Brangusis Tėve, Priimu visa, kas ateina per Tave, Viską, su visomis pasekmėmis. Priimu tai už visą kainą, kurią Tu sumokėjai, Kad ir kiek tai kainuotų man. Padarysiu iš to ką nors gera Tavo atminimui – Kad padėkočiau ir pagerbčiau Tave. Tai, ką Tu padarei, neturi prapulti veltui. Aš skiriu vietos tam savo širdyje Ir, jei man bus leista, perduosiu tai toliau – Taip pat, kaip ir Tu padarei. Bert Hellinger, Love’s Hidden Symetry
Teismo išvada: Pilietė Hedva K. jai vienai žinomais sumetimais inscenizavo parduotuvių tinklo RIMI XXL masines prekių neadekvataus atpiginimo akcijas ir sukėlė sistemos griūtį. Per savaitę padarytas 727 milijonų nuostolis Lietuvoje, 864 milijonų Latvijoje ir 72 milijardų Skandinavijoje. Hedva K. kaltinama atėmusi laisvę stambiausiam RIMI XXL akcininkui 5
M. Kuklenskiui ir sutrikdžiusi jam sveikatą bei sukėlusi psichikos sutrikimų. Nukentėjęs akcininkas apgaulės būdu buvo priverstas perrašyti akcijas kaltinamajai Hedvai K. ir įgaliojo ją valdyti likusį turtą. Pilietė Hedva K. raštu atsisakė įgaliojimų ir pareikalavo raštiško patvirtinimo, kad pilietis M. Kuklenskis yra jos tėvas. Pilietei Hedvai K. pateikti kaltinimai dėl piliečio M. Kuklenskio tyčinio laisvės apribojimo. Kaltinamoji ir nuo jos nukentėjęs asmuo š. m. balandžio 9 dieną kartu įsėdo į taksi Šiaurės miestelyje Vilniuje ir išvažiavo jiems vieniems žinoma kryptimi. Paskelbta tarptautinė paieška. Po dviejų savaičių miško kvadrate RL prie Nemenčinės rasti pagyvenusio vyro ir jaunos merginos kūnai sužalotais veidais. Ekspertizė parodė, kad mirtį sukėlė ne cheminės medžiagos. Liudininkas Muhamedas D. tvirtina, kad Hedvą K. nužudė jausmų intensyvumas. Ar Hedva K. nužudė poną Kuklenskį, Muhamedas D. nežino. Mirties versija bus tiriama pakartotinai. Mirusių asmenų tapatybė tikslinama. Artimiausiu draugu prisistatęs Vasilijus Chomiakovas (pilietis tvirtina, kad tikrasis jo vardas yra Vaska, ir prašo tik taip užrašyti jo vardą apklausų protokoluose) liudija, kad pilietė Hedva K. ir pilietis Kuklenskis (vardo jis nežino) visus apgavo ir paspruko į užsienį. Jis tvirtina dirbęs apsaugininku jų viloje Šveicarijoje, bet negali nurodyti vietovės ir adreso. Piliečius, galinčius suteikti vertingos informacijos, prašome užeiti į policijos komisariatą Kalvarijų gatvėje. Atlygis – nemokami čekiai įsigyti prekių RIMI XXL parduotuvėse.
Jeigu mano broliai būtų apsisprendę su manimi pasimatyti, nebūčiau išsprogdinusi tos parduotuvės. Ji ne tokia ir bloga: kartais pasitaiko prašmatnių skanėstų – aštrių alyvuogių. Bet jie mane ignoravo. Manė, kad esu kokia apsimetėlė, lendanti neaiškiais tikslais. Mano broliai visai neįsivaizdavo, kad jų pavyzdinga šeima slepia nutylėtą istoriją. Aš nešiojaus žudančią istoriją užantyje ir bandžiau numalšinti jos sukeltą skausmą savarankiškai. Bet istorija mane papjovė. Kodėl vieniša mergaitė turi tampytis paslaptį ir dar jaustis dėl to kalta? Man niekas nepadėjo – nė vienas. Juk tai neteisinga: aš pavargau saugoti nesamo tėvo paslaptį. Turiu teisę gintis. Be to, nenoriu būti už visus atsakinga. Tegu broliai pasižiūri į savo tėvų portretus: jie dvigubi. Už jų kyšo mano ausys. Reumato išsukioti Žaliakalnio laiptai gali paliudyti: tėvai vis dar apsimeta. Kai mano broliai viską sužinos, šeimą reikės lipdyti iš naujo. Aš neprarasiu nieko. Jie – viską. Jų biografijos bus supurvintos: teks į jas įrašyti neleistinas glamones ir pinigų srautus ne į tas sąskaitas. Tegu nevaikšto nekaltutėmis akimis – saugaus lizdo paukščiai. Net nemato, kad viena vieta tebėra tuščia: aš ją užtūpsiu. Ji mano – kad ir ką jie sakytų. 7
Ta parduotuvė, kurią išsprogdinau, man net patiko: kartais pirkdavau ten nereikalingų niekniekių. Daugiausia spalvotų indų – kad nesijausčiau vieniša. Vienišumas – na, taip, vienišumas yra didelė gėda, ypač šiais laikais, kai žmonių tiek daug. Aš prisipažinčiau broliams, jog neturėti tėvo buvo visai nekas: gėda neturėti. Kiekvienam kvailiui privalėdavau sukurpti naują istoriją, kodėl mano tėvo nėra. Sakydavau: jis Amerikoje, patys suprantate – ten juk geriau. Mane išsiveš: gal pasikviesiu jus į svečius, jeigu nebūsit žiopliai. Bet paskui sienos atsivėrė: visi galėjo skristi ir grįžti. Tačiau mano tėvas manęs pasiimti negrįžo. Visi ėmė laikyti mane melage, ubage ir suske. Žinojau, kad jiems atkeršysiu: tapsiu garsiausia iš mūsų gatvės. Ne, iš mūsų miesto. Kur eisiu – visi atsigręš: būsiu ta, kuriai pavyko. Spalvoti indai kartais mane gelbėdavo: raudonas indelis ledams su uogiene gali pralinksminti žmogų. Nusususią mergaitę – ypač. Naktimis galvodavau apie vyšninę vazą su dangčiu, į kurią tilptų puskilogramis chalvos. Saldumynų vaza su išpieštu zebriuku ant pigaus stiklo buvo mano svajonių indas. Reikėjo ilgai taupyti nereikalingam daiktui. Nusipirkus palengvėdavo. Aš buvau pasmerkta tapti apgavike, atkakliausia iš mūsų gatvės. Išsirinkusi nenormalios spalvos indą, aš iš naujo įsivaizduodavau vis kitokią savo istoriją. Mano istorijos buvo neprilygstamos: jose visose turėjau tėvą. Metų metus stiprinau vaizduotę galvodama, kuo turiu tapti, kad mane pripažintų. O mano broliai pusryčiaudavo su realiu tėvu. Gal jie neprisimena, bet aš mintyse žiūrėdavau pro jų virtuvės langą.
8
Tegu nesipučia: niekuo nėra pranašesni už mane – jiems pavyko netyčia: kai jie atsirado, mano tėvas jau buvo susitupėjęs. Veikiausiai jam pasitaikė žmona, protingesnė už mano motiną. Ji žinojo, kada nematyti. Nežinau, ar viską jiems pasakosiu. Kai kurie mano prisiminimai iškrypėliški. Tokia nelabai gera paslaptis, neviešintina. Na, nebent norėčiau susikrauti pinigų. Arba sugalvočiau panaudoti faktus, kad mane uždarytų į beprotnamį. Beprotnamiai kartais praverčia. Ten sėdint kyla gerų idėjų. Kalėjimai irgi tinka, bet reikia gauti vienutę, o tai nėra paprasta – bent taip sako tie, kurie ten slepiasi nuo savų istorijų. Ta parduotuvė, kurią sunaikinau, buvo pasmerkta: ponui Kuklenskiui nederėjo jos įsigyti. Pasirinkau jį savo tėvu iš daugelio galimų. Nieko nepadarysi: taip buvo lemta. Juk jis irgi netyčia mane užtaisė. Bandau tą istoriją pagražinti, kad mums visiems nebūtų taip skaudu. Kaitalioju epizodus vietomis. Įtraukiu papildomų veikėjų, smalsių, bet jiems iš tikrųjų nerūpiu: parduos, kai prieisiu liepto galą. Man tėvo reikia iš tikrųjų – čia ne šiaip sau. Kai ponas Kuklenskis supras, jog ir aš esu jam labai reikalinga, istorija baigsis: abudu numirsime. Aš iš laimės, o jisai – kad susimovė į savo gyvenimo grafikus neįtraukdamas manęs. Vienintelės dukters. Bent aš taip tikiuosi. Kitiems bus tik smalsu. Bet neilgai: niekas per ilgai nesidomi kitais. Jeigu mano broliai mane pamils, mūsų gyvenimas tiks lėkštam filmui.
9
Tokius smagu žiūrėti, kai lyja. O lyja – dažnokai. Ypač beprotėmis, užmirštomis ankstyvoje vaikystėje. Neturiu kitos išeities, išskyrus vieną, – tapti žymiausia iš mūsų šeimos, pranašesnė už savo netikrus ir nė sykio nematytus brolius. Kartais svarstydavau ir kitą variantą – kad juos tiesiog mylėsiu. Šis variantas tebėra atsarginis.