Desimt

Rašytoja Ugnė Barauskaitė („O rytoj vėl reikės gyventi“, „Vieno žmogaus bohema“) taikliai, lengvai ir kandžiai kalba apie moters pasaulį – šįkart apie nėštumą ir santykius su vyrais. Astrologijos simboliai, karminės meilės pėdsakai, visuomenės paradoksai, juokingos ir liūdnos istorijos... Ir autorės bičiulio Lino Ruzgio poezija. Dešimt – tai ne tik Mėnulio mėnesiai, kuriuos skaičiuojame nuo žmogaus pradėjimo. Dešimt – tai ir keistos, neišsipildančios, bet nesibaigiančios meilės metai...

DEŠIMT

Tik vienas lengvabūdiškas Herr Roko skambutis – ir aš jau privalau sau įtaigiai paaiškinti, kad dabar esu nėščia vien todėl, kad norėjau vaiko, vaiko su Teofiliu, bet ne su Roku, nes su Roku noriu tik kalbėtis, o su Teofiliu – miegoti ir kurti namus; norėjau šito prieš metus, noriu ir dabar. Mes visi laikomės numatyto maršruto, viskas gerai – bet kodėl toks kamuolys gerklėje? Vieni vyrai metų metais įrodinėja savo dorybių persvarą prieš menkutes pražangas, o Herr Rokui užtenka atsiųsti du žodžius be skyrybos ženklų – ir visos jo nuodėmės pasimiršta. Dar pernai sau pasakiau: jį reikia stumti, stumti! – jei ne dėl jo meilės, tai dėl savo ramybės, nes galiu išgyventi tik jo nemylėdama, o mylėdama mirsiu iš sielvarto ir nevilties, nes jam nereikia mano meilės, jam reikia mano geležinės valios, į kurią jis galėtų trankyti savo nelaimingą ir nesubrendusią galvą, štai ir viskas. Niekada šito neįveiksiu. Niekada. Be to, aš myliu Teofilį – argi man neaišku?..

Ugnė Barauskaitė

kad ir kaip toli benueitum vis vien nenuspėsi varnų pasirodymo

Ugnė Barauskaitė

DEŠIMT

2

3

UDK 821.172-31 Ba413

Antroji laida

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

© Ugnė Barauskaitė, 2016 © „Tyto alba“, 2016 ISBN 978-609-466-198-3 4

1. SAU­LĖ

Vos pra­bu­dus at­si­së­dau lo­vo­je ir ëmiau pur­ty­ti Te­ofi­lá. – Klau­syk, gal að da­bar bû­siu nëð­èia? – ta­riau jo su­si­rau­ ku­siam vei­dui. Mat sap­na­vau nëð­tu­mo tes­tà, ku­ria­me pui­ka­vo­si net ne du, o vi­si ke­tu­ri dry­þiai – pri­sie­kiu, aið­kiai ma­èiau. Te­ofi­lis pa­si­krapð­të pa­kau­ðá, pri­si­merk­da­mas pa­kë­lë ant­ akius ir nu­si­þio­va­vo. – La­bai ge­rai, – pa­sa­kë pas­kui, – tà nau­jà vai­kà man par­ duo­si, nes kam tau du?.. Po to greit nu­si­su­ko ir uþ­si­tem­pë ant­klo­dæ iki pat au­sø. To­dël jo pë­dos ið­lin­do lauk ir pa­krapð­të vie­na ki­tà. Ma­tot, mes mie­gam ant­klo­dæ uþ­si­dë­jæ sker­sai: kad abiem uþ­tek­tø plo­èio. Bet uþ­tat në vie­nam ne­uþ­ten­ka il­gio. Ir vis­kas tik dël to, kad Te­ofi­lis Nau­jø­jø me­tø pro­ga pri­þa­dë­jo nu­pirk­ti dvi­gu­lá ap­klo­tà, to­dël að lau­kiu ir lau­kiu, nors pui­kiai þi­nau, kad jei ne­nu­pirk­siu að, tai ne­nu­pirks nie­kas. Gy­ve­nant su tre­èiuo­ju vy­ru to­kie da­ly­kai ne­be­ke­lia iliu­zi­jø – bet að uþ­si­spy­rus kaip oþ­ka. Te­orið­kai ga­lë­tu­me klo­tis dviem at­ski­rom ant­klo­dëm, bet ið prak­ti­kos þi­nau: pir­miau­sia pri­va­èios sto­vyk­los lo­vo­je, o pas­kui – ir tur­to da­ly­bos. Tie­sa, mû­sø tur­tas men­kas, gy­ve­nam, kaip sa­ko­ma, su­si­ me­tæ – o jau kas pa­þás­ta Te­ofi­lá, tai tik­rai þi­no, jog jis nie­ko ne­kau­pia. Kai su­plë­ðo se­nas kel­nes, nu­si­per­ka nau­jas – ir vis­kas. Ði­to vy­ro ide­al­as – ið­ei­ti lauk su kup­ri­ne, ir kad dau­ giau nie­ko ne­tek­tø neð­tis. To­dël jis vi­sa­da dû­sau­ja, kai vël 5

uþ­si­ma­nau kraus­ty­tis, nes vien ma­no kny­goms per­temp­ti rei­kia sunk­ve­þi­miu­ko. Be to, að tu­riu vi­so­kiø te­le­vi­zo­riø, kom­piu­te­riø, gro­tu­vø, leis­tu­vø ir taip to­liau, tai yra daik­tø, ku­riais la­bai pa­to­gu nau­do­tis, kai gy­ve­ni sës­liai, ir ku­rie ne­ ap­sa­ko­mai truk­do, kai esi val­ka­ta. Ðiaip gy­ve­nam mes vi­sai sma­giai. Va­ka­rais ei­na­me kur nors pa­së­dë­ti sy­kiu (ir alui, ci­ga­re­tëms bei pi­coms ið­lei­dþia­me gau­sy­bæ pi­ni­gø), bet kar­tais Te­ofi­lis ap­si­me­ta, kad la­bai no­ri Pa­si­ga­ny­ti Pats, ta­da að ap­si­me­tu, kad su­rau­kiu ant­akius – pas­kui jis áro­do, ko­dël tai ne­ap­sa­ko­mai bû­ti­na, ir ið­ko­vo­jæs per­ga­læ ið­ei­na. Þi­not, ma­no prak­ti­ka by­lo­ja, jog vy­rai daþ­ niau­siai tik ap­si­me­ta, kad vei­kia kà ne­tin­ka­ma, uþ kà jiems de­rë­tø voþt ko­èë­lu per gal­và – to­dël að ra­mia ðir­dim leis­èiau sa­vo vy­rið­kiui ga­ny­tis ir be mû­ðio, bet jis sa­ko, ta­da ne­bû­ na jo­kio dþiaugs­mo. Dar jis sa­ko, kad tik tuo­met, kai ten­ka de­rin­tis prie ma­no kap­ri­zø ir pa­gei­da­vi­mø, jis jau­èia­si esàs At­sa­kin­gas ir Ási­pa­rei­go­jæs. Jë­zau, kad tik tiek te­trûk­tø þmo­ gui iki lai­mës!.. Kaip tik ðá­va­kar Te­ofi­lis ga­no­si, to­dël að ga­liu gu­lë­ti lo­vo­je pri­ sik­ro­vus su­muð­ti­niø ir kiau­rà va­ka­rà spok­so­ti te­le­vi­zo­riø – ir ne kà ki­ta, o vi­sus ro­man­tið­kus fil­mus, ku­riems bai­gian­tis bû­ti­nai ap­si­verk­siu, nes he­ro­jë ástri­gu­si në­ri­niø tor­te þengs al­to­riaus link, he­ro­jus jai þa­dës to­bu­là gy­ve­ni­mà Kol Mir­tis Ið­skirs, ir vi­si þi­nos, kaip de­ra at­ro­dy­ti ir elg­tis. Ech!.. Jei ne Ho­li­vu­do pro­pa­gan­da, jau­na­ve­dþiø sa­lo­nai ban­kru­tuo­tø. Mes vi­sos ti­ ki­mës, kad ves­tu­vës – kaþ­kas ið prin­ce­siø gy­ve­ni­mo, bet kur tau! Ma­þos mer­gai­tës no­ri bur­tø laz­de­lës, prin­co su ar­kliu ir lem­tin­go pa­bu­èia­vi­mo, bet svar­biau­sia – di­de­lës plaz­dan­èios suk­ne­lës. Aug­da­mos mer­gai­tës su­þi­no, kad ar­klá daþ­niau­siai tu­ri kai­mie­tis, vi­si lem­tin­gi bu­èiuo­to­jai – vie­no­dai ákau­ðæ, o bur­tø laz­de­lë uþ­sta­to ne­pla­nuo­tà vai­kà. Uþ­tat suk­ne­liø – pil­ni sa­lo­nai! Vien pas­ku­ti­niai mo­de­liai ið Pa­ry­þiaus! Tik pi­ni­gus 6

mo­këk. Ta­èiau ves­tu­viø die­nà pa­aið­kë­ja, kad þa­vio­ji suk­ne­lë, prie­ðin­gai, nei þa­dë­ta, ne­pri­si­tai­ko prie fi­gû­ros, uþ­tat pa­ver­èia nuo­ta­kà ku­bi­lu su në­ri­nu­kais. Ak, lie­tu­við­kos ves­tu­vës!.. Pir­miau­sia en­tu­zias­tai pa­po­ri­na su­si­rin­ku­siems, kaip per­nakt prie lop­ðio ry­mo­jo ma­me­lë, kaip ðluos­të no­se­læ, kaip mo­kyk­lë­lën ly­dë­jo; ið­varg­tas var­ge­lis, uþ­ au­gin­tas vai­ke­lis, o da­bar sve­ti­mam ati­duo­ti ten­ka; gal ne­ge­ri kar­tais bu­vo sû­nûs ir duk­ros, bet da­bar, pra­dë­da­mi þeng­ti sa­va­ran­kið­ko gy­ve­ni­mo ke­liu, at­lei­di­mo ir pa­lai­mi­ni­mo pra­ðo. Jau­no­ji tik plumpt ant sa­vo në­ri­niø ir jau ðniurkð­èio­ja. Kar­ tu su vieð­nio­mis. Ma­ma ir­gi drëks­ta, bet lai­mi­na ir þeg­no­ja, net jei ne­þi­no, á ku­rià pu­sæ. Kai na­mø rei­ka­las su­tvar­ky­tas, at­ei­na ku­ni­go ei­lë. Tas vël sa­vaip grau­de­na, tad mer­gos vël tau­riai pa­þlium­bia, ir pa­aið­kë­ja, kad van­de­niui at­spa­rus tu­ðas at­spa­riai lai­ko­si tik ant skruos­tø. Pas­kui va­þiuo­ja­ma gam­ ton Jau­nat­við­kø Þai­di­mø: pir­ma, pa­kelk stik­le­lá ir pa­ro­dyk dug­ne­lá (svar­biau­sia – ið­gë­rus ne­su­si­rauk­ti), an­tra, per­duok bu­te­lá ki­toms ðlau­nims (svar­biau­sia – gar­siai spieg­ti, ro­dyt ko­jas ir nesu­si­plë­ðyt ið­ei­gi­niø pëd­kel­niø). Bû­ti­nos fo­to­gra­ fi­jos at­min­èiai: ið se­ri­jos Su­mai­ny­ti Jau Auk­so Þie­dai. Vy­rai ge­ria, nes jiems links­ma, mo­te­rys ge­ria, nes ne­ken­èia sa­vo aukð­ta­kul­niø. Ta­èiau dar ne va­ka­ras: lau­kia uþ­tver­tas ke­lias, ne­tik­ri jau­nie­ji, sta­lo ið­pir­ka, bui­ti­nës ir mu­zi­ki­nës uþ­duo­tys, tos­tai, sta­lo ko­men­dan­tø inau­gu­ra­ci­ja, mu­zi­kan­tø anek­do­tai, jau­nø­jø val­sas, pir­ðliø pol­ka, deg­ti­në kar­ti, vi­suo­ti­nis pa­si­lai­ þy­mas, rin­klia­va á stik­lai­ná, vie­ðas at­vi­ru­kø skai­ty­mas, ðei­mos þi­di­nio deg­lai, nu­vy­tæs rû­tø kuokð­tas ir do­va­nos të­ve­liams, o ta­da jau pa­aið­kë­ja, kad vie­ni sve­èiai se­niai nu­ë­jo pa­si­dul­kin­ti, ki­ti – ðiaip gu­li po sta­lu, o jau­nie­ji no­ri tik mie­go. Be­ðvar­kiai vy­rai su sta­lo kai­my­nais aið­ki­na­si gar­bës ir oru­mo klau­si­mus, o mo­te­rys ið pas­ku­ti­niø­jø sten­gia­si, kad vis­kas bû­tø Sa­vo Vie­toj: ir vy­rai, ir krû­tys po bliz­gan­èiom suk­ne­lëm, ir vis la­biau svy­ ran­èios plau­kø kon­struk­ci­jos. Ga­liau­siai ðis spal­vin­gas pan­dø 7

ka­ba­re­tas në kiek ne­be­pri­me­na fil­mo, kur vi­sos vieð­nios da­ bi­na­si ele­gan­tið­kom skry­bë­lai­tëm, o vie­nin­te­lës pri­va­lo­mos uþ­duo­tys yra dar­niai at­pjau­ti tor­to ga­ba­lë­lá ir grakð­èiai mes­ti puokð­tæ per pe­tá. Ið­vis ne­su­pran­tu, ko­dël þmo­nës ðlo­vi­na ve­dy­bas. Pir­mà­syk te­kë­jau, kaip sa­ko­ma, Ið Rei­ka­lo. Tas rei­ka­liu­kas – ma­no sep­ tyn­me­të Ma­ri­ja, ku­ri ta­da dar ne­bu­vo ið­lin­dus á pa­sau­lá, bet jau krapð­të ma­ne ið vi­daus. Bu­vo ir sve­èiai, ir baþ­ny­èia, ir uþ tûks­tan­tá li­tø ið­nuo­mo­tas tiu­lio tor­tas. Ið­si­sky­riau vos pa­gim­ dþius. Ant­rà­syk ið­te­kë­jau be jo­kio rei­ka­lo – ir kuo to­liau, tuo ma­þiau ko­ká nors rei­ka­là ga­liu su­gal­vo­ti. Ne­bent dël suk­ne­ lës – ji bu­vo rau­do­na, su kel­në­mis po apa­èia. Jau­ni­kis bu­vo su dþin­sais, abu liu­di­nin­kai – vy­rai, o ðven­tëm ket­vir­ta­die­ná. Jë­ga ir sti­lius. Uþ­tat pas­kiau rei­kë­jo gy­ven­ti! Pra­dþio­je bu­vo vi­sai nie­ko, bet vë­liau ëmiau dus­ti. Þiû­rë­da­vau tuos fil­mus, kur þmo­nes plë­ðo tram­do­ma aist­ra ir pas­kui jie bu­èiuo­ja­si lie­ tui ly­jant – ir gal­vo­da­vau, kad man ði­taip nie­ka­da ne­be­nu­tiks. Kad nie­ka­da ne­be­pa­tir­siu pir­mo­jo bu­èi­nio lie­tui ly­jant, kai su­si­su­ka gal­va ir ap­tems­ta aky­se. Esu þmo­na. O þmo­na – tai vi­sai vi­sai kas ki­ta... San­tuo­ka – le­ga­liø ma­lo­nu­mø ðu­li­nys, ku­ria­me nu­skæs­ta vi­si troð­ki­mai. Nes kam trokð­ti to, kà ga­li gau­ti kiek­vie­nà nak­tá, jei tik vy­rið­kis ne­uþ­mie­ga per anks­ti, o vai­kas – per vë­lai. Þi­no­ma, ne­su Te­ofi­lio þmo­na. Bet pra­dþio­je mes kas­dien uþ­si­im ­ i­në­da­vo­me sek­su, ra­ðy­da­vo­me vie­nas ki­tam aist­rin­gas þi­nias ir pri­siek­da­vom nie­ka­da Ne­su­si­mes­ti – ir da­bar pa­tys ne­su­pran­tam, kaip èia ið­ëjo, kad vie­no­je lo­vo­je pra­dë­jom mie­go­ti vis daþ­niau, o sek­so bu­vo vis ma­þiau. Sek­sas, sek­sas!.. Ban­dau þvelg­ti blai­viai: ko­dël vi­si taip pa­mi­ðæ dël sek­so? Tar­si gy­ve­ni­me ne­bû­tø li­kæ pa­si­vaikð­èio­ ji­mø, po­ezi­jos ir pa­si­glos­ti­në­ji­mø më­ne­sie­no­je. Kar­tais tik­rai ky­la áta­ri­mas, kad vi­sas pa­sau­lis nie­ko dau­giau ne­da­ro, tik 8

ruo­ðia­si san­gu­liau­ti. Kar­tais ir að uþ­si­da­rau vo­nio­je: stro­piai ið­si­mui­li­nu ko­jas, plo­nu pei­liu­ku per­brau­kiu odà, pas­kui ið­ si­te­pu alie­jais. Bet ma­no vy­rið­kis par­ei­na na­mo ne­ði­nas við­ta, pa­ðau­na jà or­kai­tën, o man ten­ka prie­sko­niais nu­bars­ty­tos pa­lan­gës ir stir­ta rie­ba­luo­tø lëkð­èiø. Pas­kui jis uþ­mie­ga prie te­le­vi­zo­riaus, o að glos­tau sa­vo alie­juo­tas blauz­das ir gal­vo­ ju, kad no­riu dar vie­no vai­ko, na­mu­ko su so­du, pi­ni­gin­gos kar­je­ros, nau­jø aukð­ta­kul­niø, tin­kli­niø ko­ji­niø, nors vie­no pa­si­ma­ty­mo. Kai pri­së­du prie die­no­rað­èio, tik bu­kai spok­sau á bal­tas erd­ ves, ir – die­va­þi – skaus­min­gai il­giuo­si lai­ko, kai apie vy­rus ga­lë­da­vau pri­ra­ðy­ti be pro­to daug. Kà da­bar apie juos ra­ðy­ti? Jo­kiø vy­rø ma­no gy­ve­ni­me ne­be­li­ko. Nie­kaip ne­su­pran­tu, kaip pa­si­þa­du sau dau­giau nie­ka­da ne­gy­ven­ti su jo­kiu vy­ru, tik bû­ti am­þi­nai ási­my­lë­jus – o ið­ei­na prie­ðin­gai. Kas yra mei­lë? Apuos­ty­ta te­ri­to­ri­ja. Kas yra aist­ra? Te­ri­to­ri­ja, ku­rià knie­ti apuos­ty­ti. Ab­so­liu­èiai be­vil­tið­kas du­e­tas. Kai ne­apuos­ty­ta te­ri­to­ri­ja ið­nyks­ta ið ta­vo gy­ve­ni­mo ir prie al­to­riaus nu­si­ve­da ki­tà, tai pa­va­di­na­ma am­þi­nà­ja mei­le. O kai to­ji mei­lë, kaip ir tu nu­si­vy­lu­si al­to­ri­niais rei­ka­lais, par­ ei­na ap­lais­ty­ti pra­ras­tø ga­li­my­biø, tu nie­ko dau­giau ne­no­ri, tik pa­verg­ti tà te­ri­to­ri­jà, nors ir taip aið­ku, kad nie­ko ið to ne­ið­eis. Mie­go­ti su ve­du­siais vy­rais pro­tin­ga tik tuo­met, kai jie ne­ke­ti­na pa­lik­ti sa­vo þmo­nø. Bet juk vi­sa­da no­ri­si, kad pa­lik­tø ir at­bëg­tø pas ta­ve, ir jûs kib­tu­mët á nau­jus al­to­ri­nius klau­si­mus. Jei, ne­duok Die­ve, taip ir nu­tin­ka, trium­fas ben­ dro bu­to ap­lin­koj mu­tuo­ja á vy­rið­kus bei mo­te­rið­kus dar­bus, ir ga­liau­siai ne­be­lie­ka nie­ko ki­to, tik sa­vo mei­lei uþ­sa­ky­ti kars­tà. Tik ne­at­sa­ky­ta mei­lë gy­ve­na, ta­èiau jo­je vi­sa­da sly­pi su­ici­di­në ten­den­ci­ja.

9

Ðian­dien gat­vë­je ma­èiau Ro­kà. Kaþ­ko­kiam kos­tiu­muo­èiui spau­dë ran­kà, ir man ki­lo vos tram­do­ma pa­gun­da ágnyb­ti jam uþ­pa­ka­lin. Bet tik nu­siun­èiau þi­nià, pra­neð­da­ma, kad su tuo kak­la­ry­ðiu at­ro­do Ne­blo­gai. Ir nu­ë­jau á dar­bà pës­èio­mis, to­dël ne­ap­sa­ko­mai pa­var­gau ir bu­vau pik­ta. Kai Ro­kas pa­skam­bi­no ir pa­klau­së, ar kar­tais ne­su jo te­ri­to­ri­jo­je ir ar ne­no­rë­èiau ðla­ ke­lio alaus, at­rë­þiau, jog tik vi­sið­kas dur­nius ga­li ma­ne kvies­ti vi­du­ry die­nos ger­ti ðla­ke­lio, kai aið­ku kaip die­nà: su­si­ti­ki­në­ti rei­kia va­ka­rais ir ger­ti po daug. Ro­kas at­ðo­vë, kad ðiuo gy­ve­ ni­mo pe­ri­odu Ne­lu­na­ti­kuo­ja. Ir eik tu ðikt, – pa­ma­niau sau. O dar ims ir nu­tiks kaip anà­kart. Anà­kart ma­no ant­ra­sis vy­ras bu­vo ko­man­di­ruo­të­je – pas ma­mà. Pui­ki kla­si­ki­në si­tu­a­ci­ja, ar ne?.. Bet að ne­laks­tau po ba­rus, ieð­ko­da­ma pa­þin­èiø. Nau­jø vy­rø bi­jau. Ma­ne trau­kia tik Pra­ei­ties Ob­jek­tai. O ben­drau­ti su pra­ei­ties ob­jek­tais – grës­min­gas ir ab­so­liu­èiai ne­pro­tin­gas uþ­si­ë­mi­mas. Pra­ei­ties ob­jek­tai nuo­lat skun­dþia­si þmo­no­mis ir gei­dþia nu­si­temp­ti ta­ve á lo­và, tik gei­dþia ne taip smar­kiai, kad ryþ­tin­gai im­tø­si veik­ti, bet tau ku­riam lai­kui su­su­ka sme­ge­nis, ir tu imi ig­ no­ruo­ti sa­vo lai­min­gà gy­ve­ni­mà. O juk pro­tin­go þmo­gaus po­þy­mis – jaus­tis lai­min­gam. Su­kuis­ti sa­vo gy­ve­ni­mà ga­li bet koks dur­nius, tie­sa?.. Tai ðtai, be­si­rû­pi­nant Ry­ti­niu Tu­a­le­tu, pa­si­gir­do te­le­fo­no skam­bu­tis. Nu­me­ris bu­vo ne­ma­to­mas. – Èia tu? – pa­klau­së bal­sas, ku­rio nie­ka­da ne­su­pai­nio­èiau su mi­li­jo­nu ki­tø. Toks þe­mas, su amþinos iro­ni­jos gai­de­le. – Ne, èia ta­vo þmo­na, – ir, pa­rë­mus te­le­fo­nà au­si­mi, pa­ban­ dþiau pa­si­da­þy­ti blaks­tie­nas ne­ið­si­þio­da­ma. Kaþ­kur skai­èiau, kad vi­sos mo­te­rys ið­si­þio­ja, o að ne­su Vi­sos Mo­te­rys. Be to, bu­vo svar­bu ir man ne­pa­mes­ti iro­ni­jos, nes skam­bi­no ci­ni­kø drau­gi­jos pre­zi­den­tas. Drau­gi­jà dar stu­di­jø me­tais ákû­riau að. Pre­zi­den­tas – ki­taip ta­riant, Ro­kas – tei­ra­vo­si, ar ne­nu­ë­jus mums ka­da ið­gert, nes jau lai­kas. 10

Va­di­na­si, þmo­na më­ne­siui ið­vy­ko á Ni­dà. Jis kas­met dël to skam­bi­na, mes pri­liuo­biam alaus, ap­ta­riam se­nus lai­kus, að gal­vo­ju, koks jis þavus ir to­bu­las – be abe­jo, tik paðne­ko­vas – o jis pri­sie­ki­në­ja esàs lai­min­gai ve­dæs vi­sam gy­ve­ni­mui. Þo­dþiu, mes nu­ë­jo­me ger­ti alaus. Ne­ma­ny­kit, kad ið­si­pus­ èiau it po­niu­të, ku­rios vy­ras Ko­man­di­ruo­tëj. Nei ma­kia­þo, nei ma­ni­kiû­ro, tik ðla­pi plau­kai, ava­ri­niai aki­niai ir regz­të per pe­tá. Jis at­ro­dë ne kà ge­riau: su spor­ti­në­mis kel­në­mis ið­tam­py­tais ke­liais ir sky­lë­tais marð­ki­në­liais. Bu­to ir­gi ne­su­ tvar­kæs. Jau­nas ðu­në­kas gar­ba­no­tom au­sim ant grin­dø kon­ fi­gû­ra­vo ba­lu­tes ir á ma­no kel­nes ban­dë re­a­li­zuo­ti pir­muo­sius sek­su­a­­­li­nius troð­ki­mus. Ro­kas ki­ke­no, ir að vi­sai su­pra­tau ko­dël: ðiuo­se na­muo­se ma­no­ma, kad esu Ka­lë! Kai kar­tà skam­bi­nau, ne­ti­kë­tai at­si­lie­pu­si Ro­ko þmo­na ma­ne api­bû­ di­no ly­giai taip pat. Ið­gë­rus pa­aið­kë­jo, kad ger­bia­mà ci­ni­kø drau­gi­jos pre­zi­ den­tà ið­ti­ko ðei­my­ni­në kri­zë! Jam nuo­bo­du. Að, kaip vi­sa­da, at­li­kau psi­cho­te­ra­peu­to vaid­me­ná. Þi­not, po­gu­liai ant so­fu­tës ir ið­pa­þin­tys apie skau­dan­èià sie­là. Mes vi­si no­ri­me þino­ti, kas ki­tiems uþgin­ta. Gy­ve­na­me ka­ta­ li­kið­ka­me krað­te, kur pa­slap­èiø ðnibþ­dë­ji­mas ku­ni­gui á au­sá yra ve­ly­ki­nio pa­do­ru­mo ma­tas. Jei bû­tu­me ko­kie ki­ti krikð­èio­nys, by­lo­tu­me tie­siai Die­vui – bet lie­tu­viai su vi­sa­þi­niais ne­si­kal­ba. Kur kas ádo­miau, kai klau­so­vas vir­pa ið ne­kan­tru­mo. Ma­lo­nu­mai ne­bû­tø ádo­mûs, jei pas­kui ne­reik­tø jø at­ pir­ki­në­ti klû­po­mis. Kaip tik to­dël al­ko­ho­lio var­to­ji­mas ir ge­ras sek­sas taip daþ­nai bai­gia­si mal­da prie klo­ze­to. Kaip tik to­dël þmo­nës ir gei­dþia sve­ti­mø pa­slap­èiø. Nes bai­siai sal­du – nors sy­kiu ne­áma­no­mai sun­ku – jas ne­ðio­tis. Ki­ta ver­tus, pa­da­ly­tas sie­los skaus­mas taip pat at­ne­ða ne vien pa­leng­vë­ji­mà. Slap­to­sios nuo­dë­mës – tra­pi vie­ta, á jà ga­li­ ma skau­dþiai kàs­ti. Pa­si­da­lin­ti sa­vo pa­slap­ti­mi – va­di­na­si, kan­triai lauk­ti ið­da­vys­tës. 11

Tai Brað­kës dës­nis. Vi­si va­gia uþ­draus­tas brað­kes: ið sa­vo dar­þo – þa­lias, ið kai­my­no – ki­taip rau­do­nas. Pir­mu at­ve­ju ken­èia þar­nos, an­tru – su­bi­në. Vë­liau brað­kës rû­pi ne­bent pro­tin­goms ðei­mi­nin­këms, ku­rios pi­gias uo­gas su­grû­da á stik­ lai­nius ir nie­kam ne­duo­da iki snie­go pa­si­ro­dy­mo. Nes vis­kas ðiam pa­sau­ly tu­ri bû­ti drau­dþia­ma. Jei vis­kà leis­tum, uþ kà reik­tø baus­ti?.. Jei ne­baus­tum, kas no­rë­tø ma­lo­nu­mø?.. Kai mo­te­rims bu­vo leis­ta my­lë­tis su vy­rais, jie lio­vë­si lan­ dþio­ti á dra­ko­nø irðt­vas ir kars­ty­tis per bal­ko­nus dël jø pa­ lan­ku­mo. Lai­mei, mo­te­rys su­gal­vo­jo leis­ti vy­rams da­ly­vau­ti ðven­ta­me gim­dy­mo pro­ce­se. Ávi­lio­jo á sa­vo pa­slap­tá. Vy­rai di­dþiuo­ja­si, kad ma­to uþ­gin­tus da­ly­kus – bet nu­alps­ta. Kai po­ros san­ty­kiai nesu­si­klos­to, mo­te­rys ra­miau­siai ski­ria­si, o vy­rai þiau­riai ken­èia, nes kar­tu su mo­te­ri­mis ið­ei­na vai­kai. Vai­kai, ku­riuos jie pa­si­gim­dë pa­tys alp­da­mi. Ro­kas ir­gi gim­dë pats. To­dël da­bar nie­ku gy­vu ne­no­ri pa­lik­ ti san­tuo­kos, nes vai­kø jam nie­kas ne­duos. O tu­ri juos du. Ge­ro­kai po vi­dur­nak­èio Ro­kas nu­ë­më ma­no aki­nius ir pa­ste­ bë­jo, kad taip – þymiai þymiai ge­riau. Tuoj slap­ta pri­sie­kiau uþsi­raðyti ope­ra­ci­jai. Pas­kui jis pri­gu­lë man ant ke­liø ir pa­sa­kë: – Jë­zau, tai rei­kë­jo ákal­ti pen­kis alaus, kad pa­si­ryþ­èiau? Su­tri­kau. Ne­tu­rë­jau kur dë­ti ran­kø, to­dël pa­glos­èiau jo plau­kus, jis pa­sa­kë, kad jam tai pa­tin­ka – ir ga­liau­siai de­vy­ ne­rius me­tus gy­va­vu­si ci­ni­kø drau­gi­ja at­si­dû­rë lo­vo­je, kur ðnibþ­dë­jo vie­nas ki­tam au­sin vi­so­kias mei­lias ne­sà­mo­nes ir ki­taip nie­ki­no drau­gi­jos nuo­sta­tas. Dû­sa­vo, glos­ti­në­jo­si ir va­di­no vie­nas ki­tà Zui­kiais. Pas­kui Ro­kas at­ðli­jo, su­si­rû­pi­no, kaip rei­kës gráþ­ti At­gal – ir, pa­pra­ðæs ry­te ne­pa­bëg­ti, uþmi­go. Per­nai ir­gi mie­go­jom vie­no­je lo­vo­je, tik ne­kal­tai ir ne­ty­èia, nes bu­vom gir­tes­ni nei ðliu­rës. Kai ry­te su­si­vo­kiau esan­ti ne 12

na­mie, ið­bë­gau ne­at­si­suk­da­ma. Pas­kui, þi­no­ma, grau­þiau­si, kad pra­lei­dau pro­gà pa­ma­ty­ti, kaip vy­ras, ku­rio vien ið prin­ ci­po ne­my­liu, at­ro­do nuo­gas. Uþtat ið ðal­dy­tu­vo pa­vo­giau alaus. Ry­tà Ro­kas klau­si­në­jo, kà gal­vo­ju. Kà gal­vo­jau? Gal­vo­jau, kad ne­ti­kë­tai pra­tæ­siau sà­ra­ðà, ir ta min­tis man at­ro­dë þiau­ riai pa­ra­dok­sa­li: vy­ras, ku­rá ði­tiek me­tø die­vi­nau taip, jog net ne­drá­sau átrauk­ti á po­ten­cia­liai nuo­sa­vø ko­lek­ty­và, stai­ga kuk­liai pri­sið­lie­jo gë­dos sà­ra­ðo ga­le. Juk mes, mo­te­rys, vi­sa­da ðiek tiek gë­di­ja­mës sa­vo sek­su­al­i­niø ga­liø áro­dy­mo lo­vo­je. Þino­ma, ne­sa­kiau jam ðito. Pas­kui mes pus­ry­èia­vom ka­vi­nai­të­je, su­tri­kæ þiû­rë­jom kaþ­kur pro ða­lá ir gë­rëm alø, kad kuo il­giau bû­tu­me gir­ti ir uþ nie­kà ne­at­sa­kin­gi. Ka­dai­se nuo­lat pus­ry­èiau­da­vom pi­ gio­se ka­vi­nai­të­se – ta­da ne­tu­rë­jom pi­ni­gø ir ið­ti­sas va­lan­das ma­ri­nuo­da­vom vie­nà juo­dos ka­vos puo­de­liu­kà; da­bar mes pi­ni­gø tu­rë­jom aps­èiai, bet vis tiek slë­pë­mës ka­vi­nai­të­je su plast­ma­si­në­mis ser­ve­të­lë­mis – gal­bût dël to, kad bû­tu­me ar­èiau lai­ko, ku­ris bu­vo vien mû­sø, kai mums ne­rû­pë­jo nei þmo­nos, nei vai­kai, o bai­siau­sias da­ly­kas, ku­rá rei­kë­jo ið­lai­ky­ti, bu­vo is­to­ri­jos eg­za­mi­nas. Tà­ryt Ro­kas ner­vin­gai su­kio­jo sa­vo ves­tu­vi­ná þie­dà, ðvei­të sil­kæ su bul­vë­mis ir ne­rið­liai aið­ki­no, kad tai pir­mas kar­tas, kai jis pa­nie­ki­no ðvent­van­de­niu ap­kra­pin­tus san­tuo­kos áþa­dus. Pas­kui pa­siû­lë man dvi­de­ðimt li­tø uþ tak­si. Pa­ë­miau. – Tai iki ki­tø me­tø, – mos­te­lë­jau ran­ka, lip­da­ma á au­to­mo­ bi­lá, o jis nu­ëj­o pirk­ti ðu­niui mais­to. Ma­ne vi­sa­da glu­mi­na, kad tra­gið­ki gy­ve­ni­mo po­sû­kiai de­ ko­ruo­ja­mi ab­so­liu­èiai bui­ti­në­mis de­ta­lë­mis – to­kio­mis, kaip mels­vos ko­ji­nës ar ðuns ka­ku­tis ant grin­dø. 13

Be to, man keis­ta ðtai kas: kaip vi­sai ne­reikð­min­gi da­ly­kai me­tø me­tais raiz­go­si ka­þin ko­kio­se pa­sà­mo­nës pa­lë­pë­se, kol vie­nà die­nà ta­ve pri­tren­kia pa­no­së­je su­la­po­jæs ba­o­ba­bas. Ar ga­lë­jau nu­tuok­ti, kad an­glø kal­bos pa­skai­to­je pa­si­ro­dæs aro­ gan­tið­kas ðlykðt­ber­nis po de­vy­ne­riø me­tø globs del­nais ma­no vei­dà ir ðnabþ­dës „zui­ki“?.. Ir að ne tik ne­si­juok­siu jam á akis, bet gau­sy­bæ die­nø po to al­pë­siu ið tau­raus jau­du­lio, nes juk rei­kia dar su­gal­vo­ti ði­taip: zui­ki!.. nu­spė­ti at­ei­tį iš del­no ne­tek­ti žado liū­dė­ti ne­ti­kėti kal­bėti kal­ba ku­rios li­kučiai vis dar ant liežuvio ga­liu­ko me­daus sko­nis be­veik pa­našus į šnabž­de­sį į snie­go al­sa­vi­mą

Te­ofi­lis ðio­mis die­no­mis vaikð­ti­në­ja liûd­nas ir vi­sai ne­siû­lo sek­so. To­dël pyks­tu. Kaip jis ne­su­pran­ta, kad vie­nin­te­lis gin­ klas prieð ma­no pra­ei­tá – ga­li­my­bë uþ­si­im­ti su ma­nim sek­su? Bet Te­ofi­lis yra ðiuo­lai­ki­nis vy­rið­kis, o tai reið­kia, kad jis gu­li, o mo­te­rið­kë ant jo li­pa. Ne­pa­tin­ka man to­kie da­ly­kai, man ap­skri­tai vis­kas ðia­me gy­ve­ni­me ne­pa­tin­ka. Pa­var­gau nuo þmo­niø ke­lia­mo triukð­mo. Bet kai man li­pa ant gal­vos rei­ka­ lau­da­mi pla­nø, ap­ra­ðy­mø, sce­na­ri­jø, mo­no­lo­gø ir dia­lo­gø, ko­rek­tû­rø ir spau­dos ma­ke­tø – að dar ga­liu pa­bëg­ti. Bet kai par­ei­nu na­mo ir èia tu­riu su­þi­no­ti, kaip dai­nuo­ja­ma, ðo­ka­ma, pie­ðia­ma, re­mon­tuo­ja­ma, ke­pa­ma fo­li­jo­je ir san­da­ri­na­ma lip­ 14

nia juos­te­le – pa­bëg­ti ne­ga­liu. Ne­bent vie­nai va­lan­dai uþ­si­ da­rau vo­nio­je. Te­ofi­lis vis klau­si­në­ja, ko­dël að tiek mau­dau­si. Ko­dël, ko­dël! – to­dël!.. Su­ra­ðiau vi­sus skun­dus ir nu­siun­èiau bi­èiu­lei, kartu kvies­ da­ma ið­mes­ti Po Bur­ne­læ. La­bai juo­kin­gas po­sa­kis, nes kas ðiais lai­kais me­ta tik po vie­nà? Ið­me­tëm po pu­sæ lit­ro, to­dël na­mo va­þia­vom ðvep­lai. Kai ið­ge­ri, vi­sa­da pa­si­da­ro daug links­ miau. Uþ­tat pas­kui bu­vo pik­tas Te­ofi­lis: að jam pra­ne­ðiau, kur së­dim, o jis at­va­þia­væs pa­bu­èia­vo du­ris – ir vis­kas tik to­dël, kad bu­vom pas­ku­ti­nës lan­ky­to­jos, pro þa­liu­zes mû­sø ne­si­ ma­të, o du­rys jau uþ­ðau­tos, ir te­le­fo­nas ap­mi­rë, þo­dþiu, toks nesu­si­pra­ti­mas ið­ëjo. Taip ir ban­dþiau pa­aið­kin­ti, tik ne­la­bai rið­liai, bet Te­ofi­lis ty­lom pa­da­vë man karð­to mais­to ir oriai ðyp­so­da­mas nu­ë­jo gul­ti. Jam kaþ­ko­dël pa­tin­ka, kai laks­tau su drau­gë­mis, nes jis ta­da ap­si­me­ta, kad áta­ri­në­ja ma­ne laks­tant Su Drau­gais. Tik da­bar ne­pri­si­me­nu, kà þai­dþia, kai ið­ties laks­ tau su drau­gais, bet tur­bût klau­sia, ar pa­si­dul­ki­nau, ir sa­ko, kad su­si­ras mer­gà. Sma­gus tas ma­no Te­ofi­lis. Tik ne­sa­ky­kit jam, kad jis „ma­no“, nes jis Nie­kie­no. Uþ­tat ry­te pra­bu­dau sep­tin­tà ir la­bai smar­kiai svars­èiau, ar rû­ky­mas dar áei­na á ma­no gy­ve­ni­mo pri­ori­te­tus, nes at­ ro­dë, kad ne­be­áei­na. Ni­ko­ti­no pa­gi­rios kur kas ðlykð­tes­nës uþ al­ko­ho­li­nes, þi­no­te tai? Bet ne­rû­ky­ti pa­vy­ko maþ­daug iki penk­tos, nes pas­kiau su­si­ti­kau su Glianc (taip ru­sai sa­ko) þur­na­lo sa­vi­nin­ke, ku­ri no­rë­jo ma­ne pa­vers­ti jo re­dak­to­re. Gal­vo­je su­konst­ra­vau nuo­sta­bø keiks­ma­þo­dþiø tri­aukð­tá, sim­bo­li­zuo­jan­tá ne­ti­kë­tus gy­ve­ni­mo vin­gius, ir grie­biau­si ci­ga­re­tës. Po­nia Ema pa­slau­giai pa­siû­lë vy­no, ir að tuoj pat ap­gir­tau – la­biau­siai dël þa­da­mo al­gos dy­dþio. Kai vis­kà ap­sa­kiau Te­ofi­liui, jis vi­sai nu­liû­do. Gal dël to, kad uþ­dirb­èiau dau­giau nei jo ir ma­no al­gà da­bar kar­tu su­ dë­jus. Gal dël to, kad mû­sø tar­ny­bi­nis ro­ma­nas baig­tø­si ir ne­aið­ku, ar pra­si­dë­tø koks ki­tas. O gal dël to, kad toks dar­bas 15

mus aki­mirks­niu nu­svies­tø á skir­tin­gus so­cia­li­nius sluoks­nius, kur vie­no­je laip­ti­në­je su­kio­tø­si il­ga­ka­sis me­ta­lis­tas, o ki­to­je – ðleikð­èiai ma­din­ga re­dak­to­rës fi­gû­ra. Pas­kui ið­au­ðo Kiau­ði­niø Ry­tas. As­me­nið­kai man Ve­ly­kos ne­ tu­ri jo­kios pra­smës, nes kiau­ði­niø ne­val­gau, o ri­di­në­tis sau­lu­ të­je ir ger­ti ga­li­ma bet ku­rià ki­tà pa­va­sa­rio die­nà. Bet þmo­nës ðven­èia, ir að ne­su koks þvë­ris. Juk rei­kia pa­lai­ky­ti iliu­zi­jà, kad vis­kas ðia­me pa­sau­ly­je te­bë­ra ge­rai, bent jau dël vai­kø. Ma­ri­ja – pri­min­siu, ma­no vai­kas ið pir­mos san­tuo­kos – jau vi­sà më­ne­sá siau­të­ja pas Ma­mu­læ, t. y. ma­no ma­mà. Èia yra so­das, dvi ka­tës ir ðuo. Mes at­si­tem­pëm dar vie­nà ðu­ná, nes Te­ofi­lio të­vai ið­vy­ko sau, o ke­tur­ko­já pa­li­ko mums. Ðuo – ne ka­të, já rei­kia ve­dþio­ti, ir ne­ga­li ne­kreip­ti dë­me­sio, net jei tai toks men­kas gy­vis kaip ðis, ku­rá Te­ofi­lis ra­do dre­ban­tá laip­ ti­në­je prie ra­dia­to­riaus ir par­ne­ðë të­vams, kai dar su ma­nim nei gy­ve­no, nei bu­vo pa­þás­ta­mas. Dël to að já ir my­liu: jis ren­ ka laip­ti­në­se ðu­nis ir per­ka gë­les, ku­rioms rei­kia pa­gal­bos. Vi­sos mû­sø bu­to (ne mû­sø, mes tik nuo­mo­jam) pa­lan­gës ap­sta­ty­tos va­zo­në­liais su ken­èian­èiais au­ga­liu­kais – tik triû­sà ne vi­sad vai­ni­kuo­ja sëk­më, nes par­duo­tu­vës spe­cia­li­zuo­ja­si kan­kin­ti au­ga­lus ir tà at­lie­ka ypaè to­bu­lai, o be to, að tu­riu dvi ka­tes, ku­rios gy­dy­mà su­pran­ta grieþ­tai chi­rur­gið­kai. Ðtai to­dël að nie­ko ðiam gy­ve­ni­me taip ne­no­riu, kaip nuo­sa­vo so­do, ku­ria­me tilp­tø ir ka­tës, ir ðu­nys, ir aug­me­ni­ja, uþ­tat lik­tø lais­vos pa­lan­gës, nes ant pa­lan­giø mëgs­tu së­dë­ti að. To­dël nu­ta­riu: ei­siu dirb­ti po­niai Emai, gau­siu daug pi­ni­gø ir nu­si­pirk­siu na­mà. Ðian­dien no­rë­jau sirg­ti, bet ne­pa­vy­ko, nes rei­kë­jo ei­ti á dar­ bà – bet nie­ko ne­pa­vy­ko ir èia, nes dar­be su­sir­go tech­ni­ka, ir að nie­ko ne­nu­vei­kiau. Uþ­tat va­ka­re su Te­ofi­liu nu­dû­mëm á Kai­mà – taip mes va­di­na­me to­kià mai­ti­ni­mo ir gir­dy­mo vie­tà, 16

ku­ri man në kiek ne­pa­tin­ka, ypaè kai ið­ëjo ge­ra­sis bar­me­nas, bet uþ­tat to­ji vie­ta ne­to­li na­mø, to­dël du bo­ka­lai at­ro­do ne to­kie grës­min­gi. Tai ðtai, be­së­dint Kai­me, bu­vo toks nuo­ty­kis: ëjau á tu­a­le­tà. Jis bu­vo uþ­ra­kin­tas, ða­lia bû­ria­vo­si pa­si­pik­ti­nu­sios da­mos, o vi­du­je kaþ­kas mal­da­vo ei­ti rû­ky­ti sy­kiu. Die­va­þi, kar­tais imi il­ gë­tis lai­kø, kai mo­bi­lie­ji te­le­fo­nai tar­na­vo svar­biems rei­ka­lams, nes ta­ri­fas bu­vo Du Li­tai. Mer­gi­na at­si­pra­ði­në­jo, ákal­bi­në­jo, aða­ro­jo, o ga­liau­siai pa­klau­së: „Tai að tau atv­ra­ti­tel­na, jo?“ – ir nu­ti­lo. Pas­kui kal­bë­jo vien an­glið­kai, o mes bel­dëm á du­ris ir grau­dþiai ki­ke­nom – juk at­ëjom su rei­ka­lu! Ta­da áë­jo di­de­lë, gal dvie­jø met­rø ûgio mer­gi­na, pa­sa­kë mums Ððð, pri­dë­jo au­ sá prie du­rø, o pas­kui kon­sta­ta­vo: „Nie­ko ne­bus. Èia il­gam, rei­kia lauþt du­ris.“ Ga­din­ti Kai­mo in­ter­je­ro ne­no­rë­jom, to­dël pa­si­do­më­jom, kaip at­ro­do vy­rø tu­a­le­tas ið vi­daus. Pas­kui að grá­þau prie sta­liu­ko ir pa­lei­dau Te­ofi­lá, nes jau try­pë, taip pat no­rë­da­mas ap­þiû­rë­ti vy­rø tu­al­e­tà ið vi­daus. Vis dël­to keis­tos ðiuo­lai­ki­nio ben­dra­vi­mo for­mos. „Að tau atv­ra­ti­tel­na?“ – ar­ba „Tai ne­ðlykð­tus ma­no uþ­pa­ka­lis, kà?“ – o taip klau­së mer­gi­na ið lie­tu­við­ko por­no, ku­rá Te­ofi­lis anà­dien ap­ti­ko in­ter­ne­te, ir mes vi­si pa­si­þiû­rë­jom. Ar jûs ma­tët?.. Pir­miau­sia mer­gio­të gu­lë­jo kaip mal­ka. Jos kû­nas mir­gë­jo vio­le­ti­niais ðe­ðë­liais, ma­tyt, nuo te­le­vi­zo­riaus. Jau­nuo­lis pa­ ban­dë nu­smauk­ti si­jo­nà – ir tuo­met ji pa­si­tei­ra­vo apie uþ­pa­ ka­lio ke­lia­mà áspû­dá. Jis kaþ­kà su­mur­më­jo ir pa­ban­dë at­seg­ti lie­me­nu­kà. Ne­pa­vy­ko. Ta­da vël grie­bë­si si­jo­no. Mer­gi­na bu­vo su pëd­kel­nëm ir vir­ve­li­nëm kel­ni­këm. Rei­kia pa­ste­bë­ti, tas uþ­pa­ka­lis bu­vo ápras­tai lie­sas. „Skau­da“, – su­cy­pë mer­gi­na, kai pro­ce­sas ga­liau­siai bu­vo pra­dë­tas. „Ma­tyt, ne­su­drë­ko“, – ðia­pus pa­ko­men­ta­vo Te­ofi­lis. Ta­èiau ið por­nog­ra­fi­nës ak­ro­ ba­ti­kos ið­ëjo ðnipð­tas: uþ­so­din­ta ant ke­liø mer­gi­na su­py­ko ir pa­reið­kë: „Ne­mo­ku að taip. Ar ne pa­pras­èiau raè­kom?“ – ir tuoj bu­vo pa­sta­ty­ta ke­tur­pës­èia. Dar po ke­liø po­zø tas asi­ 17

las nu­si­ropð­të ir at­ki­ðo ka­me­rai nykð­tá. Aki­vaiz­du, fil­ma­vo slap­ta. – Ei­nam pa­rû­kyt? – tuo­met pa­klau­së ma­no (at­si­pra­ðau, nie­ kie­no) in­ter­ne­ti­nës por­nog­ra­fi­jos spe­cia­lis­tas, ir mes ið­sliû­ki­ nom á ko­ri­do­riø. Að ty­lë­jau. Siurb­èio­jau ar­ba­tà. Jis pa­si­tei­ra­vo, ar su­si­jau­di­nau, ir að oriai at­sa­kiau, kad màs­tau. La­bai pik­ti­nau­si jau­nuo­liu. Drauge svars­èiau: ko­dël að tai þiû­rë­jau? Ko­dël ne­spjo­viau á vaiz­duok­lá? Ko­dël ne­su­mu­ ðiau Te­ofi­lio uþ da­ly­ki­nes pa­sta­bas? Kur ma­no mo­te­rið­kas so­li­da­ru­mas su varg­ðe mer­gi­na, ku­rià pa­sta­to Raè­kom prieð vi­sà in­ter­ne­ti­næ ben­druo­me­næ?.. Kur sek­so ðven­tu­mas ir pa­slap­tis? Dël Die­vo! O gal mo­ra­lu ste­bë­ti ki­tø þmo­niø nuo­gy­bæ? Juk mes vi­sos nuo­gos, tik dar ne vi­sos ið­prie­var­tau­tos. Ðtai par­duo­tu­vës it su­si­ta­ru­sios pra­ne­ða apie nuo­lai­das, ið­reng­da­mos re­kla­mi­nes mo­te­ris. Nuo­ga­liai re­kla­muo­ja vis­kà: kve­pa­lus ir ka­và, te­le­ fo­nus ir ðam­pû­nus. Ðiais lai­kais në­ra nie­ko la­biau ið­sta­ty­to ap­þiû­rai nei mo­ters kû­nas – bet pa­ti mo­te­ris á sa­vo kû­nà jo­ kiø tei­siø ne­tu­ri. Mes pri­va­lom bû­ti am­þi­nai jau­nos, am­þi­nai liek­nos, am­þi­nai sek­su­a­lios – pa­gal vie­nà mo­de­lá, ku­rá bru­ka ir bru­ka to­kie Glianc. Anks­èiau, kai ma­ne kvies­da­vo fo­to­se­ si­jai, að su­si­gûþ­da­vau ið siau­bo – bet re­zul­ta­tas bû­da­vo vi­sai gra­þus. Tik vë­liau su­pra­tau: vis­kà da­ro Fo­to­ðo­pas. Anot ma­no vie­nos bi­èiu­lës, kai ápran­ti prie sa­vo por­tre­to, ten­ka ið­mes­ti veid­ro­dþius. O juk á sa­vo snu­ká de­ra þiû­rë­ti fi­lo­so­fið­kai: jis raukð­lë­ja­si. Man tuoj tris­de­ðimt, ir lip­da­ma ið vo­nios að bû­nu pri­vers­ta su­vok­ti, kad ga­liu kiek tik no­riu svai­èio­ti, jog nu­ me­siu, pa­vyz­dþiui, að­tuo­nis ki­log­ra­mus – bet net nu­me­tu­si te­be­tu­rë­siu ir tà pa­tá ce­liu­li­tà, ir tas pa­èias driû­þes, o pa­pai tik­rai ne­pa­kils, prieðingai, ka­bës be­jë­giai it ið­skalb­tos ko­ji­ nës. Jau nie­ka­da ne­be­svai­gin­siu sve­ti­mø vy­rø, ási­sprau­du­si á plau­ki­mo kos­tiu­mà – tai fak­tas. Man be­veik tris­de­ðimt, ir 18

að ne­be­tu­riu lai­ko re­pe­tuo­ti gy­ve­ni­mà: da­bar jau tu­riu ið­ties gy­ven­ti. Ne­be­ga­liu ti­kë­tis, kad dar vis­kas Prieð Akis, nes tuoj bus Uþ Nu­ga­ros – luk­tel­siu dar kiek ir jau nie­ko ne­be­ ið­gim­dy­siu. Ir ne­be­ga­liu më­ty­ti vy­rø kai­rën ir de­ði­nën vos pri­si­ma­ta­vu­si, nes kuo dau­giau vy­rø, tuo men­kes­në dva­si­në pu­siau­svy­ra – o mo­te­ris su ce­liu­li­tu jau pri­va­lo bû­ti sta­bi­li. Rei­kia su­si­tai­ky­ti, kad min­tis „bû­siu plo­na ir gra­þi – ir ap­ suk­siu jam gal­và“ pri­klau­so pa­aug­lës re­per­tu­a­rui. Man ne ðe­ðio­li­ka, man – tris­de­ðimt. Ir kar­tais gai­la, kad dar ne ðe­ðias­ de­ðimt, nes tuo­met gal pa­ga­liau ið ma­næs ne­be­rei­ka­lau­tø, kad tilp­èiau á vai­kið­kus dra­bu­þius ir ap­si­mes­èiau, jog te­be­su þa­vi pa­aug­lë su ka­sy­të­mis. Þi­no­ma, ðiais lai­kais nie­kas ne­átai­ko á sa­vo am­þiø: pri­da­þy­tos ke­tu­rio­lik­me­tës stai­po­si þur­na­lø vir­ ðe­liuo­se, vai­din­da­mos Fem­mes Fa­ta­les, o bran­dþios mo­te­rys ið vi­sø jë­gø vai­di­na pa­aug­les. Anks­èiau ma­ne nu­sa­ky­da­vo taip: „23 me­tø mo­te­ris.“ Da­bar sa­ko: „30 me­tø mer­gi­na.“ Ne­ truks at­ei­ti lai­kas, kai ir pen­kias­de­ðimt­me­tës bus Mer­gi­nos. O að ne­no­riu bû­ti mer­gi­na, ne­no­riu ro­dy­ti bam­bos ir ti­kë­ti, kad tik mo­kyk­li­nës mei­lës ver­si­ja yra tei­sin­ga. Da­bar no­riu bû­ti tris­de­ðim­ties, o pas­kiau – ke­tu­rias­de­ðim­ties ir taip to­liau, uþuot vi­sà lai­kà bu­vu­si Mer­gi­na, o pas­kui – ið­kart Nu­ra­ðy­ta. Ne­no­riu va­ka­rais kam­ða­lio­ti vy­no bu­te­liø, klau­sy­ti se­niai at­gy­ve­nu­sios mu­zi­kos ir aða­rin­gai gal­vo­ti apie mei­læ, ku­ri ëmë ir pa­si­bai­gë, nors bu­vo to­kia aist­rin­ga ir daug tei­sin­ges­ në nei da­bar­ti­nës mei­lës, ku­rios knar­kia prie te­le­vi­zo­riaus ir ke­pa fo­li­jo­je við­tas. O juk við­ta fo­li­jo­je, blai­viai màs­tant, yra kur kas ge­riau nei ne­si­liau­jan­ti at­gai­la uþ per­mie­go­ji­mà su ve­du­siu vy­ru. Be­je, anà­dien skam­bi­no ið to­kio þur­na­lo, no­rë­jo in­ter­viu. To þur­na­lo he­ro­jës vi­sa­da bû­na ið­si­pus­èiu­sios lyg á lab­da­ros ren­ gi­nius, to­dël að ið­si­trau­kiau pa­pras­tus dry­þuo­tus marð­ki­nius. Tai bu­vo pro­tes­to ak­ci­ja. Ir ið­siun­èiau po­niai Emai laið­kà: bû­ti 19

re­dak­to­re að at­si­sa­kau. Mo­ty­vas? – nie­ka­da ne­my­lë­siu ði­to Glianc vi­sa ðir­di­mi. Að ne­su Glianc, tað­kas. O jei rim­tai?.. Na, vi­sø pir­ma – að tik­rai ne­su Glianc. An­tra, ne­no­riu uþ tûks­tan­èius li­tø ti­kë­ti, jog Glianc ra­ðo apie San­ty­ kius, kai ið­ties ra­ðo apie tai, kaip nu­siøs­ti jau­ni­kai­èio sta­liu­kui kok­tei­lio (t. y. kaip já nu­gir­dy­ti) ir kaip pas­kui pa­si­dë­ti ko­jas jam ant au­sø (t. y. kaip bû­ti ið­dul­kin­tai). O tre­èia – ir vi­sø svar­biau­sia – að ne­no­riu ið­duo­ti sa­vo vai­ko. Að já tiek lai­ko kvie­èiau at­ei­ti, o da­bar uþ­da­ry­siu du­ris ir sa­ky­siu „pa­lauk, ma­my­të uþ­si­ëm ­ us“? Nie­ko pa­na­ðaus: vai­ko að no­riu la­biau. No­riu pai­sy­ti gam­tos, o gam­ta ma­no vi­du­je sa­ko: gim­dyk da­bar! kuo grei­èiau! Te­ofi­lis ir­gi su­tin­ka, kad jau esu pa­kan­ka­mai se­na to­kiam rei­ka­lui. Ne­sa­kau, kad jis no­ri vai­ko – nes ap­skri­tai ne­su­pran­ ta, ar ko no­ri ðiam gy­ve­ni­me, to­dël spe­cia­liai ne­si­sten­giam, bet sa­kom, kad tas vai­kas ga­li at­ei­ti, jei uþ­si­ma­nys. Tik jis ne­ at­ei­na ir ne­at­ei­na, o að lau­kiu ir lau­kiu, ir jau be­veik ti­kiu, kad ma­no amþiaus mo­te­ris – ne­be toks pa­pras­tas me­cha­niz­mas, kad áki­ðo, ið­trau­kë – ir jau va­ryk gim­dy­ti.

Pra­bu­dau pa­ry­èiais. Kaþ­kur, pra­na­ðau­da­ma la­biau lap­kri­tá nei ba­lan­dá, dro­viai krank­te­lë­jo var­na. Man pa­tin­ka var­nos. Ge­ras þen­klas, kai ma­tau var­nà ar gir­dþiu, kaip ji krebþ­di­na sto­go skar­das – kaip tik dël to nuo­mo­juo­si bu­tus tik vir­ðu­ti­ niuo­se aukð­tuo­se. Vi­sa ne­lai­më, kad ðiais lai­kais taip sun­ku su­pras­ti, kas yra ge­ras þen­klas, o kas – blo­gas. Be­pi­gu Kas­ta­ ne­dos dë­du­liui, ku­ris ei­na per dy­ku­mà ir kal­ba­si su skys­tais au­ga­liu­kais, ir ap­si­ri­jæs gry­bu­kø vi­sur ma­to þen­klus. Dy­ku­ma ne­si­kei­èia, bet mies­tas kei­èia­si kas­dien. Èia ki­ti þen­klai, ir net pa­te­kæs á pa­tal­pà, virð ku­rios du­rø uþ­ra­ðy­ta „Kep­ti við­èiu­kai“, ne­ga­li bû­ti ga­ran­tuo­tas, ar ten në­ra ­dë­vë­tø rû­bø krau­tu­vës. Kà jau kal­bët apie dan­go­rai­þius, ku­rie taip ir dygs­ta ðia­pus 20

ar ana­pus Ne­ries. Të­ra vie­nin­te­lë vie­ta, kur dar ga­li su­si­kal­ bë­ti – to­kie laip­tai prie Vil­ne­lës, bet juk ne­ga­li ten laks­ty­ti kas­dien. O kas nu­ti­ko se­na­mies­èiui?.. Anks­èiau ei­da­vai pro ða­lá ir ma­ty­da­vai, kas ant pa­lan­giø su­si­dë­jo kað­to­nus, kie­no kak­tu­sui ðim­tas me­tø ir ku­rios du­rys skleis ma­no vai­kys­tës rû­sio kva­pà. Da­bar – ið­vien plas­ti­ki­niai lan­gai ir kon­to­ros. Pa­me­nu, kar­tà ëjau bokð­to link, ir ða­lia ðiukð­lia­dë­þës së­dë­jo be­na­mis vai­ki­nu­kas su blok­no­tu ir ka­ti­nu ant ke­liø. Að pa­sa­ kiau Ki­ci Ki­ci, mes vi­si nu­si­ðyp­so­jom ir die­na bu­vo pui­ki. O da­bar to­kiø da­ly­kø ne­be­nu­tin­ka. Net ka­ti­nai ap­lei­do gat­ves ir kon­tei­ne­rius, ir nie­kur ne­be­uþuo­si jø pa­lik­tø pra­ne­ði­mø, ir að vis re­èiau su­pran­tu, ar var­nos at­ne­ða ðvie­þià il­ge­sá, ar tà se­nà, ku­ris gal­bût ir ne­be­gy­vas. Zui­ki... Ro­kas bu­vo vie­nin­te­lis ma­no vy­ras, su ku­riuo nie­ka­da ne­ si­my­lë­jau. Vie­nin­te­lis, ku­rio nie­ka­da ne­si­sten­giau pa­mirð­ti; jis vi­sa­da bu­vo ða­lia, kar­tais ðiek tiek ato­kiau – bet net ar­ðiau­siai su­si­py­kæ mes va­lan­dø va­lan­das kal­bë­da­vom te­le­fo­nu, rie­da­ vo­mës it ðu­nys kai­mo gat­ve­lëj, raus­da­vom spàs­tø duo­bes ir ka­lëm þo­dþiø kry­þius – bet nie­kaip neat­si­plëð­da­vom vie­nas nuo ki­to. Mes my­lë­jom vie­nas ki­tà ne­pa­liau­ja­mais gin­èais, ir tai bu­vo to­kia ne­ap­rë­pia­ma lais­vë! Tik prieð po­rà me­tø Ro­kas pri­si­pa­þi­no, kad tuo­met be­pro­ tið­kai ma­ne my­lë­jo. Kad oriai sau­go­jo sa­vo mei­læ kaip di­de­læ jam pa­ti­kë­tà pa­slap­tá, ir jam pa­ti­ko, kad to ne­þi­no­jau. La­bai no­rë­jo ma­ne kon­tro­liuo­ti: jam at­ro­dë – ir da­bar dar at­ro­do – jog að ra­ga­na, ga­lin­ti já nu­si­ves­ti kur pa­no­rë­jus, o jis ne­no­rë­jo, kad nu­si­ves­èiau kur nors, kur jam gal ne­pa­tiks bû­ti – to­dël jis ma­ne ap­len­kë, ma­ne pa­li­ko, ir mes abu at­si­dû­rë­me ten, kur nei vie­nam bû­ti ne­pa­tin­ka. Ðtai kaip vis­kas nu­ti­ko. Suþino­jus iðkart ap­si­ver­kiau, nes tai bu­vo vy­ras, ku­ris ga­ 21

lë­jo pa­keis­ti ma­no li­ki­mà, bet ðtai ne­pa­kei­të. Að ir­gi já slap­ta my­lë­jau – kaþ­kaip oriai, grakð­èiai, ðiek tiek ið­kreip­tai – bet tur­bût my­lë­jau. Da­bar gal­vo­ju, kad mu­du vie­ni­jo du da­ly­kai: pai­nios ið­ga­ làs­tø þo­dþiø kon­struk­ci­jos ir no­ras ne­at­ro­dy­ti tuo, kas esi. Ar rei­kia ste­bë­tis, kad að ta­pau ra­ðy­to­ja, o jis – po­li­ti­ku?.. ne­be­tu­riu gin­klų ir ne­ži­nau kur pa­suk­ti pri­ėjus kryž­ke­lę ka­dais ap­kur­tęs nuo me­džių oši­mo iš pas­ku­ti­nių­jų įsi­tvėriau ta­vęs nes ry­tas bu­vo kvai­les­nis už va­ka­rą Ki­tas ry­tas – vi­sa­da pats blo­giau­sias, nes vi­sa­da at­ro­do, kad kas nors tu­rë­tø keis­tis – bet juk ðá­kart nie­kas ne­si­keis. Aið­ku, gy­ve­ni­me vis­ko pa­si­tai­ko, bet... To­dël ge­riau­sia to­kià die­nà pra­ger­ti. Nie­ko, sa­kiau sau, ry­toj jau bus pa­pras­èiau, o po­ryt gy­ve­ni­mas vël ma­ne ásuks á dar­bus, ir mes vël pa­si­ma­ty­sim po me­tø ar ke­le­riø, kaip ápras­tai. Kai þmo­na ið­va­þiuos ir jam bus tie­siog nuo­bo­du. Bet at­ëjus ry­to­jui pa­aið­kë­jo, kad pra­ger­tos die­nos ne­skai­ èiuo­ja­mos. Vis gal­vo­jau, kaip èia ið­ëjo? Gal­bût tai kaþ­kà reið­ kia, ir tu­rë­tø bû­ti pa­aið­ki­ni­mas – bet kuo dau­giau svars­èiau, tuo ma­þiau ga­lë­jau kà nors su­pras­ti, tik no­rë­jau, kad jis vis­kà me­tæs at­bëg­tø vël glob­ti ma­no vei­do sa­vo del­nais. O pas­kui pa­ra­ðiau jam laið­kà. Pra­dþio­je gal­vo­jau, kad ne­ ra­ðy­siu, bû­siu ori ir pa­bë­gu­si – bet ëmiau ir pa­ra­ðiau. Ko­dël tu­rë­jau to ne­da­ry­ti? Juk tai ne tas at­ve­jis, kai pla­nuo­ja­mas ro­man­tið­kas ho­ri­zon­tas. Dël Die­vo, jis tu­ri du vai­kus!.. Tuo la­biau, kad tai, kas nu­ti­ko – nu­ti­ko be jo­kios prieþas­ties. Ly­giai taip pat ga­lë­jo ir ne­nu­tik­ti, to­dël në­ra ko suk­ti gal­vos. Am­þiaus trû­ku­mas: á ðlykð­èius da­ly­kus ne­be­re­ag ­ uo­ji, uþ­tat ge­ri ið­mu­ða ið vë­þiø. Am­þiaus pri­va­lu­mas: jau þi­nai, kad vis­kas 22

pra­ei­na. Nes taip jau yra: pa­ga­liau su­pra­tau, kad tai ávy­ko, ir tiek. Ga­lë­jo ir ne­ávyk­ti. Ki­taip ta­riant: na ir kas? Tai bu­vo toks keis­tas lai­kas. Kos­tas, ma­no ant­ra­sis vy­ras, dar gy­ve­no ma­no bu­te, nes ne­tu­rë­jo kur dë­tis. Jam bu­vo skir­ta so­fa vir­tu­vë­je. Ry­tais þiû­rë­da­vau á jo ið­dri­ku­sias gar­ba­nas ant pa­gal­vës ir gal­vo­da­vau: ko­ká gai­les­tá su­ke­lia vy­ras, ku­rio ne­be­no­ri my­lë­ti. Tais ry­tais net ne­kais­da­vau vir­du­lio, nes uþ­vi­ræs jis tra­gið­kai spie­gia ir vi­sus pa­þa­di­na – o man bû­da­vo taip ge­ra ap­si­mes­ti, kad gy­ve­nu vie­na. Vos pra­bu­dæs Kos­tas ájung­da­vo ra­di­jà – ar­ba dar blo­giau: sa­vo gi­ta­rà. Ne­ga­lë­da­ vau pa­kæs­ti, kaip jis kin­kuo­da­vo sa­vo ðvie­sio­mis ka­so­mis ir á tak­tà plek­ðë­da­vo ba­sa pë­da. Jo mu­zi­ka, þi­no­ma, ge­nia­li, bet juk ne­ga­li nuo­lat gy­ven­ti gim­dyk­lo­je. Tas bu­tas bu­vo vie­no kam­ba­rio, pa­pras­tas bu­tas de­vin­ta­me aukð­te, po kiau­ru sto­ gu. Nu­omà mo­kë­jau vien að. Ne­bent þodþius „my­liu ta­ve“ lai­ky­tu­me tam tik­ra va­liu­ta. Mo­te­rá ne­sun­ku uþ­mig­dy­ti pa­þa­dais – ypaè kai ji jau­èia­si ið­se­kin­ta sa­vo vie­ni­ðu­mo. Pa­ban­dþiau pra­bus­ti – ir kà pa­ma­ èiau? – ap­ðniaukð­tà vi­ryk­læ, ne­skalb­tø ko­ji­niø krû­và ir in­dus plau­tu­vë­je. Kai po dar­bø gráþ­da­vau na­mo, ma­þiau­siai no­rë­ da­vau im­tis na­mø ruo­ðos, ypaè kai ðiais ly­èiø ly­gy­bës lai­kais na­mie tu­pi­në­jo as­muo, ku­ris tu­rë­jo ran­kas ir ga­lë­jo tai at­lik­ti, nes á dar­bà ne­ida­vo, tik pri­tû­pæs prie kom­piu­te­rio ra­ði­në­da­ vo ver­slo pla­nus, pa­vyz­dþiui, kaip uþ­veis­ti ha­liu­ci­no­ge­ni­niø gry­bø plan­ta­ci­jà. Mie­los mo­te­rys, rim­tai sa­kau: uþ­draus­ki­te sa­vo su­tuok­ti­niams skai­ty­ti Kas­ta­ne­dà! Þodþiu, daþniau­siai tris die­nas pro­tes­tuo­da­vau, bet pas­kui ne­be­lik­da­vo ið ko val­gy­ti, ir að pa­si­duo­da­vau. Ta­da tvar­ka bu­te tvy­ro­da­vo net pen­kias mi­nu­tes. Ma­ne dar da­bar ka­muo­ja klau­si­mas: kaip að ge­bë­jau ið­ti­sus me­tus ne­pa­ste­bë­ti, kad ma­ni­mi, tie­sà sa­kant, nau­do­ja­si?.. Ko­ 23

dël að, to­kia áþval­gi, pro­tin­ga ir, be abe­jo, ci­nið­ka mo­te­rið­kë, pa­ti­kë­jau, kad mei­lë svar­biau uþ nie­kin­gà bui­tá?.. Kai ma­no ið­rink­ta­sis pa­þiû­rë­da­vo á ma­ne liûd­nom akim, tar­si prie­kaið­tau­da­mas dël ma­no bo­bið­ko daik­tiz­mo, ir sa­ky­ da­vo: „Að ta­ve tik­rai my­liu...“ – ma­no vi­du­riai su­si­spaus­da­ vo ir vi­si prie­kaið­tai su­nyk­da­vo skran­dþio spaz­muo­se. Ir að ne­ásteng­da­vau pa­sa­ky­ti: at­leisk, bet... At­leisk, bet að no­riu, kad grin­dys bû­tø ðva­rios. No­riu, kad ma­no uþ­dirb­tø pi­ni­gø ne­rei­kë­tø ati­duo­ti uþ ta­vo te­le­fo­nà. At­leisk, bet að ne–­no–­riu gy­ven­ti su ta­vim. Mo­ters gy­ve­ni­me bû­na mo­men­tø, kai ma­lo­nu­mai le­sio­ ja­mi, o menst­ru­ac­ i­jø lau­ki­mas kas­kart bû­na skaus­min­gai is­te­rið­kas. Kai ðie mo­men­tai trun­ka, re­gis, am­þi­nai, la­biau uþ vis­kà esi dë­kin­ga vy­rui, ða­lia ku­rio ga­li táso­ti su fla­ne­li­ në­mis kel­nai­të­mis, nes tu jam – ir taip pa­ti gra­þiau­sia. Tuo­ met vi­sai ne­be­svar­bu nei kaip tas vy­ras at­ro­do, nei kiek jis uþ­dir­ba. O ne­rei­kë­tø ig­no­ruo­ti kai ku­riø da­ly­kø: ge­ru­mo ir mei­lu­mo ban­kas ne­pri­ima, o ta­da mo­ti­nys­tës ins­tink­tas su­ si­su­ka á srai­gæ ir san­ty­kiai tam­pa ge­riau­siu at­ve­ju bro­lið­ki, nors grei­èiau – jo­kie. Nes kaip ga­li­ma ri­zi­kuo­ti tu­rë­ti vai­kà su vy­ru, ku­ris tik my­li? Man vis ky­la klau­si­mas: ko­dël mes to­kios pro­tin­gos, o vis dël­to pa­kliû­va­me á ki­tø þmo­niø emo­ci­nius spàs­tus? Ko­dël ki­ti þmo­nës mums taip leng­vai pri­me­ta at­sa­ko­my­bæ uþ jø gy­ve­ni­ mus ir jaus­mus? Ko­dël ma­ne pa­pir­ko mei­lës pri­si­pa­þi­ni­mais, ir að mie­liau ap­mo­kë­da­vau sà­skai­tas, kan­triai lauk­da­ma, kol ma­no ri­te­ris su­si­ra­dæs dar­bà ið­si­kraus­tys, uþuot tie­siai nuo so­fos grû­dus já lauk? Ar tai mo­te­rið­ka sa­vy­bë: au­ko­ti sa­vo gy­ve­ni­mà ki­tø la­bui? Sa­ko, vy­rus ið­gàs­di­na sku­bo­ti mei­lës pa­þa­dai. O gal jie tie­siog ge­riau ap­èiuo­pia sa­vo gy­ve­ni­mo ri­bas? Kai vy­ras po pir­mo pa­si­ma­ty­mo gau­na þi­nià: „As ta­ve my­liu, no­riu zi­no­ti sa­vo tei­ses i ta­ve“ – ir sprun­ka, að vi­sai ne­si­ste­biu. Ir su­pran­tu, ko­dël 24

mer­gi­na ði­to klau­sia: nes la­bai pa­pras­ta sa­vo jaus­mus áteik­ti kaip do­va­nà ir lauk­ti il­gai trun­kan­èio dë­kin­gu­mo. Kai nor­ma­ lus vy­ras jau­èia­si kal­tas, jis daþ­niau­siai sten­gia­si at­si­pirk­ti – ir dë­ti á pa­dus. O kà da­rom mes, mo­te­rys? – mes at­si­pir­ki­në­ja­me vi­sà gy­ve­ni­mà, bet lie­ka­me vie­to­je. Kar­tais Kos­tas gráþ­da­vo be rak­tø ir pa­tai­ky­da­vo kaip tik tuo­ met, kai tu­pë­da­vau vo­nio­je. Að ap­skri­tai mëgs­tu slëp­tis vo­ nio­je. Ten gims­ta pa­èios ge­riau­sios ið­va­dos apie ðio pa­sau­lio san­da­rà, bet kol pri­ei­nu prie kom­piu­te­rio, vis­kas ið­si­laks­to vel­niop. Tie­sa, prieð me­tus bu­vau nu­si­pir­kus to­ká pi­gø su­ lanks­to­mà ir ne­ðio­ja­mà an­ti­kva­ri­ná daik­tà, bet jis ákri­to á pu­tas, su­ðnypð­të ir am­þiams su­ri­jo vi­sas pro­tin­gas min­tis. Re­gis, nar­ko­ma­nai ir­gi pa­na­ðiai gy­vuo­ja: kal­ba­si su die­vais, bet pas­kui nie­ko ne­be­pri­si­me­na ir, uþuot bu­væ pra­na­ðais, te­ bû­na ap­si­sei­lë­ju­siais liur­biais. Kaip da­bar pa­me­nu tà pas­ku­ti­ná kar­tà: at­si­dû­së­ju­si ið­li­pu ið sa­vo slap­ta­vie­tës ir pa­li­ku­si ðla­pius rað­me­nis ant li­no­leu­ mo ati­da­rau du­ris. Kos­tas ið­ske­èia ran­kas, að þen­giu ata­tups­ ta. Nie­kaip ne­su­vo­kia, kad mû­sø su­si­tai­ky­mai, pa­vyz­dþiui, nau­ja ka­të ar ta­pe­tø pir­ki­mas, të­ra lai­ki­nas de­ser­tas, ir ma­no nuo­gy­bë jam ne­be­pri­klau­so. Trink­te­liu vo­nios du­ri­mis ir ið vi­daus su­ðun­ku: „Ski­ria­mës! Ðá­kart – su po­pie­riais!“ Tie­sa, tai jam ne­su­kliu­dë dar po­rà më­ne­siø pra­mie­go­ti ant so­fos vir­tu­vë­je. Pas­kui jis ga­liau­siai ið­si­kraus­të ki­tur – kaip vë­liau pa­aið­kë­jo, su­me­të sku­du­rus su bu­vu­sia Te­ofi­lio su­gy­ ven­ti­ne ir da­bar gra­þiai sau gy­vuo­ja, net vaikð­to á dar­bà, o að vis svars­tau, kà reið­kia to­kie pro­zið­ki mu­zi­kos ge­ni­jø þyg­dar­ biai?.. pro­zið­kes­næ mei­lës rû­ðá ar vis dël­to prie­ðin­gai?.. Vy­rø ne­su­pai­sy­si. O tais më­ne­siais ne­ap­sa­ko­mai il­gë­jau­si Ro­ko. Vy­ro, ku­ris ge­rai uþ­dir­ba, bet tu­ri du vai­kus. Po to­kio il­go saus­ros pe­ri­odo bu­vo 25

vi­sai ge­ra tu­rë­ti dël ko pa­verk­ti. Nuo­lat klau­siau ro­man­tið­kø dai­nø ir ste­bë­jau­si, ko­kià at­gai­và ir gi­lià min­tá per­var­gæ in­ te­lek­tu­a­lai ran­da an­glið­kuo­se þo­dþiuo­se, pa­vyz­dþiui: I miss you li­ke cra­zy. Ro­kas ka­dai­se sa­kë: Die­vas bau­dþia at­si­tik­ti­nu­mais. Tie­sa, tuo­met jis tu­rë­jo gal­vo­je ðam­pa­no bu­te­lá, ku­ris ga­lë­tø vi­sai at­ si­tik­ti­nai ið­kris­ti ið ran­kø ir su­duþ­ti, taip ir ne­pa­sie­kæs ro­man­ tið­kos stal­tie­sës þva­kiø prie­blan­do­je – bet da­bar ne­bu­vo nei stal­tie­siø, nei ðam­pa­no – bu­vo daug alaus ir vi­sai at­si­tik­ti­nis sek­sas, o man nuo gir­tu­mo mer­kë­si vie­na akis. Ne­þi­nau, kaip po ði­to nu­si­bau­dë Ro­kas, bet að blio­viau iki pa­më­ly­na­vi­mo kaip vi­sið­ka kvai­lë, o kaip ki­tà­syk sa­kë tas pats Ro­kas, kvai­lu­mas ir­gi tu­ri bû­ti bau­dþia­mas. To­dël èia vis­kas bu­vo dës­nin­ga. Me­èiau ru­nas. Se­niai ne­bu­vo klau­si­mo, ku­rá no­rë­èiau ap­tar­ ti su ru­no­mis. Pa­pras­tai ma­no ið­la­vin­ti vi­du­riai ir taip pui­kiai suf­le­ruo­ja at­sa­ky­mus. Tà­syk man rei­kë­jo pa­lai­ky­mo, ir ru­nos by­lo­jo: tai jis. Jis – ma­no tik­ra­sis gy­ve­ni­mo drau­gas, ly­gia­ver­tis part­ne­ris, mu­du – vai­vo­rykð­të, pra­si­de­dan­ti ðia­pus ir ana­pus þe­mës, kad su­si­jung­tu­me virð jos. Mû­sø sà­jun­ga ðven­ta, nes tik ly­gia­ver­tëms as­me­ny­bëms, tarp ku­riø ga­li ðël­ti lais­vës vë­ jas, pa­de­da pats Die­vas. Tai Ge­bo. Ir dar Je­ra – ru­na, þy­min­ti vai­sin­gu­mo cik­là, nes pa­së­tos sëk­los ne ið­kart dygs­ta ir ne ið­kart duo­da der­liø. Bet jis, tas der­lius, bû­si­às, tik­rai bû­si­às – tik rei­kia pa­lauk­ti. De­ja. Mes pa­ty­rėm kaž­ką, bet ne­spėjom su­vok­ti pra­smės, O da­bar, ar­tėjant link jos, pa­tir­tis vėl at­gy­ja Ki­tu pa­vi­da­lu – tai, kas ana­pus pra­smės, Ga­lim lai­ky­ti lai­me. Tho­mas Ste­arnsas Eliotas. Pui­kios ei­lu­tës. Kai bu­vom vi­sai ma­þy­èiai, pa­ty­rëm kaþ­kà, bet vis­kà uþ­gin­èi­jom ir ga­liau­siai 26

pa­me­tëm, ir tik po ðim­to me­tø pra­de­dam su­vok­ti, kad tai bu­vo tva­rus da­ly­kas, tai bu­vo mû­sø li­ki­mas, ku­ris, tiek kar­tø min­dþio­tas ir saik­din­tas prie al­to­riaus, ne­ið­ven­gia­mai svie­ dþia mus vi­sai ki­tais pa­vi­da­lais á vie­nas ki­to glë­bá, bet vis­kas ana­pus pra­smës, nes pras­më li­ko ten, prieð ðim­tà me­tø, kai mu­du ið­ties bu­vo­me ne­ap­ra­ðo­mai lai­min­gi kvai­liai. Ið­syk já pa­ma­èiau. Së­dë­jo pir­ma­me suo­le ir oriai de­monst­ra­ vo an­glø kal­bos þi­nias. Kaip da­bar ma­tau: së­di vie­na ran­ka pa­si­rë­mæs gal­và, nu­tai­sæs sa­vi­mi pa­si­ti­kin­èio iro­ni­zuo­to­jo ið­raið­kà – ið­raið­kà, ku­rià taip ge­rai pa­þi­no­jau vë­liau. Ið­kart jo ið­si­gan­dau. Ëmiau taip smar­kiai ne­ap­kæs­ti, jog bû­èiau ga­lë­ju­si pri­muð­ti. Bet jis ne­krei­pë á ma­ne jo­kio dë­me­sio, ir man ne­li­ko nie­ko ki­ta, tik apie já gal­vo­ti ir slap­ta trokð­ti jo mei­lës – sil­pny­ bës bû­se­nos, kad ga­lë­èiau já su­triuð­kin­ti. Po­ra sa­vai­èiø ma­no ne­apy­kan­tos ne­da­vë jo­kiø vai­siø. Pik­ta­sis ge­ni­jus ei­da­vo uþ­rie­tæs no­sá, ir að vel­tui aikð­ti­jau­si. Pas­kiau pa­ma­èiau já be­rû­kan­tá. Vie­nà. Ma­no gal­vo­je gi­më þai­bið­kas pa­ðne­ke­sio pla­nas – o tuo­met að dar tu­rë­jau ryþ­to avan­tiû­roms. Ið­si­trau­kiau ci­ga­re­tæ ir pri­së­dau ða­lia. Jis at­sai­niai pri­de­gë. Ta­da pa­klau­siau, ar jis ne Þu­vis pa­gal Zo­dia­kà. Jis pa­si­bai­së­jo ir nu­þvel­gë ma­no si­jo­nà iki pat skel­tu­ko pra­dþios. Pas­kui ið­pû­të ir dû­mus, ir akis. Ta­da pa­no­rau su­þi­no­ti, kas jis toks, ir jis pa­si­ro­dë be­sàs Skor­pio­nas. Tad mes nu­ë­jo­me ger­ti ar­ba­tos. Nes Skor­pio­nas – tai pui­ku. Po to mes il­gai vaikðti­në­jo­me Ne­mu­no sa­lo­je, uþ­mir­ðæ pa­ skai­tas kal­bë­jo­me apie vis­kà pa­sau­ly­je, apie kà tik ga­li kal­bë­ti ið na­mø ið­trû­kæ pir­ma­kur­siai, ir tik ei­nant na­mo jam pa­aið­kë­jo, kad ma­næs ne­pa­þás­ta. O vi­sà tà lai­kà jis man­da­giai su­ko gal­và, kà, po per­kû­nais, jis pa­mir­ðo ðia­me gy­ve­ni­me. Tai já ðo­ki­ra­vo. To­ta­liai.

27

Rašytoja Ugnė Barauskaitė („O rytoj vėl reikės gyventi“, „Vieno žmogaus bohema“) taikliai, lengvai ir kandžiai kalba apie moters pasaulį – šįkart apie nėštumą ir santykius su vyrais. Astrologijos simboliai, karminės meilės pėdsakai, visuomenės paradoksai, juokingos ir liūdnos istorijos... Ir autorės bičiulio Lino Ruzgio poezija. Dešimt – tai ne tik Mėnulio mėnesiai, kuriuos skaičiuojame nuo žmogaus pradėjimo. Dešimt – tai ir keistos, neišsipildančios, bet nesibaigiančios meilės metai...

DEŠIMT

Tik vienas lengvabūdiškas Herr Roko skambutis – ir aš jau privalau sau įtaigiai paaiškinti, kad dabar esu nėščia vien todėl, kad norėjau vaiko, vaiko su Teofiliu, bet ne su Roku, nes su Roku noriu tik kalbėtis, o su Teofiliu – miegoti ir kurti namus; norėjau šito prieš metus, noriu ir dabar. Mes visi laikomės numatyto maršruto, viskas gerai – bet kodėl toks kamuolys gerklėje? Vieni vyrai metų metais įrodinėja savo dorybių persvarą prieš menkutes pražangas, o Herr Rokui užtenka atsiųsti du žodžius be skyrybos ženklų – ir visos jo nuodėmės pasimiršta. Dar pernai sau pasakiau: jį reikia stumti, stumti! – jei ne dėl jo meilės, tai dėl savo ramybės, nes galiu išgyventi tik jo nemylėdama, o mylėdama mirsiu iš sielvarto ir nevilties, nes jam nereikia mano meilės, jam reikia mano geležinės valios, į kurią jis galėtų trankyti savo nelaimingą ir nesubrendusią galvą, štai ir viskas. Niekada šito neįveiksiu. Niekada. Be to, aš myliu Teofilį – argi man neaišku?..

Ugnė Barauskaitė

kad ir kaip toli benueitum vis vien nenuspėsi varnų pasirodymo

Ugnė Barauskaitė

DEŠIMT