Viskas apie Plėšiką Hocenplocą

VIRSELIS

Šią knygą skiriu savo trims dukterims RENATAI, REGINAI, ZUZANAI ir visiems vaikams, kuriems patinka lėliukų istorijos

Kartą Kaspariuko močiutė sėdėjo priešais savo namelį saulėkaitoje ant suolo ir malė kavą. Kaspariukas ir jo draugas Zepukas gimimo dienos proga jai buvo padovanoję pačių išrastą kavos malūnėlį. Sukant rankenėlę, jis grodavo „Gegužy viskas mainos“, mėgstamą močiutės dainą. Nuo to laiko močiutė išgerdavo dvigubai daugiau kavos negu anksčiau – taip jai patikdavo ją malti. Šit ir tądien ji jau antrusyk pripildė kavos malūnėlį ir buvo besukanti rankenėlę, tik staiga sodo krūmai sutreškėjo, sušlamėjo, ir pasigirdo šiurkštus balsas: – Nagi duokit šen tą muziką! 7

Močiutė nustebusi pakėlė akis ir pasitaisė akinius. Priešais ją išdygo nepažįstamas žmogus susivėlusia juoda barzda ir baisia vanago nosim. Ant galvos jis turėjo plačiakraštę skrybėlę su raudona plunksna, o dešinėje rankoje laikė pistoletą. Kaire rodė į močiutės kavos malūnėlį. – Duokit šen, buvo pasakyta! Bet močiutė nesileido taip lengvai įbauginama. – Atsiprašau! – sušuko ji pasipiktinusi. – Kaip jūs čia pakliuvote... ir kas jums leido ant manęs rėkti? Kas gi jūs toks? Tada tas nepažįstamas žmogus taip nusikvatojo, kad net skrybėlės plunksna suvirpėjo. – Tai gal jūs laikraščių neskaitot, močiute? Nagi pagalvokit! Tiktai dabar močiutė pamatė, kad už plataus odinio jo diržo užkištas kardas ir septyni peiliai. Ji išblyško ir baugščiai paklausė: – Tai gal jūs... plėšikas Hocenplocas? – Žinoma! – atsakė žmogus su septyniais peiliais. – Tad prašau nekvailioti, man tai nepatinka. Tuojau pat atiduokite kavos malūnėlį! – Betgi jis ne jūsų! – Gana pliaukšti niekus! – sušuko plėšikas Hocenplocas. – Malonėkite daryti tai, ką liepiu! Skaičiuoju iki trijų... Ir pakėlė pistoletą. 8

– Pasigailėkite! – tarė močiutė. – Neatimkite iš manęs malūnėlio! Aš gavau jį dovanų per gimimo dieną. Kai suki rankenėlę, jis groja mano mėgstamą dainą. – Dėl to ir atimu! – suniurzgė plėšikas Hocenplocas. – Aš taip pat noriu turėti kavos malūnėlį, kuris groja. Duokite šen! Tada močiutė giliai atsiduso ir atidavė malūnėlį. Kas gi jai liko daryti? 9

Laikraščiai kiekvieną dieną rašė, koks baisus žmogus tas Hocenplocas. Visi žmonės jo labai bijojo, net pats vachmistras Dimpfelmozeris virpino kinkas, nors jis, šiaip ar taip, dirbo policijoje. – Na va, seniai taip reikėjo! Smagiai krenkštelėjęs, Hocenplocas įsikišo močiutės kavos malūnėlį į maišą. Paskui primerkė kairę akį, griežtai įsmeigė į močiutę dešinę ir tarė: – Taip... o dabar gerai įsidėkit galvon, ką aš pasakysiu! Nesikelkit nuo suolo ir nejudėkit iš vietos. Ir tyliai suskaičiuokit iki devynių šimtų devyniasdešimt devynių. – O kam? – paklausė močiutė. – O tam! – atrėžė Hocenplocas. – Kai suskaičiuosit iki devynių šimtų devyniasdešimt devynių, galėsit sau šauktis pagalbos. Bet jokiu būdu ne anksčiau, nepamirškit! Kitaip bus blogai! Ar aišku? – Aišku, – sušnabždėjo močiutė. – Ir nebandykit sukčiauti! Plėšikas Hocenplocas atsisveikindamas paskutinįsyk pakišo močiutei po nosim pistoletą. Paskui peršoko tvorą ir dingo. Kaspariuko močiutė balta kaip drobė sėdėjo priešais namelį ant suolo ir visa drebėjo. Plėšikas dingo sykiu su jos kavos malūnėliu. Praėjo nemažai laiko, kol ji pagaliau pradėjo skai­čiuoti. Klusniai suskaičiavo ligi devynių šimtų devyniasdešimt devynių. 10

Viens, du, trys, keturi... Ne per greitai ir ne per lėtai. Bet iš susijaudinimo dažnai apsirikdavo ir mažiausiai kokį tuziną sykių turėjo pradėti iš pradžių. Pagaliau suskaičiavusi ligi devynių šimtų devyniasdešimt devynių, ji visa gerkle sukliko: – Gelbėkit!

Kaspariukas ir jo draugas Zepukas buvo kepėjo krautuvėlėje. Jie nusipirko maišelį miltų, truputį mielių ir du svarus cukraus. Ir kaip tik norėjo eiti į pieno krautuvę saldžios grietinėlės. Rytojaus dieną buvo sekmadienis, o sekmadienį močiutė visada kepdavo slyvų pyragą su plakta grietinėle. Kaspariukas su Zepuku jau visa savaitė tuo džiaugėsi. – Žinai ką? – tarė Kaspariukas. – Aš norėčiau būti Konstantinopolio karalius. – Kodėl? – paklausė Zepukas. – Todėl, kad tada galėčiau kiekvieną dieną valgyti slyvų pyragą su plakta grietinėle! 12

– Negi Konstantinopolio karalius kiekvieną dieną valgo slyvų pyragą su plakta grietinėle? Kaspariukas truktelėjo pečiais. – Nežinau. Bet jeigu aš būčiau Konstantinopolio karalius, tai tikrai valgyčiau! – Ir aš! – atsiduso Zepukas. – Ir tu? – paklausė Kaspariukas. – Man atrodo, kad ne. – Kodėl? – Todėl, kad Konstantinopolio karalius gali būti tik vienas! Ir jeigu jau sykį aš būčiau Konstantinopolio karalius, tai tu negalėtum. Pats suprask! – Hm... – sumykė Zepukas, – tada mes turėtume keistis. Vieną savaitę būtum tu, o kitą – aš! – Neblogai! – tarė Kaspariukas. – Neblogai būtų! Ir tada jie išgirdo, kaip tolumoj kažkas ėmė šauktis pagalbos. – Klausyk, – paklausė išsigandęs Zepukas, – ar čia tik ne močiutė šaukia? – Taip, močiutė! – atsakė Kaspariukas. – Kas ten galėjo atsitikti? – Nežinau... gal kokia nelaimė?.. – Bėgam, pažiūrėsim! Kaspariukas su Zepuku kaipmat apsigręžė ir nukūrė namo. Prie močiutės sodo vartų jie vos nesusidūrė su vachmistru Dimpfelmozeriu. Ir tas atskubėjo išgirdęs pagalbos šauksmą. 13

– Gal galima atsargiau? – subarė jis. – Jūs trukdote man vykdyti pareigas ir tuo nusikalstate įstatymui! Jis dideliais žingsniais leidosi paskui Kaspariuką su Zepuku. Sode jie rado močiutę, gulinčią pasliką palei suolą ant žolės. – Blogai? – paklausė Zepukas ir užsidengė rankom akis. – Nieko blogo, – atsakė Kaspariukas, – man atrodo, kad ji tiktai apalpusi.

Jie atsargiai nunešė močiutę į kambarį ir paguldė ant sofos. Kaspariukas apšlakstė močiutei veidą ir rankas šaltu vandeniu, ir ji atsigavo. – Įsivaizduojat, kas atsitiko! – pasakė ji. – O kas? – paklausė Kaspariukas su Zepuku. – Mane apiplėšė! – Ką jūs sakote! – įsiterpė vachmistras Dimpfelmozeris. – Jus apiplėšė? Kas? – Plėšikas Hocenplocas! – Luktelkit, aš tai užrašysiu į protokolą! Vachmistras išsitraukė pieštuką ir uoliai atsivertė užrašų knygutę. – Klokit viską iš eilės, močiute! Bet prašau sakyti tiktai tiesą, kalbėti aiškiai ir ne per greitai, kad aš spėčiau užsirašyti.

O judu, – kreipėsi jis į Kaspariuką su Zepuku, – tylėkit kaip pelės po šluota, kol aš rašysiu protokolą, nes tai svarbus tarnybinis reikalas! Aišku? Paskui močiutė papasakojo, kaip buvo, o vachmistras Dimpfelmozeris rimta mina viską užsirašė į savo užrašų knygutę. – Ar aš dabar atgausiu savo puikųjį kavos malūnėlį? – paklausė močiutė, kai jis pagaliau baigė rašyti ir užvertė knygutę. – Savaime suprantama, – atsakė vachmistras. – O kada? – Hm... sunku pasakyti. Mums, aišku, pirma reikia sugauti plėšiką Hocenplocą. Kol kas, deja, net nežinom jo slėptuvės. Jis juk baisiai gudrus. Jau dveji su puse metų vedžioja policiją už nosies. Bet vienąsyk prieis liepto galą! Kas be ko, tikiuosi ir aktyvios gyventojų pagalbos. – Ko tokios?.. – paklausė Kaspariukas. Vachmistras Dimpfelmozeris pasižiūrėjo į jį su prie­kaištu. – Man atrodo, kad tu neprigirdi, Kaspariuk. Aš pasakiau: „Tikiuosi ak-ty-vios gy-ven-to-jų pa-gal-bos!“ – O ką tai reiškia? – Tai reiškia, kad žmonės turi padėti policijai aptikti jo pėdsakus! – Aha! – tarė Kaspariukas. – O ar bus padėta policijai, jeigu kas nors... jį pagaus? – Tai, žinoma, būtų puiku, – atsakė vachmistras Dimp16

felmozeris ir persibraukė ranka ūsus. – Bet kas gi drįs imtis tokio pavojingo reikalo? – Mudu! – pareiškė Kaspariukas. – Zepukas ir aš! Ar sutinki, Zepuk? – Aišku! – atsakė Zepukas. – Policijai reikia padėti. Mes sugausim plėšiką Hocenplocą!

17

Močiutė truputį baiminosi, bet Kaspariukas su Zepuku tvirtai laikėsi savo. Jie buvo pasiryžę sugauti plėšiką Hocenplocą ir grąžinti močiutei kavos malūnėlį. Tik, gaila, nežinojo, kur yra Hocenploco slėptuvė! – Kaip nors surasim! – pasakė Kaspariukas, ir juodu ligi sekmadienio popietės suko galvas. Ir šit Kaspariukas staiga garsiai nusikvatojo. – Ko tu juokiesi? – paklausė Zepukas. – Aš jau žinau, ką turim daryti. – O ką? – Tuoj pamatysi. Kaspariukas su Zepuku ištraukė iš močiutės rūsio seną tuščią dėžę nuo bulvių ir nunešė į sodą. Tenai prikasė ją pilną smulkaus balto smėlio. 18

– O dabar? – Dabar uždėsim dangtį! Jie užvožė ant bulvių dėžės dangtį, o Kaspariukas atsinešė saują vinių ir plaktuką. – Še, užkalk, Zepuk! Ir kiek galima tvirčiau! Zepukas linktelėjo ir užsimojo plaktuku. Ir iš pat pirmo karto tvojo sau per nykštį. Kad tave kur, tai bent skausmas! Bet jis sukando dantis ir narsiai kalė toliau, tarsi būtų mokytas bulvių dėžių dangčių užkalėjas. Per tą laiką Kaspariukas paėmė iš sandėliuko storą teptuką ir išmaišė skardinėje raudonus dažus. Kai grįžo su skardine dažų ir teptuku atgal, Zepukas kaip tik penkiasdešimt septintą sykį susidavė per nykštį, – dangtis buvo užkaltas. – Gerai... o dabar leisk man! – tarė Kaspariukas. Jis giliai įmurkdė teptuką į raudonus dažus, paskui Zepukui be galo stebintis didelėmis, iš tolo matomomis raidėmis išvedžiojo ant bulvių dėžės šono:

Atsargiai Auksas!! Kas čia dabar? Zepukas suko galvą, bet niekaip negalėjo suprasti. – Žinai ką? – pasakė Kaspariukas. – Užuot čia spoksojęs ir čiulpęs nykštį, geriau atvežk iš daržinės vežimėlį! 19