252
Keturiasdešimt trečias skyrius • Greisė 7 °C
<...> Semas įsuko į magistralę ir važiavome, važiavome, kol dangus virš medžių nusidažė rožine spalva, o iš paukščių, skraidančių virš kelio, liko tik juodi brūkšniai. Buvo jau šalta, į greitkelį įsukančių automobilių išmetamos dujos ore palikdavo baltus debesėlius. Semas viena ranka vairavo, o kitos pirštus laikė sukabinęs su maniškiais. Buvo kur kas geriau, nei sėdėti namie su apkepu. Kai pagaliau išsukome iš magistralės, buvau pripratusi prie Semo nerimo kvapo, o gal jis kiek nusiramino, nes mašinoje užuodžiau tik muskusinį miško vilko kvapą. – Taigi, – tariau, pirštu braukdama per jo vėsią plaštaką. – Kurgi važiuojame? Semas dirstelėjo į mane, prietaisų skydelio lemputės apšvietė jo graudulingą šypseną. – Dulute yra nuostabi saldumynų parduotuvė. Buvo neapsakomai miela, kad jis valandą vairavo tik dėl saldainių parduotuvės. Ir neapsakomai kvaila, turint omeny orų prognozę, bet vis tiek neapsakomai miela. – Niekada ten nebuvau. 253
– Jie turi pačių nuostabiausių karamelinių obuoliukų, – pažadėjo Semas. – Ir tokių lipnių daiktų, nė nežinau, kaip jie vadinasi. Gal milijonas kalorijų. Ir karšto šokolado – ojergau, Greise. Ten nuostabu. Nesumojau, ką atsakyti. Buvau it didžiausia kvailė pakerėta jo ištarto „Greise“. Jo balso tono. Kaip jo lūpos tarė balsius. Jo balso tembras mano ausyse skambėjo kaip muzika. – Net parašiau dainą apie jų triufelius, – prisipažino. Atsitokėjau. – Girdėjau, skambinai mamai gitara. Ji sakė, kad daina buvo apie mane. Kodėl niekada nepadainuoji man? Semas gūžtelėjo. Žvilgtelėjau pro jį į skaisčiai nutviekstą miestą, pastatai ir tiltai drąsiai pasitiko ankstyvą žiemos tamsą; važiavome į miesto centrą. Neprisiminiau, kada čia pastarąjį kartą buvau. – Būtų labai romantiška. Ir praturtintų tavo stereotipinį įvaizdį. Semas nenukreipė žvilgsnio nuo kelio, bet jo lūpų kampučiai pakilo. Išsišiepiau, tada apsidairiau, kur esame. Vairuodamas sutemų užklotomis gatvėmis, jis nė nežiūrėjo į ženklus. Už lango švysčiojantys gatvių žibintai, o po mumis baltos juostos žymėjo laiką viršuje ir apačioje. Pagaliau jis pastatė automobilį prie šaligatvio ir mostelėjo į jaukiai apšviestą parduotuvę už kelių namų. Atsisuko į mane. – Rojus. Drauge išlipome iš automobilio ir nubėgome į parduotuvę. Net nepajutau, ar labai šalta, bet atidarius stiklines saldumynų parduotuvės duris mano kvapas kilo ore beformiais debesėliais. Semas įsispraudė paskui mane į šiltą geltoną švytėjimą, apsikabinęs pečius rankomis. Dar nenutilo skambėti apie mus prane254
šantis varpelis, o Semas žengė žingsnį ir prisitraukė mane artyn, prispaudė sau prie krūtinės. Jis sušnibždėjo man į ausį: – Nežiūrėk. Užsimerk ir pauostyk. Tikrai pauostyk. Juk moki. Atrėmiau galvą jam į petį, užsimerkiau, jausdama jo kūno karštį. Mano nosis buvo už kelių colių nuo jo kaklo, užuodžiau jo odą. Žemišką, laukinę, sunkiai perprantamą. – Ne mane uostyk, – pasakė jis. – Nieko daugiau neužuodžiu, – sušnibždėjau, atsimerkusi į jį pažiūrėti. – Nebūk tokia užsispyrusi. – Semas mane kiek pasuko, kad stovėčiau žvelgdama į parduotuvę; mačiau lentynas, jose dėžutes sausainių ir saldainių, blizgantį saldainių prekystalio stiklą už jų. – Nors vieną kartą nusileisk. Verta. Jo liūdnos akys meldė mane pasiekti tą savo kertelę, kurios neliečiau daugelį metų. Ne tik neliečiau – palaidojau gyvą. Palaidojau, nes galvojau esanti viena. Dabar už manęs stovi Semas, laiko mane tvirtai prispaudęs prie krūtinės, tarsi be jo nepastovėčiau, jo kvėpavimas šiltai kutena man ausį. Užsimerkiau, išplėčiau šnerves ir leidausi užplūstama kvapų. Pirmasis mane pasiekė stipriausias kvapas, karamelės ir rudojo cukraus, jis buvo gelsvai oranžinis, tarsi saulė. Nebuvo sunku. Jį užuostų bet kas, užėjęs į parduotuvę. O tada, aišku, šokolado kvapas, kartus juodojo ir saldus pieniško šokolado kvapas. Vargu ar paprasta mergina būtų užuodusi ką daugiau, todėl dalis manęs norėjo tuo ir baigti. Bet jutau už manęs plakančią Semo širdį ir šį kartą nusileidau. Nosį nudegino mėta, aštri tarsi stiklas, tada avietė, kone per saldi, kaip pernokęs vaisius. Obuolys, gaivus ir grynas. Riešutai, riebūs, šilti, žemiški, kaip Semas. Subtilus, švelnus baltojo šokola255
do kvapas. O Dieve, ar ne mokos kava, sodri, tamsi ir nuodėminga. Atsidusau iš malonumo, bet tai dar toli gražu nebuvo pabaiga. Sviestiniai sausainiai ant lentynų skleidė miltuotą, jaukų kvapą, o ledinukų vaisinių kvapų siautulys buvo per daug koncentruotas, kad būtų tikras. Sūrių riestainiukų dilgtelėjimas, gaivus citrinų kvapas, šiurkštus anyžių brūkštelėjimas. Kvapai, kurių nė pavadinimų nebuvau girdėjusi. Sudejavau. Semas apdovanojo mano ausį vos juntamu bučiniu. – Nuostabu, tiesa? Atsimerkiau; spalvos atrodė pilkos, palyginti su tuo, ką neseniai patyriau. Neradau žodžių, kurie skambėtų ne banaliai, todėl tik linktelėjau. Jis pabučiavo mane dar kartą, į skruostą, žvilgsniu įsisiurbė man į veidą ir dėl to, ką jame pamatė, jo veidas sutvisko tyru džiugesiu. Man dingtelėjo, kad jis šia vieta, šia patirtimi daugiau su niekuo nesidalijo. Tik su manimi. – Nepakartojama, – pagaliau atsakiau taip tyliai, kad nė nebuvau tikra, jog jis išgirdo. Bet, aišku, išgirdo. Jis girdėjo visa, ką girdėjau aš. Nežinau, ar buvau pasiruošusi prisipažinti, kokia aš nenormali. Semas atsitraukė nuo manęs, laikydamas tik už rankos nutempė giliau į parduotuvę. – Eime. Dabar bus sunkiausia. Išsirink ką nors. Ko nori? Išsirink ką nors. Bet ką. Šiandien vaišinu aš. Noriu tavęs. Jusdama jo ranką spaudžiant manąją, jo odą liečiantis prie mano, matydama jį judant priešais mane, tiek pat žmogų, kiek ir vilką, ir prisimindama jo kvapą viriau troškimu jį pabučiuoti. <...>
256
Keturiasdešimt ketvir tas skyrius • Semas 0 °C <...> Greisė šypsojosi, lyg mano senos istorijos apie rujos lyderį būtų nuostabiausias dalykas pasaulyje. Lyg jos būtų įkvepiančios. Lyg mudu turėtume daug bendra, aš su Beku, sūnus ir tėvas. Prieš akis regėjau į mane žiūrintį vaiką tahou bagažinėje: „Padėk.“ Greisė paklausė: – Kiek laiko praėjo? Na, ne nuo kepsnių. Nuo tada, kai tau įkando. – Man buvo septyneri. Praėjo vienuolika metų. Ji paklausė: – O kodėl buvai miške? Na, juk tu iš Duluto, ar ne? Ar bent jau taip parašyta tavo vairuotojo pažymėjime. – Mane užpuolė ne miške, – atsakiau. – Apie tai rašė visi laikraščiai. Greisė nenuleido nuo manęs akių; spoksojau į priekyje bėgantį kelią. – Du vilkai užpuolė mane, lipantį į mokyklos autobusą. Vienas prispaudė mane prie žemės, o kitas įkando. – Tiksliau būtų pasakyti, kibo draskyti, tarsi tenorėtų paleisti mano kraują. Bet 257
tikriausiai toks ir buvo jų tikslas, ar ne? Prisimenant viskas atrodė skausmingai aišku. Niekada nebandžiau analizuoti paprastų vaikystės prisiminimų – vilkų antpuolio ir kaip po tėvų bandymo mane nužudyti jų vieton stojo išgelbėtojas Bekas. Buvau toks artimas Bekui, o jis buvo nepriekaištingas, todėl nė nenorėjau žvelgti giliau. Tačiau dabar, pasakodamas Greisei savo istoriją, suvokiau neišvengiamą tiesą: mano užpuolimas nebuvo atsitiktinumas. Mane išsirinko, sumedžiojo ir vidury gatvės parvertė ant žemės, norėdami užkrėsti, visai kaip tuos vaikus tahou bagažinėje. O vėliau Bekas pasirodė surinkti šukių. „Esi geriausias iš jų“, – girdėjau mintyse jo balsą. Bekas manė, kad jį pergyvensiu ir perimsiu vadovavimą rujai. Turėjau pykti. Siusti, kad mane išplėšė iš gyvenimo. Tačiau jaučiau tik statinį triukšmą, nykų tuštumos ūžimą. – Mieste? – paklausė Greisė. – Priemiestyje. Aplinkui nėra miškų. Kaimynai pasakojo vėliau matę vilkus sprunkant pro jų kiemą. Greisė neatsakė. Man atrodė akivaizdu, kad mane sąmoningai sumedžiojo, laukiau, kol ji taip ir pasakys. Beveik norėjau, kad pasakytų, kad pareikštų, kokia mane ištiko neteisybė. Bet ji tylėjo. Sėdėjo šalia susiraukusi, galvojo. – Kurie vilkai? – pagaliau paklausė. – Nepamenu. Galėjo Polas, nes vienas jų buvo juodas. Prisimenu tik tiek. Ilgai patylėję privažiavome namus. Įvaža prie namo tebebuvo tuščia, Greisė lengviau atsikvėpė. – Atrodo, mes vėl vieni, – tarė ji. – Lik čia, kol atrakinsiu duris, gerai? Ji greitai išsliuogė iš automobilio, vidun įleistas šalto oro gūsis nudegino man skruostus; ruošdamasis šuoliui į namą, iki galo 258
atsukau šildytuvą. Užsimerkiau, palinkau prie orlaidžių, karštis dilgino odą, bandžiau valios pastangomis grįžti į neseniai jaustą lengvumą. Tada, kai saldumynų parduotuvėje glaudžiau Greisę, jaučiau liepsnojantį jos kūno karštį, stebėjau ją uodžiant orą, žinojau, kad ji užuodžia mane, – suvirpėjau. Kažin ar dar vienai nakčiai likęs su ja sugebėsiu susivaldyti. – Semai! – iš namo šūktelėjo Greisė. Atsimerkęs pamačiau jos galvą kyšant pro pravertas duris. Nori išlaikyti man kuo šiltesnį prieangį. Protinga. Laikas bėgti. Užgesinęs variklį iššokau lauk ir nukūriau slidžiu šaligatviu, mano kojos slidinėjo ant ledo, o oda dilgsėjo. Greisė užtrenkė už manęs duris, užrakino šaltį lauke ir apkabino mane, dalindamasi savo kūno šiluma. Žadą gniaužiančiu balsu sušnibždėjo man prie ausies: – Ar pakankamai šilta? Akims apsiprantant su tamsa vestibiulyje įžiūrėjau spingtelint jos akis, jos plaukų kontūrą, mane apkabinusių rankų linkį. Veidrodyje ant sienos buvo matyti tik blausus mūsų susiglaudusių kūnų pavidalas. Leidausi jos šildomas, tada atsakiau: – Jau geriau. – Ar nori ko užkąsti? – Tuščiame name jos balsas buvo skardus, ataidėjo nuo medinių grindų. Dar buvo girdėti orlaidėse cirkuliuojantis oras, lygus ir tylus alsavimas. Buvome vieni. Nurijau seiles. – Noriu miegoti. Jos balse išgirdau palengvėjimą. – Aš taip pat. Kone pasigailėjau, kad ji sutiko, – gal, jei būčiau nėjęs miegoti, suvalgęs sumuštinį, pažiūrėjęs televizorių ar dar ką veikęs, būčiau pamiršęs, kaip jos noriu. 259
Bet ji sutiko. Nusispyrusi batus už durų, nutapnojo koridoriumi pirma manęs. Įslinkome į jos tamsų kambarį, vienintelė šviesa buvo mėnesiena, atsispindinti nuo plono sniego sluoksnio už lango. Durys tyliai sudejavo ir ji stumtelėjusi nugara jas uždarė, bet nepaleido rankenos. Gerokai patylėjusi, pagaliau tarė: – Semai Rotai, kodėl su manim taip atsargiai elgiesi? Pabandžiau jai pasakyti teisybę: – Aš... todėl... kad nesu gyvulys. – Aš tavęs nebijau, – tarė ji. Neatrodė, kad manęs bijotų. Atrodė graži, nušviesta mėnulio, viliojanti, kvepėjo mėtomis, muilu ir oda. Vienuolika metų žiūrėjau, kaip mano ruja tampa žvėrimis, tramdžiau savo instinktus, valdžiausi, troškau likti žmogus ir dėl to kovojau, stengiausi elgtis teisingai. Tarsi skaitydama mano mintis, ji paklausė: – Gal nori pasakyti, kad mane pabučiuoti trokšta tik tavyje tūnantis vilkas? Visa savo esybe norėjau ją pabučiuoti, taip karštai, kad pranykčiau. Prispaudžiau rankas prie durų abipus jos galvos, durys sugirgždėjo, kai palinkau ir prispaudžiau burną prie jos. Ji atsakė į bučinį, jos lūpos buvo karštos, liežuvis brūkštelėjo man per dantis, rankas vis dar laikė už nugaros, vis dar spaudėsi prie durų. Visa manyje dūzgė, spengė, laukė, kad įveikčiau tuos kelis mus skiriančius colius. Ji bučiavo mane vis karščiau, jutau jos kvapo skonį, tada kąstelėjo apatinę lūpą. Po velnių, buvo nuostabu. Nespėjau suturėti urzgimo, bet man nė nespėjus susigėsti Greisė ištraukė rankas iš už nugaros, apsivijo mano kaklą ir prisitraukė arčiau. – Kaip seksualu, – tarė trūkčiojančiu balsu. – Nemaniau, kad gali būti dar seksualesnis. 260
Jai nespėjus nieko daugiau pasakyti, pabučiavau dar kartą, nepaleisdamas jos atsitraukiau į kambarį, mėnesienos nušviesta rankų raizgalynė. Jos pirštai įsikibo mano džinsų juosmens, nykščiai įsirėmė į klubus, ji prisispaudė dar arčiau. – O Dieve, Greise, – žioptelėjau. – Gerokai... gerokai pervertini mano savitvardą. – Man ir nereikia tavo savitvardos. Mano rankos palindo po jos palaidinuke, delnus spaudžiau jai prie nugaros, pirštus – prie šonų; nė neprisiminiau, kaip jos ten atsidūrė. – Ne... nenoriu, kad vėliau gailėtumeisi. Greisės nugara po mano pirštais išsirietė, tarsi mano prisilietimas būtų ją atgaivinęs. – Tada nesustok. Tiek kartų ir taip įvairiai įsivaizdavau ją sakant šiuos žodžius, tačiau visos mano fantazijos nė iš tolo neprilygo kvapą gniaužiančiai tikrovei. Nerangiai nusvirduliavome iki jos lovos, smegenų kertelė siuntė ženklus, kad reikėtų elgtis tyliau, jei jos tėvai netikėtai grįžtų. Bet ji padėjo nusitraukti per galvą marškinėlius, perbraukė ranka per krūtinę, sudejavau, pamiršęs visa, išskyrus jos pirštus man ant krūtinės. Mintyse ieškojau žodžių, melodijos, kuri apibūdintų šią akimirką, bet niekas neatėjo į galvą. Tepajėgiau galvoti apie jos pirštus, bėgančius man per odą. <…>
261