Deginantis gyvenimo artumas. Elvyra Kairiūkštytė (1950–2006)

Elvyra Kairiūkštytė

Deginantis gyvenimo artumas

1950 – 2006

Deginantis gyvenimo artumas

309 308

Elvyra Kairiūkštytė

Dgeygvi n a n t i s e n i m o artumas

Elvyra Kairiūkštytė 1950–2006

Vilnius 2010

UDK 76(474.5)(084) D e8 5

K n yg a i š l e i s ta L i e t u v o s R e s p u b l i k o s ku lt ū r o s r ė m i m o f o n du i pa r ė m u s

Sud a r ė K s e n i j a J a r o š e va i t ė Kristina Klepony tė R e g i n a N o r va i š i e n ė Ramutė Rachlevičiūtė Recenzentės dr . G i e dr ė J a n k e v i č i ū t ė dr . I n g r i d a K o r s a k a i t ė K n yg o s d a i l i n i n k ė Milda Kairaitienė F oto g r a fa s Ar ū n a s B a lt ė n a s

© Ksenija Jaroševaitė, 2010 © Kristina Kleponytė, 2010 © Regina Norvaišienė, 2010 © Ramutė Rachlevičiūtė, 2010 © Milda Kairaitienė, dizainas, 2010 © Jurij Dobriakov, vertimas į anglų kalbą, 2010 © „Tyto alba“, 2010

ISBN 9 7 8 - 9 9 8 6 - 1 6 - 7 9 6 - 9

turinys

Įvadas 7 Datos 11 Kristina Kleponytė. Biografija 15 Ramutė Rachlevičiūtė. Eros fluidai ir thanatos trauka 37 Akvarelės, piešiniai, estampai 55

Vieno estampo komentaras 61 Prisiminimai 109

Aleksandra Aleksandravičiūtė 110

Loreta Augulienė 117

Stefanija Bieliauskaitė 119

Viktorija Daniliauskaitė 121

Vanda Fišerienė 124

Genovaitė Jacėnaitė 125

Ksenija Jaroševaitė 126

Gražina Kamblevičiūtė 130

Saulė Kisarauskienė 132

Ingrida Korsakaitė 134

Laima Matijošaitytė-Martinkienė 136

Regina Noreikaitė-Norvaišienė 140

Laima Marija Petrusevičiūtė 145

Edmundas Saladžius 149

Jolita Skablauskaitė 151

Mindaugas Skudutis 155

Nijolė Šaltenytė 158

Renatas Šemeta 160

Gerardas Šlektavičius 161

Monika Visipavičiūtė-Kvietkauskienė 164

Danutė Žalnieriūtė 167 Klišės 169 Dienoraštis 175 Didieji piešiniai 217 Estampų katalogas 259 Parodos 275 Bibliografija 277 List of Illustrations 280 Summary 285 Asmenvardžių rodyklė 288

Be pavadinimo. Apie 1986. Nesp. linorai탑inys, 60 x 69,5 Kosminis peiza탑as. 1986. Nesp. linorai탑inys, 53 x 72

103

Peizažas. 1986. Nesp. linoraižinys, 52 x 79 104

Paveikslas su gyvate (Gyvatės metai). 1986. Nesp. linoraižinys, 61,5 x 82

Trojos Elena. 1989. Nesp. linorai탑inys, 51 x 66

105

106

Fig큰ros. 1986. Nesp. linorai탑inys, 64 x 52

Paskutinė vakarienė. 1989. Nesp. linoraižinys, 58 x 71,5

107

108

prisiminimai

109

M i n d au g a s Sk u d u t i s Ta p y to j a s

Su Elvyra susipažinome seniai, dar tada, kai mokėsi Dailės institute, gyveno bendrabuty. Ji buvo vieniša, gana uždara. Man atrodo, kad visą laiką jautė menkavertiškumo kompleksą – pastebėjau, kad visi vaikų namų auklėtiniai daugiau ar mažiau tą jausmą turi. Apie save papasakodavo tik nedaugeliui, tačiau į gyvenimą kabinosi iš visų jėgų, buvo gyvenimo stebėtoja ir negailestinga vertintoja.

Būdavo, atslenka į kokį vakarėlį, atsisėda kur nors kamputyje ir stebi visus, o paskui, kai šiek tiek išgeria alkoholio, įsidrąsina ir įsitraukia į pokalbį. Pagal išgerto alkoholio kiekį jos vertinimų amplitudė galėjo svyruoti nuo švelniai ironiškos iki negailestingai triuškinamos.

Dažniausiai tai vykdavo Dailės parodų rūmuose (dabar Šiuolaikinio meno centras) arba kieno nors dirbtuvėje, kai po parodų atidarymo dailininkai susirinkdavo išlenkti stikliuko. Elvyra ten irgi atsirasdavo – kaip gyvenimo stebėtoja. Iš pradžių sėdėdavo ramiai, o kai išgerdavo, pradėdavo garsiai reikštis. Kiekvienam tiesiai į akis rėždavo, ką galvoja. Jos pastabos buvo taiklios ir tikslios, stebėtinai gerai ji orientavosi svetimuose meilės reikaluose. Ne kiekvienam malonu būdavo jos komentarus girdėti. Ji intuityviai jautė kito žmogaus silpnąsias vietas, todėl kai kas jos prisibijodavo.

Gyvenime ji buvo ryški asmenybė! Bet ne dėl tų blevyzgų, o dėl savo meno. Ji buvo tikra menininkė. Našlaitė, neturėjo namų, buvo labai vieniša, bet manau, kad žinojo savo vertę. Žinojo, kad yra negraži, dėl to turėjo kompleksų. Meilės norėjo, bet šeimos negalėjo sukurti. Ji viską laikė savyje, nesiskųsdavo, neverkšlendavo (bent jau viešai), atkakliai siekdavo užsibrėžto tikslo. Bet jos psichika buvo jautri, manau, dėl to ji ir neatlaikė, pradėjo su dvasiomis šnekėtis.

Bet ji buvo pakankamai tvirta. Galiu papasakoti tokį jau anekdotu tapusį atsitikimą. Elvyra, baigusi institutą, neturėjo nei kur gyventi, nei kur dirbti. Tuo metu Dailininkų sąjunga dar padėdavo jauniems dailininkams kokį pusrūsį dirbtuvei gauti. Kadangi Elvyra kūrybiškai reiškėsi gana savitai, ryškiai, Dailininkų sąjunga tarpininkavo, kad miesto Vykdomasis komitetas jai skirtų patalpą dirbtuvei. Nuo valdininkų geros valios priklausydavo, ar jie duos tą patalpą, ar ne. Elvyra atėjo pas juos dėl pusrūsio buvusiame Kražių skersgatvyje (dabar

155

J. Savickio gatvė), bet ten niekas su ja nenorėjo kalbėtis, siuntinėjo iš vieno kabineto į kitą, matyt, laukė kyšio. O ji buvo ties tokia riba, kai nebėra kur trauktis. Galų gale atėjo pas viršininkę ir pareiškė: „Jeigu neduosit, aš pasikarsiu!“ Ir gavo tą pusrūsį. Toks savotiškas šantažas.

Tikra menininkė buvo. Ji neturėjo kitų tikslų – tik meną. Dirbdavo taip: užsidarydavo nuo viso pasaulio, raižydavo, montuodavo savo raižinius, niekam nerodydavo, su niekuo nebendraudavo. Po to jau, matyt, kai stogas pradėdavo važiuoti, išlįsdavo iš savo rūsio ir ieškodavo, su kuo pabendraut. Arba, būdavo, dingsta, niekas nežino kur. Visi klausinėja, kur Elvyra, o ji, pasirodo, išvažiavusi į Kuršėnus, į savo buvusius vaikų namus.

Jei kalbėsim apie Elvyros kūrybą, ji – tikras grynuolis. Elvyra buvo spontaniška, jai viskas ėjo iš vidaus. Dailės akademijoje yra jos darbo „Paskutinė vakarienė“ linoraižinio klišė – Rimvydas Kepežinskas Grafikos katedroje pasikabino. Įsivaizduokit – tais laikais padaryti darbą tokia tema! Nesuvokiu, kaip jai leido. Ji darė tai, ką norėjo, kas patiko, kas buvo tikra. Po studijų daug įspūdingų portretų padarė – savo draugų, pažįstamų, man nemažai padovanojo. Dalios Kasčiūnaitės, Eimunto Nekrošiaus, mano portretai... Edmundo Saladžiaus portretai išskirtiniai, gal jį buvo įsimylėjusi? Jie kaip grafikai daugiau bendravo, abu spalvingos asmenybės. Elvyra labai išsiskyrė lietuviškos grafikos kontekste savo ekspresyvumu, nesumeluota gyvenimo tiesa.

Jos gyvenimo pabaigoje ją kelis kartus buvau susitikęs gatvėje. Pasisveikindavo kaip kukli pelytė, sakydavo – einu į bažnytėlę melstis, po to namo, paišau, paišau aš viena, niekas pas mane neateina, nieko neįsileidžiu. Raimondas Martinėnas – vienas iš nedaugelio, kuriuos ji įsileisdavo į savo dirbtuvę – tada man sakė, kad ji piešia ant vienodų didelių lapų, piešia ir deda į krūvą. Matyt, tada jai taip reikėjo. Tuo metu Lietuvos grafika buvo per daug susmulkėjusi, o Elvyros darbai buvo kitokie, sukurti su didele vidine jėga.

Kai Elvyra sėdėdavo kokioje nors kompanijoje ir laidydavo replikas, tai nebuvo jos tikrasis „aš“. Visiems reikdavo išsilieti, išsirėkti, išsikalbėti – juk menininko darbas visą laiką vyksta vienumoje. O tai žiauriai slegia. Vienatvės Elvyros gyvenime buvo daugiau, negu žmogus gali pakelti.

156

Mindaugas Skudutis šalia savo portreto parodoje „Deginantis gyvenimo artumas“. „Arkos“ galerija, 2007 gegužė

Kai jau žinai, kad žmogaus nebėra, taip norisi ką nors svarbaus ir vertingo pasakyti. Visa esmė liko jos darbuose, o prisiminimai yra labai subjektyvūs, bet tikriausiai visi Elvyrą prisimena kaip išskirtinę asmenybę. Buvo didelė menininkė.

Nežinau, koks buvo paskutinis jos gyvenimo etapas, bet man atrodo, kad dėl depresijos jai pasidarė blogai. Apskritai visas šitas permainų laikotarpis menininkams buvo nepalankus, pasikeitusi situacija mūsų kartos menininkus sužlugdė ne tiek finansiškai, kiek morališkai, nes pasirodė, kad viskas, ką tu darei visą gyvenimą, kuo šventai tikėjai, tapo niekam nereikalinga.

Meno žmonės yra jautrūs. Kai viskas staiga griūva, ištinka šokas ir menininkai neatlaiko.

Parengė K r i s t i n a K l e p o n y t ė

157

N i j o l ė Š a lt e n y t ė Gr a f i k ė

Elvyra buvo nepaprastai spalvinga. Vieną kartą pamatei ir nepamirši. Tikriausiai apie Elvyrą prisimenu tai, ką ir visi. Dailės institute studijavome vienu metu. Elvyra buvo gal pora kursų jaunesnė už mane. Dažnai susitikdavome bendrose grafikų studijose V. Grybo gatvėje Antakalnyje. Elvyra buvo smalsutė, visada domėjosi, ką kiti daro.

Ji buvo kaip koks paukštukas, savotiška keistuolė, jos nevaržė jokie kompleksai. Man visuomet imponavo jos gebėjimas bendrauti su visokiausio plauko žmonėmis, mat ji nejautė jokių barjerų.

Elvyra dažnai ir daug ką įsimylėdavo. Matyt, buvo įsimylėjusi ir Edmundą Saladžių. Niekada to neslėpdavo. Atvirkščiai – visiems pasakydavo. Vėliau Eimuntą Nekrošių įsimylėjo. Ji buvo tokia spontaniška! Jai visuomet ir viskas buvo gerai.

Tik vėlesniais metais Elvyra pasikeitė. Tikriausiai tam įtakos turėjo jos savijauta, sveikatos būklė. Kai Elvyra jau kūrė piešinius (jų niekam nerodė), aš jai siūliau surengti parodą Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“, bet ji visuomet atsakydavo: „Jei aš darysiu parodą, tai tik Šiuolaikinio meno centre ir savo darbais užimsiu jį visą!“ Aš jai sakydavau: „Pirmyn, bet kažin ar pavyks...“ Kai Šiuolaikinio meno centre 2006 metais rengėme parodą „Erdvė. Plokštuma. Kūnas“, nusprendėm pakviesti joje dalyvauti ir Kairiūkštytę. Dvejojau, nes Elvyra buvo aikštinga. Buvau tikra, kad atsisakys dalyvauti grupinėje parodoje, tačiau, mano nuostabai, Elvyra su dideliu noru ir užsidegimu sutiko. Ji skambino visiems savo draugams, kvietė į parodą, nes jai tai buvo labai svarbu.

Elvyra mirė parodai dar nepasibaigus. Ilgai po to save kaltinau, kad turėjau ją labiau paskatinti dalyvauti parodose, bet kai ji atsisakydavo, nedrįsdavau kibti.

158

Viena vertus, Elvyra buvo Dievo paukštelis, kita vertus, ganėtinai apsukri, ypač buityje. Jai net tarybiniais laikais buvo paprasta nueiti pas kokį nors partijos sekretorių ir įtikinamai pačiulbėti. Tai, kad Elvyra augo vaikų namuose, buvo savotiškas pliusas, nes ji bent turėjo galimybę gauti butą ar kitokių nuolaidų, o tuo metu vienišam žmogui, neturinčiam jokio užnugario, tai buvo neįmanoma. Žinoma, ne kažin ką ji teturėjo. Tačiau nepriklausomybės laikotarpiu, kai menininkams buvo pradėtos skirti valstybinės stipendijos, Elvyra viena pirmųjų ją gavo. Juk visi žinojo jos istoriją ir tai, kad ji labai talentinga.

Pirmieji metai nepriklausomoje Lietuvoje menininkams buvo sunkūs – ir Elvyrai, ir man, visiems. Kartą ją susitikusi sakau: „Tau bepigu, stipendiją gauni...“, o ji man: „Ką tu, aš ją taupau, padėta sąskaitoje su procentais. Gal kitąmet negausiu, tai bus iš ko gyventi.“ 1989 metais teko kartu su Elvyra dirbti kūrybinėje grupėje Palangoje. Tą kartą labai stipriai pajutau jos vienatvę – ji buvo ir pikta, ir nelaiminga. Įdomus, daugialypis, nepaprastai talentingas žmogus...

Parengė K r i s t i n a K l e p o n y t ė

159

R e n ata s Š e m e ta Bu v ę s K ur š ė n ų va i k ų n a m ų auk l ė t i n i s , K ur š ė n ų va i k ų n a m ų s o c i a l i n i s p e d a g o g a s

Elvyrą prisimenu iš savo vaikystės ir pirmųjų darbo metų Kuršėnų vaikų globos namuose.

Dar tuomet, vaikystėje, man teko matyti ne vieną Elvyros piešinį, jos darytus sveikinimus, apipavidalintus dienoraščius. Vėliau, pamačius vieną ar kitą jos darbą, nekildavo jokių abejonių, kad tai jos meno kūriniai. Ji turėjo savo stilių.

Kiek prisimenu, dažniausiai piešdavo naktimis, o dieną ilsėdavosi. Man tada atrodydavo keista, kaip žmogus gali dirbti naktį. Ne kartą teko regėti, kaip Elvyra, leidžiantis saulei, piešdavo Ventos pakrantėje, o šalia gulėdavo stora filosofinė knyga, kuri tuomet man rodydavosi per sunki skaityti.

Tik po Elvyros mirties man teko būti tikroje jos dailės darbų parodoje Kuršėnų kultūros centre. Iš parodos išėjau genamas įvairiausių minčių, ji mane privertė apie daug ką susimąstyti.

Mes su Elvyra daug nesikalbėdavome, bet ji visada man atrodė paslaptinga. Susidarydavo įspūdis, kad Elvyra lyg ir vengė žmonių, labiau mėgo vienatvę. O gal būdavo atvirkščiai – tai man atrodydavo, kad aš nesugebėsiu rasti bendros kalbos su tokiu išmintingu žmogumi. Jos tyliai sakomi žodžiai ir lengvas brūkštelėjimas ranka per petį, kitoje rankoje laikant stiprios kavos puodelį – nebylios mano lūpos siųsdavo atsakymą jai: aš tavęs nepažįstu.

160

G e r a r d a s Š l e k tav i č i u s Gr a f i k a s

Elvyrą pažinojau nuo studijų laikų, ji buvo metais jaunesnė už mane. Kadangi aš buvau Vilniaus vaikas, o ji gyveno bendrabutyje, susitikdavome retokai. Dažniau matydavomės jau dirbdami Dailininkų sąjungai priklausančiose grafikų dirbtuvėse V. Grybo gatvėje Antakalnyje. Ten dirbantys menininkai dažnai pakliūdavo į parodas. Parodos, pavyzdžiui, jaunimo, respublikinės, vykdavo periodiškai. Estampas ne taip greit techniškai padaromas – derindavomės prie parodų ritmo.

Kartu ir dirbom, ir valgėm, ir aptarinėjom, kas kaip dirba, sprendėm problemas. Buvom vieninga karta. Dirbant kartu susikristalizuoja terpė bendraminčių, kuriems svarbus bendras tikslas. Apskritai tais laikais viską romantiškiau įsivaizdavome.

Dabartiniame Vilniaus grafikos meno centre darbo sąlygos kitokios: švariau, nebespausdinami iškiliosios spaudos darbai. Mes kitados čia pat ir dirbdavom, ir valgydavom. Tuomet dažai ir žibalas visų sveikatai pakenkė. Buvo toks nutikimas: prieš vieną parodą daug dirbome, į namus su Elvyra važiavome troleibusu. Važiuodami pastebėjome, kad į mus žmonės vis atsisuka. Kai grįžau į namus, mano pati paklausė: „Kodėl jūs taip žibalu dvokiat?“ Mes tuose dažuose tiesiog maudydavomės.

Kas mane stebina? Kad Elvyra visuomet kaip pelytė rūpinosi atsargomis. Net po jos mirties buvo rasta popieriaus ir linoleumo. Kai dar visi dirbome grafikos dirbtuvėse, net dažais dalydavomės. Tais laikais meistrai vogdavo spaudai skirtus dažus ir atnešdavo mums nusipirkti. Ofortinių dažų būdavo dailės medžiagų parduotuvėje, o iškiliajai spaudai skirtų dažų nebuvo. Popieriaus taip pat gaudavome panašiais būdais.

Maždaug nuo 1977 iki 1987 metų dirbom kartu. Tai buvo aktyviausias Elvyros kūrybos laikotarpis, kai ji dar kūrė estampus, o ne piešinius. Nors stebina ir šokiruoja paliktų piešinių skaičius ir formatai.

161

Elvyra spausdindavo naktimis. Tuo metu dirbtuvių V. Grybo gatvėje vedėjas buvo Sigitas Katkus, jis Elvyra pasitikėjo ir duodavo jai dirbtuvių raktus. Tik vėliau tarp jų kilo kažkokių konfliktų.

Elvyros klišės buvo ne tokios kaip oforto: jos buvo iš gabaliukų, ir tik ji pati galėdavo tuos gabaliukus sudėti. Po jos mirties buvo rastos ir klišės, bet dabar jau niekas nebegalėtų jų atspausdinti, nes tik ji pati žinojo, kaip sudėlioti savo darbus. O jų dydis beprotiškas. Kaip tokia mergaitė gebėjo tokio formato darbus suvaldyti?! Jos sukurtus linoraižinius reikia žiūrėti elektros šviesoje, tuomet spalvos kitaip suskamba, nes Elvyra juos spausdino būtent tokiomis sąlygomis. Jeigu ji būtų dienos metu spausdinusi, jos darbai būtų labiau panašūs į ciklą „Improvizacijos“, mat tie darbai spausti dieną. Dirbtuvėse buvo staklės, kuriomis Elvyra dirbti nemokėjo, todėl tuos darbus meistras spaudė.

Klišes ji raižydavo taip: klišė išraižoma ir dažoma šviesiausia spalva, vėliau ant tos pačios klišės vėl raižoma ir tepamas tamsesnis tonas, vėl raižoma ir vėl dažoma tamsesniu tonu. Tokio tipo klišės pakartotinai naudoti nebegalima. Vieni darbai švelnesni, o kiti – sodresnių spalvų.

Kadangi aš irgi dirbu su spalvomis, tai žinau spalvų spektro paklaidą. Pavyzdžiui, vakare jau nebežiūriu, kaip atspaudai atrodo, nes tiesiog atsimenu, kaip jie turėtų atrodyti dieną. Čia jau profesinis įgudimas.

O kitus linoraižinius Elvyra spaudė pati. Volai buvo labai dideli ir sunkūs, o ji, tokia nedidukė, viską pati darydavo – ir užvoluodavo klišes, ir sutvarkyti savo darbo vietą turėdavo.

Svarbūs Elvyros sukurti draugų portretai. Tuo metu dar visi jauni buvo, ir štai kokie garsūs tapo: Antanas A. Jonynas – Nacionalinės premijos laureatas, Dalia Kasčiūnaitė, Edmundas Saladžius, Eimuntas Nekrošius. Jos kūryboje mane visada stebino genialus portretų charakterio pagavimas. Ji pažinojo daug menininkų, iš jų atsirinkdavo grynuolius.

Grafika mūsų krašte visą laiką buvo „krapštukinė“, o Elvyra pirmoji pradėjo daryti tokio didelio formato darbus. Aš taip pat esu dirbęs su linoraižiniais ir visuomet žiūriu, kad klišė techniškai atsispaustų. O Elvyros darbuose kai kur iš anksto būdavo sumanyta, kad galutinis rezultatas bus grubus. Po kiek laiko matai, kad tai yra gerai.

Nežinau, kokį poveikį jos darbai darė kitiems žmonėms, o man dideli Elvyros darbų formatai atrodė geri, ji kita technika nebūtų galėjusi dirbti. Yra likę tik keli Elvyros dar instituto laikais sukurti ofortai.

Elvyra dirbo kaip tapytoja, žaidė spalvomis, jos darbai niuansuoti. Ant vienos klišės ji labai paprastai improvizavo, pavyzdžiui, su šiltu ir šaltu raudonu atspalviu. Man patinka toks „neteisingas kalbėjimas“.

162

Elvyra gyveno intensyvų gyvenimą. Tais laikais surengti parodą Menininkų rūmuose daug ką reiškė. Elvyrą ir Viktoriją Daniliauskaitę rėmė Alfonsas Andriuškevičius, jas minėdavo straipsniuose. Tuo metu jo pavardė buvo tam tikras kokybės ženklas. Kai žmonės pradėjo važinėti į užsienį, dovanų veždavo meno kūrinius. Tuomet Elvyros darbai turėjo paklausą.

Mirus Elvyrai, liko daug nepasirašytų darbų, iškilo klausimas, kaip tokius darbus reikėtų vertinti. Manau, kad juos reikėtų vertinti kaip, pavyzdžiui, Albrechto Dürerio raižytas klišes.

Turiu omeny, kad tampa nebesvarbu, ar estampas pasirašytas, ar ne – juk tai Dürerio klišė.

Taip reikėtų vertinti ir Elvyros atspaudus, nes tai jos darbai. Mane labiausiai stebino, kad Elvyra išsaugojo visus savo darbus, nesvarbu, kad kai kurie pasirašyti, kai kurie ne. Ji juk dažnai kraustėsi, o tai fiziškai sudėtinga.

Grafikos privalumas tas, kad galima darbą parduoti, vežti eksponuoti (kartais vežiojami darbai apgadinami), tačiau vis tiek paskutiniai atspaudai lieka autoriui. Vėliau iš jų galima rengti parodas. Tapytojai tokios galimybės neturi – iškeliauja darbas, ir viskas. Šiuo metu Elvyros parodose eksponuojami estampai puikūs. Anoj santvarkoj buvo sustingęs oficialus požiūris į viską ir, pavyzdžiui, netiksliai techniškai atliktas darbas galėjo netgi šokiruoti. O dabar jos darbai puikiai atrodo.

Elvyra tikrai gyveno. Su tokia gyvenimo istorija kitos specialybės žmogaus net įsivaizduoti negalima. Ji rado savo nišą mene ir visiškai jame atsiskleidė. Elvyros patirtis turėjo būti labai sunki. Institute visi buvo nevedę, vėliau prasidėjo vedybos, vaikai, daug kas užsidarė ir sukosi savam rate. O kaip ji?..

Aš tikiu likimu. Jai taip likimas lėmė. Taip buvo lemta ir jos darbams išlikti. Būtų atėję į jos namus svetimi – visas palikimas būtų iškeliavęs į šiukšlių mašiną, o vėliau visi būtų dejavę.

Elvyros draugai pasiaukojo šiam juodam darbui.

Buvo tokia smulkutė, mažutė prancūzų dainininkė apie 1960 metus, kuri dainavo dainą „Nieko nesigailiu“. Elvyra taip gyveno, kad, man rodos, nieko nesigailėjo.

Parengė K r i s t i n a K l e p o n y t ė

163

M o n i k a V i s i pav i č i ū t ė - K v i e t k au s k i e n ė E lv y r o s dr au g ė n u o va i k y s t ė s

Su Elvyra susitikome dar Vilniuje, D. Poškos gatvėje esančiuose vaikų namuose. Ten mes su sese atsidūrėme pablogėjus mamos sveikatai (mama sirgo tuberkulioze). Elvyra buvo metais už mane vyresnė, tad augo mano sesės grupėje.

Vėliau Elvyra turėjo kambarėlį D. Poškos gatvėje. Ne kartą eidamos pro šalį vis norėdavome užsukti į tuos namus ir pažiūrėti, kaip ten dabar mums viskas atrodytų. Tas namelis dabar atrodo toks mažas, net neįtikėtina, kad tiek daug mūsų ten galėjo tilpti, o vaikystėje šie namai atrodė dideli ir labai gražūs. Kieme buvo karuselės su arkliukais, sūpynės.

Man tuo metu buvo apie ketverius metus. Prisimenu vieną ryškų epizodą: kartą Elvyrutė nupiešė labai gražų gaidį. Mes, visi vaikai ir net auklėtojos, ėjome žiūrėti mažosios dailininkės kūrinio. Jau tada išryškėjo ypatingi jos gabumai piešti.

Kuršėnų vaikų namuose gyvenome grupėmis pagal amžių ir klases. Grupėse būdavo iki 15 vaikų. Kiekviena grupė turėjo savo darbo kambarį, jame ruošdavo pamokas, skaitydavo, žaisdavo. Miegodavome trečiame aukšte labai dideliame kambaryje, jo centre buvo didelis valgomasis, į kurį susirinkdavo visi vaikai pusryčiauti, pietauti, vakarieniauti. Berniukų miegamieji buvo mažesni, įrengti kitame namo gale. Vyresnės mergaitės turėjo miegamuosius, kuriuose miegodavo gal po dešimt. Miegamajame būdavo labai smagu – kartais dūkdavome, kartais pasakodavome istorijas, atpasakodavome skaitytas knygas. Kadangi aš daug skaičiau, dažnai būdavau ta pasakotoja. Retsykiais mūsų ateidavo raminti, o vėliau net ėmė rakinti kambario duris, nors kada tai ėmė daryti ir kodėl – nežinau.

Pirmiausia rytais tvarkydavome savo miegamąją vietą. Iš tų laikų liko įprotis purtyti paklodes.

Kas rytą vaikai bėgdavo į lauką purtyti paklodžių – nesvarbu, ar žiema, ar vasara. Dar liko įskiepyta nesėdėti ant paklotos lovos. Ir dabar nesijaučiu gerai tai darydama. Paskui būdavo rytinė mankšta, pusryčiai, mokykla. Po pamokų kiekvienas turėjome savo darbų. Vieni tvarkė valgomąjį, kiti koridorius, miegamąjį. Papietavę ruošdavome pamokas, per pertraukas žaisdavome lauke.

164

Mes labai įdomiai gyvenome. Mus lavino, turėjome geras auklėtojas: Stasę Žymantienę, Reginą Sideravičiūtę, jos mums skiepijo pagarbą vyresniems, meilę knygai, darbui. Daug skaitydavome. Aš, Elvyra ir Marytė Paškevičiūtė grupėje buvome didžiausios knygų graužikės. Knygas dažnai skaitydavome garsiai savo kambaryje.

Vaikų namuose veikė daug būrelių: dailės, šokių, dramos, choras. Statydavome spektaklius, buvo labai įdomu. Dekoracijas, rūbus gamindavome patys. Mes išmokome austi, nerti, megzti ir savo rankdarbius dovanodavome svečiams, kurių pas mus netrūkdavo – Kuršėnų vaikų namai buvo tarsi parodomieji. Būdavo rengiami teminiai vakarai apie dailę, mokytoja Danutė Narvydaitė rodydavo skaidres apie įvairius menininkus, jų kūrybą, meno stilius.

Auklėtoja Stasė Dzeniuškaitė rengdavo muzikos vakarus, pasakodavo apie kompozitorius.

Klausydavomės įvairios muzikos, pradedant M. K. Čiurlioniu, baigiant J. S. Bachu. Būrelius vaikai pasirinkdavo patys. Aš taip pat lankiau dailės būrelį.

Kai Elvyros piešinys laimėjo sąjunginį konkursą, ji gavo apdovanojimą – atostogas Arteke, bet ten labai ilgėjosi namų, prašėsi, kad ją greičiau paimtų...

Iki aštuntos klasės mūsų vaikai mokėsi mokykloje šalia vaikų namų, žaliame mediniame pastate, kurį meiliai vadindavome „žalia varle“. Toje mokykloje mokėsi ir aplinkinių žmonių vaikai. Mūsų laikais tokių dalykų, kokius aprašo dabartinė spauda, nebūdavo. Kartais vaikai dėl ko nors susipešdavo, bet ne daugiau. Laimingiausi mano gyvenimo metai – vaikystė Kuršėnuose.

Elvyra mikčiojo, ir tai ją varžė, bet ji turėjo labai stiprų charakterį, buvo valdinga, tikra asmenybė nuo mažų dienų. Iki kokios penktos klasės ji buvo mūsų klasės lyderė, mokėsi gerai, buvo pavyzdinga mergaitė, labai gražiai piešė, ją vertino auklėtojos ir mokytojai. Buvo gera sportininkė: trumpų distancijų bėgikė, gimnastė, manau, galėjo daug pasiekti sporte. Mažesnė būdama Elvyrutė dalyvaudavo mūsų žaidimuose, bet vėliau ji atsiskyrė nuo mūsų, nes turėjo daug papildomo darbo: sienlaikraščiai, sveikinimai, įvairios medžiagos apipavidalinimas. Ji turėjo atskirą kambarėlį, jame ir dirbo tuos darbus.

Bendravo su visais vaikais vienodai, bet buvo gana uždara. Daugiau bendrauti su Elvyra ėmėme vyresnėse klasėse, vis pasikalbėdavome apie knygas, dailę. Išvažiavusi po devintos klasės pasijutau išstumta iš savo namų. Buvo šokas, atsidūrus visai kitame pasaulyje. Iš visos grupės daugiau bendravome mes abi, nes man labai reikėjo ryšio su namais, o ji buvo

Elvyra su vaikystės drauge Monika. Apie 1974

165

vienintelė likusi Kuršėnuose. Kai parašiau Elvyrai laišką iš Kauno, ji tą laišką parodė visiems vaikams ir privertė parašyti man. Kai įstojo į Kauno Stepo Žuko dailės technikumą, vėl atnaujinom draugystę.

Nuo mažens Elvyra žinojo, kad bus menininkė, baigusi mokyklą ketino stoti į grafiką, nors visą laiką svajojo apie tapybą. Noras tapyti nebuvo dingęs niekada, ji pirko dažus, teptukus ir vis ruošėsi mokytis tapyti. Elvyra su džiaugsmu vesdavosi mane į parodas, aptardavome matytus kūrinius. Rodydama savo darbus sakydavo: „O mano geriausi...“ Prieš liūdną mūsų paskutinį susitikimą Elvyra telefonu pasakojo, kad ruošiasi parodai, džiaugėsi, kad priėmė jos darbus, ir labai laukė manęs atvažiuojančios, kad abi galėtume nueiti į parodą.

Telefonu iš vakaro susitarėme, kad atvažiuosiu į Vilnių šeštadienį apie trečią valandą po pietų. Šeštadienio rytą nubėgau į turgų pirkti pyrago lauktuvėms, nes pati dar nekepdavau. Tuo metu Elvyra paskambino iš Vilniaus į namus. Manęs nebuvo, atsiliepė dukra Milda, Elvyra jos paklausė, kada aš atvažiuosiu. Anksčiau Elvyra to niekada nedarydavo – juk mes buvome sutarusios susitikimo laiką. Aš šiek tiek pavėlavau, nieko blogo nenujaučiau... Kai Elvyra neatidarė durų, pamaniau, kad ji miega, nes tokių atvejų būdavo.

Nuėjau į Katedrą, išklausiau mišias, grįžau, bet durų vėl niekas neatidarė. Tada nuėjau pas kaimyną iš apačios, bet jis ramino: Elvyrutė gal blogai jaučiasi ir miega. Po to, kai kaimynas Petras išlaužė duris, mes ją radome ant kėdės sėdinčią, atrodė, kad ilsisi... Negalėjau patikėti, kad Elvyrutės nebėra.

Elvyra buvo didelė patriotė, labai mylėjo Lietuvą. Apie tai mes kalbėdavome ir anais laikais, ji sakydavo, kad savo darbus daro Lietuvai, nors jaunystėje ir kalbėdavo apie Paryžių.

Ji mokėjo pasakyti teisybę į akis, todėl daug kas jos nemėgo. Bet Elvyra mokėjo ir palaikyti žmones, ypač tuos, kuriuos manė esant reikalingus paramos. Negailėdavo gerų žodžių, laiko, pinigų... Elvyra niekada neskirstė žmonių į jokius luomus, labai vertino žmogaus širdį, talentą.

Pa re n g ė R e g i n a N o r e i k a i t ė - N o r va i š i e n ė

166

Danutė Žalnieriūtė Gr a f i k ė

Elvyrą Kairiūkštytę prisimenu dar nuo Dailės instituto laikų. Nors ji studijavo gerokai jaunesniame kurse, labai išsiskyrė iš kitų bendramokslių. Tokia mažutė, su akinukais, šiek tiek užsikertančia kalba. Žinojom, kad ji iš vaikų namų, našlaitė, bet atrodė labai linksma, energinga, šiek tiek pasiutusi. Pabendraudavom, matyt, todėl, kad buvau iš Kauno, o metai S. Žuko taikomosios dailės technikume jai buvo labai brangūs, nes pakeitė jos likimą. Be to, Elvyra buvo labai draugiška, šmaikšti – tai man labai patiko.

Vėliau, jau baigusi Dailės institutą, grįžau į Kauną, auginau dukrelę. Apie 1975–1976 metus Elvyra dažnai pasirodydavo Kaune, čia turėjo draugę, daug pažįstamų. Kartą susitikom mieste, ji puolė man ant kaklo šaukdama: „Danute!“ Aš ją pasikviečiau į namus, labai smagiai pabendravom. Ji atrodė vis tokia pat linksma ir besišypsanti. Po to užeidavo retkarčiais. Yra padovanojusi man vieną raižinį. Susitikdavom ir parodose ir pas bendrus draugus.

Baigusi mokslus, ji labai kūrybingai dirbo, matydavau jos darbus parodose. Vis išgirsdavau kalbų apie jos išdaigas ir depresiją. Vėliau Elvyra labai užsidarė, gyveno gana skurdžiai, bet draugai jos neapleido, ji gaudavo Kultūros ministerijos stipendijas – taip ir vertėsi.

Tik pamačiusi jos pomirtines piešinių ir visos kūrybos parodas supratau, kokį didžiulį skausmą ji nešiojosi savyje. Tai gali pajusti tik sulaukęs vyresnio amžiaus. Vieniša, neturinti jokios kraujo giminės... Tačiau jos darbai nėra destruktyvūs, nors tai dažnai būdinga panašaus likimo menininkų kūrybai. Nėra ir saldžių sentimentų, ašarų pakalnių, neskoningumo. Jos kūryba tokia tikra, nesumeluota, labai gili, ekspresyvi, su atviru nervu, bet kartu ir labai profesionali. Ji puikiai valdė spalvą, o tai ne taip dažnai pasitaiko grafikų kūryboje. Manau, kad Elvyros kūriniai tikrai atlaikys laiko išbandymą.

167

168

Estampo „Autoportretas“ (79 x 56) klišė. 1983. Linoleumas

dienoraštis

175

176

1996 m. kovo 24 d. dienoraščio lapelio faksimilė

Po Elvyros mirties tarp jos piešinių ir dokumentų buvo rastas ir dienoraštis, apimantis 1995–1997 m. laikotarpį. Iš viso 406 nedidelio formato lapeliai. Pradėta rašyti 1995 07 08 ir baigta 1997 04 20, vieno lapelio datos nustatyti nepavyko.

Kodėl ji ėmė rašyti? Gal rašė ir anksčiau? Dabar jau niekas nepasakys. Galima tik spėlioti.

1995 m. pavasarį Elvyra pakeitė savo dirbtuvę Vilniaus Kražių skersgatvyje (dabar J. Savickio g.) į butą senamiestyje, S. Skapo gatvėje. Tai buvo milžiniškas pasikeitimas jos gyvenime. Iš rūsio beveik po žeme – į dangų: trečias aukštas, virš galvos nieko nėra, tik stogas ir dangus. Balkonas, kuriame galima sėdėti, rūkyti ir stebėti besikeičiančią gamtą. Nebėra kačių, lendančių pro atidarytą langelį, žiurkių, pelėsių... Dabar katės vaikšto stogais.

Dienoraštyje atsispindi noras kurti nuostabius darbus, potraukis prie literatūros, muzikos ir teatro, bet kokio spektaklio; noras dalyvauti viešame kultūriniame gyvenime, jausti laiko dvasią; Dievas ir Bažnyčia; meilės ir draugystės troškulys tarp eilučių; tarpais taiklūs žmonių ar įvykių apibūdinimai. Tarp visų šitų dalykų įsiterpia „biudžetas“ – taip ji vadino aprašymą, ką valgė ir gėrė, kokius rūbus dėvėjo, ką gavo dovanų ir ką pati dovanojo. Iš dienoraščio paaiškėja, jog jai rūpėjo turėti „savo artimą žmogų“, ištekėti ir gyventi „kaip visi“. Bet ji nebuvo tokia kaip visi... Galiausiai čia randame pirmąsias žinias apie naujus piešinius.

Gali būti, kad piešimas pamažu užėmė visą Elvyros laiką, nes po 1997 04 20 dienoraštis nutrūksta, tiksliau, persikelia ant tų beveik 12 000 piešinių, rastų dirbtuvėje po jos mirties.

177

1995 09 01 Rugsėjo 1 d. Penktadienis

1995 09 15 Rugsėjo 15 d. Penktadienis

1. 3 bliuskutės – 15 Lt. 2. Kelnės pilk[os] – 10 Lt. 3. Mini sijonas raud[onas] – 12 Lt. Viso – 37 Lt. Koncertas [Maurice’o Ravelio] „Bolero“ Katedros aikštėje

Atėjo Valius [Valentinas?] ir pasakė, kad mirė Gražina [Kliaugienė] (5 val. ryto).

1. Bliusk[utė] su Mikimauzais – 7 Lt. 2. Dvi maik[utės] Žvėryno pard[uotuvėje] – 3 Lt. 3. Jūros sp[alvos] megztinis (viln[onis]) – 10 Lt. 4. Antanas Baranauskas (rinktinė) 3 Lt. Baletas „Don Kichotas“ – L. Minkus.

Visą naktį laukiu Valentino...

1995 09 12 Rugsėjo 12 d. Antradienis 1 Augulienė (Merkevičiūtė), Loreta, g. 1947 – tapytoja, bendramokslė ir draugė 2 Tunaitis, Juozas, g. 1928 – vyskupas, pakrikštijo Elvyrą.

3 Kliaugienė, Gražina (1944–1995) – dailės kritikė, parašė Elvyros personalinės parodos recenziją.

4 Valentinas (?) – Gražinos Kliaugienės draugas.

5 Gaižauskaitė, Rima, g. 1954 – grafikė, artima draugė.

6 Pranckūnas, Gediminas, g. 1957 – grafikas.

7 Katiliūtė, Rūta Viktorija, g. 1944 – tapytoja.

8 Paškevičius, Dainius, g. 1958 – grafikas.

Svečiavausi pas Loretą [Augulienę]1 Filmas „Gražioji pikčiurna“ Prancūzų – apie dailininką ir jo modelį (pozuotoją).

7 [19] val. Arkikatedra Jo Ekscelencija J[uozas] Tunaitis2 – apie sūnų palaidūną Nusipirkau Totorių gatvėje duonutės ir konservų „Mėgėjų slėgtainis“ ...Arklių gt. biblioteka 1995 09 13 Rugsėjo 13 d. Trečiadienis Pasiėmiau iš pašto stipendijėlę. 125 Lt. Megztinis Tibeto raštais – 24 Lt. „Vagos“ knygynas (knygos sumaž[intomis] kain[omis]) Baletas „Žydrasis Dunojus“ – R. Štrausas [Richard Strauss] Padovanojo violetinių gėlių puokštę.

Aplankiau Gražinutę Kliaug[ienę]3. Nuvežėm į ligoninę.Visą naktį kalbėjausi su Valiuku4.

5 Lt degtinėlei

178

1995 09 18 Rugsėjo 18 d. Pirmadienis Atėjo Rimutė [Gaižauskaitė]5 Dailininkų Sąjungoj perskaičiau gražius žodžius apie Gražiną [Kliaugienę] Nusipirkau baltą megztuką, gražų šaliką ir kelnaites Žvėryne.

Buvau Olandų gatvėje [Vilniaus laidojimo rūmai] prie Gražinutės [Kliaugienės].

Pasikalbėjau su jos mama.

1995 09 19 Rugsėjo 19 d. Antradienis 19 val. Arkikatedra bazilika Jo Ekscelencija J[uozas] Tunaitis Pamokslas ap[ie] šv. Januarijų – gyvas kraujas.

Gražinos [Kliaugienės] laidotuvės ir šermenys pas Ged[iminą] Pranckūną6.

Nuėjau po 20 val. – išbuvau iki 1.30 val. Rūta Katiliūtė7, Dainius Paškevičius8, Ged[imino] Pranc[kūno] žmona Dalia

1995 09 23 Rugsėjo 23 d. Šeštadienis

1995 10 06 Spalio 6 d. Penktadienis

1) Visą savaitę – nuo rugs[ėjo] 19 d.Vilniuje vyksta Vilniaus dienos, visokiausi renginiai, parodos ir koncertai.

2) 19 val. Arkikatedroje Jo Ekscelencija vysk[upas] J[uozas] Tunaitis kalbėjo, kad reikia saugoti savo krepšelius, nes aplink visur vagys.

3) Totorių gt. – kons[ervai] „Vištiena sultyse“ – 4,19 Lt. 3 bandelės su aguonomis – 1,62 Lt. 4) 23 val. „Biksų“ koncertas „Meno lygoj“, Kauno 5 – (buvę Geležinkeliečių rūmai) 3 val. parėjau namo...

Labai gražus oras, šilta, Vilnius daro fiestą.

1) Vampyrai neleido pamiegoti, išėjau į Vilnių. Pavalgiau K[ultūros] Ministerijoje – sriubytė, burokėliai ir skani, kvapni kavutė, aromatinga.

2) Kalbėjausi su Arūnu Kynu10 apie lietuviškas vėjarodes.

3) Aplankiau Virgutę [Virginiją Kurpienę]11 darbe.

4) Arklių gt. bibliotekoje – peržiūrėjau spaudą, parsinešiau laikraščių ir M. Šagalo [Marc Chagall] albumą.

5) 19 val. Arkikatedra. Pirmasis spalio mėn. penktadienis.

Sveika, Marija, lietuviškai Ramybė Tau, Marija, žydiškai Džiaukis, Marija, graikiškai (Ave) Trokšk, Marija (norėk) lotyniškai

1995 10 03 Spalio 3 d. Antradienis 1) Elvyrutė atsikėlė ir pavalgė Kultūros ministerijoje.

2) Turguje pirkau cigarečių ir 2 kg cukraus – 20 Lt. 3) Nusipirkau džinsus už 26 Lt. 4) 19 val. Arkikatedroje Mergelės Marijos mėnuo Aukščiausias pasveikinimas – Meilė, vyskupas J[uozas] Tunaitis. Vyrų choras labai gražiai giedojo – „Sveika Marija“ ir „Marija, Marija“.

5) Totorių gt. pard[uotuvė] – česnakiukas ir jautienos guliašas 6) Didelė Rožė Janutei9 į Pilaitę.

7) Į namus atlydėjo šuniukas. Rytoj turėsiu daug reikalų.

1995 10 16 Spalio 16 d. Pirmadienis Turiu daug reikalų. Naktį nemiegojau.

1) Vaikščiojau su reikalais. Valgiau Spaudos valg[ykloje] ir pas Raselę12.

3) 18 val. atidarymas Sorošo [Georges Soros] fondo parodos. Šampanas.

4) Buvau pas A[rūną] Kyną ir Arklių gt. bibliotekoje.

5) Pabaliavojau „Lange“. Palikau ten portfeliuką. Atsirado.

1995 10 17 Spalio 17 d. Antradienis 1) Pro balkoną įstrigo [įskrido?] paukščiukas.

Geras ženklas.

2) Pradėjo veikti telefonas.

179

9 Karčiauskaitė, Janina, g. 1951 – Kuršėnų vidurinės mokyklos klasės draugė.

10 Kynas, Arūnas Kazys, g. 1942 – dailėtyrininkas.

11 Kurpienė, Virginija (1953–2010) – architektė, bendramokslė ir draugė.

12 LR kultūros ministerijos kavinės darbuotoja.

13 Galbūt buvo tariamasi dėl interviu.

14 Daniliauskaitė, Viktorija, g. 1951 – grafikė, artima draugė.

15 Inčiūtė, Vlada – fotografė, drauge mokėsi S. Žuko taikomosios dailės technikume.

16 Volodkevičiūtė, Eligija, g. 1948 – rašytoja, tuo metu Lietuvos invalidų draugijos pirmininko pavaduotoja kultūros reikalams.

17 Kavaliauskaitė, Rasa – Lietuvos žmonių su negalia sąjungos (LŽNS) vadovė.

18 Norvaišienė (Noreikaitė), Regina, g. 1951 – Kuršėnų vidurinės mokyklos klasės draugė, Elvyros palikimo tvarkytoja.

3) Atidavė „Lange“ tašytę. Esu laiminga. Ten buvo pasas.

4) Namuose žiūrėjau Piterio Grienevėjaus [Grinavėjaus; Peter Greenaway] filmą „Prospero knygos“ pagal Šekspyro [William Shakespeare] „Audrą“. Vaidino Džonas Gilgudas [John Gielgud]. Labai keistas ir meniškas.

5) Visą naktį nemiegojau, skaičiau banalybes arčiau širdies – lietuviškas, Viktorija Daujotytė.

6) Išaušo rytas, gašliai kniaukė kieme katės, viena liuokavo stogais.

1995 10 19 Spalio 19 d. Ketvirtadienis Ilgai miegojau. Žiūrėjau televizorių.

1995 10 20 Spalio 20 d. Penktadienis 1) Nemiegojau. Tvarkiau daugybę reikalų.

Dėl persiregistravimo.

2) Nusipirkau tuziną akinių rėmelių. Išleidau beveik 100 Lt. 3) Vakare važiavau pas Janytę [Karčiauskaitę].

4) Namuose žiūrėjau televizorių 1995 10 29 Spalio 29 d. Sekmadienis Atsikėliau, klausiausi namuose šv. Mišių iš Arkikatedros 1) Turėjau nueiti pas [žurnalistę] Brigitą [Balikienę] į „Respubliką“. Pavėlavau. Nešiau darbus.

2) Važiavau pas Virgutę [Kurpienę] į Naujininkus. Pavalgiau pietus. Davė velnių dėl „Respublikos“. Pasakė, kad tai anekdotas.13

180

3) Po to važiavau pas Janytę [Karčiauskaitę] į Pilaitę. Ten buvo atvažiavęs Romas Repšys.

Su Janyte smagiai pasikalbėjome. Pavalgiau cepelinų su namine grietine. Žiūrėjau televizorių.

4) Namuose žiūrėjau Sidnėjaus Polako [Sydney Pollack] filmą „Nuvarytus arklius nušauna“. Džein Fonda [Jane Fonda].

Atsiguliau.

1995 10 30 Spalio 30 d. Pirmadienis 1) Stebuklingai pasitaisė telefonas. Vis velniai man jį gadina. Ėjau į „Lietuvos aidą“ [galerija]. Namuose pavalgiau Vikos14 žuvytės.

2) Aplankiau Vladziūnę15.

3) Ėjau valgyti pas Raselę. Susimokėjau ir už penktadienį.

4) Paskiau važiavau pas Eligiją16 ir Rasą Kavaliauskaitę17. Norėjau Heraklito ir Kjerkegoro [Søren Kierkegaard] „Vagoje“.

Eligija davė burokėlių (marinuotų) sriubos.

5) Vakare ėjau pas Rimutę [Gaižauskaitę] į „Lietuvos aidą“ eksponuoti parodos.

Dirbome iki 20 val. Palydėjau namo. Rytoj atidarymas.

6) Parėjusi rašiau dienoraštį – kalendorių.

Klausiau radijo. Labai graži muzika. Prieš Vėlines.

1995 11 04 Lapkričio 4 d. Šeštadienis 1) Atsikėliau ir išgėriau kavos su bandele.

2) Per televizorių žiūrėjau Klaipėdos teatro „Mažvydą“.

3) Gastronome nusipirkau dešrelių.

4) Pažiūrėjau mugę „Vilniaus“ kino teatre.

5) Važiavau pas Reginutę18. Padovanojau

Igneliui19 švarką. Reginutė pavaišino pietumis ir kava.

6) Paskambinau Loretai [Augulienei].

Eidimtas20 pakvietė į svečius... Namuose „balius“. Parvažiavus namo striukėje radau papūgėlę. Vos pagavau, įdėjau į tašę ir vežiau namo. Tai nuotykis!

Turi būti atidarymas Rotušėje – Grafikos katedrai – 190 metų.

1) Pavalgiau namuose ir tiesiai ėjau 16 val. į Rotušę – atidarymas grafikos ekspozicijos.

Mano darbui neatsirado vietos ir stiklo.

Apsidžiaugiau. A. Šaltenis21 mane paminėjo.

Virgutę [Kurpienę] darbe, pakvietė vakare ateiti.

2) Buvau D[ailininkų] S[ąjungoje] ir Arklių gt. bibliotekoje ir skuduryne.

3) Po to važiavau į prospektą. Aplankiau Eligiją [Volodkevičiūtę]. Gavau dovanėlių Gim[imo] D[ienos] proga.

4) Tarielkine vėl išgėriau kavos ir skubėjau pirkti tortų, nes draugės žadėjo ateiti pusę šešių.

5) Janytė [Karčiauskaitė] ir Reginutė [Norvaišienė] prinešė dovanų (prie durų radau Vikos [Daniliauskaitės] kavą ir šokoladą). Valgėm tortą ir kalbėjomės. Labai patiko.

6) Septintą ėjom į Arkikatedrą. Jo Ekscelencija labai gražiai kalbėjo apie Ramybę ir Tylą, apie Sielos harmoniją su Dievu Ramybėje. Ir dar apie Dėkingumą.

Dešimt raupsuotųjų pasveiko, o tik vienas grįžo ir padėkojo. (Esu labai patenkinta savo G[imimo] D[iena]!)

7) Po pamaldų važiavau pas Virgutę [Kurpienę] į Naujininkus. Pasiilgau Resės (taksytės). Vežiausi torčiuką. Pasibuvau (Virgutė irgi padovanojo kavos ir šokoladą) ir parvažiavau namo.

8) Žiūrėjau krepšinio rungtynes ir visa kita.

9) Reginutei padovanojau knygutę, o Janytei – žalią sijoną Palmyrai22.

10) Per naktį siuvau ir skaičiau.

P. S. (Pas Virgutę paskambinau Rimutei [Gaižauskaitei] ir susitarėme rytoj pasimatyti.

Telef[onu] smagiai papasakojau apie teatrą.

Nupirko man S. Kjerkegorą).

1995 11 15 Lapkričio 15 d. Trečiadienis

1995 11 19 Lapkričio 19 d. Sekmadienis

Mano gimimo Diena!

1) Atsikėliau ir ėjau pietauti pas Raselę.

Skaniai pavalgiau ir išgėriau kavos. Aplankiau

1) (prieš) Pusę devynių sninga, aš skaitau „Kultūros barus“. Snaigės baigėsi 8.30 (trumpai) – einu miegoti.

1995 11 05 Lapkričio 5 d. Sekmadienis 1) Atsikėliau apie pietus. Lauke smarkiai pasnigo. Klausiausi sumos – šv. Mišių iš Arkikatedros. Išgėriau arbatos su duonute ir dešrele. Per radiją – Druskininkų Poezijos ruduo.

2) Atsiūlėjau (raudoną avietinį) šalikėlį – vieną galą.

3) Pasivaikščiojau prospektu ir važiavau pas Janutę [Karčiauskaitę] į Pilaitę. Kaip visada ilgai su persėdimais.

4) Pas Janutę išsimaudžiau ir skaniai pavalgiau.

5) Namie žiūrėjau televizorių. Numirė (nušovė) Ischaką Rabiną [Yitzhak Rabin].

1995 11 10 Lapkričio 10 d. Penktadienis

181

19 Norvaišas, Ignas, g. 1950 – Elvyros palikimo tvarkytojas, Reginos Norvaišienės vyras.

20 Augulis, Eidimtas g. 1986 – Loretos Augulienės sūnus.

21 Šaltenis, Arvydas, g. 1944 – tapytojas, tuo metu VDA rektorius.

22 Janinos Karčiauskaitės duktė.

23 Norvaišas, Mykolas, g. 1989 – Reginos ir Igno Norvaišų sūnus.

24 Karčiauskas, Kęstutis – Janinos Karčiauskaitės pusbrolis

2) Atsikėliau po penkių [17 val.] ir ėjau į koncertą Menininkų namuose, susirinkusi „Aukštuomenė“. Gražiai dainavo Mindaugas Žemaitis ir griežė Dalia Stulgytė.

3) Paskambinau Reginutei [Norvaišienei].

Parėjusi namo klausiausi Haidno [Joseph Haydn] „Rekviem“.

4) Septintą [19 val.] ėjau į Arkikatedrą.

Vėl giedojo mergaitės ir berniukai. Baigėsi Bažnyčios liturginiai metai. J. Tunaičio pamokslas apie Visatą, jos pabaigą ir kiekvieno žmogaus išėjimą į kitą pasaulį.

Viskas Dievo valioje. Apokalipsės ženklai ir pasiruošimas stoti prieš Dievo teismą.

5) Vėlai nuvažiavau pas Ignelį [Norvaišą] ir Reginutę [Norvaišienę]. Valgiau skanią ryžių ir žirnelių mišrainę. Mykoliukas23 padovanojo piešinį.

6) Namuose žiūrėjau I[ngmaro] Bergmano filmą „Prisilietimas“ – Bibi Andersson.

2) Iš ten paskambinau Rimutei [Gaižauskaitei], norėjo eiti į parodas. Užėjau pas Viką [Daniliauskaitę] į dirbtuvę. Patiko jos darbai [skirti Vincui] Svirskiui. Pavaišino kava, pasikalbėjome.

3) Po to ėjau į Arklių gt. Užėjau į skuduryną ir biblioteką. Užsiskaičiau iki 19 val.

4) Skubėjau į Arkikatedrą. Vėl kalbėjo apie konvertitą (atsivertėlį į katalikų tikėjimą).

5) Parėjau namo. Radau Kęsto K[arčiausko]24 raštelį. Turiu paskambinti, telef[onas] vėl neveikia.

6) Pavalgiau ir žiūr[ėjau] televiz[orių].

Rodė filmą su Džoan Kolinz [Joan Collins].

Patinka.

7) Paskui siuvau kailin[ių] sagą ir gėlėtos bliusk[utės] apačią. Baigiau skaityti laikraščius. Po penkių atsiguliau. Turiu atsikelti, bet Kęstas [Karčiauskas] neatvažiuos... taip man atrodo.

1995 12 02 Gruodžio 2 d. Šeštadienis

1996 01 30 Sausio 30 d. Antradienis

1) Kaip visada važiuoju pas Janutę [Karčiauskaitę] į Pilaitę – 18 val. Išsimaudžiau ir pavalgiau. Pažiūrėjau televizorių.

2) Parvažiavau anksčiau namo, žiūrėjau televizorių, paskui ploviau tuos parsineštus rūbus. Per naktį skaičiau Heinricho Belio [Böll] „Grupinis portretas su dama“. Labai patinka.

3) Tik rytą atsiguliau. Norėjau pamiegoti, bet vargiai sekėsi.

1) Pramiegojau pietus. Jau buvo apie keturias.

Vėl atsiguliau. Vakar[ines] mišias – t[aip] p[at]. Atsikėliau prieš „Panoramą“. Užkandau.

Niekur nėjau. Žiūr[ėjau] „Gimines“.

2) Paskui vėl atsiguliau. Atsikėliau 5 ryto.

Bandžiau skaityti. Bet apie 7 val. vėl atsiguliau. Trukdė miegoti, bet truputį pamiegojau. Keista diena ir naktis. Nepametu nuotaikos. Susitaupė pinigai.

1996 01 09 Sausio 9 d. Antradienis 1) Atsikėliau ir ėjau valgyti pas Raselę.

Gavau blynelių su džemu, makaronų košės su padažu, mišrainių ir sk[anios] kavos.

Parsinešiau tris bandeles.

182

1996 02 07 Vasario 7 d. Trečiadienis Vakar Arkikatedroje Jo Ekscelencija buvo su raudonu rūbu. Pasakojo apie kankinį Paulių Munį – japoną.

1) Atsikėliau apie antrą – trečią [14–15val.], išgėriau arbatos su duonute ir iš kaimynės

paskambinau Rimutei [Gaižauskaitei].

L[abai] šalta. Nenorėjau eiti į parodą žiūrėti V. Petravičiaus25.

2) Nuėjau pietauti, vėl atsiguliau. Atsikėliau prieš septynias [19 val.] ir ėjau į Arkikatedrą.

Vysk[upas] J[uozas] Tunaitis l[abai] gražiai kalbėjo apie tikėjimą ir religijas. Visos rel[igijos] ieško Dievo, tik Krikščionybė turi Dievą, įsikūnijusį Jėzaus Kristaus asmenyje.

Per žmogų Dievas bendrauja su žmogum. Tai Dievo atvaizdas 3) Nam[ie] žiūr[ėjau] telev[izorių]. „Panoramą“ apie bankus ir [Adolfo] Šlež[evičiaus] atsistatydinimą. Po to „Nakviša“ ir italų filmas „Čiočiarė“ [„La Ciociara“] su Sofija Loren. Patiko. Perverčiau daug laikr[aščių]. Ryt nešiu į bibl[ioteką].

Rytą atsiguliau. (Paskamb[inau] Kęstui [Karčiauskui] iš automato).

1996 02 08 Vasario 8 d. Ketvirtadienis 1) Kai sučirškė žadint[uvas] atsikėliau.

Greit susiruošiau ir ėjau pas Raselę pietauti.

Davė trošk[intų] bulvių, ryžių, burok[ėlių] ir kopūst[ų]. Kava ir 4 bandelės – 3,22 Lt. Iš rūbinės paskamb[inau] Reginutei [Norvaišienei] ir Rimutei [Gaižauskaitei].

Su Rim[ute] pasikalbėjome, ji tada nuėjo į parodą.

2) Po to iškart ėjau į bibl[ioteką]. Atid[aviau] laikr[aščius] ir žurn[alus]. Perverčiau spaudą.

4 [16] val. užsuk[au] į skud[uryną] – tyčia.

Dvi dryžuotos maik[utės] (ružavai ir žydrai).

3) „Fluxus“ [Šiuolaikinio meno centro – toliau ŠMC – parodoje] išgėriau stiprios kavos.

4) Prieš 5 [17 val.] buvau Rašytojų namų svetainėje [Rašytojų klube]. V[andos] Juknaitės knygos pristatymas ir Jūratės St[auskaitės]26 paroda. Daug žmonių, man

patiko. V[anda] Zaborskaitė.

5) Par[ėjau] namo, pad[ėjau] portf[elį], persirengiau, išg[ėriau] arbatos su bandele ir ėjau į Ark[ikatedrą].

6) Nemažai žm[onių], spėjau. Man ten būna l[abai] gera. Dėl vienos paklydusios avelės Dievulis... Apie išgyd[ytą] pagonę mergaitę.

7) Nam[uose] pasim[atavau] bliusk[utę] – l[abai] tiko, susisiūsiu ir išplausiu. Valgiau. „Panor[ama]“ – Šlež[evičių] atstatydino.

Trup[utį] priguliau. Atsik[ėliau] ir žiūr[ėjau] laidą apie Gimimą. Įdomu. Per kitą kanalą rodė filmą apie Nagasakio ir Hir[osimos] tragediją.

8) Po to siuvau, daug galvojau, kai ką išskalb[iau]. Žiūrėjau kojinytes, rašiau dienoraštį.

1996 02 11 Vasario 11 d. Sekmadienis 1) Atsiguliau jau po pietų. Šėtono jėgos bandė trukdyti, bet aš nepasidaviau. Išgėriau tabletę ir gana greitai užmigau.

2) Miegojau ilgai. Naktį atsikėliau parūkyti ir vėl užmigau.

3) Jau pirmadienio rytas 1996 02 12 Vasario 12 d. Pirmadienis (Univ[ersitete] sumok[ėjau] už šilumą) 1) Atsikėliau anksti, paskaičiau, išgėriau kavos. Prieš devynias išėjau, užs[ukau] į Arkikatedrą, jau buvo pasib[aigę]. Važiavau į turgų, nusipirkau du blokus cigar[ečių].

Turgus nedirbo.

2) Nuėjau pas Vladziūnę [Inčiūtę] į „Liet[uvos] aidą“ [laikraščio redakciją].

Pasikalbėjome, parūkiau, išgėrėme kavos, ji mane nufotografavo.

183

25 Petravičius, Viktoras (1906–1989) – grafikas, Elvyrai buvo labai svarbi jo kūryba.

26 Stauskaitė, Jūratė, g. 1947 – grafikė.

J i p e r ž e n g ė va r ž a n č i u s į p r a s to s t i l i au s r ė m u s i r v i s i š k a i at s i d av ė l i n i J ų š ė l s m u i .

D ai l ė ty r inin kė Ing r i d a Kors a k aitė g r a f i k a m ū s ų k r a š t e v i s ą l a i k ą b u v o „ k r a p š t u k i n ė “, o G a i va l i š k a s ta l e n ta s , k ū r y b o s a m a zo n ė ,

e lv y r a p i r m o J i p r a d ė J o d a r y t i to k i o d i d e l i o f o r m ato

l i e t u v i ų G r a f i ko s s u n k i o j i a r t i l e r i j a ,

darbus.

d r ą s i o j i i r ž av i o j i l i n o r a i ž i n i ų a k r o b at ė ,

D ai lin in kas G erard as Šlekt av ičius

m e n o v i e n G u n G ė ... m e n i n i n k a i , d a i l ė t y r i n i n k a i š i o j e k n yG o j e m ė G i n a į va r dy t i tą G e n i a lu m o ž y m ę , k u r i s k i r i a e lv y r o s k a i r i ū k š t y t ė s k ū r y b ą i š d au G e l i o k i t ų.

ta i s l a i k a i s n i e ko n e ž i n o J o m e a p i e f r i d ą k a h lo. š i a n d i e n s a k yč i au – e lv y r a b u v o b a lto J i f r i d a .

D ai l ė ty r inin kė A l eks and r a A l eks and r av i č iūtė J i r i n ko s i i r m atav o s i k u k l i a i e l e g a n t i š ko i r va l i ū k i š k a i

a n ot v i e n o l i e t u v i ų d a i l ė s ko r i f ė j ų,

p r o v o k u o J a n č i o s t i l i au s d r a pa n ė l e s : k a ž k a s l a b a i

X X a m ž i au s l i e t u v o s G r a f i ko j e b u v o d v i

a p t e m p ta , k a ž k a s n u t į s ę , k a ž k a s u lt r at r u m pa , o v i s k a s

m e n i n i n k ė s – m a r c ė k at i l i ū t ė i r e lv y r a kairiūkšt y tė.

m a ž aū G ė pa s a k ų b ū t y b ė , at e i v ė i š pa r a l e l i n i o

k a r t u t i e s i o g e lv y r i š k a .

D ai l ė ty r inin kė L aim a Pe tr us e v i č iūtė e lv y r a n e g a l ė J o pa k ę s t i J o k i o g y v o pa d a r o.

J i k au k d av o, J e i k at ė a r č i au p r i e i d av o, n e ž i n o d av o,

pa s au l i o, m i kč i o j a n t i pa m e s t i n u k ė , G a i va l i š k a

k ą d a r y t i . k a r tą J a i pa s a k i au, k a d J i i š s i g i m ė l ė . e lv y r a

i r d r a m at i š k a a s m e n y b ė . . . e lv y r a v i s o m i s

n e tg i a p i e m a i s tą n e t u r ė J o J o k i o s u p r at i m o. va lg y t i J i

s pa lv o m i s at s i s k l e i d ž i a ko l e G ų i r d r au G ų pa s a ko j i m u o s e , o s va r b i au s i a – s av o k ū r i n i u o s e , k u r i ų r e p r o d u kc i j o s pat e i k i a m o s š i o j e k n yG o j e .

e i d av o į va lg y k l ą . e lv y r a n e s u p r a s d av o, ką mes darom namuose.

R aš y toj a Jol it a Sk abl ausk aitė v i e n at v ė s e lv y r o s g y v e n i m e b u v o d au g i au, n e g u ž m o g u s g a l i pa k e lt i .

D ai l inin k as Mind au g as Sku dutis m a n y r a s a k i u s i : „ n e m a n y k , k a d n u o s pau d o s a n t k e l i ų y r a n u o k lū p ė J i m o b a ž n yč i o J e . J o s y r a n u o k lū p ė J i m o pa i š a n t.“

D ai l inin kė Vi ktor ij a D ani l i ausk aitė

306

307