Versta iš: Holly Webb ALFIE ALL ALONE, STRIPES PUBLISHING, 2007
Alisai, Maksui ir Džordžui www.hollywebbanimalstories.com Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. ISBN 978-609-01-3046-9 Tekstas © Holly Webb, 2007 Iliustracijos © Sophy Williams, 2007 The right of Holly Webb and Sophy Williams to be identified as the author and illustrator of this work respectively has been asserted by them in accordance with the Copyright, Designs and Patents Act, 1988. All rights reserved. © Vertimas į lietuvių kalbą, Dalia Judita Vabalienė, 2017 © Leidykla „Alma littera“, 2017 Redagavo Rasa Mielkuvienė Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Galina Talaiko Maketavo Zita Pikturnienė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius Interneto svetainė: www.almalittera.lt Spaudė UAB ScandBook, Gamyklos g. 23, LT-96155 Gargždai Interneto svetainė: www.scandbook.lt
Pirmas skyrius
– Eve, ar tai tu įdėjai juos į vežimėlį? – Evės mama žiūrėjo į pakelį ryžių trapučių ir atrodė suglumusi. – Ne. Kam juos dėti, mamyte, jie baisiai neskanūs, – išsiviepė Evė. – Tu pati įdėjai, atsimeni? Sakei, kad būtų neblogai jų užkrimsti, kai tave pykina. Bet galim lažintis, nuo jų dar labiau jausi šleikštulį. 5
Mamytė atsiduso. – Gal tu ir teisi, – ji kaltai nusišypsojo kasininkei, kuri laukė, kad jos užmokėtų. – Atleiskite. Dabar darausi truputį užuomarša. Kasininkė taip pat nusišypsojo. – Nieko tokio. Mano sesuo laukiasi, tai ji užtrenkė duris ir pereitą savaitę du kartus negalėjo įeiti į namus. Kiek dar liko laukti kūdikio? – Devynios savaitės, – atsiduso Evės mama. – Dabar laikas, atrodo, vos šliaužia, – ji patapšnojo savo didelį pilvą. – Mamyte, ar galim pasižiūrėti į skelbimų lentą? – paklausė Evė. Jai šiek tiek pabodo kalbos apie kūdikį. Nuo to laiko, kai mamos pilvas pas6
tebimai padidėjo, gatvėje jas užkalbindavo visiškai nepažįstami žmonės, teiraudavosi apie vaikelį. Jie klausdavo Evės, ji laukia broliuko ar sesutės, o jai mirtinai nusibodo šypsotis ir sakyti, kad laukia. Taip, ji labai norėjo, bet tos amžinos kalbos ėmė nervinti. Bjauri nuojauta sakė, kad, gimus vaikeliui, bus dar blogiau. – Žinoma. Tiesą sakant, Eve, pažiūrėk, ar ką parduoda kūdikiams. Būtų gerai rasti ką nors pigiau. Evė tyliai atsiduso. Iš tikrųjų, ar mama kartais pagalvoja apie kitus dalykus? Ji nukulniavo už prekybos vietos prie didelės lentos, kur kabėjo skelbimai. Mat buvo galima rasti tikrai įdomių dalykėlių. Kartą ji aptiko 7
skelbimą apie porą beveik naujų riedučių, kuriuos kažkas išaugo – įsigijo už savo kišenpinigius, o buvo puikiausi. Ji žiūrinėjo skelbimus: dulkių siurbliai, žoliapjovės, mergaitė siūlosi prižiūrėti vaiką, o paskui iš susižavėjimo jai užgniaužė kvapą. Tas skelbimas buvo didesnis už kitus ir su nuotrauka – pintinėje mieliausi balti šuniukai ropščiasi viens ant kito. Vienas išdykėliškai žiūri išsišiepęs į Evę.
VESTUKAI LAUKIA NAMŲ
NEDELSKITE PRIEINAMA KAINA Skambinti poniai Vilson tel. 295561 9
Evė gėrėdamasi atsiduso. Tas šunytis nuostabus! Reikia jį parodyti mamai. Mergaitė atsigręžė pažiūrėti, ar parduotuvės gilumoje mama jau apsipirko. Ji dairėsi Evės, ir ši pamojavusi pribėgo. – Ateik pažiūrėti! Tau patiks. Tik, mamyte, tau vienai nereikėtų stumti vežimėlio, tėtis tikrai supyktų. – Ir Evė padėjo mamai griežtai į ją žiūrėdama. – Tėtis amžinai nerimauja, – sukikeno mama. – Kur man žiūrėti? – Ji spoksojo į skelbimų lentą mėgindama išsiaiškinti, kas Evę taip sujaudino. – Mes nepirksime batuto, Eve, – išsišiepė ji. – Ir mums tikrai nereikia greitaeigio katerio! 10
– Ne, žiūrėk, aš tik norėjau, kad pamatytum šią žavią nuotrauką. – Evė parodė į pintinę su šuniukais. – Ar jie ne meilučiai? – O taip, labai gražūs. Kokios jie veislės? Tai vestukai... – mama susimąsčiusi žiūrėjo į nuotrauką. – Jie nedideli šunys, tiesa? – tyliai svarstė ji. Evė linktelėjo. – Manau, kad netoliese tokios veislės šunį turi ponas Džeksonas. Pažįsti Taisoną? Nuostabus šuo. – Aha, – linktelėjo mama. – Na, dabar jau tu galėsi stumti šį vežimėlį, ar ne taip? Beje, Eve, gal nori pažiūrėti žurnalų apie gyvūnus – man vėl reikia į tualetą. – Ji teatrališkai atsiduso. – Pabūk ten, aš tik minutėlę. 11
Kai tik Evė nuėjo, mama skubiai pasirausė rankinėje rašiklio. Paskui ant kasos kvito užsirašė pavardę ir telefono numerį iš skelbimo apie šuniukus ir nuskubėjo paskui Evę.
Važiuojant namo Evė žiūrėjo pro langą, svajojo apie šuniukus. Ji nepastebėjo, kad mama slapta dažnai į ją žvilgčioja. Pastarąsias savaites Evės mama ir tėtis nerimavo, kaip gimęs vaikelis ją paveiks. Šiaip ar taip, aštuonmetei per didelis amžius staiga sulaukti broliuko ar sesutės. Atrodė, kad Evė dėl to džiaugiasi, bet ką gali žinoti. Jie svarstė, ką čia pada12