I
slėpininga valandėlė, nulėmusi visą istoriją istorijos valandėlė blykstelėjo vieną vakarą daugiau nei prieš dešimt metų. Triksė, trimetė auksaspalvių retriverių veislės kalytė, labai graži ir linksma, priglausta rugsėjį, jau ketvirtą mėnesį gyvena su manimi ir mano žmona Gerda. Ji linksma, prieraiši, žaisminga, sumani, gerai elgiasi. Be to, nė neįsivaizdavau, kad šuo gali būti toks orus ir mokėti taip susitvardyti kaip ji.
Slėpininga šios
• 11
D EAN KOON T Z
Triksė pakeitė mane kaip žmogų ir kaip rašytoją. Imu suprasti savo pokyčius ir ką man tai duoda. 1999 metų sausis. Pirmojo mūsų namo Niuport Biče, netoli Harbor Ridžo, ant rame aukšte buvo labai ilgas koridorius. Veikiau tai balkonas, iš kurio galėjai matyti prieškambarį apačioje. Jame patiesėme kilimą, kad šuniui nebūtų slidu, pasieniais nestatėme nieko dūžtančio, todėl dažnai čia žaisdavau su Trikse pabjurus orui ar šaltais žiemos vakarais, kai saulė anksti nusileisdavo. Iš pradžių koridoriuje mėtydavau kamuoliuką, kartais Kong – maždaug penkiolikos centimetrų ilgio žaislą iš kietos gumos su trijų centimetrų skersmens skyle vidury. Į skylę buvo galima prikišti žemės riešutų sviesto, sumaišyto su sausu šunų ėdalu, kad šuva turėtų kuo užsiimti kokią valandą ar ilgiau. Dusyk pabandžiau tuo pasinaudoti, bet Triksei per penkias minutes pavyko ištraukti skanutėlę masę iš žaislo, taigi greičiau, nei užtrukau ją ruošdamas. Vieną vakarą guminis žaislas smarkiai atšoko ir įsirėžė į aliejiniais dažais tapytą paveikslą. Drobė įplyšo. Paveikslas buvo labai senas, vienas Gerdos mėgstamiausių. Po kelių dienų ji pamatė apgadintą paveikslą. – Tai padarė kalytė, – pasakiau. – Net jei atsistotų ant užpakalinių kojų, ji nepasiektų paveikslo, – atkirto Gerda. Buvau įsitikinęs savo teisumu, todėl paaiškinau: – Kai paveikslas buvo apgadintas, kalytė lakstė po koridorių. Jame mėtėsi Kong žaislas. Jis – kalytės. Ši norėjo žaisti. Jei nebūtų tokia miela, nebūčiau su ja žaidęs. Koridorius, šuo, Kong žaislas, mieloji, žaidimas – paveikslas turėjo būti apgadintas. • 12
di de li s m a ž a s g yve ni m a s
– Sakai, dėl visko kalta kalytė, nes ji miela. Nenorėjau, kad prie mano tvirtos nuomonės būtų kimbama. Griebiausi atsarginio varianto: – Galbūt ji pati ir nepasiektų paveikslo, bet juk žino, kur laikome kopėtėles. Kadangi šuo apgadino paveikslą, daugiau koridoriuje nebegalėjome žaisti su guminiu žaislu. Be to, nebemėčiau teniso kamuoliuko, jį tik paridendavau. Kai naująsias taisykles paaiškinau Triksei, ji paniuro. – Tai vertinga mokymosi akimirka, – pasakiau. – Matai, esu tikras, kad jei apgadinusi paveikslą būtum tučtuojau nuėjusi pas savo mamą, tavo reputacija būtų likusi švari. Pagal naujas taisykles aš vikriai pasukdavau riešą ir paridendavau teniso kamuoliuką taip, kad šis greitai nuriedėtų iki koridoriaus galo. Triksė bėgdavo iš paskos ir arba sučiupdavo jį koridoriaus gale, arba nutverdavo ore, jei šis atšokdavo nuo spintelės kojos ir pakildavo skrydžiui. Tada tuoj pat atiduodavo žaislą man, o aš vėl jį išmesdavau. Po dvidešimties minučių kalytės šonai imdavo kilsuoti, ji lekuodavo, ir nors teniso kamuoliuką vis dar laikė neįkainojamu lobiu, kuriam laikui jį patikėdavo man. Abu suguldavome ant grindų. Triksė švokšdavo, o kol ji gaudydavo kvapą, glostydavau gražų geltoną kailiuką. Kai tik Triksė apsigyveno mūsų namuose, dažnai gulėdavome su ja ant grindų. Atsipalaiduodavau – juk glostydamas mylimą šunį visada nusiramini. Bet būdavo keista: kalytė ilgai žiūrėdavo man į akis – dešimt, dvidešimt, trisdešimt minučių, ji retai pirma nukreipdavo žvilgsnį. Tuo metu ir medituodavau, ir bendraudavau su ja, nors sunku pasakyti, ar draugiškumą kalytė rodydavo dar kaip ki• 13
D EAN KOON T Z
taip nei per meilę. Jos akyse matydavau troškimą suprasti tuos painius dalykus, kuriuos tik kalba gali padėti suvokti. Žiūrėdamas Triksei į akis, kartais tylėdavau, retsykiais pasakodavau, ką veikiau tą dieną, kokių sunkumų patyriau, kokias viltis puoselėju – viską, kas šaudavo į galvą. Tie, kas augina šunis, supranta tokius pašnekesius. Šuo į tai nereaguoja, – iš jo to nesitikima, – bet jis klausosi ir stebisi. Šunys atidžiai klausosi žmonių kalbos, atpažįsta kai kuriuos žodžius, mėgina suvokti jų prasmę, nors dauguma dalykų jiems lieka nesuprantami. Žmogus neturi tiek kantrybės. O kur dar komandos, kurių Triksė buvo mokoma, rengiant ją tapti šunimi pagalbininku, jai žinomi žodžiai – sausainis, viščiukas, pasivaikščiojimas, antis, kopėtėlės, aliejiniai dažai, paveikslas, restauravimas, elektromagnetizmas, ji suprato bent šimtą žodžių. Bėgant metams, jų gausėjo. Taigi aš manau... Suvokimas, kad žodžiai turi prasmę, noras juos įsiminti, pasirengimas veikti pagal tai, ką supranti, ar tai leidžia daryti išvadą, kad šuo irgi trokšta kalbėti? Visus tuos keturis mėnesius Triksė buvo tyro džiaugsmo šaltinis, ji skatino mane keistis, todėl tą sausio vakarą ištariau: – Tu – ne tik šuo. Manęs neapgausi. Žinau, kas esi iš tiesų. Lyg atsakydama, ji kilstelėjo galvą, šiek tiek atsitraukė ir susirūpinusi įsistebeilijo į mane. Auksaspalvių retriverių kaktos raumenys ištreniruoti, todėl jie gali nutaisyti visokiausias grimasas. Ji niekad šitaip nereaguodavo į mane, ir aš nusijuokiau, supratęs jos išraišką tarsi pasibaisėjimą: „Ojojoj, šįsyk aš prastai pasislėpiau.“ – Iš tikrųjų esi angelas, – pasakiau. Mano nuostabai, ji staiga sunerimo, pašoko, nuskuodė koridoriumi, atsisuko ir pažvelgė į mane. Įtempė raumenis, • 14
di de li s m a ž a s g yve ni m a s
išskėtė letenas, siekdama pusiausvyros, pakėlė galvą, kilstelėjo ausis taip, kaip jas gali iškelti auksaspalvis retriveris, ir lūkuriavo, ką dar pasakysiu. Aš retai nežinau, ką pasakyti. Pamatęs, kaip Triksė reaguoja į mano žodžius, tarsi juos visus suprastų, pajutau, kad pasišiaušė visi mano sprando plaukeliai, ir aš netekau žado. Susidomėjęs priklaupiau ir svarsčiau, ką ji darys, bet Triksė ir toliau įdėmiai varstė mane žvilgsniu. Porą minučių tyrinėjome vienas kitą beveik iš šešių metrų atstumo, tarsi abu tikėtume, kad tai niekada nesibaigs. Ji nevizgino uodegos. Nebuvo jos ir pabrukusi, kaip darytų, jeigu ko nors bijotų. Uodega buvo nepaprasto grožio, tarsi nepavaldi laikui, paklūstanti tik kalytės valiai. – Trikse? – galiausiai pratariau. Kai prabilau, ji pasitraukė dar porą metrų ir lūkuriuodama atsisuko į mane. Ši kalytė nemėgo nei vienatvės, nei atstumo. Laimingiausia atrodydavo būdama kuo arčiau mūsų. Kai rašydavau, ji kartais susirangydavo po stalu lyg ant sofutės ir mėgaudamasi dūsaudavo, vos tik paliesdavau ją kojomis. Ši trisdešimt kilogramų sverianti kalytė su Gerda elgdavosi kaip ant rankų nešiojamas šunytis, o labiausiai Triksei patikdavo jos glamonės. Būti toliau nuo manęs ji norėjo vieną vienintelį kartą. Kai žvelgėme vienas į kitą, suvokiau: kad ir ką reikštų Triksės elgesys, jei apskritai jis ką nors reiškia, nebereikia apie tai kalbėti, nes kalbos ją trikdo. Be to, tai juk žodžiais neišpasakojami dalykai, ir jeigu susijaudinsi bei mėginsi juos suprasti, nusivilsi ir nesulauksi jokio atpildo. Atsisėdau koridoriuje ant grindų, atsirėmiau į sieną, ištiesiau kojas ir užsimerkiau. Šiek tiek dilgčiojo sprandą, bet plaukeliai nesišiaušė. Triksė grįžo pas mane. Ji prigludo prie • 15
D EAN KOON T Z
šono. Padėjo galvą ant kelių ir leido švelniai kasyti jai užausius ir glostyti snukutį. Vėliau papasakojau Gerdai, kas nutiko, bet, savaime suprantama, kaip ir aš ji negalėjo nieko paaiškinti. Nesame susidūrę su antgamtiniais reiškiniais, nesilankome pas aiškiaregius, net neskaitome dienos horoskopų. Užsidirbu rašydamas romanus. Ši šiurpi su Trikse praleista valandžiukė duotų peno dviem dešimtims intriguojančių scenarijų, bet nė vienas nebūtų toks keistas kaip tiesa, jei tik galėtume ją sužinoti. Tiesa visada keistesnė nei prasimanymai. Prikuriame romanų, įsivaizduojame, kaip viskas turėtų būti, bet tiesos sukurti neįmanoma. Tiesa yra, ir ji gali sukrėsti mus iki širdies gelmių, primindama, kad pasaulis egzistuoja ne tam, jog tenkintų mūsų lūkesčius. Esame netobuli, užsimerkiame, kad nematytume tikros ir painios tiesos, apnuoginančios tikrovę, išvaduojančios ją nuo teorijų ir ideologijų, kurias nesunkiai suprantame ir vadiname tiesomis. Bet tiesos apie bekraštę jūrą negali įkūnyti vienas potvynio nugludintas akmenukas. Kai rašome romaną, išgalvojame naują politinę sistemą, sukuriame teoriją, paaiškinančią žmogaus proto veikimą ar visatos evoliuciją – esame pramaniūgai, sodrią tikrovę paverčiantys blankia geriau suprantama istorija. Klystame, kai atmetame nesuvokiamą ir sudėtingą tikrovę, ir ypač pavojingai klystame sakydami, kad viena blanki istorija ar jų antologija yra tiesa. Nekreipiame dėmesio į svarbius dalykus, siekiame būti neatpažinti, kad išvengtume svarstymų apie bauginančią aštriabraunę tiesą. Niekada nesužinosiu tiesos apie tą slėpiningą valandėlę, praleistą su Trikse, bet žinau, kad daugel metų kalytė mus • 16
di de li s m a ž a s g yve ni m a s
džiugino ir stebino – to nenuslėpsi. Ji kasdien mus prajuokindavo, kartkartėmis net verkdavome, apimti sielvarto. Ji svėrė tik apie trisdešimt kilogramų. Kartais vadindavau ją Trumpule, ji nesulaukė nė dvylikos metų. Dideliame pasaulyje ši maža būtybė gyveno visapusiškai didį gyvenimą ir teigiamai veikė ją mylėjusius žmones. Kiekviename mažame pasaulėlyje slypi didelė tiesa ir grožis, jame atsispindi ir pasaulio įvykių tvarka. Kai mus pakeri paprastumas, pamatome, kad viskas yra nepaprasta. Jei pripažįstame, kad ne viską žinome ar galime žinoti, toks kuk lumas yra sveikintinas. Jei įmename paslaptį ir atsiveriame būties nuostabai, išsisklaido protus gaubiantys rūkai. Patyrus nušvitimą ir minties aiškumą, apima pagarbi baimė, ir būdami tokios būsenos priartėjame prie tikrosios išminties, jei apskritai tai įmanoma. Triksė buvo tyra ir linksma, kartais mįslinga ir ori. Ši gera kalytė mane išmokė tiek, kiek mokykloje išmokau per visus metus.
• 17
II
gyvenimas, kol nebuvo Triksės gyvenome Kalifornijoje, Niuport Biče, o dėl apgadintų paveikslų aš ne visada kaltindavau šunį, nes anksčiau neturėjau šuns, kurį galėčiau apkaltinti. Augau Bedforde, Pensilvanijoje, su motina ir tėvu gyvenau ankštame keturių kambarių namelyje. Jį pastatė senelis iš motinos pusės. Mylėjau senelį Džoną, bet kad ir koks sumanus jis buvo, statybose jam sekėsi taip, kaip man būtų sekęsi atlikti širdies operaciją.
Mes ne visuomet
• 18
di de li s m a ž a s g yve ni m a s
Drėgname rūsyje giliai tarp lubų sijų buvo įsukta pora lempučių. Jas įjungus, grėsmingą tamsą keisdavo niūri prieblanda, kuri buvo nė motais pakampėse įsikūrusių klastingų grybų kolonijoms. Vaikystėje tikėjau, kad grybai sąmoningai linki bloga ir kantriai laukia, kol būsiu ne toks budrus. Sulaukus devynerių, man atiteko krosnies prižiūrėtojo pareigos. Geležinė pabaisa stovėjo priešais anglių sandėliuko duris. Rytais kratydavau groteles, kol į dėžę nubyrėdavo nuodėguliai ir pelenai, pro pagrindines dureles kastuvėliu šiūstelėdavau anglių ir įmesdavau uždegtą pintį, kad anglys greičiau įsiliepsnotų. Tais vakarais, kai kitą dieną nebūdavo pamokų, pridengdavau žarijas, kad ryte turėtume karštų anglių, o naktį name būtų šilta. Dangstyti žarijas būdavo kvaila. Tai nebuvo suspausto oro krosnis. Karštis kildavo pro dideles geležines grotas svetainės grindyse ir keliaudavo aukštyn laiptais taip lėtai, kad atšiauriais žiemos rytais pernakt stovėjusioje stiklinėje rasdavome ledą. Iki man suėjo dvylika, neturėjome vonios, tik dušo galvutę vienoje rūsio sienoje – vanduo nutekėdavo betoninių grindų nuotaku. Vanduo dušui ir skalbimo mašinai buvo kaitinamas žibaliniu piromano sukurtu degikliu. Reikėdavo paversti didelį stiklinį ąsotį, kad sunkūs kuro lašai sudrėkintų dagtį žiede. Tas keistas prietaisas buvo iškleręs, ir aš baimindavausi, kad ugninis žibalo kamuolys perlėks per namą ir pavers mus gyvais deglais. Laki vaizduotė padeda rašytojui, bet ji gali ir pakenkti. Kartais anglių sandėliuke svarstydavau, ar tik kastuvėliu neužkabinsiu po anglimis paslėpto lavono pamėlusios rankos. Žudiko vaidmenį turėjo atlikti smurtaujantis tėvas. • 19
D EAN KOON T Z
Apie rūsį galiu pasakyti ir šį bei tą gera. Pirma, iš čiaupo tekėjo karštas vanduo, o iš virtuvės kriauklės čiaupo – šaltas, ir tik naudojant rankinį siurblį, kuris buvo prijungtas prie šulinio. Antra, nors rūsyje knibždėte knibždėjo vorų, jame gyveno mažiau aštuonkojų pasalūnų nei išvietėje. Kai buvau vienuolikos, motina gavo kuklią sumelę, pardavusi iš senelio paveldėtą sklypą, ir namuose įvedė vandentiekį: įrengė nedidukę vonią su karštu ir šaltu vandeniu, o rankinį siurblį virtuvės kriauklėje pakeitė vandens maišytuvu. Be to, nuplėšė nuo stogo tolį ir uždengė jį bitumo malksnomis. Pasijutome taip, tarsi būtume persikraustę į rūmus. Juk dabar turėjome blizgantį porceliano sostą vietoj medinio suoliuko su skyle ir apačioje tykančiais vorais. Nors turto užgyvenome nedaug, nuolat grėsė pavojus jį prarasti. Dėl mus kamuojančio skurdo buvo kaltas tėvas. Jis manė tuščiai švaistantis uždirbtus pinigus, apmokėdamas jais sąskaitas ir hipoteką, ir kad lošdamas pokerį ar žaisdamas kauliukais galės per vieną vakarą keturiskart padidinti savo turtą. Jei kortos ir kauliukai neatnešdavo sėkmės, nusiraminimo tėvas ieškodavo smuklėje. Pirkdamas vyrukams prie baro po bokalą, apsimesdavo esąs pasiturintis, koks ir norėjo būti. Būdavo metas, kai tėvas nesilankydavo bare ir nelošdavo azartinių žaidimų. Per trisdešimt penkerius metus jis pakeitė keturiasdešimt keturis darbus, daugiausia ką nors pardavinėdavo, pavyzdžiui, draudimo polisus. Ne kartą buvo atleistas už tai, kad sudavė bosui, – juk tai kenkia karjerai, – ar jį įžeidusiam bendradarbiui. Kartais mesdavo darbą todėl, kad jausdavosi nevertinamas, o gal ir dėl to, kad įmonė nesamdė nieko, kam jis norėtų suduoti, ir darbo dienos slinko nuobodžiai. • 20
di de li s m a ž a s g yve ni m a s
Nors mano motina buvo liekna, daili ir geraširdė, tėvas lakstė paskui kitų sijonus. Bent dvi jo meilužės buvo imtynininkės. Šeštajame dešimtmetyje imtynininkių pasitaikydavo taip retai, kaip berankių bandžos muzikantų, ir jos nebuvo aštuntojo dešimtmečio gražuolės su bikiniais, pradėjusios galynėtis purve. Tėvas turėjo romanų su imtynininkėmis, kurių bicepsai buvo didesni ir balsas žemesnis nei jo. Kai po vidurnakčio suskambėdavo telefonas, žinodavome, jog skambina kurio nors baro savininkas, norėdamas pranešti, kad tėvas prisigėręs nusmigo ar buvo išprašytas dar iki uždarant kavinę. Jei smuklė būdavo už kelių kilometrų nuo namų, su mama nueidavome pėsčiomis ir įversdavome tėvą į jo automobilį. Kartą mergina prie baro paklausė mamos, ar galėtume pavėžėti ją namo, esą naujasis jos vaikinas ją paliko. Ši tvirta blondinė buvo pasidariusi tokią šukuoseną, kad garbanos būtų išgelbėjusios jai gyvybę, atlaikydamos smūgį, jei kas būtų tvojęs jai per pakaušį kūju. Švelnioji mano mama gailėjosi neturinti kūjo po ranka, bet buvau per mažas suprasti, kad vaikinas nepaliko blondinės, jis smigo prisilakęs, ir kad tai buvo mano senis. Visa tai paaiškėjo kitą vakarą, kai gulėdamas lovoje išgirdau, kaip tėvai apačioje riejasi dėl garbanės. Nuolat jaučiau gėdą dėl naktinių tėvo gelbėjimo žygių ir kitų žeminančių jo nuotykių. Daugumai ne paslaptis buvo tėvo elgesys, todėl susigūždavau paklaustas, ar esu Rėjaus Kunco sūnus. Užuot atsakęs tiesiai šviesiai, sumurmėdavau, kad mano mama yra Florensė Kunc, nes šių ryšių nesigėdijau. Nuo tada, kai pamatė mane lopšyje, dvi mano tetos buvo įsitikinusios, kad būsiu niekam tikęs, kaip ir tėvas. Jei jos • 21
D EAN KOON T Z
mane, septynmetį berniuką, rasdavo tingiai gulinėjantį vasaros saulės atokaitoje, apniukdavo ir oriai sakydavo: „Visai kaip tėvas“, tarsi kiti mano bendraamžiai jau būtų uždirbę pirmąją šimtinę limonado kioskelyje ar savo noru nešiodami basonus slaugos namuose. Tėvui aš nerūpėjau, geriant jį ištikdavo įtūžio ir smurto priepuoliai, jis grasindavo nusižudyti ir išžudyti mus. Tėvas suteikė motinai daug sielvarto ir kančios, bet vis dėlto niekas taip negniuždydavo manęs kaip gėda, kurią jis užtraukė mums nuolat girtaudamas, lakstydamas paskui moterų sijonus ar įžūliai girdamasis. Dėl tokio jo elgesio žmonės liežuvaudavo apie jį ir tyčiodavosi. Vidurinėje mokykloje buvau drovus ir jaučiausi nesaugiai, tad savo nepasitikėjimą kompensuodavau pokštais ir juokais. Kalba buvo mano priedanga ir ginklas. Ypač drovus buvau bendraudamas su priešinga lytimi. Jei mane atstumdavo į pasimatymą pakviesta mergina, daugiau niekada jos nebekviesdavau. Gal ji ir atsisakydavo eiti nuoširdžiai apgailestaudama, o gal porindavo tiesą, kad jos motina guli ligoninėje, tėvas negali niekuo padėti, nes jam lūžusios abi kojos, o jos mylima sesuo įstrigo dvidešimt trečiajame amžiuje, nes dalyvavo slaptame vyriausybės laiko kelionių eksperimente. Vis dėlto nutardavau, kad pasirodžiau panašus į savo tėvą ir ji nusprendė, jog išmintingiau nusirauti plaukus nei sutikti nueiti su manimi į šokių vakarą, o po to į pieno kokteilių restoranėlį „Dairy Queen“. Baigdamas mokyklą, susipažinau su Gerda Čera. Mane ir anksčiau traukė bei žavėjo tokios merginos, bet dar nebuvau praradęs sveiko proto. Maniau, neįmanoma įsimylėti iki ausų, jei esi gimęs po 1890 metų. Smulkutė, grakšti, daili • 22
di de li s m a ž a s g yve ni m a s
Gerda kalbėjo švelniu balseliu, kiekvienas jos ištartas žodis skambėjo romantiškai. Kai ji pasakė: „Tau kažkas prikibo prie nosies galiuko“, man širdis suspurdėjo. Jos šaltumas atrodė nežemiškas. Tai, kad ją persekiojau nuo pat paskutinių mokyklos metų iki tol, kol pasipiršau, nepaisydamas savo drovumo, rodo, kad ji man patiko, ypač žinant, jog atstūmė keturis kartus. Vos išgirdusi kvietimą nusivesti ją į kiną, ji pasakė, kad tą vakarą dirbs valykloje. Jei anksčiau kokia visiškai sugipsuota mergina teigdavo, kad negali nė pasijudinti, todėl ir neina į pasimatymą, manydavau, jog iš tiesų ji bjaurisi manimi, ir imdavau jos vengti. Bet po savaitės priėjau prie Gerdos ir antrą kartą ją pakviečiau. Šįsyk ji pasakė, kad tą vakarą dirbs kino teatro bufete. Ši jauna mergina arba savaip suvokė, kas yra darbas, arba pamiršo melą apie valyklą, kuriuo pavaišino mane prieš savaitę. Dvi savaites kaupiau drąsą ir pakviečiau ją į dar vieną pasimatymą, kad sužinočiau, jog tą vakarą ji turės padirbėti aukle. Mergina atrodė nuoširdi, bet juk visi tikėjo Hitleriu, kai šis sakė nesiveršiąs į Lenkiją, o žinome, kaip viskas baigėsi. Savaime aišku, Gerda neketino užimti Lenkijos, ir norėjau tikėti, kad vis galiu ją merginti, tad nerodžiau nepasitenkinimo, išgirdęs jos atsisakymą. Kad nepasijustų persekiojama ar net užspeista į kampą, dėl ko galėtų atmesti ketvirtą mano kvietimą ir nusirauti plaukus, aš svajojau savaičių savaites, iki pakviečiau lydėti mane į renginį, į kurį ji privalėjo nueiti. Daug metų ji buvo klasės prezidentė; todėl pakviečiau ją į jaunesniųjų klasių šokius. Kai ji pasakė tą vakarą esanti užsiėmusi, dar kartą kreipiausi į ją, nors, kaip sąžiningas memuaristas, turėčiau pripažinti, kad tai labiau panėšėjo į apgailėtiną inkštimą: • 23
D EAN KOON T Z
– Bet turi nueiti į šokius, tai jaunesniųjų klasių šokiai, o tu esi jaunesniosios klasės prezidentė. – O, – atsakė ji, – aš eisiu. Bet pirmąją vakaro dalį privalėsiu pardavinėti prie durų bilietus, paskui leisiu plokšteles, vėliau pardavinėsiu gaiviuosius gėrimus, o po to valysiu salę. Pasakiau, kad šiuos darbus ypač mėgstu dirbti per pasimatymus, tad ji nebesumojo, kaip manęs atsikratyti, jei nenorėjo daužyti rankinuku ar šauktis policijos. Ji nusišypsojo ir pasakė: – Gerai. Ištartas švelniu balsu, šis žodis nuskambėjo tarsi nemarios meilės prisipažinimas. Kadangi tą akimirką prie mano nosies galiuko nebuvo nieko prikibę, pasijutau lipšnus it Keris Grantas. Paskui sužinojau, kad jos tėvas, Bedfordo batsiuvys, imigravo į Valstijas iš Italijos ir buvo Senojo Pasaulio atstovas, manantis, kad paaugliai turi dirbti. Gerda išties dirbo ne visu etatu valykloje, kino teatre ir retsykiais aukle. Nuo trylikos metų ji pati pirkosi drabužius arba medžiagas ir juos siuvosi, mat buvo gera siuvėja. Per pirmąjį pasimatymą, tuo metu, kai jai nereikėjo pardavinėti bilietų ir gaiviųjų užkandžių, leisti plokštelių, valyti salės, radome laiko tik vieninteliam šokiui, bet daug pokštavome. Vis dėlto, palydėjęs ją iki durų ir palinkėjęs labos nakties, jaudinausi, kokį įspūdį jai padariau. Svarsčiau, gal reikėtų parbėgti namo ir jai paskambinti bei paprašyti, kad ji įvertintų pasimatymą, bet nutariau, kad atrodysiu apgailėtinai. Kita diena, sekmadienis, buvo ilga, tarsi žemės sukimasis būtų drastiškai sulėtėjęs. Pirmadienio rytą mokykloje prie • 24
di de li s m a ž a s g yve ni m a s
spintelės lūkuriavau Gerdos ir pamačiau koridoriuje netoli klasės. Tikėjausi, kad ji mandagiai pasisveikins ir praneš apie ištikusią amneziją, susijusią su šeštadienio vakaro įvykiais. O ji prisipažino tiek nesijuokusi per visus penkerius metus ir pridūrė, kad jai kitą rytą net maudė pilvo raumenis. Visada maniau, kad pasimatymai su manimi merginoms būna skausmingi, bet šis skausmas buvo geras. Mes ir toliau susitikinėjome ir kartu kvatojomės. Paprašiau jos rankos, ir ji už manęs ištekėjo. Netrukus baigęs koledžą ir kiek vėliau po vedybų septynis mėnesius dirbau federalinėje pagalbos skurstantiesiems programoje. Greitai supratau, kad tokios programos turtina jų vadovus, kurdamos dar didesnį skurdą. O pats dėl mažo užmokesčio skurdau ilgiau nei pusmetį. Nors Gerda kelerius metus dirbo banke buhaltere, ji nerado tokio darbo Apalačų miestelyje Sekstone, kur mokiau neįgalius vaikus. Žmona įsidarbino batų fabrike ir gaudavo atlygį už padarytus gaminius. Kiekvieną dieną ketvirtą ryto ji įlipdavo į bendrovės autobusą ir keturiasdešimt penkias minutes kratydavosi juo per kalnus į fabriką. Susituokę turėjome kelis šimtus dolerių, seną automobilį ir drabužių. Iš kelių Sekstone nuomojamų namų tik viename buvo įvestas vandentiekis. Prieš dešimt metų laksčiau į lauko išvietę, tad labai nebenorėjau grįžti prie tokio gyvenimo. Reikėjo mokėti šešiasdešimt penkis dolerius nuomos per mėnesį, daugiau, nei galėjome sau leisti, bet apkarpėme kitas išlaidas, kad ją sumokėtume. Namuose nebuvo nei šaldytuvo, nei viryklės. Nusipirkome seną šaldytuvą ir elektrinę plytelę. Nors ir nebuvo orkaitės, tik karšta plokštė vietoj lankainių, Gerda gamino nuostabius • 25
D EAN KOON T Z
patiekalus ir iškepdavo viską, ko tik užsigeisdavome, išskyrus pyragą, nes sudegdavo jo apačia, o viršus likdavo neiškepęs. Pinigų tais metais turėjome nedaug, nors dirbome nuo ryto iki vakaro. Bet jautėmės laimingi, nes buvome kartu. Iš Sekstono persikėlėme į Harisbergo apylinkę. Čia pus antrų metų dėsčiau anglų kalbą vidurinėje mokykloje, kol galiausiai Gerda pasiūlė man tai, kas pakeitė mūsų gyvenimą. Rašiau laisvalaikiu ir pardaviau keletą apsakymų bei du pigius romanus. – Tu gali būti rašytojas, – tarė ji. – Tad nebemokytojauk. Išlaikysiu mus penkerius metus. Jei per penkerius metus tau nepasiseks, niekada nepasiseks. Kartais sakau, kad mėginau išsiderėti septynerius metus, bet ji buvo kieta derybininkė. Visus šiuos metus stebėjausi, kad ji taip tikėjo manimi ir mylėjo. Meilė įkvėpė šį pasiūlymą. Prisimenant tuometę mūsų padėtį – pinigų stoką, menkas perspektyvas, leidėjus, kurie dažniau atmesdavo nei priimdavo mano kūrinius, jos pasitikėjimas atrodo beribis. Nors tikiuosi, kad metams bėgant tapau tokiu vyru, kuris gali pasiūlyti jai tą patį, jeigu, pavyzdžiui, jis būtų talentingas matematikas, o ji mokėtų talentingai rašyti, vis tiek esu sujaudintas, mat tuo metu tikrai nebuvau toks geras vyras. Augau skurde, patyriau psichologinį ir fizinį smurtą, nuolat gėdijausi tėvo išsišokimų, tad dvidešimties man kaip vaikui reikėjo pritarimo. Tiesiog beviltiškai norėjau gerai pasirodyti, todėl versle priėmiau daug blogų sprendimų. Pernelyg pasitikėjau to nevertais žmonėmis, tikėjau akivaizdžiai melagingais pažadais, vadovavausi blogais patarimais, kuriuos duodavo lyg ir išmanantis žmogus, ir ypač tada, jeigu • 26
di de li s m a ž a s g yve ni m a s
jis manipuliuodavo manimi, apipildamas liaupsėmis. Gerda visada puikiai įvertindavo situaciją ir žinodavo, kada suklysiu, todėl stengdavosi sugrąžinti mane iš klystkelių į tikrąjį kelią, bet man prireikė pernelyg daug metų, kad suvokčiau, jog, be Dievo, man išties reikia vienintelio palaikymo – jos. Visą gyvenimą Gerda buvo kelrodė mano žvaigždė. Kai kurie mūsų šeimos nariai ir kiti pažįstami, sužinoję, kad kuriu grožinę literatūrą, o Gerda tuo metu tempia namo kumpį, kiaušinius ir bulves, nusprendė, jog esu niekam tikęs kaip ir mano tėvas. Jie užjautė Gerdą ir pykčio strėles laidė į mane. Buvo daug priežasčių, kodėl mudu negalėjome ir nemokėjome pralaimėti. Baigiantis penktiesiems metams, Gerda metė darbą, kad galėtume dirbti kartu. Žmona tvarkė mūsų finansus, tyrė knygų rinką ir išvadavo mane iš buities ir verslo gniaužtų, kurie sekino kūrybinę energiją ir trukdė sėsti prie rašomosios mašinėlės. Tuo metu užtektinai užsidirbdavome pragyvenimui, bet tai anaiptol nebuvo turtai. Per kitus penkerius metus aš jau rašiau brandžiau, bet gaunamas atlygis retai kada prilygdavo kūrybinei pažangai. Po Pensilvanijos pavasario, kai keturiasdešimt dienų nematėme giedro dangaus, kaip Biblijoje, persikėlėme į Kaliforniją, tikėdamiesi geresnio oro, tarp kitko, ir todėl, kad atsirado galimybių rašyti scenarijus. Tačiau, bandydamas įsitvirtinti Holivude, supratau, kad filmų verslas yra nedėkingas ir slegiantis, kad romanistai keičia vienas kitą, ir jei netapsiu pagrindiniu leidėjo koziriu, anksčiau ar vėliau būsiu vienas tų, kurie greitai pamirštami. Devintajame dešimtmetyje aplankė sėkmė. Po dvidešimt devynerių metų, kai rašau šias eilutes, pasaulyje parduota • 27
D EAN KOON T Z
beveik keturi šimtai milijonų mano romanų egzempliorių. Galiu pasakyti, kad kritikai daugiausia buvo mieli, o skaitytojai – dar mielesni. Be aistros anglų kalbai ir nuolatinio pomėgio pasakoti istorijas, sėkmei reikėjo atkaklumo ir daugybės sunkaus darbo valandų. Mudu su Gerda sunkiai dirbdavome net po šešiasdešimt ar septyniasdešimt valandų per savaitę, kartais dar daugiau. Tikėjimas byloja, kad, atėjus paskutinei valandai, suprasime, jog aplankėme daug gerų vietų, ne tik rojų, melsdamiesi ir įsitraukę į darbą, kuriam džiaugsmingai atsidavėme, suprasdami, kad darbas yra žmonių likimas. Jei dirbame uoliai ir sąžiningai, darbas prilygsta paklusimui dieviškajai tvarkai, atgailos formai. Daugel metų, kol atsidavę dirbome, kalbėjome, kad norėtume įsigyti šunį. Net tais laikais, kai tekdavo susiveržti diržus, mus supdavo grožis – pigūs plakatai vietoj originalių aliejumi tapytų paveikslų, karnavalų stiklinaitės vietoj „Daum“ vazų, nes grožis ramina sujauktas mintis ir įkvepia. Šuo gali būti gyvas meno kūrinys, nuolat primenantis apie ypatingus gamtos planus ir kvapą gniaužiančias aplinkos detales, keturiomis kojomis vaikštantis grožis. Be to, metams bėgant, vis aiškiau suvokėme, kad šis pasaulis yra išties paslaptinga vieta, ir niekas negali geriau patvirtinti būties stebuklo nei tai, ką matėme nutinkant tarp šunų ir neįgalių žmonių Canine Companions for Independence*. Jei būtume šuns globėjai ir draugai, galėtume dar geriau ištirti šio pasaulio paslaptis. * Šunys pagalbininkai už nepriklausomybę (angl.). Ne pelno organizacija, aprūpinanti neįgalius vaikus ir suaugusiuosius šunimis pagalbininkais (čia ir toliau vertėjos pastabos).
• 28
di de li s m a ž a s g yve ni m a s
Žinojome, kad šunys nėra tinkamai mylimi, jeigu jie daugiausia laikomi kieme, kad jie yra bandos gyvūnai, gimę gyventi su šeima, todėl šuniui reikia beveik tiek pat laiko kaip ir vaikui. Dėl savo įtemptų darbo tvarkaraščių dvejojome, ar verta rizikuoti, be to, pragyvenę santuokoje daugiau nei trisdešimt metų, turėjome nusistovėjusį gyvenimo ritmą, kurį bijojome keisti. Tačiau 1998 metų rugsėjį šuo įžengė į mūsų gyvenimą. Per tolesnius devynerius metus jis dažnai mus stebino, stulbino, džiugino, o po kurio laiko pažadino stebuklo pojūtį, lydėjusį mus visą likusį gyvenimą. Kiekvieno vyro ir moters siela yra nuodėminga, o šios kalytės siela, skirtingai nei žmogaus, buvo tyra. Gerda ir kalytė pakeitė mano gyvenimą į gera, o mano žmonai ji davė tiek pat daug kaip ir man. Kalytė buvo linksma, kaip ir dauguma šunų. Ji turėjo didžiumą tos veislės šunims būdingų bruožų. Buvo tiesmuka kaip ir visi šunys. Bet ir keistai išmintinga, keistai paslaptinga, ji mokėdavo elgtis oriai, ir tai nieko bendra neturi su jos nuotaikomis, veikiau su ritualu, tarsi kiekvienoje akimirkoje ji įžvelgtų svarbią tiesą ir norėtų, kad mes irgi ją matytume. Tokį jos elgesį stebėjome ne tik mudu su Gerda, ir kuo geriau ją pažinau bei klausiausi, kaip kalytę apibūdina kiti, tuo geriau supratau savo pokyčius, įvykusius dėl šio ypatingo šuns. Taigi pas mus apsigyveno Triksė.
• 29