu, kad jis negalėjo taip pasielgti. Padė jėjas elgiasi labai maloniai. – Viskas gerai, taip nuolat nutinka, – guodžia plaudamas grin dis. – Nėra ko nerimauti. Aš ne tik įsitikinusi, jog mano šuo nėra šlapimo nelaikantis žiop lys, kuris siusiotų gyvūnų prekių parduotuvėje. Aš tai tiesiog žinau. Kokia prasmė įrodinėti, kad šuo tikrai neprišlapino? Juk jį turiu ne ilgiau kaip valandą. Kodėl aš tokia įsitikinusi? Šuo ramus, kitame pavadžio gale šniukštinėja aplink lentynas, stengiasi įsiteikti tvar kingai įsitaisydamas per mažame guolyje. Nelekia man už nugaros paslapčiomis palikti balutės. – Tai koks kitas šuo, – tvirtai pareiškiu baigdama kalbą. Namuose nusirengiu ir mažučiame vonios kambaryje šalia vir tuvės plaunu nuo Volfio vėmalus. Vonios neturime – dar vienas kompromisas, neišvengiamas, jei nori gyventi Noting Hile, – tad nėra kitos išeities, kaip lipti į dušo kabiną. Apsižergiu šuns nugarą ir 51
K At e S p i c e r
laikau už antkaklio, kad nepabėgtų. Trinamas ir skalaujamas Volfis liūdnai nukaria galvą. Užtrunku ilgokai. Nepagalvojau, kad šunų savininkams tenka užsiimti ir šitokia veikla. Tiesą sakant, daug ko neapmąsčiau. Mintijau daugiausia apie pasivaikščiojimams tinka mas vietas. Šlapio šuns kūnas primena skeletą, akys iššoka iš kaukolės lyg dideli juodo stiklo rutuliukai. Nušluostau jį baltais rankšluosčiais, ir kelis kartus smarkiai nusipurtęs Volfis patraukia prie tankaus mė lyno su juodu turkiško kilimo šalia mažutės krosnelės. Atsigula ir džiūdamas vis auga, darosi vis pūkuotesnis, kol išsipučia kaip ne didukas jakas. Purvinas susivėlęs senų kojinių spalvos kailis dabar tampa šviesiai rudų sausainių spalvos su auksinėmis sruogomis. Jos išnyra tai šen, tai ten, tad šuns išvaizda kiek chaotiška, iš visų kampų atrodo kitokia, tarsi fraktalo. Televizorius įjungtas, bet aš žiūriu tik į Volfį. Ryju akimis kiek vieną smulkmeną. Krūtinės kailis baltas, trumpas. Pilvas link gali nių kojų kiek išlinksta, ten kailis beveik nedengia į paršelio panašios blyškios, rožinės su retomis rudomis pigmentinėmis dėmėmis odos. Gulint ilgos jo kojos susiveja; primena plaukuotus spagečius. Mes su Čarliu sėdime vienas šalia kito ant sofos ir žvelgiame į trečią šeimos narį. Abu šypsomės. – Tik pažvelk į mūsų šunį. Turime šunį. Volfis atsistoja nuo kilimo, įspūdingai pasirąžo – jogos guru tokį judesį pavadintų žemyn žiūrinčio ar aukštyn žiūrinčio šuns poza – stabteli man prie kelių, kur informaciją ore uodžianti juoda nosis sukruta, patrūkčioja. Šuo trumpai žvelgia į mane, o paskui grakščiai užšoka ant sofos tarp mūsų ir padeda snukį Čarliui ant šlaunies.
52