Virselis
Prologas
– Labas rytas, Lilime. Gal norėtum pran cūziško raguolio? Klara guli užsimerkusi ir mėgaudamasi uodžia šviežios kavos aromatą. Pasirąžo minkštoje lovoje, visu kūnu jaus dama, kaip jai gera. Turbūt dabar savaitgalis! Antraip Be nas tikrai dar nebūtų atsikėlęs ir ėmęs ruošti pusryčių. Galų gale, jiedu juk velniškai vėlai užmigo. Turėjo būti kone keturios ryto, kai iš mėgstamiausio itališko restorano ne skubėdami parpėdino namo. Po dviejų butelių Rosé vyno ir daugiau negu dera stikliukų Ramazzotti, žaviai įsiūlytų Bepo, kaip nutikdavo per kiekvieną jų apsilankymą. Kai jiedu pasiekė laiptinę, Benas, tarytum tai būtų savaime su prantama, čiupo Klarą į glėbį ir užnešė į trečią aukštą, mat nuo spontaniškų šokių pakeliui namo jai maudė kojas. Dabar jis rūpestingai padeda padėklą ir atsargiai prisė da šalia. Jo lūpos švelniai slysta jos veidu. – Tiesą sakant, labiau norėčiau ko kito, – sušnabžda jai į ausį. Klara pamažu bunda. Ties iškirpte pajunta minkštus trumpučius Beno barzdos šeriukus. Jo lūpos lėtai slysta žemyn plonyčiais jos marškinėliais. Jai patinka, kai jis ją taip žadina. Kada stiprus jo kūnas šitaip priartėja, ji pasijunta kaip niekad saugi. Tačiau kūnas labai lengvas. Ir ji beveik neužuodžia pa žįstamo kvapo. Kažkas čia šiandien ne taip. Klara neryžtingai atsimerkia, lyg vaduotųsi iš svaigu lio. Ir kaipmat pabunda. 7
Akimirką jaučiasi tarytum svetimšalė, įkalinta laike, apie kurį nieko nenutuokia. Staiga sugrįžta ji, toji žiauri realybė: Beno čia nėra. Beno čia niekada nebebus. Matyt ji sapnavo. Klara jau senokai nebuvo sapnavu si. Du mėnesius ir penkias dienas netgi nesišypsojo, nors sykiais tikrai labai stengdavosi. Jau vien dėl to, kad pa galiau liautųsi guodžiančios mamos tirados, kurios taip vargina. Jei ji tebebūtų senoji Klara, mama greičiausiai netrukus būtų palikusi ją vieną. Paliktų vieną... Nuo tada, kai tą sausio dieną jos mylimasis Benas šoko iš balkono mirčiai į nagus, ji kaip tik taip ir jaučiasi. Likusi viena. Vieniša. Viena su savo mintimis, kurios persekioja ją lyg kraupus šešėlis. Ypač naktimis. Ji nuolat pabunda iš neramaus miego be sapnų. Ir tik vieną vie nintelę sekundę, prieš pat nubusdama, Klara pasijunta tokia, kokia buvo anksčiau. Benui gyvam esant Klara buvo pasitikinti savimi mo teris, kur kas mažiau romantiška ir sentimentali negu daugelis jos bičiulių. Šituo racionalumu, stipriąja jos puse, Benas ir žavėjosi nuo pat pirmos jų pažinties die nos. Pasaulį jiedu suvokė gana skirtingai, tačiau būdami drauge sudarė nuostabiai tobulą visumą, svarbią kiek vienam. Būdavo, susipyksta, bet netrukus jau skuba vienas pas kitą. Iš pradžių viena kita nedrąsi pastabėlė, padedanti sutramdyti išdidumą, paskui rankų mostai, galų gale – toks pažįstamas kūniškas suartėjimas. Po to dažniausiai prasidėdavo gaudynės jaukiame dviejų kambarių bute ir galiausiai išsekusi Klara puldavo Benui į glėbį. Jam te 8
reikėdavo suvaidinti, kad tuoj ims kutenti tarp atsikišu sių jos šonkaulių, ir ji imdavo spiegti, sykiu išsigandusi ir susižavėjusi. Tada jis atkišdavo lūpas, imdavo švelniai bučiuoti jai kaklą prie pat ausies spenelio ir kuždėdavo meilius žodelius. Tokiomis akimirkomis jis šnabždėdavo: „Lilime.“ Tik Klara žinojo, kad tai jo susigalvota „likimo siųsta mylimiausia mergina“ santrumpa. Jos žalios akys imdavo spindėti ir jiedu tylėdami mylėdavosi. Net po gerų trejų metų jiedu tebebuvo tokie pat artimi, kokie paprastai būna ką tik įsimylėję žmonės. Išskyrus tą nelemtą naktį. Vienas pagiežingas žodis, paskui kitas... Šiandien Klara būtų bet ką atidavusi, kad tik tąkart būtų susipratusi patylėti ir nesisvaidyti prie kaištais. Ausyse iki šiol aidi durų trinktelėjimas, kai įtūžęs ir ne tekęs savitvardos Benas išlėkė iš namų. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai jis dingo nepasakęs kur eina. O kai ji prisimena, kaip jai tada palengvėjo... Esą li kusi viena galės artimiausiai draugei Katjai netrukdoma išsipasakoti, koks nesubrendęs ir neatsakingas yra Benas, nors jam jau trisdešimt dveji... Klara kaipmat pajunta są žinės graužatį, lyg būtų gurkštelėjusi rūgšties. Tą vakarą diskutuodama su Katja apie tai, ar never tėtų nusižengti išmintingo elgesio taisyklėms ir pačiai pasprukti visai nakčiai, taip pamokant Beną, Klara ne nuleido akių nuo savo mobiliojo telefono. Tačiau iš Beno – nė žinutės, nors šiaip jis visada jai parašydavo. Ir per pertraukėlę tarp paskaitų universitete, ir keliaudamas su savo muzikos grupe, ir užsibuvęs pas draugelį Karste ną. Jis nenorėdavo suteikti Klarai nė menkiausios progos piktintis, tad visada apdairiai atsiųsdavo keletą ramina 9
mų žodelių „Lilimei“. Arba tiesiog surinkdavo jos nume rį, kad telefonas suskambėtų. Kai jiedu susipažino bare „Gera nuotaika“, Klara buvo nusiteikusi skeptiškai, mat girdėjo gandų, esą Benas Run gė yra mergišius, jau spėjęs apsukti galvas kai kurioms Liuneburgo gražuolėms. Tačiau Benas siuntinėjo Klarai SMS ir stengėsi parodyti, kad galvoja vien tik apie ją. Tai gi, vos apie ją pagalvodavo, iškart surinkdavo jos nume rį – kaip meilės ženklą. Tačiau nuo tos šiurpios nakties Klara nebesulaukia nei skambučių, nei žinučių. Apskritai jokių žinių iš Beno. Jis nutilo amžinai.
10
Klara ○
Klara nervinasi. Jos gedulo laikas oficialiai baigėsi, nes po Beno laidotuvių šiandien vėl eis į darbą. Gydytoja pasiūlė dar savaitę likti namie, tačiau Klara jau pradėjo ilgėtis įprasto kasdienybės ritmo. Ji nebebūtų ištvė rusi būdravimo naktimis ir vartymosi lovoje kone iki pietų, kai vis tiek nesijauti pailsėjęs. Pati sau ėmė panėšėti į su džiuvusią duonos riekę. Jei mama nebūtų privertusi popie tėmis eiti pasivaikščioti, greičiausiai tebekiūtotų savo bute. Kai baigiantis sriubų pakeliuose atsargoms pagaliau iš ėjo apsipirkti, jai rodėsi, kad kiekvienas sutiktasis jos vei de mato skausmą. Net kasininkė nudelbė žvilgsnį. Klara staiga panoro išrėkti: „Taip, mano draugas mirė, ir niekas nežino kodėl!“ Tačiau yra ir malonesnių ryšių su išoriniu pasauliu. Tokių, kurie teikia jėgų ar bent jau neverčia papildomai sielvartauti. Pavyzdžiui, šefas Niklas skambindavo kiek vieną savaitę, teiraudavosi, kaip sekasi, ir pridurdavo, kad dėl darbo ji galinti nesijaudinti. Viskuo pasirūpinsianti kolegė Antjė, bet ji tikrai niekada neužimsianti Klaros, geriausios agentūros dizainerės, vietos. Klara ir pati žino, kad Antjei reklamos sritis ne prie širdies. Kolegė nė nesupranta, kodėl Klara šitaip mėgsta savo darbą. Po teisybei, Klara per daug vakarų praleido biure, užuot jaukiai sėdėjusi su Benu namie arba papras čiausiai šventusi gyvenimą. Tačiau ji trokšdavo tobulai atlikti užduotį, taigi vietoj vieno pusėtino eskizo klientui paruošdavo porą originalių alternatyvų. Vis dėlto labiau siai apsidžiaugdavo, kai užsakovas pasirinkdavo variantą, patinkantį jai pačiai. Tiesa, sėkme ji dažniausiai mėgau davosi patyliukais ir trumpai. 11
Iš esmės, esu vienišė, galvoja Klara. Jei sėdu prie eski zų, niekam nevalia manęs trukdyti. Ištisomis valandomis jaučiuosi lyg transe. Deja, tokia būsena dabar tapo ne pasiekiama, nes realybė negailestingai užtvėrė kelią į šį gražų pasaulį. Klara tikisi, kad darbas išeis jai į gera. Biure susiims ir neleis sau valandų valandas galvoti apie tai, kas tą lem tingą naktį atsitiko Benui ir kaip jai be jo gyventi. Atsa kymo ji kol kas nerado, bet jeigu kelias minutes liaujasi galvojusi apie Beną ir jo mirtį, iškart ima graužti sąžinė. Savaitgalį, kai jiedvi su močiute Lizbete vaikštinėjo po Liuneburgo parką, Klara staiga atsisveikino ir bėgte pasi leido namo, mat panūdo peržiūrėti nuotraukas. Išsigan do, kad gali pamiršti Beno veidą, todėl troško tuojau pat atgaivinti neva išsitrynusius prisiminimus. Kai, jausda ma dilgčiojimą šone, pagaliau pasiekė namus, čiupo nuo lentynos visus albumus, karštligiškai vertė lapą po lapo, traukė gražiausias nuotraukas ir išdėliojo ant grindų. Ar biure ant darbo stalo pasistatyti Beno nuotrauką? Tą, kurioje jis šelmiškai šypsosi. Šitaip ji išsaugotų bent dalelę jo žavesio. Tačiau ką pamanys kolegos? Šiandien ji pamatys juos pirmąsyk po laidotuvių. Vis dėlto Klarai kelia nerimą keistas jausmas – lyg ji būtų raupsuotoji. Ji nenorėtų statyti kitų į keblią padėtį. Sutrikusių pažįstamų užuojautos tikrai nėra blogiau sia, kas gali nutikti, galvoja Klara. O štai žodžiai, kurie lieka neištarti garsiai, išties žemina. Mamos kaimynė pašoko ir tylėdama spruko iš virtu vės, kai Klara, iš anksto nepranešusi, pasirodė namie. Tačiau reklamos agentūroje visi žino, jog šiandien – pirma jos darbo diena. Reikia tikėtis, viskas bus gerai, vi 12
liasi Klara, verdama stiklines pastato pramoniniame Liu neburgo rajone duris. Ji tyčia atėjo kiek anksčiau tikėda masi apsiprasti biure, kol neužgriuvo darbo kasdienybė. Žengdama iš lifto ji baisiai nervinasi. Koridoriuje gąs dinamai ramu, net administratorės Violos dar nėra. Klara stebisi, kad jos kabineto durys uždarytos. Negi jai smegenys taip susisuko, kad sekmadienį supainiojo su pirmadieniu? Bet juk mandrasis Niklo Spider kabrioletas stovi prie šais paradinį įėjimą. Vadinasi, bent jau šefas turėtų būti čia. Tačiau jo kabineto durys irgi uždarytos, tad Klara nusprendžia pasilabinti vėliau. Ji spusteli savojo kabineto durų rankeną, ir staiga tylą perplėšia įvairiabalsis choras: – Staigmena! Kolegos stovi puslankiu aplink jos stalą ir stebeilija į ją. Virš jos kompiuterio kabo vėliavėlė su užrašu „Širdin gai sveikinam sugrįžus!“, o ant rašomojo stalo didelėje stiklinėje vazoje pūpso margaspalvė pavasarinių gėlių puokštė. Klarai nespėjus nė išsižioti, prabyla Niklas: – Regis, staigmena ankstyvą rytą mums pavyko. Svei ka, Klara! – Jis atsikrenkščia ir kiek sutrikęs apsidairo. – Taigi... hm... mes tiesiog džiaugiamės, kad tu vėl esi čia. O kadangi tave gana ilgai pažįstu ir žinau, jog nemėgsti būti dėmesio centre, savo didžiąją kalbą tuo ir baigsiu. Tik norėjau pasakyti: visi mes širdingai sveikiname tave sugrįžus! O dabar, kolegos, laikas kibti į darbus. Grupelė santūriai paploja ir išsiskirsto. Vienintelė An tjė prieina prie Klaros ir sveikindamasi apkabina. Klara iš susijaudinimo vos sulaiko ašaras. 13
– Ačiū, – sušnabžda. Antjė žvelgia į ją didelėmis akimis. – Ei, už ką? – nustemba. Klara patrauko pečiais ir nusišypso. Pirmąsyk po kelių liūdesio savaičių.
Svenas
Geriau jis būtų likęs lovoje! Svenui baisiai apmaudu, kad taip anksti atsikėlė, nes dabar, perpildytu miesto traukiniu važiuojant prieplaukos kryptimi, tenka uosti česnako dvoką, sklindantį nuo piliečio priešais, ir migdolais kvepiančios balintos kavos skonio burnoj ne liko nė kvapo. Bet dar labiau už smarvę, kurią ir taip slogiame ore skleidžia storulis, garsiai pliurpiantis su bi čiuliu, Sveną siutina jis pats, mat geras dešimt savaičių niekaip neprisiruošė susitaisyti dviračio. Tiesą sakant, tai nedovanotina, nepaisant kelių menkų pasiteisinimų: per daug alkoholio ir nemalonių istorijų su moterimis, per mažai naudingų impulsų, dėl ko dar labiau nusviro rankos. Ir vis dėlto Svenas visad manė esąs laimės kūdikis. Nors jau treji metai einasi nekaip. Jis, ekonomikos skil ties redaktorius, savo aplinkoje mėgaujasi pripažinimu, bet nė vieno žmogaus, net jo paties, jau nebestebina fak tas, kad nuolat ima interviu iš garsiausių verslo šulų. Per redakcijos susirinkimus jo mintys vis nuklysta nežinia kur, nors šiaip jau abu vyriausiuosius redaktorius ir savo kolegas turėtų blokšte priblokšti pažerdamas aktualių temų ar aštrių komentarų. 14
Po galais, kas jam atsitiko? Kai pradėjo studijuoti ekonomiką, buvo kupinas susi žavėjimo ir idėjų, politiškai aktyvus, turėjo daug draugų ir kasdien sportavo, nes jam patiko uostamiesčio oras, ypač anksti ryte, kai dauguma Altonos* gyventojų dar drybso lovose. Gal užmigo letargo miegu dėl to, kad išsiskyrė su Fi jona? Svenas nenorėtų čia įžvelgti ryšio, mat turėtų sau prisipažinti nepajėgiąs pats vienas įveikti savo problemų. Todėl bando save įtikinti, kad Fijona nebuvo jo didžioji meilė. Nuo jų išsiskyrimo praėjo daug laiko, bet jam iki šiol prieš akis stovi tas vaizdas: ji, atsirėmusi į savo Mini Cooper, aistringai bučiuojasi, rankomis apsivijusi sveti mą kūną. Galbūt įniršis ant savęs trukdo jam visiems laikams už versti tą gyvenimo puslapį? Tačiau užuot taip pasielgęs, jis nervinasi svarstydamas, kodėl tada neužteko drąsos trenkti į kampą dviratį ir išdidžiai tarp jų įsisprausti. Juk privalėjo tam liurbiui išaiškinti, kam priklauso Fijona. Tačiau gali būti, kad jis pats viską sumovė dar prieš tai. Galbūt Fijona teisi sakydama, esą jis niekada neparodo, kokia ji jam svarbi. Jo kolegė Hilkė taip pat vis bando atverti jam akis tvirtindama, kad tas nelemtas svetimas vyrukas buvo ne priežastis, o tik pretekstas Fijonai ga liausiai išsikraustyti iš jų bendro buto pastogėje. Svenui patinka Hilkė, jis pasitiki ja, tačiau be ypatin gos priežasties niekada jai neišsiduotų. Ji jam tarsi sesuo, kurios jis neturi. Nuo tada, kai jie čia dirba, Hilkė nieka da nėra jo nuvylusi, na, buvo įskaudinusi, bet tikrai ne * Hamburgo rajonas (vert. past.).
15
dėl blogų ketinimų. Tai atsitikdavo tik todėl, kad ji, atvira ir naivoka, be užuolankų rėžia teisybę į akis. Per visą tą laiką, kai jiedu sėdi viename kabinete šeštame aukšte, ji kone kiekvieną savaitę priverčia jį susimąstyti. Hilkė tie siog sugeba pataikyti į skaudamą vietą. – Tu blogai nusiteikęs tik todėl, kad jau kurį laiką gy veni be gero sekso. – Tokia frazė nuskambėjo praeitą pir madienį, kai Svenas burnojo dėl kažkokių elektroninių laiškų. – Jeigu kitą savaitgalį vėl švaistysi savo brangų lai ką tai internetinei šutvei, aš tavęs nebemylėsiu! Po tokių žodžių Svenas šyptelėjo. O drąsuolė Hilkė kiek sutriko. Šį kartą ji truputį persistengė ir tai suprato. Ne dėl to, kad bakstelėjo į didžiausią jo silpnybę, kom piuterinį žaidimą World of Warcraft. Greičiau dėl savo atvirumo. Svenas tik krenkštelėjo ir sumurmėjo, esą kitą šeštadienį vis tiek neturėsiąs laiko, mat privaląs aplan kyti tėvą. Jau vien dėl šių vizitų būtų išmintinga pagaliau susi tvarkyti dviratį ar bent nugabenti į taisyklą, galvoja Sve nas, slėpdamasis už laikraščio, kurio turinys jį nelabai domina. Nors kovą oras kiek atšilo, jis vis dar mūvi senas rudas odines pirštines – tik tam, kad važiuojant miesto trauki niu rankomis nereikėtų liestis prie tų vietų, kurias ką tik čiupinėjo tūkstančiai svetimų žmonių. Tas spraudimasis pro duris trinantis šonais jį net pykina. Išlipdamas jis nu sprendžia išmesti jau atvėsusią kavą. Kiekvieną pirmadienio rytą, savaitė po savaitės, jam darosi vis aiškiau, koks apgailėtinas tapo jo gyvenimas. Kai tik Hilkė draugiškai su juo pasisveikins ir pasiteiraus apie savaitgalį, teks kažką laužti iš piršto, kad tik neišsi 16
duotų ir vėl nepadaręs to, ką buvo planavęs. Nei suge dusios pavaros pataisė, nei pabėgiojo, netgi nenuėjo su draugu Berndu į barą išgerti alaus. Pas tėvą irgi nepasiro dė. Kita vertus, apie ką su juo kalbėti? Svenas išlipa iš traukinio ir patraukia link leidyklos, pakeliui daug kartų giliai įkvėpia ir iškvėpia, tarytum taip būtų įmanoma išstumti iš savęs praeivių paskleistą orą. Kažkas privalo pasikeisti, galvoja Svenas. Aš noriu vėl jaustis gyvybingas. Tačiau kaip tai padaryti, jis ne nutuokia.
Klara ○
Vakare gulėdama lovoje ir mąstydama apie pirmą darbo dieną, Klara pagaliau suvokia, kad Niklas šį rytą pasielgė išmintingai. Nuoširdžiai pasveikinęs, jis la bai jai pagelbėjo, o ji prieš tai šitaip baiminosi. Vien pa galvojus, kad kiekvienas atskirai, nuleidęs akis, įsliūkina į jos kabinetą, ėmė siaubas. Staiga Klara nusišypso. Daugybę kartų ji atsargiai užsi minė savo viršininkui, kad jis visiškai nekūrybingas, kad sugeba tik klientus vilioti. Tačiau šiandien jis sugalvojo tikrai gerai. Nuo visų tų dienos įspūdžių, įprastų, bet visgi naujų, Klara jaučiasi maloniai išsekusi ir viliasi pagaliau vėl ga lėsianti užmigti. Tačiau kaip būtų gera su kažkuo pasišne kėti. Skambinti močiutei jau per vėlu, o jei paskambins Katjai, abi tuoj užsipliurps, kaip dažniausiai nutinka. Anksčiau ji išsipasakodavo Benui. Su kokiu malonumu ir dabar išklotų jam apie šią dieną. Apie tai, kad įsitikino, jog agentūrai jos tikrai reikia. Rytoj iš pat ankstaus ryto ji 17
ir vėl dalyvaus svarbiame pasitarime. Ir tai nuteikia ma loniai, lyg viskas tebebūtų kaip buvę. Klara nevalingai čiumpa mobilųjį telefoną. Atsisėda lovoje ir drebančiais pirštais ima rašyti žinutę Benui, o širdis daužosi kaip pašėlusi. Mano mielasis! Kur tu esi, kaip tau sekasi? Man tavęs trūksta kiekvieną sekundę, bet šiandien aš pirmą kartą vėl juokiausi. Amžinai tave myliu, Lilime. Klara nuryja didelį gurkšnį vaisių arbatos, kurią visada geria vakarais, patenkinta linkteli ir spusteli mygtuką „siųsti“.
Svenas
Tai bent antausis! Svenas lyg suakmenėjęs spokso į popieriaus lapą su savo straipsniu apie aktualius Vokietijos instituto ekono mikos tyrimus. Vyriausiasis redaktorius tylėdamas, bet suraukęs antakius nutėškė šį rašinį ant jo stalo. Sveno straipsniai paprastai priimami kokie yra ir ne daug tetaisomi. Jis dažniausiai laikosi gairių, aptartų per redakcijos posėdžius, tad jo turinio akcentams, kaip tai syklė, pritariama ir straipsnio redaguoti antrą ar trečią kartą neprireikia. O šį tekstą, regis, teks perrašyti iš nau jo, nors darbo diena jau senokai pasibaigė. „Siužetas gana įdomus, bet esmė nepagauta! Bre. past.“, po straipsniu brūkštelėjęs Valteris Breidingas, o visi šeši rankraščio puslapiai negailestingai perbraukti. 18