Romanas Iš anglų kalbos vertė Kristina Lukoševičė
Vilnius, 2018
Pirmas skyrius
Jeigu namai ten, kur širdis, tuomet 4723-iajam namui Klevų gatvėje verkiant reikėjo skubios kardiologo pagalbos. Pirmąsyk išvydusi šimtametį ketvirtainį, panorau jį apkabinti. Priekinė veranda smego alėjos pusėn it smunkanti kojinė, antrame aukšte luposi pūslėtas sienų tinkas. Visas statinys byrėte byrėjo. Procesą spartino vos už kelių kvartalų plytinčio ežero drėgmė. Viduje, regis, daugybę metų nesilankė žmonės. Užklydę gyvi padarai suniokojo viską – nuo medinių grindų iki elektros sistemos. Vis dėlto tebeįžvelgiau ankstesnį namo grožį. Jis gali atgimti. Neabejojau: galiu restauruoti šį pastatą ir prikelti jį naujam nuostabiam gyvenimui. Taigi po savaitės, vieną balandžio rytą, merkiama pavasarinio lietaus stovėjau priešais Volverto apygar5
Maureen Leurck
dos teismo rūmus Elkhorne, Viskonsino grafystėje, ir vyliausi, jog rankinėje čežančių banko čekių užteks namui varžytinėse įsigyti. Suspaudžiau skėčio rankeną: priešais mane šmėstelėjo pažįstamas siluetas. – Nejaugi jie pakeitė reikalavimus dėl dalyvių amžiaus? – sukikeno Džekas Salivanas ir ranka persibraukė vešlius žilus plaukus. – Juokinga. Argi neturėtum mėgautis senatve siurb čiodamas maisto tyreles ir žiūrėdamas televizijos žaidimų įrašus? Pamėginau nusisukti nuo pašnekovo. Džekas Salivanas drauge su mano tėvu lankė vidurinę ir, nors puikiai žinojo, kad man trisdešimt ketveri, tebesilinksmino kalbėdamas it su keturiolikmete. Vyras nusijuokė. Nedaug trūko, kad jo įdegusi, sudiržusi veido oda imtų skeldėti. – Ko gero, turėčiau. Negalėjau praleisti progos pasirungti dėl šio gražuolio. – Regis, niekada nepraleidi progų sunaikinti istorinius pastatus, – atrėžiau. – Gal šitą paliktumei man? – Atleisk, mieloji. Kaimynystėje – gilioje senovėje statytos trobos. Akivaizdu, jog čia reikia vasarnamių ir naujų statybos technologijų. Mintyse išvydau Džeko ekskavatorių, vienu smūgiu statinį paversiantį griuvėsių krūva. Sugniaužė gerklę. 6
Cikadų vasara
Nepraeitų nė pusmetis ir šioje vietoje išdygtų dviaukštis keturių miegamųjų namas plytų fasadu ir vinilinių plokščių apdaila. Vonios kambariuose – negrabiai surinktos spintelės, o keramines plyteles kai kurie pirkėjai palaikytų travertinu. Virtuvės stalviršiai iš dirbtinio granitą primenančio akmens, spintos – iš švediškų baldų parduotuvės. Patogu gyventi, nesunku prižiūrėti, neutralu. Pirkėjai nesuks dėl namo galvos. Jiems rūpės tai, kad vos už penkių kvartalų – Dženyvos ežeras, dėl savo skaidraus versmių vandens tapęs viena populiariausių turistinių krypčių Vidurio Vakaruose, plytintis pusiaukelėje tarp Milvokio ir Čikagos miestų. Turtingieji miestiečiai lips vienas kitam per galvas siekdami įsigyti tokį nekilnojamąjį turtą – vasaras jame leis patys ar išnuomos kitiems. Pakrantė sėte nusėta didžiulėmis vasaros rezidencijomis, statytomis prieš šimtmetį ir vadinamomis tokiomis garsiomis pavardėmis kaip Volgrin*, Rigli** ir Vulvort***. – Ar matei valgomojo baldus? – sukuždėjo Salivanas. – Galiu lažintis, jie ten stūksojo ištisus dešimtme* Čarlzas Rudolfas Volgrinas (Charles Rudolph Walgreen) – JAV vaistinių tinklo Walgreens įkūrėjas. (Čia ir toliau – vert. past.) ** Viljamas Riglis (William Wrigley) – kompanijos William Wrigley Jr. Company, šiuo metu žinomos kaip Wrigley, įkūrėjas. *** Frenkas Vinfildas Vulvortas (Frank Winfield Woolworth) – savo vardo parduotuvių tinklo įkūrėjas. 7
Maureen Leurck
čius, – jis atsiduso. – Jau nebeilgai. Mano pirkėjams reikia patvarumo, ne istorijos. Prisiminiau valgomajame matytą ketvirtinio pjovimo ąžuolinę indaują vitražinio stiklo durimis, suskaidytomis rombais. Pajutau, kaip iš pykčio rausta veidas. Negalėjau patekti namo vidun, tačiau dirstelėjau pro purvinus langus. Ko gero, medieną šiam baldui padovanojo vienas iš priešais namą augusių ąžuolų. Vitražinį stiklą reikėjo šiek tiek atnaujinti, tačiau neabejojau, jog restauruoti įmanoma. Šyptelėjau įsivaizdavusi, kaip poliruoju indaują citrinų aliejumi ir pirštų galiukais liečiu nutrintą, grioveliais išvagotą medį. – Tik per mano lavoną nugriausi šį namą ir pastatysi vasarnamį, seni, – pareiškiau. Džekas Salivanas žiojosi kažin ką atrėžti, tačiau, laimei, varžytinių vedėjas jį nutildė. – Namo Klevų gatvėje varžytynes pradėsime nuo penkiasdešimt trijų tūkstančių dolerių, – paskelbė vedėjas. Džekas pirmasis pakėlė kortelę. Į viršų šovė kitų kortelių spiečius. Lietus įsismarkavo, tačiau niekas nejudėjo iš vietos. – Ar kas nors siūlo šimtą septyniasdešimt penkis tūkstančius dolerių? – varžytinių vedėjo lūpos judėjo greičiau už jį patį. 8
Cikadų vasara
Kilstelėjau kortelę ir vos susilaikiau nedirstelėjusi į rankinę. Namui įsigyti skyriau vos du šimtus devynis tūkstančius dolerių. Įvertinusi visas laukiančias išlaidas remontui, daugiau išleisti negalėjau. – Vienas šimtas aštuoniasdešimt tūkstančių? Ar kas nors siūlo šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių? Džekas vėl pakėlė kortelę ir atsisuko į mane. – Atleisk, Alekse. Šis namas tau neskirtas. Viduje tarsi kas užsiliepsnojo. Kilstelėjau kortelę siūlydama du šimtus tūkstančių dolerių, nors protingoji smegenų dalis maldavo liautis, pasiduoti. Daugybę metų svajojau restauruoti seną namą šalia ežero, tačiau teko darbuotis tik prie kooperatinių namų bei paprastų amžiaus viduryje statytų rančos stiliaus namų priemiestyje, gausiai apgyvendintuose rajonuose. Vis dėlto šis būstas buvo ypatingas. Tokiam namui visada svajojau grąžinti gyvenimą. Tokiais statiniais žavėjausi vaikystėje, vaikštinėdama po miestą su tėvais, dirsčiodama į senas vilas ir spėliodama, kokios žavios paslaptys bei nuostabi prabanga slepiasi jų viduje. Tokiame name apsigyvenę žmonės bus laimingi. – Du šimtai dešimt tūkstančių, – rėžė Džekas. Lėtai užsimerkiau ir skaudžiai sukandau lūpą, stengdamasi užgniaužti norą pakelti kortelę. Nepadėjo. 9
Maureen Leurck
– Du šimtai dvidešimt tūkstančių, – pareiškiau kone pašnibždomis. Džekas tyliai švilptelėjo. – Alekse, šis namas ne tavo kišenei. – Ne pirmąsyk girdžiu, tačiau dėkui už perspėjimą, – atsakiau. Akimis it pašėlusi laksčiau aplink beveik vildamasi, kad kas nors pasiūlys didesnę sumą. Mano suma liko. – Parduota! – paskelbė vedėjas. – Aleksei Proktor už du šimtus dvidešimt tūkstančių dolerių. – Sėkmės, vaikeliuk. Tau jos prireiks, – priminė Džekas ir susitaikęs su pralaimėjimu patapšnojo man per petį. – Negali būti, – atrėžiau, tačiau žingsniuodama prie vedėjo atiduoti čekių jutau, kaip skrandyje ima pūstis nerimo burbulas. Vyliausi, jog nieko neįprasta name nerasime, kitaip šio projekto pelno marža taps nulinė, o sunkus darbas kuopiant purvinus, graužikų apniktus kambarius nueis perniek. – Štai, prašom. Namas jūsų, – darbuotoja abejingai pastūmėjo man raktą. Giliai įkvėpiau. Pastangos bus to vertos. Čia yra tai, apie ką visada svajojau. Kai baigsiu darbą, namas priglaus šeimą, gyvensiančią čia gerais ir blogais laikais. 10
Cikadų vasara
Tie žmonės vaikštinės prie ežero ir mėgausis skaidriu it krištolas vandeniu net ir vidurvasaryje, kai kateriai plaka vandenį it tūkstančiai ančių kojelių. Šis pastatas vėl taps namais.
d
– Mama, ar tavo naujajame name yra vorų? – įtariai primerkusi tamsiai mėlynas akis į mane žvelgė dukra Ebė. Ji susiurbė nuo šaukšto kelis makaronus ir apsilaižė lūpas. Nusišypsojau. – Tikiuosi, nėra. Ebe, namas toks gražus. Kai tik atsikratysime visų šiukšlių, nusivešiu tave jo apžiūrėti. Mergaitė truktelėjo pečiais, tačiau akių nuo dubenėlio su makaronais ir sūriu nepakėlė. Tai, kad restauruoju namus, penkiametei visiškai neatrodė įspūdinga. Visai kas kita – kitų vaikų tėvai gydytojai, vilkikų vairuotojai ar nedirbančios mamos. Namai, kuriuose dirbau, tebuvo bjaurių, šiurpulį keliančių vabzdžių, gal dar vaiduoklių ir goblinų buveinės. – Spėk, kiek namui metų? Atsitraukiau nuo virtuvės stalo ir atvėriau langą. Virtuve nuvilnijo vėsus vėjelis, brūkštelėjo per veidus, sujudino ant stalviršių nugulusią lipnią drėgmę. Mūsų rančos stiliaus namas stovėjo už keleto mylių nuo Dže11
Maureen Leurck
nyvos ežero, mažiau patrauklioje, ištisus metus apgyvendintoje miesto dalyje, tačiau gaivus ežero dvelksmas pasiekdavo ir mus. Ebė palenkė galvą. Sušvysčiojo šviesių plaukų uodegėlės. – Šimtas ir penkeri metai? – Daugiau, – atsakiau aš. Vėjelis nurimo, todėl pastvėriau ne vietoje numestą reklaminį laišką ir ėmiau juo vėduotis veidą. Dieną praleidau tyrinėdama Klevų gatvės namą. Dulkė balandžio lietus, o aš tryniausi prie langų, kurių vargani rėmai tebelaikė stiklo duženas arba buvo neatidaromai uždažyti. Padvelkus tarsi netyčia užklydusiam vėjui, į namą plūstelėdavo priekinės verandos purvas ir suodžiai, tarytum visus tuos metus kantriai laukę, kol galės patekti vidun, ir nebeketiną tokios progos praleisti. – Šimtas ir šešeri metai? – spėliojo dukra. – Beveik pataikei. Namui šimtas penkiolika metų. Pastatytas 1901-aisiais, – pranešiau. Ebė išpūtė akis. – Tai bent, – susimąsčiusi ji pamaišė makaronus. – Vorai, ko gero, bus labai seni. Nusijuokiau. – Juk sakiau, šiandien nepastebėjau nė vieno voro. Jeigu ko nors nematai, nereiškia, jog tai neegzistuoja. 12
Cikadų vasara
Dukra nudelbė mane nepatikliu žvilgsniu. – Pastebėsi, – pareiškė žinovės tonu. Lašelis sūrio padažo užtiško ant Ebės baltos suknelės. Suraukusi nosį mergaitė nedelsdama puolė valyti dėmę servetėle. Pažvelgiau į savo drabužius – marškinėlius, dėvimus nuo vidurinės mokyklos laikų, ir kasdienes laisvo kirpimo kelnes su kišenėmis šonuose, išteptas senu gruntu, gipso dulkėmis bei medienos dažais. Sublizgo servetėlę lankstančios dukros pirštų nagų lakas. Nuo nesibaigiančio senų langų ir dekoratyvinių sienų plytų glaistymo mano pirštų oda tapo šiurkšti ir suskirdo. Atsistojusi surinkau nuo stalo lėkštes ir netvarkingai sukroviau į plautuvę. Indaplovė sugedo prieš mėnesį, dar neradau kuo jos pakeisti. Sąskaitų krūva ant prieškambario stalelio be paliovos augo. Privalau kuo greičiau sutvarkyti namą Klevų gatvėje ir jį parduoti. Senovinių namų pirkėjai – ypatingi žmonės. Ko gero, užtruks, kol rasiu tinkamus klientus – žmones, kurie ne tik trokš įsigyti senesnį namą, bet ir rūpinsis juo bei vertins, priešingai nei Džekas Salivanas, tik ir laukiantis progos išdraskyti viską, ko negali suprasti. Svarbiausias reikalavimas – namo pirkėjas privalės jame gyventi. Norės jame gyventi ištisus metus. Tokia nelengva sąlyga – gyventi nuolatos. 13
Maureen Leurck
Visą savo gyvenimą praleidau Leik Dženyvoje. Stebėjau turistų potvynius ir atoslūgius vasaros sezonu – jis prasidėdavo Atminimo dieną ir baigdavosi Darbo dienos švente. Poilsiautojai užkimšdavo miesto centrą, švaistydavo pinigus marškinėliams ir automobilių lipdukams, 50-uoju greitkeliu atvykę į miestą pamiršdavo visas elementariausias kelių eismo taisykles ir važinėdavo gatvėmis tikri, jog nuolatiniai gyventojai į juos neatsitrenks. Galiu nuoširdžiai prisipažinti – tokią pagundą išgyvenau ne kartą. – Ar galime pažaisti lauke? – paklausė Ebė. Dirstelėjo į baltą peltakiuotą suknelę. – Po to, kai persirengsiu. Linktelėjau ir duktė nukūrė koridoriumi į savo kambarį, kur, kaip ir kaskart, Ebei grįžus iš tėčio namų pastačiau jos rožinį lagaminą. Lagamine visi daiktai gulėjo kruopščiai supakuoti – mano buvusiam vyrui Metui būdingas lengvas obsesinis kompulsinis asmenybės sutrikimas. Kartais atrodydavo, jog bendra vaiko globa tarytum barometras, kurio rodyklė visada sviro mano nenaudai. Kai susituokėme, mūsų keistybės netgi žavėjo. Dabar, po skyrybų, jos geriausiu atveju erzino, blogiausiu – skatino pasyvią agresiją. Ebė suknelę pakeitė džinsais ir marškinėliais ir mudvi nuvažiavome į mėgstamiausią parką ežero pakran14
Cikadų vasara
tėje. Kol dukra leidosi čiuožykla ir paprastai, kaip moka tik darželinukai, susidraugavo su kita mergaite, sėdėjau ant suolo. Pirštai dilgčiojo nekantraudami darbuotis name. Mąsčiau apie tai, kaip, atnaujinusi medines daugybę metų apleistas grindis, prikelsiu jas antram gyvenimui. Ketinau nugramdyti purviną kreminės spalvos dažų sluoksnį, nušveisti ir perdažyti. Įsivaizdavau, kad giliai name glūdi ir daugiau lobių, telaukiančių, kol juos aptiksiu. Atsidususi pažvelgiau į vandenį. Įlankoje plaukiojo vos keletas katerių. Ramaus ežero paviršiuje tarsi veidrodyje oranžiniais ir geltonais atspalviais spindėjo saulėlydis. Giliai įkvėpiau, mėgavausi į gerklę ir plaučius srūvančiu ežero oru. Atsidūrusi prie vandens visada pajusdavau, kad dalelė manęs nurimsta – tarsi kažin kas stubure pasislinktų į tinkamą padėtį. Dvelkė drėgnu akmeniu ir žole, o švelnių bangų teškenimas į atraminę sienelę priminė kūdikį tildančios motinos balsą. Tylus tolumoje plūduriuojančių katerių dūzgimas atsimušdavo į medžių kamienus ir susiliejęs su aplinka virsdavo liūliuojančiu baltuoju triukšmu. Dauguma pirsų nebūdavo paruošiami iki gegužės, tačiau pastebėjau keletą lieptų, jau drąsiai nuleistų į vandenį. Ežeras kiekvieną žiemą apsitraukdavo tvirtu ledu. Pirsus išardydavo vos tik vandeniui ėmus stipriau 15
Maureen Leurck
vėsti. Tokiu ženklu it varpu paskambinusi pati Motulė Gamta patvirtindavo, jog atostogų sezonas baigėsi. Pavargusią ir suprakaitavusią Ebę parsivežiau namo. Išlipusi iš automobilio pamojavau veją laistantiems ir verandose sėdintiems kaimynams. Įsitaisiusios savo kieme mudvi stebėjome, kaip danguje ima mirkčioti jonvabaliai. Vieną pagavau. – Ebe, pažvelk. Ar nori palaikyti? – ištiesiau rankas. – Ne, – mergaitė papurtė galvą ir susiraukė. Atsidusau ir paleidau vabzdį. Vaikystėje buvau kitokia nei ji. Kieme, ieškodama krutančių vabalų, išvartydavau visus grindinio akmenis, be paliovos tabaluodavau nuo medžio šakų arba tyrinėdavau kiemo kampus, ieškodama užkasto lobio. Nė nenutuokiau, kaip elgtis: skatinti dukrą tapti panašią į mane ar tiesiog susitaikyti su jos prigimtimi. – Luktelk, po kelių savaičių išlįs cikados. Ebės akys išsiplėtė, ji lėtai papurtė galvą. – Nekišiu nosies lauk, kol jos išsinešdins. Nusijuokiau. Vabzdžiai pabusdavo kartą per septyniolika metų, išrėpliodavo ant žemės ir ištisas šešias ilgas savaites visą kiemą nuklodavo juodais kūneliais oranžinėmis akimis. Buvau devyniolikos, kai cikados išlindo paskutinį kartą. Puikiai prisimenu jų dūzgimą ir zvimbimą, susiliejančius į kurtinantį, viską aplinkui 16
Cikadų vasara
nustelbiantį baltąjį triukšmą. Net trumputis žygis iki pašto dėžutės virsdavo kova. Be paliovos taukšėdavau ir plekšnodavau vaikydama tuos gyvius nuo savo drabužių. Sunkiai įsivaizdavau, kaip reaguos Ebė. Apkamšiusi dukrą lovoje mažučiame kambaryje mūsų dviejų miegamųjų name, pabučiavau jos kaktą. Miego skraistė jau klostė Ebės galvelę, kvėpavimas lėtėjo. – Myliu tave, – sušnibždėjau į tamsą. – Jaučiu, Ebe, kad šis namas – ypatingas, – palinkusi arčiau ištariau. Uždariau kambario duris ir atsigulusi pamėginau užmigti. Trečią ryto už lango ims čirškauti paukščiai, ragindami imtis darbo.
įsigykite
knygą dabar