VIRSELIS
prologas
It akimirka tarp širdies tvinksnių. Ir nieko tarp jų. Kraujas lėčiau ima tekėti gyslomis, užgniaužia kvapą, o mintys verpetais pasklinda po milžinišką tuščią netikrovę. Aš kalbuosi su juo telefonu. Tai jis. Tai iš tiesų jis. – Mums reikia pasišnekėti apie vaiką, – sako. Numesčiau telefoną, jei galėčiau pajudėti. Jei jo balsas ne būtų kaip gyvatė įsirangęs man į kūną ir sustingdęs aliai vieno raumenėlio. – Kendra? – klausia jis. – Girdi mane? Ragelyje truputį traška, nes jis skambina mobiliuoju, mano tuščiame biure kažkur skamba telefonas, bet aš jį girdžiu. Žino ma, girdžiu. Kiekvienas žodis suprantamas ir aiškus, žemas balsas sodrus ir ramus kaip kubilas šilto sirupo. Girdžiu jį, ir galvoje šmėkšteli prisiminimas. Jis ištiesia didelę raumeningą plaštaką, neleisdamas man suklupti; plieniniai gniaužtai suspaudžia kaklą. Šypsodamasis sako, kad dėl manęs padarys viską; pakuždomis į ausį pažada mane užmušti. – Kendra, tu mane girdi? – pakartoja jis mano tylai. – Taip, – išspaudžiu žodžius. – Taip, girdžiu. – Mums reikia pasikalbėti apie vaiką... Privalai man papasa koti apie jį ar ją, – jis patyli, įkvepia. – Aš net nežinau, berniukas 7
D o r o t h y K o o ms o n
ar mergytė. Taip nesąžininga. Aš turiu teisę žinoti. Aš turiu tei sę... Kendra, privalai su manimi kalbėtis. Bent tiek privalai. Aš nieko neatsakau. – Aš tave pasitiksiu, – sako jis. – Po darbo. Dabar esu lauke prie tavo kontoros, bet palauksiu. Kada baigi darbą? Kaip išgąsdintų šikšnosparnių pulkas manyje pakyla panika, virsdama storų juodų odiškų sparnų antklode ir slopindama vi sus kitus jausmus. Jis lauke? Jis lauke – dabar? – Šįvakar aš užsiėmusi, – sakau stengdamasi kalbėti įprastai. Stengdamasi, kad balsas neišduotų mano baimės. – Man nerūpi, kad tu užsiėmusi, – šnypščia jis. – Nėra už šį svarbesnių reikalų. Mums reikia pasikalbėti. – Klausyk, aš... matai... – užsikertu. Turiu vėl valdyti padėtį. Jis negali šitaip su manimi elgtis. – Žinau, kur tu dirbi, kaip manai, per kiek laiko išsiaiškin siu, kur gyveni? Pasirodysiu prie tavo namo. Kasdien ateisiu pas tave į darbą, o paskui – namo. Neduosiu tau ramybės, kol nepa sikalbėsime. Galėtum viso to išvengti, jei dabar susitiktume. Jis kalba rimtai. Žinau, kad jis kalba rimtai. Žinau, ką jis daro negavęs, ko nori. – Susitiksime lauke be penkiolikos penkios, – sakau. – Duo du tau pusę valandos. – Gera mergaitė, – murkia jis meiliai, supratingai ir ramiai. – Žinojau, kad pasielgsi tinkamai. Nekantriai laukiu... – Iki, – išpyškinu ir nutraukiu ryšį, beveik sviesdama baltą ragelį ant šakučių. Prieš penkias minutes nesitikėjau, kad jis mane ras. Prieš penkias minutes net nemaniau, kad jis manęs ieško. Prieš pen kias minutes didžiausias mano rūpestis buvo ką pirkti ir kurį prekybos centrą pasirinkti. O dabar še tau.
8
Zefyrai pusr yčiams
Jis smaugia mane už kaklo; saldus kaip medus balsas slenka man į ausį. Šį kartą jis iš tikrųjų pasiryžęs mane užmušti, juk taip?
kukurūzų dribsniai, šaukštelis cukraus ir šaltas kaip ledas pienas
pirmas skyrius
– Tu juoda. Tiesiog neįtikėtina, kad aš nesuklikau, neaiktelėjau ir iš baimės nesusmukau savo namuose susidūrusi su įsibrovėle. At sitraukiau, širdis sustojo; išsproginau į ją persigandusias akis, bet nesuklikau. Buvo ankstyvas šeštadienio rytas, aš ką tik išlindau iš dušinės ir jau buvau bebėganti per butą į miegamąjį apsirengti, kai išvy dau įsibrovėlę – tiesą sakant, įsibrovėlius, stovinčius prie vonios kambario ir spoksančius į mane. Įsibrovėlė, kuri mane užkal bino, buvo kokių dviejų pėdų ūgio, šešerių metų, tamsiomis ir žvilgiomis it eukalipto lapai žaliomis akimis ir juodais plaukais iki pečių – viena pusė surišta raudona gumele, kita krintanti bangomis. Šalia stovėjo jos veidrodinis vyriškas atvaizdas – tam sių trumpesnių plaukų, bet tokio pat ūgio, to paties amžiaus ir tokiomis pat žaliomis akimis. Porelė buvo veikiau ne apsirengusi, o apsitaisiusi. Ji segėjo rausvą sijonėlį su raukinukais apačioje, mūvėjo mėlynas pėdkel nes su baltais dryžiais ir vilkėjo baltus marškinėlius ilgomis ranko vėmis po išblukusia oranžine liemene. Geltonos puskojinės buvo susiraičiusios apie kulkšnis it blauzdinės, o kojas puošė raudoni batukai su didelėmis geltonomis gėlėmis ant nosių. Jis mūvėjo ilgas mėlynas kelnes, viena kiška buvo sukišta į žalią puskojinę. Balti marškinėliai išmarginti avangardiniais flomasterių brūkšnių ir nešvarių pirštų raštais, o mėlyno užtrauktuku susegamo trenin go apykaklė, vienoje pusėje užsilenkusi į vidų, gaubė petį. 13
D o r o t h y K o o ms o n
Abiejų drabužiai buvo suglamžyti ir susiraukšlėję, lyg juodu būtų miegoję apsirengę. Dvynių ne tik drabužiai buvo sumurkšlinti, bet ir veideliai suvargę: papilkėję, po akimis tamsūs melsvai violetiniai ratilai, panašūs į purvo dėmes. Jie atrodė kaip beglobiai, nukamuoti ir išsekinti vasario šalčio, atklydę į šiltą mano butą. Tiesa, kad vaikai ne benamiai, buvau beveik įsitikinusi. Tai buto savininko vaikai. Aš ką tik čia atsikėliau, dar nepažinojau nei šeimininko, nei jo šeimos, nes jie buvo užsienyje, kai atskridau iš Australijos. Akivaizdu, kad grįžo. Vaikai nesislėpdami spigino į mane akimis, tyrinėjo mano juodus plaukus dengiančią permatomą plastikinę dušo kepurai tę, švarų drėgną veidą, šlapią kaklą ir pečius, rankšluostį, ku riuo buvau apsivyniojusi liemenį ir dabar iš visų jėgų prilaikiau, kelius, kyšančius iš po rankšluosčio, blauzdas, nusėtas vandens lašų. Abu negalėjo akių atplėšti nuo mano pėdų, matyt, sužavėti baltų pūkuotų šliurių. – Tu juoda, – vėl pareiškė mergaitė skambiai ir aiškiai; kal bėjo atvirai kaip vaikas ir pasitikėdama savimi kaip suaugęs. Ji mokėjo kalbėti su žmonėmis, nesvarbu, koks jų amžius. Rankose laikė mėlyną suniurkytą žaislą – triušį. – Taip sako, – atsiliepiau. – Aš Vasara, – tarė ji, patvirtindama, kad yra šeimininko duktė. Paskui nykščiu parodė į berniuką: – O jis Džeksonas. Mes dvyniai. Ji vėl mane nužvelgė – nuo dušo kepuraitės iki pėdų – ir staiga pakėlė akis. Mūsų žvilgsniai susitiko. Ji mane hipnotiza vo, kaustė dėmesį tiek, kiek norėjo. Jos veidas, taip neįprastai įrėmintas plaukų, buvo nekaltas ir nuoširdus, tačiau išmintingas ir slapus. Šioje galvelėje sklandė tūkstančiai ir nereikšmingų, ir gilių minčių. Vasara gūžtelėjo mažais kaulėtais petukais ir panarino akis, linktelėdama galva. – Tu gana daili, – pasakė ji. – Na... ačiū, turbūt, – pritariau. 14
Zefyrai pusr yčiams
Džeksonas pasilenkė prie Vasaros, prisidengė ranka burną ir pradėjo kažką šnibždėti jai į ausį. Pakuždėjo kelis žodžius, o kai baigė, ji linktelėjo. Džeksonas atsitiesė. – Tu ne tokia daili kaip mano mama, – paskelbė Vasara. Spėdama, kad tai Džeksono darbas, dirstelėjau į jį. Berniūkš tis įžūliai spoksojo į mane, skatindamas užginčyti. Matyti, kad nešnekus, bet savo nuomonę išreikšti sugeba. – O, ką gi, – atsakiau aš. – Vasara! Džeksonai! – nuo laiptų papėdės, netoli laukujų durų į mano butą, atsklido vyro balsas, ir man vėl išlėkė šir dis. – Ką jūs ten veikiate? – balsas, lydimas žingsnių, ėmė artin tis. Turbūt čia šeimininkas, Kailas Gadsboras, sykiu su vaikais atbėga apžiūrėti manęs be drabužių. Nešovė galvon, kur sprukti, nespėjau sumoti, nerti atgal į vonios kambarį ar ne, kai pasirodė ponas Gadsboras. Jis užpildė visą plotą laiptų viršuje, nes buvo aukštas, dau giau kaip šešių pėdų. Šiek tiek už mane vyresnis, trisdešimt šeše rių septynerių, tvirto, bet dailaus sudėjimo. Mūvėjo laisvus tam siai mėlynus džinsus, vilkėjo sulamdytus baltus marškinėlius ir tamsiai pilką švarką. Juodi plaukai trumpai kirpti, akys didžiulės kaip vaikų, tik rudos. Šiek tiek apšepęs ir išblyškęs kaip vaikai, lyg kovotų su miegu. Laiptų viršuje mano šeimininkas sustojo, sunkiai atsiduso ir įsmeigė akis į vaikus. – Juk sakiau, – tarė, – kad jos čia nėra... turbūt išėjo apsi pirkti. Kadangi jie nieko neatsakė ir toliau spoksojo į mane, jis ėmė spėlioti, į ką jie žiūri, ir dirstelėjo ten, kur krypo jų žvilgsniai. Paskubom tarstelėjo man „labas“ ir vėl atsisuko į vaikus. Nustė ro. Pamačiau, sekundę jis suvokė, kad dešinėje pamatė žmogų. Vėl atsisuko, nustebęs ir sutrikęs. – O, jūs jau čia, – pasakė. – Atleiskit, mes... Balsas nutrūko – jam toptelėjo, kad mato beveik nuogą mo terį. Kuri nėra jo žmona. Pilkšvą neišsimiegojusį veidą išmušė raudonos dėmės, paskui jis visas apsipylė ugnimi. 15
D o r o t h y K o o ms o n
– Oiii, – pralemeno. – Oi, na, aš... Jis pradėjo trauktis atatupstas, užmiršo, kad stovi laiptų vir šuje, slystelėjo, suklupo ir ėmė griūti atbulas. Akimirką, sekun dės dalį atrodė, kad ponas Gadsboras kybo ore, paskui jis pradė jo kristi žemyn. Man širdis ėmė daužyti kulnus bežiūrint, kada jis nudardės nuo laiptų, bet jis staigiai sugriebė baltą turėklą ir atsitiesė. Tvirtai atsistojęs, pabėgėjo kelis žingsnius, ir netrukus mums iš viršaus buvo matyti tik minkšti nelygūs verpetai ant viršugalvio. Jis lėkė veidu į sieną, taigi į mane tikrai nežiūrėjo. – Greičiau, vaikai, reikia eiti, – paliepė sienai. – Tučtuojau! Tučtuojau! – nutrinksėjo laiptais ir dingo už durų, lyg jam pats velnias būtų lipęs ant kulnų. Vasara, su Džeksonu ir manimi stebėjusi poną Gadsborą, vėl atsisuko į mane. – Mums reikia eiti, – rimtai pasakė, nors iš balso buvo aišku: bet mes grįšime. – Gerai, – atsiliepiau tiek į ištartus, tiek į neištartus žodžius. Vasara pirmoji ėmė leistis laiptais; pro tarpus tarp turėklų žiūrėjau, kaip ji rūpestingai lipo žemyn, kol dingo iš akių. Džek sonas pradėjo lipti įkandin, bet, dar nepastatęs kojos ant antro laiptelio, sustojo, atsisuko ir perbedė mane akimis. Tu manęs neapmausi, sakė jos. Permatau tave kiaurai. Aš net atsitraukiau nuo tokio įdėmaus žvilgsnio. Per visą gyvenimą taip į mane žiūrėjo tik vienas žmogus. Prieš šimtą metų. Tada žvilgsnis sukėlė man nerimą, o dabar su krėtė. Kodėl šešiametis berniukas žiūri į mane taip, lyg būčiau atversta knyga? Aš sumirksėjau spėliodama, ar jis ką nors pasakys. Bet nepa sakė. Padaręs savo juodą darbą, metęs žvilgsnį, Džeksonas nusi gręžė ir nukurnėjo paskui seserį ir tėvą. Puiku, pamaniau, kai durys už Džeksono užsitrenkė, reikia iš čia nešdintis. Tučtuojau.
antras skyrius
Pirmiausia pristūmiau valgomojo kėdę ir užrėmiau miega mojo duris. Aš neketinau rizikuoti: noriu nusivynioti rankšluostį, apsi rengti ir būti iš anksto perspėta, jei kuris nors Gadsborų šeimos narys vėl pasirodytų. Dar kartą patikrinusi kėdę, nusimečiau rankšluostį, nuo naktinio staliuko čiupau buteliuką kūno losjono ir išspaudžiau į saują didelį gelsvai baltą dribsnį. Sudrėkinau kūną žaibiškai – daugiausia per trisdešimt sekundžių, paskui griebiau nuo lovos juodą liemenėlę ir užsisegiau. Įbrukau kojas į kelnaites, užsimo viau, paskui užsitempiau baltus ilgarankovius marškinėlius ir susisagsčiau džinsus. Apsirengiau per porą minučių, visą laiką nenuleisdama akių nuo durų – dėl viso pikto. Prieš savaitę dar gyvenau Australijoje. Todėl tebebuvau šiek tiek sutrikusi ir noromis nenoromis žvalgiausi it kurmis, pirmą kartą iš po žemių iškišęs nosį į šviesą. Nuolat primindavau sau, kad pliki medžiai, vėsa, stiprus gai vus vėjas reiškia, kad esu Anglijoje. Grįžau į gimtąją šalį. Namo. Prieš savaitę visai kitaip gyvenau Sidnėjuje. Turėjau butą netoli miesto centro, dirbau didžiulėje žiniasklaidos kompanijoje per sonalo paieškos ir atrankos skyriuje. Prieš penkias dienas, sustingusi, išsekusi ir šiek tiek apsvaigu si nuo padidėjusio cukraus kiekio kraujyje, nes kiaurą parą švei čiau saldumynus, po imigracijos ir muitinės kontrolės iškėblinau 17
D o r o t h y K o o ms o n
į Hitrou oro uosto atvykimo zoną. Nekreipdama dėmesio į žmo nes, puolančius vienas kitam į glėbį, laimingus, kad vėl susitiko, grįžusius ir laukiamus, pasukau prie taksi eilės. Niekas manęs nepasitiko, nes nedaugelis težinojo, kad grįžau. Tėvai gyveno Ga noje, sesuo – Italijoje, vienas brolis – Ispanijoje, kitas – Kanado je. Mano šeima išsisklaidė po pasaulį, o draugų, kuriuos galėčiau apsunkinti tokiu prašymu, neturėjau. Visa mano manta tilpo į kuprinę ir du lagaminus. Doku mentus išsisiunčiau sau prieš išvykdama – kada nors gausiu. At sistojau į eilę, laukiančią taksi, įlipusi pasakiau adresą Brokinga me, prie Kento ir Londono ribos. Taksi švilpė greitkeliu į eismo mazgą, vadinamą Londonu. Žinojau, kad Gadsborų, mano naujojo buto savininkų, namie nebus. Kailas Gadsboras pranešė su šeima skrendą į Niujorką, ir nors nelabai džiaugiausi, kad nebus kam manęs pasveikinti, nie ko negalėjome padaryti: jiems reikėjo vykti į Ameriką, o man – į Angliją. Raktai buvo palikti pas kaimynę gretimame name. Kai ji ati darė duris, žingtelėjau atatupsta. Moteriškės plaukai pūtėsi ant galvos it rudas morengas, antakiai buvo negailestingai išpešioti, o burna išvagota tokių gilių raukšlių, kad, atrodė, tuojau įsmuks. Kaimynė nenorėjo duoti raktų. Paprašė parodyti pasą ir nuo mos sutartį. Parodžiau, tada ji paprašė dar kokio nors asmens tapa tybės dokumento. Ištraukiau Didžiosios Britanijos kredito kortelę. Suprasdama, kad vilkinti nebegali, ji pasakė apsiausianti ir eisianti su manimi. Nebeištvėriau. Po dvidešimt keturių valandų skrydžio ir 150 svarų, sumokėtų už taksi, per ilgai tąsoma kantrybė trūko. Ištiesiau ranką į raktus. Ji nenoromis įmetė juos man į delną. Ponas Gadsboras sakė, kad įėjimas į mano butą iš dešinės namo pusės, už aukštų puošnių geležinių vartelių. Atrakinusi juos, nudardinau lagaminus akmenimis grįstu taku, paskui palei balto namo sieną. Už namo plytėjo didelis žolėtas kiemas, ap kraštuotas melsvai pilkomis plokštėmis. Mano butas buvo prieš pagrindinę namo dalį. 18
Zefyrai pusr yčiams
Ponas Gadsboras buvo architektas, jis virš buvusio garažo su projektavo ir įrengė atskirą studiją žmonai, baltą, su išeinančių į kiemą šešių didžiulių langų eile ir trimis nuožulniais stoglan giais. Pastato viduryje, ten, kur kadaise buvo įėjimas į garažą, mėlynavo laukujės durys. Artinausi prie jų, lyg čia būtų mano namai, nors buvau mačiusi tik nuotraukas, kurias ponas Gadsboras atsiuntė man elektroniniu paštu. Tokioje vietoje galima pradėti gyvenimą iš naujo. Bėgti iš Sidnėjaus nusprendžiau paskubomis. Nenutuo kiau, kur gyvensiu, Anglijoje neturėjau pažįstamų, pas kuriuos būčiau galėjusi prisiglausti, todėl kelias valandas naršiau interne te, kol pamačiau skelbimą apie šią nuomą. Po kelių pokalbių su savininku, pasikeitus sutartimis per kurjerius ir nusiuntus pini ginę perlaidą, butas tapo mano. Visiškai mano. Mane užplūdo ramybė, kai ponas Gadsboras sutiko jį išnuomoti. Turėsiu kur gyventi, kur pasislėpti. Stūmiau melsvai pilkus lagaminus plokštėmis grįstu taku prie savo būsto. Prie tamsiai mėlynų laukujų durų – žalvarinis belstukas. Už durų bus laiptai į viršų, į mano gūžtelę. Kai jas atlapojau, pasitiko laiptais plūstelėjusi vėsa. Lauke buvo šalta, bet viduje dar šalčiau – namas buvo tuščias, ta tuš tuma paliko žymę. Įsmeigiau akis į medinius laiptus su nuolaidžiu posūkiu vir šuje – vienu kartu nieku gyvu nesuvaikščiosiu. Palikau lagami nus ant slenksčio ir užlipau laiptais. Numečiau kuprinę ir rankinuką, paskui nulėkiau žemyn, užtempiau laiptais vieną lagaminą, tada vėl žemyn – užtraukiau kitą. Uždariau duris ir sustojau. Rodos, taip, sustojau – pirmą kartą per daug savaičių. Sustojau ir leidau tylumai, sklindančiai iš kurį laiką negyvenamos patalpos, mane apgaubti. Užsimer kiau, giliai įtraukiau į plaučius ramybės, paskui iškvėpiau. Išpū čiau save į tylą aplinkui. Štai kas yra ramuma. Štai ko norėjau lipdama į lėktuvą namo. Atsimerkiau ir pirmą kartą apžvelgiau kambarį. Butas maž daug keturiasdešimties pėdų ilgio, beveik visai atviras. Dešinėje 19
D o r o t h y K o o ms o n
svetainė su sofa, televizoriumi ir kavos staliuku. Kairėje mažas apvalus valgomojo stalas su trimis kėdėmis. Už jo kambario gale – virtuvė su stikline siena, pro kurią liejasi šviesa, greta du rys į vonios kambarį. Viso buto, išskyrus vonios kambarį, grin dys lentinės, o ant jų lygiais tarpais it salų pritiesta ryškiaspalvių kilimėlių. Ant valgomojo stalo gulėjo šokoladinių saldainių dėžutė, perrišta rausvu kaspinu, o į ją buvo atremta balta kortelė. Pa ėmiau raštelį. Sveika atvykusi į naujuosius namus, Kendra. Gadsborų šeima Malonus ir netikėtas poelgis rodo, kad tai geri žmonės. Paprasti, širdingi. Jausdavau tai kaskart, kalbėdamasi su ponu Gadsboru. Šauni ir draugiška šeima. Draugiška. Apėmė šioks toks nerimas. Draugiškumas gali būti bėda, pamaniau dėdama raštelį ir akimis glostydama šokoladinius saldainius. Man reikia kurį laiką pabūti vienai. Sprukdama iš Australijos jaučiausi kaip bėglė, ir dabar, atsidūrusi namie, troš kau vienatvės. Vietos, kur leisčiau laiką kaip noriu, laižydamasi žaizdas, dėl kurių teko palikti Sidnėjų; vietos, kur atsipeikėčiau, sustiprėčiau pamažu pratindamasi vėl gyventi tarp žmonių. Čiupinėdama dėžutės celofaną, labiausiai būgštavau, jog jie nepaliks manęs ramybėje, kad spėčiau atkurti gyvenimą iš naujo. Jie nepaliks manęs ramybėje, ir viskas. Vaikščiojau po miegamąjį, grąžydama rankas ir grauždamasi. Neprotinga baimė sulig kiekviena minute didėjo ir darėsi tikres nė. Turbūt vaikai, parėję namo, papasakojo poniai Gadsboro, kas atsitiko. – Ji gana daili, – atsainiai pareiškė Vasara. – Ir visai be drabužių, tiesa, tėti? – nerūpestingai pridūrė Džeksonas. 20
Zefyrai pusr yčiams
O dabar ponia Gadsboro turbūt ruošiasi žygiuoti čia su kep tuve rankoje draskyti man akių. Lieps niekada nenusirengti, net dušinėje. Ypač dušinėje. Net jei ji neateis čia duoti man garo, palankumą vargu ar pajus. Įvykis pasės jos galvoje abejonių, ji ims spėlioti, ar nenu sižiūrėjau jos vyro, ir nuspręs neišleisti manęs iš akių. Kai ši mintis man galutinai išsirutuliojo, apsivilkau džemperį trikampe iškirpte, įsibrukau į juodą megztinį ir užsimečiau ilgą juodą paltą. Skubiai apsimuturiavau kaklą dryžuotu spalvingu šaliku, griebiau rankinuką ir pasukau prie durų. Užsuksiu pas kelis nekilnojamojo turto agentus, nuvažiuosiu traukiniu į Lon dono centrą ir ten prasitrainiosiu kiaurą dieną. Grįšiu labai vėlai, kai jie jau miegos. Galėčiau taip daryti – iki vėlumos negrįžti namo, kol rasiu kitą butą. Prieš išeidama, palengva pravėriau laukujes duris ir greitai žvilgtelėjau pro plyšį tikrindama, ar kelias laisvas. Kitame kiemo gale stovėjo namas, didelis, baltas ir įspūdingas. Medinių lentelių langinės buvo atidarytos, ir aš įžiūrėjau poną Gadsborą, stovin tį prie virtuvės stalo ir pašėlusiai mostaguojantį rankomis; prie stalo sėdėjo abu vaikai ir įdėmiai jo klausėsi. Ponios Gadsboro niekur nematyti. Puiki proga pasprukti. Peržengiau slenkstį ir atsargiai uždariau duris. Palengva įkišau raktą į spyną ir švelniai pasukau. Paskui irgi be garso pasukau rak tą automatiniame užrakte. Durys užrakintos abiem spynomis. Prikandusi apatinę lūpą, įsitempusi, jau ruošiausi sėlinti per kiemą prie vartų, bet atsisukau – ir išvydau už nugaros poną Gadsborą su dėžute „Weetabix“ javainių rankoje. – Jėzau Kristau! – sužviegiau atšokdama ir griebiausi už širdies. – Nedarykit taip! Kas čia per šeimos ypatybė – išdygti kaip iš žemės? Šeimininkas buvo priblokštas, lyg negalėtų patikėti, kad taip mane išgąsdino. – O Dieve, prašom atleisti, – tarė tiesdamas į mane laisvąją ranką. Krūptelėjusi prisiplojau prie durų, kad jis manęs nepalies 21
D o r o t h y K o o ms o n
tų. Per pastarąjį pusvalandį mes peržengėme daug užtvarų, nėra reikalo nugriauti dar vienos. Jis atitraukė ranką, žengtelėjo atgal mane praleisdamas. Atsi plėšiau nuo durų, nes jis stovėjo nuošaliai. – Panele Tamale, prašom atleisti, neketinau jūsų gąsdin ti, – tarė. – Vadinkit mane Kendra, – atsargiai pasakiau, nes širdis te besidaužė. – Atsiprašau, Kendra, neketinau jūsų baidyti. Toli gražu ne ketinau. – Nieko baisaus, pone Gadsborai, aš jau atsipeikėjau. Tikrai. Aš truputį nervinga. – Vadinkit mane Kailu, – tarė jis. – Gerai, Kailai. – Pataisiau vaikams pusryčius, – mostelėjo į virtuvę už nu garos, – ir pamačiau jus. Norėjau pagauti, kol neišėjote, ir atsi prašyti. Nežinojau, kada grįšite, o mes turbūt tuoj po pusryčių eisime gulti. Sutriko paros ritmas. Bet noriu atsiprašyti už anks tesnį įvykį. Matote... Ankstesnį... – balsas nutrūko, ir jis sodriai paraudonavo aiškiai prisiminęs, kas nutiko. – Viskas gerai, – mašinaliai nutraukiau jį, nors gerai nebuvo. Tiesa, taip nutiko netyčia, gal ir nieko baisaus. – Tikrai nėra gerai, – neatstojo jis. – Beveik pusvalandį aiški nau vaikams, kodėl nėra gerai. Labai atsiprašau, – jo balsas buvo ramus ir švelnus, su vos girdimu akcentu, turbūt šiauriečio. – Iš tiesų viskas gerai. – Ne. Tenorėjau jus patikinti, kad daugiau taip nebus. Tokie jau tie vaikai. Nežinau, ar jūs turit vaikų? Ir akimis ėmė slysti mano kūnu, lyg iš apvalumų galėtų suprasti, gimdžiusi aš ar ne, paskui jo veidas vėl nuraudo kaip aguona: matyt, prisiminė matęs tuos apvalumus, pridengtus tik rankšluosčiu. – Žinau, kokie būna vaikai, – kandokai atkirtau. Jei turėčiau vaikų, negi būčiau atsikrausčiusi į jo namus be jų? 22
Zefyrai pusr yčiams
– Jei mano dvyniai ką nors įsikala į galvą, neišmuši. Kai pa sakiau, kad išnuomojau studiją jums, jie užsimanė viską sužinoti iškart. Norėjo tučtuojau su jumis susitikti. Norėjo nuotraukos. Norėjo žinoti, kur jūs esate. Norėjo skristi į Sidnėjų. Nesuprato, kodėl negalima užsukti į Sidnėjų pakeliui į Niujorką, juk į abu reikia skristi lėktuvu. Tik kai atsidūrėme Niujorke, nurimo. Nė kartelio neužsiminė. Maniau, pamiršo, bet ką tik pakeliui iš oro uosto Džeksonas staiga prisiminė, priminė Vasarai, ir juodu nu kūrė. Negalėjau sulaikyti, todėl įleidau įsitikinti, kad jūsų nėra, o jūs, žinoma, buvote. Kailas nebuvo griežtas tylenis. Visą laiką, kol šnekėjo, kaštoni nės raudonmedžio spalvos akys šokinėjo. Iš arti pasirodė patrau klus. Jei ne nuovargis, blyškumas, tamsūs ratilai po akimis, būtų gražus vyras. Tvirto sudėjimo, švelni žandikaulio linija, ryškūs, bet įspūdingi bruožai ir smalsi veido išraiška, kurią paveldėjo duktė. Jo ūgis, išvaizda, asmenybė spinduliavo švelnumą, kuris būtų nura minęs daugumą žmonių... kol jis nebūtų prisėlinęs iš užpakalio. – Mes beldėmės, – liovėsi aiškintis Kailas. – Aš turbūt maudžiausi po dušu, – atsakiau rimta mina, kad pamatyčiau jį paraustant, ir jis kaipmat paraudo. Nukaitęs ir nu nėręs galvą Kailas virsdavo droviu berniūkščiu, nutvertu vartant motinos apatinių drabužių katalogą: suaugęs Džeksonas. – Daugiau taip neatsitiks, – pažadėjo jis. – Klausykit, galite pasiimti atsarginius raktus ir kam nors perduoti, jei norite. – Ne, verčiau jau tegu juos turi žmonės, gyvenantys netolie se, o gal aš paslysiu dušinėje ir negalėsiu atsikelti. Šį kartą jis neparaudo, tik pakreipė galvą, o veidą nušvietė šypsena. – Dabar šmaikštausite apie dušinę iki mano gyvenimo pabai gos, tiesa? – paklausė. – Maždaug taip. – Mes jūsų neišbaidėme? Tikiuosi, neinate naujo buto ieško ti? Nes daugiau taip niekada neatsitiks. Išmoksiu griežčiau auklė ti vaikus. Toks mano uždavinys. 23
D o r o t h y K o o ms o n
– Kad jie šaunūs. Truputį mane išgąsdino, ir tiek. – Taip sakote, nes nežinote, kaip dažnai jie man nušluosto nosį. Matote, man tai nauja. – O, – tarstelėjau. Negi jie ne jo vaikai? Kur jo žmona? – Mudu su žmona kartu negyvename, – atsakė Kailas į mano neištartą klausimą. – Dar neilgai. Vos kelios savaitės. Todėl ir iš nuomojau jos studiją, – pridūrė kryptelėdamas galva mano buto pusėn. – Mes ką tik buvome Niujorke, ji ketina ten persikelti. Be mūsų. Mes skiriamės. Maniau, kad kelionėje susitaikysime, bet paskutinę naktį gulime didžiulėje viešbučio lovoje, vaikai miega tarp mūsų, o ji šnibžda: „Noriu skirtis, Kailai. Santuo kos neišgelbėsime, todėl aš noriu skirtis.“ Gražu, a? Miegojome vienoje lovoje dvi savaites. Visi keturi, kaip senais laikais, taip ji nusprendė viską baigti. Net nežinojau, kad mes bandome gelbėti santuoką. Su kiekvienu žodžiu riečiau ir spaudžiau kojų pirštus sport bačiuose, kiekvienas raumenėlis buvo įsitempęs nuo pastangų neapsisukti ir nelėkti šalin. Puikiai žinau, kas yra skyrybos. Ką tik pabėgau nuo vienų. Nenoriu pataikyti tiesiai į kitas. Kailas liovėsi kalbėti, ir mudu stovėjome nejudėdami ir tylė dami. Tarp mūsų stūksojo netikėtas siaubas, jo emocinė iškrova nubloškė mane į giliausius šeimyninės kriptos užkaborius. Nė vie nas nežinojome, ką sakyti, ir mus apgaubė nesmagi, troški tyla. – Jūs išsikraustysite vidury nakties, tiesa? – liūdnai paklausė jis. Papurtė galvą, persibraukė ranka trumpus plaukus. – Atsipra šau, turbūt bjauresnio susipažinimo neįmanoma įsivaizduoti... Iš pradžių įvykis bute, dabar trumpa mano iširusios santuokos istorija. Atsiprašau. Telefonu Kailas kalbėjo kaip kitas žmogus. Žinoma, mes ap tarinėjome reikalus, bet man pasirodė, kad jis santūrus, iš tų, ku riems šauna daug minčių, bet pagarsinamos tik kelios. Gal jam liežuvis atsirišo apsvaigus po kelionės lėktuvu ir staiga suvokus, kad tapo vienišu tėvu. Nesvarbu, kaip ten buvo, nes aš vis tiek nežinojau, ką atsakyti. 24
Zefyrai pusr yčiams
Gadsborų name garsiai ir šaižiai sučirškė telefonas. Įtampa, susimetusi į pečius ir pilvą, atslūgo, kojų pirštai atsigniaužė. Man nieko nereikės atsakyti, Kailas nuskubės prie telefono, o aš spruksiu kuo toliau nuo jo. Jis spoksojo į mane lyg tikėdamasis atsakymo. Aš spoksojau į jį laukdama, kol jis nueis prie telefono, kuris vis dar skambėjo. – Nenorite atsiliepti? – paklausiau rodydama į namą. Kailas pažvelgė už nugaros, jo veide atsispindėjo nuostaba. – Ak, taip, – suburbėjo vėl atsisukdamas į mane. Neatrodė, kad ketina eiti namo. Droviai šyptelėjo, dirstelėjo į savo pėdas, paskui kilstelėjo galvą. – Jūs... turbūt nenorėtumėt užeiti? Pa pusryčiauti su mumis ir prideramai susipažinti su vaikais? – jis gūžtelėjo pečiais. – Jie mane grauš, jei nesusitiks su jumis. Na, Vasara grauš, Džeksonas jai pritars. Tylomis pritars, bet ne ma žiau atkakliai... Klausykit, pažadu užsičiaupti, jei ateisite pusry čių. Jei norite? Atvirai, visiškai atvirai kalbant, aš nenorėjau su jais pusry čiauti. Nieko asmeniško. Gadsborai atrodė labai mieli, bet aš juos pamačiau vos prieš valandą, o gyvenimas jau virto painiu drovos ir nerimo raizginiu. Aš turiu kur gyventi, nes ponia Gadsboro išvyko. Aš tiesiogine prasme atskridau į pasaulio kraštą, kad atsi durčiau ten, kur pradėjau – skyrybų fronte; dabar būsiu to, nuo ko bandžiau pabėgti, liudytoja. Savo akimis pamatysiu, kokios žiaurios, bjaurios ir pagiežingos yra skyrybos. Ir dar vaikai. Būti tarp vaikų man kankynė. Širdis plyšta primindama pražiopsotas progas, skausmas gilus ir veriantis. Gyventi šalia vaikų sutinku, bendrauti su jais ne. Nereikėjo čia atsikraustyti, suvokiau žiūrėdama į šeimininką. Už nugaros tebeskambėjo telefonas. – Būkit maloni, – paprašė Kailas. – Gerai, – sutikau. Kitos išeities nebuvo.