Sužlugdyta puota Šešios orlentės grakščiai slydo tarp medžių tarsi kortos, elegantiškai išmestos į orą ir dabar sklendžiančios ant stalo. Orlenčių pilotai, sulenkę kojas per kelius ir išskėtę rankas, juokdamiesi linkčiojo ir nardė tarp apledėjusių šakų. Jiems pavymui švytėdamas liejosi krištolo lietus – mėnesienoje spindintys mažyčiai ledo varvekliukai, nupurtyti nuo pušų spyglių. Talė viską jautė labai aiškiai: plikas rankas kandžiojantį vėją, besikaitaliojančią sunkio jėgą, spaudžiančią jos pėdas prie orlentės. Įkvėpus spygliuočių miško oro, gerklė ir liežuvis tarsi pasidengė tirštu sirupu. Šaltame ore garsai buvo aiškesni: palaidi bendrabučio striukės skvernai pliaukšėjo tarsi vėjo plevenama vėliava, kiekviename posūkyje cyptelėdavo kibiapadžiai batai. Faustas siuntė šokių muziką tiesiai į anteną, įmontuotą merginos odoje, bet muzika buvo daug tylesnė nei garsai aplink. Kad ir skubėdama, Talė jautė kiekvieną naujo savo kūno raumenėlį, sutvirtintą monopluoštu. Nuo šalčio Talė prisimerkė, akys ėmė ašaroti, bet dėl to regėjimas tapo tik aštresnis. Pro šalį lėkė spindinčių ledo varveklių virtinės, mėnesiena užliejo pasaulį sidabru, ir mergina jautėsi lyg sename nespalvotame kine. Štai ką reiškia būti pjaustytoja: dabar viskas persmelkta lediniu šalčiu, tarsi kas būtų nudyręs odą. 7
Šėja nėrė pro Talę, pirštais brūkštelėjo draugei per ranką ir šyptelėjo. Talė taip pat pamėgino nusišypsoti, bet, pažvelgus į Šėjos veidą, kažkas suspurdėjo po širdimi. Penki pjaustytojai šįvakar vykdė slaptą užduotį. Jų juodas raineles dengė neišraiškingi kontaktiniai lęšiai, nuožmiai dailius žandikaulius švelnino išmaniojo plastiko kaukės. Pjaustytojai pasivertė bjauruliais, mat šįvakar turėjo sužlugdyti puotą Kleopatros parke. Maskaradų Talė, bent kol kas, troško mažiausiai. Jau porą mėnesių ji yra ypatingoji, bet žiūrėdama į Šėją tikėjosi išvysti naują, žavingą ir nuožmų geriausios draugės grožį, o ne bjaurulės kaukę. Saugodamasi apledėjusios šakos, Talė pakreipė orlentę šonu ir nutolo nuo draugės. Visą dėmesį ji sutelkė į tviskančią gamtą ir susikaupusi nardė tarp medžių. Šalto oro gūsis privertė ją galvoti apie tikrovę, o ne apie vidinę tuštumą likus vienai be Zeino. – Priekyje matau grupelę puotauti susiruošusių bjaurulių. – Šėja ištarė beveik pašnibždomis, bet žodžiai vis tiek nustelbė muziką; juos pagavo Talės žandikaulyje įmontuota mikroschema ir perdavė į odoje esančių antenų tinklą. – Ar tikrai esi pasirengusi, Tale-va? Talė giliai įkvėpė šalto oro, ir mintys praskaidrėjo. Ji tebevirpėjo iš nerimo, bet trauktis nebuvo kur. – Nesijaudink, Viršininke. Viskas slys kaip per ledą. – Turėtų. Juk šiaip ar taip, čia – vakarėlis, – atsakė Šėja. – Taigi linksminkimės, mažieji bjauruliai. Keli pjaustytojai pažvelgė vienas kitam į netikrus veidus ir sukikeno. Talė ir vėl pajuto ant veido ploną, vos milimetro storio kaukę: spuoguotą ir nesveiką plastikinį veidą darkė dirbtiniai patinimai ir guzai, o po jais slėpėsi žaviai besisukiojančių blyksinčių tatuiruočių tinklas. Nelygūs vainikėliai slėpė aštrius 8
tarsi skustuvas dantis, ir net ant tatuiruotų rankų buvo užpurkšta netikros odos. Užteko dirstelėti į veidrodį, ir Talė iškart suprato, į ką ji panaši: į bjaurulę. Nerangią, riestanosę, nekantriai laukiančią kito gimtadienio, operacijos, po kurios imama mąstyti burbulingai, ir kelionės į kitą upės krantą. Kitaip tariant, – niekuo neypatinga penkiolikmetė. Tai buvo pirmoji Talės užduotis, jai tapus ypatingąja. Mergina tikėjosi, kad dabar yra pasirengusi bet kam – po daugybės operacijų jos naujieji raumenys tapo šalti kaip ledas, o refleksai staigūs lyg gyvatės. Be to, ji du mėnesius treniravosi pjaustytojų stovykloje: gyveno laukiniuose tyruose, mažai miegojo ir nieko nevalgė. Tačiau užteko dirstelėti į veidrodį, ir Talės pasitikėjimas savimi susvyravo. Menkai guodė ir tai, kad pjaustytojai į miestą atvyko pro Sukriošėlių Miesto priemiesčius. Jie skrido virš begalinių eilių visiškai vienodų namų pritemdytais langais. Pamačius nuobodžią vietovę, kurioje Talė užaugo, merginos rankos pasidarė tarsi lipnios, į naują jautrią odą nemaloniai trynėsi bendrabučio uniforma. Talei regėjosi, kad dailiai apkarpyti žaliojoje juostoje augantys medžiai ją ėmė spausti, lyg norėtų sutrinti ir vėl paversti vidutine. Talei patiko būti ypatingąja, gyventi lediniame šaltyje už miesto ir jaustis pranašesne, todėl ji nekantraudama laukė, kada galės grįžti į tyrus ir nusiplėšti nuo veido šią bjaurią kaukę. Talė sugniaužė kumščius ir ėmė klausytis, ką transliuoja odos antenos. Ji girdėjo Fausto siunčiamą muziką ir kitų pjaustytojų skleidžiamą triukšmą – tylų kvėpavimą, vėjo, talžančio jiems veidus, šniokštimą. Bičiulių širdys dunksėjo taip garsiai, 9
jog merginai atrodė, kad tuoj plyš jos ausų būgneliai, o augantis pjaustytojų jaudulys, regis, persmelkė visus kaulus. – Išsiskirstykime, – paliepė Šėja, kai jie priartėjo prie žiburių, apšviečiančių puotautojus. – Nenoriu, kad atrodytume tarsi viena gauja. Pjaustytojai išsisklaidė. Talė liko su Faustu ir Šėja, o Taksas su Ho nuskrido į Kleopatros parko pakraštį. Faustas pareguliavo garso paskirstymo dėžutę, ir muzika nutilo; buvo girdėti tik šniokščiantis vėjas ir tolimas puotos triukšmas. Talė vėl nervingai įkvėpė ir pajuto minios kvapą – bjauraus prakaito ir išlaistyto alkoholio tvaiką. Vakarėlio šokių muzika sklido ne per odos antenas, o buvo primityviai transliuojama į orą, tad į medžius plakėsi tūkstančiai garso bangų. Bjauruliai visada būna triukšmingi. Ypatingųjų rengimo centre Talė išmoko orientuotis miške užmerktomis akimis, tarsi šikšnosparnis reaguoti į menkiausią aidą. Tačiau šįvakar jai teks būti itin akylai. Šėja turėjo šnipų Bjaurulių Mieste, ir šie išgirdo, kad pašaliečiai ketina sužlugdyti vakarėlį, – naujieji dūmiečiai ketino dalyti nanus ir sukelti neramumus. Dėl to pjaustytojai čia ir atvyko: susiklostė ypatingosios aplinkybės. Trijulė nusileido prie pat blykčiojančių prožektorių, sumontuotų ant sklandančių rutulių, ir nušoko ant žemės, nuklotos sušalusiais pušų spygliais. Šėja nusiuntė orlentes aukštyn, kad šios lauktų prie medžių viršūnių, tada patenkinta pažvelgė į Talę. – Nuo tavęs sklinda baimės kvapas. Talė gūžtelėjo pečiais; su bjaurulių bendrabučio uniforma ji jautėsi nesmagiai. Šėja visada užuosdavo kitų pojūčius. – Galbūt, Viršininke. 10
Staiga Talė prisiminė, kaip ji kadaise jausdavosi atvykusi į puotą. Net būdama burbulagalvė gražuolė negalėdavo pakęsti virpulio, kuris apimdavo atsidūrus minioje. Ji iškart pajusdavo šilumą, skleidžiamą daugybės kūnų, ir į ją įsmeigtus žvilgsnius. Dabar merginą nuo pasaulio skyrė lipni ir svetima kaukė. Visiškai netinkanti ypatingajai. Talės skruostai po plastiku plykstelėjo raudoniu, tarsi ji būtų susigėdusi. Šėja suspaudė draugei ranką. – Nesijaudink, Tale-va. – Juk jie – tik bjauruliai, – atsklido Fausto šnibždesys. – Be to, mes čia, su tavimi. – Vaikinas uždėjo ranką Talei ant peties ir švelniai spustelėjo. Talė linktelėjo. Per odos antenas ji girdėjo ramų lėtą bičiulių kvėpavimą. Viskas buvo taip, kaip žadėjo Šėja: pjaustytojai yra vieninga ir neišardoma gauja. Daugiau Talė niekada nebus vieniša, net ir kai jaus tuštumą. Net kai ilgintis Zeino apims svaiginanti panika. Ji nėrė pro šakas ir paskui Šėją nusekė blyksinčių šviesų link. Kitaip nei tada, kai buvo burbulinga, nuolat sutrikusi ir apkvaišusi, dabar Talė viską puikiai prisiminė. Ji prisiminė, kokia svarbi bjauruliams Pavasario puota. Artėjant pavasariui ilgėjo dienos, tad atsirasdavo daugiau laiko išdaigoms, pasiskraidymams orlente ir pobūviams po atviru dangum. Tačiau, kartu su Faustu braudamasi paskui Šėją pro minią, to pernykščio energijos antplūdžio Talė nepajuto. Puota jai atrodė tiesiog nuobodybė, vangi ir nevykusi. Bjauruliai stoviniavo drovūs ir sutrikę, o tie, kurie išdrįso šokti, judėjo akivaizdžiai persistengdami. Visi jie atrodė lėkšti ir nenatūralūs, tarsi 11
pobūvio dekoracijos vaizdasienėje, laukiančios, kada pagaliau atvyks tikri žmonės. Vis dėlto Šėja teisi: bjauruliai nėra neišmanėliai, kaip kad burbulagalviai gražuoliai. Minia tuojau prasiskyrė ir praleido pjaustytojus. Tai kas, kad bjaurulių veidai spuoguoti ir netaisyklingi, bet jų akys akylos. Puotaujantieji iškart pajuto, kad trys pjaustytojai yra kitokie nei jie. Nė vienas per ilgai nesistebeilijo į Talę ir nemėgino atspėti, ką iš tiesų slepia išmanusis plastikas, visi pasislinkdavo vos tik jai prisilietus, drebulys perbėgdavo jų pečiais, kai Talė eidavo pro šalį, tarsi bjauruliai jaustų, kad kažkur šalia slypi pavojus. Iš jų veidų buvo nesunku išskaityti mintis. Bjaurulių veidai ir judesiai išdavė, kad jie pavydi ir jaučia neapykantą, trokšta kovos ir vilionių. Tapusi ypatingąja Talė viską matė labai aiškiai, tarsi iš viršaus žiūrėtų į miške vingiuojantį takelį. Talė nejučia nusišypsojo, pagaliau atsipalaidavo ir pasijuto pasirengusi medžioklei. Ji nesunkiai pastebės vakarėlio žlugdytojus. Mergina nužvelgė minią, ieškodama išsiskiriančių bjaurulių: truputį per daug pasitikinčių savimi, per daug raumeningų ir įdegusių tyrų saulėje. Ji gerai žinojo, kaip atrodo dūmiečiai. Pernai rudenį Šėja, kai dar buvo bjaurulė, pabėgo į tyrus, kad išvengtų operacijos, turėjusios paversti ją burbulagalve. Talė nusekė iš paskos, ketindama parvesti draugę namo, ir jos abi kelias savaites, kurios labai prailgo, gyveno Senuosiuose Dūmuose. Gyventi tarsi gyvuliams buvo tikra kančia, bet tų dienų prisiminimai dabar pravertė. Dūmiečiai labai pasipūtę, dedasi pranašesni už miestiečius. Kitame lauko, kuriame knibždėjo puotaujančiųjų, krašte Talė pamatė Ho ir Taksą. Jie išsiskyrė iš minios tarsi pora katinų, sėlinančių per ančių pulką. 12
– Viršininke, ar mes ne per daug išsiskiriame? – sušnibždėjo Talė, ir jos žodžiai per odos antenų tinklą kaipmat pasiekė pjaustytojų ausis. – Ką turi omeny? – Jie visi kažkokie sutrikę, o mes atrodome... ypatingai. – Mes ir esame ypatingi. – Šėja per petį pažvelgė į Talę ir plačiai nusišypsojo. – O aš maniau, kad turime būti užsimaskavę. – Taip, bet tai nereiškia, kad negalime pasilinksminti! – atšovė Šėja ir nėrė į minią. Faustas palietė Talei petį. – Žiūrėk ir mokykis. Ypatinguoju vaikinas tapo anksčiau už Talę. Pjaustytojai sudarė naują Ypatingųjų aplinkybių skyriaus padalinį, bet Talę operavo ilgiau nei visus kitus. Praeityje ji daug kartų elgėsi labai vidutiniškai, tad gydytojai užtruko šalindami susikaupusius kaltės ir gėdos jausmus. Emocijų likučiai gali atsitiktinai sukelti smegenyse sumaištį, o tai visiškai nepageidautina, kai esi ypatingoji. Galią suteikia ledinis aiškumas, tikslus žinojimas, kur esi, pjaustymasis. Tad Talė laikėsi arčiau Fausto, stebėjo ir mokėsi. Šėja minioje susirado kažkokį vaikiną ir atplėšė jį nuo merginos, su kuria jis šnekučiavosi. Pasipiktinęs vaikinas pamėgino išsilaisvinti iš Šėjos gniaužtų, jo gėrimas išsiliejo ant žemės, paskui jis pažvelgė Šėjai į akis. Talė pamatė, kad Šėja nėra tokia bjauri kaip kiti pjaustytojai, net pro bjaurulės kaukę buvo matyti violetiniai akių paryškinimai. Kai Šėja prisitraukė vaikiną arčiau ir ėmė į jį trintis, blykčiojančioje prožektorių šviesoje jos akys suspindo tarsi plėšrūnės, o raumenys suvilnijo, lyg ją kas būtų perliejęs virve. 13
Vaikinas nenusuko žvilgsnio į šalį net tada, kai savo alų atidavė pirmai pasitaikiusiai merginai, kuri spoksojo į jį išsižiojusi. Bjaurulis uždėjo rankas Šėjai ant pečių ir pradėjo kartoti jos judesius. Visi sužiuro į šią porą. – Nepamenu, kad tai būtų numatyta mūsų plane, – tyliai pasakė Talė. Faustas nusijuokė. – Ypatingiesiems nereikia planų. Bent jau tokių, kurių negalima keisti. Jis atsistojo Talei už nugaros ir apkabino ją per liemenį. Talė pajuto jo kvėpavimą ir kūnu perbėgo virpulys. Mergina atsitraukė nuo Fausto. Pjaustytojai nuolat liesdavo vienas kitą, bet ji dar nespėjo prie to priprasti. Vis dėlto stebėjosi, kad tarp jų iki šiol nėra Zeino. Per odos antenas Talė girdėjo, kaip Šėja šnibždasi su vaikinu. Draugė ėmė kvėpuoti sunkiau, nors vieno kliko*∗ atstumą nubėgdavo per dvi minutes nė nesuprakaitavusi. Talė išgirdo, kaip Šėja braukia per neskustą vaikino odą, – ji ėmė skruostu trintis jam į skruostą. Talei krūptelėjus, Faustas sukikeno. – Atsipalaiduok, Tale-va, – ramino jis ir patrynė merginai pečius. – Ji žino, ką daro. Talė aiškiai pamatė vieną dalyką: Šėjai pradėjus šokti, atsirado ir daugiau šokėjų. Iki tol vakarėlis priminė ore nervingai trūkčiojantį burbulą, o Šėja pradūrė jį ir išleido viduje susitvenkusį kažką šalto. Minia ėmė skirstytis poromis, rankos vijosi aplink kaklus, judesiai tapo greitesni. Matyt tas, kas rūpinosi muzika, tai pastebėjo – ji tapo garsesnė, žemi tonai gilesni, virš * Autoriaus išgalvotas ilgio vienetas. (Vert. past.) 14
galvų tamsoje akinamai blykčiojo sklandantys rutuliai. Minia pagavo ritmą. Talės širdis ėmė plakti greičiau. Ji stebėjosi, kaip lengvai Šėjai pavyko visus suburti. Draugei įsisukus, vakarėlis tapo neatpažįstamas. Tai jau nepriminė kvailų pokštų, kuriuos Talė krėsdavo bjaurulių laikais, – vogčiomis kirsdavo upę ar vogdavo tąsiąsias striukes; čia buvo magija. Ypatingoji magija. Na ir kas, kad Šėja buvo užsidėjusi bjaurulės kaukę. Ypatingųjų rengimo centre draugė be paliovos kartojo, kad burbulagalviai klysta. Iš tikrųjų visiškai nesvarbu, kaip atrodai. Svarbu, kaip elgiesi, kaip save pjaustai. Jėga ir refleksai tėra tik viso to dalis. Šėja tiesiog žino esanti ypatinga, todėl ypatinga ir yra. Kol Šėja kitų neapšviečia savo asmeniniu prožektoriumi, jie tėra tik tapetai, neaiškus fonas, vangus klegesys. – Eime, – pašnibždomis paragino Faustas ir ėmė tempti Talę tolyn nuo tirštėjančios minios. Jaunuoliai pasitraukė į aikštės pakraštį. Niekas jų nepastebėjo, nes visų žvilgsnius buvo prikausčiusi Šėja ir jos atsitiktinai pasirinktas vaikinas. – Eik aplinkui. Ir atidžiai dairykis. Talė linktelėjo; ji išgirdo, kaip šnibždasi kiti pjaustytojai, išsisklaidantys tarp besilinksminančiųjų. Ir staiga ji viską suprato... Iki šiol puota buvo per daug negyva ir lėkšta, kad minioje galėtų pasislėpti ypatingieji ar jų medžiojamas grobis. O dabar minia šoko iškėlusi tankas ir mojavo į taktą, ore skraidė plastikinės stiklinės, susirinkusieji šėlo. Jei dūmiečiai ketina sužlugdyti vakarėlį, jie laukia kaip tik tokios akimirkos. Dabar judėti buvo sunkiau. Talė prasibrovė pro spiečių jaunų merginų, beveik mažvaikių, kurios šoko užsimerkusios. Bliz15
gis, kurio jos buvo užsipurškusios ant nelygios odos, spindėjo pulsuojančioje sklandančių prožektorių šviesoje. Mergaitės nesudrebėdavo, kai Talė braudamasi jas paliesdavo, – ypatingąją Talės aurą nustelbė vakarėlio energija ir Šėjos šokio magija. Maži bjaurūs kūnai trankėsi į Talę ir ji prisiminė, kaip pati pasikeitė. Naujieji kaulai buvo iš aviacinės keramikos, lengvi it bambukas ir kieti tarsi deimantas, raumenys – supinti į sruogas savaime atsinaujinančio pluošto plaušeliai. Atsitiktinai prisiglaudžiantys bjaurulių kūnai buvo minkšti ir netvirti, tarsi atgijusių triukšmingų, bet nepavojingų pliušinių žaisliukų. Talės galvoje nuaidėjo skimbtelėjimas – tai Faustas padidino odos antenų veikimo lauką; ausyse pasigirdo įvairūs garsai: greta Takso šokančios merginos klyksmai, iš garsiakalbių, prie kurių stovėjo Ho, sklindantis mušamųjų dundesys, nereikšmingi žodeliai, kuriuos Šėja šnibždėjo į ausį atsitiktiniam vaikinui. Talei regėjosi, lyg ji vienu metu yra penki asmenys, tarsi jos sąmonė pasklidusi tarp besilinksminančiųjų ir siurbia jų energiją kartu su triukšmu ir šviesos blyksniais. Talė giliai įkvėpė ir patraukė į laukymės pakraštį, toliau nuo sklandančių prožektorių blyksinčios šviesos. Iš ten bus patogiau stebėti, o visi pojūčiai taps aštresni. Prasiskinti kelią buvo lengviau šokant kartu su minia, nei pro ją braunantis. Talė leidosi kartkartėmis pastumiama, kaip vėjo gūsiams leisdavo nešti orlentę. Tada ji įsivaizduodavo esanti paukštis plėšrūnas. Mergina užsimerkė ir, pasitelkusi kitus pojūčius, siurbė į save šurmulį. Galbūt tai ir yra buvimo ypatingąja esmė: šokti su visais, bet jaustis vieninteliu tikru žmogumi minioje... Staiga plaukeliai Talei ant sprando pasišiaušė, šnervės išsiplėtė. Kažkoks kvapas, visiškai kitoks nei žmonių prakaito ar 16
išpilto alaus, sužadino prisiminimus apie laikus, kai Talė dar būdama bjaurulė pabėgo iš miesto ir pirmą kartą viena atsidūrė laukiniuose tyruose. Ji užuodė dūmus – įkyrų laužo tvaiką. Talė atsimerkė. Miesto bjauruliai nedegina medžių. Netgi fakelų. Jiems tai draudžiama. Vakarėlį apšvietė tik blykčiojantys sklandantys prožektoriai ir kylantis mėnulis. Kvapas greičiausiai atsklido iš Svetur. Talė ėmė sukti aplink minią vis platesnį ratą, atidžiai tyrinėdama viską aplink ir stengdamasi rasti tai, kas šį kvapą skleidžia. Tačiau niekas nekrito į akis. Ji matė tik būrelį neišmanėlių bjaurulių, šokančių tarsi patrakę, mojuojančių rankomis ir laistančių alų. Nė vieno grakštaus, pasitikinčio savimi ar stipraus... Ir tada Talė pastebėjo merginą. Ji šoko apsikabinusi vaikiną ir kažką karštai šnibždėjo jam į ausį. Vaikino pirštai nervingai trūkčiojo liesdami merginai nugarą, jiedu judėjo ne į taktą ir atrodė tarsi mažvaikiai, atėję į pasimatymą. Mergina striukę buvo užsirišusi ant juosmens, tarsi nebijotų šalčio. O ant rankos, vidinėje pusėje, buvo matyti eilė blyškių kvadratėlių – pleistrų nuo saulės pėdsakai. Ši mergina daug laiko praleidžia lauke. Prisiartinusi Talė vėl užuodė dūmų kvapą. Jos naujosios tobulos akys pamatė, kad merginos marškiniai šiurkštūs, išausti iš natūralaus pluošto, susiūti siūlais ir kvepia... skalbiamaisiais milteliais. Šis drabužis – ne iš tokių, kuriuos padėvėjęs išmeti į perdirbimo įrenginį, jį reikia skalbti, išmuilinti ir daužyti į akmenis šaltame upelyje. Talė pamatė, kad merginos plaukų linija nedaili – jie kirpti rankomis, metalinėmis žirklėmis. – Viršininke, – sušnibždėjo Talė. – Taip greitai, Tale-va? – pasigirdo mieguistas Šėjos balsas. – Aš linksminuosi. 17
– Manau, aptikau dūmietę. – Tikrai? – Taip. Ji kvepia skalbiniais. – Matau ją, – pro muziką atsklido Fausto balsas. – Rudais marškiniais. Šoka su tuo vaikinu. – Taip. Ir ji įdegusi. Pasigirdo suirzęs atodūsis ir keli atsiprašymo žodžiai – Šėja sumurmėjo juos bjauruliui, išsilaisvindama iš jo glėbio. – Ar jų yra daugiau? Talė vėl nužvelgė minią, plačiu ratu apėjo merginą, mėgindama užuosti dūmų kvapą. – Kol kas nematau. – Man taip pat niekas daugiau nekrito į akis, – pritarė Faustas, kurio galva išniro visai čia pat. Jis brovėsi prie šokančios merginos. Iš kito aikštės krašto pro puotaujančiųjų minią prie jos artinosi Taksas su Ho. – Ką ji veikia? – paklausė Šėja. – Šoka ir... – Talė nutilo pamačiusi, kaip merginos ranka įlenda į vaikino kišenę. – Ji ką tik jam kažką padavė. Šėja net sušvokštė. Vos prieš kelias savaites dūmiečiai į Bjaurulių Miestą atgabendavo tik propagandinių lapelių, o dabar jie slapta neša kur kas pavojingesnius dalykus: tabletes su nanais. Nanai smegenyse naikina pakitimus, gražuolius paverčiančius burbulagalviais, skatina jų smurtines aistras ir verčia vulgariais. Kitaip nei paprastų trumpai veikiančių tablečių, šių vaistų sukelti pokyčiai išlieka visam laikui. Nanai veikia tarsi mažulytės alkanos mašinos – jie auga, dauginasi ir kasdien jų atsiranda vis daugiau. Jie netgi gali visai sunaikinti smegenis. Išgėrei vieną tabletę – ir netenki proto. Talei teko matyti, kaip tai atsitinka. 18
– Sučiupkit ją, – įsakė Šėja. Talė pajuto adrenalino antplūdį; muzika ir minios siautulys tarsi prislopo. Ji pirmoji pastebėjo merginą, tad sučiupti ją – Talės pareiga, jos privilegija. Pasukusi žiedą ant didžiojo piršto, Talė pajuto, kaip iš jo iššoka geluonis. Vienas dūris, ir dūmietė pradės svirduliuoti, neteks sąmonės, lyg būtų per daug išgėrusi. O pabus Ypatingųjų aplinkybių skyriaus pagrindinėje būstinėje, kur jos laukia chirurgo skalpelis. Nuo šios minties Talei pašiurpo oda – netrukus toji mergina taps burbulagalve: bus graži, daili ir laiminga. Ir visiška neišmanėlė. Tačiau jai vis tiek pasiseks labiau nei vargšeliui Zeinui. Talė pirštais uždengė adatėlę, kad netyčia neįdurtų kuriam nors kitam bjauruliui iš minios. Prisiartinusi dar kelis žingsnius, ji ištiesė kitą ranką ir atitraukė vaikiną. – Ar galiu įsiterpti? – paklausė. Vaikinukas išpūtė akis ir plačiai išsiviepė. – Ką? Judvi norite šokti kartu? – Nieko tokio, – nuramino jį dūmietė. – Galbūt ir ji šio to nori. Mergina nusirišo striukę nuo juosmens ir užsimetė ant pečių, tada įkišo rankas į rankoves, paskui – į kišenes. Talė išgirdo šnarant plastikinį maišelį. – Linksminkitės, – šaipydamasis tarė bjaurulis, šnairuodamas į merginas. Nuo jo žvilgsnio Talės skruostai dar labiau užkaito. Vaikinas iš jos šaiposi, tarsi Talė būtų tokia pat vidutinybė kaip kitos – lyg ji nebūtų ypatingoji. Veidą bjaurojantis išmanusis plastikas degino tarsi liepsna. 19
Tas kvailys turbūt mano, jog Talė čia yra tam, kad jį pralinksmintų. Teks jam pakeisti savo nuomonę. Talei kaipmat dingtelėjo naujas planas. Ji paspaudė mygtuką ant savo saugos apyrankės. Duotas signalas garso greičiu pasklido išmaniuoju plastiku, dengiančiu Talės veidą ir rankas, ir sumaniosios molekulės atsijungė viena nuo kitos. Bjaurulės kaukė sprogo, sukeldama dulkių debesėlį, ir pasimatė tikrasis nuožmiai gražus Talės veidas. Talė stipriai sumirksėjo, kad iššoktų kontaktiniai lęšiai, ir po akimirkos suspindo vilkiškos, juodos kaip anglis jos akių rainelės. Ji pajuto, kaip atsipalaiduoja dantų vainikėliai, ir išspjovė juos vaikinui po kojų, o tada nusišypsojo jam, parodydama iltis. Visa ši transformacija truko trumpiau nei sekundę, tad bjauruliui net veidas nespėjo ištįsti. – Dink iš čia, bjauruli, – šypsodamasi ištarė Talė. – O tu... – ji atsigręžė į dūmietę, – ištrauk rankas iš kišenių. Mergina nurijo seilę ir išskėtė rankas į šalis. Talė pajuto, kaip į nuožmų jos veidą sminga žvilgsniai, kaip minia apstulbusi žiūri į jos pulsuojančias tatuiruotes, marginančias veidą it virpantys juodi nėriniai. Tada ji ištarė įprastus tokiais atvejais žodžius: – Nenoriu tavęs sužaloti, bet sužalosiu, jeigu reikės. – Nereikės, – ramiai atsakė mergina ir keistai pasuko delnus, iškeldama nykščius į viršų. – Nė nemanyk... – ištarė Talė ir tik tada pamatė, kad prie merginos rankovių prisiūti dirželiai, panašūs į tąsiųjų striukių. Dirželiai akimirksniu patys savaime apsivijo merginos pečius ir šlaunis. – Dūmai gyvuoja, – sušvokštė mergina. Talė ištiesė ranką... 20
...tačiau kaip tik tą akimirką mergina šovė aukštyn tarsi guminė juostelė, kurią kažkas buvo ištempęs ir dabar paleido. Talės ranka pagraibė vien orą. Išsižiojusi ji spoksojo užvertusi galvą. Mergina vis kilo aukštyn. Tąsiosios striukės baterija buvo įkrauta taip, kad stovinčią merginą keltų statmenai aukštyn. Tačiau argi ji neturėtų vėl kristi žemyn? Tamsiame danguje Talė pamatė kažką judant. Iš pamiškės atskrido dvi orlentės ir prasklendė virš puotaujančiųjų. Ant vienos lentos stovėjo primityviais odos drabužiais apsirengęs dūmietis, kita lenta buvo tuščia. Kai mergina pasiekė aukščiausią pakilimo tašką, dūmietis ištiesė jai ranką, sugriebė ore ir užtraukė ant tuščios orlentės. Talė atpažino dūmiečio švarką, odinį, rankų darbo, ir suvirpėjo. Blykstelėjus sklandančiam prožektoriui, ji spėjo pamatyti randą, kertantį antakį. Deividas – dingtelėjo jai. – Tale! Aukštyn! Išgirdusi Šėjos įsakymą, Talė atitoko ir nukreipė žvilgsnį į kitas orlentes, sklendžiančias virš minios. Ji pajuto, kaip timptelėjo saugos apyrankės, pagavusios jos orlentės signalą, ir sulenkė kelius, pasiruošdama šuoliui. Išgąsdinti nuožmiai gražaus veido ir staigaus merginos šuolio į orą, žmonės pasitraukė į šalis, bet vaikinas, šokęs su dūmiete, pamėgino sulaikyti Talę. – Ji – ypatingoji! Padėkime aniems pabėgti! Vaikinas čiupo Talei už rankos lėtai ir nerangiai, tad Talė smeigė nepanaudotą geluonį jam į delną. Vaikinas atitraukė ranką, akimirką kvailai į ją spoksojo ir susmuko ant žemės. Kai bjaurulis parkrito, Talė jau buvo pakilusi į orą. Abiem rankomis įsitvėrusi į kibų orlentės kraštą, įsispyrė kojomis ir apgręžė savo skraidymo aparatą. 21
Šėja jau stovėjo ant savosios orlentės. – Paimk jį, Ho! – paliepė Šėja, rodydama į be sąmonės gulintį bjaurulį. Jos bjauruliška kaukė taip pat pavirto dulkių debesėliu ir išnyko. – Visi kiti skriskite su manimi! Talė nuskriejo pirmyn. Šaltas vėjas gairino veidą, ledinis kovos šūksnis tvenkėsi gerklėje, šimtai apstulbusių veidų žvelgė į Talę nuo žemės, sulaistytos alumi. Deividas – vienas iš dūmiečių lyderių. Tai būtų geriausias prizas pjaustytojams, kokio tik galima tikėtis šią šaltą naktį. Talė stebėjosi, kad vaikinas išdrįso atvykti į miestą, bet ji pasirūpins, kad Deividas daugiau niekada iš jo neiškeliautų. Talė nardė virš miško tarp blyksinčių sklandančių sferinių prožektorių. Akys greitai priprato prie tamsos, ir netrukus mažiau nei už dviejų šimtų metrų ji pamatė persekiojamus dūmiečius. Jie skrido žemai, palinkę tarsi banglentininkai ant stačios bangos. Bėgliai atitrūko, bet Talės orlentė buvo ypatinga – geriausia, kokią tik miestas galėjo pagaminti. Mergina dar padidino greitį, skrisdama lentos priekiu braukė per vėjo siūbuojamų medžių viršūnes ir nuo jų tarsi plunksnos į visas puses žiro ledas. Talė nepamiršo, kad tai Deivido motina išrado nanus – mašinas, dėl kurių buvo sužalotos Zeino smegenys. Ir kad Deividas prieš kelis mėnesius išviliojo Šėją į tyrus – iš pradžių sugundė ją, paskui ir Talę, ir visaip stengėsi išardyti merginų draugystę. Ypatingieji nepamiršta savo priešų. Niekada. – Dabar nepaspruksi, – sumurmėjo Talė.