Pirmas skyrius Taigi aš čia – „Gambrino“ kavinėje. Pagaliau esu Italijoje, sėdžiu prie staliuko atviroje garsiosios kavinės terasoje, garsiajame gatvės kampe, nuostabiajame Neapolyje. Šilta, vakaro dangus giedrutėlis, užuodžiu kitapus gatvės supiltas šiukšles. Priešais nušiurusius, apgriuvusius grafitais išpaišytus rūmus vaikštinėja policininkas. Atrodo lyg nužengęs iš Armani reklamos: su saulės akiniais, šautuvu, puikiai pasiūtais marškiniais ir kelnė mis, žvilgančios odos batais; laikosi nerūpestingai. Dolce & Gabbana pareigūnas. Jis gražus. Čia daugybė gražių vyrų. O pats gražiausias sėdi per tris staliukus nuo mūsų. – Tai kas jis toks? Džesė palinksta artyn ir žiūri į mane. – Roskerikas. – Kas toks? Džesika Rašton, geriausia mano draugė iš Dartmuto, yra links ma, sarkastiška, miela ir ciniška anglė. Ji kilsteli plonyčius antakius, užsimeta ant menčių ilgus tamsius plaukus ir nekantriai cakteli lie žuviu. – Negi nesi girdėjusi apie lordą Roskeriką? 7
A.J. Molloy
– Ar jis lordas? Džesika nusikvatoja prarūkytu balsu. – Markas Džeimsas Antonis Ksavjė Mastrozas Di Andželas Ros kerikas. – Viešpatėliau! – Artimi draugai vadina jį tiesiog Marku. – Žinoma, sutaupo laiko. Džesika nusivaipo. – Jis milijardierius. Visi Neapolyje tai žino. Per staliukus žvilgteliu į šitą išties turtingą vyrą. Jam neduosi daugiau kaip trisdešimties. Atrodo stulbinamai. Sunku net apsaky ti. Žodžių ir nereikia. Įrudusiame veide ryškiai išsiskiria žydros, toli viena nuo kitos įsodintos akys. Profilis griežtas ir įsimintinas: lyg erelio, lyg žvėries, veidas liūdnokas, skruostai neskusti. Brandaus vyro ir sykiu paauglio išraiška slepia grobuonišką prigimtį. Jis labai labai seksualus. Įprastai aš taip nesielgiu, nesikliauju instinktais. Imu taisytis pe čius siekiančius šviesius plaukus ir gailiuosi pašykštėjusi kirpėjai. Svarstau, ar jis į mane pažvelgs. Nepažvelgia. Ir toliau gurkšnoja ekspreso kavą iš mažyčio puodelio, glausdamas lūpas prie porcelia no. Sėdi vienas. Siurbčioja gėrimą. Spokso į tolį. Abejingas. Dieve mano, koks profilis... – Ar tik neįsimylėjai, X.? Džesė nuolat vadina mane X. Šitaip pakrikštijo, kai apsigyveno me viename kambaryje Dartmute. Mano vardas Aleksandra Bek men. Aleks B. Sutrumpintai – X. Esu dvidešimt dvejų metų blondi nė iš Kalifornijos, turinti šiek tiek žydiško kraujo. Džesė laiko mane naivia. Gal ji ir teisi. Bet aš esu protinga ir puikiai išsilavinusi. Ir sėdžiu Neapolyje. Italijoje. Ji vis dar tauškia apie tą vaikiną. O aš tiesiog į jį žiūriu; negaliu atitraukti akių. Maniau, kad italai yra nuspėjami, bet karšti, gal net įkyrūs. Šis vyrukas karštas, bet visai ne ta prasme, kaip tikėjausi. – Pažvelk, ten dar vienas vertas dėmesio... – Džesika kalba toliau, prisidega kitą cigaretę ir pučia dūmus pro nosį kaip užkietėjusi rū kalė. Naujajame Hampšyre šitaip neišsidirbinėdavo. 8
X istorija
– Rodos, jis... įdomus, – sumurmu. Beviltiškai meluoju. – Brangute, laikykis nuo jo kuo toliau. – Prašau? Džesika išpučia didelį dūmų kamuolį. – Avele, saugokis vilko. – Jo tokia prasta šlovė? – Pagarsėjęs moterų širdžių ėdikas. Kur ten, tikras jų žudikas. Jis tikrai ne tau, X. Nenoromis pasišiaušiu. Žinau, kad Džesika laiko mane santūria, nuoširdžia ir nekalta mergaite, tikinčia vienintele gyvenimo meile. Iš esmės ji teisi: palyginti su ja, esu dorovinga ir turinti aiškų tiks lą. Per mūsų draugystės metus Džesika nuolat gerdavo, rūkydavo, viliodavo vyrus, turėjo daugybę nuotykių, neretai grįždavo namo trečią ryto su bevardžiu palydovu, paskui kelias valandas šėldavo virtuvėje ir mylėdavosi ant darbastalio. Aš koledže turėjau tik vieną draugą, buvau įtikinusi save, kad jį myliu, ir uoliai studijavau. Galiausiai draugas man įgriso, pasirodė esąs nuoboda. Studijos atėmė vis daugiau laiko, ryžausi stoti į universitetą. Todėl ir atsi dūriau Italijoje; mano diplominio darbo tema – „Camorra ir Cosa Nostra: istorinės organizuoto Italijos nusikalstamumo šaknys šių dienų akimis“. Norėjau dėstyti Italijos istoriją. Kaip tik dėl to pasirinkau tokią temą – atvykau į Neapolį susitikti su Džese ir pasilinksminti. Pasi prašiusi metinių atostogų koledže, ji čia viešėjo jau pusmetį. Norėjo išmokti itališkai ir mokyti anglų kalbos; kalbėdama telefonu ir ra šydama elektroninius laiškus, žavėjosi gyvenimu Neapolyje: valgiu, miestu, vyrais. Ypač šiais. Kodėl gi ne. Buvau pasirengusi prie jos prisidėti. Norėjau pasilinksminti. Per dvidešimt dvejus metus teturėjau du draugus ir apgailėtiną vienos nakties nuotykį. Tik tiek. Dže sika teisingai mane apibūdina: beveik skaistuolė, Naujojo Hamp šyro madona. Atsigręžiu. Vyriškis dirsčioja mano pusėn. Gaudo žvilgsnį. Šyp teli apsimesdamas sutrikęs, nedrąsus. Tarsi mane pažinotų, tik ne galėtų prisiminti vardo. Paskui vėl įninka gurkšnoti kavą. 9
A.J. Molloy
– Jis į mane pažiūrėjo. Džesė vėl nusikvatoja. – Kartais jis taip daro, kraipo galvą. Jis keistuolis. – Užsičiaupk, vis tiek nieko apie tai neišmanau. – Išgeriu pasku tinį lašelį puikios kavos. – Džese, aš nepripratusi prie tokių karštų vyrų žvilgsnių. Visi Dartmuto vyrukai kaip vaikai – mūvi juokingus gansterių džinsus, vos besilaikančius ant klubų. – Tavo draugas mėgo avėti... – Džesika pašiurpsta. – ...kroksus. – Taip, – irgi nusikvatoju. – Kroksus ir pilkas puskojines. Verčiau neprimink. – Jis buvo tikras matadoras. Lordas Roskerikas toliau siurbčioja kavą. Į mane daugiau nė ne žvilgteli. Nutariu apginti savo vaikiną. – Vis dėlto puikiai išmanė matematiką. – Aha. Bet atrodė kaip paplūdimyje vaikus linksminantis asiliu kas. Gerai, kad jį metei. – Beje, o kaip tau sekasi su vyrais? Vis dar tyrinėji vyriškąją Kampanijos gyventojų dalį? – Na, kaip čia pasakius. Rodos, jau nemenkai pasistūmėjau į priekį... Džesika gūžteli pečiais, šypteli puse lūpų ir užgesina cigaretę. Gražuoliukas padavėjas tuoj pat nuneša pilną peleninę, grakščiu ju desiu pakeičia ją kita ir melodingai ištaria: – Sinjorina! Spoksau į švarią sunkaus stiklo peleninę, ją puošia XIX am žiaus pabaigos stiliumi išgraviruotos raidės CG. Aptarnavimas čia nepriekaištingas. „Gambrino“ kavinės sienos ištapytos freskomis, čia kabo kandeliabrai, ji labai garsi. Nenoromis imu spėlioti, kiek kainuoja nuostabi kava su pienu ir mažyčiai gardūs užkandėliai – minkštučiai itališkos duonelės gabaliukai su neapolietišku saliamiu. Pusę metų uždarbiavau baruose vakarais, kad galėčiau sau leisti tris mėnesius pagyventi Italijoje, rašydama diplominį darbą. Negaliu švaistytis pinigais. Bet šiandien, pirmąjį vakarą Neapolyje, man tai nerūpi! 10
X istorija
Vakarojame toliau. Tas vyras – Roskerikas – vis dar sėdi prie savo staliuko, nors ir atkakliai nusukęs akis į kitą pusę. Gražus profilis, puikiai pasiūtas kostiumas, bet gal geriau jį užmiršti. Dar pamatysiu labai gražių vyrų. Gatvė priešais kavinės terasą atgyja, gyvenimas virte verda, ma tau vaikštant koketuojančias merginas, besišypsant flirtuojančius policininkus, vaikus ant žalių Piaggio motorolerių – berniukai irgi flirtuoja su mergaitėmis. Tai truputį vėjavaikiška, labai gyvybinga ir neapolietiška – nors nežinau, ar turiu teisę apibendrinti, nes Nea polyje ir išvis Italijoje esu vos pirmą kartą. Anksčiau Europoje esu lankiusis tik sykį – būdama aštuoniolikos praleidau lietingą savaitę Londone. Tai buvo mamos ir tėčio dovana už tai, kad laimėjau sti pendiją studijuoti Dartmute. Mama ir tėtis. Staiga širdį nuveria skausmas, gal tai namų ilge sys. Ne, negali būti. Juos palikau vos prieš dvi dienas; saulėtą kie mą su augalų laistyklėmis, mažą namelį San Chosė priemiestyje, Amerikoje. O dabar esu Europoje, pačioje senosios Europos širdyje. Jau pa milau ją. Esu tikra, toji meilė dar sustiprės. – Tiesą sakant, italų verčiau vengti, – staiga taria Džesika. Nustebusi pažvelgiu į ją. – Prašau? Sakei dievinanti italus. Netgi minėjai vardus. Kiek pri simenu, netrumpą sąrašą... – Tikrai? – Draugė kreivai, beveik kaltai šypteli. Atrodo sutri kusi. – Na taip, žinoma. Buvo keletas. – Kiek patylėjusi priduria: – Keletas tuzinų. Turiu pripažinti, italai tikri gražuoliukai. Ir tokie velniški savimylos, kad netrukus tai pradeda erzinti. – Ką turi galvoje? – Pusė jų – mamyčių sūneliai, pačių italų vadinami mammone. Maždaug iki penkiasdešimties jie gyvena su tėvais, mamytės gami na valgį ir tvarko namus, netgi skalbia drabužius, o patys vaikšto pasipūtę ir išsidabinę. Fuu... – Džesika prisidega devintą cigaretę ir užsitraukia dūmo. – Tikri skystakiaušiai. Ir nuolat nešiojasi krep šiukus. 11
A.J. Molloy
– Vyrai su rankinėmis? – Taip, tai odiniai aksesuarai vyrams. Velniškai tinkami metroseksualams. Ir dar nemūvintiems kojinių, tik trumpikes. Į ką gi tai panašu: vaikščioti su kostiumu be kojinių? Apsimauk kojines, kvai leli, gana čia dabintis ir gražintis. Po galais, baruose prie vyrų tua leto nutįsta ilgesnė eilė, negu prie moterų. Žinai, po kurio laiko tai ima nervinti. Na, tu tik pažiūrėk, rimtai pažiūrėk! – Džesika ener gingai mosteli liekna įdegusia ranka, sužvanga sidabrinės apyran kės. Plačiu mostu ji rodo į Toledo gatvę, operos teatrą ir karališkųjų rūmų aikštę; tolumoje tyvuliuoja Tirėnų jūra. – Pažiūrėk į visas tas prakeiktas šiukšles, tą purvą. Kodėl neapsikuopus? Gal sinjorai be kojinių nors trumpam pamirštų odinius krepšelius ir sutvarkytų savo sušiktą miestą? Tikras vyras padarytų kaip tik taip. Įsivyrauja tyla. – Man reikia išgerti, – taria draugė. Užsisakome gėrimų. Du Venecijos kokteilius. Neturiu suprati mo, iš ko jie. Džesika užsako gėrimus beveik nepriekaištinga, pa vydėtina italų kalba. Per pusmetį ji puikiai pramoko itališkai, šneka bemaž laisvai. Nusmelkia pavydas. Aš pati vos įstengiu suskaičiuoti iki trijų. Bet atsigriebsiu: atvykau čia pasiryžusi išmokti itališkai. Ir labai viliuosi, Dievui padedant, įsimylėti. Ak, kaip norėčiau įsimylėti. Pamesti galvą iš meilės, o ne apsi metinėti mylinti, kaip buvo su kroksus avinčiu matematiku Polu. Jei tikrai įsimylėčiau, tai būtų pirmas kartas gyvenime. Juk man jau dvidešimt dveji. Kartais svarstau, gal likimas man pašykštėjo šios dovanos, gal niekad nepatirsiu tikros meilės. Ar girdėjote apie varg šelę X.? Gydytojai išmėgino įvairiausius metodus, bet ji nesugeba įsimylėti. Tikriausiai neprošal išsiųsti ją į senmergių kliniką. – Sinjorina, gėrimai. Padavėjas pastato ant stalo kokteilius. Dvi plačios taurės ant ilgų kojelių per tris colius pripildytos ryškiai oranžinio skysčio. Įtariai žiūriu. Džesika šypteli ir nusikvatoja. Tamsūs jos plaukai dailiai pakirp ti, visai kitaip negu Dartmute. 12
X istorija
– Nesijaudink, X. Tiesa, spalva kaip radioaktyviųjų nuotekų, bet pažadu, kad paragavusi nenusivilsi – skonis puikus, netgi praš matnus. Paimu taurę ir pauostau kokteilį. Paskui gurkšteliu – nuostabus apelsinų skonis, susipynęs su kažin kuo aitriu, gėrimas truputį kars telėjęs, be to, stiprus. Puiku. – Baltasis vynas, gazuotas vanduo ir apelsinų likeris Aperol. Nie ku gyvu ne Campari. – Atleisk, ką sakei? – Dėstau, iš kokių sudedamųjų dalių maišomas šis kokteilis. Kad gerai įsilinksminčiau, man reikia trijų keturių taurių. Na, gal penkių. Kaip ir dera, išmaukiame po du tris kokteilius, gal ir po penkis. Visiškai sutemsta, atslenka juoda kaip rašalas naktis, aukštai dan guje šviečia ryškus mėnulis. Kitoje gatvės pusėje iš operos teatro pasipila išsidabinę žiūrovai, o mudvi kikename ir pokštaujame, pri simindamos senąjį butą Hanoveryje, Naujajame Hampšyre, tą, ku rio pirmame aukšte gyveno kvaištelėjęs vyriškis. Džesika puikuojasi italų kalbos mokėjimu koketuodama su padavėju, o aš vogčiomis žvilgčioju į jį. Visą vakarą jis irgi sėdi čia, tvarkingu kostiumu, švytinčiais bal tais marškiniais. Sidabrinės sąsagos papuoštos brangakmeniais, violetinis šilko kaklaraištis. Retkarčiais pasikalba dailiu mobiliuoju, kartkartėmis atsistoja pasisveikinti su draugu ar pažįstamu. Neretai pasikviečia sutiktą žmogų prie savo staliuko – tada kalba tvirtai ir ekspresyviai, žodžius palydi valdingais mostais. Tas vyras atrodo puikiai, tiesiog stulbinamai, nuostabiai dera įrudusi oda, rūstus žvilgsnis ir juodų plaukų garbanos, atsainiai krintančios ant šiugždančios baltų marškinių apykaklės. Ką jau kalbėti apie liūdno kas žydras akis ir be galo išraiškingus skruostikaulius. Jis nepanašus į kitus italus. Atrodo ramesnis, labiau susitelkęs, netgi atitrūkęs nuo tikrovės. Abejingas? Ne, tiesiog nutolęs. Galbūt truputį pavojingas. Skausmas nudiegia širdį, bet turiu pripažinti, kad šis aukštas, turtingas neprieinamas trisdešimtmetis vyras nuostabus. Ko gero, 13
A.J. Molloy
tai pirmasis mano sutiktas nuostabus vyriškis, tamsusis Baironas, saulėje įdegęs Džeimsas Bondas. Esu mačiusi ganėtinai mielų vaiki nų, daugybę linksmų, patikimų, lieknų vyrukų, atsipalaidavusių ir puikiai grojančių gitara. Tokių daug Kalifornijoje ir bent jau vienas buvo Dartmute – be abejo, jį suviliojo Džesika. O šis italas nuosta bus, nes yra labai vyriškas. Nė kiek nepanašus į gėjų ar metroseksualą, ne toks, kaip Džesikos apibūdinti gražuoliukai be kojinių, su da lykiniais kostiumais ir rankinėmis. Šis yra aukštas, lieknas, vyriškas, subrendęs, erelio nosimi... Dieve, aš pasigėriau. Mano minčių srautą kaip paprastai nutraukia Džesika. Ji baigia gerti ketvirtą kokteilį, pasigardžiuodama atsirūgsta ir taria: – Sklinda kalbos, kad Roskeriko žmona mirusi. Nelaimingas at sitikimas. O gal ir ne. Tada jis įniko į verslą, šeimos milijonus paver tė milijardais. Tėvas anglas, motina italė. Viską galima rasti Google. Vaje, kokia aš alkana. Gal eime kur nors užkrimsti picos? Džesika girta. Aš irgi. Apsvaigau ne tik nuo alkoholio. Kalti ir oranžiniai kokteiliai, ir ryškiai geltonas Neapolio mėnulis, ir vyras pilku puikiai pasiūtu angliško kirpimo kostiumu. Lordas Roskeri kas. Lordas Markas Ksavjė – ar kaip jis ten dar vardu – Roskerikas. – Viešpatie, X. – Kas nutiko? Buvau užsižiūrėjusi į dangų, dabar nustebusi spoksau į Džesiką, o ji visiškai priblokšta dėbso į sąskaitą. – Kas yra? Kiek reikės mokėti? Draugė suaimanuoja. – Kam gėrėm tuos kokteilius čia? Juk galėjom eiti į vietos barą netoli mano namų. Kvaišos. Mane išpila šaltas prakaitas. – Kiek? – Devyniasdešimt eurų. – Jergutėliau, juk gėrėme tik kokteilius. – Dar kava ir užkandžiai. Atleisk, esu tikra pusgalvė. Turėjau įspėti, kad čia labai brangu. Džesika, mokydama anglų kalbos, uždirba labai mažai. Gyvena taupiai, bet nesiskundžia. Sumokėjusi tokią sąskaitą turbūt savaitę 14
X istorija
liktų nevalgiusi. Nenoriai imu ieškoti rankinėje kreditinės kortelės, bet tuo metu prie staliuko vėl išdygsta besišypsantis padavėjas ir paima sąskaitą. – Luktelėkit, – sakau. – Duosiu kortelę. Bet padavėjas tik šypteli ir grakščiai nusilenkia. – Viskas gerai. Sumokėjo sinjoras Roskerikas. – Kaip? Kodėl?.. Suglumusi ir susijaudinusi, tvaksinčia širdimi atsigręžiu į jo sta liuką, ketindama lyg ir kuo rimčiausiai prieštarauti: „Ak, nereikėjo apmokėti sąskaitos, mes ir pačios galime...“ Dar noriu pridurti, kad mano vardas Aleks. Aleksandra. Aleksandra Bekmen. Taip. Teisin gai, su dviem „e“. Padiktuosiu jums savo telefono numerį. Prašom užsirašyti. Galit netgi išsitatuiruoti ant rankos. Staliukas tuščias. Jis išnyko. Sutemose atsirėmęs į rūmų sieną tyliai rūko gražus kaip modelis policininkas.
Trečias skyrius Paskui liokajų ar kamerdinerį – nė nežinau, kaip vadinti – seku šio didžiulio pastato salėmis ir koridoriais. Eidama aikčioju. Daugmaž tokius lordo rūmus ir įsivaizdavau, bet tikrovė pranoksta vaizduotę. Ilgo koridoriaus siena nukabinė ta dideliais rimtų giminės protėvių portretais, nutapytais XVIII amžiuje. Probėgšmiais matau milžiniškus kambarius – įspūdin gus vestibiulius ir pokylių menes su aukštais langais, nors dau gelio jų užuolaidos nuleistos. Koridorius išmuštas prabangiais blankiai žalių atspalvių apmušalais. Tikriausiai kiniškais ir labai senais. – Prašom čia. Kokio didumo šie rūmai? Kokius turtus valdo jų šeimininkas? Trokštu stabtelėti ir apsižvalgyti. Pasigrožėti. Čia dera sunkūs is paniško riešutmedžio ir lengvesni karaliaus Jurgio epochos angliš ki baldai, matyti ir vienas kitas šiuolaikinis niekutis. Tamsios soli džios aliejumi nutapytos drobės kabo pramaišiui su abstrakcionistų darbais. Pašėlusios XX amžiaus spalvos pagyvina niūrų senovinį koloritą. Čia justi jauno besimėgaujančio gyvenimu esteto skonis. Šie rūmai – ne muziejus. Viena siena išpuošta senoviniais ginklais. Bent jau man jie atrodo senoviniai. 25
A.J. Molloy
Tarnas dar sykį pasuka už kampo, ir pro dideles medines du ris mudu išeiname į kitą atvirą kiemą. Mano susižavėjimas virsta apstulbimu. Negaliu atplėšti akių nuo pasieniais kylančių per vi sus penkis aukštus dvikrypčių akmeninių laiptų, panašių į stuburo slankstelius. Įspūdinga ir labai teatrališka architektūra. – Tai vadinamieji sakalo sparnų laiptai, būdingi Neapolio ba rokui. Suprojektuoti Ferdinando Sanfeličės mano protėviui, lordui Roskerikui devintajam. Šeimininko balsas kaip tikro anglo, švelnus, tvirtas ir sodrus. Žinau – tai jis stovi man už nugaros. Ar sekė iš paskos, kai ėjau varvindama seilę it kvaiša turistė per nuostabiuosius jo rūmus? Ar mane stebėjo? Markas kalba toliau: – Šie laiptai tokie platūs todėl, kad pastatyti žirgams. Sugrįžę į rūmus riteriai pro pietines duris įjodavo tiesiai į šį kiemą ir kopdavo į viršų nenulipdami nuo žirgų. Gyvuliai buvo išmokyti nulipti laip tais ir patys susirasti arklides. Ganėtinai beprotiška, tiesa? Gelia įšriestą sprandą. Iškaistu. Nenoriu atsigręžti ir pažvelgti į akis vyrui, turinčiam laiptus arkliams. Mano sandalai pigūs ir pras ti. Čia tiktų vakarinė suknia. Nevertėjo ateiti. – Taigi mergina iš „Gambrino“ kavinės... – Šeimininko balse gir dėti juoko gaidelės. – Kaip iš romano. Pagaliau atsigręžiu. Jis visai čia pat, šypsosi puse lūpų. – Tai jūs toks, – sakau. – Koks? – Tai jūs kaip iš romano. – Prašau? – Markas Ksavjė Roskerikas, lordas Roskerikas. Ir taip toliau, ir panašiai... Ką, velniai rautų, čia pliurpiu? Ką išdarinėju? Gal man insultas? Bet galva, rodos, veikia. Markas spokso į mane, aš į jį. Tarnas lūku riuoja. Markas mūvi minkštais išblukintais mėlynais džinsais. Avi pui kius rudus angliškus batus ir vilki pusiau atsagstytus baltus Byronic medvilninius marškinius. Vienos sagos trūksta. Drabužis gerai nu 26
X istorija
dėvėtas. Siūtas pagal užsakymą, bet senas. Puiki batų oda dera prie rusvos jo paties odos. Dantys baltutėlaičiai. Šviesiai mėlynos akys toli gražu nešaltos. Šypsena draugiška, gal tik atsainoka. Bent jau nevilki juodo kostiumo ir neryši kakla raiščio, nedėvi frako ir neapsigaubęs vampyro apsiaustu. Gal mano sandalai čia visai tinka. Norėčiau, kad nebūtų toks gražus. Nors per nago juodymą. Toks grožis mane akina. – Nori paklausinėti manęs apie Camorra? – Taip. – Ar ne pernelyg tiesmukai klausi? – Markas viliojamai nusišyp so. – Tai gali būti pavojinga. – Taip, tikriausiai. Mano dingstis atrodo visai kvaila. Netgi įžūli. Pernelyg tiesmuka. Bet trauktis jau per vėlu. Jeigu čia atėjau, turiu klausinėti. Lordas Roskerikas linkteli, grįžteli į tarną ir prabyla išraiškinga italų greitakalbe. Vyriškis klausosi linkčiodamas. Spoksau į jį neatitraukdama akių, gręžte gręžiu žvilgsniu. Brangūs Roskeriko džinsai lyg netyčia įplėšti virš kelio, bet tai dizainerių išmonė. Pro plyšį matyti rusva šlaunis. Gundanti užuo mina. Man vėl išdžiūva burna. Nagi, X., atsiribok nuo jo. Susitvardyk. Juk tai tik gražus paslap tingas trisdešimtmetis aristokratas milijardierius iš Neapolio. Tokių sutiksi kiekviename žingsnyje. Roskerikas persibraukia ranka neklusnius tamsius plaukus ir at sigręžia į mane – pirmas netikras judesys, galbūt tam tikra tuštybės apraiška. Puiku! Dabar taip labai jo negeidžiu. Jis garbėtroška. Taip! Bet jo plaukai tokie tamsūs, tokie banguoti ir susigarbiniavę... – Tai apie ką mudu kalbėjome? Atleiskit už nemandagumą. Va dinkite mane tiesiog Marku. Marku Roskeriku. O kaip kreiptis į jus, panele? – Bekmen. Jis žiūri į mane didelėmis smalsiomis akimis. Tikriausiai nori iš girsti visą mano vardą. Prašom. Šiaip ne taip išlemenu: – Aleksandra Bekmen. Vadinkite mane Aleks. Arba X. Draugai vadina mane X. 27
A.J. Molloy
– X.? Tikrai? – Taip, X. – Tai jau panėši ne į romaną, greičiau į trilerį apie šnipus. – O kas jame piktadarys? Markas patyli, paskui nusikvatoja švelniu žaismingu, užkrečia mu juoku. Blyksi aštrūs balti dantys, žybčioja skvarbios mėlynos akys. Jis protingas karštas gyvulys, tikras plėšrūnas, vanagas, tokio neuždarysi į narvą. Paskui primerkia šaltas mėlynas akis. Jos ne ramios ir grėsmingos. Gal tai ne tuštybė, gal tiesiog gyvumas. Vėl ištyžtu. Marškiniai netvarkingai sukišti į džinsus, nerūpestingai už sagstyti. Matau porą centimetrų tvirto liemens, plokščio ir raume ningo pilvo. – Per favore... – beria jis greitakalbe tarnui. Mėginu nusukti akis, žiūriu į akmeninius laiptus, išsiskleidusius kaip sakalo sparnai, gėriuosi liunetais, voliutomis ir kitomis baroki nėmis puošmenomis. Vis dėlto neįstengiu susitelkti. Esu per daug įsiaudrinusi ir suin triguota. – Gerai, X., – mano vardą Markas ištaria sarkastiškai, bet malo niai. – Išgersime kavos Ilgajame kambaryje, tu mane iškvosi ir nu spręsi, ar priklausau Camorra. Markas rodo kelią, tarnas dingsta. Kiek paėjėję pasukame į kairę, paskui į dešinę, ir aš vėl išpučiu akis iš susižavėjimo. Ilgasis kambarys kaip tik toks ir atrodo. Tai erdvi galerija medi nėmis sienomis, su gražiais aukštais langais, pro kuriuos skverbiasi Neapolio saulė. Ant medinių sienų skoningai sukabinti šiuolaikiniai ir senųjų meistrų darbai. Mano dėmesį patraukia vienas paveikslas, jame vaizduojama putli apskritų formų baltaodė moteris, prisiden gusi strėnas raudonu šilku, geidulingais kūno linkiais. – Tai Ticianas, – sako Markas, pasekęs mano žvilgsnį ir pristum damas artyn kėdę. Turime kelis Mantenjas, nemaža Vato ir Bušė. Šio net per daug. Kuo daugiau erotikos, tuo geriau; gausybė prancū zų nuogalių. Mano protėviai buvo tikri gašlūnai. – Markas nusikva toja. – Antra vertus, jei ne toks lytinis alkis, nebūtų ir manęs. – Prašau? 28
X istorija
Atsisėdu. Rankinėje imu ieškoti užrašinės. Bent jau turiu apsi mesti atėjusi čia dėl diplominio darbo, o ne šaudyti akimis ir me kenti. – Prašau? Markas irgi atsisėda – tingiai užmeta koją ant kojos. Suspaudžiu rašiklį. Mudu skiria žemas marmurinis stalas. Pro daugybę langų skverbiasi šviesa; šiltas vėjas šiurena nėrinių užuolaidas. Man karš ta, palaidinė limpa prie rankų. – Mano giminės iš tėvo pusės yra anglai. Buvome įsikūrę Nor tumberlande, Anglijoje. Bet XVII amžiuje devintasis lordas, pakvai šėlis Džordžas Roskerikas, leidosi į didžiąją kelionę ir pamilo Italiją. Išvargintas nuolatinio Anglijos lietaus jis persikėlė į Neapolį, į šiuos rūmus. – Markas atsainiai mosteli ranka. – Ne veltui Gėtė rašo: „Pa matei Neapolį ir mirk.“ Pagyvenęs čia kelerius metus, devintasis lordas užsikrėtė sifiliu, išprotėjo, mėgino įkąsti Burbonų rūmų kla vesininkui ir mirė ištiktas priepuolio. Viską rašausi. Roskerikas kalba greitai ir aiškiai. – Bet nuo tada mūsų gyvenimas tapo nebeatsiejamas nuo Nea polio, nuo jo moterų, jos įaugo mums į kraują. Roskerikai ėmė tuoktis su kilmingomis italėmis. Marko veide kaitaliojasi įvairios išraiškos. Trumpam jį iškreipia gilus sielvartas. Paskui pranyksta, kaip debesis vasaros dieną, lūpose vėl nušvinta mandagi, maloni šypsena. Roskerikas vėl pasakoja apie savo protėvius – apie meno dirbinių rinkinius, rūmus, dvikovas ir išgertuves, linksmus nuotykius. Aš pratariu jam porą žodžių apie save, apie domėjimąsi istorija, poezija, politika. Markas linkčioja ir šypsosi ten, kur dera. Mudu smagiai kalbamės bet aš galvoju apie ką kita. Juk mačiau tai. Mačiau tą skausmą. Tą tragiško pykčio blykstelėjimą. Kas tai? Kodėl jis iki šiol kankinasi? Kodėl neranda moters, užgydančios jo žaizdas? Tikriausiai jis jas atbaido. Kaip šiek tiek baugina ir mane. Užuodžiu jo kūno kvapą, greičiausiai kokių nors subtilių man nepažįstamų kvepalų: stipriai gundančių, bet švelnių. Dvelkia šva ra, bet tas kvapas nepaprastas. Suprantu, kas mane šitaip svaigina: švaros kvapas, bet ne tik jis. Šis vyras man ypatingas. Maždaug visa 29
A.J. Molloy
galva aukštesnis, gal metro septyniasdešimties. Markas už mane stipresnis, turtingesnis. Bent kiek vyrėlesnis. Nesiskutęs ir išdidus, slepiantis žaizdą, kurią reikia užgydyti. Tarnas atneša ir padeda ant marmurinio staliuko sidabrinį pa dėklą su kava. Geriu saldžią juodą moką, mėgindama praskaidrinti mintis, bet jos vis tiek pinasi. Mane užvaldo ir apsvaigina jausmai. Sukasi galva, lyg būčiau slapta stebima. Beprotiška nuojauta kužda, kad sutikau sielos draugą. Mudviejų juokas skamba taip darniai. Ar jis gali užpildyti mano sielos spragas? O gal yra man nepasiekiamas? Nurimk, X. – Kodėl apmokėjot mūsų sąskaitą? Markas linkteli, tarsi būtų laukęs tokio klausimo. – Mačiau, kaip ją išvydusi išsigando tavo draugė. Panorau padė ti. Turiu pinigų. Mėgstu pagelbėti žmonėms. – Taigi... – Taigi būsiu sąžiningas. Esama ir kitos priežasties. Kodėl nenu pirkus kokteilio žaviai jaunai moteriai? Širdis ima daužytis, ketinu prieštarauti. Tai ištarta per anksti, pernelyg tiesmukai ir paprastai. Jis mėgina mane sugundyti. Gerai, aš noriu būti sugundyta, tik ne šitaip. Ne šiurkščiai. Pasišiaušiu ir atlošiu pečius. Markas šypsodamasis žiūri į mane. – Tavo draugė nuostabi. – Ką? – Ji labai miela. Atsiprašau, bet negalėjau susilaikyti. – Šit kaip. – Kuo ji vardu? Supykstu. Paikai įnirštu. Esi kvailė, Aleks. – Džesika. – Aišku. Ji irgi amerikietė kaip tu? – Ne, anglė. – Taip ir maniau. Ji tikrai mėgsta išgerti. – Markas atlaidžiai nu sijuokia. – Atleisk už atvirumą. Tikiuosi, neįsižeidei. Tai ko norėjai klausti apie Camorra? Mano veidas iškreiptas nusivylimo. Gurkšnoju kavą ir nervinuo si. Markas trokšta ne manęs. Ne mane mėgino sugundyti. Jo mintys 30
X istorija
sukasi apie Džesiką. Kaip man šitai įkyrėjo. Bjauriuosi pati savimi ir savo kvailais jausmais. Markui rūpi Džesika. Mergina iš „Gambrino“ kavinės. Sutiko mane priimti, nes manė išvysiąs Džesiką. Bet yra mandagus žmogus, todėl dabar kalbasi su manim. Kvaiša. Paskutinė kvaiša. Visiška kvailė. Pokalbis baigtas. Kava išgerta. Markas papasakoja užsiimąs im portu ir eksportu, dėsto, kaip pavertė šeimos milijonus milijardais. Paskui kukliai priduria mėgstąs aukoti labdarai, ypač nusikaltimų aukoms. Tai aptaku, be to, man visai nerūpi. Apsimetu užsiraši nėjanti. Spėlioju, ar nemeluoja, gal jis tiesiog gražuolis gangsteris, mėtantis pėdas. Kam, po velnių, tai rūpi? Esu juokinga mergiotė. Markas sako mėgstąs Kaliforniją, jos pietvakarių dykumas; jam pa tinkanti tikroji Amerika, pasieniai. Vartoja žodį „pasieniai“, man šis nepatinka. Markas aiškiai supranta, kad jaučiuosi nesmagiai. Jis staigiai atsi stoja, atsisveikina ir paduoda man vizitinę kortelę. Siūlo skambinti, jei prireiks dar informacijos. Sausai padėkoju, turbūt derėtų pada ryti tūpsnį ar atsiprašyti už įžūlumą, bet užuot tūptelėjusi atsisvei kinu, atsisakau pagalbos ir skrendu žemyn plačiais marmuriniais laiptais, traukiu prie didžiųjų durų. Prisimenu kelią, posūkius, ko ridorius. Turiu pereiti vestibiulį, paskui pro tą pretenzingą ginklais nukabinėtą sieną ir kuo greičiau iš čia išsinešdinti. Išėjus į judrią gatvę, saulė plyksteli į akis, užlieja karštis. Dėbteliu į savo sumautą užrašinę ir sviedžiu ją į didelę šiukšlių krūvą. Tada pastebiu mane fotografuojantį policininką. Įkliuvau.