W il liam S hak e sp e a re
Iš anglų kalbos vertė ALEKSYS CHURGINAS
Viljamas Šekspyras.
Martino Droeshouto frontispiso graviūra iš pirmojo W. Shakespeare’o pjesių rinkinio, išleisto 1623 m.
T URI NYS
Shakespeare’as interneto epochoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6 Ričardas III .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 23 Romeo ir Džuljeta . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 107 Vindzoro šmaikštuolės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 175 Julijus Cezaris . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 243 Hamletas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 307 Otelas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 397 Karalius Lyras . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 479 Makbetas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 561 Antonijus ir Kleopatra .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 617 Koriolanas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 703
5
SHA KESP EARE’AS I N T ERNE TO EP O CH OJE
2016-aisiais buvo plačiai paminėtos Williamo Shakespeare’o 400-osios mirties metinės. Britų Taryba ir kompanija „GREAT Britain“ iniciavo grandiozinį kultūrinį projektą „Shakespeare Lives“ – kasdienę tarptautinę renginių programą, vykdomą net septyniasdešimtyje šalių. Shakespeare’o teatras „The Globe“ savo spektaklius rodė daugelyje pasaulio šalių, teatro „Royal Shakespeare Company“ gastrolių maršrutai nusidriekė iki Kinijos. Jauni aktoriai Stratfordo genijaus kūrybą pristatė Zimbabvėje. Kampanija #PlayYourPart populiarino bardą socialiniuose tinkluose. Labdaringa veikla garsėjanti organizacija „Voluntary Services Overseas“ Shakespeare’o kūrybą naudojo kovodama su vaikų neraštingumu visame pasaulyje. Norintys tobulinti savo anglų kalbos įgūdžius galėjo pasinaudoti naujais Shakespeare’o moksliniais resursais. Netrūko, žinoma, mokslinių seminarų, konferencijų, teatro ir kino premjerų. Projekto svarbą metų pradžioje apibendrino Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas: „Tai ne tik patogi proga pagerbti vieno garsiausių pasaulyje dramaturgų 6
atminimą. Norime atiduoti duoklę žmogui, kuris, kaip pats apibūdino Julijų Cezarį, „tarytum milžinas koksai per mūsų ankštą žengia pasaulėlį“. Williamo Shakespeare’o palikimas neturi analogų: jo darbai išversti į daugiau nei šimtą pasaulio kalbų. Jis gyvas mūsų kalboje, kultūroje bei visuomenėje ir nuolat daro įtaką mūsų vystymuisi. Shakespeare’as atliko lemiamą vaidmenį formuodamas šiuolaikinę anglų kalbą, kuri tapo svarbiausia kalba pasaulyje. Pirmasis anglų kalbos žodynas, sudarytas Samuelio Johnsono, rėmėsi Shakespeare’o labiau nei kitų autorių kūryba. Shakespeare’o pjesės literatūrinę kalbą papildė trimis tūkstančiais naujų žodžių... Shakespeare’as pasiūlė naujų gramatinių formų ir struktūrų, įskaitant eiles be rimo, aukščiausiąjį žodžių laipsnį ir jau esamų žodžių junginius naujiems žodžiams kurti (pvz., bloodstained – „sukruvintas“), o jo pjesių poveikis padėjo formuoti vienodus tarties ir gramatikos standartus. Shakespeare’o poveikis pastebimas toli už anglų kalbos ribų. Jo žodžiai, siužetai ir personažai vis dar įkvepia naujus kūrinius ir darbus.
Nelsonas Mandela, įkalintas Robeno saloje, vilties sėmėsi iš „Julijaus Cezario“ citatos: „Bailys iki mirties daug kartų miršta, drąsuolis miršta tiktai kartą.“ Amžinas poeto poveikis, kaip teigiama Kate Tempest eilėraštyje „Mano Šekspyras“ (My Shakespeare), „atsispindi kiekviename, kuris įsimylėjęs, kuris kada nors vienišas stovėjo prie lango... kiekviename pavydžiai šnabždamame žodyje ir kiekvienoje sieloje, kuri neranda sau ramybės“. Mes randame Shakespeare’ą visur: nuo Dickenso ir Goethe’s iki Čaikovskio, Verdi ir Brahmso; nuo „Vest Saido istorijos“ iki Agathos Christie „Pelėkautų“ – ilgiausiai rodomo spektaklio Vakarų Londone. Shakespeare’o pjesės vis dar pritraukia milijonus
žmonių – nuo mokyklinių spektaklių visame pasaulyje iki pernykščių naktinių eilių prie Barbakano centro Londone, kur buvo rodomas „Hamletas“ su Benedictu Cumberbatchu. Williamo Shakespeare’o kūryboje daug meilės istorijų ir didžių tragedijų, stebuklinių pasakų ir šmaikščių komedijų, įsimenamų kalbų ir legendinių personažų. Tai žmogus, kurio beribėje vaizduotėje, ryškioje kūryboje ir humanistinėse idėjose įsikūnijo visos žmonijos patirtis.“ Laikui bėgant Shakespeare’o kūrybos svarba darosi vis akivaizdesnė. Bet apibendrinti emocingą D. Camerono kalbą galima paties bardo amžininko Beno Johnsono žodžiais: „Shakespeare’as priklauso ne vienai epochai, o visiems laikams.“
– „ŠEKSPYRAS MŪSŲ AMŽININKAS“ – Lenkų teatro kritikas ir teoretikas Janas Kottas, nemažai studijų skyręs Shakespeare’o interpretacijoms, 1965 m. parašė knygą „Šekspyras mūsų amžininkas“ (Szekspir współczesny) ir jo įžvalgos taip patiko britų teatro reformatoriui Peteriui Brookui, kad šis ne tik parašė pratarmę angliškam knygos leidimui, bet ir į kai kuriuos J. Kotto teiginius atsižvelgė, teatre inscenizuodamas „Karalių Lyrą“. O vėliau išleistoje savo knygoje „Tuščia erdvė“ (The Empty Space, liet. k. 1992 m.) P. Brookas pateikė keturias teatro sampratas – Negyvasis teatras, Šventasis teatras, Grubusis teatras bei Tiesiog teatras – ir klasikinę Shakespeare’o inscenizavimo tradiciją priskyrė Negyvajam teatrui (nepainioti su Mirusiuoju teatru – G. J.): „<...> dabar pragaištinga Negyvojo teatro dvasia smelkiasi į didžiąją operą ir tragediją, į Moljero ir Brechto pjeses. Žinoma, itin
saugiai, patogiai ir nepastebimai Negyvasis teatras įsitaisęs Viljamo Šekspyro kūriniuose. Negyvasis teatras labai mėgsta Šekspyrą. Mes matome jo pjeses, vaidinamas gerų aktorių ir, atrodo, vaidinamas teisingai – žmonės gyvi ir spalvingi, skamba muzika, visi gražiai apsirengę, žodžiu, kaip ir dera geriausiam klasikiniam teatrui. Tačiau paslapčia mirtinai nuobodžiaujame ir mintyse kaltiname Šekspyrą, teatrą apskritai arba net pačius save. Maža to, visuomet atsiranda „negyvas“ žiūrovas, kuris dėl kokių nors savų priežasčių džiaugiasi, kad vaidinimas jo nė truputėlį nesujaudino ir netgi nepralinksmino, pavyzdžiui, mokslininkas patenkintas šypsosi po šabloniško klasikos pastatymo – mat niekas netrukdė jam dar sykį įsitikinti savo pamėgtų teorijų teisingumu ir pusbalsiu kartoti tas mielas eilutes. Jis nuoširdžiai nori teatre matyti kilnesnį gyvenimą 7
nei tikrovėje ir menką intelektualinį pasitenkinimą laiko taip trokštamu tikruoju dvasiniu išgyvenimu. Deja, savo autoritetu jis paremia nuobodybę, ir Negyvasis teatras sėkmingai žengia toliau.“ Klasikinių pjesių interpretavimo tradicijos nuolat kinta, plečiantis pačiai teatro sąvokai. Atsiradus kinui, literatūros kūriniai vis dažniau būdavo panaudojami filmų siužetams ir gerokai praplėtė kino išraiškos galimybes. Tačiau toks dar labai jaunos „dešimtosios mūzos“ flirtas su šimtametes tradicijas turinčia literatūra tuoj pat sukėlė abejonių ir
būgštavimų, kurie neišsklaidyti iki šiol. Dažniausiai kinui buvo prikaišiojama, kad jis „sumenkina“ literatūros kūrinį, iškraipo jo idėjas ir apskritai išardo tobulą žodžių magiją, kuri sklinda iš knygos puslapių. Tokių priekaištų girdime ir dabar. Jie dažniausiai kyla dėl to, kad kinas ir literatūra – du visiškai savarankiški menai, turintys daug bendra, tačiau pasižymintys skirtingomis išraiškos priemonėmis. Juk pagrindinė literatūrinės kūrybos materija yra žodis, o kine daug svarbesnis vaizdas, todėl paversti raiškų žodį adekvačiu, įtaigiu vaizdu ne visuomet pavyksta.
– INTERPRETACIJOS PROBLEMOS – „Vertimas, – anot Jano Kotto, – visada interpretacija. Ir ne tik prasmės interpretacija. Vertimas – ne tik perkėlimas į kitokią kalbą, stilistiką ir sintaksę, bet visų pirma perkėlimas į kitą laiką. Net jeigu vertėjas archaizuoja ir interpretuoja, archaizavimas ir stilizacija – taip pat yra laiko ir vyraujančios poetikos maniera, pavyzdžiui, kaip Aleksandrijos trylikos skiemenų ar laisvoji eilėdaros. Vertėjas visada šiuolaikiškas, net jeigu pats to nežino arba stengiasi pamiršti.“ Net specialiai sceninėms interpretacijoms parašyti literatūros kūriniai (pjesės) dar savaime nėra teatras. Teatru pjesę gali paversti ne ją skaitantis žmogus, bet teatro kūrėjai, kurie tekstui suteiks kūną ir dvasią. Juk spektaklis – tai ne pjesė, perskaityta scenoje keliais balsais. Teatro stebuklas neįmanomas be savitos interpretacijos, gyvų charakterių, nepakartojamo spektaklio stiliaus ir kitų komponentų, kurie papildo lakonišką ir neretai sausą pjesės tekstą. Specialiai kinui rašomi tekstai (scenarijai) dažniausiai kuriami, atsižvelgiant į kinematografinės specifikos subtilybes, tačiau kaip tik dėl šios priežasties 8
jie neturi savarankiškos vertės, ir jeigu yra kam nors įdomūs, tai tik kino specialistams. Kas kita literatūrinių kūrinių ekranizacijos, kurias dažnai žiūri tie, kurie jau žino siužetą ir netgi įsivaizduoja pagrindinius herojus, nes skaitydami originalą iš autoriaus nuorodų vaizduotėje susikūrė jų portretus. Deja, režisieriaus pasirinkti aktoriai toli gražu ne visada atitinka žiūrovais tapusių skaitytojų vaizdinius, todėl kaip tik čia kyla pirmieji konfliktai ir pasipriešinimas naują kinematografinį drabužį įgijusios knygos herojams ir idėjoms. Bet ar visuomet ekranizacija sumenkina knygą? Šį įsisenėjusį stereotipą argumentuotai sutriuškino dar André Bazinas, aistringai stojęs ginti kinematografo teisių savaip interpretuoti literatūrą. „Beprasmiška piktintis tuo, kad ekranizuojami romanai yra supaprastinami. Bent jau pačios literatūros vardu smerkti tokį „degradavimą“ yra tiesiog absurdiška. Kad ir kokios paviršutiniškos kartais būtų ekranizacijos, jos negali pakenkti tiems žmonėms, kurie gerai žino ir mėgsta originalus. O knygų neskaičiusiems
(tokių kino žiūrovų visuomet bus dauguma) gali būti dvi galimybės: arba juos filmas patenkins todėl, kad yra ne prastesnis už kitus, arba jie pajus norą susipažinti su pačiu šaltiniu – šiuo atveju literatūra tik laimės.“ Šiuos daugiau nei prieš pusšimtį metų pasakytus žodžius kaskart patvirtina knygų leidėjų statistika: po kiekvienos garsios ekranizacijos žymiai padidėja ir pačių literatūros kūrinių paklausa. Todėl vieną svarbiausių ekranizacijos priešininkų argumentų – neva kinas žudo žmonių norą skaityti knygas – galime ryžtingai atmesti. Be abejonės, ekranizuota knyga įgyja visai kitą kokybę. Bet juk kitaip ir būti negali. Vėl pasikliaukime A. Bazinu: „Kai atidaromi šliuzai, po kurio laiko nusistovi vidutinis vandens aukštis, šiek tiek viršijantis paties kanalo lygį. Kai Holivude ekranizuojama „Ponia Bovari“ (Madame Bovary), nepaisant milžiniško skirtumo tarp vidutinio amerikietiško filmo ir Flauberto kūrinio estetinio lygio, visuomet išeis standartinis amerikietiškas filmas, kurio vienintelis trūkumas bus tas, kad jis vadinsis „Ponia Bovari“.“ Šios taisyklės išimčių atsiras tuomet, kai režisierius žvelgs į literatūros kūrinį ne kaip į standartinį scenarijų. „Ponia Bovari“ buvo ekranizuota daug kartų, tačiau bene labiausiai prie šio romano priartėjo dvi prancūziškos Jeano Renoiro (1934 m.) ir Claude’o Chabrolio (1991 m.) kino versijos, skrupulingai atkuriančios svarbiausius XIX amžiaus atmosferos bruožus ir tiksliai perteikiančios knygoje pavaizduotus charakterius. Vis dėlto Gustave’o Flauberto aprašyta istorija nėra tipiška tik vienam istoriniam laikotarpiui. Juk šio romano skaitytojus domina įtaigiai apibūdintas ir amžinai aktualus konfliktas tarp gražių svajonių ir nykios gyvenimo prozos, todėl beveik kiekvienas mūsų galėtume paskui Flaubertą kartoti: „Ponia Bovari – tai aš.“ Lietuvoje ne kartą įsiplieskė aistringų ginčų dėl vienos ar kitos žinomo literatūros kūrinio
ekranizacijos ar pačios kinematografinės adaptacijos principų. Dažniausiai tokie ginčai primindavo aklo diskusiją su kurčiu. Literatūrologai kaltino kinematografininkus nepakankama pagarba chrestomatiniam tekstui ir įrodinėjo, kad jie supaprastina ar nuskurdina literatūros kūrinį. Kiti priekaištavo žodžio meistrams dėl nenoro suprasti kinematografinę specifiką ir pripažinti literatūros kūrinio ekranizuotojų teisę nutolti nuo originalo. Pasak Algimanto Bučio, „ne ką racionalaus apie ekranizaciją pasako ir kinematografijos teorija, kadangi jokie gražūs žodžiai negali įveikti psichologinio barjero, kuris iškyla tarp žiūrovo ir skaitytojo. Juk skaitytojas ateina į kino teatrą, kuriame demonstruojamas ekranizuotas literatūros kūrinys, norėdamas dar kartą pabendrauti su mėgstamiausiais knygos herojais ir yra pasirengęs tuojau pat nusivilti, jei tie filme veikiantys personažai bent kiek – dvasiškai ar fiziškai – nėra panašūs į jo įsivaizduotus, skaitant knygą. Neateina į pagalbą žiūrovui ir abiejų sričių teoretikai, nes literatūros specialistai paprastai kalba apie literatūros specifiką, o kino žinovai stengiasi pabrėžti kino specifiką. Tokiu būdu vieni ir kiti iš bendros problemos kryžkelės patraukia visai skirtingais keliais.“ Literatūros ir kino santykis kasmet darosi vis opesnis. Viena vertus, ekranizacijų pasauliniame kine daugėja. Kita vertus, kokybiškais filmais jos dažniausiai netampa. Interpretacijos problemos ir čia slypintys pavojai žinomi seniai. Dar Aristotelis, nagrinėdamas epo ir tragedijos santykį, kalbėjo apie „galimumą iš bet kurio epinio kūrinio padaryti keletą tragedijų“. F. Dostojevskis yra pastebėjęs teatrinėse savo romanų interpretacijose dažnai pasireiškiančią tendenciją: „Teatre nepavyks perteikti mano kūrinių epiškumo, perkėlus juos į sceną, pasikeis žanras.“ Kine ši taisyklė taip pat galioja – F. Dostojevskio dramos dažniausiai virsta melodramomis ar detektyvais. 9
Ričardas III ir du mažieji princai.
Martino Droeshouto titulinio puslapio graviūra iš pirmojo W. Shakespeare'o pjesių rinkinio.
RI ČA RDA S I I I
Ši draminė kronika parašyta 1592 ar 1593 m. Duomenų apie ankstyvus jos vaidinimus nėra. Pirmą kartą išspausdinta 1597 m. Po to išėjo dar keletas leidinių, turinčių nemažai klaidų bei netikslumų. Teksto pagrindą sudaro Šekspyro raštų rinkinys, išleistas 1623 m., tik su pataisomis, kurias įgalina padaryti ankstesni leidimai. Šekspyro laikais buvo keletas draminių kūrinių apie Ričardą III, bet jais dramaturgas nepasinaudojo. Siužeto šaltiniu jam tapo Holinšedo „Anglijos, Škotijos ir Airijos kronikos“. Pasakodamas apie Ričardą, Holinšedas savo ruožtu rėmėsi dviem gana skirtingais šaltiniais. Įvykius iki Edvardo IV mirties jis dėsto, prisilaikydamas senos Holio kronikos apie dinastines XV a. kovas Anglijoje (vadinamąjį „Rožių karą“, 1450–1471). Ričardas čia ryžtingesnis ir žiauresnis už kitus Jorkų giminės didikus, tačiau be atstumiančių klastūno ir nusikaltėlio bruožų. Jo fiziniai trūkumai irgi per daug nepabrėžiami. Tolesnius įvykius Holinšedas paėmė iš garsiojo humanisto Tomo Moro lotynų kalba pateikto Ričardo III gyvenimo aprašymo, o T. Moras jau žiūrėjo į Ričardą kaip į fiziškai ir dvasiškai pasibaisėtiną žmogų, šlykštų niekšą. Neigiamą T. Moro pažiūrą į Ričardą lėmė dvi aplinkybės. Būsimasis humanistas augo kardinolo Mortono namuose. Jo globėjas
(draminėje kronikoje „Ričardas III“ veikiantis kaip Mortonas, Ilio vyskupas) savo laiku kovojo prieš Ričardą III ir rėmė Ričmondą, paskui tapusį karaliumi Henriku VII. Daugelį Ričardo III gyvenimo faktų Moras sužinojo tiesiogiai iš Mortono, kuris, aišku, buvo labai šališkas. Be to, Moras apskritai nekentė tironų. Šekspyras daug kur labai artimas Moro pažiūrai. Tai jaučiama dar anksčiau rašytoje trijų dalių draminėje kronikoje „Henrikas VI“, kurios įvykius tęsia ir užbaigia „Ričardas III“. Žanriniu požiūriu abu kūriniai turi bendrumų su kitomis, žiūrovo labai mėgtomis, to laiko draminėmis kronikomis, tačiau „Ričardas III“ rodo, kad ir čia jau ryškėja savitas Šekspyro kelias, susijęs tiek su jo talentu, tiek ir su humanistinės pasaulėjautos stiprėjimu. Nešvelnindamas neigiamų Ričardo bruožų, Šekspyras vis tik mato didelę jo asmenybės jėgą, neeilinius gabumus, proto lankstumą. Čia mažiau „metraštinio“ įvykių vaizdavimo ir kaip tik stambiu planu atskleidžiamas pagrindinio veikėjo charakteris, gana įvairialypis ir psichologiškai prieštaringas. Šekspyras palyginti nedaug vietos skiria kitiems veikėjams, bet ir jų charakteristikose daug įdomių dalykų, kurių nėra istoriniuose šaltiniuose. Labai stipri trijų karalienių scena, taiklios ir prasmingos miestelėnų replikos apie viršūnėse verdančią kovą dėl 23
sosto, kraupūs ir kartu psichologiškai ryškūs žmogžudžių paveikslai. Epiniu užmoju dvelkia scena, kai Ričardas „įkalbinėjamas“ tapti karaliumi. Vidinė Ričardo kova kūrinio pabaigoje savo dramatizmu priartėja prie vėlyvesnės Šekspyro kūrybos. Giliai apčiuoptas asmenybės veiksmų ir „laiko dvasios“ ryšys daro svaresnį Ričardo individualizmo pasmerkimą, kuris giminingas brandžiosioms Šekspyro tragedijoms. Šios draminės kronikos įvykiai apima kelerius metus. Šekspyras – kaip ir visada, kai
turi prieš akis istorinę medžiagą, – laiką dar labiau suglaudžia. Tačiau laiko rėmai savotiškai išplečiami, nes veiksmo eigoje ne kartą grįžtama į praeitį, prisimenamas karas tarp Jorkų (kurių herbe buvo balta rožė) ir Lankasterių (kurių herbas – raudona rožė). „Rožių karo“ atgarsiai nedingsta iki pat kronikos pabaigos. Reikia pažymėti kai kuriuos istorinius faktus, kurie tik prabėgomis minimi Šekspyro kūrinyje ir iš teksto ne visai suprantami, taip pat tokius atvejus, kai Šekspyras nukrypsta nuo istorinio tikslumo.
ANGLIJOS XIV–XVI AMŽIAUS KARALIŲ DINASTIJOS GENEALOGINĖ LENTELĖ (nepilna) Edvardas III (1327–1377)
1. Edvardas,
Juodasis princas (m. 1376)
Ričardas II
(valdė 1377–1399)
2. Viljamas Hetfildas
(m. 1336)
3. Lajonelis
(m. 1368)
1. Henrikas IV
(valdė 1399–1413)
Henrikas V
(valdė 1413–1422)
Henrikas VI
4. Džonas Gontas,
Lankasterio hercogas (m. 1399) 2. Džonas Bofortas,
grafas Somersetas
Džonas Bofortas,
hercogas Somersetas
Margarita,
(valdė 1422–1461) (vedęs 1445 Margaritą iš Prancūzijos)
(ištek. už Edmundo Tiudoro, grafo Ričmondo)
Edvardas,
Henrikas VII Tiudoras (Ričmondas)
Velso princas (nužud. 1471)
(valdė 1485–1509) (vedęs Elžbietą Jork) 1. Margarita
(ištek. už Škotijos Jokūbo IV)
Škotijos Jokūbas V (valdė 1513–1542)
Marija Stiuart (nužud. 1587)
Anglijos Jokūbas I (valdė 1603–1625)
septynerių metų bandė susigrąžinti Anglijos sostą ir už tai buvo kalinama Taueryje ketverius metus; paskui buvo paleista, išvyko atgal į Prancūziją ir 1481 metais ten mirė. Iš tikrųjų Brekenberis buvo paskirtas Tauerio komendantu tik po Ričardo III mirties. Henrikas VI mirė šešeriais metais anksčiau, negu išeitų pagal Šekspyrą (čia jis laidojamas gerokai po Edvardo IV valdymo pradžios). Kad skaitytojas lengviau susivoktų Anglijos karalių bei didikų politiniuose ir giminiškuose santykiuose, čia pridėta genealoginė lentelė.
Klarensas savo brolio Edvardo IV atžvilgiu nebuvo jau toks nekaltas: jis siekė sosto, buvo nuteistas mirti kaip išdavikas, tik Edvardas nesiryžo viešai vykdyti bausmės ir slapta į Tauerį pasiuntė žudikus. Ričardą Glosterį istorikai apibūdina kaip gabų valdovą, išleidusį daugybę kraštui naudingų įstatymų. Su princese Elžbieta Jork (Edvardo IV dukra) jis iš pradžių ketino apvesdinti savo sūnų Edvardą, ir tik po to, kai pastarasis staiga mirė, nusprendė princesę vesti pats. Netrukus jis šio sumanymo atsisakė. Karalienė Margarita (Henriko VI našlė) po vyro mirties pabėgo į gimtąją Prancūziją, po
5. Edmundas,
6. Tomas Vudstokas,
Jorko hercogas (m. 1402)
3. Henrikas Bofortas,
Vinčesterio vyskupas
4. Tomas,
grafas Ekseteris
1. Edmundas Plantagenetas,
Jorko hercogas
grafas Glosteris (m. 1357)
2. Ričardas,
Kembridžo grafas (vedęs Aną Mortimer) (nužud.1415)
Ričardas Plantagenetas, Jorko hercogas
1. Edvardas IV
(valdė 1461–1483) 1. Elžbieta Jork
(ištek. už Henriko VII)
2. Edmundas,
grafas Retlendas (nužud. 1460)
2. Edvardas V
(g. 1470 – nužud. 1483)
3. Georgas,
hercogas Klarensas (nužud. 1478)
4. Ričardas III
(Glosteris)
(valdė 1483–1485)
3. Ričardas,
Jorko hercogas (g. 1474 – nužud. 1483)
2. Henrikas VIII
(valdė 1505–1547)
(santuokoje su Katerina Aragoniete)
(santuokoje su Ana Bolein)
1. Kruvinoji Meri
2. Elžbieta
(valdė 1553–1558) (ištek. už Ispanijos Filipo II)
(valdė 1558–1603)
(santuokoje su Džein Seimur) 3. Edvardas VI
(valdė 1547–1553)
– VEIKĖJAI – Karalius Edvardas IV Edvardas – Velso princas, Karaliaus vėliau Karalius Edvardas V sūnūs Ričardas – Jorko hercogas Georgas – hercogas Klarensas Karaliaus Ričardas – hercogas Glosteris, broliai vėliau Karalius Ričardas III Henrikas – grafas Ričmondas, vėliau Karalius Henrikas VII Kardinolas Borčeris – Kenterberio arkivyskupas Tomas Rotremas – Jorko arkivyskupas Džonas Mortonas – Ilio vyskupas Henrikas Stafordas – hercogas Bakingamas Džonas Hovardas – hercogas Norfolkas Tomas Hovardas – grafas Saris, hercogo Norfolko sūnus Antonis Vudvilas – grafas Riversas, karalienės Elžbietos brolis Tomas Grėjus – markizas Dorsetas karalienės Elžbietos pirmojo vyro sūnūs Lordas Ričardas Grėjus Džonas De Veras – grafas Oksfordas Viljamas – lordas Heistingsas Tomas – lordas Stenlis (dar vadinamas grafu Derbiu) Francis – lordas Lovelis Seras Tomas Voganas Seras Ričardas Retklifas Seras Viljamas Ketsbis Seras Džeimsas Tirelis Seras Džeimsas Blentas Seras Volteris Herbertas Seras Robertas Brekenberis – Tauerio komendantas Kristoferis Ersvikas – dvasininkas Kitas dvasininkas Treselis ledi Anos Berklis svitos didikai Londono Lordmeras Viltšyro Šerifas
Edvardas IV.
Iš Johno Rastello istorinės kronikos The Pastime of People (1529 m.).
Elžbieta – karalienė, Edvardo IV žmona Margarita – karaliaus Henriko VI našlė Jorko Hercogienė – karaliaus Edvardo IV, Klarenso ir Glosterio motina Ledi Ana Nevil– Edvardo, Velso princo (Henriko VI sūnaus), našlė, vėliau – karaliaus Ričardo III žmona Mažasis Klarenso Sūnus Mažoji Klarenso Duktė (Margarita Plantagenet) Ričardo III nužudytųjų dvasios Lordai, dvariškiai, šauklys, raštininkas, miestiečiai, žmogžudžiai, pasiuntiniai, kareiviai ir kiti
Veiksmas vyksta Anglijoje 26
RI Č A RD A S I I I
– PIRMAS VEIKSMAS – I SCENA [Londonas. Gatvė] Įeina Ričardas, hercogas Glosteris Glosteris Pasibaigė nesantaikos žiema, Po Jorko saule vasara suspindo1, Ir debesys, kurie taip slėgė mus, Palaidoti gilybėj okeano. Mums puošia galvas pergalių vainikai, Atšipę ginklai kabo lyg trofėjai, Kovos garsai džiaugsmingom virto šventėm, O rūstūs maršai – muzika švelnia. Išlygino raukšlėtą savo kaktą Atšiauriaveidis karas – ir nūnai Nebesišvaisto ant šarvuoto žirgo, Grūmodamas išgąsdintajam priešui, O salėje vikriai tarp damų šoka, Kaip to gašlioji arfa įsigeidžia. Tik aš ne meilės nuotykiams sutvertas, Ne man puikuot prieš veidrodį žaismingą, Per daug grubiai sukaltas mano kūnas, Ir negaliu aš povyza oria Žavėti jauną nimfą lengvapėdę. Ir ūgio, ir grakštumo malonaus Klastingoji gamta man pašykštėjo; Neužbaigtas, bjaurus, pusiau padirbtas Aš gaivalingan išmestas pasaulin Ir toks atrodau raišas bei nevykęs, Jog šunes loja, vos mane pamatę. Tai kas gi lieka veikti man dabar, Lepios taikos ir muzikos gadynėj?
Gal saulėje stebėt šešėlį savo Ir vis galvot, kad išgama esu? Tad štai dėl ko nuo šiol, vilties netekęs Šias prašmatnias dienas paskirti meilei, Nusigręžiau nuo pramogų tuščių Ir piktadariu tapti pasiryžau. Šmeižtu, apgaule, sąmokslais gudriais, Kliedėjimais girtais ir pranašystėm Prieš savo brolį Klarensą pavyko Karalių man sukiršint mirtinai. Ir jeigu Edvardas, valdovas mūsų, Yra tiek pat teisingas ir teisus, Kiek suktas aš esu ir veidmainingas, Tai Klarensas bus suimtas šiandieną, Nes, kaip išpranašauta, raidė G Papėdininkus Edvardo užmuš.2 Į sielos gelmę pasinerkit, mintys! Štai Klarensas ateina. Įeina Klarensas, lydimas sargybos, ir Brekenberis3
Sveikas, broli. Kam su jumis sargybiniai ginkluoti? Klarensas Karalius, susirūpinęs širdingai Manuoju saugumu, įsakė jiems Į Tauerį4 nuvest mane. Glosteris
Už ką?
Klarensas Vien tik už tai, kad vadinuos Georgas.
Po Jorko saule vasara suspindo... – Yra du teksto variantai: viename – žodis „sun“ (saulė), kitame – „son“ (sūnus). Gal čia buvo ir žodžių žaismas. Dauguma aiškintojų laikosi pirmojo varianto. „Jorko saulė“ – metafora, kuriai davė akstiną Edvardo IV herbas. Padavimas sako, kad mūšyje su Lankasteriais, po kurio Jorkai laimėjo sostą, pasirodžiusios trys saulės. Pergalės proga Edvardas įsakęs savo herbe pavaizduoti saulę.
1
...kaip išpranašauta, raidė G / Papėdininkus Edvardo užmuš. – Holinšedas pasakoja, kad Edvardui IV buvo išpranašauta, jog po jo mirties šalį valdysiąs žmogus, kurio vardas prasideda raide G. Jis įtarė Klarensą (jo vardas buvo Georgas) ir todėl ėmė jį persekioti. Kai sostą užgrobė Ričardas Glosteris, žmonės nusprendė, kad pranašystė lietusi jį, o ne jo brolį Klarensą.
2
3
Brekenberis čia ir toliau figūruoja kaip Tauerio komendantas, bet iš tikrųjų buvo paskirtas toms pareigoms tik po Ričardo III mirties.
Taueris – Londono pilis Temzės pakrantėje, pradėta statyti romėnų dar Julijaus Cezario laikais. Labiausia ši pilis išgarsėjo kaip valstybinių nusikaltėlių kalėjimas. Dažnas jų čia buvo nužudytas.
4
I V EIKSM A S
27
Glosteris Dėl to ne jūs, milorde, esat kaltas, O tie, kurie jums davė tokį vardą: Juos ir turėtų uždaryt jisai. Nejau jo didenybė užsimanė Jus Taueryje krikštyt antrąkart?5 Kas atsitiko, Klarensai, sakykit? Klarensas Kaip, Ričardai, galiu aš pasakyti Tai, ko ir pats gerai dar nežinau? Girdėjau aš tik viena: kad karaliui Parūpo pranašystės ir sapnai; Iš abėcėlės raidę G jis braukia Už tai, kad burtininkas kažin koks Esąs pasakęs jam, kad raidė G Iš jo vaikų turės paveržti sostą. Aš vadinuos Georgas ir todėl Sau pavojingu laiko jis mane. Tie ir kiti į juos panašūs niekai, Matyt, ir bus paskatinę valdovą Mane suimt. Glosteris Taip būna visada, Kai moterys valdyti vyrus ima! Į Tauerį jus siunčia ne karalius, O, ne, tai ledi Grei, tai jo žmona – Visų šių beprotybių kaltininkė. Argi ne ji išvien su savo broliu, Antoniu Vudviliu6, žmogum garbingu, Įsakius buvo Tauerin pasiųst Ir Heistingsą, kuris paleistas šiandien? Mūs tyko bėdos, Klarensai. Klarensas
Dievaž, Čia saugūs gali jaustis tik vieni
Jos giminaičiai ir pasiuntiniai, Kurie kas naktį zuja tarp karaliaus Ir misis Šor7. Tikiuosi, jūs girdėjot, Kaip Heistingsas maldavo jos malonės? Glosteris Taip, mūsų lordas šambelionas tol Ją kaip dievybę meldė nusilenkęs, Pakol jinai jam laisvę dovanojo. Man rodosi, nėra geresnio būdo Karaliaus prielankumui įsigyt, Kaip užsivilkti misis Šor livrėją Ir tapti jos tarnais. Nuo tos dienos, Kai brolis jas išaukštino taip smarkiai, Jinai ir pavydi sena našlė8 Šeimininkauja mūsų karalystėj. Brekenberis Prašau atleisti, hercogai šviesiausi; Jo didenybė man žiūrėti liepė, Kad joks žmogus – vis tiek, kas būtų jis, – Nedrįstų skyrium šnekinti jo brolio. Glosteris Na, ką gi, aš patarčiau, meldžiamasis, Prie pašnekesio mūsų prisidėt: Jūs galit nebijoti išdavystės; Mes sakom, jog karalius išmintingas Ir kupinas dorybių įvairių, O karalienė, nors ir nejauna, Bet dar graži, tauri, nepavydi; Mes sakome, kad misis Šor – lipšni, Kad jos daili kojytė, puikios akys, Lūpytės raudonesnės už vyšnias, Kad moka ji žavingai paplepėti, Kad klesti karalienės giminė. Ar tai, ką jūs girdėjot, netiesa?
Nejau jo didenybė užsimanė / Jus Taueryje krikštyt antrąkart? – Ričardas turi galvoje pranašystę dėl raidės G, bet jo žodžiuose taip pat slypi užuomina apie būsimą brolio mirtį (pasak daugelio šaltinių, Klarensas buvęs nuskandintas malvazijos vyno statinėje). Kažin ar Ričardas šią akimirką jau konkrečiai įsivaizduoja, kaip bus nužudytas Klarensas, tačiau Šekspyras daro aliuziją į padavimą, kurį gerai žinojo žiūrovas.
5
6
Antonis Vudvilis – grafas Riversas, karalienės brolis. Ričardas nemėgo jo ypač todėl, kad jis buvo Velso princo globėjas.
7
Misis Šor – Džeinė Šor, vieno Londono auksakalio žmona, buvo Edvardo IV meilužė.
Jinai ir pavydi sena našlė... – atseit, Džeinė Šor ir karalienė Elžbieta. Karalienė nebuvo sena, bet Ričardas išreiškia savo panieką jai ir primena, kad Edvardas nebe pirmas jos vyras.
8
28
RI Č A RD A S I I I
Brekenberis Klausykite, milorde, kas man darbo...
Keliauk! Tave aš, Klarensai, taip myliu, Jog tavo sielą beregint pasiųsiu Dangun, jei tik dangus iš mano rankų Šią dovaną priims. Bet kas ten toks? Išlaisvintasis Heistingsas ateina?
Glosteris Brolau, su misis Šor tau būtų darbo! Bet mes visi, išskyrus vieną žmogų, Tą darbą dirbti maža turim progų.
Įeina Heistingsas
Brekenberis Milorde, kas per vienas tas žmogus?
Heistingsas Šviesusis mano hercoge, sveiki.
Glosteris Jos vyras. Eik, apskųsk mane, kad nori.
Glosteris Sveiki, mielasis lorde šambelione! Džiaugiuos, kad vėl kvėpuojate laisvai. Na, kaip vargus kalėjimo pakėlėt?
Brekenberis Atleiskite, bet aš jus vėl prašau Šį pokalbį su hercogu nutraukti.
Heistingsas Kantriai, kaip ir pritinka suimtajam. Aš dar žadu atsidėkoti tiems, Kurių dėka man teko nukentėti.
Klarensas Kadangi taip yra jau įsakyta, Neprieštaraujam, Brekenberi, tau. Glosteris Mes esam karalienės nemalonėj Ir turime klausyt. Reik skirtis, broli. Aš būtinai nueisiu pas karalių Ir, jeigu žmoną Edvardo reikėtų Net pavadinti savo seserim, – Aš viską padarysiu be kalbų, Kad jus kaip nors išlaisvinti galėčiau. Nelaimė brolio – man kur kas skaudesnė, Negu kad sau vaizduojatės. Klarensas
Žinau, Jog tai nelengvas smūgis mums abiem.
Glosteris Jūs neilgai kalėjime sėdėsit: Vis viena išvaduosiu jus žūtbūt. Kol kas – apsišarvuokite kantrybe. Klarensas Ką padarysi! Likite sveiki. Klarensas, Brekenberis ir sargybiniai išeina
Glosteris Eik, mulki, eik, lengvatiki, tenai, Iš kur atgal nebesugrįši niekad.
Glosteris Be abejo, suprantamas dalykas. Ir Klarensas svajoja apie tai. Jo priešai – jūsų priešai, ir iš jų Jisai tą pačią nuoskaudą patyrė. Heistingsas Bėda, kai tupi sakalai narvuos, O maitvanagiai laisvėj plėšikauja. Glosteris Na, kas girdėt svetur? Heistingsas Nėra svetur taip bloga kaip namie. Karalius – nusiminęs ir paliegęs, Ir nuolat vis silpnėja; daktarai Rimtai dėl jo gyvybės nuogąstauja. Glosteris Blogai, prisiekiu Povilu šventu. O! Jis tiek metų vargino save Ir netausojo kūno viešpatingo! Sunku net pagalvot – kokia nelaimė! Sakykite, jis guli patale? Heistingsas Taip.
I V EIKSM A S
29
Glosteris Eikite. Aš pasivysiu jus. Heistingsas išeina
Tikiuosi, kad jo dienos suskaitytos; Bet jis suspės dar zovada greita Pasiųst Georgą į aną pasaulį. Klasta apsiginklavęs ir melu, Įkurstysiu aš apmaudą jo sieloj Ir, jeigu mano kėslai nesužlugs, Tai Klarensas nebesulauks rytojaus. Na, o po to mielaširdingas Dievas Tegu sau ima Edvardą karalių, Kad būtų man čionai be jo erdviau... Tada aš Voriko jauniausią dukrą Tuoj vesiu.9 Nesvarbu, kad aš jos vyrą Ir tėvą nugalabijau! Jei nori Merginos širdį užkariaut greičiau, Pirmiausia tapk jos vyru ir jos tėvu. Aš taip ir padarysiu, – ne dėl to, Kad ją mylėčiau, ne, – bet šios vedybos Palengvins mano užmačias slaptas. Bet aš veržiuos pirm kumelio į turgų... Kol Edvardas ir Klarensas alsuos, – Grobiu nesididžiuok. Pašalink juos! Išeina
II SCENA [Londonas. Kita gatvė] Įnešamas karaliaus Henriko VI kūnas, kurį lydi ledi Ana gedulo rūbais ir didikai su alebardom Ledi Ana Padėkite garbingą naštą žemėn, Jei tik garbė karste gulėti gali. Lankasterio kilnaus ankstyvą mirtį Apverkti noriu aš. Ledinis veide Romaus ir dievobaimingo valdovo! Lankasterio išbalę pelenai!
Bekraujai palaikai šlovingo kraujo! O, leiskite raudoti man prie jūsų, Idant girdėtų bent vėlė karaliaus, Kaip sielvartauja Ana nelaiminga, Žmona tikroji Edvardo nukauto, Kurį nudūrė žmogžudžio ranka, Atėmusi ir tėvui jo gyvybę! Tos žaizdos – štai langai tie, pro kuriuos Tavoji siela išlėkė, – ir veltui Į juos liūdnų akių balzamą lieju... Prakeikiu amžiams ranką aš ir širdį, Prakeikiu kraują išgamos bjauraus, Kuris pralieti drįso tavo kraują! Jokioms gyvatėms, rupūžėms, vorams, Jokiam nuodingam šliužui šio pasaulio Klaikesnio aš likimo nelinkiu, Kaip tavo užmušėjui nelabajam! Jei šitas niekšas kūdikio sulauks, Tegu jisai anksti, prieš laiką gimsta, Visas blogybes tėvo paveldėjęs; Tegu jis būna pabaisa žmonių, Kad motina, naujagimį išvydus, Jo išvaizda kraupia pasibaisėtų! Jei žmoną jis turės, tegu jinai Staiga našle palieka nelaiminga Ir ne mažiau lai kenčia už mane, Nustojusią tavęs ir savo vyro! Iš Povilo bažnyčios grabą šventą Gabenkite į Čertsio vienuolyną10 Ir jį tenai nuleiskite kapan, O jeigu jūs pavargsit nuo naštos, Tai atsikvėpti stabtelėkit vėl, Idant aš vėl galėčiau paraudoti Prie Henriko, karaliaus mūsų, kūno. Įeina Glosteris
Glosteris Sustokite! Padėkit žemėn karstą.
Tada aš Voriko jauniausią dukrą / Tuoj vesiu. – Turima galvoje ledi Ana Nevil. Daugelis šaltinių kalba apie ją kaip apie Henriko VI sūnaus, Velso princo Edvardo, žmoną; tokia ją laiko ir Šekspyras. Tačiau atrodo, kad ji buvo tik sužadėtinė; Edvardui mirus, Ana ėjo vos keturioliktus metus.
9
...grabą šventą / Gabenkite į Čertsio vienuolyną... – Šis vienuolynas buvo į pietvakarius nuo Londono.
10
30
RI Č A RD A S I I I
Ledi Ana Koksai raganius atsiuntė tą kipšą Sudrumsti mūsų žygio pamaldaus?
Iš gyslų šių bekraujų ir šaltų. Siaubingas, neregėtas tavo darbas Ir tvaną šį sukėlė neregėtą. O Dieve, tu sukūrei šitą kraują, Tu ir turi atkeršyti už jį! O žeme, šitą kraują tu sugėrei, Tu ir turi atkeršyti už jį! Dangaus perkūne, žmogžudį nutrenk! Tu gyvą jį ryte praryki, žeme, Aplaistyta krauju kilnaus valdovo, Kurį ranka siaubūno šio nudėjo!
Glosteris Greičiau padėkit grabą, nevidonai, Arba, prisiekiu Povilu šventu, Neklaužada taipogi bus grabe. Didikas Praleiskit kūną, hercoge. Iš kelio! Glosteris Klausyk, ką tau sakau, šunie nešvankus! Tuoj savo alebardą atitrauk, Arba tave, storžievi įžūlus, Aš, dievaži, spirte nuspirsiu žemėn.
Glosteris Jums atlaidumas svetimas, miledi; O liepia jis geru mokėt už bloga Ir laimint tuos, kurie prakeikė mus.
Nešikai stato grabą ant grindų
Ledi Ana Nedorėli, tau svetimi yra Įstatymai ir Dievo, ir žmonių. O juk, man regis, net žvėris laukinis Ir tas pažįsta gailestį.
Ledi Ana Jūs išsigandot? Drebate iš baimės? Deja, aš jūsų kaltint nemanau: Jūs – irgi žmonės, – o žmogaus akis Bejėgė prieš šėtoną. Dink iš čia Tu, pragaro pasiuntiny šiurpus! Tu nugalėjai kūną šį mirtingą, Bet sielos jo nepavergei. Išnyk!
Glosteris
Bet aš Jo nepažįstu ir nesu žvėris.
Ledi Ana O, nuostabu, kad velnias sako tiesą.
Glosteris Žavingoji, palaimintoji ledi, Nepykit, susimildama, taip baisiai. Ledi Ana Dėl Dievo meilės, eik šalin, šėtone, Palik ramybėj mus! Pasaulį šviesų Tu pavertei mums pragaru tamsiu, Pripildei jį klyksmų ir prakeikimų... Štai, pasidžiauk baisingais savo žygiais, Gėrėkis savo kruvinais darbais! Žiūrėkit, o, žiūrėkit, džentelmenai, Į užmuštojo Henriko žaizdas – Jos atsivėrė vėl, jos vėl kraujuoja!11 Baidykle, rausk! Rausk, nuograuža šlykšti! Nuo vieno tavo žvilgsnio kraujas pliaupia
Glosteris Dar nuostabiau, kad angelas taip širsta. Leisk man, dievybe, pažiba pasaulio, Nuimti nuo savęs piktadarybes, Kurių nesu įvykdęs niekuomet. Ledi Ana Leisk man, bjaurybe, išnara gyvatės, Tave prakeikti už piktadarybes, Kurias esi įvykdęs tu tikrai. Glosteris Įkūnyta grožybe, aš norėčiau Bent kartą išsiteisint prieš tave.
...Jos atsivėrė vėl, jos vėl kraujuoja! – Buvo tikima, kad nužudytojo žaizdos atsiveria ir ima kraujuoti, kai pasirodo žudikas.
11
I V EIKSM A S
31