Mama meška iškėlė snukį į dangų ir uodė orą. Tuoj spustels šaltukas. Metas ruoštis didžiajam žiemos miegui ir pūsti į akį iki pat pavasario.
Meškutis sunerimo: – Ar aš ką nors sapnuosiu, mamyt?
– O, taip, – raminamai suurzgė mama meška. – Tu nieko kita neveiksi, tik sapnuosi.
– Ar užmigsiu MEŠKINŲ miegu?
– Taip, mažyli, užmigsi
didžiuoju miegu – kietai ir ilgam.
Meškutis niekaip nerado ramybės: „O jeigu, o jeigu, o jeigu . . . pristigsiu sapnų?“
– Tada jau bus ne didysis meškinų miegas, o didysis niekas, – svarstė šleivakojis.
„Sugalvojau! – toptelėjo meškučiui, – keliausiu ieškoti sapnų.“