Versta iš:
Pedro Simón
Los siguientes
Espasa
Bibliografinė informacija pateikiama
Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-487-628-8
© Pedro Simón, 2024
© Alma Naujokaitienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2025
© Vaiva Jaloveckienė, viršelio dizainas, 2026
© Adobe Stock, Pexels, viršelio iliustracijos
© BALTO leidybos namai, 2026
Skiriu tiems, kurie nešiojo mus ant pečių. Kurie leido mums pažvelgti iš aukščiau.
Vaikai auga ir užauga labai greitai. Puikiai visa tai žinome [...]. Deja, dažnai pamirštame, kad, jiems augant, pamažu išnykstame mes.
Antonio Scurati, Nepatikimas tėvas
Kiekvienas likimas, kad ir koks ilgas ir sudėtingas, iš tiesų tėra viena akimirka – kai žmogus galutinai suvokia, kas jis iš tikrųjų yra.
Jorge Luis Borges, Tadeo Isidoro Cruzo biografija Skiriu jums, atėjusiems atlikti to, ko nesuspėjome. Pabučiuoti tų, kurių nespėjome, susapnuoti svajonės, mums neišsipildžiusios, užrašyti mūsų neparašytų žodžių. Prisipažinsiu, man nepavyko, bet jums linkiu pergalės ir sėkmės.
Pedro Salinas, [iš eilėraščio], 1939 m.
Karmen
Kai pirmąkart teko šluostyti tėvui užpakalį, visaip įtikinėjau save, kad nieko čia tokio – juk valydavau ir savo sūnui?
„Karmen, juk čia tas pats, nagi, Karmen, čia tavo tėvas, moterie, neužmiršk, kad tas žmogus valydavo užpakalį tau.“
Taip kartojau lyg drąsindama save, pritūpusi prie starto linijos, pasirengusi šokti ir bėgti.
„Juk čia tas pats, Karmen. Tiesiog imk ir padaryk.“
Bet visgi ne. Ne tas pats.
Vos pakilusi tam šuoliui pajutau, kad pakerta kojas.
Visi nori, kad stojus tokiai akimirkai pajustum gailestį ir užuojautą, gal net šiek tiek išsigąstum. Tačiau nėra priimtina, jei gerokai per keturiasdešimt perkopusiai dukrai, dirbančiai slaugytojos padėjėja, tėvo išmatos kelia tokį pat šleikštulį kaip ir svetimų žmonių.
– Negi tau nebjauru? – paklausė mano sūnus Ugas.
– Kaip gali būti bjauru, jeigu jis – mano tėvas? – sumeluoju kuo nuoširdžiausiai.
Paskui nugręžiu kempinę, nugręžiu labai stipriai, nusišypsau tėvui ir išgirstu save sakant: nebūk mažas vaikas, juk nieko baisaus, nesidangstyk akių, mes jau suaugę, nebežaiskim slėpynių.
– Prašau, tėti, juk aš tavo dukra, pats esi mane valęs šimtą kartų, turi gražiausią užpakalį visame rajone, pameni, ką man sakydavai? Gražiausias užpakaliukas visame Karabančelyje.
Ir apšluostau jį drėgnomis servetėlėmis.
Jis vos pastebimai šypteli ir nutyla. Veidas išmuštas raudonio, akys nudelbtos, mano tėvas tapęs mažu vaiku.
Kad ir kiek įtikinėčiau, kad niekas neatliks to geriau už dukrą, apsimetinėčiau, jog nieko baisaus, jog jau beveik baigėme, tėvo neapleidžia vaikiška gėda.
– Na va, viskas. Dabar švarutėlis. Atrodai kaip naujai gimęs.
Tokiu vaiku tėvas tapo motinai mirus. Jeigu šiandien paklaustumėte, kada tai prasidėjo, sakyčiau, kad kaip tik tada. Tėvo elgesys pasikeitė, kai prieš aštuonerius metus mirė motina. Tarytum pro seną užtvanką prasisunkęs vanduo būtų viską nepataisomai ardęs. Pamažu, po truputį. Plyšelis po plyšelio. Lašas po lašo. Tekšt, tekšt, tekšt. Lašėjimas nesiliovė. Sutekėjo į mažą balutę. Ilgainiui maža balutė išplito į didelę balą. Ir galiausiai užliejo viską: jo kasdienybę, mitybą, aprangą, elementarią higieną ir atmintį.
Kai tėvas liko našliu, bandėme išsiaiškinti, ar susitvarkys pats. Ši mintis buvo ir spąstai, apie kuriuos negalėjau nežinoti, mat rankose turėjau tris kozirius rūpintis tėvu, kurių neturėjo mano broliai: gyvenau visai netoliese, dirbau su senyvais žmonėmis, tokiais kaip mūsų tėvas, buvau moteris.
Spąstai suspaudė taip tvirtai, kad nei pirmyn, nei atgal. Nesiskundžiau. O ką būčiau galėjusi pasakyti?
Mes, vaikai, sakydavome vienas kitam: nenoriu net įsivaizduoti, kas bus tėvui, jei vieną dieną neliks mamos, vargšas žmogus nebemokės net batų užsirišti, dabar gyvena kaip karalius. Bet, štai, prabėgo keli mėnesiai po jos mirties, ir mes matome, kuo pavirto Antonijus
be Olivijos, po penkiasdešimties šventos santuokos metų, užauginęs du sūnus, dukrą (tai yra mane), dviejų anūkų senelis.
Netgi liovėsi skaityti – žmogus, krimsdavęs knygas kaip riešutus, dabar jokios net neatsiversdavo. Tarsi savo valia užvėrė langus į pasaulį.
Vieną dieną Antonijus be Olivijos ne taip užsisagstė kelias marškinių sagas, kitą dieną išėjo laukan su šlepetėmis, pasiteisinęs, kad batus autis per sunku – su tuo susitvarkyti jam padėdavusi motina.
Vieną dieną Antonijų be Olivijos lydėjo blogas burnos kvapas, apšepusi barzda, o kitą – tuščias šaldytuvas, kurio turiniu visada rūpindavosi motina. Antonijus be Olivijos buvo rytais nesutvarkyta virtuvė, iš naujo prišnerkščiama dar tą pačią popietę.
Antonijus be Olivijos buvo niekas. Antonijus be Olivijos buvo lygus nuliui. Tai panėšėjo į skausmingą, šiurkštų matematinį veiksmą. Pirmiausia sudiegia nugarą ir petį. Paskui vargšą žmogų prislegia depresija, kaip viena domino lentelė stumteli kitą. Vėliau – blogi kraujo tyrimų rezultatai. Paskui šlapimo nelaikymas. O vis labiau išsiblaškant – pirmieji (ir, ačiū Dievui, labai reti) išmatų nelaikymo atvejai.
Užpakalį galima valyti dviem būdais. Kai apsidirbęs asmuo stovi arba kai guli. Verčiau neklausinėkite manęs apie tarptautinę politiką ar ekonomiką, bet apie bedančių senukų maitinimą galite teirautis ko tik panorėję. Apie maudymą. Apie hipertenzija sergančiųjų mitybą. Kaip išvengti pragulų. Ir apie užpakalių švarinimą.
Jeigu žmogus stovi (atkreipkite dėmesį, taip aiškino profesorė), visada reikia judėti nuo priekio atgal. Tarkime, nuo genitalijų nugaros link, o nuo nugaros link genitalijų (nežinau, ar suprantamai kalbu), suimant rankomis tarsi žnyplėmis. Taip apimama viskas. Su moterimis reikia itin atidžiai, priešingu atveju gali kilti infekcijų.
Kaip matote, ne žaidimas. Būna žmonių, kurie įsivaizduoja gyvenime esantys kažin kas, bet yra ir save nuvertinančių.
Gulintį reikia paversti ant šono. Numauti nešvarias sauskelnes ir apiplauti. Jei čiužinio apklotas suteptas, jį pakeisti. Žodžiu, kaip pervystant kūdikį, tik kūdikio kojytes pakeliate aukštyn, o pagyvenusį žmogų paverčiate ant šono.
Kai pirmą kartą teko tai išbandyti su pacientu, net nežinojau, nuo ko pradėti. Vyriškis buvo senyvas, visiškai sutrikęs, iki kelių nutįsusiais pautais – valyk nevaliusi, atrodė, niekada nesibaigs. Raudonavau iš gėdos, o žmogus vis kartojo: atleisk, dukrele, atsiprašau. O aš: tai jūs atleiskite, tiesiog man pirmas kartas. O jis: niekai, dukrele, tu tik daryk, kaip išmanai. O aš: viskas gerai, nesijaudinkite, viskas juk normalu. O jis: oi, dukrele, kas čia normalaus, šitaip nesuspėti, mes jau niekam tikę. O aš: kaip galite taip kalbėti, tik pažiūrėkite, va ir viskas. O jis: oi, dukrele, nė nežinau, ką be tavęs daryčiau.
Neįsivaizduoju kiek užtrukau, bet man prailgo kaip amžinybė.
Prieš pradėdama dirbti su senyvo amžiaus žmonėmis, visada sukausi švaros srityje. Tačiau viena – valyti langus, šveisti grindis ar orkaitės riebalus, blizginti keraminę kaitlentę, o visai kas kita –šluostyti šlapimą iš kirkšnies, naikinti išmatų dvoką ir stebėti, kaip jos nugarma klozetu, paskui pašlakstyti senolį vaikišku odekolonu.
Po trejų metų, pasirašiusi neterminuotą darbo sutartį su senolių globos namais, jau viską atlieku automatiškai, paprastai ir profesionaliai. Kolega Načas juokauja, kad tai tas pats, kas Fernando Alonso* įvažiavus į pit lane įsipilti degalų ir pasikeisti padangas. Nenutuokiu, kas tas pit lane, bet jis mielai paaiškina plačiais mostais.
* Fernando Alonso Díaz (gim. 1981) – ispanų „Formulės-1“ lenktynininkas, dukart pasaulio čempionas (čia ir toliau – vert. past.).
– Daugybė rankų imasi automobilio, ir fium – paruoštas! – šūkteli. – Taip ir mes, tiktai formulė čia – senolis, o mudu su tavimi –mechanikai.
Visada mūviu pirštines, naudoju muiluotas kempinėles ir popierines servetėles, kad paciento užpakalis neliktų drėgnas, ir didelę dozę meilės. Po penkių minučių būna švarus ir aprengtas. Tada – geriausia dalis. Jie mums kalba: „Per mus jums tiek rūpesčių“, „Labai ačiū, aukseli“, „Jūs tikras angelas“... Nesakau, kad tie žodžiai man – kaip aplodismentai Nobelio premijos laureatui, nereikia perlenkti lazdos. Bet iš tikrųjų, kai matai juos su palengvėjimu šypsančius, kai po tų žodžių dar šiek tiek pašlakstai odekolonu bei švelniai perbrauki ranka skruostą, supranti, ko tu verta, Karmen, ir kad be tokių kaip tu gyvenimas būtų blogesnis. Supranti, kad mokslininkas ar teisininkas gali būti vertas daug, bet tu taip pat labai vertinga. Supranti, kad istorijos mokytojas gali daug išmanyti apie Prancūzijos revoliuciją ar Antrąjį pasaulinį karą, bet nėra nieko vertingiau už žmogų, padedantį pasijusti švariam.
Žinoma, užpakalį galima valyti dviem būdais.
Apsidirbusiems gulint ir stovint.
O dar yra trečias – jei nešvarus užpakalis priklauso tavo tėvui.
Šiandieną vos grįžęs iš mokyklos būsimo gimtadienio proga Ugas užsiprašė „PlayStation“. Jis nė nenutuokia, kiek kainuoja „PlayStation“. Nė nenumano, kiek uždirba mama. Jis nežino, kad tėvas visiškai neperveda mums pinigų. Play. Dabar tikrovėje lyg tame ekrane bando susiorientuoti jo senelis. Pasikalbėčiau apie tai su sūnumi, bet nesu tokia žiauri: Ugai, tame žaidime, kuris vadinasi gyvenimas, net valydamas užpakaliuką savo kūdikiui patirsi gražių akimirkų, bet neišvengiamai bus ir kokčių, ypač kai teks švarinti tą, kuris kažkada švarindavo tave.
Va taip, sūnau, dabar gyvename.
