Virtuv
Pati mėgstamiausia vieta šiame pasaulyje – virtuvė. Nesvarbu, kur ji ir kokia, jeigu tai virtuvė – vieta, kur gaminamas valgis, – aš ten jaučiuosi gerai. Labiausiai patinka virtuvės, kuriose namiškiai praleidžia marias laiko, kur daug ruošiamasi. Su begale sausų, švarių pašluosčių, su žvilgančiomis, baltomis plytelėmis. Mėgstu net ir itin nešvarias virtuves, kur daržovių primėtyta ant grindų, o šios tokios purvinos, kad pajuosta šlepečių padai. Galbūt keista, tačiau man geriau, kai tokios nešvarios virtuvės yra erdvesnės. Tada atsiremiu į metalines duris milžiniško šaldytuvo, prikrauto maisto, kurio tikrai pakaktų visai 5
B a n a n a Yo s h i m oto
žiemai. Pakėlusi akis nuo riebaluotos dujinės viryklės ir aprūdijusio virtuvinio peilio už lango matau vienišas spindinčias žvaigždes. Liekame dviese: tik aš ir virtuvė. Juk taip truputį geriau, nei manyti, kad esu visiškai viena. Nepaprastai pavargusi dažnai pasvajoju, kad kai ateis laikas mirti, paskutinį atodūsį išleisti norėčiau ne kur kitur, o čia, virtuvėje. Nesvarbu, ar bus šaltis ir vienuma, šiluma ir kieno nors draugija, aš galėsiu drąsiai pažvelgti mirčiai į akis. Jeigu mirtis mane užklups virtuvėje, galvosiu, kad man pasisekė. Kol manęs nebuvo priglaudusi Tanabių šeima, kasnakt miegodavau virtuvėje. Pjaunama nemigos viena naktį blaškiausi po kambarius ieškodama vietos, kur galėčiau nusiraminti, ir atradau, kad geriausia vieta miegoti yra prie šaldytuvo. Mano vardas Mikagė Sakurai. Abu tėvai mirė, kai dar buvo jauni. Taigi mane užaugino seneliai. Senelis mirė, kai pradėjau lankyti vidurinę mokyklą. Nuo to laiko gyvenome dviese su senele. Prieš porą dienų mirė ir senelė. Jos mirtis mane užklupo netikėtai. Metams bėgant mano šeima mažėjo, jos nariai vienas po kito apleido šį pasaulį. Tačiau kai pagaliau supratau, kad likau vienui viena, viskas man prieš akis atrodė netikra. 6
Virtuv
Mane stebino tai, kad likau visiškai viena namuose, kuriuose gimiau ir užaugau, o laikas bėgo kaip bėgęs. Visiška fantastika. Kosmoso tamsybės. Po laidotuvių praėjo trys dienos, o aš vis dar negalėjau atsitokėti. Paskendusi liūdesyje, tokiame juodame, kad net negalėjau verkti, apimta lengvo mieguistumo pasiklojau futoną* tylioje, spindinčioje virtuvėje. Miegojau kaip Lainusas**, susisupusi į antklodę. Šaldytuvo burzgimas mane saugojo nuo minčių apie vienatvę. Taip man begulint ilga naktis prabėgo gana lengvai ir išaušo rytas. Aš tik norėjau miegoti po žvaigždėmis. Pabusti apgaubta rytmečio šviesos. Visa kita buvo nesvarbu. Bet taip toliau negalėjo tęstis. Tikrovė nuostabi. Nors močiutė paliko šiek tiek savo ilgai kauptų santaupų, šis butas man vienai buvo per didelis ir per brangus, todėl * Futonas – tradicinė japoniška „lova“, susidedanti iš paprastai ant japoniškų bambukinių grindų (tatamio) klojamo čiužinio ir antklodės. Dieną sulankstytas futonas laikomas jam pritaikytoje spintoje. ** Lainusas – amerikietiškų komiksų ir animacinio filmo „Snupis“ (Snoopy) personažas. Mažas berniukas visur nešiojasi antklodę, nes be jos nesijaučia saugus.
7
B a n a n a Yo s h i m oto
reikėjo ieškotis mažesnio. Kitos išeities nebuvo. Nusipirkau butų nuomai skirtą žurnalą, tačiau bežiūrint į tokią gausybę panašių skelbimų ėmė suktis galva. Kraustymasis atima daug laiko ir energijos. O aš visai neturėjau jėgų, man skaudėjo kūną nuo miegojimo ant virtuvės grindų. Kai supratau, kiek visko reikės padaryti – pirmiausia teks susitvardyti ir eiti apžiūrėti butų, tada pakuotis daiktus, skambinti telefonu, – aš tik gulinėjau po namus iš nevilties nepaliaudama galvoti apie visus įmanomus sunkumus. Kaip tik tada tarsi keptas karvelis iš dangaus nusileido stebuklas. Puikiai prisimenu tą dieną.
Din don, netikėtai suskambėjo durų skambutis. Buvo debesuota pavasario popietė. Aš susikaupusi siūlu rišau skelbimų laikraščius į ryšulėlį, kartkartėmis užmesdama akį į nuomojamų butų nuotraukas, lyg ruošdamasi kraustytis. Apsimiegojusi nuskubėjau prie durų ir nieko negalvodama jas atrakinau. Gerai, kad už jų stovėjo ne koks nors vagis, o Juičis Tanabė. – Ačiū už pagalbą tą dieną, – padėkojau. Jis buvo metais už mane jaunesnis, simpatiškas vaikinas, man labai padėjęs per senelės laidotuves. Sakė, kad mokosi tame pačiame universitete. Aš tuo metu studijas buvau sustabdžiusi. 8
Virtuv
– Nėra už ką, – atsakė jis. – Ar jau susiradai, kur gyventi? – Gaila, dar ne, – atsakiau šyptelėdama. – Mat kaip. – Gal užeisi išgerti arbatos? – Ne, dėkui. Aš skubu, užsukau trumpam, – tarė jis šypsodamasis. – Pasitariau su mama ir atėjau paklausti, gal norėtum kurį laiką pagyventi su mumis? – Ką? – išlemenau. – Na, bet kokiu atveju, ateik pas mus į svečius šįvakar. Štai nubraižiau planelį. – Aha, – sutrikusi paėmiau lapelį. – Gerai, vadinasi, sutarta. Aš ir mama labai džiaugsimės, jeigu panelė Mikagė mus aplankys. Stovėdamas tarpduryje jis taip gyvai nusišypsojo, kad aš negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo jo akių. Galbūt todėl, kad netikėtai mane pavadino vardu. Gal ir negražiai nuskambės... jaučiausi, lyg mane būtų apsėdusi kokia dvasia. Juičis buvo toks ramus. Jaučiau, kad galiu juo pasitikėti. Akis slėgusioje tamsoje išvydau kelią – kaip tik taip nutinka, kai esi apkerėtas. Tik šitas kelias buvo toks baltas, šviesus, todėl ir priėmiau Juičio kvietimą. – Tai pasimatysime vėliau, – tarė jis ir dar kartą nusišypsojęs išėjo. 9
B a n a n a Yo s h i m oto
* * * Iki senelės laidotuvių aš jo beveik nepažinojau. O per laidotuves, kai nei iš šio, nei iš to pasirodė Juičis Tanabė, svarsčiau, ar tik jis nebuvo senelės meilužis. Jo rankos drebėjo degant smilkalus, o akys buvo paburkusios nuo verkimo. Kai pažvelgė į senelės nuotrauką, vėl pradėjo raudoti taip graudžiai, kad ašaros upeliais tekėjo. Žiūrėdama į jį pagalvojau, kad mano meilė savai senelei neprilygsta tam, ką jai jautė šis vaikinas. Taip liūdnai jis atrodė. – Leisk man kuo nors tau padėti, – tarė šluostydamasis veidą nosine. Ir jis man labai daug padėjo. Juičis Tanabė. Tikriausiai buvau gana sumišusi, nes negreit prisiminiau, kada girdėjau senelę minint šį vardą. Jis – vaikinas, dirbęs senelės pamėgtoje gėlių krautuvėlėje. Pamenu ją ne kartą sakant: „Ten dirba labai malonus vaikinas vardu Tanabė... ir šiandien jis mane aptarnavo.“ Senelei labai patikdavo ką tik nuskintos gėlės, o kadangi virtuvės puokštei nebuvo leidžiama nuvysti, ji bent du kartus per savaitę eidavo į gėlių krautuvėlę. Pagalvojusi apie tai prisiminiau, kad kartą jis namo parlydėjo senelę nešdamas didelį vazoninį augalą. 10
Virtuv
Tanabė buvo aukštas, ilgomis rankomis, gražių veido bruožų jaunuolis. Daugiau nieko apie jį nežinojau, bet, man rodos, esu mačiusi jį labai rimtą dirbantį toje krautuvėlėje. Net ir vėliau, kai truputėlį geriau jį pažinau, santūraus žmogaus įspūdis neišblėso. Kad ir kaip maloniai kalbėdavo ar elgdavosi, jaučiau, jog jis – vienišius. Tik mes nebuvome labai artimi. Tiesą pasakius, jis man buvo visai svetimas. Vakare lijo. Švelnus, šiltas lietus gaubė gatves man žingsniuojant su Juičio nupieštu planeliu rankoje šį miglotą pavasario vakarą. Tanabių namas buvo kitoje Centrinio parko pusėje. Žalumos kvapas einant per parką vos ne dusino. Žingsniavau šlapiu, švytinčiu, vaivorykštės spalvomis spindinčiu taku. Atvirai pasakius, pas Tanabes ėjau tik todėl, kad buvau pakviesta. Ėjau nieko daugiau negalvodama. Jų butas buvo aukštame, įspūdingame pastate. Bandžiau įsivaizduoti, koks puikus vaizdas turėtų naktį atsiverti iš Tanabių buto dešimtame aukšte. Išlipusi iš lifto išgirdau, kad koridoriuje aidi mano žingsniai. Priėjau prie durų, paspaudžiau skambutį, tuoj pat jas atidaręs Juičis tarė: – Užeik. 11
B a n a n a Yo s h i m oto
– Ačiū, – įeidama padėkojau. Butas buvo labai keistas. Pirmiausia į akis krito didžiulė sofa, stovinti svetainėje, kuri jungėsi su virtuve. Erdvioje virtuvėje daugiau nieko nebuvo – nei stalo, nei kilimo... tik ta sofa (ir keletas spintelių su virtuvės reikmenimis). Gelsvai rusvu apmušalu, atrodė lyg būtų tiesiai iš reklamos. Ant tokios sofos televizoriaus žiūrėti galėtų susėsti visa šeima, o šalia tilptų dar ir didelis šuo – toks, kokių Japonijoje nebūna. Štai tokia puiki buvo ši sofa. Priešais didelį langą, per kurį matėsi veranda, įvairiuose vazonuose tarsi džiunglės žaliavo daugybė augalų. Geriau apsižvalgiusi pamačiau, kad ir pats butas buvo pilnas gėlių – vazos su pavasarinėmis puokštėmis stovėjo visuose įmanomuose kampeliuose. – Greitai iš darbo pareis mama. Tuo tarpu gali apžiūrėti butą. Jeigu nori, aprodysiu. Pagal kurį kambarį vertini? – tarė Juičis ruošdamas arbatą. – Nesupratau? – paklausiau sėsdama ant tos minkštos sofos. – Turiu omenyje namus ir juose gyvenančių žmonių pomėgius. Daugelis sako, kad spręsti galima iš vonios kambario, – paaiškino Juičis santūriai šypsodamas. Jis visada kalbėdavo ramiu balsu. 12
Virtuv
– Pagal virtuvę, – atsakiau. – Virtuvė štai čia. Apžiūrinėk, ką tik nori, – tarė jis. Kol Juičis plikė arbatą, aš atidžiai tyrinėjau virtuvę. Mano dėmesį patraukė įvairios detalės: gražus kilimėlis ant grindų ir geros kokybės Juičio šlepetės, patys reikalingiausi virtuviniai įrankiai buvo tvarkingai sudėti ir, matosi, dažnai naudojami. Pastebėjau ir „Silverstone“ gamybos keptuvę, ir vokišką daržovių skutiklį – tokį ir mes namuose turėjome. Patinginiauti mėgdavusi senelė džiaugėsi galėdama lengvai šiuo skutikliu nuskusti įvairias daržoves. Neoninės lemputės apšviestos savo eilės laukė lėkštės, dubenėliai, žėrinčios stiklinės. Nors virtuvė nebuvo pati tvarkingiausia, kiek įsižiūrėjus matėsi, kad visi daiktai – geriausios kokybės. Buvo čia ir specialios paskirties reikmenų: donburio* dubenėlių, apkepams skirtų stiklinių indų, didelių lėkščių, alaus bokalų su dangteliais. Kažkodėl čia man viskas patiko. Juičis leido apžiūrėti ir šaldytuvą: jis, nors mažas, buvo labai tvarkingas – viskas jame buvo savo vietose. Apžiūrinėdama sukiojausi ir pritariamai linkčiojau. Gera virtuvė. Pamėgau ją iš pirmo žvilgsnio. * Donburis – japoniškas valgis: virti ryžiai specialiame dubenėlyje su įvairiais užpilais, pavyzdžiui, virtos arba keptos žuvies, mėsos, daržovių, kiaušinių ir kt.
13