V e l n i o s k y l ė 89
bučinio, pultume mėšlungiškai glamonėtis kaip naujagimiai, krioguodami bronchito apimtais plaučiais ir kaip arbatinis pasiutiškai švilpdami pro dantų protezus. Ir aš, aukštielninkas ant ortopedinio čiužinio – kietos fakyro lentos, gelbstinčios nuo sėdmens nervo skausmų, – prisiminčiau, koks kadaise, labai seniai, buvau jaunas ir aistringas, kai, pavalgius troškintos vištienos, neėsdavo rėmuo, kai ateities horizontas neapsiribodavo grėsminga kardiogramos kreive, panašia į Andų kalnus, tada, kai ankstyvą lapkričio rytą, nykų kaip lietus mokyklos kieme per matematikos pamoką, grįžau pamatyti dukrelės. Moters balsas, trimis kalbomis iš nežinios skelbiantis lėktuvų skrydžius, plūduriavo virš galvos lyg Delvo* debesėlis, kol pagaliau pamažu išsisklaidė, virsdamas tolimų miestų – San Salvadoras, La Pasas, Buenos Airės, Montevidėjas – skiemenimis išsiskaidžiusių pavadinimų aido putomis, šimtaaukščiai pastatai, nelyginant Adomo obuolys aukštyn ir žemyn slankiojantys liftai, be perstojo ryjantys ir išvemiantys tamsius ūsuotus valdininkus, kuriems nusišypsojus tarytum prasiskleidžia uždanga ir sutviska auksiniai mandagių grobuonių dantys. Tose gaivališkose šalyse, kur lyg teatro spektakliai nesiliauja valstybės perversmai ir žemės drebėjimai, bandydami (nesėkmingai) pažadinti apsnūdusius tango dainininkus, po tragiškos Gardelio mirties dedančius viltis į „Kumparsitą“, atsidūręs ten tarp kaktusų su daina apie Doloresę lūpose, galėčiau pasekti tauriuoju Kamilu Toresu**, mano širdies gilumoje po nepajudinamai slūgsančiais egoizmo ir tingystės klodais aistringai šaukiančiu kovon. Dešim * Paul Delvaux (1897–1994) – žymus belgų dailininkas siurrealistas.
* * Camilo Torres Restrepo (1929–1966) – Kolumbijos dvasininkas, vadinamosios išsivadavimo teologijos pradininkas, aktyvus Liaudies išsivadavimo armijos kovotojas.
90 A n tó n i o Lo b o A n t u n e s
tys Siera Madrės partizanų lauktų manęs apsireiškiant su barzda ir cigaru dantyse*, ir aš, atsirėmęs į medį, ramiai žaisčiau šachmatais, įvarydamas baimės pilvotiems diktatoriams, kurių vienintelė apgintis – originalūs „Ray-Ban“ akiniai nuo saulės ir CŽV kramtomoji guma. Muitininkas, nepakantus džiūsna, tikriausiai suuodęs, kad esu apsigimęs partizanas, kruopščiai ir pagiežingai išnaršė mano lagaminą, ieškodamas anarchistų mėgstamų automatų. – Vežuosi tarp marškinių paslėpęs aštuonių mėnesių embrioną, – mandagiai prisipažinau, trokšdamas paerzinti ir dar labiau paskatinti jo uolumą. Jis atrodė kaip apdujęs, vilties netekęs žmogus, gulintis šalia frigidiškos žmonos, kuri gyvena tik palaikoma plieninių plaučių – televizijos serialų. – Jūs, vaikinai, grįžtantys iš Angolos, labai jau didžiais nešatės, bet čia tau ne džiunglės, kareivėli. Jis kalbėjo labai taisyklingai, pagal visas tarties taisykles, privalomas mokantis užsienio kalbos, ir aš nejučia prisiminiau savo portugalų kalbos mokytoją, be galo išsičiustijusį žmogėną išpuoselėtais nagais, mūvintį žiedą su monograma: jis deklamuodavo Tomaso Ribeiro** eilėraščius, pasistiebdamas ant lakuotų pusbačių galų ir iš virškinamojo trakto išgaudamas karščiausių jausmų virpulius: Tarška ir papūgos, ir šarkos, Ir višta kieme kudakuoja, Burkuoja naminiai balandžiai, Graudžiai purplelis ulduoja.
* 1956 m. Siera Madrės kalnuose įsitvirtino Fidelio Castro vadovaujamas partizanų būrys.
* * Tomás António Ribeiro Ferreira (1831–1901) – portugalų politikas, publicistas, romantinis poetas ir rašytojas.
V e l n i o s k y l ė 91
– Jeigu čia būtų džiunglės, aš tau kiaušius nupjaučiau. Priešais mane einantis garbaus amžiaus biurokratas atsigręžė sutrikęs, viena ponia tarė kitai: „Jie visi tokie, kai grįžta iš Afrikos, vargšeliai“, ir aš pajutau, kad jie žiūri į mane panašiai, kaip paprastai žiūrima į luošius, kurie, ramstydamiesi ramentais, klibikščiuoja aplink Karo ligoninę tarytum raišos rupūžės, Naujosios valstybės kvailumo aukos, o vasaros popietėmis, gėdydamiesi marškinių rankovėse kruopščiai slepiamų savo bigių, sėdinėja ant suolų Žvaigždės parke nelyginant sergantys balandžiai arba Artilerijos gatvės pradžioje maišosi tarp prostitučių kaulėtais klubais, lipančių iš mersedesų, kuriuose, dvokdami rujojimo prakaitu, drybso nekilnojamojo turto prekijai tiroliškomis skrybėlėmis su degtuku dantyse. Muitininkas išsigandęs pasitraukė atatupstas per du žingsnius ir atsirėmė į sieną, tikėdamasis, kad, paleidęs automato papliūpą, kulkomis išvarpysiu ant jo stalo sukrautas rankines ir iš ten pliūptelės kelnaičių ir puskojinių kraujo tvanas. Garbaus amžiaus biurokratas sukrėstas pagarbiai palietė man petį: – Ar tas embrionas, kurį vežatės lagamine, įdėtas į stiklainį? Lauke lijo, priešais oro uostą nakties tamsoje driekėsi ilga taksi vora, iškilminga kaip per laidotuves, automobiliuose, aukštų sėdynių fone, dūlavo vairuotojų galvos – vargšeliai tikriausiai šnarpštė, galutinai susitaikę su chronišku sinusitu. Žibintų šviesos priminė šventųjų aureoles bažnyčių paveiksluose, ir aš, žvelgdamas į negyvą, suvytusią tamsą, palengva skystėjančią auštant blausiam rytui, pagalvojau: „Nejaugi čia Lisabona?“ – taip pat nepatikliai ir apmaudžiai kaip ir anąsyk, kai, po keliolikos metų aplankęs tėvų namus Nelase, pamačiau mažus kambarėlius be jokio paslapties šydo, nors išvykdamas palikau erdvias, aidžias menes, dvelkiančias epine vaikystės dienų dvasia.