Dievo paveikslas 21
Dievo paveikslas
Mano sūnelis kartais paklausia: tėti, kaip atrodo Dievas? Atsakyčiau jam taip: Dievą galima įsivaizduoti tokį, kokį pažįs tame per Jėzų Kristų. Juk Kristus yra pasakęs: „Kas mato mane, mato Tėvą.“ O apžvelgę visą Jėzaus Kristaus gyvenimą – nuo pat lopšio, viešosios veiklos, didžių ir jaudinančių žodžių iki Paskutinės vakarienės, Kryžiaus, Prisikėlimo ir raginimo skelbti Naujieną visoms tautoms – pamatysime kraštelį Dievo veido. Tas veidas didis ir rimtas. Jis pranoksta viską, ką galima įsivaizduoti. Bet iš esmės būdingas jo bruožas yra gerumas, priėmimas, gera noriškumas. Bet ar tai nereiškia, kad nereikia bandyti įsivaizduoti Dievo? Šis įsakymas išreiškia ką kita ta prasme, kad Dievas pats pateikė savo atvaizdą. Laiške efeziečiams apie Kristų sakoma: Jis yra Dievo atvaizdas. Jame visiškai įkūnyta tai, kas Kūrimo knygoje sakoma apie žmogų. Kristus yra žmogaus provaizdis. Tiesa, juo negalima perteik ti paties Dievo amžinoje begalybėje, bet tame atvaizde Dievas perteikė save patį. Nuo tada jau nebekuriame Dievo paveiks lo – Dievas pats parodė savo paveikslą, iš kurio žvelgia ir krei piasi į mus. Suprantama, Kristaus atvaizdas – tai ne Dievo nuotrauka. Veikiau šiame Nukryžiuotojo atvaizde matyti visa, pirmiausia vidinė, Jėzaus biografija. Ji įvesdina į tokį matymą, kai juslės atsiveria ir viršija save.
22 Prologas: tikėjimas, viltis, meilė Kaip trumpai būtų galima apibūdinti Jėzų? Čia žodžiai visada bejėgiai. Esminga tai, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, kad jis ateina nuo Dievo, o kartu yra tikras žmogus. Kad jame mus ne tik pasitinka žmogiškasis genialumas arba žmo giškasis heroizmas, bet ir per jį persišviečia Dievas. Galima sa kyti: atvertame Jėzaus kūne ant kryžiaus matyti, koks yra Die vas – iki pat šios akimirkos atiduodantis save mums. Ar Jėzus buvo katalikas? Taip teigti būtų ne visai teisinga, nes jis yra virš mūsų. Šiandien esama atvirkštinės formulės – Jėzus buvo ne joks krikščionis, o žydas. Tai irgi tik iš dalies teisinga. Jėzus buvo žydas pagal tau tybę. Žydas, nes buvo priėmęs Įstatymą ir jį gyveno, be to, kad ir ką sakytų kritikai, buvo pamaldus žydas, laikęsis Šventyklos tvarkos. Vis dėlto jis pralaužė ir peržengė Senąjį Testamentą – remdamasis savo, Sūnaus, įgaliojimu. Save Jėzus suvokė kaip naują, didįjį Mozę, kuris nebe tik in terpretuoja, bet ir atnaujina. Šiuo požiūriu jis peržengė esamų dalykų ribas, sukurdamas nauja – išplėsdamas Senąjį Testa mentą į išplitusios po visą Žemės rutulį ir augančios tautos uni versalumą. Taigi iš Jėzaus kyla tikėjimas, ir Katalikų bažnyčia žino: jis norėjo, kad ji būtų, bet jis nėra tiesiog vienas mūsų. Kaip ir kada sužinojote, ko Dievas nori iš Jūsų? Manau, šito turime nuolat mokytis ir mokytis. Juk Dievas visa da nori, kad viskas tęstųsi. Beje, jei turite galvoje mano spren dimą rinktis kunigo profesiją, pagrindinę kryptį, kuria turėjau ir norėjau pasukti, tai šitai buvo intensyvus brendimo procesas, studijų metais iš dalies net sudėtingas. Eidamas šiuo keliu, ar tėjau prie Bažnyčios, radau kunigų, kurie tapo mano vadovais,
Dievo paveikslas 23
sutikau bendražygių ir, suprantama, pažinau Šventąjį Raštą. Tai buvo surizgusių santykių kamuolys, kuris ilgainiui pamažu iš sinarpliojo. Beje, esate minėjęs, kad tada, kai svarstėte, ar būti kunigu, „iš tiesų buvote susitikęs su Dievu“. Kaipgi atrodė tas Dievo ir kardinolo Ratzingerio susitikimas? Tikrai ne taip, kaip įsivaizduojamas dviejų žmonių pasimaty mas. Galbūt jį būtų galima nusakyti šiais žodžiais: tai, kas palie čia, o paskui įsirėžia sieloje. Jauti: tiesiog taip turi būti, tai tikra sis kelias. Tai nebuvo susitikimas mistinio nušvitimo prasme. Negaliu pasigirti šios srities potyriais. Bet galiu pasakyti, kad ta kova nuvedė į aiškią, kviečiančią įžvalgą, taigi Dievo valia man atsiskleidė ir vidujai. „Dievas tave pirmas pamilo“, – sakoma Kristaus mokyme. Jis myli tave nežiūrėdamas kilmės ir svarbumo. Ką tai reiškia? Šį sakinį reikėtų suprasti kiek įmanoma pažodžiui, ir aš sten giuosi tai daryti. Mat Kristus iš tikrųjų yra didžioji mūsų gyve nimo jėga ir paguoda, kurios esame reikalingi, ir gana dažnai. Jis mane mylėjo pirmiau, negu aš pats apskritai galėjau my lėti. Tik todėl, kad jis mane jau pažinojo ir mylėjo, aš apskritai buvau sukurtas. Vadinasi, ne per atsitiktinumą, tariant Heideg gerio žodžiais, buvau įmestas į pasaulį ir dabar turiu žiūrėti, kaip kapanotis tame vandenyne – ne, pirma manęs eina pažini mas, idėja, meilė. Ji glūdi mano egzistencijos pagrinde. Kiekvienam svarbu žinoti, kad yra mylimas, nes tik taip jo gyvenimas tampa svarbus. Sunkumų užgriūtas nepalūžta, kai žino: esu laukiamas, esu mylimas ir reikalingas. Pirmiausia Dievas yra su manimi ir myli mane. Tai patikimas pagrindas, ant kurio stovi mano gyvenimas, ir, remdamasis į šitą pagrindą, aš pats galiu kurti gyvenimą.
24 Prologas: tikėjimas, viltis, meilė
Tikėjimo krizė
Gerbiamas kardinole, daugumoje žemynų krikščionių tikė-
jimas paklausus kaip niekad. Vien per pastaruosius 50 metų katalikų skaičius visame pasaulyje padvigubėjo ir perkopė milijardą. Tačiau daugelyje vadinamojo Senojo pasaulio šalių susiduriame su didėjančia sekuliarizacija. Kyla įspūdis, tarsi didelė visuomenės dalis Europoje norėtų visiškai atsisakyti savo paveldo. Tikėjimo priešininkai kalba apie „krikščionybės prakeikimą“, iš kurio pagaliau būtina išsivaduoti. Mūsų pirmojoje knygoje „Žemės druska“ šią temą nuodugniai aptarėme. Daugelis net nesvarstę yra pasiryžę vadovautis antikrikščioniškais, arba antibažnytiniais, stereotipais. Dažnai taip yra tiesiog todėl, kad tikėjimo turinys ir ženklai mums pasidarė svetimi. Nebežinome, ką jie reiškia. Ar Bažnyčia nebeturi ką pasakyti? Neabejotina, kad gyvename tokioje istorijos erdvėje, kur vilio nė apsieiti be Dievo labai didelė. Mūsoji technikos ir gerovės kultūra pagrįsta įsitikinimu, kad iš esmės viskas padaroma. Suprantama, taip mąstant gyvenimas užsisklendžia tame, kas mūsų padaryta, pagaminta ir gali būti įrodyta. Taip atpuola Dievo klausimas. Kai ši nuostata apibendrinama – o vilionė labai didelė, nes ieškoti Dievo iš tikrųjų reiškia pakilti į kitą lygmenį, seniau, matyt, lengviau pasiekiamą – labai lengva pasakyti: ko žmogus pats nepadaro, to ir nėra. Pastaruoju metu esama nemažai mėginimų sukurti etiką be Dievo.
Tikėjimo krizė 25
Taip, jų motyvas – ieškoti to, kas žmonijai tariamai naudin giausia. Antra vertus, kai kada mėginama laimę – vidinę žmo gaus pilnatvę, padaryti konstruojamu produktu. Arba ieškoma religijos formų, kurios tariamai apsieina be tikėjimo; tai vis ezoterinė pasiūla – dažnai tik įvairios laimės technikos. Šiomis formomis siekiama išlaikyti pasaulį tvarkingą ir su sidoroti su savo gyvenimu; vertinant dabartinės gyvensenos ir egzistencijos modelio požiūriu, jos ganėtinai naujos. O Bažny čios žodis, rodos, ataidi iš žilos senovės – galbūt toks įspūdis kyla todėl, kad toji praeitis tolima ir nebesusijusi su mūsų gy venamuoju laikotarpiu, o gal kad kilusi iš visai kitos gyvenimo formos, rodos, nebeturinčios nieko bendra su dabartine. Aišku, Bažnyčios šuolis į dabartį buvo nevisiškai sėkmingas. Mūsų dar laukia didis uždavinys – senuosius, tikrai galiojančius ir didžius žodžius vėl pripildyti gyvenimo patirties, kad būtų girdimi. Čia turime dar gerokai paplušėti. Ezoteriškai paspalvintas Dievo paveikslas vaizduoja visai kitokį Dievą, ir skelbiamas naujųjų religinių sąjūdžių jis vis labiau tolsta nuo žydų ir krikščionių mokymo. Rabinai, kunigai ir net Biblija, pasak jų, tai ne Dievo Gerosios Naujienos šaltiniai. Užuot jų paisę, žmonės verčiau orientuotųsi pagal savo jausmus. Jie turėtų galų gale išsivaduoti iš tų persenusių, maža to – paikų religijų bei valdžios ištroškusių kunigų kastos gniaužtų ir vėl būti vientisi ir laimingi – tokie, kokie buvo sumanyti nuo pat pradžių. Daug kas skamba labai patraukliai. Tai visiškai atitinka dabartinį religijos poreikį, lygiai taip ir su paprastinimo poreikį. Šiuo atžvilgiu visame tame glūdi kažkas įtikinama, kas žada sėkmę. Žinia, būtina paklausti: koks asmuo arba dalykas įteisina šį skelbimą? Ar dėl to, kad atrodo įtikina mas, jis yra pakankamai įteisintas? Ar pakanka įtikinamumo kaip kriterijaus, kad būtų galima priimti žinią apie Dievą? O gal
26 Prologas: tikėjimas, viltis, meilė kaip tik įtikinamumas yra suvedžiojimas, pataikavimas mums? Taip, įtikinamumas rodo paprastesnį kelią, bet jis trukdo rasti tikrovės pėdsakus. Galiausiai – taip jausmai padaromi masteliu, kuriuo matuo jama, kas yra Dievas ir kaip reikia gyventi. Bet jausmai per mainingi, ir netrukus pamatoma, kad statoma ant netikro pa grindo. Nors iš pradžių tai atrodo labai suprantama, tačiau tai vien žmogaus idėjos, kurios, deja, nepašalina abejonių. O juk esminis tikėjimo bruožas ir yra tas, kad jame ne pramanas su tinkamas, bet kas pranoksta visa, ką mes, žmonės, įstengiame sumanyti. Nesutinku: taip sako Bažnyčia! Tai patvirtina istorija, viso to vaisius. Joje Dievas nuolat tarsi verifikavo save, verifikuos save ir ateityje. Manau, šioje knygoje apie tai dar daug kalbėsime. Ką ir sakyti – žmogui maža, kad Dievas mums pasakė tą ir aną, arba kad galima įsivaizduoti: jis yra toks ir anoks. Tik kai Dievas yra dėl mūsų ką nors padaręs, įvyksta tai, ko mums rei kia ir kas sudaro gyvenimo pagrindą. Tada suvokiama, kad yra ne tik žodžiai apie Dievą, bet ir Dievo realybė. Kad ne žmonės kai ką išgalvojo, bet kai kas tik rai įvyko; įvyko ne bet kaip, o kaip kentėjimas tiesiogine žodžio prasme. Ši realybė didesnė už visus žodžius, nesvarbu, kad ji sunkiau pasiekiama. Daugeliui sunku patikėti, kad vienas žmogus, kuriam apie 30uosius metus Palestinoje buvo įvykdyta mirties bausmė, yra Dievo Pateptasis ir Išrinktasis – Kristus; tai veikiau atrodo kaip tikra įžūlybė, baisi provokacija. Azijoje daugybė teologų teigia: Dievas per didelis ir neaprėpiamas, kad įsikūnytų viename žmoguje. Išties, ar tikėjimas
Tikėjimo krizė 27
nesumenkinamas, kai viso pasaulio išganymas sutelkiamas viename vieninteliame taške? Šioji religinė Azijos patirtis Dievą laiko tokiu neaprėpiamu, o žmogaus suvokimo galią tokia ribota, kad, pasak jos, Dievas ga lįs nuolat naujai atskleisti save tik begaline daugybe atspindžių. Pagal šį požiūrį Kristus turbūt yra ypatingas Dievo simbolis, bet vis dėlto tik atspindys, jokiu būdu neįstengiantis aprėpti vi sos visumos. Matyt, toji nuomonė yra žmogaus nuolankumo prieš Die vą išraiška. Laikoma visiškai neįmanoma, kad Dievas gali įeiti į vieną žmogų. O turint galvoje patį žmogų, turbūt nieko kita ir negalima tikėtis – esą jis pajėgiąs pamatyti tik mažytį Dievo fragmentą, kokią nors kibirkštėlę. Skamba išmintingai. Taip. Remiantis protu, iš tikrųjų reiktų pasakyti: Dievas yra per didelis, kad įeitų į žmogaus mažybę. Dievas yra per didelis, kad kokia nors idėja ar Raštai galėtų aprėpti jo žodį, jis gali atsi spindėti tik įvairiopoje, taip pat ir prieštaringoje patirtyje. An tra vertus, nuolankumas virstų puikybe, jei neigtume šią Dievo galimybę – kad jis yra laisvas ir turi meilės galią pasidaryti toks mažas. Krikščionių tikėjimas guodžia, kad Dievas yra toks didelis, jog gali pasidaryti mažas. Tiesą sakant, kaip tik tai, mano aki mis, ir yra netikėta, iš anksto visai neplanuojama Dievo didy bė – kad jis turi ir šią galimybę taip žemai pasilenkti. Kad jis iš tikrųjų pats įeina į žmogų – ne persirengia juo, kad paskui vėl jį nusivilktų ir apsivilktų kitus drabužius, o kad tampa konkrečiu žmogumi. Iš tiesų tik tai ir vertiname kaip tikrąjį Dievo begali numą, nes tai daug galingiau, daug labiau neįsivaizduojama, o kartu daug labiau gelbsti, negu visa kita.
28 Prologas: tikėjimas, viltis, meilė Kitu atveju turėtume gyventi su daugybe netiesos. Esami prieštaringi budizmo ir hinduizmo fragmentai iš tikro primyg tinai siūlo negatyviosios mistikos sprendimą. Bet juk tada Die vas tampa neiginiu – ir šiam pasauliui nebeturi pasakyti nieko teigiama, konstruktyvaus. Ir priešingai – būtent šis Dievas yra Dievas, turintis galią re alizuoti meilę taip, kad žmoguje jis yra pats, kad yra čia, su mu mis ir leidžia pažinti save, kad kuria su mumis bendrystę, kaip tik tai, dėl ko mums nebereikia gyventi iki galo su fragmentais, pusinėmis tiesomis. Tai nereiškia, kad iš kitų religijų negalima nieko išmokti. Kad krikščioniškumo kanonas jau toks tvirtas, jog mūsų nebeįma noma vesti toliau. Krikščionių tikėjimo nuotykis visada naujas, o jo neaprėpiamumą kaip tik ir liudija tai, kad Dievui pripažįs tama ši galimybė. Ar tikėjimas visada glūdi žmoguje? Iš to, kiek archeologiniai kasinėjimai leidžia pamatyti žmoni jos istoriją iki pat žilos prosenovės, galima spręsti, kad Dievo idėjos visada būta. Marksistai pranašavo religijos baigtį. Pasak jų, žlugus priespaudai nebereikėsią vaistų vardu Dievas. Bet ir jie turėjo pripažinti, kad religija niekada nesibaigia, nes ji tikrai glūdi pačiame žmoguje. Beje, tas vidinis jutiklis veikia ne automatiškai, it koks tech ninis prietaisas, bet yra gyva struktūra ir arba auga kartu su žmogumi, arba gali apmirti ir beveik sunykti. Kai žmogus iš vidaus mezga ryšį su Dievu, jutiklis darosi jautresnis, gyvesnis ir vis stipriau reaguoja – priešingu atveju jis tampa nejautrus, tarsi apmarintas narkozės. Tačiau netgi netikinčiame žmoguje kirba mažytis klausimėlis – o gal vis dėlto kažkas yra? Be šio paties intymiausio organo žmonijos istorijos apskritai neįma noma suprasti.
Tikėjimo krizė 29
Antra vertus, ištisos bibliotekos knygų ir įspūdingos teorijos mėgina paneigti šį tikėjimą. Juk iš esmės egzistuoja net tikėjimas, nukreiptas prieš tikėjimą, ir jam būdingas net tam tikras misijinis polėkis. Didieji ligšiolinės istorijos žmonijos eksperimentai nacionalsocializmas ir komunizmas siekė tikėjimą į Dievą paversti absurdu ir išrauti iš žmonių širdžių. Ir tai bus buvęs ne paskutinis bandymas. Štai todėl tikėjimas į Dievą yra ne žinios, įgyjamos, pavyzdžiui, mokantis chemijos arba matematikos, o tikėjimas. Tai reiškia, kad tikėjimas turi racionalią struktūrą, apie tai dar kalbėsime. Tikėjimas – ne koks miglotas reikalas, su kuriuo prasidedama. Tikėdamas žmogus ima suprasti. Yra pakankamai protingų priežasčių, kodėl verta priklausyti tikėjimui. Bet tikėjimas nie kada netampa grynomis žiniomis. Kadangi tikėjimas reikalauja visos egzistencijos, valios, mei les, savęs atsisakymo, jis visada turi viršyti vien žinojimą, vien įrodymą. Dėl to visada galima gyventi tolstant nuo tikėjimo ir rasti tokių argumentų, kurie jį tarsi paneigia. Jums puikiai žinoma, kad yra kalnai kontrargumentų. Gana pažvelgti į baisų vargą pasaulyje. Jau vien tai, rodos, paneigia Dievą. Arba toji mažybė, Dievo menkumas. Tačiau kam atsi vėrė tikėjimo akys, tam ji kaip tik yra visa Dievo didybė, bet negalinčiam arba nenorinčiam padaryti šuolio tie dalykai tarsi leidžia neigti Dievą. Taip pat visumą galima išskaidyti į detales. Šventąjį Raštą, Naująjį Testamentą galima taip suplėšyti, kad liks vieni skutai, ir tada koks mokytas ponas galės pasakyti: Pri sikėlimas buvo pramanytas vėliau, viskas buvo pridurta vėliau, visa tai netiesa. Visa tai įmanoma, nes istorija ir tikėjimas yra tai, kas žmo giška. Vadinasi, ginčas dėl tikėjimo niekada nesibaigs, nes tai – ir žmogaus galynėjimasis su savimi, ir galynėjimasis su Dievu, ir jis tęsis iki pat besibaigiančios istorijos aušros.
30 Prologas: tikėjimas, viltis, meilė Šiuolaikinėje visuomenėje abejojama, ar apskritai galima viena tiesa. Tai ataidi ir Bažnyčioje, kuri tvirtai laikosi tiesos sąvokos. Esate net išsakęs nuomonę, kad dabartinę gilią krikščionybės krizę Europoje iš esmės sukėlė ir krikščionybės tiesos pretenzijos krizė. Kodėl? Todėl, kad niekas nebesiryžta pasakyti, kad tai, ko moko tikė jimas, yra tiesa. Bijoma, kad tai būtų netolerantiška, taip pat ir kitų religijų arba pasaulėžiūrų atžvilgiu. O tarpusavyje krikš čionys kalba: mums kelia baimę tiesos pretenzijos aukštybė. Iš dalies tokia situacija truputį naudinga. Jeigu į tiesos pre tenziją per greitai, per lengvai numojama ranka ir ji per ramiai, per atsainiai savinamasi, galima ne tik pasidaryti savavališ kiems, bet ir nesvarbius bei laikinus dalykus per lengvai pa skelbti esant tiesa. Rūpestingas elgesys su tiesos pretenzija yra deramas. Tik per rūpestingumą nereikėtų pamiršti pačios pretenzijos, nes paaiš kės, kad tiesiog klaidžiojama tarp įvairių tradicijų modelių. Beje, ribos iš tikrųjų vis labiau skysta. Daugelis svajoja apie savotišką vieno patiekalo religiją, žinia, su rinktiniais, ypatingai pagamintais ingredientais. Vis labiau ryškėja perskyra tarp „geros“ ir „blogos“ religijos. Įdomu, kad tradicijos sąvoka vis labiau išstumia religijos ir kon fesijos, o kartu ir tiesos sąvoką. Įvairios religijos vertinamos kaip tradicija. Tada jos laikomos „garbingomis“, „gražiomis“ ir sakoma: kas gyvena pagal šią tradiciją, tas turi ją gerbti, kitas turi gerbti kitą tradiciją, o visi – vienas kitą. Bet jeigu lieka tik tradicijos, tai, suprantama, nebelieka tiesos, nes ji prarandama. Ir žmogus kada nors paklaus savęs: tiesą sakant, kam ta tradici ja reikalinga? Ir visai pagrįstai sukils prieš tradiciją.
Apie abejonę 31
Tokiu atveju aš dažnai prisimenu Tertulijono žodžius: Kris tus nesakė: aš esu papratimas, bet sakė: aš esu tiesa. Kristus ne tiesiog sankcionuoja įprotį, bet priešingai, išlaisvina iš įpro čių. Jis nori, kad pakiltume, ragina ieškoti to, kas teisinga, kas įvesdina į Kūrėjo, Išganytojo, mūsų pačių būties tikrovę. Taigi rūpestingumą tiesos pretenzijos atžvilgiu būtina vertinti kaip didį įpareigojimą, bet lygiai taip reikia turėti drąsos neprarasti tiesos, tiestis į ją ir nuolankiai bei dėkingai priimti, kai ji mums dovanojama.
Apie abejonę
Kartą pasakojote Martino Buberio istoriją apie vieną žydų
rabį. Vieną dieną rabį aplankė toks šviesuolis. Jis buvo mokslingas vyras ir norėjo rabiui įrodyti, kad nėra jokios tikėjimo tiesos ir kad tikėjimas iš tikro tik atsilikimas, praeities liekana. Įėjęs į kunigo kambarį, mokslavyris pamatė, kad rabis susimąstęs su knyga rankoje vaikštinėja pirmyn atgal. Rabis nepastebėjo šviesuolio. Pagaliau sustojo, dirstelėjo į mokslavyrį ir pasakė: „Gal tai ir tiesa.“ To užteko. Mokslavyriui ėmė drebėti kinkos ir jis skubiai pasišalino. Graži istorija, bet vis dėlto: kartkartėmis ir kunigai atsuka nugarą Bažnyčiai, o vienuoliai pabėga iš vienuolynų. Ir Jūs pats esate kalbėjęs apie „slegiančią netikėjimo galybę“. Niekada nebūna taip, kad tikėjimas yra, ir tiek, kad nuo tam tikro laiko galima pasakyti: aš tikiu, o kiti yra netikintys. Apie tai jau kalbėjome. Tikėjimas yra gyvas ir įtraukia visą žmogų – protą, valią, jausmus, visus žmogaus lygmenis. Žinia, tikėjimui vis giliau šaknijantis gyvenime, tikėjimas ir gyvenimas darosi vis labiau tapatūs, bet tikėjimas niekada nėra tiesiog turtas.
32 Prologas: tikėjimas, viltis, meilė Žmogui visada lieka galimybė pasiduoti tai kitai tendencijai, glūdinčiai jame, ir nupulti. Tikėjimas visada yra kelias. Kol žmogus gyvas, tol eina keliu, todėl ir tikėjimui nuolat gresia pavojus, ir jis kenčia priespaudą. Todėl labai naudinga, kad jis negali tapti manipuliuojama ide ologija. Kad jo neapima sąstingis, todėl neprarandamas gebėji mas kartu mąstyti ir kentėti su klausiančiu, abejojančiu broliu. Tikėjimas gali bręsti tik nuolat iškęsdamas ir pakeldamas viso se gyvenimo pakopose netikėjimo priespaudą ir galybę, kurias galiausiai peržengia, kad naujame laike jo vėl būtų trokštama. O kaip Jūs? Ar ir Jūs susidūrėte su šia „slegiančia netikėjimo galybe“? Žinoma. Juk kaip tik tada, kai kartu su kitais kaip profesorius arba kaip tikybos mokytojas bandai tikėti toje dvasinėje situaci joje, esi priverstas susidurti su sunkiais klausimais. Aišku, tada susiduri ir su gyvenimo modeliais, kurie siūlomi žadant, esą jie atstosią tikėjimą arba tikėjimo išvis nebereiksią. Tad šiuo atžvil giu rūpestis, vidinė atspara, nuolatinis nerimas dėl visko, kas šiandien byloja prieš tikėjimą, yra esminė mano uždavinio dalis. Galiu nenorėti, bet visa tai mane pasiekia – per įvairią infor maciją, per įvykius, per viską, kas žmogui atsiveria kaip gyveni mo patirtis. Dėl to sunku eiti tikėjimo keliu. Bet kai vėl išeini į šviesą, pamatai – kelias, kuriuo eita, vedė aukštyn į kalną, ir tik šitaip priartėjama prie Viešpaties. Ar tai kada nors baigiasi? Visiškai nesibaigia niekada. Ar įmanoma, kad ir popiežių kankintų abejonės, gal net netikėjimas?
Apie abejonę 33
Apie netikėjimą negali būti kalbos, bet visai įmanoma, kad ir jam neduoda ramybės klausimai, apsunkinantys tikėjimą. Ne galiu užmiršti vieno trumpo susitikimo, įvykusio, kai dar buvau kapelionas Miunchene. Anuometinis mano klebonas Blums cheidas draugavo su gretimos evangelikų parapijos kunigu. Vieną dieną į Miuncheną atvyko Romanas Guardinis skaityti paskaitos, tad abu kunigai turėjo progą su juo pasikalbėti. Ne žinau, apie ką jie šnekėjosi, bet vėliau Blumscheidas priblokštas man pasakė: Guardinis sakęs, kad senatvėje tikėti ne lengviau, o vis sunkiau. Guardiniui tada buvo apie 65−70 metų. Aišku, tai būdinga melancholiko, daug kentėjusio žmogaus patirtis. Bet, kaip sakiau, tas reikalas niekada nėra baigtas. Antra vertus, ti kėti kažkaip lengviau, nes gyvenimo ugnelė silpniau bedega. Bet kol esi kelyje, tol esi kelyje. Ar katalikų Bažnyčia absoliučiai tikrai žino, koks iš tikrųjų yra Dievas, ką jis iš tikrųjų sako ir ko iš tikrųjų nori iš mūsų? Katalikų Bažnyčia tikėjimo dėka žino tai, ką Dievas mums pa sakė Apreiškimo istorijoje. Žinia, visada lieka didžiulis skirtu mas tarp pasakytųjų Dievo žodžių didybės ir to, ką įstengiame suprasti, kiek – taip pat ir Bažnyčia – įstengiame pasisavinti jo žodžių didybę. Todėl esama tikėjimo sklaidos. Kiekviena karta, remdamasi savo gyvenimo patirtimi, gali atrasti naujus, anks čiau ir Bažnyčiai nežinomus lygmenis. Juk pats Viešpats Jono evangelijoje pažada: „Šventoji Dvasia jus ves į tiesos pilnatvę, kad pažintumėte ir tai, ko dabar jūs negalite pakelti.“ Tai reiš kia: visada esama tam tikro Apreiškimo perviršio, tam tikro „iš anksto“, turint galvoje ne tik tai, kiek kiekvienas jį suprato, bet ir ką apie jį žino Bažnyčia. Dėl to šis perviršis kiekvienai kartai yra naujas nuotykis. Ką tai reiškia?
34 Prologas: tikėjimas, viltis, meilė Niekada negalima pasakyti: dabar jau viskas žinoma, dabar krikščionybė pažinta galutinai. Dievas ir žmogaus gyvenimas yra begaliniai, neišmatuojami, dėl to nuolat atsiveria nauji lyg menys. Beje, Bažnyčiai duotas vienas dalykas – tikrumas, ji ti krai žino, kas nesuderinama su Evangelija. Savo Tikėjimo išpa žinime ir dogmose ji suformulavo esmines įžvalgas. Visos jos suformuluotos negatyviai ir žmogui pasako, kur ta riba, kurią peržengęs jis išklystų iš kelio. Tačiau vidinė erdvė, taip sakant, visada atvira ir plati. Todėl ir žmogaus gyvenimui Bažnyčia gali nurodyti didžiąsias gaires bei įspėti, kur eiti išties nevalia, jei nenorima nupulti. Kiekvieno uždavinys – pamatyti ir išsemti tas įvairiopas galimybes, esančias jo kelyje. Beje, esama nuomonės, kad krikščionybė – tai ne praktinė religija, bet veikiau kažkas tokio, kas skirta anapusiniam gyvenimui – kelias, kuriuo einant kaupiami taškai sąskaitai aname pasaulyje. Tai tiesa, kad anapusybė yra krikščioniškosios gyvenimo pers pektyvos dalis. Jei ją pašalintume, mūsų perspektyva liktų keis tas, suaižėjęs fragmentas. Jei žmogaus gyvenimas būtų mato mas tik šiame, 70–80 metų, skirtų gyventi, lygmenyje, jis būtų šiurkščiai sudarkytas. Juk šitaip atsiranda tas keistas gyvenimo gviešimasis. Jei gyvenimas, kurį dabar gyvenu, yra vienintelis apskritai galimas turėti, tai, suprantama, turiu stengtis išspausti ir susigriebti tiek, kiek įmanoma. Tada ir kitų galiu nebepaisyti. Anapusybė teikia mastelį, o šiam gyvenimui suteikia rimties ir svorio, kad būtų gyvenama ne tik dėl šios akimirkos, bet taip, kad šis gyvenimas pabaigoje būtų bent kam tinkamas, šio to vertas – ne tik man, bet ir visumai. Išklausantis Dievas neatlei džia mūsų nuo atsakomybės, bet moko atsakomybės. Jis veda mus taip, kad atsakingai gyventume semdami iš to, kas mums užduota, kad stoję prieš jį būtume šio to verti.
Apie abejonę 35
Kristus sako: „Prašykite, ir jums bus duota. Ieškokite, ir rasite. Belskitės, ir jums bus atidaryta.“ Sėsdamas ruošti namų darbų, mano sūnus, pavyzdžiui, prašo Dievo pagalbos. Pasakysiu atvirai – tas prašymas ne visada padeda. Prašome Dievą, pavyzdžiui, sveikatos: motina – vaikui, vyras – žmonai; prašome, kad tauta nenueitų klystkeliais, ir žinome, kad mūsų prašymai tikrai ne visada bus išklausyti. Žmogus, kuriam jo reikalas yra gyvybiškai svarbus, gali rimtai suabejoti. Kodėl Dievas jam neatsakė arba atsakė, bet visai ne taip, kaip jis prašė? Kodėl Dievas tyli? – klaus jis savęs. Kodėl slepiasi? Kodėl viskas klostosi ne taip, kaip norėta, o visiškai priešingai? Šis Jėzaus pažado ir kiekvieno asmeninės gyvenimo patirties neatitikimas vertė susimąstyti visas kartas, kiekvieną žmogų, taip pat ir mane. Kiekvienas pats turi prasibrauti prie savo at sakymo, ir tik padėjęs dėl jo daug pastangų galų gale supranta, kodėl Dievas būtent taip su juo kalbėjo. Ir koks gi tas atsakymas? Augustinas ir kiti didieji sako: Dievas duoda tai, kas mums ge riausia, nors iš pradžių to neatpažįstame. Dažnai žmogus įsiti kinęs: turi būti taip, ir ne kitaip, nes taip jam visų geriausia, o Dievas duoda kitaip. Turėtume išmokti priimti tą kelią, kuriuo dėl savo patirties ir skausmo mums taip sunku eiti, ir suprasti, kad tas kelias yra Dievo apvaizda. Dievo kelias dažnai yra di džiulis mūsų gyvenimo perkūros, perlydymo kelias, bet jame Dievas iš tikrųjų mus pakeičia ir ištaiso. Tad reikia pasakyti – šitas „Prašykite, ir jums bus duota“ ti krai nereiškia, kad viską, ko norėčiau, Dievas gali man gauti kaip nevisavertis pavaduotojas, sukuriantis man lengvą gyveni mą. Arba padarantis taip, kad mano gyvenime nebebūtų kan čių ir nebekiltų jokių klausimų, ir viskas būtų aišku. Priešingai,
36 Prologas: tikėjimas, viltis, meilė tai reiškia, kad Dievas mane tikrai girdi ir išklauso taip, kaip tik jis moka išklausyti. Taip, kaip man būtų geriausia. Grįžkime prie Jūsų minėto konkretaus atvejo – galbūt jūsų sūnui pravartu suprasti, kad gerasis Dievas neprivalo tuoj pat šokti padėti, jei jis patingėjo išmokti užsienio kalbos žodžius – jis pats turi stengtis. Tai reiškia, kad jis retkarčiais susilauks ir nedidelės bausmės – vienos kitos nesėkmės. Mat gal kaip tik ji jam skubiai reikalinga, kad jis rastų kelią, kuriuo turi eiti.
Skųstis taip kaip Jobas?
Rašytojas Josephas Rothas senos žydų tradicijos maniera tikrąja žodžio prasme ginčijosi su Dievu. „Milijonus tokių kaip aš gimdai savo vaisingoje beprasmybėje, – rašė jis sukrėstas Pirmojo pasaulinio karo baisumų. – Nenoriu tavo malonės! – apimtas nevilties rėkia jis dangui, – siųsk mane į pragarą.“ Gal judaizme tai labiau išreikšta ir todėl, kad Kristus dar neat ėjęs – kartu kenčiantis, gelbstintis sielas ir į vargą įžengęs Die vas, stovintis mūsų akivaizdoje ne tik kaip didysis nesuvokia masis – tokį Jobas jį galiausiai pamato – bet kaip nužengusysis į patį žemiausią tašką, taigi psalmės žodžiais galintis pasakyti apie save: „Kirminas esu, ne žmogus“, mindomas, trypiamas. Būtent slegiami vargo klausiame ir klausiame Dievą: kodėl taip darai? Jau kalbėjome, kad šis taškas, kai visiškai atvirai pa sakome Dievui, kad jo nesuprantame, daugeliu atvejų jau gali būti asmeninės maldos ir įveikos pradžia. Tai sakant, giliai šir dyje slypi nedrąsus tikėjimas, jog sulauksiu teisingo atsakymo, nes Nukryžiuotasis, kuriam klojosi lygiai taip prastai ir apgai lėtinai, visada prieš akis.
Skųstis taip kaip Jobas 37
Gal aš klystu, bet krikščionių santykis su Dievu turbūt nuolankesnis. Augustinas sako: „Viešpatie, nesiginčiju su Tavimi, nes Tu esi Tiesa... Nereikalauju, kad Tu teisintumeis... Bet leisk man kalbėti apie Tavo gailestingumą, man, kuris esu dulkės ir pelenai.“ Augustinas buvo kenčiantis ir besigalynėjantis dėl tikėjimo žmogus, ir šis klausimas labai jį jaudino. Iš pradžių jis manė, kad nuo pirmosios atsivertimo akimirkos jau einama kalnų keliu. Vėliau jis įsitikino, kad būtent kalnų kelias siaubingai sunkus ir jame esama labai tamsių slėnių. Jo nuomone, net šv. Paulių iki pat gyvenimo pabaigos kamavo gundymai, bet šitai neabejotinai yra jo paties tapatinimasis su šv. Pauliumi. Au gustinas niekaip negalėjo rasti ramybės, tad kaip tik dėl to jam buvo nepaprastai svarbu galėti kreiptis į Dievą kaip į gailestin gąjį, galėti viltis, kad jis priglobs, galėti jame matyti gerąjį veidą, ir buvo svarbu, kad jam nereikia ginčytis su Dievu. Šia prasme aš tikiu, kad Kristaus asmuo iš tikrųjų sušvelnina mūsų ginčą. Atsakymas, kuris Jobo ginče su Dievu pasirodžius Kūrėjui dar tik ima aiškėti, per praėjusį laiką gerokai pasistū mėjo į priekį. Dar kartą: daugelis tik patekę į bėdą ieško tikėjimo pagalbos. Kartais toji pagalba ateina, bet kai kada apima jausmas – Dieve mano, kur tu? Kodėl nepadedi man labiau, kai esu tavęs reikalingas? Jobo knyga yra klasikinis riksmas žmogaus, patiriančio visą eg zistencijos vargą ir tylintį Dievą, netgi tariamai neteisingą Dievą. Jobas apimtas nevilties ir piktas, todėl iš tikrųjų išrėžia Dievui viską, kas jį parbloškė į dulkes ir verčia abejoti gyvenimo gėriu. Kyla klausimai: ar apskritai verta gyventi? Ar Dievas yra ge ras, ar jis iš tikrųjų yra su žmogumi ir tikrai jam padeda? Tokios
38 Prologas: tikėjimas, viltis, meilė sutemos užklumpa ir mus. Matyt, jos būtinos, kad kentėdami įgytume supratimo, kad kentėdami taptume vidujai laisvi ir su bręstume, bet pirmiausia – išmoktume kentėti kartu su kitais. Nėra galutinio, racionalaus atsakymo, pasaulio formulės, kuria būtų galima paaiškinti šiuos dalykus. Mat kai iš tikrųjų esame labai giliai paliečiami, tampa svarbūs visai kiti dalykai, kurių nebeįmanoma paaiškinti visuotinėmis formulėmis, nes juos ga lima išspręsti tik asmeniškai iškenčiant. „...mano dalia naktys, pilnos širdgėlos, – skundžiasi Jobas. – Guldamas aš klausiu: „Kada atsikelsiu?“ Bet naktis ilga, ligi aušros neramiai vartausi... niekada daugiau nebematysiu laimės.“ Kai žmogus priverstas išragauti šį sielos skausmą, kaip tada, tiesą sakant, jam atrodo tas tikėjimas? Taip, užduoti šį klausimą nedraudžiama, nes tai, kas daroma, turi turėti prasmę. Norima žinoti: ar tai, ką darau, teisinga? Ar tai ką nors reiškia, ar tai tik klaida? Šis klausimas klaidingas tada, kai visa, kas egzistuoja, vertinama tik aš aspektu, vadovaujantis premisa – kas man iš to. Tada atsiveria gyvenimo gviešimosi perspektyva, užsisklendžiama savyje, ir ši perspektyva nebelei džia nieko suprasti, o per ją galiausiai sužlugdomas gyvenimas. Kristus sakė: kas myli savo gyvybę, ją pražudys. Tik tam, kas pražudo savo gyvybę, kas yra pasirengęs ją prarasti, atsiveria teisinga perspektyva, ir jis gali rasti gyvybę. Tai reiškia: galų gale reikia liautis klausti, kokia man iš to nauda. Reikia išmokti suprasti, kad svarbu yra paleisti save. Reikia būti pasirengusiam duoti save. Lengva pasakyti. Bet juk kiekviena žmogaus meilė neįsivaizduojama kitokia, negu iš tiesų dosni ir didelė, kai dėl kito ryžtamasi atsisakyti
Kilnoti kalnus 39
savęs, peržengti per save, duoti save. Tai pirmiausia pasakytina apie didįjį žmogaus santykio su Dievu kontekstą, nes iš šio san tykio apskritai tik ir gali kilti visi kiti santykiai. Pradžia būtų tokia: reikia ne žiūrėti į save, o klausti savęs, ko jis nori. Pirmiausia reikia išmokti mylėti. O mylėti – tai nu kreipti žvilgsnį nuo savęs ir atgręžti į jį. Išsukti iš tos pagrindi nės krypties ir nebeklausti: ko čia dar pareikalavus sau, o tiesiog leisti jam vesti save, iš tikrųjų nugrimzti Kristuje, leisti sau kris ti, atsisieti nuo savęs – tik tada gyvenimas pasidarys teisingas, nes vien sau pačiam esu per ankštas. Taip sakant, tik išėjus iš patalpos į lauką visa tai prasideda, ir stoja gyvenimo didybė. Dabar veikiausiai paaiškės, kad visas tas reikalas gali ilgokai užtrukti. Ką gi, šiaip ar taip, tai kelias, kurio akimirksniu neįmanoma nu eiti. Kas tikisi greitos laimės, tam iš tikėjimo nieko neišeis. Gal būt tai viena dabarties tikėjimo krizės priežasčių – džiaugsmo ir laimės norima gauti tuoj pat ir nenorima rizikuoti leistis į nuo tykį, trunkantį visą gyvenimą – leistis lydimiems didžio pasiti kėjimo, kad šis šuolis nenuskraidins į Nieką, o kad savo esme yra meilės aktas, kuriam esame sukurti. Kuris apskritai duoda tai, ko norima: mylėti ir būti mylimam, ir taip rasti tikrąją laimę.
Kilnoti kalnus
Bet Jėzus pats sako: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios
grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: „Persikelk iš čia į tenai!“, ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo.“ Tai tikrai viena mįslingiausių ištarmių Naujajame Testamente, bent jau man. Ir Tėvai, didieji teologai, šventieji galynėjosi su