Issuu

Maja Kiškialūpė

Būdamas dešimties metų, Anilas Patelis pirmą kartą pamatė, kaip teisia tėvas. Į trečiųjų teismą vaikai paprastai neįleidžiami, bet Anilui buvo padaryta išimtis, nes vieną gražią dieną jis paveldės tėvo pareigas. Buvo vienintelis vaikas, todėl stengėsi nekristi į akis, atsitūpė susibūrimų salės kampe. Susirinkimai visada vykdavo čia, mažo kaimelio, pasiklydusio Vakarų Indijos dirbamų laukų platybėse, didžiausios trobos didžiausiame kambaryje. Šis kambarys buvo tuksinti Didžiojo namo širdis: čia visa šeima valgydavo, tėtis skaitydavo laikraščius, mama lopydavo, o Anilas su broliais ir seserimis paskubomis, kad greičiau išlėktų į lauką žaisti, darydavo namų darbus. Susibūrimų salėje akis kreipdavo milžiniškas medinis stalas keturių pirštų storumo viršumi ir drūtomis, suaugusio vyro neapimamomis, drožinėtomis kojomis, baldas toks sunkus, kad reikėdavo keturių vyrų jam pakelti, nors jau kelias kartas niekas toliau kaip metrą jo nestumdavo. Šiandien tėtis sėdėjo puikiojo stalo gale, abipus įsitaisė Anilo teta ir tetėnas. Atokiau pagarbiai stovėjo giminės, draugai ir kaimynai. Kambarys buvo sausakimšas, bet Anilo pusseserės Majos, dėl kurios ir vyko teismas, nebuvo. Mają tėčio sesuo pagimdė su kiškio lūpa, ir jos vyras manė, kad tai šeimos, su 9

Shilpi Somaya Gowda

kuria susigiminiavo vesdamas, prakeiksmas. Kad Anilo tetėnas sutiko ateiti čia, patikėti ginčo sprendimą žmonos, o ne savo giminės teisėjui, buvo svarbu, bet nestebino. Garsas apie tėčio sąžiningumą ir išmintį sklido plačiai. Anilo tetėnas ginčijo, kad jam reikia išsiskirti ir ieškoti kitos žmonos, kuri gimdytų normalius, sveikus vaikus. Majos apsigimimas, kalbėjo jis, yra įrodymas, kad žmonos įsčios suterštos, kad ji ir toliau gimdys nelaimėles, kurių niekas neves, taigi jos sėdės tėvui ant sprando. Tėčio sesuo sėdėjo netoliese ir verkė į sario galą. Tėčio veidas klausantis liko abejingas. Paskui jis pasitarė su pasikviestu astrologu, paprašė gimimo horoskopo. Astrologas nieko blogo nerado: Maja gimė po laiminga žvaigžde, nėštumo metu užtemimų nebuvo. Galop tėtis atsisuko į jaunesnę seserį. Ar ji mylinti Mają? paklausė jis. Ar atsidavusi vyrui? Ar duosianti, ko reikės jų sveikatai ir laimei? Į visus šiuos klausimus ji tebeašarodama linktelėjo, taip. Jos vyras spoksojo į stalą, taip ilgai, kad Anilas sunerimo, jog pastebės pirmas vardų raides, jo ir brolių neseniai išpjautas pakraštyje. – Labai keblus reikalas, – prabilo tėtis, išklausęs visus. – Be abejo, niekas nelinkėtų Majai tokios nelaimės. Bet juk girdėjote, ką sakė astrologas: bėda ištiko ne dėl nėštumo ar gimimo laiko. Tokiu atveju dėl Majos būklės galime lygiai kaltinti tiek motiną, tiek tėvą. Minia aiktelėjo. Anilas sulaikė kvapą. Net dešimtmetis jis suvokė, kaip pavojinga užgauti kito vyro išdidumą. Giminės susiriedavo dėl daug menkesnių dalykų. Visų susirinkusiųjų akys nukrypo į Anilo tetėną, regis, priblokštą užuominos, kad dėl Majos būklės gali būti kaltas jis. Tetėnui tarp antakių susimetė gili raukšlė. – O dabar, – toliau kalbėjo tėtis, – pakalbėsime apie vaiką. Ką žinome apie Mają?

VyriausiaS SŪNUS

Anilas trumpai sutriko. Ką gali žinoti apie naujagimį, kurio čia net nėra? Apžvelgęs kambarį, jis suvokė, kad kiti irgi suglumę. – Maja, – pakartojo tėtis. – Jos vardas reiškia „iliuzija“. O kas yra iliuzija? Akių apgaulė? Klaidingas įsivaizdavimas? Bhai*, – atsisuko jis į svainį ir palietė jam ranką, – tu pernelyg protingas ir nesileisi apgaunamas, tiesa? Tu supranti, kad tavo tikroji duktė – ne šita kiškialūpė. Tu žinai, kad tavo duktė, tavo tikroji duktė, yra graži, ištikima, daug metų rūpinsis tavimi ir neš tau laimę, tiesa? Anilo tetėnas valandėlę stebeilijo į tėtį. Raukšlė tarp akių išsilygino, ir jis labai lėtai linktelėjo. Vos pastebimai, taigi visi laukė, kol jis dar kartą linktelėjo, tada ėmė pritariamai šnibždėtis. Anilo teta nustojo verkti ir kelis kartus smarkiai šniurkštelėjo. Tėtis nusišypsojo ir atsilošė. – Vadinasi, privalome rasti tavo tikrąją dukterį. Reikės stipraus ir protingo vyro. Pasiruošęs, bhai? Taip? Puiku. Po trijų savaičių Anilo tėvas ir tetėnas nuvežė Mają į labdaros kliniką, keliaujančią pro gretimą miestelį, ir plyšusi lūpa per valandą trukusią nemokamą operaciją buvo susiūta. Niekas nežinojo apie tokią galimybę; tėtis buvo vienas iš kelių kaimiečių, skaitančių miestelio laikraštį. Praėjo keli mėnesiai po operacijos, ir Maja visiškai pasveiko. Nuėmus tvarsčius, iliuzijos nebeliko. Vietoj jos buvo šypsena, tokia pat graži ir tobula kaip vėliau gimusių trijų Majos broliukų ir sesutės. Paskui kasmet per Majos gimtadienį jos tėvai atnešdavo tėčiui dovanų pašventintų vaisių ir gėlių. Tą vakarą, kai tėtis grįžo iš klinikos, o mama su keturiais jaunesniais Anilo broliukais ir sesute užmigo, Anilas su juo sėdėjo susibūrimų salėje, priešingoje didžiojo stalo pusėje, o tarp jų buvo šachmatų lenta. * Brolis (hindi). Paplitęs kreipinys.

Shilpi Somaya Gowda

– Niekada nemačiau jų tokių, – tarė Anilas. Teta ir tetėnas, eidami iš Didžiojo namo su Maja, apsiašarojo. Vienas tėčio lūpų kamputis užsirietė, šypsena buvo pavargusi. – Tavo tetėnas širdies gilumoje geras žmogus. Tiesiog reikėjo jam parodyti teisingą kelią. – Jūs jam padėjot? – skambėjo klausiamai, nors Anilas kamantinėti neketino. Tėtis papurtė galvą ir iškėlė nykštį su smilium, palikęs tarp jų kokio centimetro tarpą. – Padėjo gydytojas. Tėvui jau lipo akys, bet Anilas troško, kad jis kalbėtų toliau. – Papasakokite, – pralemeno jis. – Prašom. Tėtis pasukiojo tarp pirštų pėstininką, kuriuo ketino eiti, ir padėjo ant lentos. Atsilošė ant kėdės ir susinėrė rankas ant pilvo. – Prie turgaus, tiesiai prieš kokosų kioskelį, stovėjo didelė palapinė. Lauke stovėjo kokių penkiasdešimties žmonių eilė, o viduje rikiavosi lovytės. Priėjo gydytojas ir paaiškino, kaip operuos Majos lūpą. Parodė mums kitų vaikų, kuriuos operavo, nuotraukas, prieš operaciją ir po, – tėtis pakraipė galvą. – Burtai. Tikras stebuklas. Jis pažvelgė į Anilą sudrėkusiomis akimis. – Turėtum būti gydytojas, – tarė jis. – Nuveiksi didelius darbus.

dalis

Anilas negalėjo rasti tinkamų žodžių, kad ir kaip juos dėliojo mintyse. – Mama, prašom nieko nedaryti, – leptelėjo ir iškart, žodžiams išsprūdus, ėmė gailėtis. Ne dėl niekinamo žvilgsnio, ne dėl prašymo bergždumo: tiesiog maldaudamas pasijuto vaikas, o ne dvidešimt trejų metų vyras, išvykstantis į svarbiausią gyvenimo kelionę. Motina dirstelėjo į jį, parodydama, kad mato, vėl nusisuko į du jaunus pusbrolius ir liepė jiems pakabinti virš dvivėrių durų serenčių girliandas. Anilas suprato, kad veikla pačiame įkarštyje ir jai kelio nebeužkirsi. Šįryt pabudęs, jis užuodė būsimos puotos kvapus, vakar vėlai vakare užmigo klausydamasis, kaip tarnai stengiasi pririšti du milžiniškus jo lagaminus ant „Maruti“ stogo.

Rytui įpusėjus, pamelžę karves, palesinę vištas ir apėję laukus, pradėjo rinktis žmonės. Pančanagare diena prasidėdavo auštant, bet tik po ankstyvosios ruošos galėjai imtis ko nors kito. Dabar, ryto rasai išnykus be pėdsako ir virš galvos suliepsnojus saulei, dulkėta aikštė prieš Didįjį namą buvo pilna 15

Shilpi Somaya Gowda

giminių ir kaimynų. Jie plūdo į vidų karštos arbatos ir prašmatnių pietų, ir visi susirasdavo Anilą palinkėti jam sėkmės. Vienų veidai buvo pažįstami; kiti, pakumpę ir praplikę per šešerius metus, kol Anilo nebuvo, atrodė nematyti. Jis kaime vos savaitę, bet jau apimtas troškimo išvykti. Nuo verandos pakraščio Anilas apmetė akimis minią ir pastebėjo aikštėje jaunesnę seserį Piją, besikalbančią su moterimi, kuriai per nugarą sruvo storų plaukų banga. Anilui prisiartinus, Pija ištiesė laibą ranką ir apkabino jį per liemenį. – Sakiau, kad iškilmės didesnės, negu bus mano vestuvės, – ji nusišypsojo jam, pajuokiamai kilstelėdama antakius, ir vėl atsisuko į draugę. – Be abejo, tu ištekėsi pirma. Antroji mergina pakreipė galvą, šyptelėjo, parodydama siaurą švarplę tarp priekinių dantų, ir Anilas apstulbo ją pažinęs. – Lyna. Jis nematė jos daug metų, vaikystėje ji visada pindavosi plaukus į dvi ilgas kasas. Dabar buvo suaugusi, grakščia nosimi, aukštais skruostikauliais, lenktais antakiais virš šiltų rudų akių. Jis atsikrenkštė. – Kaip seniai tave mačiau... Kaip gyveni? – Ji irgi mane paliks, – tarė Pija ir teatrališkai atsiduso. – Išvyks pas vyrą. – Tikrai? – nusišypsojo Lynai Anilas. Užuot atsakiusi, Lyna gūžtelėjo pečiais. – Sveikinu, Anilai. Tėvai turbūt labai tavimi didžiuojasi. – Taip, mes visi labai didžiuojamės, vyresnysis broli, – stipriau prisiglaudė prie jo Pija. – Ir jau seniai. Prisimeni paukštelį? Kokospalmėje? – Taip, – atsakė Lyna. – Mes varžėmės, kas pirmas užlips į viršūnę. – Tu buvai pirma, – parodė į Lyną Anilas. – Ir apmėtei mus kokosais.

VyriausiaS SŪNUS

– Ne apmėčiau, o mėčiau. Kaip gyva nebuvau mačiusi tokių nevykėlių gaudytojų. Siaubas. Išlakstėt kaip skruzdėlės, – nusijuokė Lyna, ranka skubiai prisidengdama lūpas. – Vargšas paukštelis. Man buvo baisiai negera, – ji palingavo galvą. – Ačiū Dievui, tu mokėjai sutvarstyti jam koją, kol vėl galės skraidyti. Mano karma būtų baisiai pablogėjusi, jei nebūtum jo išgelbėjęs. – Laikei tą paukštį savo kambaryje kelias savaites, tiesa? – tarė Pija. Anilas linktelėjo. Kiti vaikai liūdėjo, atėjus laikui paukštį paleisti, bet jį užplūdo išdidumas pamačius, kaip mažas padarėlis atsispiria nuo palangės ir nuskrenda. – Taip, penėdavau rankomis – maišydavau rūgusį pieną su ryžiais, – jis nusišypsojo ir papurtė galvą. – Mama nebuvo patenkinta, radusi kambaryje paslėptą maistą. – Gana, nuo šitiek kalbų pajutau, kad mirštu iš bado, – įsikibo Anilui į parankę Pija. – Eime pietauti. Lyna atsiprašė, paaiškinusi, kad jai laikas namo, apkabino Piją, ir jos susitarė susitikti kitą dieną. Anilas suvokė, kad jo trumpai pasitaisęs ūpas vėl sugedo, Lynai nuėjus.

Kai Anilas suvalgė paties įsidėtą kuklią porciją ir didesnę, įdėtą motinos, ši pasilenkė paimti lėkštės ir sušnibždėjo: – Dabar jis nemiega, gali eiti. Anilas įžengė pro tėvo miegamojo duris. Tėtis tiesus sėdėjo lovoje ir žiūrėjo pro langą. Plaukai, kadaise stori ir juodi, praretėjo taip, kad buvo matyti galvos oda. Balti šeriai, nubarstę veidą it miltai, neįstengė paslėpti sudribusios odos klosčių. Sugirgždėjus durims, tėtis atsisuko. Išvydus Anilą, jam nušvito akys, veidas vėl pasidarė pažįstamas. Jis atsikrenkštė ir patapšnojo per lovą.

Shilpi Somaya Gowda

– Eikš. Anilas atsisėdo, paėmė tėčio ranką ir kaip paprastai apčiuopė pulsą. – Kaip jaučiatės, tėti? – jis nustatė, kad tėvo širdis plaka normaliai, taip pat, kaip per kelias pastarąsias dienas. – Šauniai, – dar plačiau nusišypsojo tėvas. – Įkyrus gripas, daugiau nieko. Po poros dienų vėl būsiu ant kojų, – jis patapšnojo Anilui ranką. – Bet tavo lėktuvas nelauks. – Aš galiu pakeisti... Tėvas pamosavo ranka prieš akis, lyg vydamas nematomą musę. – Nesąmonė, – pareiškė jis. – Tai iškiliausia mano gyvenimo diena, sūnau. Nebeversk manęs laukti. Anilas bandė prabilti, bet balsas įstrigo gerklėje, todėl jis tik suspaudė tėvo ranką. Nepaveldėjo jo iškalbos. – Išeidamas atsiųsk Čandū, sūnau. – Kas atsitiko, tėti? Jauniausias Anilo brolis, Čandū, tebebuvo vaikas, kai Anilas išvyko iš namų, bet jau buvo akivaizdu, kas jis per paukštis. Jaunėlis dažnai būdavo baramas už kalbėjimą per pamokas, o už peštynes mokyklos kieme ne kartą išsiųstas namo. Jį nuo Anilo skyrė septyneri metai, du broliai ir sesuo, todėl Anilui atrodė, kad Čandū jis veikiau dėdė negu brolis. Tėtis papurtė galvą. – Pastaruoju metu susidėjo su kažkokiais nedorėliais, tie jam pripūtė visokių niekų. Čandū nekvailas, bet užsispyręs. Jis nori rasti savo kelią. Mano, kad jam čia vietos nėra. Aš bandau rasti jam darbo ūkyje. Tavo broliui viskas gali vykti klotingai, aš tuo neabejoju. Anilas nežinojo, tai tiesa ar tėvas tiesiog šališkai sprendžia apie sūnų. Jis pakilo, pasilenkė apkabinti tėvo, paskui palietė jam kojas.

VyriausiaS SŪNUS

– Ir sūnau, – ištarė tėtis, kai Anilas jau buvo prie durų. – Šiandien pasirūpink motina. Jai sunku.

Atsisveikinęs su tėvu, Anilas nekantravo išvykti. Minioje šmėkštelėjo motina skaisčiai žaliu sariu su oranžiniais raštais, dėvimu ypatingomis progomis, pėdinanti su lėkšte saldumynų. Ji gyveno neskubėdama, nesukdama galvos dėl traukinių tvarkaraščių ir dalykinių susitikimų, ir šis jos būdo bruožas Anilą siutino. – Mama, – jis palietė jai alkūnę. – Turėtume netrukus išvažiuoti. Jau vėlu. Ji užsispyrė pirmiau deramai atlikti pūdžą Ganešai*, kad Anilo kelionė būtų sėkminga. Stebimas susirinkusiųjų verandoje, jis paskutinį kartą žengė per Didžiojo namo slenkstį, pasilenkęs, kad neužkliudytų kvapių serenčių vainiko. Panditas kalbėjo maldas, turinčias pašalinti pakeliui galimas kliūtis, o Anilas basas perėjo tarp raudona ir balta kreida verandą išmarginusių raštų ir nulipo laiptais. Jis žiūrėjo, kaip mama skirsto ir sodina žmones į automobilius, stovėdamas atokiau su broliais Nikhiliu ir Kiranu. Nikhilis buvo tik pora metų jaunesnis už Anilą, bet ištįsęs, todėl atrodė visai jaunutis. – Kur Čandū? – dairydamasis paklausė Nikhilis. – Tėtis paprašė užeiti, – atsakė Anilas. – Na, per vieną dieną kažin kokių šunybių neiškrės, – tarė Nikhilis. Anilui išvykus iš Pančanagaro, tėčio užvadu laukuose tapo Nikhilis, ir jis buvo tinkamiausias – toks rimtas ir atsakingas, kad beveik nesuprato juokų. * Pūdža – apeiga dievo atvaizdui pagerbti. Ganeša – drambliagalvis išminties dievas, kurio pagalbos šaukiamasi imantis kiekvieno svarbesnio reikalo.

Shilpi Somaya Gowda

– Tėtis tik laiką gaišta, – papurtė galvą Kiranas. – Juodo neišprausi, kreivo neištiesi. Kiranas buvo ką tik baigęs mokyklą ir neįsivaizdavo kitokio darbo nei šeimos ūkyje. Jis puikiai tiko sunkiam darbui laukuose: tvirtas, greitas, neginčijamai geriausias kriketo žaidėjas iš keturių brolių. Anilas žvilgtelėjo į jį. – Liaukis, negi tu tuo tiki? Kiranas kilstelėjo antakį. – Jis bėga iš pamokų, trainiojasi su vyresniais chuliganais, lenktyniauja motoroleriais ir geria degtinę iš palmių sulčių. – Blogai, – pridūrė Nikhilis. – Nemanau, kad tėtis žino, kaip blogai. Vienas Čandū draugas senelio žemėje augina kanapes. Truputis bhango* su lasi** per Holi*** – menkniekis, bet tas vyrukas kažko prideda, kad bhangas būtų stipresnis, ir miestelyje pardavinėja turistams kaip priemonę nušvitimui pasiekti. Nikhilis pasilenkė ir išrovė dygliuotą piktžolę, besirangančią į verandą. – Anksčiau ar vėliau vienas turistų atsipeikės apiplėštas ir užsiundys policiją ant to niekšelio. Nesu tikras, kad Čandū įsipainiojęs, bet nesistebėčiau. – Viešpatie, – Anilas nusiėmė akinius nuvalyti išteptam stiklui. Jis žinojo, kad broliai piktinasi Čandū, vengiančiu darbo, bet reikalas, matyt, rimtesnis. Ir vis dėlto jis manė, kad tėtis susitvarkys. Galop mama sėkmingai sutalpino ne mažiau kaip trisdešimt vieną žmogų į keturis automobilius, ir atėjo laikas važiuo * Bhangas – trinti kanapių lapai ir pumpurai. ** Lasi – rūgusio pieno gėrimas. *** Hinduistų pavasario šventė: žmonės laistosi dažais, barstosi spalvotais milteliais, nešvankiai pokštauja, o šventiniai valgiai ir gėrimai gardinami bhangu.

VyriausiaS SŪNUS

ti. Dešimtys svečių pasiliko, ne dėl noro, bet dėl vietos mašinose stokos. Dauguma šeimų pasiuntė po atstovą, kad Anilas, išvykdamas iš namų, jaustų bendrą jų linkėjimų svorį. Visiems susėdus ir užtrenkus automobilių dureles, iš tankių brūzgynų išlėkė beveik užmirštas penkiametis pusbrolis; kilo sumaištis, kol vaikui atsirado vietos kažkam ant kelių. Mama uždarė automobilio bagažinę, kurioje buvo prikrauta šviežių valgių triskart pamaitinti visai šeimai, paskui sunkiai užrito putlų kūną ant užpakalinės sėdynės. Nikhilis pasuko uždegimo raktelį ir nuvažiavo, keldamas debesis dulkių, kuriose dvi valandas nuo Pančanagaro kaimelio iki Sardaro Valabhbhajaus Patelio tarptautinio oro uosto Ahmadabade, didžiausiame Indijos Gudžarato valstijos mieste, iškilmingai skendės visa negrįstais keliais dardanti vilkstinė. Anilas susirado rankinį laikrodį, tėčio atsisveikinimo dovaną. Plieninė apyrankė švytėjo, sidabrinį ciferblatą dalijo tamsiai mėlyni skaičiukai ir fluorescencinės rodyklės. Ciferblatai buvo du: vienas rodė Pančanagaro, kitas – Dalaso Teksaso valstijoje laiką. Buvusius namus nuo būsimų skyrė daugiau kaip dešimt valandų, prireiks geros dienos įveikti tam atstumui. Ir vis dėlto abu kelionės matai buvo nereikšmingi, palyginti su gyvenimu, nugyventu ruošiantis jai.

Net kai ši diena buvo dar toli, kai jis dar nebuvo tapęs pirmuoju kaimą palikusiu gyventoju nei pirmuoju iš savo giminės universiteto studentu vietoj ryžių augintojo savo žemėje, Anilas buvo pirmagimis. Džajantas ir Myna Pateliai turėjo dar keturis vaikus – Nikhilį, Kiraną, Piją ir Čandū. Jų bendruomenėje didelės šeimos buvo kasdienybė. Plačiai giminei, tebevadinamai velionio Anilo senelio, Močio (vyresniojo brolio) Patelio vardu, priklausė

Shilpi Somaya Gowda

beveik visa žemė daugiau kaip dešimties kilometrų spinduliu nuo Didžiojo namo. Anilas buvo paskutinis vyriausiųjų sūnų eilėje, kaip kadaise tėtis ir senelis, todėl su juo siejamos viltys buvo aiškios. Vieną gražią dieną jis paveldės tėvo, giminės vyresniojo, pareigas ir bus atsakingas už ūkio tvarkymą, pajamas ir ginčų nagrinėjimą. Vaikystėje Anilas kasdien lydėdavo tėtį į laukus, mokydamasis auginti ryžius, našiausiai nuimti derlių, džiovinti jį saulėje ir pilti į džiuto maišus vežti turgun. Anilui pradėjus lankyti vietos mokyklą, mokytojai atkreipė dėmesį, kad jis visa išmoksta greitai. Jis pirmas klasėje pradėjo skaityti, pirmas išmoko daugybos lentelę. Kasdien išeidavo iš mokyklos, mataruodamas šūsnimi knygų, perrištų virvele, suimta nykščiu ir smiliumi ir paliekančia gilų raudoną įspaudą, kurį jis su pasididžiavimu apžiūrinėdavo po ilgo kelio namo. Padirbėjęs su tėčiu laukuose, jis skaitydavo vadovėlius iki išnaktų, pasičiupęs nuo verandos žibalinę lempą pasišviesti einant į išvietę. Kartą jis užmiršo vėl ją ten padėti, ir Nikhilis, nulėkęs nuo laiptų, pasitempė kulkšnį, bet vėliau, Anilui gavus geriausius pažymius iš matematikos, visi sutarė, kad sužeidimas pateisintinas. Kai Anilui pradėjo sektis mokslai, tėtis leido jam nebedirbti ūkyje, juolab kad broliai jau buvo ūgtelėję ir galėjo jį pavaduoti. Nuo tos dienos, kai tėtis grįžo iš klinikos su Maja, juodu su Anilu be žodžių susitarė, kad jis pasirinks kitą kelią. Juodu tapo sąmokslininkais, kurdami tokį Anilą, kuris išdrįstų pareikalauti daugiau, nei siūlo Pančanagaras. Anilas įniko į gamtos mokslų knygas, tyrinėjo žmogaus anatomijos piešinius, kol išmoko įvardyti kiekvieną organą, raumenį ir kaulą. Kai mokyklos bibliotekos nebepakako, jis atsisiuntė mokslinių žurnalų ir užsisakė „Žmogaus anatomijos atlasą“ iš „Jaypee Brothers“ Delyje. Kai Čakrū, jų šuo, lauke miegantis bastūnas, grįždavo su negyva pele ar triušiu, Anilas atsisėsdavo verandoje ir

VyriausiaS SŪNUS

kruopščiai juos skrosdavo mažiausiu peiliuku, kurį pavykdavo nušvilpti iš virtuvės, kol virėjas snausdavo. Dvylikos metų jis atsižadėjo nesuskaičiuojamų kriketo varžybų po pamokų ir vasaros dienų tingulio. Pančanagaro kaime, po daugelio ūkininkų kartų, matydamas tik dirbamą žemę, Anilas ruošėsi tapti gydytoju. Tik įstojęs į medicinos fakultetą Ahmadabade, Anilas suprato, kokį didelį žygdarbį atliko. Bendrakursiai iš turtingų miestiečių šeimų daug metų buvo rengiami specialistų: jų mokyklose buvo biologijos laboratorijos daryti skrodimams, jie sekiodavo paskui tėvų draugus gydytojus ligoninėje. Anilą jie laikė viso labo kaimo stuobriu, ir jis skaudžiai suvokė, kad nieko neišmano apie nieką, nei apie kompiuterius, nei apie madingą muziką. Anilas užsisklendė ir be perstojo mokėsi, trokšdamas įrodyti, kad yra toks pat gabus kaip bendrakursiai. Šešeri medicinos studijų metai atitolino jį nuo namų, ir ne tik vietos atžvilgiu; jis pajuto kitokio pasaulio skonį. Fakulteto bibliotekoje lentynos lūžo nuo knygų temomis, kurioms pagrindiniame Anilo vadovėlyje buvo skirta vos po skyrių. Ahmadabado mieste knibždėte knibždėjo žmonių, dešimt tūkstančių kartų daugiau negu jo kaime. Šis plačiojo pasaulio skonis laikėsi Anilo burnoje it saldaus pano* ir viliojo siekti geidžiamos rezidentūros Amerikoje. Dėstytojai jį perspėjo, kad studentui užsieniečiui beveik neįmanoma gauti vietos didelio miesto ligoninėje, bet Anilas vis tiek parašė paraiškas. Galop rezidentūros pasiūlymus iš užsienio gavo tik trys jo kurso studentai: vienas vyko į Angliją, kitas į Singapūrą, o Anilą priėmė Jungtinių Valstijų ligoninė, „Vaizdas į parką“ Dalase, kurioje darbo niekada netrūko. * Panas – kramtomasis mišinys: kalkėmis išteptas betelinio pipiro lapas, į kurį įvyniota arekų sėklų, kalkių ir prieskonių; silpnas narkotikas.

Shilpi Somaya Gowda

– Nesuprantu, kaip tu ten vienas susitvarkysi, – grąžino krūptelėjusį Anilą į dabartį mamos žodžiai. – Nebus kam taisyti tau valgio, nebus kam tavimi rūpintis. Kalbama, kad jų maistas siaubingas – prėskas, vienodas ir baisiai daug mėsos, – šį užgaulų žodį ji beveik išspjovė, lyg jis būtų įvardytas daiktas. – Grįši liesas kaip šakalys, kaip rasime tau gerą žmoną? – Mama, neužgraužkite jo negyvai dėl vedybų, a? – pliaukštelėjo liežuviu Pija. Anilas nusišypsojo, dėkingas jaunesnei seseriai, kuri užsispyrė važiuoti kartu, nors per ilgas keliones mašina bloguodavo. Mama kelis kartus sumirksėjo, stebeilydama į Piją, lyg nebepažintų dukters. – Kokie niekai, – ji papurtė galvą. – Sūnau, įdėjau į rudąjį lagaminą bazilikų lapų ir trintų ciberžolių. Jei kasdien vartosi ciberžoles, būsi sveikas. Kosulys, sloga, sutrikęs skrandis, galvos skausmas, sąnarių skausmas – ciberžolės gydo viską. Kaip manai, kodėl iki šiol nesergu sąnario uždegimu, nors mano vargšė motina beveik nebevaldė rankų? – Mama, jūs dar per jauna sirgti artritu, – atsiliepė Anilas. Ji buvo aštuoneriais metais jaunesnė už tėtį, vienintelis senatvės požymis – žilstelėję smilkiniai. Mama žiūrėjo pro langą, ir buvo aišku, kad ji galvoja ne tiek apie vaikus šalia, kiek apie velionę motiną. Po valandėlės vėl atsisuko į Anilą. – Ir, sūnau, prašau, – ji suglaudė delnus, žvilgsnis buvo rimtas, – neužmiršk kas rytą melstis. Tenai tik Dievas gali tave apsaugoti. – Taip, mama. Neužmiršk rašyti kas savaitę – skambink, kai tik galėsi – niekuo nepasitikėk – būk atsargus – nevalgyk mėsos ir negerk svaigalų – ir kuo greičiau grįžk. Anilas mintimis perbėgo motinos mėnesių mėnesius kartojamus nurodymus, paskui prisi-

VyriausiaS SŪNUS

minė, jog netrukus atsidurs taip toli, kad jos balso visai nebegirdės. – Gali dirbti kokį nori darbą, Anilai, kokį tik nori, – sielojosi mama, kai jis paskelbė apie rezidentūrą Dalase. – Tu toks protingas, toks talentingas. Bet kuri Gudžarato ligoninė mielai tave priimtų. Kam tau važiuoti taip toli? Mama manė, kad Anilas nuo Pančanagaro nutolo laikinai, kad sūnaus ryšys su namais, jo nuomone, jau nutrūkęs, tebėra tvirtas. Visa bėda, kad niekada po sėjos negali būti įsitikinęs, jis, ūkininko sūnus, tai puikiai žino, kur ar kaip sėklos sudygs. Kartais augalai mutuoja ar kryžmiškai apdulkinami vėjų, pučiančių tai virš vieno, tai virš kito lauko. Po metų, sėkmingai baigęs pirminę rezidentūrą, Anilas liks Amerikoje dvejiems metams studijuoti bendrosios praktikos gydytojo rezidentūroje ir tuo laiku pasirinks specializaciją tolesniam mokslui. Iki tol mama pripras, kad Anilas toli, ir nebesikraustys iš galvos nuo minties, kad jis išvyko visam laikui. Išgirdus idilišką pavadinimą „Vaizdas į parką“, prieš akis iškildavo žalių kalvų vaizdas, šiuolaikiška ligoninė, glūdinti tarp medžių ir gėlių platybių. Ten niekam nerūpės, kokia Anilo pavardė, iš kokios jis kastos, kad jo tėvai valstiečiai ar keliems žmonėms jis davė kyšių. Amerikoje jis išeis į žmones, pelnys gerą vardą. Bus žinomas ne kaip vyriausias Džajanto ir Mynos sūnus, kaimo bernas. Bendradarbiai pažinos tik Anilą Patelį, kurio sėkmė ar nesėkmė priklausys tik nuo jo paties. Dabar, giminės vilkstinei riedant prie oro uosto, Anilas nuvijo visus baimės – juk palieka visa, ką pažįsta, – kuždesius. Jis norėjo žiūrėti tik į priekį: anapus milžiniško iškilmingo pokylio jo garbei oro uoste, anapus daugelio grupinių nuotraukų, kurioms turės pozuoti, anapus begalinio nakties dangaus, kuriuo skris į naują gyvenimą Amerikoje.