Issuu

Tr i l e r i s

Iš anglų kalbos vertė Ina Rosenaitė

Vilnius, 2024

1 R U G S Ė J O 1 4 D. , T R E Č I A D I E N I S , 1 7 VA L . 1 3 M I N .

Džonatanas Grantas visada apsilankydavo trečiadienio vakarais, nebent iš anksto pranešdavo, kad negali. Trečiadieniais jo žmona visada eidavo susitikti su draugėmis – retkarčiais kur nors mieste, bet dažniausiai Naujajame Džersyje, – taigi, Džonatanas išeidavo iš darbo kiek prieš penktą ir Elison dviejų kambarių butuke prie Gramersi parko pasirodydavo vėliausiai pusę šešių. Durininkui skambtelėjus pranešti, kad Džonatanas jau čia, Elison Horn buvo pasirengusi. Pasitiko jį prie durų, o jis jai įteikė butelį ‘Sancerre’, „Bulgari“ šalikėlį, kurio ji tikrai nemanė nešiosianti, ir tos dienos paštą, paimtą iš durininko. Elison ėmė peržiūrinėti laiškus, bet jis ją sustabdė ir nusivedė į miegamąjį. Ji vilkėjo balto satino chalatėlį – jis norėdavo būti pasitinkamas būtent taip – ir atsigulė ant lovos, kol jis nusirengė. Kaip septyniasdešimties su trupučiu, jis atrodė puikiai: vešlių plaukų, gana sportiškas, tačiau krūtinės ir rankų raumenys jau pradėję glebti. Atsigulė šalia jos, jau su erekcija ir raudonomis dėmelėmis išmuštu veidu, kas bylojo, kad vos išėjęs iš darbo jis nurijo kažkokią ED tabletę. Kartais jis ją suvartodavo tik atėjęs ir tada jie iš pradžių išgerdavo butelį vyno, laukdami, kol vaistas suveiks. 13

Pe te r Swan son

Po to, Džonatanui snaudžiant, Elison antrą kartą tądien išsimaudė po dušu, o tada apsirengė eiti vakarienės į miestą, nors tai jai dar nebuvo patvirtinta. Atkimšo vyną, įsipylė sau taurę ir peržiūrėjo paštą. Du katalogai, „Amex“ sąskaita ir vokas be atgalinio adreso. Susidomėjusi jį atplėšė, ištraukė perlenktą popieriaus lapą ir įbedė akis į žmonių sąrašą. Metjus Bomontas Itanas Dartas Kerolaina Gedes Frenkas Hopkinsas Elison Horn Džėjus Koutsas Arturas Kruzas Džekas Reidbo Džesika Vinslou

Kilstelėjusi antakį, padėjo tą lapą ant kavos stalelio, tarusi sau parodysianti jį Džonatanui. Nuliejo drebulys ir ji pakratė rankas, kad jis liautųsi. Atrodė truputį grėsminga gauti štai tokį sąrašą be jokio paaiškinimo. Elison pagalvojo, kad tai galbūt kaip nors susiję su Džonatanu. Nors ji apie jį žinojo palyginti nedaug, turint omeny, kiek laiko jie praleisdavo drauge, buvo tikrai aišku, kad jis turtingas. O tokie paprastai turi priešų. Gal jis atpažins dar kokias nors pavardes iš to sąrašo, neskaitant jos, pagalvojo Elison. Jis išėjo iš miegamojo jau apsirengęs, paėmė pasiūlytą taurę vyno ir pažvelgė į tą Elison jam paduotą lapą. – Ar tau tai ką nors sako? – paklausė ji. 14

Devynios gyvybės

Jis papurtė galvą. – Kas čia? – Gavau paštu. – Ir tik tiek? – Aha. Keista, ar ne? – Keista. Jis grąžino tą lapą Elison. Ji paklausė: – Einam vakarieniauti? – Mielai eičiau, jei galėčiau, bet per vakarienę man teks susitikti su keliais vyrais iš vieno fondo. Atleisk, Ele. Ji gūžtelėjo. Užsimezgus jųdviejų santykiams – prieš pusantrų metų – ji piktindavosi, kai jam tekdavo ją palikti. Iš esmės ji tai darė dėl jo, bet paskui suprato, kad jam tokie pamaloninimai nerūpi. Jam šito bendravimo reikėjo dėl sekso ir draugijos, o jai – dėl pinigų, ir turbūt taip pat dėl sekso. Prieš išeidamas jis jai padavė išankstinio apmokėjimo „Visa“ kortelę ir pranešė, kad tai dovana jų santykių sukakties proga, jeigu jai kartais nepatinka šalikėlis. – Kiek ten įnešta? – pasiteiravo ji. Vėlgi, šito jų bendravimo pradžioje niekada nebūtų klaususi. – Tegu būna staigmena. Bet, aišku, automobilio nusipirkti nemėgink. Jam išėjus, Elison Horn paskambino savo geriausiam draugui Dagui pasiteirauti, ar jis nenorėtų drauge pavakarieniauti. Jos sąskaita.

2 R U G S Ė J O 1 5 D. , K E T V I R TA D I E N I S , 1 0 va l. 5 m i n .

Tai buvo įdomiausia, ką Arturas Kruzas tą rytą gavo paštu vos grįžęs iš fizioterapijos. Jis atplėšė voką, nesitikėdamas ko nors, verto dėmesio, ir nustebo, išvydęs žmonių sąrašą, kuriame buvo ir jo pavardė. Arturas dar turėjo tris laisvas valandas iki savo pamainos Kūlio Dikinsono ligoninės Nortamptone onkologijos skyriuje. Buvo ką tik pradėjęs skaityti Williamo Manchesterio „Vien liepsnų nušviestą pasaulį“. Tą vasarą perskaitęs Barbaros Tuchman „Tolimąjį veidrodį“ jis suprato nenorintis išeiti iš viduramžių. Kažkas tuose praeities gyvenimuose, tose nuolatinėse kančiose, Dievo paieškose buvo vienintelis balzamas Arturo dvasinei būsenai po avarijos, įvykusios beveik prieš metus ir pasiglemžusios jo vyrą Ričardą, jų kokerspanielę Mistę ir didžiąją dalį Arturo kairės kojos funkcijų. Jam buvo sunku patikėti, kad jau prabėgo visi metai. Džoana, jo pastorė – ir geriausia draugė, – pasakė, jog prireiks mažiausiai dvejų metų, kol į jo gyvenimą sugrįš bent kiek normalumo ir laimės, bet Arturas tuo abejojo. Atrodė, kad pastarieji metai truko amžinybę ir kad tai tęsis be galo. Nepadėjo niekas. Na, gal ne visai taip. Padėjo viduramžių istorija. Saugodamas koją, jis atsargiai atsisėdo į savo skaitymo krėslą ir ėmė toliau skaityti Manchesterio knygą, nė iš tolo neprilygstančią 16

Devynios gyvybės

Tuchman, nuo ten, kur baigė. Perskaitęs du puslapius užsnūdo ir pabudo likus valandai iki darbo ligoninėje pradžios. Su koja visada būdavo blogiausia dieną numigus – jis nušlubavo į virtuvę užkaisti vandens arbatai. Laukdamas, kol vanduo užvirs, pažvelgė pro langą virš kriauklės ir pamatė, kaip jo kiemo pakraščiu pralekia lapinas – tas, kurį pavadino Reinardu. Bėgo greitai, o prieš nerdamas tarp medžių atsisuko ir Arturui pasirodė, kad jos nasruose kažkas yra – gal koks nedidelis graužikas. Ir kažkaip akimirką nudžiugo. Kai paskutinį kartą matė Reinardą, susirūpino, koks sulysęs ir nušiuręs jis atrodo. Diena buvo apniukusi, o gluosnis prie upelio jau pradėjęs gelsti. Arturas gėrė arbatą prie kompiuterio ir galvojo apie tą paštu gautą sąrašą. Kaip tai suprasti? Gal koks keistas automatinis siuntimas, koks nors kompiuteris kur nors vidury šalies nulūžo ir ėmė platinti atsitiktinius sąrašus? Gal. Žuvus Ričardui, jis pradėjo skirti nedideles sumas įvairioms labdaros organizacijoms ir taip užsitikrino, kad jo pavardė atsidurtų maždaug šimte įvairių adresų sąrašų, turbūt pažymėtų kaip „mielai aukojantys“. Nieko tokio. Pasitaiko ir blogesnių dalykų, o jis visada laukdavo bet kokio pašto. Dar vaikystėje buvo vienas tų, kurie prašo atsiųsti katalogų tik tam, kad juos gautų, kol tėvas nesužinojo ir nepadarė tam galo. Jis pabaigė arbatą, atrašė Džoanai, kad tą sekmadienį laisvai galės papuošti gėlėmis bažnyčią, ir ėmė ruoštis į darbą.

3 R U G S Ė J O 1 5 D. , K E T V I R TA D I E N I S , 1 1 va l.

Itanas Dartas išgirdo, kaip per plyšį duryse įkrenta paštas. Ir iškart atkreipė dėmesį į keistai atrodantį voką, tuoj pat jį atplėšė, tikėdamasis, kad atrašė jo agentas. Neseniai jam buvo beprecedenčio produktyvumo periodas ir jis išsiuntė savo įrašus kokiems dvylikai agentų, atstovaujančių dainininkams ir dainų kūrėjams. Puikiai žinojo, kad tai kaip besti pirštu į tamsą, bet pagalvojo, kad tikrai nepakenks. Voke (su Niujorko pašto antspaudu, o tai jau teikė vilčių) buvo popieriaus lapas su žmonių sąrašu, devynių, įskaitant ir jį. Pagalvojo, ar nebus jam tai atsiųsta per klaidą, galbūt dėl to, kad pateko į kokį nors atstovautinų kandidatų sąrašą. Pasiėmęs tą lapą ir kavos puodelį, Itanas sugrįžo į miegamąjį ir įsijungė kompiuterį. Į paiešką įvedė pirmą vardą ir pavardę iš sąrašo – Metjus Bomontas – ir dar žodį „dainų kūrėjas“, kad susiaurintų rezultatus. Nieko nerado, bent jau ko nors, kas bylotų, kad Metjus Bomontas irgi yra dainų kūrėjas, ieškantis, kas jam atstovautų. Paieškojo ir kelių kitų iš to sąrašo, bet paskui pasidarė nebeįdomu. Buvo aišku, kad tai nėra kūrėjų ar menininkų sąrašas. Tačiau jis įžiebė idėją – dainos, kurios priedainis būtų kažkas panašaus į „noriu būti paskutinis tavo sąraše“. Itanas griebė pieštuką, apvertė tą lapą popieriaus ir ėmė rašyti žodžius kantri stiliaus dainai. „Sąrašas“ pasirodė esąs gana prastas rimuoti žodis, kadangi 18

Devynios gyvybės

panašių žodžių nedaug ir jie sunkokai pritaikomi. Parašas. Pranašas. Apnašas. Bet vis vien pavyko parašyti tris stulpelius, o galvoje net pasigirdo melodija. Jis atsinešė dar vieną puodelį kavos, gitarą ir, surūkęs pirmą tos dienos žolės pypkutę, ėmė dėlioti dainą. Ir apie tą sąrašą daugiau net nesusimąstė iki pat vėlaus vakaro, kai sėdėjo „Casino el Camino“ bare 6-ojoje gatvėje Ostine, bandydamas sugalvoti ką nors protingo, ką galėtų pasakyti Hanai Šarfenberg, leidusiai su juo pastarąją valandą. – Šiandien paštu gavau tokį sąrašą. Aštuonių man nepažįstamų žmonių vardai ir pavardės, mano irgi. – Kaip suprast? Itanas nugėrė putotą gurkšnį iš ką tik atkimšto „Lone Star“ butelio. – Kaip ir sakau. Gavau sau adresuotą voką. Jame – lapas su išspausdintais devyniais vardais ir pavardėm, abėcėlės tvarka. Tarp jų ir mano. – Išspausdinti? – Na, ne, ne rašomąja mašinėle, bet ir ne ranka surašyti. Išspausdinti. Iš kompiuterio. – Keista. – Turbūt. Bet gerai tas, kad sukūriau iš to dainą. „Paskutinis tavo sąraše“. Visą sudėjau per kokią valandą. Kaip koks Ericas Churchas. Haną, farmacininkę ir aršią „Longhorns“ sirgalę, ne itin domino Itano kūrybiniai lūkesčiai ir svajonės – užsiminęs apie dainą pamatė, kad jos žvilgsnis kažkur nutolo. Jis užsakė po taurę „George Dickel“ viskio ir jai, ir sau, o tada įkalbėjo Haną leisti ją parlydėti namo. Ešlė, su kuria ji nuomojosi butą, buvo išvykusi 19

Pe te r Swan son

pas tėvus į Dalasą, taigi, Hana jį pakvietė užeiti. Abu parūkė žolės, pažiūrėjo pusę „Tenenbaumų šeimos“, o tada pasimylėjo ant sofos. – Reikia šitai baigt, – pasakė Hana, parėjusi iš vonios tik su sportiniais marškinėliais ir niekuo daugiau. – Kodėl? – Nes tu susitikinėji su Ešle. O aš su ja gyvenu. – Mes nesusitarę nesusitikinėti su kitais, ji pati taip sakė. – Taip, bet aš su ja gyvenu, ir jei ji sužinos, atmosfera čia bus labai nekokia. – Manau, kad tu man patinki labiau už ją. – Tai nesvarbu. – Man svarbu. – Patikėk, niekam neįdomu, kas tau svarbu. Kada tai suprasi? Jis įkalbėjo Haną leisti jam pasilikti nakvoti. Po to, kai iškepė jiems abiem omletą su sūriu, kurį suvalgė virtuvėje prie stalo plastikiniu paviršiumi. Sugulę į Hanos lovą – tiesą sakant, čiužinį ant grindų, – jie dar kiek pakvailiojo, o tada Hana pareiškė, kad pradeda veikti migdomieji ir jai reikia miegoti. Ji nusisuko, o Itanas, vis dar laikydamas ranką jai ant šono, galvojo apie praėjusią dieną, svarstė, gal ji žino ką nors, ko nežino jis, sakydama, kad niekam neįdomu tai, kas jam svarbu. Tai daug paaiškintų apie jo gyvenimą. Prieš užmigdamas pats, vėl pagalvojo apie tą paštu gautą sąrašą. Mintyse išvardijo tas septynias pavardes – jo atmintis buvo kone fotografinė, bet neprisiminė paskutinės, turbūt todėl, kad nelabai į ją žiūrėjo. O tada pakartojo tuos naujosios dainos žodžius, nusprendė, kad jie ir ubago subinės neverti, ir užmigo. 20

4 R U G S Ė J O 1 5 D. , K E T V I R TA D I E N I S , 1 3 va l. 4 4 m i n .

Ta, kurios pavardės Itanas Dartas neprisiminė, buvo Džesika Vinslou. Ketvirtadienį ji gavo žmonių sąrašą voke, adresuotame specialiajai agentei Vinslou FTB Olbanio biure. Su dešiniajame voko kampe priklijuotu pašto ženklu be nominalo ir pašto ant spaudu, iš kurio matyti, kad laiškas išsiųstas iš Niujorko prieš dvi dienas. Jai nebuvo įprasta gauti kokių nors laiškų darbo adresu, ypač tokių neaiškių. Tik pavardžių sąrašas. Ji iš įpročio laikė jį už pačių kampučių, o tada atsargiai padėjo ant stalo. Ir paskambino savo tiesioginiam viršininkui, Aronui Berlinui, paprašė užsukti į jos kabinetą. – Ar kitos pavardės tau žinomos? – paklausė jis po penkių minučių, žiūrėdamas į tą lapą Džesikai per petį. Nors ji jau buvo perskaičiusi tą sąrašą kelis kartus, peržvelgė dar kartą. – Vienintelė girdėta pavardė – Arturas Kruzas, bet tik todėl, kad tėvas kadaise vis užsimindavo apie savo draugą Artą Kruzą, o gal man tik taip atrodo. Bet visada maniau, kad jo pavardė rašoma Cruise’as, kaip Tomo Cruise’o*. * Angliškai skirtingai rašomos pavardės Kruse ir Cruise tariamos taip pat. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.) 21

Pe te r Swan son

– Asmeniškai to draugo nepažįsti? – Ne, tik iš tėvo pasakojimų. Kai tik kas nors ką nors pasakydavo apie kokį vasarnamį prie ežero ar gyvenimą ant ežero kranto, tėtis visada imdavo pasakoti, kaip dar mokydamasis universitete praleido vasarą Arto Kruzo vasarnamyje prie ežero. Dėl to iš jo šaipydavomės, turbūt todėl ir prisimenu. – Neįprasta pavardė. – Kas? Kruzas? Kodėl? Įprasta vokiečiams. Aš jau pagūglinau ir radau kelis Arturus Kruzus, bet visi vokiečiai. Vokiečiai iš Vokietijos. – Hm. Džesika apsisuko su savo krėslu ir pažvelgė į Aroną. Tuo kampu dar nebuvo jo gerai apžiūrėjusi ir pastebėjo, kad šnervėse gausu tamsių plaukų. – Ką manai? – paklausė. Jis gūžtelėjo. – Jei nori, nusiųs ištirti. Gali būti, kad nereikia kreipti dėmesio. Gal čia koks sugedęs kompiuteris kur nors prispausdino šlamšto. – Gal. Aronui išėjus, ji įdėjo voką ir laišką į atskirus plastikinius maišelius ir padėjo juos į siųstinų dokumentų lovelį. Tada ėmė toliau skaityti Viljamo Brandžio bylą dėl žmogžudystės, kurią nagrinėsiančiame teisme ji pakviesta liudyti kitą savaitę. Vis laukė, kad prokuratūra praneštų, jog byla bus išspręsta nepasiekusi teismo, bet jau atrodė, kad to nesulauks. Viljamas Brandis buvo policijos patrulis iš Starko Niujorko valstijoje, kuris nužudė buvusią žmoną – surežisavo apiplėšimą jos pusantro aukšto rančoje. 22

Devynios gyvybės

Kraujo iš nusikaltimo vietos ėminiai ir pačios vietos nuotraukos buvo atsiųstos į jų biurą ir Džesika paskirta vyriausiąja tos bylos tyrėja. Šiaip ji nebuvo nusiteikusi prieš liudijimą teismuose, bet Brandžio advokatas buvo toks kretinas Eliotas Skenderianas, kuris visada kažkaip sugebėdavo išmušti Džesiką iš pusiausvyros. Jei turėtų smiginio lentą, joje pakabintų jo snukį. Prieš išeidama iš darbo truputį po penktos, ji dar kartą peržvelgė tą nesuprantamą sąrašą ir susivedė vardus bei pavardes į telefoną. Gal tą vakarą pavyks pažiūrėti kelias „Geros žmonos“ serijas ir kartu pasigūglinti daugiau. Jei tarp jos ir šių žmonių esama kokių nors sąsajų, ji jas suras. Internetas mėgsta išduoti savo paslaptis. Po darbo nuėjusi į „Club Room“ ir pamačiusi ten Aroną Berliną nenustebo, bet buvo keista, kad jis buvo ne vienas. Sėdėjo bokse su Rodžeriu Džonsonu, jų biuro vadovu, paliekančiu savo pareigas. Rodžeris pamatė ją, užeinančią į barą, ir pasiūlė prisijungti prie jų. – Aš vakarieniausiu su Entoniu prie baro, bet ačiū už kvietimą. Kai ji atsisėdo ant minkštai muštos baro kėdės, Entonis, barmenas, jau laukė įpylęs jai taurę ‘Pinot Noir’. Trumpam susimąstė, ar neatrodo nemandagu atsisakyti kolegų pasiūlymo ir vienai valgyti prie baro, bet greitai tas mintis nuvijo. Džonsonas kraustosi į Skenektadžio biurą, o Berlinas, na, eina jis šikt. Ji lėtai gurkšnojo vyną, spręsdama Times kryžiažodį, o Entonis prieidavo padėti, kai nebuvo užsiėmęs. Užsisakė dar vieną taurę, pusę porcijos penne puttanesca ir salotų garnyrui. Užpildžiusi kryžiažodį, nežinodama tik vieno atsakymo, ji įkišo laikraštį atgal į rankinę, susimokėjo ir susiruošė išeiti. 23

Pe te r Swan son

– Prašom du „Belvedere“, Entoni. Su ledu. – Aronas įsitaisė ant kėdės šalia jos. – Ee, ačiū, ne, Aronai. Jau ruošiausi namo. – Pažvelgusi Aronui per petį, Džesika pamatė, kad Rodžeris traukia durų link. – Tik vieną, Džes. Būk gera. Ji sutiko, o jis, kad ir kaip būtų keista, dar paklausė keleto dalykų prieš leisdamasis aptarinėti savo mėgstamiausios temos: jų romano ir kodėl jis baigėsi. – Tu vedęs, – atsakė ji. – Galima sakyti. Bet ne visai. Mano žmona eina į kairę. Tiksliai žinau. – Ne esmė. – Tai kas esmė? – Jei nuoširdžiai, net nežinau, ar noriu kokių nors santykių, bet, jei norėčiau, tai labiau su kuo nors arčiau mano amžiaus, nesusisiejusiu kitais santykiais, neturinčiu vaikų, ne kolega ir ne narcizu... – Jis man jau įtartinas. Džesika šyptelėjo, nors šis bandymas pajuokauti kaip tik ir buvo tai, dėl ko jis ėmė jai nebepatikti. Pačioje jų santykių pradžioje tarp jų būta išties stipraus jausmo. Aronas toks truputį menkysta – tą ji visada žinojo, bet į savo darbą žiūrėjo rimtai, buvo empatiškas ir pačioje pradžioje kurį laiką atrodė, kad jie gali vienas kitą įsimylėti. Ji gurkšnojo degtinę kiek aptirpusiomis lūpomis ir suprato pasielgusi kvailai, kad sutiko dar išgerti. Nusprendė pakeisti temą. – Tikrai nemanai, kad kažkaip keista dėl to sąrašo, kurį gavau paštu? 24

Devynios gyvybės

Aronas vien akimis rodė Entoniui įpilti dar po vieną degtinės. – Kaip sakei? Apie tą sąrašą? Ar tau dėl jo neramu? – Ramu. Bet šiaip įdomu. Neįprasta. – Turbūt. Jei nori, duosiu Rikui patikrinti juos visus duomenų bazėj. Gal yra koks ryšys. Gal visi, pavyzdžiui, laimėjote tris laisvadienius poilsio namuose Fort Majerse. – Gal ir taip. Gal tik kokios nors siuntimo sistemos klaida. Jiems atnešė dar dvi taures degtinės ir Džesika nužiūrėjo savąją, suprasdama, kad, jei jos negers, normaliai išsimiegos, o jei gers – Aronas atsidurs jos lovoje. Ji nulipo nuo kėdės ir ėmė rengtis paltą. – Atleisk, Aronai. Noriu anksti atsigulti. Jis papūtė lūpas, bet tarė: – Gerai. Papietaujam artimiausiomis dienomis? – Laisvai. Entonis žvilgtelėjo į Džesiką ir jai pasirodė, kad jam šitai visai patiko. Nors jis to niekada neprasitarė, bet Aronu pernelyg nesižavėjo. – Taip anksti išeini? – paklausė Entonis su kreiva šypsenėle. – Taip, Entoni. Ačiū dar kartą ir perduok Marijai, kad maistas buvo nuostabus. Entonis jau siekė paimti nuo baro jos neišgertą degtinę, bet Aronas jį sustabdė. – Palik, tegu būna. – Jis susipylė tą degtinę į savo taurę, Džesikai rišantis šaliką. Džesika apsisuko ir išėjo, kol dar nepersigalvojo. Jai tikrai reikėjo išsimiegoti.

5 R U G S Ė J O 1 5 D. , K E T V I R TA D I E N I S , 1 4 va l.

Ketvirtadieniais Kerolaina Gedes skirdavo laiką konsultacijoms, dvi valandas, per kurias jau žinojo turėsianti laiko ramiai rašyti, nes užsukdavo labai nedaug studentų. Tą ketvirtadienį atėjo tik viena, Eleinė Čiong, iš anksto nesusitarusi, o kiti du, kurie buvo susitarę, taip ir nepasirodė. Kerolaina dėstytojavo pakankamai ilgai – jau dvylika metų, kad suprastų, kaip elektroninis paštas pakeitė dėstytojų ir studentų bendravimą. Šiais laikais studentai nėrėsi iš kailio, kad viskas būtų atliekama elektroniniu paštu arba per platformą, kurią ji parengusi savo pagrindiniams mokymo kursams. Elektroniniu paštu jie siuntė ir pavėluotus darbus, ir pasiteisinimus, ir net pagudravimus, kad gautų geresnį pažymį. Gali būti, kad vienas pernykštis studentas net bandė ją taip kabinti, ir nors jau dvidešimt metų praleido nagrinėdama tekstus, ji taip ir nesuprato iki galo, ką jis norėjo pasakyti, parašęs: „Gaila, kad jūs dėstytoja, jei suprantat, ką noriu pasakyti. tj“, ir tik pramąsčiusi pusę dienos pagaliau suprato, kad tj reiškia „tik juokauju“. Eleinė su ašaromis akyse paaiškino Kerolainai pavėlavusi jau į antrą paskaitą per šį semestrą todėl, kad jos žadintuvas prastai veikia, ir būtent todėl nerašė testo. – Nesąžininga, kad negaliu vėliau parašyti, – pakartojo jau antrą kartą. 26

Devynios gyvybės

– Tai tik trumpas testas. Jo įtaka tavo galutiniam pažymiui labai maža. – Man reikia A iš šito kurso. – Na, tai padarykim štai kaip, Eleine, duosiu tau parašyti testą dabar. Kerolaina išplėšė lapą iš savo bloknoto ir ant jo greitai surašė tris klausimus apie vieną iš Wordswortho eilėraščių, kurio jie per tos dienos paskaitą nenagrinėjo, bet kuris buvo užduotas perskaityti. Padavė tą lapą studentei ir pasakė duodanti dešimt minučių. – Čia ne tas pats testas, – tarė Eleinė, ant jos šiaip lygut lygutėlės kaktos pasirodžius dviem ryškioms raukšlėms. – Ne, čia kitas. Kerolaina išsitraukė knygą ir apsimetė skaitanti, viena akimi stebėdama merginą, prikandusią apatinę lūpą taip, kad net dantų žymės liko. – Nežinojau, kad turime įsiminti datas. – Na, pasistenk parašyti, ką žinai, ir bent jau gausi ne nulį. Eleinė sukumpo virš to lapo, pakeverzojo kelis atsakymus ir, Kerolainai jau susiruošus pranešti, kad laikas baigėsi, stumtelėjo jai tą lapą per stalą. – Vis tiek manau, kad taip nesąžininga, – sumurmėjo, bet taip tyliai, kad beveik nesigirdėjo. – Pasimatysim paskaitoje kitą savaitę, – pasakė Kerolaina, o Eleinė pasipūtusi išdrožė su telefonu rankoje. Kerolaina taip ir įsivaizdavo, kaip ji kam nors rašo, kokia gyvatė ta anglų dėstytoja. Bet koks skirtumas, iš priėmimo valandų buvo belikę tik dvidešimt minučių. Ji greitai peržiūrėjo savo elektroninį paštą, nerado nieko, į ką reikėtų skubiai atsakyti, todėl atsidarė 27

Pe te r Swan son

laišką, prieš dvi savaites gautą iš Deivido Leturo, Makgilio universiteto dėstytojo, su kuriuo susipažino, kai vasarą Toronte, Mokslo teorijų konferencijoje, skaitė paskaitą apie Joanną Baillie. Jis parašė, kad jį be galo sužavėjo jos kalba, ir dar atsiuntė eilėraštį, kurį manė jai patiksiant, Louiso MacNeice’o „Vilkai“. Jis prasidėjo eilute „nebenoriu daug svarstyti“ ir ši Kerolainai įstrigo galvoje vos perskaityta. Dar kartą perskaitė tą eilėraštį ir vos dar kartą neparašė Deividui, kaip jis jai patinka, bet susilaikė. Pakanka, kad jau kartą atrašė, ir to, kad manė jį galbūt vėl sutiksianti kada ateityje ir galėsianti tą pasakyti asmeniškai. Pasibaigus priėmimo laikui, per universiteto kiemą ji nuėjo prie automobilio ir nuvažiavo į savo trijų kambarių namelį An Arboro Voter Hilo dalyje. Buvo visai dienai išleidusi Pasakėčių, savo nuotykių mėgėją katiną, į lauką ir su palengvėjimu atsiduso, pamačiusi jį, laukiantį prieangyje ir net nepadėjusį ant kilimėlio jokio nugalabyto paukščio. Jis nusekė jai iš paskos nuleidęs pilkas ausis ir puolė prie maisto dubenėlio virtuvėje. Estreja, jos drovioji ruda katė, užšoko ant valgomojo stalo pasitikti šeimininkės. Kerolaina peržiūrėjo gautą paštą, čia buvo ir baltas vokas su jos adresu, užrašytu „Courier“ šriftu ant priklijuojamos etiketės. Voko dešiniajame kampe buvo pašto ženklas be nominalo su Amerikos vėliava. Atgalinis adresas nenurodytas. Kažkas tame laiške atrodė labai asmeniška, nors iš tiesų jokių asmeniškumų ten nebūta nė iš tolo. Ji padėjo į šoną automobilio mokesčio sąskaitą ir krūvą laiškų iš nevyriausybinių gyvūnų globos organizacijų su prašymais aukoti – „Pet Smart“ akivaizdžiai pardavė jos duomenis kažkokiems sąrašų sudarytojams – ir atplėšė tą voką nykščio nagu. 28

Devynios gyvybės

Jame buvo lapas popieriaus, įrašas išspausdintas kompiuteriu, „Courier“ šriftu – kaip ir adreso etiketė. Metjus Bomontas Itanas Dartas Kerolaina Gedes Frenkas Hopkinsas Elison Horn Džėjus Koutsas Arturas Kruzas Džekas Reidbo Džesika Vinslou

Kerolaina patikrino voką, ar ten nebus dar ko nors, bet nebuvo. Tik tas vienas lapas su vardų ir pavardžių sąrašu, niekada negirdėtų, išskyrus, žinoma, savo pačios. Estreja pabandė pasiglostyti žandą į lapo kraštą, o Pasakėčius garsiai sumiaukė virtuvėje, laukdamas ėdalo. Kerolainai šmėkštelėjo siaubinga mintis: Tai mirtininkų sąrašas. Kažkas mus surašė mirti. Instinktyvi mintis, lygiai tokia, kaip, kaskart suskambus telefonui, ji pagalvoja, kad skambinama pranešti apie kokią nors nenusakomą tragediją. Dar kartą perskaitė tą sąrašą ir pati sau pasijuokė, kokia ji liguista. Juk suprantama, kad, jei tai gyvų žmonių sąrašas, jiems visiems anksčiau ar vėliau skirta mirti. Bet jis vis vien buvo kraupokas ir priminė jai tą Murielės Spark knygą „Memento mori“. Žinoma, kad ji bandė įžvelgti per daug sąraše, kuris turbūt yra visai nereikšmingas. Bet tuo ji gyvenime ir užsi ima, tai ir yra jos profesija – įžvalgos. 29

Pe te r Swan son

Nebenoriu daug svarstyti, – paliepė sau, – pavydėti ir nekęsti to, kas nesvarbu. MacNeice’as ten kažką užčiuopė, nors turbūt greičiausiai turėjo omeny politinę situaciją Vokietijoje visai prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, o ne polinkį per daug gilintis. Tačiau savo pačios gyvenime, nors nebūtinai paskaitose, ji leisdavo sau interpretuoti literatūros kūrinius iš asmeninės pusės. Kaip skamba kita to eilėraščio eilutė? Ar ne šitaip: „nenoriu nei tragizmo, nei filosofijos“, tada kažkaip, kažkaip, o tada „ir paskui tegu jūra mus užlieja“? Gal šį vakarą ji iškals mintinai visą tą eilėraštį. Mama išmokė ją vieno gero dalyko. Mokytis poeziją mintinai ir ją garsiai skaityti. Kerolaina pakasė Estrejai pasmakrę, pirštais jausdama jos murkimą. O tada nuėjo į virtuvę pašerti Pasakėčiaus.