Demonų amžius by knygos.lt

Po ilgesnės pertraukos pasirodantis sauliaus šaltenio romanas „Demonų amžius“ – tai didelės meilės, šviesių vilčių ir tragiškų praradimų kupina knyga.

Skaitydamas susimąstai apie kaltę, senelių ar tėvų šiurpių nuodėmių ir išdavysčių paveldą. Bet šiandien toks jausmas, kad kažkur išgaravo kaltė, išgaravo atmintis, kad kai kurie tokio nemalonaus praeities turto paveldėtojai lengva ranka viską ciniškai nubraukia. Režisierius jonas vaitkus Magiška, intriguojanti ir labai jaudinanti knyga. Literatūros mokytoja violeta tapinienė Perskaičiau ir po šiai dienai prieš akis sukasi lyg nepamirštamo kino kadrai beprotiškai lekiantis medinis autobusas, išnešioti laukuose Poetės eilėraščiai... Taip juk ir visus personažus kaip sudrėkusias eiles išblaškys geležinis Demonų amžiaus vėjas. Vaizdai labai stiprūs ir simboliški. Aktorius povilas budrys Viskas čia taip ryšku, vaizdinga, tiršta – perskaitai dešimt puslapių, o kažkodėl atrodo – ne dešimt, o visą šimtą. Advokatė jūratė zabielaitė Skaitau ir lyg kas mano sielą kabintų sidabriniu šaukštu – taip čia susipynęs skausmas ir šventumas... Vėl norisi tikėti meilės stebuklu. Dainininkė justė arlauskaitė-jazzu ISBN 978-609-466-019-1

9 786094 660191

Saulius Šaltenis

Kunigas julius sasnauskas ofm

Demonu amžius

Kaip ir visuose Sauliaus kūriniuose, žodžiai, sakiniai, pastraipos liejasi virpindami jausmus ir keldami nuostabą: kaip jis, būdamas vyras, gali taip tiksliai ir jautriai, tiksliau ir jautriau už mus pačias, nupasakoti moters jausmus ir minčių plazdenimą? Pravirkdo užplūdusių jausmų pilnatvė – kartu pasijunti ir mylimuoju, ir tuo, kuris myli, ir raudančiu, ir tuo, dėl kurio raudama, ir pagaliau jautiesi suprasta ir atpažinta, nes tai ne apie Juditą – tai apie visas mus, tai apie moteris. Nuoširdiesiems bus atleista, nes jie nenorėjo nieko blogo, nes jie kartais nežino, ką daro. Aktorė, signatarė nijolė oželytė Saulius Šaltenis davė paskaityti „Demonų amžiaus“ rankraštį ir užrašė, jog tai esąs Kalėdų pyragas. Tik anoks čia pyragas – tikra duona: kvapni, atpažįstama, šalteniška, nebe riešutų, sprangesnė, sunkiau atlaužiama, bet vis iš meilės į meilę. Kada ir kam jos buvo per daug? O visa kita – pasirinktos epochos akcentai, personažai ir lengvai atsekami jų prototipai, niekšybės anatomija – pataiko ten, kur reikia. O Demonai pašonėje, niekur neišnykę, ieško ir randa naujų aukų.

Demonu Saulius Šaltenis

amžius

Demonu Saulius Ĺ altenis

amĹžius Proza ir dramaturgija

VIL NIUS

2014

UDK 821.172-31 Ša63

Knyga išleista Lietuvos kultūros tarybai parėmus

Turinys

Demon킬 am탑ius...................................................................7 Jasonas...............................................................................163 Ija ir Europa......................................................................237

Diena kaip pusė gyvenimo

›

Diena kaip pusė gyvenimo

Dita važiuoja apkabinusi savo mėgstamą odinį lagaminėlį pavasarinio polaidžio išgraužtu vieškeliu – duobė prie duobės ir visos sklidinos kaip akis vandens – autobusas senas, medinis, visai iškleręs, nors ant šono puikuojasi išpaišytas gaublys ir mašina, matyt, važiuojanti ratu aplink pasaulį: „TRANS–AUTO: Nachman Olšansky“. Nei žiema, nei pavasaris – švysteli saulė, bet vėl staiga sutemsta. Ir vėl prašviesėja – lyg per kelias minutes prabėgtų ne viena diena ir ne vienas vakaras. Paskui netikėtai užgriūva sūkuriuodamas sniegas – balta balta, kelias ir laukai visai pradingsta, o šlapio sniego dribsniai su tokia jėga teškiasi į autobusą, jog, atrodo, kažkas vis lekia iš laukų į kelią, įsibėgėjęs vis aklai trenkiasi galva ir slysta ištižęs autobuso langu. Kaip staigiai prakiūra dangus sniegu, taip greitai ir baigiasi balta pūga, tik žvarbaus pavasarinio vėjo gūsiai vis tebesmogia autobusui, langai žvanga, durys šokčioja aukštyn žemyn. Dangum grūdasi, kažkur mįslingai lekia ir lekia tamsūs debesų kalnai. Vos ne iš po autobuso ratų iššoka zuikis – išgąsdintas jis kažkodėl bėga keliu vejamas autobuso ir nesusipranta pasukt į ša-

‹

Demonų amžius

likelę. Zuikis kaip apakęs bėga iš paskutinių jėgų kelio viduriu, autobusas vis didina greitį, ratai išteškia vandens duobes, aptrauktas ledeliu, net pašoka į orą, žlega, girgžda kaip palaikė, tuoj tuoj subyrėsianti medinė pašiūrė. Lyg visiškai protą pametęs, vien nelaimingą, panikos apimtą zuikį tematantis vairuotojas kažką nesuprantama šūkaloja, gargaliuoja. Dita vos nenukrinta nuo kietos medinės sėdynės, dantys barška – ji trankosi, dūsta kartu su trūkčiojančiu ir dūmus kažkodėl į autobuso vidų leidžiančiu varikliu. Dita beldžia į autobuso duris, autobusas pagaliau sustoja, nes zuikis, matyt, pasuko nuo kelio į pievas, ji iššoka į lauką su savo lagaminėliu, netikėtai susiriečia, ima žiaukčiot ir išpila iš skrandžio viską, ką valgė, ant kelio ir truputį ant savęs, nes žvarbus vėjas tiesiog verčia iš kojų, taršo plaukus, begėdiškai plaka suknelę. Uniformuotas apšepęs autobuso vairuotojas smalsiai stebi Ditą savo žvaira akim ir negražiai, lyg užklupęs ją visai nuogą, šypsosi. Negana to, jos lagaminėlis kaip tyčia iškrinta iš rankų, atsilapoja ir visas brangiausias Ditos turtas – jos eilėraščiai, atskiri žodžiai, daug kartų taisyti, braukyti, užrašyti net ant įvairiausių skiaučių, servetėlių ar spalvotų popierėlių – pasipila ant žemės. Iki kaulų košiantis pavasario vėjas akimirksniu pakelia į orą Ditos eilėraščius ir nešioja, blaško po pažliugusius laukus. Ji bando gaudyt nešamus lapelius, bėga, juokingai klumpa. Vyras su akiniais, odiniu šalmu ir švarku kyla į kalnelį motociklu ir, matyt, su kažkuo – gal su savim – kalbasi, nes jo lūpos vis kruta. Persirita kalnelio viršūnę, vėjo gūsis vos nepargriauna motociklo, atlekia balta popieriaus skiautė ir įstringa pakelės karkluose, bet vėjas drasko krūmą, išplėšia popierėlį ir netikėtai prilipina vyrui prie veido.

Diena kaip pusė gyvenimo

›

Jis turi sustot, nes mato tik viena akim, vienas akinių stiklas užklijuotas. Nori skaityt, kas gi parašyta ant to akinius užklijavusio popieriaus, bet nėr kada, nes pakalnėj – mato – vyksta kažkas labai keisto: stovi autobusas, moteris bėginėja laukais, gaudo klupinėdama išblaškytus popierius, vis klimpsta pažliugusiam arime – ir gailiai stovi visai sugniuždyta, ištaršyta vėjo. Žvairas vairuotojas su auksiniu lankeliu apjuosta kepure jau nekantriai pypsi ir pypsi, bet moteris net neatsisuka. Vairuotojas iškiša galvą iš autobuso, rėkia kažką, numoja ranka, tada „Nachman Olšansky“ autobusas trukteli ir svyrinėdamas, girgždėdamas pajuda keliu. Vyras privažiuoja arčiau, įdėmiai stebi moterį tai žvilgčiodamas į ją, tai skaitydamas jos ranka primargintą lapelį, užklijavusį jam dešinę akį, lyg tikrindamas jos gimimo metrikus, pasą ar kitokius jos asmens dokumentus. Tikriausiai neįskaito kokios sudrėkusios, išsiliejusios eilutės, todėl nusiima akinius, net odinį šalmą, vėl įdėmiai nužvelgia moterį ir, krutindamas lūpas, lyg vis labiau stebėdamasis ar negalėdamas patikėt, skaito nuo pradžios iki galo. Dita net prasižiojusi spokso į tokį aukštą, tokį herojišką lyg transatlantinis lakūnas vyrą su jos popierėliu rankoje, į jo stebuklingai lyg dangus besimainantį veidą. Jis tylėdamas ilgai ilgai žiūri į ją ir eina į laukus, renka kur tik akis pasiekia išnešiotus Ditos eilėraščius, deda juos į odinį šalmą, kartais net pradingsta Ditai iš akių, bet vėl pasirodo. Vyras sudeda išgelbėtus eilėraščius į Ditos lagaminėlį, bet spynelė sugedusi, tad dėl viso pikto jį perriša savo šaliku. – Ačiū, – padėkoja Dita, vyras tyli ir ji nežino, ką kalbėt. – Autobusas nuvažiavo...

‹

Demonų amžius

– Nuvešiu, kur reikia, – sako vyras ir kažkodėl išsitraukia nosinę. – Jei leisit, truputį čia pavalysiu? – O Dieve, nepastebėjau, – net sudejuoja Dita. – Nors žemėn gyvai iš gėdos prasmegt – man buvo bloga, pykino... O vėjas... tikriausiai vėjas aptaškė... Bet vyras labai pagarbiai atsega jos paltelio sagą ir valo, lyg nuo jos rinktų aukso dulkes – labai atsargiai ir rimtai, bet vis tiek vienu metu jo ranka po paltu netyčia prisiliečia jos krūtinės. Dita važiuoja motociklu ir turi apkabint, kad nenukristų, iš už nugaros tą vyrą odiniu šalmu, tikrai panašų į lakūnus didvyrius, Atlanto nugalėtojus, turi stipriai prisiglaust, prisispaust prie jo – ir išties jai vis labiau atrodo, kad ne keliu važiuoja, o lyg skrenda virš debesų, kur taip vaisku – ir ne variklis gaudžia, o jos širdis taip išdavikiškai daužosi ir beldžiasi vyrui į nugarą. Staiga motociklas pasuka iš kelio į šoną, sustoja ties aukštu upės skardžiu. – Turiu palaidot savo draugą. Palauksit? – sako vyras. – Numirė mano ištikimas draugas, mano angelas sargas. – Numirė? O... – atsidūsta Dita ir ašaros pasirodo jos akyse, nes viskas, kas taip netikėtai jai atsitiko, viskas, kas susiję su šituo vyru, ją be galo jaudina. – O... Draugas? Jai taip gera verkt, staiga išsiverkt, pasinert į vyro sielvartą dėl jo ištikimiausio, geriausio draugo mirties, kad kūkčioja nesustodama. Vyras žiūri žiūri į ją, paskui paima į drobulę suvyniotą ryšulėlį, trumpakotį kareivišką kastuvėlį ir, lyg teisindamasis ar ramindamas ją, sako: – Žinoma, šunelis, ne žmogus, bet vis tiek... Čia mano draugas. Jis man triskart gyvybę fronte išgelbėjo. – O, – sako Dita. – Išgelbėjo?.. O, triskart?.. – Pažadino, – juokiasi vyras. – Supykau, bet jis tempte nutem-

Diena kaip pusė gyvenimo

›

pė už skverno į šoną. O į tą vietą, kur miegojau... į miegančius mano draugus rusų bolševikų artilerijos sviedinys... Tada ir paklausiau: pasakyk, Viešpatie, ką aš turiu svarbaus padaryt, kad išgelbėjai, net trečią kartą palikai mane gyvą? Jis tvarkingai nuima velėną, kasa greitai kaip apkasą, susikaupęs, lyg skubėdamas suspėt įsirausti į žemę. Paguldo į dailią duobę šunelį, savo angelą gelbėtoją, užpila žemėmis, tikriausiai meldžiasi, nes paskui persižegnoja ir taip ilgai ir įdėmiai žiūri į Ditą, kad ji net sunerimsta. Staiga klausia: – Tai ką aš turiu svarbaus padaryt, Viešpatie? Ką? Sakykit, sakykit... – Ką? – visiškai sutrinka Dita. – Manęs klausiat? – Taip... Sakykit, sakykit... – Aš nežinau... Labai atsiprašau... Aš nežinau... – Nurimkit, viskas gerai. Aš tik pagalvojau netyčia... – Ką pagalvojot? – Kad jūs tikrai žinot... – Kad aš žinau? Ką aš turiu žinot? – Kad žinot... Nes pagalvojau, kad štai tokią ypatingą dieną sutikau netikėtai jus, nepažįstamą moterį kelyje, kad jūs taip nuoširdžiai kaip vaikas apsiverkėt, išsilijot ašarom... Kad gal staiga nejučiom pasakysit tai, ko aš nežinau... Subirbia motociklas, Dita giliai įkvepia oro, ištiesia abi rankas, nedrąsiai apkabina vyrą iš už nugaros (žinoma, ji nėra įžūli, ji tik priversta apkabint, kad nenukristų) ir prisispaudžia degančia krūtine.

‹

Demonų amžius

Sniegena apsnigtam jazminų krūme

Gilią naktį geriausia Ditos draugė Unė miega juokingai prasižiojusi, ant nugaros, atmetusi rankas į šonus – tiesi tiesi, ilga kaip kartis – iškišusi iš lovelės basas kojas. Kažkas gatvėj beldžia į duris, kažką aiškina lyg paklykaudamas kaip paukštis – užsidega šviesa koridoriuj. – Dieve, Dieve, – dūsauja iš miegų pakelta buto šeimininkė, dusulinga stambi moteris nesveika širdim, šlepsi vilkdama kojas ir paduoda savo nuomininkei Unei kažkokį raštelį. – Dieve, Dieve. Visas namas jau sukeltas ant kojų, kai Unė, užsimetusi paltą ant naktinių, skubiai išsivaro dviratį ir nuvažiuoja tamsia gatve. Lyja šaltas ankstyvo pavasario lietus, permerkia kiaurai nugarą, rankos be pirštinių sušąla į ledą. – Dieve, Dieve, – dabar kartoja ir Unė. Sustoja po gatvės žibintu, šildo rankas ir kelis kartus skaito suglamžytą raštelį, matyt, nežino, važiuot toliau ar grįžt į šiltą lovą, nes lietus virsta šlapdriba, snaigės įsismagina, krinta ant Unės šlapios galvos ir nugaros ir apsupa kaip balta siena. Ankstyvas rytas. Medžiai, žolė – viskas balta balta ir tvyro be-

Sniegena apsnigtam jazminų krūme

›

galinė ramybė. Tik mergaičių gimnazijos sargas stovi su kastuvu ant laiptelių ir kartais krenkščia nežmoniškai garsiai, lyg tyčia, iki pačių padangių plėšydamas tokią įstabią tylą. Jo sūnus Zigis, basas įsispyręs į per didelius kaliošus, šaudo iš orinio šautuvėlio į raudonais siūlais ant eglės lyg Kalėdų puošmenas priraišiotus taikinius – į „Figaro“ skutimosi kremo tūbelę, tuščią „Odorono“ skysčio, naikinančio prakaitą, buteliuką, auksu blizgantį „Vacumatic“ parkerio dangtelį, „Cotton“ kojinių ženklelį su dviem liūtais, į „Kakao Van Houten“, visą laiką net be vėjo judantį ant siūlo „Rotbart Mond-Extra“ skutimosi peiliuką ar sudužusio stiklinio puodelio ąselę. Gimnazijos mokytojų butuose šviečia tik keli langai. Piešimo mokytojas Antanas Ulpis su raudonu chalatu, naktiniu tinkleliu ant retėjančių plaukų ir knyga rankose nustemba išvydęs, kaip į gimnazijos parką lėtai įsuka apledėjęs dviratis su apšarmojusia moterim. Sargas pakreipia galvą ir nustoja plėšyt tylą. Jo sūnus Zigis net išsižiojęs žiūri į vienplaukę moterį gražiai apšarmojusia galva ir nejučiom, pamiršęs šaudymus, eina jai iš paskos. Unė palieka dviratį atremtą į jazminų krūmą. Lyg visai nuvarytas, netekęs jėgų, jis slysta šonu, pargriūva ir guli išsitiesęs, sargo vaikas Zigis bėga pametęs kaliošus, basas ir pakelia dviratį. Unė bando atidaryt neužrakintas lauko duris, Zigis paslaugiai trukteli rankeną pirmyn atgal, atveria prišalusias duris ir atsitraukęs spokso į tokią aukštą ir taip gražiai lyg iš kokios stebuklinės pasakos apšarmojusią moterį. Unė tik žvilgteli į tą keistą basą vaiką su šautuvėliu ir uždaro duris. Dita miega padėjusi galvą ant stalo, pabalusiu veidu ant primargintų, kažkuo aplietų popierių.

‹

Demonų amžius

Unė pakelia jos galvą, paskui pirštu atmerkia vieną, tada kitą akį. – Kaip gražu, – staiga lyg niekur nieko atsibusdama džiaugsmingai atsidūsta Dita, nes už lango gimnazijos parkas atrodo išties stebuklingai. – Ar matai, Une? Kokia ramybė... Švaru... Medžiai apšerkšniję... Ir taip balta... – O aš? Pažiūrėk į mane. – Ir tu tokia pat... balta... – Aš tave primušiu, – nori apsiverkt Unė. – Naktį kaip kvailė dviračiu... O, aš irgi balta? Tik tiek gali pasakyt? Aš apledijusi. Aš ledas. Matai, vos gyva, o tu... o tu?.. Dita pašoka, apkabina ir bučiuoja bučiuoja savo draugę. Unė neišlaiko ir abi pargriūva ant grindų. – Tu kaip vaikas, – gailiai verkia Unė. – Ką tu naktį telefonu pašto viršininkui prikalbėjai? Pasiuntė tarnaitę, ta išgąsdino mano šeimininkę... Niekas nieko nesuprato, tik kad kažkas tau tikrai labai blogai... Kažkas mirė ar gal tu prie mirties... Dita sodina draugę ant lovos, nuvelka sunkų, lyg švininį jos paltą, apmauna pamėlusias pėdas vilnonėm kojinėm ir paduoda jai puodelį: – Išgerk, čia vyšnių trauktinė. Naktį pasiskolinau iš Antano Ulpio, piešimo mokytojo. Visai nesupyko, kad pažadinau... Ir tu nepyk... Nepyksti? Tik tau galiu išsipasakot. Une, aš sprogstu... Aš įsimylėjau. Tris eilėraščius jam parašiau. Labai baltus... Paskaityt? Parašiau ant balto sniego... parašiau ant balto sniego... Ne, bet tu jau miegi... Unė po truputį atšyla paguldyta lovoje, prisiglaudusi prie Ditos. Piešimo mokytojo trauktinė migdo pervargusią Unę, ji guli atsigręžusi į savo draugę, nosis į nosį – ji gerokai aukštesnė už ją ir jos kojos kyšo iš lovos.

Sniegena apsnigtam jazminų krūme

›

– Jis vežė mane motociklu... O dangus koks – vėjas, saulė, sniegas, šešėliai, – Dita kužda kužda, karštai alsuoja savo draugei į veidą. – Viskas susimaišė... Diena kaip pusė gyvenimo... Mirsiu, bet niekados nepamiršiu šitos dienos... Bet aš net nepaklausiau jo vardo. Ką man daryt? Pamiršau paklaust, nes taip persmelkė... ir dabar aš taip persmelkta meilės. Jauti? Visa, iki kaulų smegenų. – Kokia tu... kokia tu... – kužda Unė. – Netyčia palietė mano krūtinę... Kairėj pusėj... Leiskit, pavalysiu, pasakė. Ir dabar mano krūtinė dega. Ir aš žinau – degs visą gyvenimą. O, tavo pirštai lediniai! Atsiprašau. Tu vienintelė mano draugė. Visi kiti mane palieka, tik ne tu... Kaip man gera, kad atvažiavai... Ji spaudžia Unės pirštus. – Jauti? – kužda Dita. – Jauti, kaip aš degu? Unė dar sugeba paskutinį kartą pažiūrėt į savo draugę ir krinta į gilų miegą. Lauke neregėta ramybė, nuvarytas apledėjęs dviratis ilsisi sargo vaiko Zigio atremtas į baltą jazminų krūmą – ir sniegena kaip raudona žarija ant šakelės.

‹

Demonų amžius

Garlaivis „Fortūna“

Su puošnia šiaudine skrybėlaite, lengva kaip gaivus vėjas šilko suknele, smulki, beveik kaip vaikas, Dita su savo geriausia drauge Une leidžiasi žemyn link upės akmenimis grįsta gatvele. – Ar aš tikrai gerai atrodau? – vis klausinėja Dita. – Ne per stora? Suknelė juk lieknina? O skrybėlaitė? Rožės juk man tinka?.. Bet skruostai... – Ne, visai neplatūs. Neįsikalbėk, – sako Unė. – Norėčiau būti labai graži... tobula. Norėčiau būti tokia laisva kaip mano siela. Kad ir kūnas būtų toks pat. Bet naktį mano siela juk skraido, o kūnas?.. O aš atsikeliu ir valgau valgau iš ilgesio... Kodėl? – klausia Dita. – Tu tikrai žinai, kur reikia eit? Ir tikrai žinai, kad ten bus jis, o ne koks kitas vyras? Žinai, kas jis toks, ir vis dar nepapasakoji man? Kodėl? Kas nors negerai? – Ne, ne, bet geriau tu pati... tu pati jį pamatysi... ir viską... viską. Tuoj už posūkio. – Vasara, o man rankos šąla... – juokiasi Dita. – Aš taip jaudinuosi... Ne, geriau užsimerksiu. O tu pasakysi, kada jau... kada atsimerkt. Unė paima ją už truputį drebančios iš jaudulio rankos – Dita stabteli, kietai užmerkia akis, jai svaigsta galva – alpiai žydi lie-

Garlaivis „Fortūna“

›

pos, varva medum, svaiginantys kvapai pripildo šnerves, bičių pašėlęs dūzgesys liepose lyg galingas choras užgula ausis. Unė veda dabar savo draugę tarytum motina staiga apakusią savo dukrelę prie upės ir Ditos ausis pagauna vaikų balsus, vežimų ratų dardėjimą, garinės mašinos dundesį... – Jau... – atsidūsta Unė. – Gali atsimerkt. Prieš akis atsiveria platūs upės vandenys ir baltas, džiugus garlaivis, papuoštas vėliavėlėmis, spalvotų lempelių girliandomis. – O! – suploja rankomis Dita, – kokia aš dabar laiminga... Garlaivis! Ir dar „Fortūna“ vadinasi! Ir ten mano lakūnas! Mano motociklininkas! Mano likimas! Mes plauksim garlaiviu! – Paimk, čia tavo bilietas... Labai brangiai kainavo – pusę mano atlyginimo, – sako Unė. – Nes visi pinigai atiteks našlaičiams, Šv. Kazimiero vaikų prieglaudai. Garlaivy bus loterija ir laimės ratas... O tavo lakūnas... man labai gaila, bet geriau jau dabar pasakysiu... – Ką mano lakūnas? – ima blaškytis Dita. – Kas jam atsitiko? – Skaityk, ant bilieto parašyta... Jis gi visa šita ir sugalvojo... Garlaivį, loteriją... Skaityk. – Tu mane gąsdini... kai susijaudinu, aš nieko neįžiūriu... Kunigas Audrys?.. Šv. Kazimiero vaikų?.. Kunigas? – Dita pakelia akis nuo bilieto ir purto galvą. – Bet jis visai nepanašus į kunigą. Nesąmonė. – Tu kliedi tuo vyru, bet jis kunigas, – ramiai sako Unė. – Aš irgi neturiu vyro. Gal įsimylėt, kaip ir eilėraščius rašyt, irgi reikia didelio talento? Kad meilė trenktų kaip žaibas ir iki kaulų persmelktų? Tu kaip žaibolaidis pritrauki meilę, o į mane, nors aš aukštesnė, niekas niekados netrenkia. Pašto viršininkas man dėmesį rodo. Net visas virpa... Bet jis vedęs, keturių vaikų tėvas... Jis man viską apie tavo lakūną surado. „Kario“ žurnale parašyta,

‹

Demonų amžius

kaip fronte šunelis jį saugojo, kaip motociklu į Jeruzalę važiavo ir ten įžadus Dievui davė. Nežinau, kas geriau – ar vyras kunigas, ar vyras pašto viršininkas? Tai plauksim ar grįšim? Dita tyli, „Fortūnoje“ užgroja muzika. – Bilietai juk labai brangūs? Beveik pusė atlyginimo?.. Juk negražu išmest? – gailiai klausia Dita ir abi draugės eina prie upės. Lakūnas, motociklininkas, o dabar jau kunigas Audrys pasitinka kiekvieną poną ir prašmatnias ponias, pakylančias į „Fortūną“, akimirką sutrinka, sustingsta išvydęs Ditą, nužvelgia paslapčia ją nuo galvos iki kojų – o, ji atrodo įspūdingai, vėjas plevena jos lengvą suknelę, rausvus skrybėlaitės kaspinėlius. Unė laiko kietai už rankos savo draugę, nes ją ima purtyt lengvas drebulys. Bet kunigas Audrys, Šv. Kazimiero vaikų prieglaudos globėjas, pasisveikina su Dita mandagiai, lyg su viena iš daugybės mažai ar visai nepažįstamų ponių, ir Ditai nuo to jau dreba ne tik pirštai, bet ir galva, ir pečiai, ir norisi kalenti dantimis. Garlaivis pajuda, pulkelis melsvai dryžuotais kaip jūrininkų kostiumėliais aprengtų Šv. Kazimiero prieglaudos auklėtinių stropiai gieda ponams ir ponioms, visi ploja. Išraudusius nuo susijaudinimo vaikus kunigas Audrys sodina prie jiems parengto stalelio su avietiniais ledais ir šnypščiančiu limonadu. Abi draugės įsitaiso laivagaly niekam nereikalingos, nes kunigas Audrys, aukštas, su skrybėle, braukia nuo kaktos prakaitą ir kaip užkerėtas – jeigu ir pasižiūri į Ditos pusę, jos lyg nemato, net prie gaiviųjų gėrimų stalo kaip visų kitų nepakviečia. Vaikai persivalgo ledų, prisigeria limonado – vienai mergaitei pasidaro bloga, ji išblykšta, vemia, kunigas ją ramina, atsiprašinėdamas turtingų „Fortūnos“ keleivių, valo jai burną ir šventinį jūreivišką kostiumėlį.

Garlaivis „Fortūna“

›

– Aš irgi apsivėmiau... Jis irgi mane valė, delną po paltu pakišo ir krūtinę palietė, – niūriai, lyg iš gilaus urvo, kužda Dita. – O dabar nenori nieko žinot... Kunigas Audrys vaikšto tarp publikos ir siūlo visiems įsigyti labdaringos loterijos bilietų. Visi traukia pinigines ir perka po kelis sau ar savo damoms. Laivagaly pagaliau jis tarytum pamato Ditą, jo rankose likęs pluoštas loterijos bilietų. Jis nori apsisukt ir nueit, bet staiga Dita ryžtingai sako: – Palaukit, aš nupirksiu visus. Ji rausiasi savo rankinuke, nieko gero ten neranda, žiūri į draugę. – Išprotėjai? – kužda Unė. – Čia visi mano pinigai. Kunigas Audrys nejaukiai jaučiasi, skaičiuoja pinigus, vis klysta, bet Dita – niūri ir ryžtinga – paima visus bilietus, gauna net kelis pinigėlius grąžos. Dabar Dita turi ką veikt – stovi su pluoštu bilietų vis tramdydama drebulį, be jokios šypsenėlės, pajuodusi kaip koks išmirkęs vandeny, garlaivio dugną galintis prakiurdinti pavojingas šiekštas ir laukia paskelbiant loterijos nugalėtojus. Visi laimi daugiausia molinius vaikų nulipdytus švilpukus, pintinėles, kryželiu siuvinėtas servetėles, bet yra ir gana vertingų, suaukotų loterijai daiktų. Dita irgi išlošia saują švilpukų, nes turi bilietų daugiausia iš visų „Fortūnos“ keleivių, kelis kartus vis atsiima niekučius iš kunigo Audrio rankų, bet pagaliau gauna ir didesnių laimikių – odinį per petį permetamą medžioklinį krepšį ir didelį puikaus prancūziško šampano butelį, tokį neregėtai didelį, kad ji pirmą kartą šykščiai ir vis taip pat niūriai pergalingai šypteli. – Ką tu ruošiesi daryt su šampanu? – neramiai klausia Unė.

‹

Demonų amžius

Muzika kaip tik nutyla, Dita atkemša butelį, šis pokšteli garsiai kaip šautuvo šūvis. – Mes gersim, – sako Dita. Kunigas Audrys, jos lakūnas, jos motociklininkas, staigiai atsisuka lyg pašautas į nugarą, bet eina toliau kažkam dalint molinių švilpukų. „Fortūna“ plaukia pro vaizdingus aukštus upės krantus, raudoną pilį – ypač raudoną gražiai leidžiantis saulei. Garlaivy įsižiebia spalvotos lemputės, groja tango, kunigas Audrys šoka su pablyškusia, jau atsigavusia mergaite ir dar dviem jos draugėm, įsikibusiom į jo švarką, ir porą kartų vis dėlto ilgėliau žvilgteli į Ditą, laivagaly geriančią su drauge savo laimėtą šampaną. – Pamatysi, – sako Unė, – dabar prieis ir pakvies šokt. – Ne, – sako Dita, – jis šoka tik su išblyškusiom ir apsivėmusiom mergaitėm... – Jis šoko ne vien su vaikais, bet ir su Olšanskio, šito garlaivio ir „Triumfo“ kino teatro savininko, žmona... Ir su ta gražiąja žydaite, jos dukra Riva... Net pabučiavo jai ranką... Negi nematei? – Nepastebėjau... Gavo iš ponios išrašytą stambų čekį, tai lankstosi, pataikauja... Bet aš jo jau nebemyliu. Taip, nebemyliu... nekenčiu, – sako Dita. Šampano labai daug, jas globoja ir dėmesį rodo padavėjas iš „Fortūnos“ bufeto – vis pripildo taures ir pats, kai niekas nemato, mielai įsipila sau tokio brangaus gėrimo. Dita žiūri palinkusi per bortą į vis burbuliuojantį bėgantį vandenį, raudonų lempelių atšvaitus. – Atsargiai, – sako Unė, – iškrisi... – Kokia tu gera, manimi rūpiniesi. Viskas, aš jo nebemyliu. Ir

Garlaivis „Fortūna“

›

nereikia... Tik tave, Une... Žinau, tu mane visados išgelbėtum, jei skęsčiau... – Aš nemoku plaukt, tik šuniuku per kūdrą šiaip ne taip perplaukiu... – Aš irgi, – sako Dita. – Bet taip norėčiau, kad jis mane išgelbėtų... Nors vieną kartą... Aš kiekvieną naktį jį sapnuoju... su jo šaliku miegu... – Gal jis tave myli, bet negali prieit, – Unė ima ramint savo draugę. – Gal jis, kaip ir tu, sapnuoja? Matei, kaip pažiūrėjo, kai į garlaivį lipom? Ir dabar tikriausiai žiūri slapčia. – Žiūri? – gailiai klausia Dita, įsmeigusi akis į tekantį tamsų vandenį. – Myli? Jis išgelbėtų mane? – Žinoma, – sako Unė, jai sukasi galva nuo šampano, užsižiūri į dangų – ten jau mėnulis ir žvaigždė sužibo, ji palaimingai šypsosi žvaigždei, atsisuka, nori kažką sakyt Ditai, bet jos nėra. Garsiai groja muzika, ji mato savo draugę vandeny – tai išnyra, tai vėl pasirodo jos galva. Unė suakmenėja. „Ką daryt? ką daryt?“ – kartoja. Pamato kunigą, jis pasilenkęs kažką vis aiškina „Fortūnos“ šeimininkams. – Mano draugė. Dita... Judita... ten... ten, – tempia jį Unė. – Žinau... jūsų draugė Judita... Ateisiu truputį vėliau, – aiškina kunigas Audrys, – kai tik galėsiu. – Bet ji vandeny. Paskęs... O aš nemoku plaukt... – staiga atgauna balsą Unė. Tik dabar kunigas suvokia, kas atsitiko: puola į laivagalį, išvysta plaukiančią skrybėlaitę, Ditos panyrančią galvą, susiima akimirką už galvos, nusimeta švarką, batus, šoka į vandenį ir išniręs dairosi Ditos, neria gilyn ir sugriebia ją už suknelės.

‹

Demonų amžius

Garlaivis vis tolsta, muzika groja, oficiantas įpila šampano Unei. Ji keistai pasižiūri į jį, gurkšteli šampano, staiga meta taurę ant denio ir šaukia: – Ką jūs darot? Mano draugė skęsta... Ten, vandeny... Tik dabar „Fortūnoje“ kyla sujudimas – visi puldinėja nuo vieno borto prie kito. Bet skenduolė Dita ir jos gelbėtojas jau pasiekė seklumą prie kranto. Jis ištempia Ditą, ji žiaukčioja prisirijusi vandens. Jis sėdi uždusęs, paskui moja „Fortūnai“, kad plauktų į prieplauką: – Viskas gerai... nueisiu pėsčias... Niekas nepaskendo... visi gyvi. Dita pusiau tebeplūduriuoja vandeny, palikusi upės gelmėse vieną batelį, suknelė prilipusi prie nuogų kojų. Ji nejuda, žiūri į dangų, kur spindi viena žvaigždė ir blausiai šypsosi jaunas mėnulis. – Ar galit eit? – klausia jis. Dita tyli, jis pakelia ją ir bando nešt, bet ji kaip be kaulų nusvyra, jis nori paguldyt ant žemės, bet tada ji staiga apkabina jo kaklą ir dabar jie gali keliaut link prieplaukos žiburių, kur palengva atplaukia ūkaudama jų „Fortūna“. Prieplaukoj triukšmas, grūstis – iš garlaivio pasipila keleiviai, Unė su loterijoje laimėtu medžiokliniu krepšiu ir šampano buteliu braunasi pro žmones ir nuskuba paupiu pas išgelbėtą savo draugę. Užgulęs prieplaukoje telefoną įžūlus reporteris taukuotais plaukais šaukia į ragelį taip, kad jo balsas aidi toli virš upės: – Panele... panele, sujunkit su „Progreso amžiaus“ redakcija... Taip... taip... pakviesk, kvaiša, greičiau Pelėsiną... Ką? Ką? Pelėsį... Jau supratai? Redaktorių... Diktuoju... Naujiena... Kunigas išgel-

Garlaivis „Fortūna“

›

bėjo skęstančią poetę... Taip, išsirengė ir šoko... Ne, ne visai nuogas. Gerai, gali būt ir nuogas... Pakrante nuo prieplaukos bėga Unė. Kunigas Audrys nori statyti Ditą ant žemės, bet ji nepaleidžia jo kaklo. – Dabar jau galėsit pati?.. – Dar iki tų akmenų ir tada pati, – sako Dita. – Aš jums alkūne kelis kartus trenkiau, nes į dugną tempėt. Vieną kartą panašiai vos nenuskendau... Gal nesulaužiau jums nosies? – Jūs šokot ir mane iš tikrųjų... ir mane išgelbėjot? Juk taip? – lyg atsibunda Dita, atsistoja, paliečia savo patinusią sukruvintą nosį, sunkiai įtraukdama orą, kaupiasi, sunkiai renka žodžius: – Dabar aš jums pasakysiu... dabar... – Ne, ne, nereikia... nesakykit nieko daugiau... nieko per daug... Eikit, jūsų draugė atbėga. Eikit, – įsakmiai sako jis, – noriu truputį pasėdėt vienas. Prašau... Labai prašau... Dita eina šlubčiodama su vienu bateliu, vis atsigręždama, atbėga Unė, apkabina ir vedasi ją su savim. – Jis mane...Une, jis mane išgelbėjo.

Po ilgesnės pertraukos pasirodantis sauliaus šaltenio romanas „Demonų amžius“ – tai didelės meilės, šviesių vilčių ir tragiškų praradimų kupina knyga.

9 786094 660191

Saulius Šaltenis

Kunigas julius sasnauskas ofm

Demonu amžius

Demonu Saulius Šaltenis

amžius